6 val.
Vilniaus kino klasteris
2020 rugsėjo 3 d.
N-18, dalis spektaklio vyksta anglų kalba, vertimas į lietuvių kalbą pateikiamas subtitruose. Spektaklyje nuolat naudojamos ryškios blyksinčios šviesos ir stiprus garsas
Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, 2020-09-09
Čia prasideda recenzija. Ten, kur prasideda recenzija, reikėtų rašyti, kad Łukaszas Twarkowskis pastatė „Respubliką“. Bet negaliu to rašyti, nes nenoriu Respublikos imti į kabutes. Čia tas pat, kaip pavadinti žmogų vardu ir jį susmulkinti - nuo žmogaus kaip human being iki žmogaus kaip asmens kodo. Respublika neturėtų būti susmulkinta. Respublika turėtų būti ne spektaklio pavadinimas, o geografiškai ir psichologiškai apibrėžiama pusiau realybė, kuri, niekas nėra tikras, ar kada baigėsi. Realybė, į kurią Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pardavinėja bilietus. Realybė, kurioje esi kviečiamas šokti, kad pamirštum realybę. O galiausiai pagauni save, kalantį sau į galvą, kad nešokdamas gali prisiminti realybę. Kad šokti gali liautis. Tik ar realybė nori būti prisiminta? Kas iš viso ta realybė?
Teatras gali veikti žiūrovą kaip šaltis arba kaip šiluma (apie tai trumpai yra užsiminęs Hansas-Thiesas Lehmannas). Šiluma siejasi su tvarka ir logika, su šiltakraujais kūnais, su atpažįstama psichologija, su saugumu ir tapatinimusi. Tokiame teatre veikia naivios aš kaip ir jie, jie kaip ir aš; žiūrovas saugotinas kaip gamtos rezervatas schemos. Šaltis teatre yra vaizdų tvanas, sąmoninga pastanga neleisti pamatyti visko, žiūrovo įmetimas į sceninės elektros tekėjimo grandinę, žiūrovo filmavimas, nesiliaujantis pojūčių dirginimas, veiksmo išplitimas iki maksimumo - kai spektaklis ne trunka ar eina kaip laikas, bet apima ir dusina kaip liga. Lietuvos teatro žiūrovų kūnai nėra prisitaikę išlikti tokio šalčio sąlygomis. Ypač šešias valandas. Ypač su apsauginėmis kaukėmis, uždarame Vilniaus kino klasterio angare, šokio ir kvėpavimo, prakaito ir anglies dioksido pertekliaus sąlygomis. Bet išlieka, nes Respublikos kūrėjai šalčio dozes didina palaipsniui. Kol pamiršti augęs teatro šiltnamiuose ir suvoki visada ilgėjęsis šitos lenkiškų ledlaukių arkties. Su vietiniais nelių, airidų, ulų, martynų, ryčių, šunų kūnais ir jų pusiau dokumentiniu mąstymu.
Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad tai yra virtuvė su veikiančiu vandentiekiu, vaivorykštė, karšta pirtis, kartais laisvas miegamasis, svetainė su televizoriumi, veikiantis baras, amfiteatras, aukštos lubos ir ekranų ekranai (scenografas - Fabienas Lédé). Kad ten yra visokių koridorių, visokių kampelių, visokių žmonių; kad yra prisiminimų, filmuotų monologų, gyvų pokalbių ir techno muzikos (kompozitorius - Bogumiłas Misala). Ir viską ten gali žiūrėti, čiupinėti, visur būti, viską matyti, kaip kokioje vaikiškoje svajonėje. Ir kad esi ten priimamas kaip koks tikras gyventojas. Jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad iš tiesų joks, net ir labiausiai imersinis, teatras niekada nepriims žiūrovo kaip sávo, ir anei joks tu čia ne gyventojas. Nes teatras ir neturi turėti tokio tikslo - įgyti gyventojų: užtenka, kad jis priima žiūrovą ir duoda jam įprasminto laiko. Respublika duoda labai daug laiko, ignoruodama žiūrovo norą susiorientuoti, įveikti chaosą, ką nors prie ko nors jungti; ir stiprindama sumaištį, skatindama laisvą vaizduotę, leisdama jai veržtis į kitus pasaulius ir ne esamąjį, o asmeninį laiką. Sakoma, jog protas tarpusavy nesusietų objektų suvokia esant daugiau, lyginant su tokiu pačiu kiekiu susijusių. Todėl Respublikoje visko atrodo daugiau, nei galbūt yra iš tikrųjų. Niekas nežino, kiek ko ten yra. Respublika nesuskaičiuojama. O žiūrovo užduotis - tokia pati kaip aktorių: ne sutvarkyti betvarkę, bet surasti joje savo vietą.
Manau, kad „Lokis“ (rež. L. Twarkovskis, LNDT, 2017) yra mažasis Respublikos prisiminimas. Respublika prisimena „Lokio“ atmosferą, šokio galią, loopą, vaikščiojimą from place to place to place to place, fragmentuotą sąmonę, stambų planą, vaizdų tankį, ėjimą nežinau kur, bet man patinka. Respublika ir „Lokis“ duoda pajusti ne Twarkowskio atsitiktinumus, bet kontinuumus. Leidžia atrasti, kad Twarkowskio teatras yra niekur neskubantis, nerezultatyvus, labiau skleidžiantis energiją, nei vykstantis. Tai horizontalaus, neinančio laiko teatras, kuriame minutės trunka valandas, per kurias nieko nenutinka, niekas net neatneša žiebtuvėlio. Bet vyksta gyvenimas, kalbasi žmonės, kas nors deda galvą kitam ant peties, arba jį apspjauna, arba valo į virtuvę tekantį kieno nors šlapimą. Tai yra santykių teatras, kuriame jokie santykiai niekada nesusikuria. Ir būtent čia Twarkowskio teatras esmingai nutolsta nuo reprezentacijos teatro: režisūra čia nenori įteigti santykių istorijos, ji nori santykiauti ir nesusivesti į nieką daugiau, nei pažįstamas iš matymo. Pažįstamas iš indų plovimo. Pažįstamas iš nemokėjimo užduoti klausimų arba iš sriubos virimo. Čia nėra prasmės agresijos, galbūt netgi nėra žmonių. Yra tik fragmentuoti žmonių pavidalai, ir tik santykių tarp tų žmonių iškarpos. Jauti jas plintančias po erdvę kaip garus.
Didžiausia Respublikos vertė, manau, yra ne imersinė forma, ne vaizdų miškas, ne reivinė būsena, ne unikali erdvė. Gražiausias čia - žmogiškumas, nuogas ir nevalytas, mokumentinis, bet kažkoks pjaunančiai artimas. Artimas ne naiviai, ne jie kaip aš prasme: artimas savo didele rezoliucija, beveik galimas paliesti ir prisitraukti. Respublikoje galbūt pirmą kartą pasiteisina šio laiko teatre mėgstamas aktorių veikimas savo pačių vardais, lyg aš būčiau aš. Bet tie savo pačių vardai paprastai spektakliuose nieko nereiškia - tėra tik forma, kartais juokas, kartais režisūrinis saliutėlis. O čia į kiekvieną vardą gyvenant bendruomenėje buvo įsigyventa, įsikuista. Jis nėra dokumentiškas, tačiau yra autentiškas tai bendruomenei. Charakteriai čia nesukurti, o gimę santykyje su kitais bendruomenės nariais, atsiskyrus nuo realybės, įsigyvenus į gamtinę aplinką, užsireivinus from place to place to place to place. Charakteriai ten kilę ir galbūt neturintys tęsinių tikrovėje, tačiau niekas jų nekūrė ir neprimetė. Todėl aktoriams, regis, čia taip paprasta būti: jie operuoja kažkur visai netoli nuo savęs.
Būtent todėl buvimą Respublikoje labiausiai trikdo tai, kas sukurta, apgalvota, struktūriškai primesta: visų pirma tai naratorius-svetimšalis (Komi Togbonou), pripuolamai komentuojantis tarp sienų vykstantį veiksmą; visa masė globaliniam atšilimui ir kitoms planetos problemoms skirtų Ryčio Saladžiaus TV laidų epizodų; vis įsiterpiantis amišų naratyvas; ir pati beviltiškiausia detalė - gyvenimas neva ateityje, po penkerių metų nuo dabar, kurį tenka vis priminti žiūrovui, nes tik žodinis priminimas tą ateitį ir užfiksuoja. Nedermė su likusia spektaklio materija kyla jausme, kad buvo įdėta pastangų tai sugalvoti ir pritempti prie Respublikos realybės. Ne prie geografiškai ir psichologiškai apibrėžiamos realybės, o prie spektaklio, kuris pavadintas - kabutėse - Respublika, realybės (taip, žodį Realybė kartosiu ir kartosiu, ir kartosiu - tokį mat didelį poveikį padarė kas du žingsnius sutinkamos figūros su užrašu „Reality“, kurias norėjosi parsivesti namo). Justi, kad visa tai ne kam nors išsprūdo. O labai norisi, kad viskas čia būtų kam nors išsprūdę ir užloopinta, pakartota tūkstančius kartų - nes būtent tas paviešintas kūnas, tas ant liežuvio galo padėtas ir nei vietoj, nei laiku išsprūdęs gyvenimas čia yra pats įdomiausias.
„Lokio“ aktorių trupės veikimas buvo suskilinėjęs - kirtosi manieros, kliudė skirtingas buvimo ir imitacijos suvokimas. Respublikos trupė - kosmiškai vientisa: ne tik aktorių charakteriais, dramaturginiu indėliu, bet ir vaidybos manieromis. Visi (o visų čia daug: Nelė Savičenko, Janas Dravnelas, Vainius Sodeika, Ula Liagaitė, Algirdas Dainavičius, Airida Gintautaitė, Rytis Saladžius, Augustė Pociūtė, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Valentinas Novopolskis, Gediminas Rimeika, Diana Anevičiūtė) jaučia kiekvieną mikrojudesį, geba egzistuoti kinematografiškai, atsisako teatrinės manieros ir leidžiasi į prakaito lašų bėgimą pirtyje, šviesos jungtuko junginėjimą, stovėjimą prie lango, gulėjimą lovose, nėrimą į mėlynuojantį vandenį, vienas kito gaivinimą. Sunku išskirti kurį nors aktorių - jie neatrodo atskiriami, bet kiekvienam iš jų susiformuoja po asmenišką ilgesį. Komanda išbaigta - spektaklio sociumas yra toks visoks, kokia visokia būna tiktai gamtos flora ir fauna: kur nieko, net kenkėjo, neišimsi. Bet ypatinga, savita ir, ko gero, reiviškiausia raiška stebina šokėja Ula Liagaitė: jai čia labai vieta, labai laikas, ji yra šitos zonos deguonis.
Respublikoje niekas nežino, kas vakar ėjo gulti paskutinis. Niekas nežino, ar čia jie gyvena tą gyvenimą, ar gyvenimas pradėjo gyventi juos. Visi afigienai nerimauja. Bet kai šoka, tai ne. Nenerimauja. Kažkas mokosi susifokusuoti, kad atsiknistų nuo savęs. Kažkas tekant vandeniui, krintant peiliui, šakutei, šaukštui prisimena mamą. Daugelis kasdien nueina po trisdešimt tūkstančių žingsnių. Kažkas sako: ežerai, kurie išdžiūvo, jau niekada niekada nepasikartos. Kažkas nežino, kaip padaryti, kad būtų meilės. Kažkam galvoje atsiveria platybės, kažkam kitam kyla žemės temperatūra, kažkam trečiam duodama galimybė iš galvos ištrinti abejonę savimi. Respublikos dramaturgija - intuityvi, nesvarumo būsenos, tačiau taikli šių dienų pasaulio chaoso kontekste (dramaturgė - Joanna Bednarczyk). Taikli todėl, kad atsisako pretenzijos rasti paradigminę epochos mintį, atsisako susitelkti, leidžia sau plūduriuoti, neveikti, nesusireikšminti, stebėti kosmosą, kaip kosmosas stebi mus. Tiesa, šitai dramaturgijai rūpi visatos dydžio problemos, klimato atšilimo, kapitalizmo neigimo, laisvės-lygybės-brolybės masto problemos. Bet šitų problemų eskalavimas labiau primena no problems no responsibilities tipo sociumo rūpesčius: tai yra prabangūs, aukštos prabos rūpesčiai, galbūt labiau fasadiniai, nei vidiniai. Nes viduje tevyksta santykių laboratorija, neatliekanti jokio tyrimo. Galbūt tik atliekanti sriubos virimo tyrimą. Arba siusiojimo atsistojus, kai esi moteris, kai esi Rasa, tyrimą.
Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad visi aktoriai, nepaisant amžiaus, pomėgių, charakterių ir įpročių, Respublikoje reivina - muziką, šokį ir bendruomenę kelia aukščiau už gyvenimą ar kažką, kas buvo taip vadinama. Reivina šokdami, stovėdami už pulto, kalbėdami, gulėdami ir vaikščiodami. Ir reivina ne dėl to, kad toks sumanymas: jie teigia reivą kaip būseną, kaip buvimo ir nerimo neigimo būdą. Jie reivui pasiduoda, paklūsta, juo kvėpuoja, juo prakaituoja. Ir jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad galbūt geriausia, jei čia profesionalumo - kaip būdo mąstyti - nebelieka: kur kas geriau, jei lieki paskutinis, kuris
vakar
ėjo
gulti.
Алиса МИЛЛЕР, специально для «Обзора», 2020-09-07
Новый сезон Литовского Национального Театра открывается премьерой известного в Литве польского режиссера Лукаша Тварковски. 3,4 и 5-ого сентября в помещении "Кинокластера" прошли премьерные показы иммерсивного спектакля "Республика", позволяющего посмотреть на саму концепцию театра совершенно по-другому и по-настоящему почувствовать себя не просто частью сюжета или действия, но членом сообщества, полноценной футуристической коммуны.
Предыдущий спектакль Тварковского "Локис" произвел фурор у литовских зрителей, собрал 4 "Золотых креста" и организовал вокруг себя фанатов и почитателей. Несмотря на то, что немало людей покидали зал во время спектакля, смелость и самобытный язык режиссера восхитили даже тех, кто не смог досидеть в зале до конца. Может быть поэтому, "Республику" в Вильнюсе ждали с особым трепетом.
Если "Локис" 3 года назад акцентировал "картинку", образ, то "Республика", пользуясь, казалось бы теми же, медийными инструментами, говорит о более серьезных и глубоких проблемах общества. В своей новой постановке режиссер полностью отказывается от сцены, границ между актерами и публикой. В целом, в "Республике" границ нет совсем. Каждый человек может воспринять ангар, в котором проходит спектакль по-своему. На территории ангара можно все: пить, сидеть, стоять, разговаривать, передвигаться по ангару, трогать актеров, париться в бане и многое другое. Атмосфера вполне сойдет за фестиваль под открытым небом, музей современного искусства, ночной клуб, сон или галлюцинации. Главное, что подарят вам эти 6 часов непредсказуемого действия, это - ощущение свободы. Свободы, о которой за последние полгода нам всем пришлось забыть. Этому ощущению не помешают ни маски, в которых необходимо находиться; ни голос разума, несмело напоминающий, что все это театр. Но театр ли это?
В спектакле задействованы все ведущие актеры различных театров Литвы: Нелли Савиченко, Айрида Гинтаутайте, Раса Самуолите, Ритис Саладжиус, Валентин Новопольский, Вайнюс Содеика, Аугусте Поцюте, Гедиминас Римейка, Ула Лягайте, Мартинас Недзинскас, Диана Анявичюте, Альгирдас Дайнявичюс, а так же несколько приглашенных иностранных актеров Jan Dravnel, Komi Togbonou.
Но это чуть ли не единственный атрибут театральной постановки. Сюжета и персонажей в привычном понимании в спектакле нет, поэтому стоит сразу ориентироваться только не внутренние ощущения. Их будет много. Придется подготовиться к серьезной эмоциональной встряске и разговору с самим собой, пытаясь ответить на вопросы, на которые , по определению, нет ответа. Вопросы так сильно вас встревожат, что, по воображаемому лабиринту, вы будете ходить еще несколько дней, неделю, может даже дольше. Почему? Они настоящие, непридуманные, естественные, самые важные.
Какую жизнь вы бы жили, если бы не надо было думать о деньгах? Пошли бы на свою работу? Выбрали бы ее?
Если бы не было никаких правил и осуждения, выбрали бы вы свою семью? Кого бы любили?
Где бы проложили свои личные границы, что согласились терпеть?
Спектакль напоминает тяжелые фильмы 90-ых и затяжную ностальгию всего настоящего в них. Несмотря на то, что в фильмах и спектаклях теперь встречаются и гомосексуалисты, и афроамериканцы, и люди с ограниченными возможностями; мы привыкли к красивым образам, лихо закрученным сюжетным линиям и слишком понятным выводам. Формы становятся короче, а краски ярче - лишь бы удержать наше постоянно, норовящее "убежать", внимание.
Тварковски отказывается преподносить вам все на понятной, вычищенной канве. Он показывает вам кухню и баню, где люди говорят именно то, что думают. Он переносит вас в летнее поле, где голые женщины обливаются молоком и убегают в закат. Режиссер подталкивает зрителя к тому, чтобы тот вместе с ним вспомнил зачем мы все- таки живем в обществе, даже раздражая друг друга, согласились терпеть?
В фильме "Коммуна" (2016, датский драматический фильм) Томас Витенберг спрашивает: "Вы выработали правила общежития? Правил нет, но они вырабатываются." Лукаш Тварковски тоже хочет, чтобы бы вы подумали, какими были бы правила вашей жизни, если бы вам позволили придумать их самим, заново.
Sigita Ivaškaitė, https://sigitaiv.wixsite.com, 2020-09-03
(tekstas. Ne recenzija. Rišlumo sulig buvusia patirtimi)
Negaliu nerašyti po spektaklio. Net jei ne visą mačiau, net jei tik repeticiją stebėjau. Bet niekaip kitaip nesigavo, o ir tekstas į rimtą recenziją nepretenduoja.
Rašysiantys rimtas recenzijas jums paanalizuos kažką, kas man šiais laikais nebėra svarbu. Ir labiau atpasakos vyksmą. Jei tai dar kam nors įdomu. Ne man spręsti, bet man rinktis.
Renkuosi kalbėti apie tai, kaip pati kelionė į Kino Klasterį man priminė važiavimą per Varšuvą į kino angarus stebėti Krzysztofo Warlikowskio ar Kristiano Lupos spektaklių. Kaip atmosfera viduje man priminė Heineken festivalį, kuriame naktinį muzikos skambesį dieną keičia teatro programa. Kažkas tokio čia ir turėjo būti. Łukaszo Twarkowskio ir kūrybinės komandos „Respublika“ – visų pirma reivo ir saviraiškos laisvės šalis. Saviraiškos - plačiausia šio žodžio prasme. Galvojant apie šiandieninį Lenkijos politinį kontekstą, Klasteryje švietusi vaivorykštė buvo ne tik vandens kriokliui tinkama scenografijos detalė, atvirumo simbolis, tobulesnio rytojaus šviesa, bet ir liūdnas priminimas.
„Respublikoje“ keliauji laisvai. Svarbu nešiukšlinti ir netrukdyti. Gali stebėti iš toli, iš arti, sėdėdamas, stovėdamas, ar dar kaip nors, o gali ir dalyvauti. Tik sąmoningai, jei trukdysi – tave staigiai ir maloniai įspės, ar patrauks. Ypatingai gražu tai, kad laike, kuomet vėl padidėjęs susidomėjimas utopijų ir distopijų kūrimu, į vieną iš tokio konstrukto pasakojimų visi papuolame su kaukėmis, rekomendacijomis, kiek žmonių gali tilpti skirtingose aikštelėse vienu metu bei vis pasitinkančiais dezinfekantų buteliukais. Galbūt ne visi susimąsto, bet pagalvojus mindfuck‘as tikrai įvyksta. Dar prieš metus Tai jau būtų buvusi alternatyvi realybė. Ir apskritai, spektakliui apie nuolatinį žmonijos bandymą kurti alternatyvias (autentiškas?) bendruomenes, premjeros laikas išpuolė daugiau nei idealus.
Jau ir iki pandemijos socialinių tinklų burbulai (oh, kaip jau apie juos atsibodo kalbėti), naujai besiburiančios ne tik tikėjimu, bet ir dietologija paremtos bendruomenės, pseudo-mokslininkai, ir – mano mėgiamiausi – plokščiažemininkai kaustė dėmesį. Vienus norisi paglostyti ir duoti saldainį, kad atstotų, kitiems į galvą nori duoti, bet negali, nes... Na... Negali gi? Juokas juokais, bet atėjome iki to nuvalkioto, bet visgi „virsmo“ laiko. Gal pandemija ir yra tas virsmas. Ką aš žinau... Bet kuriuo atveju, nesustojančio pirkimo ir informacijos srauto prisotintas gyvenimas mus atvedė iki esminio išsiskirstymo. Kai kurie tiesiog nori bėgti nuo nuolatinio triukšmo, kiti tikisi išlaikyti esamą tvarką, treti neria į dvasinius ieškojimus, bando giluminiai kvėpuoti ir t.t., ir pan. Ir prie viso to dar pridėkime visų mūsų patirtą karantino džiaugsmą ir smaugimą.
„Respublika“ renkasi labai konkrečią, o kartu ir per visą žmonijos istoriją atsikartojančią išeitį. Ji, mūsų patirtyje lankymosi vakarą kuriama iš labai konkrečių aktorių išgyvenimų, sukauptos didžiulės vaizdo medžiagos iš ankstesnių susitikimų, stovyklų, ar galbūt net repeticijų. Kita vertus, 6h neprailsgstantis spektaklis, - labai nagingas instaliacinio pobūdžio reginys, besiremiantis tikra ir kiek pakoreguota žmonijos noro sugyventi su savimi, istorija.
Veiksmas prasideda bet kokių Namų centre – virtuvėje. Čia kalbamasi, kyla ginčai, sprendžiami klausimai, vyksta diskusijos. Po truputį veiksmas plečiasi ir į kitas erdves, o scenografijos perkonstravimui reikalingos pauzės lengvai užpildomos kelione iki baro ir trumpu prisėdimu lounge zonoj, kol televizorius transliuoja paraleliai vykstančias scenas kitose erdvėse, o už Dj pulto stoja vis kitas aktorius. Gal ir klampu, bet principas pagaunamas greitai.
Režisierius elgiasi sumaniai ir mus įtraukia po truputėlį. Pradžioje duoda, atrodytų, net per daug laiko apsiprasti prieš veiksmą, po to paskelbiamos pertraukėlės (kuo toliau tuo labiau trumpėjančios, ar tiesiog virstančios smulkesnių scenų veiksmo laiku), ir jau nepastebėjai, kaip nusipirkai trečią buteliuką alaus. Jei nenorite niekur eiti, visą šį laiką stebite profesionalų kino filmą. Operatoriai dirba puikiai, garso komandai perbėgos metu dar buvo kur tobulėti, bet suprantant apkrovas ir veiksmo sudėtingumą – kol kas atleistina. Naudojami du ekranai man vis primena „Requiem for a dream“ filmą. Prakalbus apie filmus, neabejoju, kad čia galima ir „Dogvilį“ įvelti, ar imti kalbėti apie teatro-kino kūrėjus, kaip Kornélio Mundruczó, ar šiame kontekste Mariusz Treliński... Dar vis prisimindavau „Baimę ir neapykantą Las Vegase“, o ir gal kitiems mažiau žinomą „Interstate 60“. Tai čia pradžiai.
Pasitikrinus režisieriaus gimimo metus, pagalvojau apie tai, jog tikrai yra karta, augusi su narkotikų ir alkoholio prisodrintu kinu ir jo herojais. Drąsiai save ten pat prisiskirsiu. Mums cigaretė burnoje, butelis rankoje ir net švirkštas venoje bene įprastas dramos reginys. Nesakau, kad mielas. Omenyje turiu tai, kad nuo vaikystės supratome, kad mūsų herojai gali būti ir nesiskutę alkoholikai, ir kokainą šniojančios ekscentriškos gražuolės. Kokia viso to prasmė mums šiandien? Nežinau, bet kaip minimum galim pateisinti savo prastesnius pasirinkimus ir destruktyvų elgesį. O minėtame „Interstate 60“ vaizduojamą „Euphoria“ reivo šalį, kurioje stiprus narkotikas valdo avių banda virtusius paauglius, šiek tiek atpažįstame savo kasdienybėje.
Kalbant apie avis. Šunys. Vilkai. Nuo pat spektaklio pradžios pasirodančiuose tekstuose, vėliau ir personažų elgesyje imi atsekti atsikartojantį šunį, kuriuo galiausiai net persirengiama. „Šuniškas gyvenimas“, „šuo ir kariamas pripranta“, - turime ne vieną posakį ir dauguma jų mus veikia žeminančiai. Tad kas turėtų mus išaukštinti? Jei ne katės, tai, sakyčiau – vilkai.
Jei šuo - tas prijaukintas vilkas - yra šiandienos atbukinto ir išlepusio žmogaus atitikmuo, tuomet vilkas yra jo pirmtakas, grynakraujis, tikrasis alfa, tikroji rūšis. O vilkai gyvena gentimis. Štai štai štai. Tik per šiek tiek tolimų Joseph Beuys konotacijų ir iš dar toliau ataidinčio Allano Kaprowo pagrindų, puikioje pokalbių laidos scenoje pagaunu uodegą. Dažnai išsakoma nuvalkiota mintis, jog turime atsigręžti atgal, grįžti prie savo ištakų, „Respublikoje“ mane pasiveja vilko staugimu. Jais turėtų/norėtų tapti susirinkę aktoriai. Iš dalies, tokiais alfomis jie ir pasirodo salėje. Nieko nebijantys, griaunantys sienas, vidinio ritmo vedami.
Viskas, ko šiuolaikiniam, ar bet kokiam tobulėjančiam žmogui, atrodytų, reikia tai – grįžimas į paprastesnius laikus. Prie pagrindų, prie esmės. Bet ar tai nėra žaidimas sąvokomis. Ar tai nėra paprasta saviapgaulė, sapnas, kuris, jei virs kolektyviniu, atstos realybę? Čia tie šiuolaikiniai reivo atsiskyrėliai pamato savyje amišus. O galbūt tiesiog save praeityje. O gal... o gal visgi ir ten, ir dabar - čia - esančių aktorių nėra. Juk tą suponuotų ir jų elgesys – atrodo jie visad šalia, bet tikrai ne visuomet buvimas greta veikia jų sceną. Galbūt jie iš tiesų egzistuoja tik kameros užfiksuotame vaizde, o mes stovime tik šalia praeities projekcijos? Juk kas yra dabartis, jei pirminiu vaizdu imsime vaizdo transliaciją? O ir iš dekoracijos vis dingstančios sienos, lyg ėjimas kiaurai jomis, žvilgsnis per materiją, - vaiduokliškumo simbolis. Tada atsimenu ir filmą „Kiti“ su Nicole Kidman.
Bet viskas turi ir žymiai paprastesnę liniją, - kuo arčiau tobulos naujos bendruomenės atsidursi, tuo greičiau ji ims irti. Nes toks darinys tėra iliuzija, kurios įgyvendinti dar nepavyko nė vienam mūsų istorijos skyriui. Ir ta proga ji čia pat bliūkšta, aktoriai „grįžta į save“, ima pasakoti ir aiškinti spektaklio atsiradimo istoriją.
Yra riba, už kurios dirbtinai kuriama bendruomenė negali išeiti. Ta riba yra kažkur mumyse, kažkur tarp tuo metu ją sudarančių asmenų. „Respublikoje“ ji atsiranda tarp skirtingų tikrovių, gyvenimo teatre ir už jo, savyje ir savo personaže... Lyg pernelyg dramatizuojama ir suplokštinama, bet, kita vertus, jei ne per asmeniškas patirtis pasiektas rezultatas, šis pasakojimas mūsų neveiktų. Mes taip nepajaustume tos tikros odos šalimais. Juk tik per individualią patirtį gali atsiskleisti bendrystė.
Gražu, jog visame šiame tvarkingame chaose randasi vietos labai daug kam. Svarbiausia – nuostabiems aktoriams. Nenoriu vardinti kiekvieno, nes tokiame darbe „kartu“ ir „neišskiriami“ yra didžiausias komplimentas. Taip pat svarbu, kad čia puikiai veikia ne tik kiekviena aktorių karta atskirai, bet papildomo svorio suteikia ir vyresniųjų-jaunesniųjų susidūrimas bendros nežinomybės akivaizdoje. Kuomet vieni kitiems jie ne(be)gali būti kelrodžiais, nes nebėra pamatinių taisyklių. O tą aš jau girdėjau ir iš dar jaunesnių žmonių. Vadinasi - pataikyta. Programa veikia. Eksperimentų vis dar bus. Matyt, svarbiausia, kad tas reivas fone nesustotų.
Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2020-08-31
RESPUBLIKOS aktoriai. Andrej Vasilenko nuotr.
Jau šią savaitę, rugsėjo 3, 4, 5 dienomis, įvyks pirmoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro 81 sezono premjera – „Respublika“. Spektaklį, išskirtinį savo dydžiu, forma ir trukme, kuria lenkų režisierius Łukasz Twarkowski. Artėjant „Respublikos“ premjerai, kuri vyks Vilniaus kino klasteryje, aktoriai dalijosi savo mintimis apie spektaklį. Nespėję įsigyti bilietų į spektaklį, kviečiami šeštadienį 19 val. stebėti tiesioginę spektaklio transliaciją internetu už simbolinę kainą.
Diana Anevičiūtė:
Kai įsijungiau į „Respubliką“, pasijutau lyg kosmose. Juk aš atėjau iš visai kito pasaulio, iš kitokios muzikos. Ligi šiol daugiau domėjausi klasikine, bažnytine muzika ir staiga patekau į visišką priešingybę. Čia dominuoja technomuzika, kurios aš nei pažinojau, nei ką, bet vykstant darbo procesui pradėjau suprasti, kad ir šioje muzikoje yra gražių dalykų, kad tai nėra vien tik ritmas ar „bumčikai“. Tai yra kažkas daugiau. Visa tai priminė mano pačios jaunystę, sovietinius laikus, kai aplink viskas buvo pilka, o ėjimas į mokyklą – lyg į kažkokį kalėjimą. Norėdami iš viso to ištrūkti, darydavom tą patį – pradėdavom šokti. Skambėdavo baisiausia muzika, o mes išsikratydavome, tarytum siekdami ignoruoti visą aplinkos nesąmonę.
Suprantu, kad visi šie jauni žmonės jaučiasi nesaugūs šiame pasaulyje, turi įvairių kompleksų, nejaučia laisvės, netiki valstybe, netiki ateitimi, neturi jokių pragyvenimo garantijų... Visur – nesaugumo jausmas. Tai nors valandai, nors kokiam laikui nieko negalvojant galima užsimiršti tiesiog šokant.
Tuo gyvena „Respublikos“ piliečiai, tai reiškia – mes. O mano personažas tarsi viską stebi, viską mato iš šalies, jis tarsi viską supranta ir kartu dalyvauja veiksme.
Algirdas Dainavičius:
Mūsų personažai esame mes patys. Jie – truputį avatarai. Mes, tik kitomis aplinkybėmis, t. y. pusiau mes. Yra situacijos, kuriose mes taip nesielgtume, bet šie mūsų avatarai elgiasi būtent taip.
„Respublika“ – tai svajonė, pabėgimas nuo materialaus pasaulio į pasaulį, kuriame žmonės tiesiog gyvena, džiaugiasi gyvenimu, nes šitos prabangos turime labai mažai. Mes bėgam, duodamės, lekiam, dirbam ir pajuntam, kad jau senatvė. Visiškai išsivaduoti iš materialių dalykų neįmanoma, bet iš bėgimo, iš besaikio vartojimo – galima: į muziką, į šventąją salą...
Jan Dravnel:
Toji mūsų „Respublika“ – tai spektaklis apie mus. Per visą šį laiką mes „dalijomės“ savimi. Su dramaturgės pagalba viskas buvo surinkta į scenarijų, kuriame bandoma perteikti visa tai, ką išgyvenome. Spektaklis apie tai, kas mums patinka, ko mes bijome, ko norime.
Viskas vyko natūraliai: buvome uždaryti „Grybų dvare“ ir kažkaip gyvenome. Ateidavome prieš kamerą ir kaip per išpažintį kalbėjome, iškalbėjome savo slaptas mintis. Iš to ir susiformavo „Respublikos“ istorija.
Airida Gintautaitė:
Man „Respublika“ yra patirtis – kaip aktorei, kaip žmogui, kaip moteriai. Didelės iliuzijos, kad mano meninis tikslas yra spektaklis ar parodymas, neturiu. Pirmiausia tai yra patirtis pačios savęs visame šiame procese. Aš matau labai daug paralelių ir su gyvenimo, ir su teatro bendruomene. Arba išlieki savyje, arba pasiduodi chaosui, ir jis tave „suvalgo“, arba randi būdą, kaip iš to chaoso išeiti sveikam ir dalytis pliuso, o ne minuso ženklu. Juk smarkiai gali užsikrėsti minusu, kai aplink tiek daug betvarkės. Patirtis yra svarbi kiekvienai visuomenei, kiekvienai šeimai. Ir būtent iš tų patirčių tu gali gauti impulsą toliau gyventi. Tai yra didžiulė dovana.
Filmavimo patirtį turėjau spektaklyje „Lokis“. Mes sąmoningai veiksmą kuriame per vaizdą. Ir aš susitapatinu su ta mintimi, kad Łukaszas Twarkowskis yra tokio tipo režisierius. Gal mano išorė išduoda, kad esu pavargusi, bet viduje aš dėkoju už viską, kas vyko, vyksta ir vyks.
Ula Liagaitė:
Nesu aktorė ir dramos spektaklio kūrimo procesai man nauji. „Respubliką“ kūrėme kartu, pirmiausia surasdami vietą šiam eksperimentui. Galėjome būti pažeidžiami, stebėjome vieni kitus ir fiksavome tam tikrus momentus. Mano personažas kūrėsi savaime. Man gera būti šiame procese. Džiaugsmas yra stebėti visa tai, kas gražu ir gera aplinkui. Kokie išties esame laimingi, galėdami kartu kurti šitą pasaulį. Mes šokame bijodami sustoti. Tam tikruose muzikos rėmuose gali pajusti visišką laisvę.
Šis patyrimas – tai pilnatvė, įdomus išgyvenimas su žmonėmis, su kuriais kartu kūrėme „Respubliką“. Kaip ir kiekviename išgyvenime, buvo visko: ir džiaugsmo, ir kryčio, ir suvokimo, kad išvis nieko nesupranti. Kartu buvo galima pajusti dalykus, kuriuos prieš tai bandei suprasti, ir, atvirkščiai, suprasti dalykus, kuriuos prieš tai jutai aplinkui, bet suprasti negalėjai. Šie procesai susikeitė vietomis, buvo galima stebėti save kitų kūrėjų grupėje.
Esu laiminga būdama šio proceso dalimi. Labai daug ko išmokau, labai daug ką supratau, suvokiau. Kiek daug gero gimsta būtent tada, kai sustoji ir stebi, kas vyksta aplinkui. Režisierius dar repeticijų pradžioje sakė: „Tam, ką kada nors norėjote pabandyti ar padaryti, vieta ir laikas yra čia.“ Mano patirtis labai pozityvi dirbant su šiais žmonėmis. Sunku patikėti, kad būna geriau.
Martynas Nedzinskas:
Tai yra patvirtinimas to, kaip aš nenorėčiau gyventi.
Valentinas Novopolskis:
Viskas yra ant tokios personažo ir realaus tavęs ribos, kad kai kuriais momentais net sutrinki. Ir būtent čia yra visas įdomumas. Kartais būdavo neaišku, ar vieną dieną tu po repeticijų grįši namo, ar ne, ar kur nors užstrigsi. Kas bus kitą dieną?..
Neaišku, ką jaus žiūrovai, bet aktorius šis spektaklis labai veikia. Man asmeniškai tai labai neįprastas ir įdomus procesas, kuriame daug ką teko permąstyti. Labai tiksliai pasakė režisierius: „Tai, ką mes darome, yra atsakas šiuolaikiniam pasauliui, bandymas sukurti kažką kito. Tai yra labai naivu, bet kažko geresnio mes nesugebėjome sugeneruoti.“
Augustė Pociūtė:
Esu spektaklio dalelė. Regiu ryškią paralelę tarp šio spektaklio kūrimo ir komunos apskritai. Kiekvienas iš mūsų turi savo sritį, už kurią esame atsakingi. Šiame spektaklyje dalyvauja ir techninis personalas, ir prodiuseriai. Man labai patiko visų mūsų susijungimas. Tai buvo užkoduota ne tik spektaklio idėjoje: komuną sudaro absoliučiai visi žmonės, kurie dirbo prie šio spektaklio. Ši komuna labai stipri.
Labai gražus momentas – idėjos ir paties eksperimento susipynimas. Visa tai persikėlė į kūrybinį procesą. Man labai smagu dalyvauti šiame procese ir matyti kiekvieno žmogaus atsakomybę ir subtilią komunikaciją.
Pjesėje yra tokia scena: mano personažas dalyvauja snaiperių centre vykstančioje simuliacijoje. Mano veikėjai uždedamas šalmas, stimuliuojantis smegenis, ir tas šalmas iš mano smegenų pašalina abejojimą savimi. Tuomet triukšmas galvoje nutyla, ir tampa šviesu, raišku. Iš galvos dingsta pikti gnomai, šnekantys įvairias nesąmones. Kai perskaičiau šią sceną, mane ji pribloškė, nes tai buvo tiksli įžvalga: visa tai, ką mes darome, man yra labai artima.
Gediminas Rimeika:
Dabar visas menas tampa tarpdisciplininis, viskas jungiasi. Man asmeniškai pati „Respublika“ yra tam tikra transo būsena – savo gyvenime apimtas tokios būsenos esu praleidęs nemažai laiko, nes mėgaujuosi elektronine muzika. Todėl galimybė šią muziką sujungti su teatru, su mano pasirinkta profesija kelia didžiulį džiaugsmą. Kažkada draugams papasakojau apie šį spektaklį, apie šį įvykį, tai jie pasakė: „Turbūt jautiesi kaip sūkurinėje vonioje.“ Tam tikra prasme taip ir jaučiuosi.
Rytis Saladžius:
Buvimas šiame eksperimente – „Respublikoje“ – man yra jaudinantis buvimas tam tikru algoritmu kitame algoritme veikiant kitiems algoritmams... Tai tam tikras jautrumas, tarsi gyvenimas pagal Mėnulio ciklą su garso, emocijų, džiaugsmo ar liūdesio, ritmo ir aritmijos potvyniais ir atoslūgiais. Kai didžiuliame garse išgirstame savo tylą ar menkiausią sielos virptelėjimą...
Rasa Samuolytė:
Šis procesas man yra naujas, netikėtas, įdomus ir kartu nelengvas, nes darbas panašus į filmavimo aikštelę. Režisierius ir jo komanda ieško ne aktoriaus buvimo scenoje, tuo labiau kad scenos čia nėra, o aktoriaus buvimo ir jo santykio su personažu stebint kamerai. Kamera tampa akimi, į kurią tu žiūri. Tai ne toks procesas, kai kuri personažą ir po to ieškai santykio su savimi. Čia yra kitaip: kadangi kamera labai arti, tu negali įvykdyti tam tikrų dalykų, kuriuos, tarkim, esi susigalvojęs. Tu negali kelti sau viršuždavinio. Tiksliau, gali, bet kamera „reikalauja“, kad elgtumeisi būtent taip, kaip šią akimirką jautiesi.
Kitas dalykas: šis procesas viską suvienija – aktorius, technikus, aptarnaujantį personalą. Visa tai yra labai svarbu, nes vieni su kitais sąveikaujame, maišomės, o šis sumaišymas, tariamų ribų ištrynimas, – kur yra kulisai, scena, žiūrovai, – visas šis miksas labai įdomus, nes nuolat kinta. Aš visiškai nežinau, kaip tai priims žiūrovas. Mums visiems tai didelė staigmena. Šis momentas atpalaiduoja.
Man labai svarbu pats procesas. Yra toks posakis: „Jeigu neprivalgei, tai ir neprilaižysi.“ Nėra taip, kad kauptum, kauptum, kauptum, o premjeros dieną išplauktum. Labai svarbus kiekvienas tavo žingsnis dėl to, kad yra kamera. O kamera nemėgsta rezultatyvumo. Bet kartu yra ir personažai, ir situacijos, ir idėja, kuri tampa utopija. Kaip visa tai išsivysto, kai žmonės susiburia vedami vienos idėjos, ir į kokias formas visa tai virsta – tai yra spektaklio esmė. Procesas – apkrautas, įdomus, bet nėra pasimetimo. Yra daug tikėjimo ir laukimo – kaip čia viskas atsitiks.
Nelė Savičenko:
Kūrinys apima labai didelį laikotarpį – ir praeitį, ir dabartį. O perspektyvos visuomenėje matosi: ji artėja į chaosą. Ir klimatas, ir žmonių santykiai, ir politika – viskas tokia košė, chaosas, kuriame žmogui sunku susivokti. Ar yra išsigelbėjimas tokioje uždaroje grupėje kaip šeima? Ar įmanoma joje išgyventi chaosą? Ar tai įmanoma, ar tai yra visiška utopija? Tai yra tik vienas iš klausimų, kuriuos kelia spektaklis.
Vainius Sodeika:
Asmuo, individas iš sociumo, kuris turi visą rinkinį nustatytų taisyklių, koks jis turi būti arba koks jis yra, arba koks jis tiesiog egzistuoja, „Respublikoje“, tam tikroje autonomijoje, turi galimybę susitikti su antru savimi (su savimi iš kitos pusės). „Respublikoje“ gali patikrinti savo savybes, supratimą, gali iš naujo permąstyti savo suvokimą apie sociumą, save, savo paskirtį apskritai. Šis kūrinys leidžia sustabdyti ritmą, laiką, kuriame esi įpratęs būti, ir iš naujo jį persukti, priartinti.
Tai nėra kažkokia komuna, sekta ar bendruomenė, kuri yra kitokia. Čia – tam tikri žmonės susitarė susitikti kažkokioje vietoje ir ėmė kažką daryti. Tai yra suorganizuotas veiksmas, suorganizuotas įvykis, kuriame kažkas sutiko būti. Ir būtent iš šio buvimo kažkas nutinka, bet ne dėl to, kad tas kažkas susitarė, kaip reikia būti; niekas šito nesusitarė.
Paulavos respublika – dalykas, kuris buvo. Žinojimas šio buvusio įvykio gali inspiruoti naujam įvykiui arba permąstymui. Lyg būtum knygą perskaitęs ir turėtum galimybę kitu rakursu permąstyti dalykus, kuriuos tu tarytum jau seniai žinojai.
Spektaklio „Respublika“ premjera įvyks rugsėjo 3, 4, 5 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12 C). Rugsėjo 5 d. 19 val. vyks spektaklio tiesgioginė transliacija internetu, kaina – 4 eurai. Daugiau informacijos – www.teatras.lt/respublika
Lukasz Twarkowski vasaros stovykloje. Vainiaus Sodeikos nuotr.
Rugsėjo 3, 4, 5 dienomis įvyks pirmoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro 81 sezono premjera – Łukaszo Twarkowskio režisuojama „Respublika“. Tai išskirtinio dydžio ir formos spektaklis, kuriame, pasak režisieriaus, kiekvienas pasijus esąs veiksmo dalis, uždaros komunos narys. Kūrėją labiausiai domina šiuolaikinio žmogaus mąstysenos paslaptys, pasikeitęs informacijos priėmimas ir suvokimas, todėl norėdamas pasiekti tokį žiūrovą, Łukasz Twarkowski renkasi naujas teatro formas, kuriose jungia filmuotą vaizdą, aktorių vaidybą, vizualiuosius menus ir muziką. Pastarajai „Respublikoje“ skiriama ypač daug reikšmės.
Praėjo treji metai po „Lokio“. Ir dabar vėl rudenį, vėl rugsėjį, pristatysi kitą premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kas per trejus metus pasikeitė tavo gyvenime, kūrybiniuose ieškojimuose?
Po „Lokio“ premjeros gavau daugybę pakvietimų statyti spektaklius, bet bandau juos šiek tiek nukelti į ateitį. Dirbu lėtai ir man tai labai svarbu, stengiuosi nekurti daugiau nei vieno didelio spektaklio per metus. Manau, kad mane dominančios temos yra tos pačios. Gilios temos. Nors tema kaskart ir skiriasi, tai vis tiek yra apie žmonių protų paslaptis. Nesakyčiau, kad jaučiuosi labiau subrendęs. Gal sąmoningesnis ieškodamas temų. Tikslas dabar aiškesnis. Nežinai, kaip jį pasiekti ir kaip viskas bus, bet turi tikslesnį įsivaizdavimą.
O kaip asmeninis gyvenimas? Juk per „Lokio“ repeticijas susilaukei dukters. Beje, kaip ir scenografas Fabien Lédé su dramaturge Anka Herbut susilaukė berniuko.
Taip, jie tarsi „Lokio“ vaikai. Mano dukra Mia gimė, kai buvome įpusėję repeticijas. Per premjerą jai buvo šeši mėnesiai, o Anka net negalėjo likti iki premjeros – Kosma gimė kelios savaitės po „Lokio“. Po to Fabien ir Anka išsikraustė iš Vroclavo, todėl dabar mažiau bendraujame, ir mūsų vaikai nebežaidžia kartu. Darbas teatre visad sunkus, ypač tarptautiniuose projektuose, nes jaučiu, kad per mažai būnu su šeima.
Pereikime prie tavo naujo pastatymo. „Respublikoje“ kaip ir „Lokyje“ bus dideli ekranai (tik ne vienas, o du) vėl bus gyvas aktorių filmavimas ir retransliavimas, tad ar čia taip pat vaizdas bus viskas („Lokio“ ekrane buvo užrašas „Image is everything“)?
Visiškai ne. Taip, „Lokis“ buvo apie vaizdą, apie įvaizdį. Žvėries įvaizdį, žvėriškumo įvaizdį. Tai man, aišku, visada svarbu, nes dirbu su multimedijomis, vaizdo kameromis, filmavimais. Bet „Respublikoje“ viskas kitaip, nes neturime griežtai apibrėžtos publikos ir scenos. Čia nėra rėmų. Kai dirbi scenoje, turi ekrano rėmus ir scenos ribas. Gali kurti vaizdus vaizduose ir visad daugiau mažiau žinai, iš kurio kampo tai daryti, iš kurio kampo viską matys žiūrovas. „Respublikoje“ viskas visai ne apie vaizdą, o apie komponavimą daugiasluoksnių persikeičiančių naratyvų. Aktoriai bus didelėje erdvėje, primenančioje kino studiją. Ten bus atkurtos patalpos, kuriose gyvenome, kai buvome išsikraustę į miškus. Žiūrovai galės vaikščioti po visą erdvę, užeiti į tas patalpas, bus ir amfiteatras, kur atsisėdus galima stebėti veiksmą iš viršaus ir puikiai matyti ekranus. Bet visgi tai yra labiau apie bendrą patirtį. „Respublika“ bus sudaryta iš trijų skirtingų dalių. Pirma dalis bus tarsi paroda, antra – videoinstaliacija, kuri vyks gyvai, o trečioje dalyje bus reivo patirtis.
Tad sakyčiau, kad tai labiau muzikinis renginys, turintis performanso dalių, o ne performansas, turintis muzikinių dalių. Čia svarbiausias bus DJ pultas.
RESPUBLIKOS repeticija Kino klasteryje. Andrej Vasilenko nuotr.
O tai kiek bus teatro?
Neturiu supratimo, kas yra teatras šiais laikais. To, ką įprastai vadiname teatru, negaliu pakęsti. Dažnai savo darbe sakome – baikit daryti teatrą. Teatras pats savaime jau yra nepakankamas šiais laikais. Turime ieškoti naujų formų, esančių kryžkelėse. Ypač kai dirbi su video, matai, kiek daug kitų būdų kurti pasakojimus galì rasti tose kryžkelėse. Ko negãli pasiekti teatras, arba ko negãli pasiekti video, galima pasiekti pasitelkus ir miksuojant juos abu. Ta sinergija duoda kai ką visiškai kitokio. „Respublika“ labai imersinis (panardinantis) spektaklis. Tai labai didelė instaliacija, suteikianti pojūtį, kad esi veiksmo sūkuryje. Žinoma, žiūrovas gali pasirinkti tiesiog stebėti viską nuo platformos.
Sakai, kad žmonės galės eiti į visas erdves ir būti šalia aktorių, bet ar tikrai nebus tokių vietų, kur publika turėtų šiek tiek atsitraukti ir netrukdyti aktoriams?
Kadangi bus nemažai žmonių, pradžioje įspėsime juos, kad duotų erdvės aktoriams. Jie gali bendrauti, bet jei pamato ateinantį aktorių su kamera, turėtų pasistengti netrukdyti. Bus galima būti visose patalpose, kai jose vyks veiksmas. Mes nieko nedraudžiame. Po pirmų repeticijų su žiūrovais pamatysime, kaip viskas veikia. Tai imersinis spektaklis, kur neįmanoma visko pamatyti per vieną kartą, nes vienu metu vyksta keletas scenų ir žiūrovas renkasi, ką žiūrėti: ar montažą, ar vaikščioti po scenografiją ir stebėti veiksmą, kuris nerodomas per ekranus. Kitą kartą žiūrovas galės rinktis visai kitą trajektoriją ir pamatyti naujus dalykus.
RESPUBLIKOS repeticija Kino klasteryje. Andrej Vasilenko nuotr.
Kodėl manai, kad tradicinis teatras nebėra paveikus?
Gyvename vaizdų pasaulyje, bendraujame per įvaizdžius ir nuolat esame prisijungę. Todėl teatre ieškome naujų būdų pasakoti istorijas. Bandome rasti ir apibūdinti tai, kaip žmogus mąsto šiais laikais, kaip mato pasaulį. Vis labiau ir labiau tampame kibernetizuotais, niekad neatsijungiame, dažnai net stebime du ekranus tuo pačiu metu. Dėl to keičiasi mūsų suvokimas, jis ima veikti kitaip. Gal dėl to ir šio spektaklio atveju, ir kitų darbų atveju, tai man siejasi su transcendencijos poreikiu. Ją aš randu reivo judėjimuose ir pačiame reive. Tad jei norime nagrinėti tokias temas, joms reikia naujų teatro formų.
Teatras – tai patirtis. Spektaklis niekad nėra vien vaizdas, net ir „Lokis“ yra labai juslinė patirtis. Teatras man viena iš labiausiai jutiminių meno sričių. Čia veikia kūnas, prakaitas, garsi muzika, buvimas kartu. Visi pojūčiai gali veikti vienu metu. Dažniausiai teatre jų neišnaudoja, bet mes siekiame dirbti su pojūčiais, kartais net radikaliais ar skausmingais būdais, ir tai visad yra apie patirtį.
Šis spektaklis turėjo išskirtinai ilgą pasiruošimo procesą. Kalbu apie kūrybines stovyklas, kur nebuvo taisyklių. Aktoriai turėjo patys sugalvoti, ką veikti. Stebėjote juos, filmavote, jie dalinosi išpažintimis, kaip jaučiasi, ką galvoja. Aktoriai iš tiesų atsiskyrė nuo artimųjų, nuo patogumų, turėjo dirbti, tvarkytis, kažką sugalvoti. Ar neprasidėjo nepasitenkinimas, ar nebuvo sunku?
Pradžia nebuvo lengva. Aš visad apie šį projektą galvojau kaip apie eksperimentą. Pirmos savaitės miškuose buvo keistos visiems, nes pranešėme, kad nerepetuosime ir beveik negalvosime apie spektaklį ar rezultatą, tik sieksime įsivaizduoti, kaip būtų, jei tikrai metus gyventume atsiskyrę nuo civilizacijos. Projekto pagrindas – bendruomenė, gyvenanti atskirai nuo visuomenės, bandanti bazinių pajamų idėją. Juk matome, kaip greitai viskas keičiasi ir akivaizdu, kad greitai visiems žmonėms darbų nebeužteks, tad pradedi galvoti – kas toliau? Gal mums ir nebereikės dirbti? Visgi greit supratome, kad ne viskas taip paprasta. Tai kur kas sudėtingesnis reikalas. Galvojome apie žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Mus pasiekia daugybė žinučių ir visos jos prieštarauja viena kitai, jaučiamės bejėgiai ir pasimetę. Nes ką bedarytum – kenki. Kitiems, planetai. Nėra gero pasirinkimo. Ką bedarytum – darai žalą. Tad grupė žmonių ėmė reivinti, ieškodami atspirties beviltiškai situacijai. Tai gal absurdas, bet kita vertus, o ką mes galime padaryti?
RESPUBLIKOS repeticija. Andrej Vasilenko nuotr.
Bet ar nėra priešingai, ar reivas nėra pabėgimas nuo šio pasaulio, užsimiršimas muzikoje?
Taip, yra. Tai mūsų dar viena svarbi tema. Spektaklyje yra sakinys: išstūmimui, užsimiršimui reikia pastangų. Tokiose bendruomenėse stengiesi atsiverti ir pasiekti anapusines būsenas, kitus žmones bei kurti laikinai autonomišką zoną, bet jei nori viską palikti, net ir tą reivo grupę, turi viską paneigti ir viską pamiršti. Tam irgi reikia pastangų. Bet grįžtant prie spektaklio, tai čia svarbiausia pasitikėjimas. Šioje grupėje tai atsirado labai greitai. Aišku, visi naudoja savo asmenines istorijas, bet tai dažna visur. Tik kadangi šiame projekte yra mokumentinė forma (vaidinama dokumentika), neaišku, ar aktorius kalba kaip žmogus, ar kaip personažas. Tai duoda laisvę.
Kai kurie aktoriai prisipažino, kad prieš šį kūrybinį procesą nesidomėjo elektronine muzika, ji jiems nepatiko, bet pradėję dalyvauti šiame projekte pamėgo ją.
Taip, reikia tik teisingo būdo ja pasidalinti. Negalì tiesiog priversti žmogaus namuose išklausyti keletą kūrinių. Tai ne vien muzika. Tai bendra patirtis. Pirmosios savaitės miškuose buvo skirtos išsiugdyti meilę elektroninei muzikai. Norėjome parodyti, kaip ji veikia ir kokia tai kompleksinė muzika, kiek niuansų ji turi. Dauguma aktorių patys tikrai nešoktų tiek valandų, tačiau kadangi tai buvo užduotis, ilgainiui jie pajuto viso to skonį ir buvo priblokšti, kad galėjo šokti tiek laiko, o galiausiai dar ir palengvėja. Be to, akis labai atvėrė didžėjavimo pamokos. Jos pagimdė meilę elektroninei muzikai. Kai pradedi pats miksuoti muziką, supranti, kaip tai sudėtinga ir kokia tai neįtikėtina kelionė. Būdavo net eilės prie DJ pulto, nes visi norėdavo groti, o turėjome tik vieną pultą. Kai pradedi, negali sustot, o valandos bėga.
Visi aktoriai prieš kamerą dalinosi savo įspūdžiais, emocijomis, savo išpažintimis. Ar tu irgi kalbėjai apie savo atradimus prieš kamerą?
Taip taip, aš ir turėjau išpažinčių, nedaug, bet turėjau. Tai neįtikėta patirtis. Nesitikėjau, kad jų bus tiek daug. Dabar po visų kūrybinių stovyklų turime daugiau nei 50 valandų filmuotos medžiagos. Visos išpažintys labai skirtingos. Nufilmuotos dieną, naktį, per šokius, per nemigą. Jose jaučiasi, ir kaip kuriami personažai prieš kamerą.
Kiek laiko užtruko atrinkti ištraukas?
O nė neklausk. Dirbau du mėnesius. Iš 50 valandų atrinkau 2,5 valandų. O dabar perdaviau darbą montuotojui ir dramaturgei, jie turės dar patrumpinti, nes man atrodo, kad turi viskas likti, bet visgi reikia patrumpinti.
Pats asmeniškai mėgsti elektroninę muziką, reivą? Ką atrandi juose?
Žinoma! Visad klausiausi elektroninės muzikos, bet tai nebuvo pagrindinis dalykas iki 2006 metų, kai išvykau į reivo festivalį Ukrainoje, Krymo srityje. Aktyvistai iš Čekijos grodami visus metus rinko pinigus tam, kad galėtų elektroninę muziką pristatyti nemokamuose renginiuose Rytų Europoje. Manė, kad ta muzika tampa per daug komercinė. Ši srovė, užgimusi Detroite, vėliau užkariavo Didžiąją Britaniją, po to Prancūziją, Ispaniją, Italiją, tad po to atėjo metas Rytų Europai. Man asmeniškai ši muzika tarsi katarsis. Kai buvau Kryme supratau, kad jei kada ieškosiu laikinos autonomiškos zonos, tai bus reivas.
Reivas yra ir pareiškimas. Nors kai bandai apibūdinti tą jausmą ir būsenas, viskas skamba kaip ezoterika, trūksta terminų, kuriais galėtum tai nupasakoti, tačiau žinome viena – kad tai labai svarbi patirtis. Visi tranzo muzikos tyrinėtojai rašo apie pirmą kartą, kai jie pajuto tą bendrą laimę, kai susijungę į bendruomenę visi kartu šoko vienu ritmu ir tai tapo lūžio tašku jų gyvenime.
Šiais skubėjimo laikais pakviesti žmones į šešių valandų renginį yra drąsu ir kontroversiška, ypač jei sakai, kad kuriate spektaklį apie šiuolaikinį žmogų, pritaikytą jo suvokimui, pasaulio matymui, jį dominančioms temoms.
Reivas savaime yra antikapitalistinis. Jam reikia laiko. Eini į elektroninės muzikos renginį, kad atitrūktum nuo visko kelioms valandoms. Dažnai tai susiję ir su narkotikais, ir psichodelinėmis patirtimis, bet net ir be jų – vien tas ilgas ritmiškas šokis suteikia keistą jausmą, kai pamiršti skirtumą tarp manęs ir tavęs, tarp lyčių, amžiaus. Aplanko visiškos laisvės jausmas. Esi su žmonėmis, bet gali būti ir vienas sau. Gali būti tuo, kuo esi ir kuo nori būti. Ir tas ilgas šokis tam tikra prasme yra neproduktyvus. Tu nieko nenuveiki valandų valandas. O dabar daugelis bijo būti neproduktyvus, tad „Respublika“ ir trukmės aspektu yra tam tikras pareiškimas: aš to nusipelniau, man to reikia, man kita nesvarbu.
Lukasz Twarkowski RESPUBLIKOS repeticijoje. Andrej Vasilenko nuotr.
Pasakodami apie „Respubliką“ iš pradžių daug kalbėjote apie bendruomenę, laisvę, bazines pajamas, bet pjesėje nemažai dėmesio skiriama ir klimato kaitos, tvaraus gyvenimo temoms.
Klimato kaitos klausimą vadinu mūsų psichikos, mąstysenos gamtovaizdžiu. O jei kalbame apie bendruomenę, kuri keliauja į ateitį, tai ypač aktuali tema, kurios negalime išvengti. Nors jos neigimą matome visame pasaulyje, kiek pinigų tam neigimui išleista. Mes žinome, kad artėja katastrofa, žinome, kad žudome savo planetą...
Jūs žinote, bet gal dar ne visi tai taip aiškiai suvokia...
Gal, bet sakykim, kad mes žinom, aš žinau, mūsų komanda tai žino. Jei skaitai žiniasklaidą, šios temos neišvengsi. Tai labai keista, kad visi tai žinome, bet darome taip mažai. Jaučiamės bejėgiai ir manome, kad mūsų pastangos neturės jokios įtakos, juk yra tiek didelių gamyklų, kurios kenkia labiau ir to negalime pakeisti. Kai galvoju apie ateitį, man tai yra vienas iš didžiausių pavojų. Galvoju, kaip gyvens mūsų vaikai. Žinome, kad po 40 metų gali būti beveik neįmanoma gyventi Žemėje, ji bus rezervuota tik mažoms turtingųjų grupėms. Tas neigimas yra ir tarp „Respublikos“ narių, aišku ne visų, nes yra skirtingi veikėjai, bet visgi tai yra šiuolaikinio žmogaus gamtovaizdis. Todėl jie ir šoka netekę vilties. Negali rasti atsakymų, tad pradeda reivinti, kad išgyventų. Tas šokis tampa liūdnu, nes žmogus sąmoningas. Tai ne naivių žmonių protestai, kokie buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai visi galvojo, kad gali pakeisti pasaulį.
Elektroninėje muzikoje yra keistas ryšys tarp žmogaus ir mašinų, todėl tai ateities muzika. Ryšys tarp žmogaus ir technikos tikriausiai yra atsakymas tam, kad vis dažniau jaučiamės gyvenantys kibernetiniame pasaulyje. Technologijos ir algoritmai perima daugybę sričių. Elektroninė muzika tampa aplinka, kuri atspindi laikus, kuriais gyvename.
Kas Jus įkvepia tokioms temoms? Beskaitant pjesę, daug kas man priminė Yuval Noah Harari knygose išsakomas mintis.
Tiesą sakant, kai vykome į miškus Harari knyga „Homo Deus“ buvo vienintelė, kurią paprašiau, kad perskaitytų visi aktoriai. Kai pirmą kartą perskaičiau šią knygą, mane šiek tiek šokiravo suvokimas, kad šis žmogus sutraukė į vieną vietą viską, ko ieškojau, kas mane domino ir apie ką skaičiau per pastaruosius 15 metų. Kiekvienas skyrius atspindėjo tai, kuo domėjausi, bet ieškojau skirtinguose šaltiniuose. Todėl man tai pasirodė tobula. Tačiau tai dar ne viskas, mane nuo pat pradžių persekiojo jausmas, kad žmogus, kokį jį žinome, jau pakito arba mirė, bet mes vis dar nenorime to pripažinti. Vis dar norime būti tokie, kokie gimėme, bet bent jau aš per savo 36 metų gyvenimą matau didžiulius pokyčius pasaulyje. Mes nebesame žmonės, mes postžmonės. Kai kas tai supranta labiau, kai kas mažiau, nes to bijo. Bet tai yra dideli pokyčiai, kurie vyksta (arba jau įvyko), antri pagal svarbą po to, kai buvo nužudytas Dievas.
Taip pat kūrybos procese buvo labai svarbus Douglas Roushkoff kūrinys „Cyberia“. Savo knygoje jis kalba apie tranzo muziką, psichodelines patirtis ir postžmogų, ryšį su kompiuteriais, sistemomis. Kai vykome į stovyklą pasiėmėme apie 20-30 knygų šiomis temomis ir apie dirbtinį intelektą („Life 3.0“; „Superinteligence“), taip pat įkvėpė Rutgerio Bregmano, kovotojo už bazines pajamas, knyga „Utopia for Realists“.
O kaip dėl Paulavos respublikos? Viskas kaip ir prasidėjo nuo jos?
Projektas prasidėjo nuo Paulavos respublikos, esančios Šalčininkų rajone, idėjos. Martynas Budraitis, teatro direktorius, papasakojo man apie XVIII amžiaus bendruomenę, kuri buvo autonomiška, gyveno kaip norėjo, turėjo savo armiją ir pinigus, pasiūlė tenai nuvežti. Pradėjau tai tyrinėti, perskaitėme nemažai prisiminimų iš tų laikų. Ir deja, viskas pasirodė mitas. Atradome didelį, beveik 60 puslapių tyrimą, atskleidusį, kad valstiečių rojus buvo tik graži legenda, kurią plėtojo pats Povilas Ksaveras Bžostovskis, nes norėjo įeiti į istoriją. Žinoma, tie žmonės išlaisvinti nuo baudžiavos, tikriausiai jautėsi geriau nei kiti, bet tai tebuvo perėjimas iš baudžiavos į kapitalizmą, kur jie už viską turėjo mokėti. Todėl nusprendėme į šią temą nelįsti, nes tai būtų nesąžininga. Bet ji liko spektaklyje – tai inspiracija, kuri priverčia Valentino Novopolskio herojų surinkti savo draugus ir pažįstamus bei pakviesti pagyventi miške, uždaroje komunoje.
Kaip sekasi dirbti su tarptautine komanda? Per repeticijas kalbi ir angliškai, ir rusiškai, ir lenkiškai. Kartais net lietuviškai. Ar nesudėtinga?
Dažnai dirbu su užsienio kūrėjais. Pasiūlymų kurti spektaklius turiu daugiau iš užsienio nei iš Lenkijos, bet siekiu surasti balansą. Man dirbti su tarptautinėmis grupėmis labai patinka! Lietuvą ir šią komandą ypač myliu, nes tai tikrai geriausia komanda pasaulyje. Esu dirbęs įvairiose šalyse, kur ne tik režisavau, bet dirbau su Krystianu Lupa, kūriau video, taigi mačiau įvairių kolektyvų, bet niekad niekad nesu radęs tokios komandos. Čia yra komanda tikrąją to žodžio prasme. Ir aktoriai, ir visi departamentai yra labai atsidavę procesui. Toks projektas kaip „Respubika“ – utopiškas, beprotiškas sumanymas tikriausiai nebūtų galėjęs įvykti niekur kitur.
Ar galima sakyti, kad „Respublika“ yra istorija apie ateities bendruomenę?
Tam tikra prasme – taip. Pasakojame istoriją apie įvykius, kurie nutiks ateityje, bet būtuoju laiku lyg tai buvo įvykę. Įsivaizduojame, kad grupė susirinko 2020, pagyveno metus gamtoje, po to viskas staiga baigėsi ir štai jie po penkerių metų vėl susitiko ir kalbasi 2025-aisiais. Bet jie galvoja apie ateitį, todėl nusikeliame į dar tolimesnę ateitį.
O kokią ateitį matai teatrui? Ypač po pasaulinės pandemijos?
Šis laikas man davė daug vilties, pandemijos pradžioje buvau netgi laimingas. Tiesą sakant, tik dėl pandemijos įvyks šis spektaklis. Turėjau labai daug suplanuotų turų ir būtume niekad nepasiruošę. Bet viskas sustojo ir aš du mėnesius galėjau žiūrėti filmuotą medžiagą iš „Respublikos“ stovyklų bei atrinkti svarbiausius kadrus. Džiaugiausi, kad pagaliau galiu būti namuose su šeima, susikoncentruoti į vieną spektaklį, ne penkis. O po to prasidėjo beprotiškas transliacijų metas. Gavome galimybę stebėti spektaklius iš viso pasaulio, kurie buvo transliuojami visą laiką, bet visko juk nepažiūrėsi – tad pradėjau juos įrašinėti ir kaupti ateičiai. Gal nebus interneto. Ką gali žinot. Tai visiškai absurdiška! Tikriausiai jų niekad neatsidarysiu ir neperžiūrėsiu. Ir staiga pandemija privertė mane suvokti, koks svarbus yra kontaktas su kitu žmogumi. Visuomet dirbau su hibridinėmis teatro formomis, todėl niekad netikėjau vien tik transliacijomis, o pandemijos laikas dar labiau įtikino, kad nors visad esame tinkle, prisijungę ir apsupti technologijų, žmogiškas ryšys, buvimas čia ir dabar, buvimas kartu yra kažkas esminio. Ir to labai reikia. Tuomet suvoki, kad patirtis komunoje yra labai svarbi, ji nepasikeis, tai neišnyks teatre. Dabar suprantame, kaip to pasiilgome. Spektakliai, koncertai, didžėjų setai buvo transliuojami internetu, bet juk viskas yra ne apie tai. Svarbu eiti ir būti su žmonėmis, sukurti minią, sukurti buvimo kartu jausmą. Apie tai buvome pamiršę. Anksčiau žmonės būtų pasakę, kad teatras išnyks, kad jį keičia kitos formos, „Netflixas“ ir pan. Nesąmonė! Mums jau įgriso „Netflixas“ ir buvimas namuose. Mums reikia eiti į kiną, eiti į koncertą, į teatrą. Tad tam tikra prasme tikiu, kad nors formos ir keisis, bet siekis patirti kažką drauge išliks. Tai mūsų genuose.
RESPUBLIKOS aktoriai Kino klasteryje. Andrej Vasilenko nuotr.
Spektaklio „Respublika“ premjera įvyks rugsėjo 3, 4, 5 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12 C). Spektaklyje vaidina: Nelė Savičenko, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Jan Dravnel, Rytis Saladžius, Valentinas Novopolskis, Vainius Sodeika, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Ula Liagaitė, Martynas Nedzinskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius ir du aktoriai iš Miuncheno Kammerspiele: Stefan Merki ir Komi Togbonou. Daugiau informacijos – www.teatras.lt
Nuostabus, įtraukiantis, nenuobodus, vaidyba, mintis, muzika... kartokit, noriu DAR !!!!
Aš nemačiau spektaklio, bet mano nuomone, yra geriau su draugais eiti kaljano parūkyti.
Labai prastas ir nuobodus “spektkalis” labai gaila visos kurybinės komandos. Užuojauta tiek darbo įdėjusiems žmonėms
daugiau