Birutė Kapustinskaitė. SIBIRO HAIKU Premjera

  • Režisierius

    Augustas GORNATKEVIČIUS

  • Trukmė

    1 val. 20 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. spalio 20 d.

  • Spektaklis skirtas 8–12 m. vaikams

Apie

  2023 m. Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso laimėtojas

 

Pagal J. Vilės ir L. Itagaki knygą „Sibiro haiku“

Geriausia 2018 m. knyga vaikams pripažinta Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ randa būdą jautriai ir be pagrąžinimų pasakoti vaikams apie tremties žiaurumus ir jos kasdienybę. Spektaklio, kaip ir knygos, centre – vaikų išgyvenimai ir vaiko žvilgsnis į tremtį.

Knygos veikėjas Algiukas svajoja palakioti po pasaulį su savo draugu žąsinu Martynu. Netrukus taip ir nutinka, tačiau visiškai kitaip nei jis galvojo. Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pulkas kareivių išverčia berniuką, jo sesę Dalią, tėtį Romą ir mamą Uršulę iš lovų ir liepia ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliauja į Sibirą. Vaiką užklumpa daugybė klausimų – kodėl juos ištremia? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Ten, tolimoje ir svetimoje šalyje, šeimai tenka išgyventi valgant sušalusias bulves, ašaromis sūdant sriubą ir dainomis šildant širdis. Ten gimsta tremtinių choras „Obuoliai“, ten dainuojant užauga sparnai, o viltis grįžti namo niekad neapleidžia.

„Spektaklį įkvėpusi Jurgos Vilės knyga „Sibiro haiku“ randa unikalią formą vaikams pasakoti apie itin sunkias tremties patirtis ir išgyvenimus per jų pačių žvilgsnį į šiuos žiaurumus. Spektakliu siekiame išlaikyti knygos žaidybiškumą, kuris šiems pasakojimams suteikia lengvumo, padaro juos prieinamesnius jaunajai auditorijai. Nagrinėdamas tremties temą spektaklis siekia ne tik apšviesti ar atpasakoti įvykius, tačiau ir padėti vaikams suvokti tai, kas atrodo nesuvokiama“, – sako jau ne pirmą spektaklį vaikams statantis režisierius Augustas Gornatkevičius.

A. Gornatkevičiaus teatrinė maniera paremta nuolatiniu humoro derinimu su rimtomis problemomis, kintančiu vizualumu, aktyviu fiziniu judesiu, žiūrovams atpažįstamų simbolių naudojimu, dramaturgijos klasikų praturtinimu šiuolaikinės nūdienos aktualijomis. Jaunosios kartos teatro režisierius Augustas Gornatkevičius sėkmingai įrodė, kad geba kurti ne tik suaugusių auditorijai, bet ir vaikams – už 2021 m. sukurtą spektaklį „Emilių Emilis“ režisierius pelnė Auksinio scenos kryžiaus nominaciją ir Fortūnos apdovanojimą.

Pasak režisieriaus, naujas jo darbas „Sibiro haiku“ prisideda prie tautinės atminties išlaikymo, jaunosios kartos moralinių normų formavimo, skatinant pilietinį sąmoningumą, gebėjimą suprasti, atjausti ir įkvėpti gyvenimui. Mirties, netekties, neteisybės temos rodosi sunkiausiai paaiškinamos vaikams, tačiau spektaklio komanda nuo jų nebėga, o siekia įprasminti per pagrindinio veikėjo bei jo draugų istorijas. 

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Augustas GORNATKEVIČIUS
  • Dailininkė — Simona DAVLIDOVIČIŪTĖ
  • Kompozitorė — Jūra Elena ŠEDYTĖ
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Judesio koordinatorė — Gintarė ŠMIGELSKYTĖ
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Apie išlikimą užklupus blogiausioms dienoms // Aušra Kaminckaitė, LRT.lt, 2023-10-27

Apie išlikimą užklupus blogiausioms dienoms 

Aušra Kaminckaitė, LRT.lt, 2023-10-27

 

Viešumoje vaikus paprastai vadiname svarbiausia žmonijos dalimi. Už šios gražios idėjos dažniausiai slypi egoizmas: dalis suaugusiųjų per juos įprasmina savo egzistavimą, dalis jaunesnes kartas laiko atsakingomis už vyresniųjų gerovės kūrimą ateityje. Trumpiau tariant, vaikai leidžia palaikyti prasmingo ar sotaus gyvenimo viltį nusimetant asmeninę atsakomybę.

O štai 8-12 metų vaikams skirtoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje „Sibiro haiku“ nutinka priešingai. Spektaklyje apie į Sibirą ištremtas lietuvių šeimas patys suaugusieji iš paskutiniųjų stengiasi tikėti ir kurti gražios ateities vizijas, kad tik apsaugotų vaikus nuo tremties siaubo bedugnės. Taip įsikibę į vaikų ateitį vyresnieji galėjo susikurti viltį ir prasmę, leidusias jiems pakelti nepakeliama.

Panašiai galėtume kalbėti prisiminę italų aktoriaus ir režisieriaus Roberto Benigni filmą „Gyvenimas yra gražus“. Jame regime istoriją apie tai, kaip drauge su sūnumi koncentracijos stovykloje atsidūręs tėvas priverčia save žaisti ir apsimetinėti, siekdamas apsaugoti vaiką nuo nesuvokiamo skausmo. Žinoma, tai kraštutinė situacija, kai išlaikyti optimizmą stengiamasi tiesiog neigiant realybę.

„Sibiro haiku“ kūrėjai realybės neneigia; jie tik perdėlioja gyvenimo tremtyje akcentus. Sakydama „kūrėjai“ turiu omenyje tiek knygos autorę Jurgą Vilę, tiek istoriją įsceninusius dramaturgę Birutę Kapustinskaitę ir režisierių Augustą Gornatkevičių. Priešingai nei filme, kuriame apie praeitį pasakoja jau suaugęs žmogus, LNDT scenoje kalba vaiko personažas. Todėl tiesa čia ne neigiama, o primygtinai pildoma vaizduote, padedančia palaikyti viltį, kuri padeda išlikti.

Jurgos Vilės užrašytoje istorijoje, kuriai komiksą nupiešė Lina Itagaki, pasakojama apie rašytojos tėčio Algiuko ir jo šeimos tremtį į Sibirą, jame patirtus iššūkius ir laimę grįžti namo į Lietuvą. Spektaklio kūrybinė komanda visa tai įvelka į drąsinančią filosofiją, kad yra blogų dienų ir yra gerų, ir visos jos, kiek laiko besitęstų, visuomet praeina. Filosofija pilna Sibiro tremtinių buities istorijų: nežinios momentų, nepatenkintos masės pesimizmo ir cinizmo, sveikatai kenksmingos kasdienybės, pramogų, meilės, pykčio, mirties ir gimimo. Ir, žinoma, amžino laukimo: tuoj tuoj, tuoj jus parveš į Lietuvą. „Jus“ sako tėvai, kurie visą viltį deda į vaikus, patys sau nieko per daug nesitikėdami. Kartais dėl tos vilties net truputį pameluodami.

Tačiau spektaklio kūrėjai nemeluoja. Nors scenoje kalba nepaprastai šviesiai, jie neneigia nei skausmingų patirčių, nei gyvenimo realybės. Jie rodo, kad neįgalumas gali ištikti patį optimistiškiausią žmogų; tačiau tuoj pat likimas pasiūlys ir gražiausias gyvenimo akimirkas. Jie pasakoja, kad gali su didžiuliu tikėjimu iš visų jėgų brautis link savo svajonės, tačiau tai neužtikrina sėkmingos pabaigos. Istorijos sudėliotos taip, kad spektaklyje tremties laikotarpis suskamba tarsi ištisa gyvenimo epopėja, kurioje yra visko. Ir niekad nežinai, kas bus toliau, vien tik stengiesi nuolat eiti į priekį ir tikėti, kad bloga diena pasibaigs: po dienos, po savaitės, po mėnesio, po metų. Tik svarbu net tada, kai dalykai vyksta ne taip, kaip norime, jokiu būdu nesustoti norėti.

„Sibiro haiku“ nėra nei dokumentinis, nei informacinis spektaklis, kuriame žiūrovai būtų mokomi apie baisias lietuvių patirtis. Šia medžiaga remiamasi ir su ja elgiamasi pagarbiai, tik publika regi ne tiek aukų tragediją, kiek stiprių žmonių gebėjimą išlikti. Tai daro jaunos kūrybinės grupės spektaklį reikalingą ir masiškai aktualų - žvilgsnis į universalius gyvenimo ir žmonijos procesus, perleistas per tautinę traumą, leidžia įvairiausio amžiaus ir patirčių žmonėms atrasti akimirkas susitapatinti ir postūmį nesustoti; juk tuoj tuoj bus geriau.

Vis dėlto tikindama, kad „Sibiro haiku“ tinkamas žiūrėti ir suaugusiesiems, skriaudžiu vaikus, kuriuos teatras ir taip per ilgai ignoravo. Iki Gornatkevičiaus režisuoto darbo į aktyvų LNDT repertuarą kelerius metus buvo įtraukti tik du Pauliaus Tamolės režisuoti spektakliai vaikams: reguliariai rodyta „Raudonkepurė“ ir į mokyklas pagal individualius užsakymus vežtas „#beskambučio“.

Tad kas daro „Sibiro haiku“ spektakliu vaikams? Žinoma, tai režisieriaus pasirinkta ir išplėtota sceninė išraiška. Tai Kapustinskaitės dramaturgija, kuri remiasi į aiškų scenų išdėstymą ir į metaforiškai atskleistas gyvenimo pamokas apie gąsdinančią realybę. Tai Simonos Davlidavičiūtės kostiumai - megzti spalvoti rūbai, ženklinę turtingo vidaus asmenybes amžinojo įšalo skurde. Tai ir tos pačios menininkės scenografija, kurioje vyrauja piramidės - pačios tvirčiausios konstrukcijos, spektaklyje tampančios pusnimis, malkomis, Kalėdų eglute, pagalvėmis ir taip toliau; toks funkcionalus scenografijos panaudojimas paprastai būdingas būtent vaikams skirtiems spektakliams. Tai ir Jūros Elenos Šedytės muzika, kuri tampa stebuklu, primenančiu, kad ir sunkiausiomis valandomis galime sukurti ką nors gražaus ir dėl to gyventi. Tai ir Dainiaus Urbonio šviesos, atliekančios bene svarbiausią vaidmenį kuriant gerų akimirkų ir blogų akimirkų kaitą ir emocijas. Ir tai tikrai spektaklyje vaidinantys Gediminas Rimeika, Jolanta Dapkūnaitė, Lukas Malinauskas, Augustė Pociūtė ir Augustė Šimulynaitė - aktoriai, jautriai ir saikingai interaktyviai kalbantys publikai, norintys būti išgirsti ir drauge patys nuolat klausantys Jurgos Vilės užrašytos istorijos.

„Sibiro haiku“ žmonių išlikimo raktas buvo ne tik plika viltis. Jiems nuolat padėjo kūryba ir vaizduotė, leidusios nusikelti ten, kur gera, sušilti ten, kur šalta, ir sukurti grožį ten, kur brukama agresija. „Labai sunku megzti gražias mintis“, sako vienas iš spektaklio personažų ir leidžia suprasti, kad noras suteikti viltį skausmo dar nepažinusiems vaikams skatino jų tėvus nepaliauti kurti gražaus gyvenimo galimybę ten, kur ji buvo nuolat trypiama.

Gal todėl spektaklyje taip gera žiūrėti į kuriančius žmones - pats „Sibiro haiku“ pateikia kūrybą kaip priemonę išlikti fiziškai ir išlikti žmogumi. Kūryba leidžia išreikšti save ir tikėtis, kad būsi suprastas. Juk ir personažai sako, kad bloga diena - tai kai tavęs niekas nesupranta; gera diena - kai tave supranta visi.

Ir dar gera diena - kai pamatai gražų spektaklį.

Tabula rasa reiškinys šiuolaikiniame teatre // Ingrida Ragelskienė, 7md.lt, 2023-11-03

Tabula rasa reiškinys šiuolaikiniame teatre

Ingrida Ragelskienė, 7md.lt, 2023-11-03

 

Spalio 20 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažąją salę užplūdo, anot vieno klasiko, patys dėkingiausi, labiausiai atliepiantys ir ypač ekspansyvūs žiūrovai. Gal vertinant premjerinį režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklį 8–12 metų vaikams „Sibiro haiku“ cituoti Konstantiną Stanislavskį atrodo labai senamadiška, vis dėlto norisi jaunajam režisieriui užduoti klausimą: tai kur ir kodėl dingo šiame tikslinei žiūrovų amžiaus grupei skirtame scenos kūrinyje būtent ekspansyvumas? Priminsiu, kalbama apie lyg ir natūraliai tokio amžiaus vaikams būdingą smarkumą, nesantūrumą, visišką nesusikaustymą ir net savotišką nesusivaldymą, nebuvimą įspraustiems į rėmus, nepaklusimą standartinėms elgesio ir reakcijų schemoms. Reikia pripažinti, kad būtent tuo – savo ekspansyvumu – visų pirma žavi Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“, mano pačios namuose tapusi savotiška vaikiška šventknyge, nuskaityta ir migdyta po pagalve jau trijų savų vaikų. „Knyga, nuo kurios neįmanoma atsiplėšti, kol jos neperskaitai“, – sako jauniausias, dabar dešimtmetis Algirdas, dar nepatikrinęs spektaklio paveikumo.

 

Teatras nuo pat pradžių neįtikėtinai dosnus dėmesio 2018 m. geriausia knyga pripažintai „Sibiro haiku“, faktiškai tais pačiais metais virtusiai Stalo teatro spektakliu (rež. Saulė Degutytė). Praėjus penkeriems metams, po daugybės knygos vertimų į kitas pasaulio kalbas, per šiuos metus įvyks dvi premjeros, po Vilniaus „Sibiro haiku“ teatrinė stotelė laukia Rygoje – Latvijos lėlių teatre. Vertindama abu matytus spektaklius, įžvelgiu jau tendencija tampantį teatro kūrėjų norą išryškinti bei sceninėmis priemonėmis pabrėžti būtent mitologinį, pasakiškąjį istorijos klodą. Gal tai išties lengviausias arba saugiausias kelias, perkeliant į sceną ir meniškai suvaldant autentišką, originalų, puikia ritmika, dinamiškumu išskirtinį komiksų knygos naratyvą ir unikalią estetiką? Abejočiau. Jau antras šiuo mitologinės, pasakiškos struktūros išnaudojimo keliu nuėjęs spektaklis akivaizdžiai pradeda grimzti tirštame įvaizdžių, perteklinių simbolių bei lyrikos dumble. Dingsta pirminė, organiška Vilės ir Itagaki komikso dinamika, siužetinis lengvumas, skaitytojus panardinantis į anaiptol ne banalų, skausmingą, tragišką ir gilų turinį.

 

Kokias temas atskleidžia LNDT „Sibiro haiku“, gali padėti iškoduoti spektaklio vizualinis sprendimas. Dailininkė Simona Davlidovičiūtė pasirinko atviros, sceninėmis uždangomis neformuojamos scenos principą. Einant šiuo keliu atsidengė, išryškėjo itin šiuolaikiška, brutaliai dėmesį pasiglemžianti scenos mašinerija, asketiška black box’o sienų faktūra, nedisonuojanti su erdvinėmis, masyviomis trikampio formos figūromis, kurių metalines jungtis per spektaklį fiziškai patikėta formuoti patiems aktoriams. Formos užpildomos medžiaginiais pilkos spalvos kamšalais – pagalvėlėmis bei skaidriais spalvotais filtrais, reikalaujančiais aktorių dėmesio ir atidos juos įveiksminant bei tiksliai sukuriant sudėtingą estetinį piešinį. Gaivi šiuolaikiška spalvinė paletė panaudojama megztuose penkių spektaklio personažų kostiumuose, išsiskiriančiuose tiksliomis užuominomis į kiekvieno jį dėvinčiojo išskirtinius charakterio bruožus ir neįkyriomis detalių nuorodomis kreipianti į istorinį veiksmo kontekstą. Gana dideliu vaidybiniu, veiksminiu iššūkiu aktoriams turėjo tapti ir Sibiro kalinių dėvėtų vatinukų transformacija į daigstytus, išgrynintos formos, bet išskirtinai masyvius japoniškus kimono primenančius apsiaustus. Per premjerą ši kostiumų ir scenovaizdžio visuma išties kėlė iššūkių aktoriams, besistengiantiems ją maksimaliai tiksliai suvaldyti.

 

„Sibiro haiku“ veiksmą klampino ir principinė spektaklio režisieriaus bei dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pozicija išsaugoti maksimalų knygoje veikiančių personažų kiekį. Aktoriams Jolantai Dapkūnaitei, Miglei Polikevičiūtei, Augustei Šimulynaitei ir Mariui Repšiui iš esmės teko išlaikyti distanciją kiekvieno iš savo vaidinamų personažų atžvilgiu, apsiribojant veiksmų bei reakcijų atvaizdavimu ir atsisakant bet kokių pastangų kurti konkretaus personažo charakterį arba jo veiksmų psichologinį pagrindimą.

 

Šį režisieriaus užduotą vaidybinį paviršutiniškumą švelniai atsvėrė vienintelis aktoriaus Gedimino Rimeikos nuosekliai kuriamas pagrindinis šios istorijos herojaus vaidmuo. Šiuo atveju galėjo labai padėti suvokimas, kad už sceninio berniuko Algiuko istorijos veriasi tikra, visiškai autentiška Sibiro kančias ištvėrusio žmogaus lemtis. Rimeikos subtiliai atskleista mąslaus, svajingo, be galo jautraus vaiko asmenybė iš esmės ir tapo tuo emociniu tilteliu, padėjusiu užmegzti bent minimalią energijos apykaitą tarp sceninio veiksmo ir dėkingos, atliepiančios, bet visai neekspansyvios žiūrovų salės, gal jau net iš dalies pripratusios prie tokio visus pasaulio reiškinius maksimaliai jautriai, bet gana abstrakčiai užsimojusio apibrėžti šiuolaikinio teatro.

 

Kur slypi didžiausias pavojus? Akivaizdu, kad į teatrinį ringą žengia energinga jaunų kūrėjų karta, teatrą ir ypač mus, žiūrovus, traktuojanti kaip savotiškus tabula rasa, arba baltus popieriaus lapus, ateinančius be jau sukauptų patirčių, išgyventų tragedijų ir – be prisiminimų, atminties. Tokį padarą teoriškai galima čia pat, vietoje, spektaklio metu pripildyti unikalios intelektinės ir juslinės patirties. Deja, ir šiai teorijai lemta nusilaužyti „pirmeiviškus“ ragus. Lengviausias kelias – atsukti skvarbų veidrodį į energingai šiuolaikinį teatrą reanimuojančios bei modernizuojančios kartos veidus. Ir užduoti klausimus: ar jūs tikrai manote, kad mes jau pamiršome, kuo išskirtinis ir unikalus yra agitpropo teatrinis žanras? O ar tikrai turėtume iš savo atminties ir lietuviškos teatro istorijos ištrinti tokius šedevrus kaip Jono Jurašo „Antigonė Sibire“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2010), Birutės Mar „Ledo vaikai“ (LNDT, 2015), Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2002)? Ar šie jau XXI a. sukurti spektakliai galėjo bent teoriškai palikti kažkokią tradiciją interpretuojant tremties temą šiuolaikiniame teatre? Na, jei nenorite pasikalbėti apie tradiciją, tai gal bent jau ambiciją nelikti tabula rasa – prisiminkime!

Rudens dienoraštis (IV) // Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2023-10-30

Rudens dienoraštis (IV)

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2023-10-30

 

/////

 

LNDT atsitiko istorinis įvykis: pasirodė spektaklis 8–14 metų vaikams „Sibiro haiku“ (spalio 20 d.)!

Jurgos Vilės, Linos Itagaki, Birutės Kapustinskaitės kūrinį režisierius Augustas Gornatkevičius į sceną perkelia atsargiai, kaip pats sako, „kad aiškinant vaikai neišsigąstų“. Ramus sunkios istorijos dėstymas (o ir originalo žanras – lyriškas komiksas – veiksmą tempia kaip gumą) yra pageidautinas siekiant nūdienio hiperaktyvaus vaiko psichinės sveikatos. Tačiau visai ką kita sako pasakų tradicijos, vilkų gerklės, žibutės žiemą, heloviniškos galerijos. Ot kokia pedagogika kadaise buvo suformuota!

Ir man norėjosi, kad kuris nors iš spektaklio veikėjų susižeistų ir aiktelėtų, beprasmiškai po sceną nešiodamas tas aštrias piramides ir trikampius. Kad bent vienas išradingai numegztas kostiumas (dailininkė Simona Davlidovičiūtė) užsikabintų ir iširtų... Jaunų žiūrovų salė atgyja tada, kai nuolat saldinamoje kelionėje imama šokinėti per virvę. Žinoma, senos tetos humoristinis mirties vengimas ir atsisveikinimas yra puikus ir vertas būti pavadintas haiku posmu. Tačiau pūgoje suledėjusi Algiuko šeima gana greitai atšyla. Tiesa, pasigedau grimo ant aktorių veidų – akį traukė tik Mariaus Repšio ikoniškas tremtinio portretas. 

Spektaklis darytas visai šeimai, tėvams pataikauta, paornamentuota, ir išėjo kompromisinis variantas su neaiškiai vaikui gromuliuojamu geležiniu šiaudų sodu, lietuviškai-japoniškom skrandom ir poezija. Gerai, jei šalia sėdintis tėtukas vėliau nupirks knygą ir viskas paaiškės, sterilumo plėvelė pratrūks.

Apie tremtį ir tėvams, ir vaikams kol kas geriausiai byloja Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ (2013).

 

Gera diena / Dovilė Juodzevičiūtė, menufaktura.lt, 2023 10 28

Gera diena

Dovilė Juodzevičiūtė, menufaktura.lt, 2023 10 28

 

Gera diena yra tuomet, kai lauke lyja, o tu turi skėtį. Kai lauke lyja, tu neturi skėčio, bet mėgsti lietų. Arba kai lyja, o iš namų eiti nereikia. Gera diena yra tuomet, kai nebijai prisiminti blogos dienos, blogos savaitės, metų, dešimtmečio. Gera diena - kai pasaulį išvysta dar vienas neinfantilus spektaklis vaikams ar (ir) paaugliams.

Naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Sibiro haiku“ sukurta remiantis Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga tuo pačiu pavadinimu. Spektaklis pasakoja apie tremtį, berniuką Algiuką, jo artimuosius, iliustruoja tremtinių pokalbius, mintis ir būsenas. Spektaklio kūrybinė komanda - teksto adaptacijos autorė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, režisierius Augustas Gornatkevičius, jo asistentė Regina Garuolytė, dailininkė Simona Davlidovičiūtė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, šviesos dailininkas Dainius Urbonis bei judesio koordinatorė Gintarė Šmigelskytė - sukūrė skirtingas jusles dirginantį scenos kūrinį, kuriame judesys, spalvos, šviesos ir muzika perteikia nuosekliai išplėtotą, ryškų pasaulį, aprėpiantį vakar ir šiandien. Spektaklyje nutiesiamas stebuklingas spalvotas kelias tarp dabarties ir praeities, šio ir ano pasaulio, kuriuo eidami penki aktoriai (Gediminas Rimeika, Miglė Polikevičiūtė / Augustė Pociūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Augustė Šimulynaitė, Marius Repšys / Lukas Malinauskas), įkūnijantys gerokai daugiau personažų, padeda vaikui suvokti požiūrio galią, poreikį prisiminti ir įsisavinti atminimą.

„Sibiro haiku“ paliečia temas, kuriomis suaugusiajam su vaiku nėra taip paprasta kalbėti, paliečia ir tokias, kuriomis kalbėti paprasčiau. Mintyje turiu pokalbius apie tremtį, mirtį, iš proto varančią neviltį, nežinomybę, karą, tautos tragediją... taip pat empatiją, „kitokio“ priėmimą, komunikaciją su bendraamžiais. Tačiau žvelgiant iš jaunojo žmogaus perspektyvos, tikėtina, kad jam nėra didelio skirtumo, ar kalba eina apie tremtį, ar apie kivirčą su bendraklasiu - svarbu gauti atsakymus, būti išklausytam ir suprastam. Svarbu kalbėtis.

Minėtos temos spektaklyje yra skirtos 8-12 metų amžiaus grupei. Psichologiniu požiūriu ankstyvoji paauglystė yra traktuojama kaip tarpsnis nuo 10 iki 14 metų, o tai reiškia, kad „Sibiro haiku“ tikslinė auditorija yra vaikai, po truputį žengiantys į naujas emocines ir fizines teritorijas. Tokiu būdu spektaklis užčiuopia tranzitinę stotelę, sujungia vaikui ir paaugliui priimtinas komunikacijos priemones, žaidybiškumo elementus, akį traukiančią estetiką, specifinę „kiemo“ kalbą. Tiesa, skirtumas tarp 8-mečio ir 12-mečio yra didelis. Visų pirma, vienas yra dar vaikas, kitas - jau paauglys. Vienas mirtį ir tautos traumą suvokia vienaip, kitas - visai kitaip (nors abu jas tikrai suvokia). Vis dėlto šių amžiaus tarpsnių ribos spektaklyje susiniveliuoja. Vienas juokelis pritinka paaugliams, tačiau netrukdo vaikams - ir atvirkščiai. Vyresnis žiūrovas didesnį dėmesį skiria pasakojimui ir jo formai, jaunesnis - spalvoms, judesiams, tekstūroms. Žinoma, nebūtinai taip.

Nors „Sibiro haiku“ reflektuojamos temos žiūrovui yra pateikiamos suprantama kalba, aiškiais vaizdiniais ir aliuzijomis, po šio spektaklio itin vertingos tolesnės diskusijos, skatinančios nepatogių temų analizę - tiek klasėje, tiek namuose kartu su visa šeima. Tiesa, šį spektaklį ypač tikslinga stebėti visai klasei, nes jame kalbama apie empatiją, patyčių poveikį, bandoma suvokti „peštukų“ pasaulį. Tokie problemiški klausimai yra pateikiami be ironijos prieskonio, su lengvu humoru, ir būtent dėl to paprasčiau priimami vaiko / paauglio sąmonės

.........

„Šiuolaikinio teatro esmė yra išplėsti literatūros kūrinio kontekstą arba pateikti, skrosti jį tam tikru žvilgsniu. Šiuo atveju mes remiamės vienu kertiniu psichologijos veikalų autoriumi - Viktoru Frankliu, sakydami, kad tai yra tam tikros išgyvenimo pamokos“, - taip interviu į Daivos Šabasevičienės klausimą apie teatro misiją atsakė spektaklio „Sibiro haiku“ režisierius Augustas Gornatkevičius.

Ir tikrai! Austrų neurologo ir psichiatro Viktoro E. Franklio, patyrusio koncentracijos stovyklos siaubą ir sukūrusio logoterapijos sistemą, žiūra į kritinius gyvenimo momentus šiame spektaklyje jaučiama. Minėta sistema - trečioji Vienos psichoterapijos mokykla - tai į gyvenimo prasmės paiešką orientuota psichoterapijos forma, kuri akcentuoja nuolatinį žmogaus būties prasmės poreikį ir yra nukreipta į ateitį. V. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ yra vertingas skaitinys asmeniui, ieškančiam prasmės šiandienos tragedijų kamuojamame pasaulyje.

Tokį požiūrį siejant su spektakliu vertėtų paminėti, kad apie tremtį ir netektį jame kalbama pagarbiai ir jautriai, bet kartu žaismingai konstruojant mintį: „sutelk dėmesį į tai, kuo tiki, nes visa galiausiai praeis“. Savaime tokios frazės tarsi nieko nepasako, tačiau kontekstualizuotos ir pagrįstos jos suskamba itin paveikiai. Spektaklyje „Sibiro haiku“ ši mintis nepaklydo. Ją transliavo pozityvus, tačiau nuo realybės neatitolęs mąstymas, kurį įkūnijo vaikų, tėčio ir mokytojos Žibutės personažai, pateikiami kaip priešprieša pilkai masei, gličiai ir viskuo nepatenkintai visuomenės daliai. Toliau spektaklyje demonstruojama, kaip tremtyje ši nepatenkintų žmonių masė ir asmenys, atmetantys pilkumos negatyvą, dorojosi su kasdienybe. Vieni skubėjo į chorą, kiti šioje veikloje neįžvelgė prasmės, treti ieškojo bičių, dar kiti teigė, kad Sibire jos negyvena.Į ateitį orientuota filosofija vaikų spektaklyje įgyja prasmę ne tik pasitelkiant pilkos masės priešpriešą, bet ir per jusles ir atidą kasdieniams malonumams, dėl kurių galima keliauti į žvarbią pūgą, paaukoti gyvybę ar švarią, namais kvepiančią patalynę. Nors spektaklis nėra patyriminis, imersinis, jame juslės stimuliuojamos vaizduote, kartais konkrečiais garsais ar vaizdiniais. Taigi „Sibiro haiku“ buvo patirtas, nors netiesiogiai, visomis penkiomis juslėmis ir dar ta papildoma, šeštąja, intuicijos.

Klausa

Daina, melodija, garsai „Sibiro haiku“ pasireiškia kaip pasakinis, folklorinis elementas, vaikų (tuo pačiu ir suaugusiųjų) vaizduotėje atkuriantis pamatinį norą mėgdžioti. Spektaklyje skambančios japoniškąjį haiku ir lietuvių protėvių ritualus primenančios melodijos kuria nostalgišką nuotaiką. Daina čia tampa būdu išlikti, atrasti bendraminčių, apdainuoti aplinką ir jauseną. Knygoje „Sibiro haiku“, kaip ir spektaklyje, skaitytojai / žiūrovai yra supažindinami su Obuolių choru, jį subūrę dainuoja kažkada tavo ir mano ausims girdėtą melodiją, kurią niūniavo močiutė, promočiutė, gal mama vaikystėje? Ši melodija yra kažkas taip artimo, gerai pažįstamo, bet tuo pačiu sudėtingo prisiminti savaime.

Uoslė

Ši juslė subtiliai lydi spektaklį, tačiau įsivaizdavę galime užuosti apibūdinamus kvapus. Svarbiausias jų - gyvenamosios vietos kvapas. Spektaklyje „Sibiro haiku“ svarstoma, kad kiekvieni namai turi savąjį, ir kol kvapas egzistuoja, tol egzistuoja ir namai. Vaizdžiai apibūdinamas ir traukinio, vežančio į tremtį, tvaikas, tiksliau - asmenų gausos, priverstos grūstis vagone, smarvė, kurią Algiukas apibūdino kaip gyvulišką. Bet ten juk nebuvo gyvulių, - svarstė vaikas. Ir kai Gediminas Rimeika, įkūnijantis Algiuką, pamini obuolius, įsineštus į traukinį, vaizduotė kaipmat pasimauna ant šio masalo. Šis kvapas - tai namai, tai Lietuva, - kaip tik jis išryškėja prakaito, šlapimo ir oro trūkumo smarvėje. Obuoliai. Vagone sklido obuolių kvapas. Ir pasakykit, kad neužuodžiat?

Regėjimas

Šis jutimas skleidžiasi kone paveikiausiai. Pirmiausia - per kostiumus ir spektaklyje naudojamą apšvietimą. Šie komponentai įtraukia į paralelinį pasaulį, kurio tiesioginės ištakos - skausmo perpildyta gyvenimo realybė. Vaiko akimis, spalvų ir žiaurios kasdienybės pasauliai padeda suvokti tiek gyvenimo trapumą, tiek jo žavesį. Skatina įžvelgti šviesą košmare, ieškoti pozityvumo negatyve.

Ryškiais nertais kostiumais, spinduliuojančiais šilumą, apvilkti aktoriai įkūnija tremtį išgyvenančius personažus. Ši paralelė sukuria kontrastą ir įžiebia vilties kibirkštį. Kostiumus norisi apsivilkti, o patirtį - nusivilkti. Vis dėlto spektaklyje transliuojama mintis, kad šių dviejų polių atskirti neįmanoma, nes panašiomis proporcijomis greta egzistuoja skausmas ir grožis. Vieną dieną laimi vienas, kitą - kitas.Žvilgsnį vilioja ir spektaklyje kuriamas šviesų žaismas, kurį konstruoja spalvingas apšvietimas, parenkamas pagal pasakojimo nuotaiką ar pristatomą situaciją. Jis - ryškus ir judrus - sustiprina vaikų emocijas: žalia šviesa pabrėžia šleikštulį, balta - šaltį, mėlyna - svajones...

Lytėjimas

Norą paliesti suponuoja scenovaizdis, sudarytas iš piramidžių bei tokios pat formos metalinių konstrukcijų, į kurias šios gali būti talpinamos. Spektaklio pradžioje personažai šiomis piramidėmis keliauja tarsi kalnais ar sodais, į juos grimzta jų kojos, ir žiūrovas suvokia jas esant minkštas. Ant tokios scenografijos galima sėdėti, ja vaikščioti, už jos pasislėpti; ji tampa ir karstu, ir traukiniu, svetimais ir savais namais.Regimas scenovaizdis yra gyvas, žadinantis vaiko vaizduotę ir skatinantis norą žaisti. Sprendimas iš vieno pagrindinio elemento konstruoti scenografiją yra ne tik tikslingas sceninio taupumo požiūriu, bet ir tinkamas būdas vaikui / paaugliui pavaizduoti objekto pritaikomumą bei gebėjimą jį transformuoti nekeičiant pirminės formos, - juk tai vienas esminių žaidimo ir vaizduotės elementų.

Skonis

Algiukas žiūrovams pasakoja, kad paprastai tremtinių skrandžius pasiekdavo sriuba iš kelių ingredientų - vandens ir miltų. O jei kas randa kokią dilgėlę ar grybą - tikra puota! O kaip vaizdžiai ir skaniai berniukas apibūdina jam nežinomą patiekalą - teftelius. Ir visai nesvarbu, kas jie tokie - jie šilti, tirpsta burnoje, jie yra tikras maistas.Kiekvienam iš tremties išvaduotam vaikui buvo duota porcija ledų, Algiukas juos įvardijo kaip skaniausius iš ragautų. Jie ilgai laukti ir išvajoti, su grietinėle. Ir taip netiesiogiai stebintysis spektaklį suvokia šio deserto prabangą. Gal pagalvoja, kad ne visiems ledai yra kasdienis dalykas.

Intuicija

„Sibiro haiku“ kvestionuojama, ar egzistuoja šeštasis pojūtis, tačiau jis siejamas su padidėjusiu jautrumu aplinkai, subtilia nuojauta arba ryšiu su anapusiniu pasauliu. Moksliniame lygmenyje apie šio pojūčio buvimą galima diskutuoti, tačiau „Sibiro haiku“ jis tikrai egzistuoja ir užima svarbų vaidmenį.Iš piramidės formos metalinių konstrukcijų formuojamas statinys, kurio trikampiai šonai užpildomi tokios pat formos spalvotais lakštais. Apšvietus šį darinį randasi spalvoti saulės zuikučiai, ryškūs abstraktūs šešėliai, tarsi prarastų mylimų žmonių vizitas iš anapusybės. Šiais spalvotais lakštais taip pat tiesiamas kelias, kuriuo eidamas Algiukas susitinka ir bendrauja su prarastu tėvu.

............

Spektaklyje teigiama, kad gera diena yra ta, kai nebijai prisiminti. Norėtųsi pridurti: gera diena yra ta, kai bent vienas žmogus tave supranta. „Sibiro haiku“ suprato savo tikslinę auditoriją.

............

P. S. Po spektaklio nuoširdžiai norisi papildyti spintą spalvotais mezginiais.P. P. S. Norėčiau pasidalyti viena V. Franklio citata: „Mes pažinome žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas tas žmogus? Žmogus - tai būtybė visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras; kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose“[1]. Primena daug ką...

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Interviu

Numegzti spektaklį. Pokalbis su „Sibiro haiku“ dailininke S. Davlidovičiūte // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2023-10-16

Dailininkė Simona Davlidovičiūtė ir jos eskizas. Asm. archyvas.

Jau šią savaitę – spalio 20, 21 ir 22 dienomis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus pristatytas naujas spektaklis vaikams „Sibiro haiku“. Premjerą pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą stato režisierius Augustas Gornatkevičius. Spalvingą spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria Simona Davlidovičiūtė. Ji pasakoja apie darbą teatre, apie pačios mezgamus kostiumus ir kodėl pasirinko būtent tokią techniką vaikų spektakliui.  

„Spalvotų siūlų deriniai įkomponuoti rankų darbo kostiumuose, kurie primena keistos klajoklių tautelės, gyvenančios atšiauriomis sąlygomis, drabužius. Jų namais tampa šiaudinio sodo fragmentas, tarsi išdidintas mezginys, kurį jie patys turi nusimegzti tremtyje“, – aiškina būsimos premjeros dailininkė.

 

Koks Jūsų kaip menininkės kūrybinis kelias į teatrą?

Esu baigusi mados dizaino studijas. Scenovaizdžius pradėjau kurti po to, kai jau buvau sukūrusi kelių spektaklių kostiumus. Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi esame pažįstami jau seniai, dar iki studijų laikų. Tad baigę skirtingus mokslus, vėliau susitikome teatre ir pradėjome bendradarbiauti. Teatras aprėpia labai daug sričių, tad savo apmąstymus vis dažniau siejau su teatriniais darbais. Teatro procesas man labai svarbus. Jis lėtesnis, nei kuriant kinui, bet daug įdomesnis, reikalaujantis sudėtingesnių kūrybinių sprendimų. Be režisieriaus čia svarbūs ir aktoriai, ir šviesa, ir garsas. Teatre reikia pažinti visus komponentus. Iš pradžių kūriau tik kostiumus, bet kilo noras sukurti ir scenovaizdį, naudojant dar nebandytas medžiagas.

Paprastai spektaklių kostiumai lieka lyg antrame plane. Norėjosi sužinoti, kodėl taip yra, nuo ko tai priklauso? Kai tiesiogiai, o ne tik per išmoktus dalykus, prisilieti prie teatro, supranti, kad teatras dažnai veikia ne pagal taisykles. Spektaklyje daug daugiau judesio, organikos, nei būna numatyta pirminiame etape, kai dar kuriamas scenovaizdžio maketas. Teatre labai svarbu bendravimas, pokalbiai.

Manau, kad scenovaizdis turi būti funkcionalus. Jis negali egzistuoti vien dėl estetikos. Todėl visi mano sukurti scenovaizdžiai – kintantys veiksme. Kiekvienas daiktas juda, pasklinda erdvėje ir vėl susideda į visumą. Vis dažniau suprantu, kad scenovaizdį ir kostiumus turėtų kurti tas pats žmogus – tuomet lengviau išsprendžiami visi dalykai, susiję su spektaklio visuma.

Man patinka iliuziniai atradimai. Ypač teatre. Kartais matytuose spektakliuose kostiumai būna tokie neryškūs, nesukuriantys jokių charakterių. Viskas labai gražiai techniškai atlikta, bet viskas suniveliuota. Man svarbu kiekviename spektaklyje sukurti tam tikrą estetiką. O per personažą sukurti siluetą, kurio tekstūros, spalvinės gamos jungtųsi su spektaklio visuma. Atėjus į teatrą nesinori matyti tokio pat vaizdo, kaip gatvėje. Ypatingai vaikams labai trūksta fantastinio pasaulio, kokį kuria fantastinė animacija. Magiško pasaulio trūksta ir suaugusiems.

 

Kuo Jums svarbus kūrinys „Sibiro haiku? Kaip gimė spektaklio vizualiniai sprendimai?

Prieš skaitydama knygą „Sibiro haiku“, pradėjau nerti, megzti ir pinti, siekdama išsiugdyti kantrybę ir mėgavimąsi darbo procesu. Susipažinusi su knygos veikėjais, netikėtai susitapatinau su sese Dalia, kuri būdama tremtyje iš savo garbanotų plaukų mezgė skaras, pasakojančias įvairias istorijas. Iškart supratau, kad tai bus mano raiškos forma šiame spektaklyje. Visą kūrybinį procesą mane lydi mezginiai, nėriniai ar šiaudiniai sodai, atsikartojantys tiek scenografijoje, tiek mezginių schemose. Megzdama leidau sau improvizuoti skirtingo storio siūlais, spalvomis ir tekstūromis. Spalvotų siūlų deriniai įkomponuoti rankų darbo kostiumuose, kurie primena keistos klajoklių tautelės, gyvenančios atšiauriomis sąlygomis, drabužius. Jų namais tampa šiaudinio sodo fragmentas, tarsi išdidintas mezginys, kurį jie patys turi nusimegzti tremtyje. Jis panašesnis į vaikišką konstruktorių, kurį smagu statyti, aplink save kurti savitą pasaulį, kartais pamirštant, kokiomis sąlygomis gyveni.

 

Kūrinio tema šventa, o kūrinys – sakralus. Kokią emociją Jūs išgyvenote?

Skaitant skleidėsi ir teksto grožis, ir labai svarbu buvo pats komiksas. Viskas susijungė į gana paprastą visumą. Dabar visiems sutiktiems žmonėms rekomenduoju perskaityti šią knygą. Labai svarbu, kad ir suaugusieji ją perskaitytų. Tragiški atsiminimai, slogi tremties tema čia perteikti gana lengvai. Čia labai svarbi atmintis. Svarbu nepamiršti to, ką išgyveno lietuvių tauta. Karas Ukrainoje, Izraelyje, Palestinoje – ir visur tie patys vaizdai. Labai svarbu viso to nepamiršti.

„Sibiro haiku“ – tekstai ir vaizdai vaikams, bet jie mus visus moko svarbias mintis išreikšti kuo paprasčiau. Svarbu ir su vaikais išmokti sudėtingomis temomis kalbėtis paprasta kalba.  

 

Kartu su kitomis mezgėjomis Jūs ir pati mezgėte kostiumus. Ar jautėte, kad tik pačiai mezgant įmanoma kurti?

Taip, man padėjo kelios talentingos mezgėjos, bet didžiąją dalį mezginių numezgiau pati.

Mezgančių žmonių Lietuvoje labai daug. Tai yra tiesiog mūsų kultūros dalis. Tai atsispindi ir skaitant knygą „Sibiro haiku“. Mezgimas, siuvinėjimas – mūsų tautinio kostiumo kūrybos elementai. Net tremtyje žmonės mezgė, siuvinėjo. Aišku, siuvinėti buvo paprasčiau. Megzti pradėjau prieš metus, bet dabar kitaip net neįsivaizduoju. Todėl, kuriant šiam spektakliui kostiumus, pats įdomiausias dalykas ir buvo mezgimo improvizacija. Neįdomu sugalvoti „teisingą megztinį“ (o taip būtų lengviausia), bet žavi galimybė improvizuoti – megzti laisva ranka, ką nors keisti, deformuoti... Kiekvienas kostiumas turi tarsi savo atskirą kompoziciją. Būtų sunku kitam nurodyti, kaip ir kas turėtų būti. Todėl tiek daug mezgiau pati. Labai malonus pojūtis. Tuomet gimė emocija.

Įdomu, kad mezgimo kaip tam tikro užsimiršimo momentą pajutau važiuodama traukiniu. Tai yra ir „Sibiro haiku“ tema. Mezgimas – kaip procesas, kaip traukinio bėgiai, kaip tam tikras atsikartojimas. Tai yra apmąstymo, susikaupimo procesas, apsaugantis nuo nerimo. Susikaupimas vienam darbui atitolina nuo visų įvykių, nuo streso darbe. Tai – tam tikra meditacija, svarbi ir „Sibiro haiku“ temai.

 

Atsisakydama teatre įsitvirtinusios sterilios estetikos, kaip apsisaugote nuo per didelio medžiagiškumo? Ir kaip sprendžiate spalvų klausimą? Juk „Sibiro haiku“ lyg ir tiktų niūresnės spalvos, o Jūs kuriate ryškų spektaklį. 

Stebint mūsų aplinką akivaizdu, kad estetika darosi švaresnė, lietuviams patinka skandinaviškas stilius. Žmonės tarytum susikūrė estetines normas. Stengiuosi negalvoti apie estetines normas. Man svarbus kontrastas kaip raiška. Šiuo atveju, jeigu kostiumas yra megztas, tai reiškia, kad scenovaizdžio detalės yra šaltos, griežtų formų. Spektaklyje naudojamos trikampės formos – lyg sodų konstrukcijos. Aktyvaus, mirgančio, minkšto, pūkuoto kontrastas – išdidintos, aiškios ir griežtos formos.

Knygoje minimas origami. Vaikai išmoksta lankstyti gerves, kurios paleidžiamos į Lietuvą. Sodų motyvas – labai svarbus lietuviams. Jis – senas, tuo pačiu paprastas. Lietuvoje labai daug kūrybos technikų, kurios yra visiškai užmirštos, nenaudojamos. Japonų origami ir mūsų sodų trikampiai kažkuo labai panašūs. Sodas – dangus, žemė ir požeminis gyvenimas. Tai – tarsi išdidintas mezginys. Šiaudų įvairios kompozicijos, lyg iš nėrinių, turi savo atskirą simboliką. Visa tai galima perteikti ir naudojant šiuolaikines medžiagas; nebūtinas medis ir šiaudai.

 

Kiek Jums svarbus aktorius kuriant jų kostiumus? Ar Jūsų sprendimai priklauso nuo konkrečių aktorių?

Kuriant „Sibiro haiku“ buvo kitoks procesas, nei įprastai, kai daug diskutuojama su aktoriais. Kadangi viskas buvo mezgama, o tai užėmė labai daug laiko, aktoriams reikėjo labiau prisitaikyti prie manęs ir mano kuriamo įvaizdžio. Man svarbu buvo sukurti bendrą vaizdinį, o ne vien atskirus personažus, kurie „susilieja“ į vieną piešinį.

 

Ką Jums reiškia teatras apskritai?

Visą gyvenimą analizavau įvairius vizualinius dalykus, išbandžiau nemažai technikų, sukūriau net kelių filmų vaizdus, bet daugiausia kūrybinio džiaugsmo patyriau dirbdama teatre, nes čia susijungia visos disciplinos. Teatras yra visuma žmonių, kurie tik kartu gali ką nors padaryti. Aišku, procese iškyla įvairių situacijų, kurios priverčia galvoti, kodėl būtent tai aš darau. Teatre tenka nužeminti savo ego. Čia negali galvoti, kad esi vienas didis autorius, sukūręs geriausią kūrinį, ir mano tiesa privaloma visiems. Teatras viską įžemina. Visus sprendimus – ar jie veikia, ar neveikia – teatre gali tik praktiškai išbandyti. Tarkim, kuriant tam tikrą drabužį ar dizaino objektą iškart mintyse bandai jį parduoti, o teatre viską matai tik scenoje. Čia negali kurti vien grožio, teatre viskas turi veikti.

Teatras – ne vieno žmogaus tiesa. Kurdamas tu gali reflektuoti, mokytis, ypač stebint repeticijas. Man svetimas autoritetas apskritai. Daug procesų teatre, kine ar net ant mados pakylos suprantu kaip komandinį darbą. Komandos kartu dirba ir pristato galutinį rezultatą. O koks nuostabus laikas dirbant kartu! Kai viskas pasibaigia, netrukus imi pasiilgti tų akimirkų. 

 

Iš kur semiatės meninių idėjų?

Šiuo metu įkvepia mezgimas, nėrimas. Šis procesas padeda kontroliuoti emocinę būklę. Vien nuo šio proceso pradėjo plėstis fantazijų pasaulis. Kitas pomėgis – kolekcionuoju egzotinius augalus. Kuriu terariumus, kuriuose – Amazonės džiunglių augalai. Tai susiję su mano kantrybės „auginimu“. Stebėti augalą – tolygu numegzti megztinį. Po truputį mokaisi, kad ne viskas atsiranda taip staigiai ir greitai. Tai ypač svarbu šių dienų perspektyvoje, kai mes beprotiškai skubame, ar atvirkščiai, neskubame, pasimetame pačiame laike. Turėdama laisvo laiko, bandau sustoti, nusiraminti, kad galėčiau geriau suprasti pasaulį.       

 

O atėjus į teatrą Jums netrūksta augalų?

Manau, kad mūsų interjeruose, darbinėje aplinkoje augalai yra būtinybė. Galimybė nors akimirkai atsitraukti ir pasigrožėti augalo forma – labai svarbu. Augalas yra gyvybė. Nekalbant apie tai, kad augalai išvalo orą. Dabartiniai naujai įrengiami ofisai neapsieina be samdomų želdinių dizainerių, kurie bando „įrengti“ kuo daugiau augalijos. Nors kūrybos žmonės, būdami labai užimti, gal ir nespėja pasirūpinti augalais.

Režisierius A. Gornatkevičius: „Sibiro haiku“ – spektaklis vaikams apie netektį ir ilgesį // Daiva Šabasevičienė, teatras.lt, 2023-10-05

Augustas Gornatkevičius. D. Matvejevo nuotr.

Spalio 20 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks vaikams skirto spektaklio „Sibiro haiku“ premjera. Šį Jurgos Vilės ir Linos Itagaki kūrinį scenoje prikelia režisierius Augustas Gornatkevičius. Komiksų knygą spektakliui adaptavo dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, dailininkė Simona Davlidovičiūtė, kompozitorė Jūra Elena Šedytė, šviesos dailininkas Dainius Urbonis, judesio koordinatorė Gintarė Šmigelskytė. Spektaklyje vaidina aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Lukas Malinauskas, Marius Repšys, Augustė Pociūtė, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika ir Augustė Šimulynaitė.

Apie būsimą premjerą Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi.

 

Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ negali nesujaudinti. Ji parašyta ir nupiešta taip jautriai, kad kyla daug klausimų mąstant apie jos perkėlimą į sceną. Kodėl būtent ši istorija, o ne savarankiškai parašytas kūrinys?

 

Knyga „Sibiro haiku“ rado raktą, kaip kalbėti su vaikais apie tremtį, apie pačius sunkiausius klausimus – mirtį, netektį, ilgesį, liūdesį. Būtent dėl to kuriant pagal šią knygą reikėjo teatrinio teksto, teatrinės kalbos. Birutės Kapustinskaitės inscenizacija taip pat parašyta savita kalba – kitokia, negu pati knyga. „Sibiro haiku“ koduoja esminius atsakymus, dėl kurių mums su adaptacijos autore reikėjo gerokai pasukti galvą, kad atrastume tuos ėjimus, kurie tinka teatrui.

 

Knyga ne šiaip sau turi didelį pasisekimą. Autorės surado tinkamą kalbą. Aišku, svarbu ir tai, kad tai komiksų knyga, nes komiksai suprantami vaikams. Bet komiksų neįmanoma tiesiogiai transformuoti į teatro kalbą, todėl reikėjo ieškoti tam tikros poetikos. Knyga – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki bendras darbas, todėl adaptacijoje atsirado tarsi baltos eilės, teatro tekstas, parašytas poetine kalba.

 

Kai literatūros kūrinys gyvena pilnakraujį gyvenimą, įdomu, kokia teatro misija: knygos istoriją papasakoti teatrinėmis priemonėmis ar pasiekti daugiau?

 

Šiuolaikinio teatro esmė yra išplėsti literatūros kūrinio kontekstą arba pateikti, skrosti jį tam tikru žvilgsniu. Šiuo atveju mes remiamės vienu kertiniu psichologijos veikalų autoriumi – Viktoru Frankliu, sakydami, kad tai yra tam tikros išgyvenimo pamokos. Galbūt knygoje kaip literatūros kūrinyje tai suskamba daug giliau, nes pasakojama autorės asmeninė, šeimos istorija. Jurga Vilė pripažįsta, kad dalis išgalvota, o dalis – tikrovė, kuria ji remiasi. Aš į tai žiūriu kaip trečios kartos žmogus. Tokios patirties artimiausiame šeimos rate neturiu, ir tai suteikia tam tikrą atstumą.

 

Spektaklyje ryškėja mūsų tautos, didžiosios visuomenės dalies kolektyvinė trauma. Į tai norisi žiūrėti dar per vieną filtrą, leidžiantį pabrėžti kitas kūrinio detales, išplėsti jo kontekstą ir padaryti jį gal net, sakyčiau, universalesnį.    

 

Komiksų knygoje dominuoja dialogai. Kam buvo reikalinga inscenizacija, kai dialogai jau buvo parašyti?

 

Komikso dialogas trumpas ir sausas. Teatre kalbame apie konfliktą, kuris turi atsiskleisti ne per dvi ar tris frazes. Dėl to reikėjo kūrinį adaptuoti, kad dramaturgė savo kalba išplėstų tą pasaulį, kad tie dialogai įgautų naują teatrinį kūną. Teatrui dviejų frazių neužtenka. Birutės Kapustinskaitės adaptacijos kalba turtinga. Kartais atrodo, kad ji žaidžia daugiažodiškumu, bet net ir tai, kad vaikas spektaklyje plės savo žodyną, išgirs daugiau sinonimų – labai svarbu. Nes komiksas – žanras, turintis savas taisykles. Bet man atrodo, kad adaptacijoje kalba – dar turtingesnė. Tai, kas yra vaizduose, pabandyta išreikšti žodžiais, o tai turi plėsti ir turtinti vaiko žodyną.  

 

Kokias užduotis kėlėte inscenizacijos autorei Birutei Kapustinskaitei?

 

Su ja mes visą laiką kartu dirbome, ir mums abiem tapo aišku, kad ši adaptacija turi būti parašyta specialiai šiam spektakliui, derinant ją su režisūrine vizija. Mūsų tikslas buvo pasiekti šiuolaikinį vaiką. Algiukas, kuris vaizduojamas Jurgos Vilės knygoje, yra ano laikmečio vaikas. Jis iš tikro buvęs ir grįžęs iš Sibiro. Mūsų berniukas yra ir šiuolaikinis vaikas. Mes stengėmės atsakyti ir sau, ir vaikams, kodėl taip svarbu atsiminti. Mūsų auditorija – šiuolaikiniai vaikai. Mums reikėjo surasti teatro formą, kuri būtų aktuali šiuolaikiniam vaikui.

 

Būsimiems žiūrovams, ypač neskaičiusiems „Sibiro haiku“, norėtųsi plačiau pristatyti Jūsų spektaklį. Apie ką jis?

 

Sceninis kūrinys, visų pirma, yra apie kolektyvinę, asmeninę bei šeimos atmintį. Kodėl mums to reikia? Kodėl bendruomenei, žmonėms svarbu prisiminti? Atsakant į šiuos klausimus turbūt ir atsiveria tos durelės: iš istorijų, atsiminimų galime išmokti tam tikras pamokas, padedančias išgyventi sunkius momentus, kurių dabartyje irgi būna.

Šiandien negali nematyti karo Ukrainoje. Jis labai veikia visuomenę, ir norisi vaikams aiškinti, o aiškinant – neišgąsdinti. Norėtųsi, kad spektaklis turėtų net šiokį tokį terapinį poveikį.        

 

Pasakojate apie sudėtingą realybę. Kokias teatrines priemones naudojate šiai išraiškai?

 

Kuriant vaikams svarbūs žaidybinio teatro principai. Vaikystės žaidimai. Kiemo, klasės žaidimai. Bet žaidybinis teatras plačiąja prasme nereiškia tik žaidimo. Tai daugiaprasmiai, daugiasluoksniai kostiumai, kurie keičia savo funkcijas čia ir dabar, prieš žiūrovų akis, tai aktoriai, kurie keičia personažus... Knygoje veikėjų yra kelios dešimtys, scenoje tik penki aktoriai, bet jie virsta tomis keliomis dešimtimis veikėjų. Fantazijos žaismas, sugestija... Tas pats gestas atveria fantaziją, ypač vaikišką fantaziją ir leidžia jai skrieti tolyn. Nebūtina visko parodyti ar išgyventi, svarbu kurti tokias sąlygas, kuriomis žiūrovo, ypač vaiko, fantazija gali plėstis, lavintis.  

 

Jurgos Vilės kūrinyje labai svarbus paradoksas, formuojantis vidinę teksto dramaturgiją. Ar spektaklis išlaiko šią meninę priemonę?

 

Tos situacijos, su kuriomis kūrinyje susiduria vaikai, yra sudėtingos, bet mes jas perteikiame per žaidimą. Tai yra viena paradokso plotmė – priešprieša tekstui. Kita paradokso plotmė – veikėjų būsenas atspindintys amžini „amerikietiški kalneliai“. Tai reiškia, kad aukščiausias ir žemiausias taškas emocine prasme visada yra šalia. Adaptacijoje stengiamės išlaikyti, kas yra Jurgos knygoje: viskas prasideda nuo to, kad Algis jau važiuoja namo „našlaičių traukiniu“, užmiega ir tada sapnuoja visus Sibiro įvykius. Mums svarbu, kad tas traukinys yra efemeriškas: jis vienu metu važiuoja ir atgal, ir pirmyn. Mes visada esame ir šiuolaikybėje, ir praeityje, nes bet kokiu atveju, su savimi nešiojamės ir išgyvenimus, ir traumas.

Kartais eini gatve, išgirsti rusų kalbą, ir tave „suima“ kažkoks nervas. Aišku, kad neturi nieko prieš būtent tą žmogų. Tai nėra agresija per se, tai nėra savaiminė neapykanta viskam, kas yra rusiška. Tas pyktis turi labai aiškias priežastis ir istorines šaknis. Visgi, pavasarį dirbant su režisieriumi Oliveriu Frljićiu spektaklyje „Metamorfozė“ diskutavome: tame taške, kai pradedi mėgautis priešo mirtimi, įvyksta tam tikras tavo nužmogėjimas. Spektaklyje „Sibiro haiku“ ir yra tas paradoksas, kad privalu išsaugoti savo vertybes. Jei tik nuslysti į knygoje puikiai pavaizduotą masę, tuomet nesvarbi nei tautybė, nei galia ar panašūs dalykai. Patekęs į pliurzę, švarus neišlipsi.

 

Bet egzistuoja ir japonų išmintis, teigianti, kad pūlinio apibintavęs ilgai neišlaikysi. Privalu jį išoperuoti pačiu aštriausiu skalpeliu, o ne gydyti įvairiais tepaliukais ir dainelėmis. Reikalinga rimta intervencija. Knygoje Lietuvą simbolizuoja obuoliai. O kokie simboliai kuriami spektaklyje?

 

Šio spektaklio esminis įvaizdis, apie kurį pradėjome šnekėti dar repeticijų pradžioje, tai knygos „Sibiro haiku“ momentas – kai kelionės į Lietuvą pradžioje vaikai pradeda dainuoti dainą haiku, o moteris Birutė, ne tremtinė, o atvažiavusi iš Lietuvos, kad galėtų parsivežti našlaičius vaikus, klausia: „Vaikai, ką čia dainuojat? Geriau lietuvių liaudies dainą užtraukim“. Tie vaikai, kurie grįžo – atskira tautelė. Klajoklių tautelė. Tas „obuolių choras“, vaizduojamos knygoje – kaip dvaselės, iš kažkokio lietuviško pagoniško bendravimo su vėlėmis. Lyg tai būtų per dykumą, per stepę klajojanti tauta. Man šis įvaizdis labai stiprus.      

 

 

Augustas Gornatkevičius. S. Duoplio nuotr.

 

Kas buvo sunkiausia ar įdomiausia kuriant šį spektaklį?

 

Repeticijų pradžioje buvo labai daug juoko. Pirminis juokas buvo piktas, ciniškas, ironiškas. Supratau, kad ir aktorius, ir mane labai stipriai veikia pati medžiaga. O tas juokas yra gynybinė reakcija arba kūno prisitaikymas, kad nebūtų sunku. Buvo nelengva to atsisakyti ir pabandyti nuoširdžiai, atvirai, be ironijos pažiūrėti į kūrinyje nagrinėjamas temas. Kolektyvinė trauma, kolektyvinė patirtis, kad ir kaip mes per dvi, tris ar daugiau kartų nutolę, juntama labai stipriai. Repeticijų pradžioje skambėjęs juokas buvo tragikomiškas, sąlygotas tikro gyvenimo siaubo. Tikiuosi, spektaklyje to jau nebus. Mes radome kiek kitokius kelius apie tai kalbėti, bet ši situacija rodo, kad žaizda yra atvira.     

 

Kaip suformavote savo kūrybinę aplinką? Kokiu principu pasirinkote spektaklio kūrėjus?

 

Dalis kūrybinės grupės narių su manimi keliauja nuo pirmųjų spektaklių. Tai – judesio koordinatorė Gintarė Šmigelskytė ir dailininkė Simona Davlidovičiūtė. Kartu su jomis kūrėme ne tik spektaklius vaikams, bet ir suaugusiems. Dalis bendrakūrėjų – patikrinta, o šią dalį visada mėgstu „atskiesti“, atsverti naujovėmis, kad pats neužsistovėčiau. Mėgstu bendrą kūrybą, todėl labai vertinu ir šviesų dailininko, ir kompozitorės, ir kiekvieno aktoriaus indėlį. Labai svarbu, kad kiekvienas turėtų erdvės savo kūrybinei išraiškai, ne tik vykdytų mano užduotis. Pasirenkant aktorius vienas iš kriterijų buvo ir jų muzikalumas.

 

Ar skiriasi ir kaip skiriasi darbas repetuojant spektaklį vaikams ir suaugusiems?

 

Esu sukūręs du spektaklius vaikams arba paaugliams, bet tie spektakliai – ne tokių sunkių temų, kaip „Sibiro haiku“. Po repeticijų išeidavau namo be galvos skausmo. Šįkart – temos sunkios... Kuriant vaikams ar suaugusiems didelio skirtumo nėra. Nebent vienas esmingesnis – reikia skatinti aktorių žaismą. Aišku, teatras visada yra tam tikras žaidimas, bet vaidinant vaikams būtinai reikia atsisakyti hierarchijos, „nusiimti“ titulus, atsisakyti išmoktų dalykų, grįžti į pirmykštę vaikišką būseną ir išmokti žaisti.      

 

Ką Tau apskritai reiškia vaikai?

 

Turiu vienuolikmetį brolį – spektaklį statome maždaug tokio amžiaus vaikams. Man pačiam sunku ilgai bendrauti su vaikais, greit pavargstu. Bet man atrodo, teatras yra ta vieta, kurioje galiu susikalbėti su vaiku, ir tai padaryti kartais pavyksta. Kuriant spektaklį vaikams susiformuoja įdomūs svarstymai – kaip pasakyti, ką pasakyti?

 

Ar mąstai, ką apskritai reiškia „teatras vaikams“? Koks jis turėtų būti?

 

Labai svarbu vaikams nekurti infantilių spektaklių. Kurdamas į vaikus žiūriu lygiai taip pat kaip į suaugusiuosius. Tai yra mąstantys žiūrovai, kurių nereikia kvailinti. Viską galima kontroliuoti su temporitmų, šviesos, muzikos, spalvos pagalba. Yra daug būdų, kaip išlaikyti jaunosios auditorijos dėmesį. Tai – nebūtinai spektaklio tempas. Auditoriją galima sudominti ir lėtais dalykais. Svarbiausia – nelaikyti vaikų žemesniais, prastesniais, kvailesniais. Galų gale, tai yra pagarba pačiam teatro menui, sau ir visai kūrybinei grupei. Paauglystėje žiūrėjau ir Oskaro Koršunovo, ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletus“... Paaugliai nėra išskirtinė auditorija, ir nereikia jos laikyti kitokia.

 

Tavo kelias į režisūrą nuoseklus: pradėjai nuo bilietų kontrolieriaus, studijavai teatro režisūrą, tapai režisierių asistentu ir lygiagrečiai režisuoji spektaklius. Žinios apie šio teatro virtuvę padeda ar trukdo siekiant maksimalaus susikaupimo mąstant apie konkretų kūrinį?

 

Labai seniai kūriau Vilniuje. Mano visi darbai Panevėžy arba Kaune. Kai išvažiuoju į Kauną ar į Panevėžį, ten, kur negyvenu, išvažiuoju į kūrybinę askezę. Tada geriau susikaupiu, atsitraukiu. Dirbant Vilniuje – labai daug kasdienės buities. Čia patirtis kitokia. Tačiau namų sienos kitaip įpareigoja: pašalinių trukdžių daugiau, bet susiformuoja tam tikras vidinis spaudimas. 

 

Kokias teatro tendencijas matai šiandienos teatre?

 

Pasaulyje, kuriame gyvename, reikia visiems mokytis gyventi polifonijoje, nes joje glūdi dermė. Man atrodo, kad mūsų mąstyme vis dar yra grigališkojo choralo. Mums norisi vesti savo liniją, o polifonija reikalauja sugebėjimo atsitraukti, mokėti patylėti, į priekį užleisti kitą... Pasaulyje žmonių įvairovė kuo toliau, tuo labiau bus didesnė. Ir tai mes vis akivaizdžiau patirsime. Jeigu nemokėsime šalia savęs išgirsti kito, solavimas niekur nedings. Kai nori būti solistu, tuomet užmerki akis prieš kitus. Aš pats to mokausi. Pavyzdžiui, kaip nesusinervinti kūrybinio proceso metu, kai labai didelė nuomonių įvairovė. Tai nereiškia, kad neturi savo idėjos ar nevedi kitų tam tikru keliu, bet kartais ta nuomonė iš šalies ar iš kūrybinės grupės gali daug geriau atspindėti tavo paties pasaulį. Bet mes kartais užsimerkiame, negirdime, užsikemšame ausis. Todėl svarbu būti pliuralizme, polifonijoje, o ne tonaliniame, vienakordiniame – juoda balta – būvyje.

 

Esi labai ramus, – režisieriams lyg nebūdinga savybė. Tavo tokia prigimtis ar Tu išsikrauni ne teatre?

 

Degu viduje. O ta ramybė yra ilgo darbo su savimi rezultatas. Paauglystėje, pirmais studijų metais buvau visiškas degtukas. Iš prigimties esu cholerikas. Bet nepatiko tokiu būti, nes man tai nepadeda. Yra kūryba, kuri gimsta iš chaoso, ir yra kūryba, kuri gimsta iš tylos. Abu keliai yra vienodai geri. Abu keliai reikalauja vidinio degimo, bet degti galima ir ramybėje, ir tyloje. 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2023 m. spalis 21 d. 21:25 / Justina

Nuostabus! Labai įtraukė, sujaudino, prajuokino…