Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS Premjera

Apie

Spektaklio metu rekomenduojama dėvėti medicininę kaukę. Saugokime save ir aplinkinius.

Nerimstančia kovos dvasia persmelktas spektaklis „Boksas“ yra sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus. Saúlas (akt. Laurynas Jurgelis) – talentingas boksininkas, kurio išskirtinį potencialą įžvelgia klubo treneris (akt. Marius Repšys) ir bet kokia kaina nori jį padaryti pasaulio čempionu. Tsiganas (akt. Gediminas Rimeika) – į antrą planą nustumtas boksininkas, nenorintis taikytis su outsaiderio pozicija. Jo ambicijas pajautęs verslininkas (akt. Giedrius Savickas) prisiima globoti jauną sportininką ir siekia nugalėti savo gyvenimo traumas. Kam kova baigsis nokautu?

Dviejų jaunų boksininkų Saúlo ir Tsigano akistata vietinės reikšmės klube įžiebia globalias ambicijas, kurios peržengia geografines, o kartais ir fizinio pasaulio ribas. Jaunų vyrų kelionė atrandant savyje kovotoją tampa priemone seniems vilkams suvesti sąskaitas. Viena vertus, visuomenė kovotojus garbina kaip herojus, kita vertus, atstumia, kaltindama agresija. Kovotojo paradoksas sukelia savidestrukcijos polinkį. Boksininkai naikina savo priešininkus, tačiau laimėję dažnai jaučiasi sunaikinę save.

Kitaip nei likusių sportų, bokso niekas „nežaidžia“. Todėl teatro scenoje pasirodys tikri kovotojai, prižiūrimi profesionalių trenerių. Aktorių fizinis ir psichologinis pasirengimas spektakliui yra unikalus.

 

Spektaklio partneris – bokso ir fitneso klubas „City Boxing“

Spektaklio eskizas sukurtas bendradarbiaujant su teatru „Utopia”

Spektaklio eskizo sukūrimą rėmė Lietuvos kultūros taryba


Dėkojame:

Hyon Gak Sunim

Zen Center Regensburg e.V.

Sraigtasparnių pilotų mokyklai „Helicentras“



Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Antanas OBCARSKAS
  • Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kostiumų dailininkas — Juozas VALENTA
  • Kompozitorius — Rolandas VENCKYS
  • Vaizdo projekcijų autorius — Ričard ŽIGIS
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Bokso treneriai — Aleksandras BARANOVAS, Vitalijus VASILJEVAS
  • Kovų choreografiją sukūrė — Aleksandras BARANOVAS, Marius REPŠYS
  • Dokumentinių filmų autoriai — Vytautas JAŠAUSKAS, Ričard ŽIGIS, Mykolas BUDRAITIS ir Axel MARTINEZ
  • Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA
  • Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ

Vaidina

Interviu

Bokse labai daug baleto. Pokalbis su aktoriais Mariumi Repšiu ir Giedriumi Savicku // Daiva Šabasevičienė, Vilniausgalerija.lt, 2022-02-27

Bokse labai daug baleto. Pokalbis su aktoriais Mariumi Repšiu ir Giedriumi Savicku

Daiva Šabasevičienė, Vilniausgalerija.lt, 2022-02-27

 

„Susikoncentruokit į kovą. Pirmas krenta visada tas, kuris žvalgosi už ringo, kuriam rūpi patogumas,“ – aiškina vienas „Bokso“ personažas. Lauryno Adomaičio ir Antano Obcarsko sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus, kurie prisilietė prie profesionalaus bokso sporto, skleidžiasi per talentingus aktorius – Marių Repšį, Giedrių Savicką, Lauryną Jurgelį, Gediminą Rimeiką, Luką Malinauską, Džiugą Grinių, Gytį Ivanauską ir kitus. Spektaklio premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje – jau kovo 3, 4, 5 ir 6 dienomis. Apie bokso pasaulį teatre ir pačiame gyvenime savo mintimis sutiko pasidalinti „senieji vilkai“ – Marius Repšys ir Giedrius Savickas.

Daiva Šabasevičienė. Mariau kartais atrodo, kad dalis šio kūrinio parašyta apie Tavo gyvenimą. Ar Tu pats atrandi panašumo?

Marius Repšys. Man įdomu dirbti šiame spektaklyje. Sukūriau tokį charakterį – tikrą charakterį pagal tikrą žmogų, tikrą bokso trenerį, pas kurį kadaise treniravausi. Tą žmogų aš tiesiog perkėliau į sceną.

Šiame spektaklyje Tu esi ne tik aktorius, bet ir mokytojas.

Taip, tuo labiau, kad kurį laiką buvau ir kai kurių šiame spektaklyje vaidinančių aktorių dėstytojas. Kartu su jais tam tikrus dalykus jau buvome praėję. Muzikos ir teatro akademijoje daug dirbome „statydami“ kovas, studentus mokiau judesių, smūgių ir tų smūgių „suvaidinimų“. Jauni aktoriai tikrai labai gerai dirba: talentingi, darbštūs, greitai viską pagauna.

„Bokso“ repeticija | Roko Morkūno nuotr.

Kuo svarbus vaidmuo „Bokse“ kitų Tavo vaidmenų tarpe?

Visų pirma, tai spektaklis apie sporto šaką, kurią aš mėgstu. Nesu didelis fanas, bet anksčiau labai mėgau boksą, daug treniravausi. Daug kovos menų išbandžiau, o boksas buvo vienas jų.

Man smagu, kad boksas yra kaip priemonė papasakoti tam tikrą istoriją. Kūrinyje visi konfliktai sprendžiami per kovą. Man tai įdomu. Džiaugiuosi, kad man leidžia prisiliesti prie tų kovų, kurias statėme su Laurynu Jurgeliu, Gediminu Rimeika, Luku Malinausku.

Norisi parodyti, kad boksas nėra vien „bukapročių“ sportas, kad boksuojasi vien žmonės atidaužytomis galvomis. Tiesiog tai sportas, reikalaujantis labai daug ištvermės, labai daug psichologinio, techninio pasiruošimo. Anksčiau, septyniasdešimtaisiais, bokso kovos trukdavo keturiasdešimt penkias minutes. Buvo penkiolika raundų, tarp kurų – minutės pertrauka, ir ilgoji – trisdešimties minučių pertrauka. Varžybų trukmė būdavo didesnė nei visų krepšinio varžybų. Dabar viskas supaprastėjo – yra tik dešimt raundų. Krepšinyje žaidžia dešimt žmonių, o čia – du žmonės boksuojasi keturiasdešimt penkias minutes. Tai labai sunkus sportas, ir fiziškai, ir psichiškai: privalai dvasiškai nepalūžti ir nepralaimėti, neparodyti, kad skauda ir kentėti tą skausmą…

 Jėga, protas, nepasidavimas, – kaip visa tai suderinama? Kas vyksta su žmogumi sunkiausiais momentais?

Tai labai sunku suprasti žmogui, kuris niekada nelipo į ringą, niekada nekovojo. Aš esu lipęs į ringą. Tuomet pasaulį pamatai iš kitos pusės. Kovos metu daug gyvenimiškų, buitinių dalykų virsta visiškomis smulkmenomis. Gyveni galvodamas apie vieną uždavinį – kaip apgauti varžovą ir laimėti. Būsimam žiūrovui norisi parodyti tai, ką jaučia žmogus kovos metu, kokie sudėtingi psichiniai ir fiziniai procesai tuomet vyksta.

Kaip atgaunamas nusiraminimas po tokių įtampų?

Nusiraminimas ateina, bet baisiausia yra lipti į ringą. Tos akimirkos dieną prieš arba tą patį rytą. O naktį, galima sakyti, apskritai nemiegi. Mano gyvenime buvo tokių situacijų, kai tekdavo dirbti iki penkių ryto, o aštuntą ryto jau vykdavo svėrimai (pagal žmonių svorį parenkami varžovai). Tad būdavo trys valandos poilsio, svėrimai, o devintą ryto – pirma kova. Per dieną tekdavo atlaikyti dvi, tris kovas. Išsekęs, pavargęs, eidavai kovoti…

O kokie kraštutiniai atvejai?

Yra baisusis momentas, po kurio – įvairios sudėtingos traukos, bet profesionalūs sportininkai situacijas kontroliuoja. Faktas, kad žmonės, kurie treniruojasi kovos menus, yra daug taikesni, negu kiti. Aišku, jei koks nors boksininkas ką nors padaro bare, tai visi rašo apie tai, bet kiek ne boksininkų nusikalsta, niekas neakcentuoja.

„Bokso“ repeticija | Roko Morkūno nuotr.

Tu esi ypač jautrus ir muzikalus aktorius. Ir Tavyje dera kraštutiniškiausios žmogaus savybės, skirtingiausi talentai. Kaip ta skirtingų polių paralelė suderinama?

Sportas nebuvo mano prigimtinis noras. Sportuoti labiau skatino tėvai. Kai buvau vaikas, labiau linkau į muziką, bet tėvai kreipė į sportą. Vaikystėje buvau silpnas, ligotas, tai tėvai „atidavė“ į sportą, kad galėčiau tiesiog apsiginti tiek darželyje, tiek mokykloje. Gyvenime daug ko išmokstama.

***

Daiva Šabasevičienė. Giedriau, kaip Tu ruošeisi šiam vaidmeniui? Atrodo, kad jis ypatingas Tavo kūrybinėje biografijoje.

Giedrius Savickas. Iki šiol buvau tik skaitęs apie sportininkus, kuriems reikia priaugti ar numesti svorio. Arba apie aktorius, kurie vieną kartą per dešimt metų vaidindami kokiame Brodvėjuje, turi vykdyti režisieriaus užgaidas. Kiekvienas režisierius kuria savaip, tad vienas kartais prašo, kad nusikirptum plaukus, kitas pyksta, kad apsikirpai. Repetuojant „Boksą“ mes taip pat ruošėmės – lankėme bokso treniruotes. Pagal vaidmenį man treniruotis nereikia, bet dėl bendro supratimo aš jas lankiau. Matydamas besiboksuojančius profesionalus iki šiol galvojau, kad boksas yra boksas – žmonės mušasi ir tiek, todėl giliau ir nesidomėjau, nes kai jau pradedi gilintis, tai nebegali sustoti. Nemėgstu išeiti iš ten, kur jau būnu įėjęs.

„Bokso“ niekada nemėgau žiūrėti. Man pačiam labai baisu. Ko labiausiai bijau, tai gauti į galvą, nes man labai skauda. Niekada nesuvokiau, iš kur kyla tas potraukis. Niekada neturėjau noro nei kam nors duoti į galvą, nei pats gauti. Aš visą laiką bėgu, tad man patinka nuostata: „Jeigu muša, bėk!“ Bet kai atėjau į treniruotes, treneris pasakė: gali ir nesimušti. Svarbu buvo suprasti, koks tai sunkus darbas. Bet, kaip ir viskas šiame gyvenime – prie ko prisilieti, viskas labai sunku, jeigu nori, kad tikrai gerai pavyktų. Ypač tai gerai žino aktoriai, kurie gyvena nuolatiniame strese. Prieš spektaklį daug ko negali, į normalų gyvenimą sugrįžti tik vėlai grįžęs namo. Tik tuomet ir valgyti gali. Pasijunti lyg būtum buvęs mūšio lauke.

„Bokso“ repeticija | D. Matvejev nuotr.

Pasiruošimas „Boksui“ man padarė įspūdį. Visi stereotipai apie boksininko nudaužytą galvą žlugo. Kai paklausiau dviejų stipriausių boksininkų kalbos, apie ką jie kalba, tie interviu man atvėrė akis. Šie žmonės net ne stipriausi, jie agresyviausi. Jie tiesiog žvėrys. Bet šie žmonės šneka šneka ir staiga apsikabina, ir pasimelsti pasiūlo, nes „gyvenimas yra sunkus, o jame svarbiausia – meilė“. Netrukus jie vėl pradeda kalbėti, pasakoti, kaip vienas ar kitas vos neužmušė žmogaus. Spektaklyje mes siekiame atverti žmogaus vidinį pasaulį. Gyvenime matome žmogaus išorę, jo rūbus, bet nematome tų rūbų pamušalų, siūlių, etikečių. Taip ir šiame spektaklyje: mes siekiame atverti vidinį žmogaus pamušalą.

Muzikos ir teatro akademijoje studijavai Anželikos Cholinos vadovaujame kurse, išmokai judėti, šokti. Kiek bokso treniruočių sistema siejasi su šokiu?

Šokyje labai svarbu žingsnis. Viskas prasideda nuo jo. Balete labai svarbu žingsniai „iš kairės“, „iš dešinės“, svarbu pakelti rankas – lyg ginantis. Labai panašu į boksą, nes visi judesiai turi būti itin tikslūs ir tarpusavyje glaudžiai susiję.

Baletas man – viena gražiausių meno rūšių. Kai atvažiavau mokytis į Vilnių, nebuvau matęs baleto, bet kai pamačiau… Pamenu, M.K. Čiurlionio menų mokykloje vieno jubiliejaus proga šoko Jurgita Dronina. Šoko viena. Bet to ligi šiol nepamirštu. Nuo tada lankau visas baleto premjeras, tuo labiau, kad su baletu susiję mano geriausi draugai. Kažkada „Spragtuke“ jie šoko žiurkes. Dabar vienas iš jų – teatro baleto trupės vadovas Operos ir baleto teatre, kitas – Baleto mokyklos direktorius. Viskas taip sėkmingai pasisuko. Kažkada ir aš tai pajutau, sėdėdamas viename kabinete su Kostu Smoriginu, Vidu Petkevičiumi, Juozu Budraičiu. Mes kartu filmavomės. Čia ir yra sėkmė: kažkada stojau į aukštąją mokyklą, kažką galvojau… Vėliau su Oskaru Koršunovu visą pasaulį apvažiavome… Ir tam tikru momentu supratau: štai, pavyko! Skambinu mamai, viską pasakoju, o ji susigraudinusi: „Labai džiaugiuosi!“

Gyvenime visi dalykai labai susiję. Bokse labai daug baleto. Vien pažiūrėjus į Muhammadą Ali tai gali suprasti. O ką jau kalbėti apie treniruotes. Baletas – tai neįtikėtinai sunkus ir nuolatinis darbas. O žiūrint – taip lengva ir gražu. Šis paradoksas – graži apgaulė. Rodos, kas čia yra – koją iškelti, apsisukti, bet juk žinome, kad reikia kiekvieną dieną dirbti, kad visa tai įvyktų. Todėl itin gerbiu baleto artistus. Su aktoriais kiek kitaip.

Tai, kad aš šoku, labai padeda koordinacijai, kuri itin svarbi. Apskritai, aš labai džiaugiuosi, kad studijavau šokį. Teatre labai svarbu judėti! Ir vėl noriu pakartoti: baletas man yra vienas gražiausių dalykų gyvenime.

„Bokso“ repeticija | D. Matvejev nuotr.

Ar susiję Tavo personažo sprendimai su Tavo patirtimi, išmintimi?

Kol kas neturiu vaikų. Jie – mano gyvenimo tikslas. „Bokse“ mano personažas išsirenka vaiką, kurį vadina sūnumi. Ir aš suprantu, kad tai yra apgaulė. O galvodamas apie savo vaiką, apie tai, koks jis bus, taip pat suprantu, kad tai yra apgaulė. Mes negalime apgaudinėti savęs, sakydami, kas ir kaip bus.

Gyvenime labai daug dalykų įvyksta dėl meilės. Labai daug kas įvyksta ir kai jos yra per mažai, ir kai jos per daug, kai ji yra ne tam skirta, kai jos išvis nėra, kai tu jos ieškai, kai ji ateina vėliau, negu reikia, kai tu myli, o tavęs nemyli, kai tu nemyli, o tave myli… Kai tas žodis – meilė – pajuda nors truputį ne ten, viskas smarkiai pasikeičia. Svarbiausia, nuo to vieno žodžio keičiasi žmonių likimai. Jeigu trūko meilės vaikystėje, gali būti, kad visas pyktis kada nors virs agresija, kaip, tarkim, „Bokse“. Meilė – lyg lego kaladėlės, kurios turi viena kitą labai tiksliai atitikti, tik tuomet jas įmanoma sujungti. Bet kokia mažiausia paklaida – ir viskas, griūtis.

Kiek vaidmuo išplaukia iš Tavo charakterio, kiek reikia visiškai naujai sukurti ir suvaidinti?

Kažkada man vaidinant Antanas Obcarskas pastebėjo, kad savyje turiu karts nuo karto išsprūstančio vidinio pykčio. Taip, turiu to pykčio, kurį „Bokse“ ir panaudoju. Teatre tu gali tą velnią imti ir išleisti. Tam – labai dėkingos aplinkybės.

Ar stebi bokso rungtynes? Ar turi mėgstamus boksininkus?

Kai prasidėjo repeticijos, pradėjau stebėti. Taip jau nutinka: aktoriai daug žino, nes jie priversti domėtis pačiais netikėčiausiais dalykais. Domimės įvairiomis temomis, profesijomis. Mėgstamas boksininkas – Aleksandras Baranovas.

Ruošdamiesi spektakliui, vykote į Meksiką. Kiek toji kelionė svarbi kuriant personažą?

Meksikoje iš arti pamačiau, kad boksas gali būti išsigelbėjimas. Svarbiausia, būtent vaikams. Buvome klube, tam tikroje oazėje, įsikūrusioje pačiame pavojingiausiame rajone – Tepito, į kurį ateina vaikai, norėdami pabėgti nuo to viso negatyvaus pasaulio. Būtent šiame klube jie išlieja susikaupusią energiją. Juos treniruoja nuostabus treneris, visiškai atsidavęs vaikams. Ir aš tuomet supratau, kad tai yra labai svarbu – ir bokse norisi išgelbėti žmogų. Kelionė davė naujų impulsų, tekstas įgavo rimtus pamatus.

Kokie netikėtumai, įdomybės pasitiko šioje šalyje?

Šalyje – dvidešimt milijonų žmonių! Meksikoje kaukės nėra rekomenduojamos, bet jie visi jas dėvi, net lauke. Klausiam: „Kodėl, kai nebūtina“, o jie atsako: „Nes miršta žmonės“. Dvidešimt milijonų žmonių – gali atrodyti suirutė, chaosas. O pasirodo, toks aukštas sąmoningumas. Kraštutinių dalykų šalis, bet jie supranta, kad tik tokiu būdu įmanoma valdyti šiuos dalykus. Vienas žmogus gali suvaldyti dvidešimt milijonų, tai yra didžiulė jėga!

Tu garsėji ne vien šmaikštumu, bet nepaprastai atvira siela, draugiškumu, atjauta, vaišingumu. Iš kur visa tai?

Reikia palaikyti gerą atmosferą. Mes juk turim vieną gyvenamą. Mums reikia išmokti pripažinti savo klaidas. Mums, aktoriams, sunku jas pripažinti, ypač kai per repeticijas sakomos pastabos. Jeigu sugebėčiau atsakyti į šį klausimą, žinočiau, dėl ko tai darau, tada jau būtų negerai.

Kaip apibūdintum „Bokso“ komandą?

Labai džiaugiuosi dirbdamas su jaunesniais aktoriais. Mums svarbu vienas kitą suprasti. Mes domimės tais pačiais dalykais, ir žinau, kas mus visus sieja: jaunystė!

Dėkoju ir linkiu geros premjeros!

„Boksas“ – ilga kelionė, siekiant parodyti kovos kainą. Pokalbis su scenografe, kompozitoriumi ir kostiumų dailininku // Daiva Šabasevičienė, Lrt.lt, 2022-02-24

„Boksas“ – ilga kelionė, siekiant parodyti kovos kainą. Pokalbis su scenografe, kompozitoriumi ir kostiumų dailininku

 

Daiva Šabasevičienė, Lrt.lt, 2022-02-24

 

Jau kitą savaitę (kovo 3, 4, 5, 6 dienomis) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Boksas“ premjera. Dramą apie dviejų kartų sportininkus parašė Laurynas Adomaitis ir spektaklį režisuojantis Antanas Obcarskas. Spektaklyje vaidina Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Giedrius Savickas, Marius Repšys ir kiti. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina „Bokso“ scenografę Lauryną Liepaitę, kostiumų dailininką Juozą Valentą ir kompozitorių Rolandą Venckį, dar žinomą kaip Innomine.

 

Retai būna, kad teatre kuriamas spektaklis būtų toks tikroviškas. Veiksmas vyksta „Bokso“ arenoje. Įsivaizduoju, kad Tavo užduotis itin sudėtinga: reikia sukurti ir realistinį aikštelės vaizdą, ir tuo pačiu padaryti, kad šis realizmas būtų meninis, kad jame galėtų skleistis kūrinio potekstės. Su kokiais iššūkiais susiduri šį kartą?

 

Lauryna Liepaitė. Asmeninis archyvas

 

Scenografė Lauryna LIEPAITĖ: Actekai tikėjo, kad priešininko ar aukojamojo sielą reikia palydėti, mūšio lauke įbauginti tave puolantį, ir tam jie naudojo „mirties švilpukus“. Garsas, kurį išgirsdavo priešininkas, – klyksmas, tūkstančių žmonių klyksmas, – buvo toks stiprus ir beprotiškas, kad priešininkas atsitraukdavo, nes kova atrodydavo neįmanoma. Tas pats švilpuko garsas pasigirsdavo ir priešui mirštant – kaip pagarbos ženklas, kaip įrankis palydėti priešininko sielą į pomirtinį pasaulį. Tai pagarba tam, kurį nugalėjai. Pagarba kovos lauke. Pagarba ringe tokia pati. „Mirties švilpuko“ garsas nuaidi ir „Bokso“ spektaklio pradžioje. Jį sukelia paprastas, gana buitiškas molinis švilpukas. Mistikos yra tik tiek, kiek ja tiki. Svarstyti, priimti ir rasti kelią į bokso scenos vizualizaciją – lyg reprodukuoti realybę.

Sporto salėje ar mūšio lauke daiktai turi funkciją, jie nepuošia ir nekuria simbolių. Bokso kriaušė yra įrankis sportininkui, ne daugiau, todėl perteikti realų, mitais apipintą ir prakaitu kvepiantį pasaulį virsta didele užduotimi visai komandai. Tai tema, kuri iki šiol domino tik mažą to sporto gerbėjų grupę, o mes ją keliame į sceną, apvelkame tuo mistifikuotu kovos dievų rūbu ir atiduodame žiūrovui. Vaizdai, daiktai tampa turiningesni, svarbesni ir įgauna iki tol jiems nebūdingos jėgos. Realus pasaulis pristatomas lyg meno kūrinys, bet kartu tai lieka fizinė reali vieta – bokso ringas, sporto salė, šokdynės, bokso pirštinės ir panašiai. Matydami vaizdą, mes galime išgyventi tai, ką išgyvena sportininkai, ruošdamiesi varžyboms, „statydami“ savo fizinį kūną į pirmą planą, tarsi iš naujo išgyventume graikų vazų ar įstabių senovės kultūrų pasaulį, kuriame kovos dievai ir jų prakeiksmai yra čia pat, paliečiami ranka.

 

Kuo ypatinga ši dramaturginė medžiaga?

 

L. L. Mes analizuojame ir konstruojame pasaulį, kuris turi aiškias taisykles. Kova ringe yra apibrėžta, čia kiekvienas judesys yra svarbus. Gali daryti tai, bet negali daryti to. Žmonės, kurie skyrė boksui visą savo gyvenimą, atrodo bekompromisiai ir kietakakčiai. Mes linkę sudievinti sportininkus ir kabinti jiems superherojų etiketes. „Boksas“ – tai ilga kelionė norint parodyti kovos kainą, kurią sumoka ir laimėjęs, ir pralaimėjęs. Bandymas parodyti kovotojus ne kaip dievus, bet kaip jaunus žmones, bandančius pasirinkti, pamilti, ieškančius savo širdies, ieškančius mokytojų, patirčių ir tik tada susitinkančius ringe. Nugalėjus priešininką, pergalės minutė trunka labai neilgai, oras tarsi prisipildo garsų, bet viskas baigiasi ir stoja tyla. Man įdomiausias šis momentas – kas tada? Ar skausmas, fizinis skausmas turi garsą, o gal spalvą?

 

Gal galėtum plačiau pakomentuoti šią išskirtinai vyrišką komandą? Su režisieriumi Antanu Obcarsku esate sukūrę jau tris spektaklius – „Alisą“, „Batsiuvius“ ir „Kas nužudė mano tėvą“. Kuo svarbus susitikimas „Bokse“? Ar keičiasi Obcarsko darbo principai, jo dėmesys vaizdui?

 

L. L. Negalvoju apie tai, ar ši komanda vyriška ar ne, priimu tai kaip šios temos rėmus. Normalu, jog mes linkę boksą susieti su vyrų istorijomis, nors moterų bokse irgi yra nemažai. Man tuo ir gražus šios komandos ir šios temos, pavadinkim, „netikėtumas“, nes scenoje pamatysime daug tikrai bendražmogiškų emocijų, bet jas pasakos vyrai. Jauno žmogaus, nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris, pasiaukojimas savo profesijai yra be galo gražus dalykas, liūdnas, sunkus, bet nuo jo negali atitraukti akių. „Bokse“ mes susitinkame, kaip visada, su Antanu – mes jau puikiai pažįstame vienas kitą.

 

Labai įdomūs aktoriai. Kiek jie veikia Tavo vaizdinius sprendimus?

 

L. L. Komandos sudėtį, tai yra aktorius, jau žinojau kurdama scenografijos projektą. Tai – labai stiprios asmenybės, su dauguma jų susitinku ne pirmame spektaklyje. Manau, jie veikė ir pjesės kūrimą, ir mano sprendimus. „Boksas“ – išskirtinai komandinis darbas. Manau, kiekvienas iš mūsų tikrai darėme jam įtaką, ir labai skirtingai.

 

Aktyviai dalyvauji visose repeticijose, ir režisieriui, ir aktoriams atvirai sakai pastabas, nuojautas. Teatre tai reta, nors kartais kūrėjus ir sieja glaudus ryšys. Nuo ko tai priklauso: nuo mokyklos ar tiesiog tokie Tavo darbo principai? 

 

L. L. Teisinga būtų atsakyti, jog tokie darbo principai, bet tą nulemia daug dalykų. Šioje komandoje daugelis esame draugai, mes augome teatre kartu, pradėjome panašiu metu kurti ir esame susitikę ne viename spektaklyje. Mes žinom, prisimenam, kokios buvo tos pirmos kelionės, todėl ir kurti kartu paprasčiau. Ir tada negalvoji, ar turi ir ar gali sakyti pastabas, dalintis nuojautomis. O su Antanu esame sutarę, jog niekas neveiks, jeigu mes vienas kitam nebūsim šimtu procentų atviri. Manau, jog scenografas yra lygiateisis spektaklio kūrėjas. Jo dalyvavimas procese yra būtinas.

 

Juozai, kuo Jums įdomi „Bokso“ tema? Kaip ją atskleidžiate kurdamas kostiumus?

 

Juozas Valenta. Asmeninis archyvas.


Kostiumų dailininkas Juozas VALENTA: Boksuotis, kautis, veržtis į priekį, būti stipresniam, būti greitesniam, būti labiau pripažintam už kitą... Apie tai galvoja daugelis žmonių kasdieniame gyvenime, sporte, kūryboje ar bet kokioje kitoje veikloje. Mūsų prigimtis skatina veržtis į priekį.

Spektaklis „Boksas“ – ir apie gyvenimą, ir apie mus visus. Daugelis ikoniškų šio sporto atletų daro įtaką gerbėjams ne tik skambiais pasisakymais, bet ir savitu mados suvokimu. Man, kostiumų dailininkui, tai puiki galimybė pažvelgti į sportinį kostiumą kitaip, rasti netikėtas kombinacijas, tekstūras ir spalvas, kurios tiktų spektaklio herojams.

 

O kokias asociacijas Jums kaip kompozitoriui ir jaunosios kartos menininkui kelia dramaturginės ir režisūrinės „Bokso“ idėjos? Kaip Jūsų kuriama muzika perteiks svarbiausius spektaklio klausimus?

 

Rolandas Venckys. Dominyko Blizgino nuotr.


Kompozitorius Rolandas VENCKYS: Spektaklis „Boksas“ man pirmiausia asocijuojasi su priešininkų, kovotojų ir trenerių, kolegų, draugų santykiais. Jie, beje, yra ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Su dalimi kūrybinės komandos esame draugai nuo vaikystės, tai procesą tam tikra prasme supaprastina. Per daugelį metų esame perpratę vieni kitų minčių vingius, žinome norus ir siekiamybes.

Vienas iš siekių yra sukurti autentišką bokso salę scenoje, su tikru ringu, su muzika, dažnai skambančia tokio pobūdžio treniruočių salėse. Dėl to buvo pasirinktas vadinamojo „aukso amžiaus“ hiphopas. Būsena ringe ir XX a. paskutinio dešimtmečio muzika lengvai sugretinamos, nes čia dominuoja tos pačios mintys: kova už būvį, išlikimą, priešininko sunaikinimą.

Žinoma, tai tik vienas muzikinis aspektas, spektaklis tuo neapsiriboja. Kiekvienas personažas turi daugiau ar mažiau išplėtotą temą, muzikinį leitmotyvą, lydintį skirtingus veiksmus. Dominuoja atmosferinė, kinematografinė, įtampos nestokojanti muzika – nuo žemadažnių boso linijų iki aukštų smuikų, nuo trombonų iki įkyrių sintezatorių rezonansų. Tai klasikinių instrumentų skambesio ir kompiuterinių technologijų garsų sintezė.

 

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

 

 

 

 

BOKSO repeticija. Nuotraukos Roko Morkūno.

Teatro ringe – žūtbūtinis boksas. Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku // Daiva Šabasevičienė, Vz.lt, 2022-02-17

Teatro ringe – žūtbūtinis boksas. Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku

 

Daiva Šabasevičienė, Vz.lt, 2022-02-17

 

Antanas Obcarskas. Nuotr. D. Matvejevo

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ruošiasi spektaklio „Boksas“ premjerai,  kuri įvyks kovo 3–6 dienomis LNDT Naujojoje salėje. Spektaklio režisierius ir pjesės bendraautoris Antanas Obcarskas sako, kad nors kine ši tema labai populiari, teatre mažai naudota ir scenoje vien sporto neužtenka. Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas bendražmogiško. Pasak Obcarsko, „Boksas“ – tai už ringo, gyvenime vykstantis procesas, kur raundas po raundo kiekvienas gauname nokautą, keliamės ir vėl einame, o oponentas nesikeičia. Daugiau apie spektaklio temas, kūrybinį procesą ir aktorių pasirinkimą jis pasakoja Daiva Šabasevičienei.

 

 

 

Na, klok mums viską iš eilės: kaip ir kada gimė ši idėja – „Boksas“ teatre?

 

Gyvenime vis dažniau susiduriu su bergždžiomis žmogiškomis pastangomis. O „Bokse“ žmogus atsiduria ribinėje situacijoje. Tai yra terpė, kurioje galima giliai, nuosekliai, tiksliai analizuoti žmogaus atsidavimą savo paties gyvenimui. Jeigu jis ką nors nori padaryti, sakykim, būti geriausias, sukurti geriausią kūrinį, geriausią spektaklį, tapti reikšmingas, žymus, pats įdomiausias – tai savaime nepasidaro. Tam reikia begalės pastangų, ir dažniausiai tos pastangos nueina perniek, nes neretai tų tvirčiausių, geriausių telieka vienetai. „Boksas“ – dviejų žmonių akistata, aplinka, visa ką paaštrinanti priemonė, kurioje žmonės laimi, pralaimi, stengiasi ir kur pastangos dažnai nueina veltui. Čia būna daug vilčių, jos dūžta, pasikeičia, įvyksta išdavystė. „Boksas“ – pati realiausia drama, kokia tiktai įmanoma. Tai yra žmogaus įsiprasminimo drama.

 

 

Spektaklio eskizo pristatymas šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vyko bokso klube „City Boxing“. Nuotr. D. Matvejevo

 


 

Su Laurynu Adomaičiu esate teksto bendraautoriai. Kaip kuriate, kaip pasidalinate šį darbą? Kas padės paskutinį teksto tašką?

 

Paskutinį tašką padės repeticijos. O tekstą kuriame kolegiškai. Tai reiškia, kad drauge ieškome siužeto vingių, juos išdiskutuojame. Pati istorija sukurta bendraautorystėje. Laurynas didesnį darbą atlieka istorijos įdėjime į personažų lūpas.  

 

 

 

Pagrindinė mintis – fizinės jėgos ir pasąmonės susidūrimas. Kitaip tariant, archetipinės struktūros pagrindiniams herojams diktuoja: „Nenoriu tavęs užmušti, bet turiu tai padaryti“. Kas tai yra filosofiniu požiūriu? Juk mąstantis žmogus turi galimybę išvengti tokio sprendimo.

 

 

 

Gyvenime žmonės yra kaip broliai ir sesės. Šią istoriją statome ir grindžiame Kaino ir Abelio problematika, kuri amžina. Treneris, mūsų atveju bokso klube, yra tėvas. Ir tas tėvas turi savo numylėtinius. Vieniems tenka daugiau jo malonės, kitiems – mažiau. Tas, kuriam tenka mažiau, lieka nuskriaustas, bet kaltina ne tėvą, o tą, kuris gavo tą malonę, nors pats to net nenorėjo. Tam, kad užimtum brolio vietą, tu nenori jo užmušti, bet turi tai padaryti.

 

 

 

Repeticijoms pasiruošta labai rimtai: aktoriai supažinti su papildoma medžiaga. Vaizdai ir tekstai susiję su boksu. Gal pats svajojai apie profesionalų boksą? Ką jis Tau reiškia?

 

 

 

Šiek tiek stojau į ringą, vaikščiojau į treniruotes, stebėjau, sekiau ir bendravau su boksininkais. Ir supratau, kad tai yra nepakeliamai sunki profesija. Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena. Tik tiek, kad čia nėra žodžių, bet turi kažkaip parodyti, jog esi stipresnis už kitą. Tuo metu žmonės visiškai pasikeičia.

 

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas. Tai – vien darbas. Valgai – galvoji apie sportą, miegi – galvoji apie sportą, nuolat treniruojiesi ir niekada negali atsipalaiduoti, nes bet koks atsipalaidavimas įspėja, kad tavo oponentas bus už tave greitesnis, o kai tu atsiliksi, būsi įveiktas.   

 

 

 

Pirmasis repeticijų etapas – skaitymas – vyko tikrame bokso klube „Cityboxing“, vėliau – kelionė į Meksiką, dar viena kelionė dėl karantino neįvyko. Tik ką važiavote į pajūrį, skridote į Vokietiją... Kokią įtaką šios intriguojančios patirtys turės spektakliui?

 

 

 

Taip, kelionės yra egzotiškoji šio proceso dalis. Jos įvyko dėl to, kad pasirodė reikalingos istorijai. Tokia tendencija yra tarp didelių bokso žvaigždžių ir apskritai sporto atletų, kad jų gyvenimuose įvyksta lūžiai, po kurių jie ieško visokiausių ribinių patirčių. Ar tai būtų kokios nors psichodelinės patirtys, ar religija, ar kitoks gyvenimo būdo pasikeitimas. Tas pats atsitiko su mūsų personažais: po neišsprendžiamų konfliktų jie turėjo iš naujo sukonstruoti savo asmenį. Ir tas asmens konstravimas, viena vertus, vieną herojų nubloškė į Meksiką, kur jis patyrė psichodelines patirtis su rupūžės nuodais. Ir tai yra reali patirtis, kurią turėjo Mike’as Tysonas. Žmonės, kurie buvo didieji ringo „žvėrys“, ieškojo būdų nebebūti jais. Ir kartais tai padaroma per narkotines patirtis. Kartais per meditaciją. Egzotiką diktavo siužetas. Nes kai kurios siužeto detalės, motyvai surinkti iš realaus gyvenimo.  

 

 

Spektaklio eskizo pristatymas šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vyko bokso klube „City Boxing“. Nuotr. D. Matvejevo

 

 

 

Savo asmeninėje paskyroje rašei: „Piramidės, stipri aistra ir meilė, magiški rupūžės nuodai, Gvadalupė, margaritos, treniruotės su čempionais“. Gal galėtum plačiau nusakyti šias patirtis?

 

Tikrai tokią slinktį į gylį turėjo tiek Gedimino Rimeikos, tiek Giedriaus Savicko personažai. Trumpai truko ta mūsų kelionė, ir kiekviena diena buvo neįtikėtinai intensyvi. Kai kurių scenų filmavimams mes ruošėmės dar Lietuvoje, bet kai pamatėme Gvadalupės Mergelės gobeleną (ši Švenčiausioji Mergelė – viena labiausiai pasaulyje žinomų religinių ikonų, svarbus Meksikos katalikų simbolis), atsigėrėme margaritų (iš esmės tai yra tekila ir žaliosios citrinos sultys), kai nuėjome į buvusio pasaulio bokso čempiono treniruotę viename baisiausių Meksiko rajonų (Tepito), tai aktoriams jų vaidinamos scenos klostėsi pačios.   

 

Pastebėjau, kad kai kurie menininkai įvairiuose kontekstuose sako: „Aš nekovoju, aš tiesiog nepasiduodu“. Ar ne baisu, kad „Boksas“ gali būti nesuprastas?

 

 

 

Kurdami dramaturgiją, supratome, kad bokso neužteks. Tai yra daugiau fonas žmonių dramoms. Tarkim, boksas ir apskritai sportas kine labai populiarus, o teatre ši tema labai mažai paliesta. Taip, teatro scenoje vien sporto neužtenka. Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas tokio bendražmogiško. Manau, kad ir pavadinimas „Boksas“ – tai už ringo, labiau gyvenime vykstantis procesas. Raundas po raundo tu gauni tą nokautą, keliesi, vėl eini... Kai kas labiau sekasi, kai kas blogiau, bet... Kiek mes esame patyrę sukrėtimų, bet prisikeliame, o oponentas tai nesikeičia. Oponentas, baisiausias varžovas, esi tu pats. Ir tai yra svarbiausia.  

 

 

Spektaklio eskizo pristatymas šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vyko bokso klube „City Boxing“. Nuotr. D. Matvejevo

 

 

 

Kaip suformavai „Bokso“ kūrybinę komandą? Kas lėmė pasirenkant kūrėjus?

 

Pirmiausia tai pakviečiau aktorių Marių Repšį. Jis yra ilgametis sportininkas ir įvairių kovos menų profesionalas. Jis išmano sambo, Tai Či, kikboksą, pankrationą ir kitus kovos menus. Boksas jam ne naujiena, tad buvo aišku, kad jam puikiai tiks trenerio vaidmuo. Gediminas Rimeika taip pat praėjęs kovos menų kelią: nuo vienuolikos iki septyniolikos metų jis turėjo nemažai kovų, bet vėliau nutarė, kad jam užteks tą galvą daužyti. Giedrius Savickas yra vienas geriausių ir išmintingiausių aktorių Lietuvoje, su juo dirbu jau trečią kartą. O visus kitus aktorius atsirinkau kastingo būdu. Komandą subūriau pagal spektaklio pobūdį. Viena vertus, spektakliui reikia dokumentinio tikslumo, kita vertus, jis turi būti ir siurrealus.

 

 

 

Jau kelintame spektaklyje dirbate kartu su scenografe Lauryna Liepaite, kuri nuosekliai dalyvauja visame kūrybiniame procese. Kuo svarbus Tau jos kaip scenografės ir kaip žmogaus dalyvavimas?

 

 

 

Labai vertinu jos atsidavimą ir tikėjimą idėja, net tada, kai ta idėja yra embriono stadijoje. Lauryna labai puikiai tame dalyvauja, ji įsiklauso ir supranta tai, ko reikės spektakliui. Jos sukurta scenografija atrodo ir realiai, ir siurrealiai. Joje boksininkų kūnai turėtų atrodyti labai herojiški ir gražūs.

 

 

 

Kuo svarbus kostiumų dailininko Juozo Valentos indėlis į bendrą spektaklio koncepciją?

 

 

 

Juozas yra ypatingai šiuolaikiškas ir turintis puikią nuojautą esamoms ir būsimoms mados tendencijoms. Viena vertus, „Bokse“ jam teko labai paprasta užduotis (bokso klubas, treneriai, boksininkai, atletai), kita vertus, kai spektaklis vystosi, personažai keičiasi, tampa svarbu kostiumu atverti personažo nueitą kelią. Trečiame veiksme personažai pasirodys su visai kitokiais, jų dvasią atspindinčiais kostiumais, kurie bus visiškai netikėti. Todėl Juozo indėlis išties didžiulis.

 

 

 

Komanda išskirtinai vyriška. Ar taip buvo sumanyta nuo pat pradžių? Juk yra ir moterų boksas.

 

 

 

Juk sakoma: tą diena susitiko vyrai. Kitą dieną gal susitiks moterys.

 

 

 

Repeticijoms naudoji įtampą kuriančius muzikinius garsus. Spektaklio kompozitorius – Rolandas Venckys. Ką reiškia muzika šiame kovų lauke?

 

 

 

Muzika man yra labai svarbi. Rolando patirtis kuriant elektroninę simfoniją – būtina. Be šios muzikos nebūtų spektaklio. Mes ilgai ieškojome paprasto, bet labai šiuolaikiško skambesio, kuris galėtų kelti įtampą, bet tuo pačiu kurtų iliuziją.  

 

 

 

Spektaklyje labai svarbi kino „akis“. Ar tai yra viso spektaklio koncepcijos dalis?

 

 

 

Yra keli lygmenys. Scenos prasme norisi praplėsti planų skaičių, dokumentikos prasme norisi praplėsti sceną – iš scenos persikelti į realų pasaulį ir po to vėl grįžti atgal. „Bokse“ vyksta geografinė, platumų kelionė.

 

 

 

Finalas gims paskiausiai. Kodėl nusprendėte kai kuriuos sprendimus pasilikti paskutinėms minutėms?

 

 

 

Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs. Trečioji dalis, jos eiga yra labiau fizinė, nei tekstinė. Finalas turi savo pavidalą. Šioje istorijoje be mirčių neapsieisime. Šįkart boksas yra žūtbūtinė kova.

 

 

 

Kas vis dėlto sunkiausia kuriant „Boksą“?

 

 

 

Sunkiausia ne tai, kad vyriška kompanija, o dėl to, kad aktoriai – vien vyrai. Ir dar visi iki vieno ypač talentingi aktoriai. Kartais mes tampame lyg mokyklos draugai: visi juokiamės, vienas kitą traukiam per dantį, netrukus giriam ir tik po to „einam į pamoką“. Kaip ten bebūtų, bet vyrai aktoriai labai lengvai gali grįžti į savo berniukiškus pavidalus.

 

 

 

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

„Bokso“ dramaturgas Laurynas Adomaitis: boksas – tai meno forma, neturinti analogų // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2022-02-14

 

„Bokso“ dramaturgas Laurynas Adomaitis: boksas – tai meno forma, neturinti analogų

 Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2022-02-14

Laurynas Adomaitis, gavęs Auksinį scenos kryžių. Nuotrauka Tomo Kaunecko.

Pirmoji 2022 m. pavasario Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – spektaklis „Boksas“, kuriam pjesę rašo Laurynas Adomaitis ir spektaklį režisuojantis Antanas Obcarskas. Idėja kurti spektaklį apie agresijos nestokojantį sportą kilo Laurynui Adomaičiui. Anot jo, boksas yra fizinė ir emocinė patirtis, kurios neįmanoma perteikti žodžiais, ir meno forma, kuri neturi analogų. Atradę paralelių tarp šios sporto šakos ir teatro, kūrėjai į premjerą pakvies jau kovo 3–6 dienomis. Spektaklyje vaidina Laurynas Jurgelis, Gediminas Rimeika, Marius Repšys, Giedrius Savickas, Gytis Ivanauskas, Lukas Malinauskas, Džiugas Grinys, Jurij Koroliov, Aleksandras Baranovas.

 

Kaip gimė „Bokso“ idėja?

 

2019 metais niekieno neprašomas ir neverčiamas atėjau į bokso klubą. Pamačiau sportą, prakaitą, užsispyrimą. Svarbiausia, pamačiau žmones. Atletų akyse degė ugnis. Kodėl ji degė? Boksininkai išjudino mane. Nuo to laiko galvoju apie jų raison d'être (liet. būties prasmė). Kas tie boksininkai? Kas nori lipti į ringą? Kam to reikia? Kokie jų gyvenimai?

Žurnalistai paklausė Barry McGuigano, kodėl jis yra boksininkas. Jis atsakė: „Nes nesu poetas, negaliu pasakoti istorijų“. Šitie dalykai yra susiję. Kiekvienas bokso raundas yra unikali ir įtempta drama be žodžių. Todėl boksas yra tobula erdvė dramaturgui. Mano funkcija yra suteikti naratyvą prigimtinei bokso dramai. McGuiganas nepasakoja savo istorijų, bet jas papasakoti gali kiti. 1982-aisiais jis kovėsi su Jaunuoju Ali pasivadinusiu nigeriečiu. Kovą jis atpasakojo taip: „Pataikiau tiesiai į nosį. Jo akys užsivertė. Mane persekioja tas momentas. Žinojau, kad jis nebeatsikels.“ Jaunasis Ali netrukus mirė. Už kovos visada stovi gyvenimai. Kas buvo Jaunasis Ali? Jam buvo dvidešimt vieneri. Jis boksavosi, kad išlaikytų besilaukiančią žmoną. McGuiganas apkabino savo sūnų po kovos, o kas laukia Jaunojo Ali vaiko? Po 35 metų McGuiganas prisipažino, kad apie tą šeštą raundą galvoja kiekvieną gyvenimo dieną. Boksas pilnas gyvenimus keičiančių įvykių.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydamas šią pjesę?

 

79-ais mūsų eros metais Vezuvijaus ugnikalnis išsiveržė ir pelenais užpylė netoliese buvusius miestus. Herkulanumo mieste archeologai rado milžinišką pastatą su kiemais, fontanais ir dešimties metrų aukščio lubomis. Jie galvojo, kad tai yra šventykla. Bet tai buvo palestra – sporto erdvė. Graikai ir romėnai dievino sportininkus ir karius. Mes irgi dievinam bokso čempionus. Tačiau šiuolaikiniam žmogui bokso idėja pasidarė atstumianti. Dabar turime išradingesnių būdų sunaikinti žmogų be fizinio kontakto. Ginklai turėtų būti artimesni kultūringam, rafinuotam, technologiškam žmogui. Boksui būtina natūrali agresija, o to visuomenė netoleruoja. Tai yra bokso paradoksas. Jaučiamės išaugę iš bet kokio agresijos poreikio. Bet boksas nenustoja traukti dėmesio. Boksas yra fizinė ir emocinė patirtis, kurios neįmanoma perteikti žodžiais. Boksas yra meno forma, kuri neturi analogų. Boksas yra primityvus, kaip visi svarbiausi gyvenimo aspektai – gimimas, mirtis, meilė, neapykanta. Boksas priverčia prisiminti, kad giliausios gyvenimo patirtys yra fizinės, nors ir labai tikime, kad esame dvasingi.

 

Kaip derinate sporto realizmą ir kūrinio meniškumą?

 

Po truputį sudominau Antaną istorijomis apie boksą. Pradėjome kalbėti su treneriais, boksininkais, Lietuvos bokso federacija, vaikščioti į bokso turnyrus. Greitai supratome, kad mūsų „Boksas“ turi būti ne tik spektaklis apie boksą, bet mišri patirtis tarp sporto ir teatro. Stebėdamas varžybas supratau, kad žiūrovas turi patirti gyvą boksą, kurio vien žodžiais neperteiksiu. Taip pat bendraujant su profesionalais vis grįždavom prie vienos minties. Kai susitinka du nepriekaištingos fizinės formos kovotojai, psichologinis pasirengimas yra esminis. Kaip tu pasiruošęs aukotis? Bokse pasakymas „turėti širdį“ reiškia priešingą dalyką, nei kasdienybėje. Galvojame, kad turėti širdį – tai užjausti ir pagailėti. Bokse didžiausias komplimentas kovotojui, kad jis „turi širdį“, t. y. sugeba priimti smūgius, nepasiduoti, rodyti valią laimėti ir be dvejonių eiti iki galo.

 

Kas Jums pačiam įdomiausia?

 

 

Mūsų pagrindiniai personažai ieško širdies. Vieniems tai boksininko širdis, reikalinga ringe. Kitiems – rūpesčio ir supratingumo įgūdžiai. Senovės Romoje gladiatoriais daugiausiai tapdavo vergai. Geriausi mūsų laikų boksininkai yra kilę iš pavojingų Meksikos rajonų (Tepito), Braunsvilio ar Filadelfijos. Boksininkai ateina į klubą būdami vaikais. Treneriai juos užaugina. Kartais oficialiai tampa jų globėjais. Visam tam reikia milžiniškos širdies. Boksininkai ir treneriai priklauso vienas nuo kito ir tai juos gąsdina. Tikra kova, prakaitas, tolima kelionė atrandant širdį – apie tai yra „Boksas“.

 

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis. 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2022 m. kovas 7 d. 16:06 / Tomas

Labai patiko! Puikiai priderinti vizualiniai sprendimai ir garso takelis.