Teklė Kavtaradzė. KELETAS POKALBIŲ APIE (KRISTŲ)

  • Režisierius

    Tadas MONTRIMAS

  • Trukmė

    1 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Studija

  • Premjeros data

    2014 m. spalio 3 d.

Apie

Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – profesionali kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje (2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmą prozos knyga „Nespalvota“, 2008 m. antrą –„Basomis po naktinį miestą“). Su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų dar akademijoje. Pirmoji užbaigta pjesė ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo „Versmės“ konkursą, ji pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Teklė Kavtaradzė: Pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – mūsų, šiandien gyvenančių jaunų žmonių, pokalbių fragmentai. Tik iš dialogų ir monologų sudarytoje pjesėje gilinamasi į jaunų žmonių santykius: į bandymus kurti santykius, ieškoti santykio, išlaikyti santykius, atrasti santykį su kitais ir su savimi, taip pat kaip su „kažkuo“ daugiau. Šiandien labai lengva sutrikti ne tik ieškant tikėjimo, bet ir savęs paties, atramų ir vertybių, todėl kyla didelis įkvėpimas ir noras tiesiog „pasiklausyti“, pabūti atvirų pokalbių tarp panašiai sutrikusių ir ieškančių žmonių liudininku. Tarp žinojimo ir nežinojimo, tikėjimo ir netikėjimo, ilgesio ir artumo besiblaškantys personažai yra labai arti mūsų. Lygiai taip pat arti, kaip ir tai, ko, esu tikra, visi mes ieškome – kad ir skirtingais būdais.

Tadas Montrimas: Mano mintys, kurios liečia būsimą spektaklį, dar labai abstrakčios, nuojautų lygmenyje. Bet svarbiausia tema, matyt, bus šiandienos žmogaus tragedija, kurią galima apibūdinti jau turbūt ne kartą girdėtu liūdnu pokštu: mūsų 7 milijardai, o pasikalbėti – nėra su kuo. O apie ką norisi kalbėti šiandien? Kokios temos mums svarbios dabar ir kodėl nebeužtenka interneto teikiamų galimybių išsisakyti, bendrauti virtualiai? Gal ėmėme ilgėtis prarasto santykio su gamta, Dievu, artimais ir galų gale – savimi? O gal – kitos priežastys? Tai man rodos labai įdomi tema-užduotis šiandien, kai rodos lyg ir gerai gyvenam, bet „kažko“ trūksta, „kažkur“ tuščia, o „kažkur“ duria. Priartėti prie to nesuprantamo „kažko“ ir bus didžiausias iššūkis.

Kūrėjai

  • Dailininkė — Kristina VOICECHOVSKAJA
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

„Keletas pokalbių apie (Kristų)“: kodėl aplink tiek mažai laimingų žmonių? // Eimanė Liubertaitė, Teatrai.lt, 2014-11-28

„Keletas pokalbių apie (Kristų)“: kodėl aplink tiek mažai laimingų žmonių?

Eimanė Liubertaitė, Teatrai.lt, 2014-11-28

 

Pagal dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjėsę „Keletas pokalbių apie (Kristų)” pastatytas Tado Montrimo spektaklis leidžia žiūrovams tapti gyvenimiškų, bet kartu ir ypatingų pokalbių liudytojais, o kartais – net ir aktyviais dalyviais. Tai jaunatviška, nuoširdi ir viltinga drama, atkreipianti mūsų dėmesį į atvirumo svarbą, džiaugsmą ir skausmą kasdienybėje.

Amerikiečių rašytojas Deividas Fosteris Volisas savo 1996-ųjų metų romane “Begalinis pokštas”, kalbėdamas apie itin fragmentišką modernios kasdienybės diskursą, rašė: “Mes visi ilgimės kažko, ko patys nepajėgiame suprasti. Kaip kitaip galima paaiškinti tą keistą jausmą, kai, rodos, jaučiamės pasigedę žmogaus, kurio dar nesame sutikę?”[1]. Teklės Kavtaradzės pjesėje “Keletas pokalbių apie (Kristų)” galime rasti labai panašų sentimentą – sunkiai žodžiais nusakomą santykio ir ryšio ilgesį, kuris lydi mus šiuolaikiniame pasaulyje. Režisierius Tadas Montrimas šiuo spektakliu kviečia žiūrovus susimąstyti apie ryšio su gamta, Dievu, žmonėmis ir savimi trūkumą, kurį užmirštame savo įtemptų dienų rutinoje, bet jaučiame vos sustoję atsikvėpti.

Prigesus šviesoms, aktoriaus Vygando Vadeišos personažas širdingai kreipiasi į nedidelę publiką: kas norėtų būti laimingu? Beveik visi žiūrovai pakelia rankas – kas išraiškingai ir drąsiai, o kas kiek kukliau. Tuomet, kai likusieji personažai vienas po kito ima vardinti, kur tos laimės ieškotų (šeimoje ar individualų potencialą išpildančioje profesijoje), kyla klausimas – kodėl aplink tiek mažai laimingų žmonių ir, dar svarbiau, kodėl mes visuomet esame linkę rasti priežasčių nesiekti savosios laimės? Rodos, tai yra naivūs klausimai. Iš tiesų, šiuolaikiniuose pokalbiuose retai teišgirsi panašių pasvarstymų, nes moderniosios kultūros esame išauklėti į didelius gyvenimo klausimus žiūrėti ironiškai, skeptiškai, su pašaipia šypsenėle. Tačiau Teklės Kavtaradzės pjesė amžiną laimės paieškų temą plėtoja jautriai ir nuoširdžiai, nesislėpdama po satyriškomis situacijomis ar sarkastiškais veikėjais. Spektaklio personažai – vaikai, jauni žmonės, tėvai, kurie savosios laimės mėgina ieškoti santykiuose vieni su kitais. Vieni bijo artumo, kiti – per didelio atstumo, tačiau visi jie jaučiasi pasimetę, nežinantys, kaip tiksliai savo svajas išgyventi ir įgyvendinti realybėje. Vienoje intensyvesnių spektaklio scenų, kuomet stebime jaunos merginos vaizduotėje iki smulkiausių detalių suplanuotą pokalbį su tėvu, kurio ji niekuomet nebuvo sutikusi, mus trikdo šaižūs likusiųjų personažų klyksmai ir patyčios, skirtos merginai: dailininkės Kristinos Voicechovskajos ryškiu makiažu išmarginti aktorių veidai, suvelti jų plaukai ir chaotiški drabužiai įtaigiai suteikia jiems bauginančių erinijų bruožų. Erinijos – tai keršto personifikacijos senovės graikų mitologijoje; šios mitinės būtybės bausdavo sako aukas išvesdamos jas iš proto. Taigi, galime lengvai pamanyti, kad stebime vidines merginos kančias, kuomet ji baudžia save už savo naivumą ir tikėjimą pačios išgalvotais niekuomet nematyto tėvo atsakymais.

Savo šaknų paieškos temą spektaklyje seka ir atitrūkimo nuo jų problema: kaip rasti drąsos palikti saugumą namuose ir tęsti savęs paieškas nepažįstamoje aplinkoje? Būtent čia išryškėja religinis pjesės kontekstas. Viena spektaklio veikėjų, Elzė (aktorė Dovilė Karaliūtė) ketina emigruoti į Jungtinę Karalystę; prieš išvykdama ji bando įvardyti savo santykį su tikėjimu, kuris jai gali tapti atraminiu tašku fragmentiškame pasaulyje. Elzės mama (aktorė Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė) primena jai maldos svarbą, kai tuo tarpu jos sesuo (kurią vaidina ta pati aktorė) į Elzės susidomėjimą Jėzaus Kristaus asmenybe ir religine reikšme žiūri kiek pašaipiai. Paraleliai, skliausteliai pjesės pavadinime siūlo dviprasmišką santykį su religija: kai tuo tarpu vieniems žmonėms tikėjimas suteikia vientisumo šiuolaikinio gyvenimo nuotrupose, kitiems Jėzus Kristus nėra reikšmingas, tad religijos įkvepiamo saugumo jausmo jie ieško kitur. Nei viena, nei kita pozicija spektaklyje nėra smerkiama, kadangi visi personažai atspindi mūsų pačių įvairialypumą ir individualius poreikius – iš esmės, tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų pastangos įveikti jiems patiems sunkiai įvardijamą gilaus ryšio su aplinka ilgesį yra bendras. Todėl ir pokalbiai apie Kristų nėra fundamentaliai religiniai pokalbiai – veikiau tai tokių moralinių ir psichologinių problemų, kaip santykių su savimi ir artimaisiais, nagrinėjimas.

Nors „Keletas pokalbių apie (Kristų)” labiau apeliuoja į jauną žmogų, pjesėje pristatomi požiūriai gali būti įdomūs bei naudingi ir vyresnei auditorijai. Režisieriaus Tado Montrimo spektaklis yra aktualus tiek savęs ieškantiems, tiek savo gyvenimo tikslą jau atradusiems žmonėms. Intymi spektaklio atmosfera įtraukia žiūrovus ir leidžia nepretenzingai apmąstyti moralinius, emocinius ir filosofinius žmogiškojo ryšio pagrindus. Tereikia leisti sau įsiklausyti į nekasdieniškas temas kasdieniniuose pokalbiuose. Tereikia sustoti ir, jaukioje draugijoje, išgyventi savo ilgesį.

Eimanė Liubertaitė / Teatrai.lt


[1] David Foster Wallace. 2007. Infinite Jest. Londonas: Abacus. p.1053. (iš anglų kalbos vertė Eimantė Liubertaitė)

 

Pokalbiai suartina // Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, 2014-10-17

Pokalbiai suartina

Milda Brukštutė, „7 meno dienos“, 2014-10-17

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmėje“ pristatytų pjesių įgyvendinimas scenoje. Juo, galima sakyti, teatrui pavyko nušauti net du zuikius – ne tik atiduoti duoklę nacionalinei dramaturgijai, bet ir jauniesiems (nors dėl to galima ginčytis) kūrėjams.
Su dramaturge Tekle Kavtaradze žiūrovai galėjo susipažinti jau anksčiau – prieš porą metų šiame teatre pastatyta kita, pirmoji šios autorės pjesė „Namisėda“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Spektaklis apie keturiolikmetės mergaitės fantazijų pasaulį turi šį tą bendra su naujuoju, jaunų suaugusiųjų problemas gvildenančiu kūriniu „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ir vienur, ir kitur veikėjai atrodo kokiu trečdaliu jaunesni nei yra – o tikrą jų amžių galima suprasti iš tam tikrų situacijų. „Namisėdoje“ tai tik kėlė šiokių tokių sunkumų bandant suprasti vaizduojamąjį pasaulį, tačiau šįkart, iš paauglystės perkopus į vyresnio amžiaus sritį, ėmė įkyriai stebinti infantilumu.
Kaip jau sako kūrinio pavadinimas, Kavtaradzės pjesė susideda iš keleto pokalbių. Šie pokalbiai dėliojami gana fragmentiškai, taip kuriant sapnišką, atseit egzistencinę atmosferą. Per juos atskleidžiamos temos taip pat neatsilieka nuo pjesės formos diktuojamos nuotaikos: baimė, susvetimėjimas, Kristus, vėl baimė ir taip toliau. Bėda ta, kad atrodo, jog šie veikėjai su gyvenimo prasme ir beprasmybe dabar susiduria pirmą kartą. Veikiausiai dėl šios priežasties ir kovojama su tuo pačiu išraiškingiausiu, t.y. banaliausiu, būdu – verkiant.
Reiktų pasakyti, kad spektaklio režisierius Tadas Montrimas nesistengė visų pjesėje vaizduojamų dvasinių tragedijų priimti už gryną pinigą – nepamiršo paįvairinti teksto žiupsneliu ironijos ar humoro. Ši idėja gal ir būtų buvusi neprasta, jeigu skaudžios gyvenimo tiesos, išsakomos su lengva ironija aktorių (Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Rokas Petrauskas, Vygandas Vadeiša) balsuose, nebūtų pavirtusios į kažką itin globėjiško, lyg ir apeliuojančio į naują supratimą, kad galų gale viskas bus gerai. Toks tonas pradėjo priminti jau net ne paauglių, o vaikų spektaklių žanrą, ką dar labiau skatino aktorių kostiumų iliustratyvumas, leidžiantis įžvelgti persišviečiančius žmogaus griaučius ar makiažo, išryškinančio užverktas, paraudusias jų akis.
Dėl plakatiško, tipizuoto, parodomojo vaidybos būdo atrodo, kad aktoriai čia žaidžia kažkokį žaidimą. Spektaklio pradžioje jie, įsitaisę ant prašmatnios saloninės sofutės (dailininkė Kristina Voicechovskaja), kartkartėmis pasišnabždėdami, stebi besirenkančią auditoriją. Akivaizdu, kad visos vėlesnės scenos ir yra skirtos susirinkusiesiems parodyti. Galbūt žiūrovas čia yra (ar palaipsniui tampa) ne tiek vaiku, kiek ligoniu? Galbūt šie pokalbiai – terapinė priemonė, gydanti visus susirinkusiuosius (ir vaidinančius, ir juos stebinčius) nuo susvetimėjimo ar nepasitikėjimo savimi? Galbūt visiems kartu paskatinus keltis ant grindų gulinčią mergaitę (atsiprašau, moterį), nes ji juk gali, ji stipri, ar pirmyn ir atgal pamėčius kamuolį, persimetus keliais šelmiškais žvilgsniais įvyks stebuklas ir bent trumpam prie vienas kito bus priartėta?
Meluočiau sakydama, kad neužsimezgė net menkiausias ryšys. Intymi LNDT Studijos erdvė, žiūrovų susodinimas ratu, gana ryškus apšvietimas, kad visi nuolat galėtų matyti vienas kitą, darė savo. O ir apie ką daugiau galvoti, kai kalbama apie emigraciją, studentų „Erasmus“ programą ar bendravimą per „Skype’ą“ taip, lyg tai būtų nauja, ką tik atsiradusi, o ne įsisenėjusi problema? Manyčiau, kad būtent apie tą kitą, tuo pat metu kaip ir tu viso to klausantį, suaugusį, bet valandai priverstą suvaikėti žiūrovą.

Niekuo dėtas Kristus // Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“, 2014-10-16

Niekuo dėtas Kristus

Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“, 2014-10-16

Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną pradėjo jaunatviška premjera „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ėjau dėl dramaturgės Teklės Kavtaradzės, nes jos pjesė man buvo aktuali dėl literatūrinių kontekstų. Režisieriaus Tado Montrimo pasisakymai irgi įdomūs, tačiau spektaklį vertinti sunku, nes jis apskritai sunkiai įsliuogia į teatro žanrą. „Pokalbiai“ vyko studijoje, iš arti buvo matyti aktoriai; gėrėjausi, nes gražūs – gal ir vulgaroka taip galvoti, bet atrodė, kad tam tikrą estetinį matmenį diktuoja ir jauni jų kūnai. Tačiau apskritai veiksmas tokiose studijose man turbūt beveik niekada nereikš teatro par excellence. Tiesa, esu mačiusi porą šokio spektaklių, kurie tokiomis pat aplinkybėmis vis dėlto įsispraudė į teatro, o ne performanso kategoriją. Kaip vadinti „Pokalbius“, nežinau. Galbūt labiausiai tiktų „teatralizuoti pjesės skaitymai“? Veiksmas studijoje specifinis dar ir tuo, kad aktoriai mėgina tiesiogiai komunikuoti su žiūrovais, versti juos vienaip ar kitaip dalyvauti. Aišku, niekada nebendradarbiauju, jiems nepadedu, tiesiog žiūriu į tai piktavališkai. Turiu teisę ignoruoti šias komunikacines intervencijas į savo kūną (suprantama, režisieriams atrodo, kad jie apeliuoja į sielą, tačiau, deja, nesu tokia naivi). Esu senamadiška – salės tamsoje skendintis žiūrovo kūnas yra daug saugesnis. Jautiesi, tarsi grįžtum į įsčias. Nors ir studijoje nieko, įmanomi katarsio efektai; be to, įdomu kartais pasižiūrėti į kitų žiūrovų akis.

Režisūros požiūriu pjesėje nemaža ydingų priemonių, pradedant kolektyviniu veikėjų šnarėjimu popieriaus lapais (kas čia visiems darosi – nejaugi po „Meistro ir Margaritos“ dar įmanoma scenoje naudoti popieriaus lapus?..) ir baigiant dirbtinėmis gėlėmis (kapinių estetika galima, bet ji šiuo atveju nepakankamai groteskiška). Atrodo, Kavtaradzės pjesė gan autobiografiška (tokią prielaidą darau dėl kažkada skaitytų viešų dramaturgės pasisakymų www.moteris.lt); tačiau galėtų būti ir dar autobiografiškesnė. Kirba įtarimas, kad autentiškos situacijos perrašytos į neva universalesnes (tą „universalumą“ tarsi turėtų išreikšti paaugliškas slengas). Manau, čia gali būti klaida: nereikėtų stengtis įtikinti žiūrovą veikėjų panašumu į jį. Susitikimas su niekad nematytu tėvu, kaip trauminis paauglystės įvykis, aktualus ir man pačiai; todėl „Tėve mūsų“ maldos panaudojimas, nors scenoje ir banalus, čia beveik tinka (vėl tenka prisiminti Koršunovo „Labas Sonia Nauji Metai“, po kurio ši malda, kaip ir popieriaus lapai, turėtų būti eliminuoti iš lietuvių teatro, nes vis vien atrodys skurdžiai ir nepateisinamai). Stipriausias pjesės aspektas – bandymas įsivaizduoti mirtį ir visi su tuo susiję atoveiksmiai. Kitas irgi dėmesio vertas aspektas – neblogai psichologizuoti santykiai. Jį laikau mažiau vykusiu, tačiau tai – gija, lydinti dramaturgę kaip esminė tema nuo pat pirmosios jos knygos. Todėl spektaklis neabejotinai jaunimui, taip. Net tam pačiam primityviausiam, nes dėl minėtų „universalizacijų“ jam negresia nesupratimas.

Tačiau grįžkime prie nepažįstamo tėvo temos; susitikimui su juo visgi ruošiamasi, repetuojant kvailus pokalbius, kuriuos atlieka įsitempę žmonės, ne visai pagal paprotinį imperatyvą susaistyti… krauju. Aha, tikrai Dievo, išvysimo nebent po mirties, archetipas. Kita vertus, galvoju, kuo pjesės pavadinime dėtas tas vargšas Kristus (nors ir uždarytas skliausteliuose), kurį visi kaišioja kur tik įmanoma ir netgi truputį ten, kur neįmanoma. LRT reportaže dramaturgė sako, kad tai nesąs religinis spektaklis; jai nesinori, kad tai atbaidytų ar pritrauktų neteisingai. Vis dėlto minimalus religiškumas pjesei nebūtų pakenkęs, nes toks, koks yra dabar (t. y. kaip ir beveik jokio, nes naudojamasi tik liturgijos lukštais), atrodo tuščias balastas. Ir tai verčia galvoti, kad visų mūsų labui trauminės patirtys prašosi būti iškalbamos, tačiau estezę tai sukelia retai. Ką gi, Kavtaradzei beveik pavyko – tas kalbėjimas nėra koks nors labai nuogas, inicijuotas saviterapijos, neskoningas. Priešingai, jis netgi skrupulingai uždangstytas figos lapeliais. Jeigu pavyktų žengti dar kelis žingsnius, nebijant „nesuprantamumo“, to lemputėmis žybčiojančio Kristaus nebeprireiktų.

 

Interviu

Sesėms rūpi jauno žmogaus istorijos // Gintarė Čiuladaitė, lzinios.lt, 2014-10-0

Sesėms rūpi jauno žmogaus istorijos

Gintarė Čiuladaitė, lzinios.lt, 2014-10-04


Vakar ir rytoj, spalio 5 dieną, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodoma „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ (rež. Tadas Montrimas) premjera. LŽ kalbina spektaklio dramaturgę Teklę Kavtaradzę, kurios pirmoji knyga „Nespalvota“ buvo išleista jai esant šešiolikos metų, ir Teklės jaunesniąją seserį Mariją, taip pat savo pirmuosius scenarijus ir filmus sukūrusią dar mokykloje.

- T. Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ veikėja Marija mano, kad ji, norėdama parašyti gerą istoriją, turi pabėgti iš ramių, saugių namų. Įdomiausia tai, kad herojės prototipas yra ir kita šio interviu pašnekovė. Ar dažnai dvi kūrėjos rašo viena apie kitą?

Marija: - Juokais sesės prašydavau: parašyk apie mane. Ir kartą parašė. (Šypsosi.) Gyvename panašioje aplinkoje, mūsų tie patys pažįstami žmonės, bendra kalbėjimo maniera, stilius, pomėgiai. Kartais netyčia taip ir susimaišo tie veikėjai. Tik rašome gana skirtingai – jei penki rašytojai rašytų apie vieną žmogų, vis tiek jį aprašytų savaip.

Teklė: - Marijos pastarasis filmas „Man dvim keli“ („I‘m Twenty Something“) ir mano ši pjesė - artimi temomis, problematika. Tik tonas kitas – personažai arti vieni kitų, bet vis dėlto kiti ir skirtingai atskleidžiami.

- Kartais broliai arba seserys seka vieni kitų pėdomis. Jūsų amžiaus skirtumas – vieni metai. Vadinasi, einate koja kojon?

Teklė: - Kartais viena kitą sekame ir darome neišvengiamą įtaką. Marija mane įkvepia savo darbais, mąstysena. Ji netikėtai papildo naujais bruožais, įžvalgomis.

Marija: - Teklė mane skatina pamąstyti, kam ir kodėl ką nors darau? Kokį jausmą paliksiu: viltį ar be vilties? Vertybių. Dvasingumo antrame plane.

- Tekle, „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ parašytas „Versmei“ – antrasis tavo kūrinys teatrui, atsiradęs dar prieš konkursą. Jie reikalingi rastis naujiems dramaturgams.

Teklė: - „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ kitoks, nes pati jau esu kitokia. Jaučiu tobulėjimo, nemažai jau žinojau apie šį kūrybinį procesą, nors kiekvienas spektaklio pastatymas nebūna toks pat. Tai – vienetinis konkursas. Praėjusiais metais buvo daug kalbama, ar gerai, kad pakviesti trys dramaturgai, sugrupuoti su konkrečiais režisieriais. Nemanau, kad tai blogai, problema ta, kad jis – vienintelis.

- Pjesėje (joje taip pat veikia dvi seserys) gilinamasi į jaunų žmonių santykius: bandymus kurti, ieškoti, išlaikyti, atrasti santykį su kitais ir savimi. Pastaruoju metu jaunas žmogus – jūsų abiejų kūrybos centras.

Teklė: - Tai atrodo taip natūralu, kad net keista. Iš dalies Marijos filmo personažai galėtų būti mano draugai, kita vertus – jie žingsniu toliau nuo manęs, nes maniškiai naujausių kūrinių personažai yra dar artimesni man.

- „Man dvim keli“ veikėjai „trainiojasi“ po Žirmūnus. Kuo tai artima?

Teklė: - Mudvi taip pat užaugome Žirmūnuose, prie Kalvarijų turgaus. Ši aplinka labai praturtino. Pripranti prie betoninių namų, vizualiai negražių vietų ir tarsi nemalonių žmonių. Pagražintą aplinką greitai pamirštum, o čia negali ignoruoti gyvenimo. Vilniaus įdomioji savybė – kaip per mažą atstumą skleidžiasi dideli skirtumai.

Per personažus – apie save

- Marijos filmas, rodysimas ir per kino festivalį „Scanorama“, pasakojo istoriją apie tris jaunuolius, kurie nori linksmai praleisti penktadienio vakarą, tačiau nežino kur. Jie nenori sėdėti vienoje vietoje, nes „kitur gali būti geriau“. Tai istorija ir apie kūrėją, dažnai nežinantį, ką rinktis, kur yra tas „geriau“. Ar jums taip nutinka?

Marija: - Taip, bet šiuo filmu stengiausi taip nebegalvoti: kuriu čia, dabar ir nemesiu tako dėl kitos geros idėjos, kuri galbūt labiau patiktų užsienio festivaliui. Kitaip nieko nepadarytum – kaip ir „nepatūsintum“ penktadienį. Visi sako, važiuokite į užsienį. Bet nesinori blaškytis, nes dar daug ką galiu padaryti čia.

Teklė: - Ir gyvenime padeda neskubėjimas, apsibrėžimas. Nenorėjimas mėtytis nuo vieno darbo prie kito susijęs su temos, istorijos atradimu, kuriomis dabar ir čia visiškai tiki, žinai, kad tai labiausiai jaudina.

- Sukūrusi „Man dvim keli“ personažus manei, kad jiems nuobodu ir, antra, jiems nerūpi niekas. Vėliau supratai, kad jie tave apgavo, ir vis dėlto jiems šis tas rūpi. Ar dažnai jūsų sukurti personažai jus apgauna?

Marija: - Kartais atrodo, kad apie savo personažus žinai viską, esi jų Dievas. Bet ateina metas, kai suvoki, kad nesi vienas, kuris juos kuria. Ne viskas priklauso tik nuo tavęs.

Teklė: - Dažniau pradedu rašyti nežinodama, kuo visa baigsis. Jie greitai pradeda gyventi savo gyvenimus.

- O apie save pasakoti personažų lūpomis taip pat pasitaiko?

Teklė: - Kartais parašau tai, kas netgi yra per artima. Tiesą sakant, tokiu perkėlimo atveju kūrinys turtėja, bet tampa sunkiau matyti per atstumą, vertinti, jauti atsakomybę.

Marija: - Į filmą įterpiau savo sumanytus „bajerius“. Tie, kurie nevykę – mano. (Juokiasi.) Jei kokias savo mintis, savybes ir įpaišau, tai labai paslėptai. Nemanau, kad kas nors atpažintų.

Teklė: - Marija moka slapukauti geriau už mane. Nerimavimai ir abejonės – štai kas ateina tiesiai iš širdies.

Šeimos įspūdžiai

- Kurti pradėjote labai jaunos, o jaunas žmogus turi mažai išgyventų krizių. Įsijaučiate į aplinkinių patirtis ar tiesiog esate labai jautrios savosioms?

Marija: - Jaunas žmogus turi net labai daug patirties: vaikystę, paauglystę, jaunystę. Čia daug traumų ir įvykių. Šioje problemoje pastebiu kūrėjo - Dievo sureikšminimą, lyg menininkas turėtų patirti galybę traumų ir tada apsiverkęs sėsti prie rašomosios mašinėlės ir išspausdinti romaną.

 

Teklė sako kalbą diplomų teikimo proga. Abi seserys baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. / Asmeninio albumo nuotrauka

 

Teklė: - Apie tokį menininko stereotipą norėjau kalbėti „Namisėdoje“. Eini į kūrybinį gyvenimą ir jauti kaltę dėl to, kad esi per jaunas. Bet gal todėl visada rašome arti savo amžiaus? Augu, rašymas keičiasi, man sunku priimti anksčiau parašytas knygas. Vienas esminių gyvenimo dalykų – priimti savo kaitą. Tai būtina. Penkiasdešimtmetis žmogus dar turės kur keistis, todėl negalvos: „Dabar tai parašysiu apie viską.“

- Norisi ir provokuoti ar tik dokumentuoti?

Marija: - Dokumentuoti išeina natūraliai. Mėgstu skaityti rašytojų kūrinius apie jų laikus, o ne senus, jiems nežinomus. Randasi vis daugiau kalbėjimo apie tai, kas vyksta dabar, o ne „kažkur“. Ir provokuoti, nes tai – klausimų kėlimas.

Teklė: - Taip pat svarbu tikslas. Svarbi prieštaringa reakcija. Atvirumas – išdrįsti kalbėti apie tai, kas jaudina ir gąsdina: pasirinkimų gausą, pereinamąjį laikotarpį - ką tik buvai šeimoje, o dabar kuri savo gyvenimą.

- Jūsų mama – psichologė Rasa Bieliauskaitė. Išmokė pastebėti smulkmenas, detales, žvelgti giliau?

Teklė: - Galbūt kitu atveju ir nekurtume.

Marija: - Ji išugdė mums kitokį požiūrį. Pradinėse klasėse skųsdavomės kokiu nors blogu bendramoksliu, kuris trukdydavo per pamokas, o mama sakydavo: vargšelis. Tada tai taip nervindavo! Dabar padeda kūryboje – niekas nebūna tik blogas ar tik geras.

- Sunku apgauti mamą psichologę?

Marija: - Ne.

Teklė: - Marija yra balandžio pirmosios meistrė. (Juokiasi.)

- Niekada nesate buvusios savo tėčio, gruzinų kino ir teatro aktoriaus, režisieriaus, gimtinėje. Jau pasiruošėte?

Marija: - Šią žiemą pirmąkart važiuosime į Gruziją. Tai daug duos.

Pripažintos ne po mirties

- Esate tipiškos seserys, kurios susipyksta, kai viena pasiskolina kitos auskarus ar batus nieko nesakiusi, o gal ne tokios stereotipinės? Juk jums ant kaktų parašyta: „Dėmesio, anksti pripažinti talentai!“

Marija: - Kiek kartų sakiau tau nesirašyti to ant kaktos? (Juokiasi.) Teklė auskarų nenešioja, mano batai jai nepatinka, bet kai ji gyveno Anglijoje, skolindavausi jos drabužius.

Teklė: - Vaikystėje ir paauglystėje buvo metas, kai pykdavomės ir mušdavomės. Tarpusavio supratimas padeda išsiaiškinti santykius, lengviau pasakyti: man pikta. Nesikalbėti, nesidalyti atrodo neįmanoma.

- Nepripažinti menininkai dažnai guodžiasi – pripažins po mirties. Jums taip guostis jau nereikia...

Teklė: - Kartais pagalvoju apie tą „po mirties“. Labai maža dalimi jaučiamės „pripažintos“ – tik dėl to, kad turime galimybę dalytis darbais. Bet pripažinimas, kuris labiausiai jaudina ir rūpi, ateina po to kaip įvertinimas – teigiamas arba ne. Lietuvoje lengva būti pastebėtam, iškeltam, nes nei dramaturgų, nei galimybių jais tapti nedaug. Žmonės tikisi naujų talentų neįdėdami pastangų, pavyzdžiui, nerengdami dramaturgijos konkursų. Dramaturgai negali išdygti kaip grybai.

- „Man dvim keli“ šūkis buvo „Mes jauni ir mums visas gyvenimas prieš akis“. Taip ir yra?

Teklė: - Ir prieš akis, o kažkas ir už akių – jau užgyventa. Neišeina mąstyti tik apie ateitį ir dabartį.

Marija: - Šią citatą rašiau ironiškai, turėtų jaustis kartėlis: mes - jauni, o nesugebame nė pasilinksminti penktadienio naktį. Tik atrodo, jog viskas mums po kojomis, bet tai dar nereiškia, kad viskas bus gerai.

 

„Mūsų – 7 milijardai, o pasikalbėti nėra su kuo“ // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2014-10-01

„Mūsų – 7 milijardai, o pasikalbėti nėra su kuo“

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2014-10-01

 

Spalio 3 d. Nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera „Keletas pokalbių apie (Kristų)“, kuriai Tadas Montrimas ir Teklė Kavtaradzė ruošiasi nuo pernykščio „Versmės“ festivalio. Dramaturgė tada studijavo ketvirtame Muzikos ir teatro akademijos kurse, režisierius buvo pradėjęs studijas Maskvoje. „Versmės“ žiūrovai teatro studijoje pernai pamatė jų spektaklio eskizą.

Premjeros išvakarėse kalbamės su T. Montrimu, Maskvos V.Mejerholdo centro režisūros magistrantu.

- Kaip ir kada atradai dramaturgę T.Kavtaradzę?

- Prieš metus per „Versmės“ festivalį, kai mes, režisieriai, dar rinkomės, su kokia medžiaga norėtume dirbti, pamačiau pirmuosius dramaturgų juodraščius ir iš karto supratau, kad Teklė ruošiasi kalbėti temomis, kurios šiandien ne tik aktualios ir įdomios, bet ypač reikalingos teatre.

Teklės pjesėje herojai po laisvumu slepia sutrikimą ir nežinomybę. Atrodo, viską turim, bet kažko trūksta, bendraujam, bet kažko nepasakom. Atrodo, aš netikiu, bet tikiu, tik savaip. Mes lyg praradę stuburą, bet nesiryžtam to pripažinti, nes tai nemalonu ir skaudu. Gal dėl to ir reikalingas teatras, kad galėtume kalbėti apie dalykus, kuriuos sunku apibrėžti, kurių niekaip kitaip neparodysi.

Pjesės „vitražą“ sudaro vieno „miegamojo“ rajono kiemo istorija, kai visi yra jei ne draugai, tai bent jau pažįstami. Tai mikropasaulis. Pjesė lanksti, interpretacijai palikta labai daug vietos. Joje užkabinama labai daug temų: emigracija, Dievo paieška, jaunų žmonių tarpusavio santykiai, santykiai su tėvais, vaikų akistata su mirtimi... Pjesėje šios temos iškeliamos, išpurenamos ir paliekamos atviros.

- Kokiais kriterijais rėmeisi kviesdamas dailininkę Kristiną Voicechovskają iš Maskvos?

- Po savo „Dėdės Vanios“ pastatymo Maskvoje, kur dailininkas buvau aš pats, supratau, kad viskas lyg viskas gerai, bet galėtų dar geriau būti. Supratau, kad įdomu būtų vizualinis elementas.

Vėliau Maskvos Dailės teatre (MCHAT) vyko televizijos tiltas „Amerika–Rusija“. Trys pjesės buvo rašomos Amerikoje, trys – Rusijoje, ir šiomis pjesėmis šalys susikeitė. Šiuos pastatymus per „Teletiltą“ ir transliavo. Jie truko po 20 minučių. Šio projekto metu susipažinau su dailininke K.Voicechovskaja.

Nustebau, kaip stipriai gali skirtis (ir kartu papildyti vienas kitą) dailininko ir režisieriaus požiūris į statomą kūrinį. Gal dėl to, kad pats esu baigęs ir aktorystės mokslus Jono Vaitkaus kurse, man spektaklyje įdomiausias ir svarbiausias elementas yra aktorius. Dailininkas emocijas gali išreikšti vaizdu, spalva, forma.

- Kas lėmė kamerinės studijos pasirinkimą spektaklio vaidinimams?

- Galėjau rinktis, kur – Mažojoje salėje ar studijoje – statyti „Keletą pokalbių apie (Kristų)“. Studiją sąmoningai pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, intymi ir jauki atmosfera man atrodo šiandien ypač būtina gyvenimo tempo nualintam, „kažko“ ieškančiam žiūrovui, jo savirefleksijai; antra, studija – tai juk erdvė eksperimentui, paieškai, kitokiam žmonių, t. y. aktorių ir žiūrovų susitikimui.

- Režisūros mokslus studijuoji tik antrus metus. Ką radai rusų teatro mokykloje? Įdomu, kad ji taip greitai užbūrė, prisimenant, kad į Maskvą išvažiavai net prastai mokėdamas rusų kalbą?

- Maskvoje studijuoti ir gyventi metus – jau labai daug. Pats save labiau pažinau. Bagažas, kuris kaupiasi, padeda labiau pasitikėti savimi.

Mums nuo pat pirmos dienos sakė, kad už stalo režisūros neišmoksi. Būtina praktika. Be abejo, mes išklausome ir labai daug teorinių paskaitų. Mes, režisieriai, pirmame kurse vaidindavome vienas kito režisūriniuose etiuduose. Mano kurse penki žmonės: iš Ukrainos, iš Armėnijos, rusas iš Ulan Udės, iš Baltarusijos ir aš.

Maskvos Dailės teatro mokykla neturėjo režisūros magistro studijų. Prieš dvylika metų Meherholdo centras su Valerijumi Fokinu priešaky pasiūlė MCHAT įkurti bendrą magistratūrą. Programą parengė centras, o mokykla atsako už dėstytojus. Mokslas ir pragyvenimas nemokami. Ten studijavo Tomas Jašinskas, Vidas Bareikis, Loreta Vaskova ir kiti. Kiekviename kurse buvo bent po vieną lietuvį.

- Kuo ypatingas jūsų mokytojas Viktoras Ryžakovas?

- Tai naujo tipo pedagogas, kuris sugeba tave uždegti taip, kad ne tik išmoko „žvejoti“, bet ir „meškerę“ pasigaminti. Jį labai myli studentai. Šiuo metu jis vadovauja ir trečiam aktorių kursui MCHAT. Savo mokiniais rūpinasi taip, lyg jie būtų jo vaikai. Jo energija neįtikėtina. Jis užsidega idėja, užvedą tą motorą ir atsitraukia. Jį visi kviečiasi konsultacijoms. Kartais jis atsiprašo, kad galės atvykti tik vienuoliktą valandą vakaro. Jis nemažai dirba ir užsienyje.

V.Ryžakovas įvedė tokią tvarką, kad baigiantys studijas turi pastatyti po spektaklį. Dar neseniai tai buvo tik mokslo – magistro laipsnis.

Vyksta daug įdomių teorinių paskaitų. Ypač įdomios Vadimo Ščerbakovo paskaitos apie Vsevolodą Mejerholdą – nuo biografijos iki teorijos. Imi suprasti, kad viskas įmanoma, kad šio menininko kūrybos kiekybėje buvo ir kokybė. Eksperimentai buvo neišvengiami. Jis galėjo spektaklį pastatyti per tris dienas.

- Kokią Maskvą radai? Kuo ji nustebino?

- Neįtikėtinas skubėjimas. Absoliučiai visur juntamas stresas: tiek gatvėse, tiek uždarose patalpose. Maskvoje tu esi arba niekas, arba viskas. Tai žavu. Ten labai daug galimybių.

Bilietai į spektaklius kainuoja nežmoniškai daug. Paskaičiuota, kad per metus į teatrą nueina penki procentai maskviečių. Atrodytų, labai mažai. Bet kai mieste gyvena dvidešimt milijonų, tai 5 procentus sudaro 1 milijonas žmonių (du kartus daugiau nei visame Vilniuje gyvena). Rusijoje gyvuoja tradicija „eiti į teatrą“, ir žmonės eina. Valstybinių teatrų netoli šimto, o vertų dėmesio gal keliolika. „Nėra ką žiūrėti“, o visi bilietai parduoti – tai tipiška Maskvos panorama. Milžiniška masė žmonių su skirtingais poreikiais, norais.

Spektakliuose, kine ir berods literatūroje nuo šių metų birželio 1 dienos įvestas draudimas vartoti keiksmažodžius. V.Mejerholdo kultūros centre draudimo įvedimo išvakarėse vyko net šventinis renginys – „Proščenije s matom“ (atsisveikinimas su keiksmažodžiu).

Iš tam tikrų institucijų atleisti puikūs specialistai Jelena Kovalskaja ir Pavelas Rudniovas, ypač globoję ir puoselėję Rusijos naująją dramaturgiją. Girdėjau apie komisijas, kurios vaikšto po spektaklius ir susitinka su teatrų vadovais aptarti jiems užkliuvusias scenas.

Politinė įtampa jaunų menininkų terpėje man išvykus iš Maskvos liepos pradžioje nebuvo juntama. Nežinau, kaip dabar. Manau pasaulis nėra tik juodas ar tik baltas. Dažniausiai labiau mylime savo tėvynes.

Rusijoje šiuo metu populiarėja šiuolaikinė baltarusių dramaturgija. O iš mano matytų spektaklių gal labiausiai žavi Jurijaus Butusovo, Konstantino Bogomolovo, V.Ryžakovo režisūra.

- Po premjeros išvyksti atgal į Maskvą. Nuo ko priklausys tavo grįžimas namo?

- Pirmiausia pabaigsiu mokslus, ten statysiu spektaklį pagal žymių žmonių kalbas. Šiuo metu man pačiam labai įdomus ir dramaturgo darbas, tuo labiau kad atsirado bendraminčių. Kalbame apie žmogaus laisvę, karą. Kai greta sudedi įvairias „svarbias“ kalbas, kaip pavyzdžiui Hitlerio ar kitų tautų karo vadų, matai, kad jie sakė tą patį: „Mes laimėsim“, „Mes geriausi“... Tuomet supranti, kad žmogus turi išlaikyti pusiausvyrą, nes daug kas brukama į galvą neakivaizdžiu būdu. Šiandien ypač sunku suvokti, kas yra geriau, o kas blogiau.

Jeigu turėčiau pakankamai daug pasiūlymų Lietuvoje, dirbčiau joje. Bet neatmetu galimybės kurti ir Rusijoje, nes, paradoksalu, ta pati Europa žvelgiant iš Rusijos kartais tampa artimesnė. Gal tai susiję su mano jaunyste, bet dabar norisi padirbėti skirtingose šalyse.

- O ką tau reiškia teatras apskritai?

– Tapo neaišku, nuo ko prasideda teatras. Lietuvoje aktoriai priversti duoneliauti, daugybėje vietų uždarbiauti. Nuo amžinos laiko stokos nukenčia spektakliai, žiūrovas tą jaučia ir nebeateina į teatrą, o tai ir priverčia aktorius duoneliauti. Uždaras ratas. Dažnai sakoma: žiūrovai neina į teatrą. Bet ką mes padarome, kad jie eitų?

Statydamas spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ savo aktoriams akcentuoju, kad jie turi mylėti savo žiūrovus, nes jiems šiandien ypač sunku, lygiai taip pat, kaip ir mums. Siekiu, kad teatras taptų natūraliai būtinas žiūrovui kaip ritualas, ieškau ir dalinuosi tuo ką galbūt šiandien praranda vienas seniausių pasaulio menų.

...

Spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ vaidina Dovilė Karaliūtė, Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė, Vygandas Vadeiša. Premjeriniai vaidinimai Nacionalinio dramos teatro Studijoje – spalio 3 ir 9 dienomis 19 val. ir spalio 5 d. 16 val.

Pjesės autorė Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – profesionali kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje – 2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmą jos romaną „Nespalvota“, 2008 m. antrą -  „Basomis po naktinį miestą“. Dar akademijoje Teklė pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg. Pirmoji užbaigta pjesė „Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo „Versmės“ konkursą, ji vaidinama Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

 

 

 

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2015 m. sausis 22 d. 09:31 / Monika

Labai nuostabus spektaklis...ačiū

2014 m. lapkritis 24 d. 09:39 / Božena

Nuostabus spektaklis atspindintis šių laikų tikrovę. Pagarba jauniems bei telentingiems aktoriams.

2014 m. lapkritis 9 d. 22:25 / ai.

Tikrai geras :) Manau, kad kiekvienas bent dalelę iš savo gyvenimo pamatė

daugiau