VERSMĖ 2018. „Henrietta Lacks“ (pjesės skaitymas)

Po skaitymo Mažosios salės fojė vyks diskusija, kurią moderuos kino ir teatro režisierius Kirilas Glušajevas. Kava visus susirinkusius vaišins CAFFEINE.

Marta Malikowska, Maciej Pesta, Sonia Roszczuk, Anna Smolar, Jan Sobolewski

Henrietta Lacks

Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Režisierė Eglė Švedkauskaitė

Aktoriai: Monika Bičiūnaitė, Daumantas Ciunis, Jolanta Dapkūnaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė

1951 m. Baltimorėje Henriettai Lacks diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. Tačiau tiriant naviko ląsteles pastebėtas unikalus reiškinys – esant tam tikroms sąlygoms ląstelės dauginasi pačios. Džordžas Gejus sukūrė atsinaujinančių ląstelių liniją, vadinamą HeLa, kuri vis dar naudojama medicininiams tyrimams. Tačiau laboratoriniai tyrimo praktikai nebuvo gautas ląstelių savininkės Henriettos Lacks sutikimas. Laks šeima apie HeLa ląstelių liniją nežinojo iki pat 1975 m., tačiau net ir viešumas bei žinojimas apie genetinę HeLa kilmę neišsprendė medicininių paciento nuosavybės ir privatumo teisių. Henrietta Lacks (1920-1951) – anoniminė herojė ar medicinos tyrimų auka, istorinė asmenybė ar eksperimento priežastis? Tačiau pjesės „Henrietta Lacks“ centre atsiduria ne asmenybė, o medicinos tyrimų privatumo politikos problema, HeLa ląstelių nuosavybės klausimas. Pjesės autoriai manipuliuoja faktus ir fikciją jungiančiu turiniu: komiškai „rekonstruoja“ HeLa ląstelių atsiradimo aplinkybes, kandžiai pabrėždami medicinio tyrimo svarbą, į tai žvelgia televizinio amžiaus žvilgsniu – pro ekraną, tačiau išlikdami dokumentinių aplinkybių rėmuose. Tad kam priklauso vėžinės ląstelės, tapusios mokslinio eksperimento šaltiniu?

Anna Smolar

Lenkų-prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos šiuolaikinio lenkų teatro kūrėjų. Režisierė yra dirbusi Krystiano Lupos, Jacques Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, kine kūrė greta Agnieszkos Holland, daugiausia dirba Lenkijoje bendradarbiaudama su Varšuvos, Vroclavo, Balstogės, Krokuvos, Opolės miestų teatrais ir Paryžiuje su 2001 m. jos pačios įkurta grupe „La compagnie Gochka“.

Anna Smolar išskirtinai tiria dokumentinio teatro erdves ir režisūriniu, ir dramaturginiu žvilgsniu. Pavyzdžiui, jos pjesė „Žydų aktoriai“ (2015) scenoje virto mockumentary tipo spektakliu, kuriame aktoriai net ir vaidindami fiktyviose aplinkybėse, personažams „paskolina“ tikruosius savo vardus ir (auto)biografinę patirtį.

Mano pastarųjų metų spektakliai yra dokumentinės prigimties. Man įdomu, kas įvyksta, kai aktorius pradeda kurti vaidmenį atsispirdamas nuo realaus žmogaus, kai pjesės išeities tašku tampa mus supanti tikrovė ir tai, kas varo mus į priekį čia ir dabar. Man aktoriai yra tarsi bendruomenės atspindys. Paprastai drąsinu juos kartu rašyti pjesę. Man įdomi jų nuomonė, jautrumas, žodžių pasirinkimas. Mūsų tikslas yra atrasti tokį būdą ir kalbą, kurie kviestų dialogui, – sako Anna Smolar.

Šiemet Anna Smolar šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ dalyvauja ir kaip kūrybinė bendradarbė bei mentorė plėtojant Vlado Suncovo pjesės „Su meile, jūrų trolis“ idėją, ir kaip pjesės „Henrietta Lacks“ autorė. Praėjusių metų „Versmėje“ Anna Smolar vedė kūrybines dirbtuves ir viešą seminarą apie dokumentinio ir mokumentinio teatro kūrimo patirtis bei savo darbo metodą.

Eglė Švedkauskaitė

Baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar studijuodama debiutavo Lietuvos rusų dramos teatro jaunųjų scenoje, kur pristatė savo diplominį spektaklį „Heda Gabler“ (2017 m.) pagal Henriką Ibseną. Savo antrajam spektakliui E. Švedkauskaitė pasirinko ironišką visuomenės kritiką ir Dorotos Masłowskos pjesę „Mums viskas gerai“.  2018 m. ką tik studijas baigusi režisierė Spolete vykstančio festivalio „Festival dei Due Mondi“ konkursinėje programoje „Jaunas Europos teatras“ (Young European Theatre) apdovanota I-ąja vieta už spektalio eskizą „I Dreamt That Somebody Called Me Darling“ pagal Haroldo Pinterio pjesę „Iš pelenų į pelenus“.