VERSMĖ 2018. „Karo teatras“ (filmo peržiūra)

KARO TEATRAS

TEATRO DE GUERRA

Herojai: Lou Armour, David Jackson, Rubén Otero, Sukrim Rai, Gabriel Sagastume, Marcelo Vallejo

Režisierė ir scenarijaus autorė: Lola Arias 

Operatorius: Manuel Abramovich

Montažas: Anita Remón, Alejo Hoijman

Garsas: Sofía Straface (ASA)

Tyrimo konsultantai: Luz Algranti, Sofía Medici

Prodiuseriai: Gema Juárez Allen, Alejandra Grinschpun, Bettina Walter, Ingmar Trost, Pedro Saleh

Gamintojas: Gema Films

Koprodiuseriai: BWP, Sutor Kolonko, Sake Argentina, SWR-ARTE

Argentina, Ispanija, 2018, 82 min.

*Kalba: ispanų, anglų, nepalų su lietuviškais titrais (vertė Laimonas Vaičius)

Filme „Karo teatras“ matome, kaip šeši Folklandų/Malvinų karo veteranai, buvę priešai mūšio lauke, susitinka filmavimo aikštelėje. Po karinio konflikto praėjus daugiau nei 35 metams jie dalinasi karo prisiminimais ir atkuria realias karo mūšio situacijas keletą mėnesių trunkančio kūrybinio proceso metu.

Nors Folklandų/Malvinų karinis konfliktas truko vos 74 dienas – nuo 1982 m. balandžio 2 d. iki birželio 14 d., tačiau jo padariniai jaučiami ir šiandien. Šiame kare pergalę šventė Didžioji Britanija, tačiau jo metu žuvo apie tūkstantį kariškių ir civilių gyventojų, o salų suvereniteto klausimas iki šiol neišspręstas.

Viena vertus šis filmas yra tarsi „making off’as“ atskleidžiantis, kaip meninis projektas, kuriame dalyvauja buvę karo priešai, tampa visų pirma socialiniu eksperimentu. Žiūrovas per trumpą laiką kartu su filmo herojais patiria visą proceso eigą: nuo „aktorių“ atrankos, pirmųjų susitikimų ir pokalbių, iki prisiminimų inscenizavimo įvairiomis aplinkybėmis – baseine, statybų aikštelėje, karo pratybose, taip pat susidūrimo su skirtingais žmonėmis: mokiniais, psichologais, jaunais aktoriais. Įdomiausia, kad visos šios scenos filme yra ir absoliučiai autentiškos, ir tuo pat metu – dirbtinos, fikcinės. Retkarčiais atrodo, kad visa, ką matome ekrane, vyksta pirmą kartą, spontaniškai, o kartais, kad visa yra iki smulkiausių detalių apgalvota ir surepetuota.

Filmo metu dinamiškai ir su gero humoro prisilietimu balansuojama tarp realybės ir fikcijos, spontaniškumo ir vaidybos. Kaip kariškis prisiima aktoriaus vaidmenį, tiesiogiai susijusį su asmeniniais skaudžiais išgyvenimais, kaip karo patirtys tampa pasakojama istorija, ir kaip apskritai galima atvaizduoti karą ir tai, kas lieka po jo?

Apdovanojimai

Tarptautinis Berlyno kino festivalis „Berlinale“ – Ekumeninės žiuri prizas, CICAE apdovanojimas („Forumo“ programa), 2018

Lola Arias

Rašytoja, teatro režisierė, menininkė, atlikėja. Savo kūryboje teatro, literatūros, muzikos, kino bei vizualiųjų menų baruose ji dirba su skirtingomis bendruomenėmis: karo veteranais, buvusiais komunistais, bulgarų vaikais, prostitutėmis, gatvės muzikantais. Jos kūriniai paprastai kuria dialogą tarp realybės (dokumentikos) ir fikcijos.

Nuo 2007 m. L. Arias kuria dokumentinio teatro srityje. Ryškiausiuose savo pastarojo meto teatro spektakliuose ji per asmenines istorijas gilinasi į politinį ir socialinį kontekstą: 6 autentiškomis biografijomis paremtame spektaklyje „Gyvenimas po“ (Mi vida después, 2009) aktoriai atkuria savo tėvų jaunystę Argentinoje diktatūros metais; „Priešas viduje“ (That Enemy Within, 2010) – spektaklis apie tapatybę, sukurtas bendradarbiaujant su identiškais dvyniais; „Metai, kai aš gimiau“ (The Year I Was Born, 2012) paremtas Pinočeto valdymo laikais gimusių žmonių biografinėmis istorijomis, o „Melancholija ir demonstracijos“ (Melancolía y Manifestaciones, 2012) – vienas asmeniškiausių kūrėjos darbų apie mamos depresiją. 

Menininkė taip pat kuria filmus ir instaliacijas. Kartu su Stefanu Kaegi iš pasaulyje garsaus vokiečių teatro kolektyvo „Rimini Protokoll“ inicijavo ir dalyvavo keliuose urbanistinės intervencijos projektuose. Kartu su Ulises Conti kuria ir atlieka muziką. Yra išleidusi poezijos ir prozos knygų bei pjesių.