Liepos 14 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Didvyrių aikštė“ išvyks į vieną svarbiausių tarptautinių teatro festivalių Avinjone. Festivalio metu LNDT spektaklis, kurį režisavo Krystianas Lupa, bus parodytas šešis kartus. Artėjant gastrolėms Prancūzijoje kviečiame susipažinti su į lietuvių kalbą išverstomis recenzijomis, pasirodžiusiomis po pavasarį vykusių „Didvyrių aikštės“ rodymų Varšuvoje.

„Didvyrių aikštę“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti naujajame 77-ajame LNDT sezone. Nuo birželio 29 dienos prasidės tradicinė LNDT vasaros akcija, kurios metu žiūrovai kviečiami ruoštis rudens teatro sezonui ir bilietus įsigyti už specialią kainą.

 

 

Maciej Stroiński

Staigus Bernhardo puolimas

 

„Atrodo, kad šalyje Krystianas Lupa ieško, eksperimentuoja, atveria naujas duris, o užsienyje naudoja išmėgintas priemones“ (Jacek Wakar, Gazeta Prawna, 2016, balandžio 22). Mat taip pat atrodo. Štai „Didvyrių aikštė“. Pirmas veiksmas atrodo kaip „Giminių“[1], antras – kaip Peymano[2] „Didvyrių aikštės“ vidurys, trečias – kaip „Kirtimo“ pabaiga. Neblogai, tačiau vis dėlto pažįstama. Žinote? Tai pažiūrėkite. Gal Lietuvoje NEŽINO. Man, kaip ir kitiems, įspūdį paliko Valentinas Masalskis. Ar Lupa „patikrintas priemones naudoja“ tik užsienyje? Jei Bernhardas – liga, kaip jį kadaise pavadino, tai jam – Bernhardo recidyvas. Mutavęs į „angažuotą Bernhardą“. Dar viena naujiena – kad dauguma menininkų DARO POLITIKĄ. Tegul grįžta „Factory“[3] ir „Laukiamojo“[4] laikai, kai Lupa buvo laisvas nuo visuomeninių užsakymų, kai neturėjo būti tame pačiame pakete su Austrija ir sielvartu, kai būdavo važiuojama jo žiūrėti. Dabar dėl „mylimo rašytojo“ arba dėl „didžiosios prozos“ (kadaise Musilis, Dostojevskis, Brochas, Bulhakovas, netrukus – Kafka), žinoma, bus pagirtas.

P.S. Pažiūrėkite įėjimą į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Trys „Makbeto“ laumės atlieka „Valkirijų skrydį“.

 

26-04-2016

http://www.e-teatr.pl/pl/artykuly/221846.html

 

Agnieszka Górnicka

Savižudžių išpažintis

Praeities šmėkla, sklandanti virš Thomo Bernhardo dramos herojų, grįžta pas juos kaip košmaras, iš kurio jie negali nubusti. Schusterių giminės atmintyje glūdi 1938 metų kovo įvykių prisiminimai, kai Vienos Didvyrių aikštėje Adolfas Hitleris kalbėjo jį sveikinančiai miniai ir paskelbė Austrijos prijungimą prie Trečiojo Reicho. Nusižudo jauniausias iš trijų brolių, Vienos žydų. Po penkiasdešimties metų gyvenimą savižudybe baigia profesorius Józefas Schusteris. Abu iššoka pro langą, iš kurio atsiveria vaizdas į didvyrių aikštę.

„Iš ryto pabundu ir suima baimė. Šiandien čia iš tikrųjų ne kitaip, kaip buvo trisdešimt aštuntaisiais. Dabar Vienoje nacių daugiau nei trisdešimt aštuntaisiais, pamatysi, visa tai geruoju nesibaigs, net nereikia itin aštraus proto, kad suprastum, dabar jie vėl ima lįsti iš visų plyšių, kurie per keturiasdešimt metų buvo užkamšyti“ [5].

Profesoriaus dukros žodžiai tiksliai aprašo gyvenimą paranojiškame pasaulyje, kurioje priešiškumas, neapykanta, nepasitenkinimas lemia vertybių hierarchiją ir žmonių santykius. Krystianui Lupai Bernhardo svarstymai apie austrų tautos būklę tampa giminę apnikusios psichozės – atminties ir istorijos fanatizmo – studija.

Monumentali scena vaizduoja tuščią mirusio profesoriaus butą, primena betoninį „Sapnų miesto“[6] bunkerį, apšviestą trijų aukštų langų. Bydermejeriški baldai, padengti polietileno plėvele, iškart primena scenografiją, pažįstamą iš „Ištrynimo“, „Giminių“ ar „Kirtimo“ – ankstesniųjų Bernhardo prozos adaptacijų. Pasieniu sustatytos dėžės su užrašais „Oxford“. Profesorius nusižudo prieš pat suplanuotą kelionę iš Austrijos į Didžiąją Britaniją. Spintoje dar pedantiškai sukabinti vyriški marškiniai, kampe – elegantiškų, išblizgintų batų poros. Nuo pirmųjų spektaklio akimirkų nebesančio Józefo Schusterio paveikslą kuria likusių herojų prisiminimai. Tai jie, prisimindami mirusįjį, nenorom tampa jo žodžių, minčių ir pažiūrų nešiotojais. Pirmajame veiksme režisierius ir autorius suteikia žodį Poniai Zittel (Eglė Gabrėnaitė) – profesoriaus šeimininkei. „Zittel buvo tėvo kūrinys“ – pasakys jo dukros. Moteris fanatiškai įsižiūrėjusi į savo šeimininko paveikslą, joje glūdi trikdantis „aklumas“, pamišimas, taip pat ir begalinė ištikimybė. „Marškiniai privalo būti išlyginti, net jei profesoriaus nebėra“, sako ji, automatiškai lankstydama velionio drabužius. Nuo pat pirmosios scenos pradžios jai draugiją palaiko Herta (Rasa Samuolytė) – jauna kambarinė, nebyli darbdavio mirties liudytoja. Jos sąmonėje kaskart iškyla ant grindinio ištiškusios Józefo galvos vaizdinys.

Antrame veiksme susipažįstame su Olga ir Anna (Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė) – suaugusiomis profesoriaus dukromis – bei jo broliu Robertu (Valentinas Masalskis). Laidotuvės, kurių metu susitinka visi giminės nariai, tampa galimybe pasikalbėti apie kylančią antisemitizmo bangą, kuri pasiekia Schusterių giminę. Kai antrojo veiksmo pabaigoje ant vieno lango pasirodo hebrajiški užrašai, virstantys maceva – antkapine žydiška stela, suvokiame, kad tiesiogine tragedijos priežastimi, prakeiksmu ir stigma, sąlygojusia jo pamišimą, tapo būtent profesoriaus kilmė. Jei pirmasis veiksmas yra išplėtotas ponios Zittel monologas, antrojoje spektaklio dalyje skamba kartėlio pritvinkęs besąlygiškų nuomonių Roberto balsas:

 

„Mano galva visa austrų tauta seniai būtų turėjusi nusižudyti <...> Nieko daugiau šiai vargšei nesubrendusiai tautai ir neliko kaip teatras. Ir pati Austrija ne kas kita kaip scena, kurioje viskas pakrikę, sutrūniję ir sunykę, pati savęs nekenčianti šešių su puse milijono likimo valiai paliktų statistų armija, šeši su puse milijono debilų ir pasiutėlių, be perstojo visa gerkle besišaukiančių režisieriaus“[7].

 

Bernhardo žodžiai kritiškai ir besąlygiškai vertina austrų visuomenės – vyriausybės, bažnyčios, kultūros, švietimo – būklę, žmonių abejingumą ir neveiklumą. Panieka ir pasibjaurėjimas, su kuriais Schusteris vertina padėtį šalyje, kaip apsako valstybės funkcionavimo netikslumus, skambėjo stulbinamai aktualiai politinės situacijos Lenkijoje atžvilgiu. Antivyriausybiniai monologai, prisodrinti karčios ironijos ir pašaipos, sulaukė gyvos ir pritariančios Varšuvos žiūrovų reakcijos.

„Didvyrių aikštė“ parašyta 1988 metais, pastatyta Miesto teatre (Burgtheater) Vienoje penkiasdešimtųjų Austrijos anšliuso metinių proga, tuomet sulaukė visuomenės pasipiktinimo ir pilietiško pasipriešinimo. Nors Krystianas Lupa žingsnis po žingsnio atveria priklausomybės savo šalies istorijai pragaro ir meno viziją. Su austrų dramaturgo žodžių pagalba jis vėl kuria savo teatro traktatą.

 

„Ir nuo šitų siaubūnų mano brolis bėgo ir slėpėsi pas Kleistą, Gėtę, Kafką, bet negalì visą gyvenimą slapstytis literatūroje ir muzikoje, ateina laikas, kai darosi nebeįmanoma, tada ko gero lieka tik nusižudyti“[8].

 

Kai scenoje pasigirsta šie žodžiai, ant galinės sienos išryškėja tuščios teatro salės vaizdas. Salės, kuri užpildoma tų, kurie kasvakar kartu su režisieriumi ir aktoriais glaudžiasi teatre, slėpdamiesi nuo savo pačių pabaisų.

Paskutinėje scenoje pasirodo ilgai laukta mirusio profesoriaus žmona. Gedulingos vakarienės metu veikėjų kalbas užgožia vis augančių garsų ir šūksnių kakofonija, iš kurios girdisi Adolfo Hitlerio balsas. Tarp tamsoje panirusių figūrų lieka apšviestas ponios Schuster veidas. Profesoriaus žmonos, kuri galvoje girdi „šūksnius iš Didvyrių aikštės“, psichozės vizualizacija – nerimastingas ir gražus sceninis vaizdinys. Paveikslas, kurio kulminacija tampa eižėjantis langas, suskylantis į šimtus mažų stiklo šipulių.

Nors Lupos „Didvyrių aikštę“ valdo laisvas ir miegūstas nenutrūkstamo laiko ritmas, spektaklio įtampą kuria gyvas ir sąmojingas Bernhardo dramos tekstas. Tarp Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių išsiskiria Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė. Aktorių monologams antrino nerimastinga ambientinė Bogumiło Misalo muzika ir tapybiškos vaizdo projekcijos, rodančios Vienos ir Vilniaus panoramas.

„Kiekvieno rašytojo kūrinyje glūdi slapta pasakojimo istorijos vizija, IDĖJA to, kas yra pats kūrinys“. Perkeliant Milano Kunderos žodžius į teatro aplinką, galima pasakyti: kiekvieno režisieriaus spektakliuose slypi IDĖJA to, kas yra teatras. Krystiano Lupos teatro idėja dar kartą išryškėjo su visišku nuoseklumu.

 

Teatr dla Was, 2016-04-20

 

Jan Bończa-Szabłowski

Krystianas Lupa apie politinės klasės žlugimą

Šiemetiniai Varšuvos teatro susitikimai prasidėjo galingai.

Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kurią pastatė Krystianas Lupa, dar prieš premjerą buvo pripažintas vienu svarbiausių meninių sezono įvykių, o jos parodymas Varšuvos teatro susitikimuose buvo proga įsitikinti, kad tai puikus kūrinys.

Audronis Liuga, Lietuvos nacionalinio teatro meno vadovas, pripažino, kad bendradarbiavimas su Krystianu Lupa Lietuvai buvo nepaprastai novatoriškas, apvalantis įvykis. Lenkijoje dėl šio menininko kūrybos svarbos nieko nereikia įtikinėti, o Thomo Bernhardo kūryba joje užima ypatingą vietą. Galbūt pirmą kartą, sprendžiant pagal žiūrovų reakcijas, Lupos spektaklis kelia tokias stiprias politines asociacijas. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Austrijoje ši drama sukėlė skandalą.

Ji buvo pabaigta 1988 metais, taigi praėjus pusei amžiaus nuo to, kai  Hitleris jį sveikinančiai miniai paskelbė apie Austrijos aneksiją. Didvyrių aikštė – būtent ta vieta, kur tai įvyko. Prie jos gyvena pasakojimo veikėjai – žydų Schusterių šeima. Po Hitlerio pasirodymo jauniausias Schusteris protestuodamas nusižudė. Tada likę broliai Józefas ir Robertas išvyko į Angliją, į Oksfordą ir Kembridžą. Tačiau nesugebėjo rasti sau vietos, taigi po daugelio metų grįžo į Austriją. Situacija tarytum pasikeitė, tačiau jie nuolat pasąmonėje tebegirdi praeities balsus. Su istorija nebuvo atsiskaityta. Vyresnysis brolis, Józefas, nusprendžia grįžti į Oksfordą, tačiau likus dienai iki išvykimo iššoka pro langą.

Trys pasakojimo veiksmai – tai trys profesoriaus savižudžio asmenybės paveikslai. Pirmasis – šeimininkės, ponios Zittel (Eglė Gabrėnaitė) monologas. Lygindama baltinius, ji kalba apie profesorių kaip pedantą su nepriekaištingomis manieromis, tvarkos ir disciplinos šalininką. Kitame susipažįstame su jo broliu Robertu. Tai asmenybė, kurios nihilizmas, gilus pesimizmas, sąmoningas tingėjimas, karti ironija žadina tiek pat atijautos, kiek supratimo. Valentinas Masalskis jį vaidina taip įtikinamai, kad esame pasiruošę atleisti jam gyvenimišką pasyvumą. Kartėlio pritvinkęs filosofijos profesorius šiam pasyvumui randa paaiškinimą trečiajame paveiksle. Kai pasakoja apie žlungančią politinę klasę, apie kanclerį, kuris yra bevalė marionetė, bei premjerą, „tokį buką, kad nesugeba užbaigti sakinio“. Taip pat pasakoja apie tai, kad turime rinktis tarp juodų ir raudonų kiaulių.

Lupos spektaklis tiesiog hipnotizuojas. Ilgi Bernhardo monologai plaukia neskubėdami, jų klausomasi labai susikaupus. Kalbos apie susikompromitavusį elitą, silpną ir bejėgišką prievartos atžvilgiu visuomenę – retai sutinkama Lupos kūryboje tokia stipri išpažintis, susijusi su dabartinėmis realijoms, kaip pasirodė, ne tik lietuviškomis.

Rzeczpospolita online
2016-04-19

Dionizy Kurz

Paskutinė vakarienė Didvyrių aikštėje

Krystianas Lupa pastaraisiais metais specializuojasi spektaklių pagal Thomo Bernhardo kūrinius statyme. Menininkas suartina lenkus su iki šiol pakankamai gerai nepažinto, tačiau garsaus vokiečiakalbio rašytojo ir dramaturgo apysakomis ir dramomis. Šįkart Lupa 36 Varšuvos teatro susitikimų programoje pristatė paskutinį šio austrų menininko veikalą „Didvyrių aikštė“, kurį pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Dramos veiksmas vyksta tuo metu, kai ji buvo parašyta (1988), tad „Didvyrių aikštė“ tapo didžio rašytojo ir dramaturgo, mirusio kitų metų vasarį, atsisveikinimu – niūrios iškalbos atsisveikinimu. Veikalo tekstas puikus, o autoriaus žinia – universali. Tai visų didžių kūrinių bruožas. Drama – tai tradiciškai Bernhardo naudojamas temų rinkinys: politinio, intelektualinio, meninio elito krizė, kuri būdinga visai Europai, o autoriaus manymu, labiausiai akivaizdi jo šalyje.

Žinoma, pirmajame, natūraliajame asociacijų sluoksnyje žiūrovai galėjo iškart atpažinti savo – nesvarbu kur: Austrijoje, Lietuvoje, Lenkijoje – politikus, kurie yra „socialistų karikatūros“, taip pat ir tokius, apie kuriuos Bernhardas rašė, kad iš jų rinktis yra tas pats, kas rinktis „iš juodų ir raudonų kiaulių“. Pirmine didžiosios sceninės Schusterių dramos priežastimi vis dėlto buvo Profesoriaus ir jo šeimos nuolat juntamas Austrijos antisemitizmas, kuris, pasak profesoriaus brolio Roberto (neblogas Valentino Masalskio vaidmuo) praėjus penkiasdešimčiai metų po Hitlerio apsilankymo Vienoje ir jam pademonstruoto karšto šimtų tūkstančių austrų sutikimo būtent Didvyrių aikštėje visiškai nesumažėjo. Šalia tos aikštės profesorius nusipirko butą, kad įsitikintų, jog yra stiprus ir nebijo prisiminimų. Taip pat norėjo parodyti, kad neišsipildys nuojauta, kad „tas Hitleris mane antrą kartą išvarys iš mano namų“. Spektaklyje žiūrovai sužinojo, kad profesorius savyje kaupė visus negatyvius jausmus, telkė savyje skausmą ir svetimumo jausmą vietoje, kuri juk buvo ir jo vieta. Deja, pralaimėjo ir pasidavė. Iššoko pro langą prieš kelionę į Oksfordą, kur šeima praleido karo metus ir kur vėl ketino išvykti, nes „Oksforde nėra Didvyrių aikštės, Oksforde niekada nebuvo Hitlerio, Oksforde nėra vieniečių ir Oksforde neklykia minia“.

Veikale galima lengvai atpažinti patį autorių, tai būdinga Bernhardui, kuris joje tapo paradoksaliai nesančiu pasakotoju – Profesoriumi, kalbančiu savo brolio Roberto balsu. Menininkas „Didvyrių aikštėje“ pateikė netgi savo laidotuvių vaizdą (!), tai patvirtina faktas, jog Profesorius buvo palaidotas be nekrologo išspausdinimo ir be viešo pranešimo apie jo mirtį – lygiai taip pat pageidavo ir pats Bernhardas.

Spektaklis trijų dalių. Pirmoji scena buvo lėta ir ilga. Krystianas Lupa stengėsi jam būdingu būdu preciziškai modeliuoti kiekvieną vaidybos detalę. Visi, netgi smulkiausi, aktorių gestai scenoje turėjo savo reikšmę. Pavyzdžiui, nuolatinis žvelgimas pro langą į Didvyrių aikštę turėjo parodyti visišką nuostabą ir nesupratimą, kodėl Profesorius nusprendė nusižudyti, o iškilmingas marškinių lankstymas taip, kaip mėgo Profesorius, priminė jo įpročius. Deja, tas pasakojimo lėtumas mane migdė ir tiesiog nusibodo. Kilo įspūdis, kad skaičiau Bernhardo veikalo tekstą (iš tikrųjų buvo rodomi dvikalbiai titrai, o aktoriai vaidino lietuviškai), o scenoje dvi moteriškės ramiai dirbo kasdienius darbus. Ir tai buvo viskas.

Tik antra ir trečia scena spektakliui suteikė gyvybės. Antroje dalyje režisierius veiksmą nukėlė į Vilnių, apie tai bylojo fone rodoma miesto panorama su Gedimino bokšto vaizdu. Čia man patiko Viktorijos Kuodytės kūrinys – ji dinamiškai vaidino Profesoriaus dukrą Anną. Aktorė tiksliai nupiešė paveikslą moters, kuri asmeniniame gyvenime patyrė nesėkmių (skyrybos), o prasmės pojūtį jai teikė vien tik mylimas darbas bibliotekoje. Paradoksalu, tačiau Anna neprarado rūpinimosi dėl žemiškų dalykų jausmo, tai išryškėjo daugkartiniais įkalbinėjimais, kad dėdė pasirašytų protestą prieš kelio tiesimą, kuris turėjo perkirsti pusiau jų giminės valdas Neuhause.

Trečioje scenoje Lupa grįžo prie jau „Kirtime“ patikrinto paveikslo sumodeliavimo, kai laukiama svarbaus svečio, kuris – nomen omen[9] – vėlavo dėl Nacionalinio teatro artisto. Gedulingos vakarienės dalyviai analizavo situaciją, taip pat Profesoriaus mirties priežastis, diskutavo apie giminės ateitį. Visa tai vainikavo vakarienė, primenanti Leonardo „Paskutinę vakarienę“. Žinoma, tai buvo paskutinė vakarienė bute prie Didvyrių aikštės, kurią Krystianas Lupa užbaigė puikiu, galingu ir dramatišku finalu, kuriame idealiai susipynė trys teatrinio reginio elementai: aktorių vaidyba, šviesa ir muzika.

kurzawka.blogspot.com
2016-04-18

Szymon Spichalski

Paniekos laikas

Ar Austrija yra Europos laimės kūdikis? Habsburgų palikuonių kraštas vis dėlto sugebėjo sėkmingai pakeisti oficialų istorinį pasakojimą apie jo vaidmenį praėjusio amžiaus ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiais. Dar II pasaulinio karo metu pradėta kalbėti, kad Austrija yra „pirmoji Hitlerio auka“, o valstybei pavyko išvengti ypač drastiškų pasekmių konfliktui pasibaigus.

Senasis žemynas pamiršo apie minias, kurios 1938 metais entuziastingai sveikino Vermachto karių kolonas; numojo ranka į tokių nusikaltėlių kaip Zamoiščizmos budelis Odilo Globocnikas, RSHA šefas Ernstas Kaltenbrunneris arba Olandijos vietininkas Arthuras Seyss-Inuartas, kilmę; praleido tylomis išimtinai švelnius nuosprendžius, iškart po karo paskelbtos padunojės NSDAP. Visą šią situaciją geriausiai atspindi pokštas: vienas didžiausių Austrijos pasiekimų yra įkalbėjimas pasauliui, kad Beethovenas buvo austras, o Hitleris – vokietis.

Žvelgiant į šį austrų ir visos Europos istorinės amnezijos mastą, nestebina Thomo Bernhardo frustracija. Savo šalyje išvadintas Nestbeschmutzer („savojo lizdo teršėju“), jis atkakliai puldinėjo savo amžininkų vieniečių moralę, komentavo visuomeninę ir politinę krašto situaciją. Garsiai apie jį pradėta kalbėti būtent po jo tekstų inscenizacijų Miesto teatre (Burgtheater), kuriam vadovavo Clausas Peymannas. Bernhardas puolė Austriją, kuri nesugebėjo pilnai įvykdyti denacifikacijos. 1983 metais buvo suformuota bendra socialistų ir tautininkų  vyriausybė, po trijų metų šalies prezidentu tapo Kurtas Waldheimas (apkaltintas priklausęs SA ir dalyvavęs karo nusikaltimuose Balkanuose kaip Vemachto karys). 1988 metais išleista „Didvyrių aikštė“ tikriausiai yra dramaturgo stebėjimų rezultatas ir vis augančio jo kartėlio liudininkas.

Po keliolikos metų šio teksto ėmėsi Krystianas Lupa, pastatydamas jį Nacionalinio dramos teatro Vilniuje erdvėje. Ir tekstą pateikė pagal lenkų žiūrovams jau pažįstamus principus. Spektaklio erdvė asketiška, uždaryta didelėje dėžutės pavidalo scenoje. Bute prie Didvyrių aikštės yra didžiulis langas, kurį galime atsiminti iš „Ištrynimo“. Čia pro jį krenta šviesos spinduliai, o į už lango esančią Didvyrių aikštę smalsiai žvelgia tarnaitė Herta (Rasa Samuolytė) – smulki rusvaplaukė mergina. Patalpoje dar yra dėžių su užklijuotais užrašais „Oksfordas“, taip pat spintos, apsuptos polietileno plėvele. Lupa nuosekliai plėtoja veiksmą, savo spektaklį grįsdamas būdingu transu, kuriame paskęsta veikėjai, susitelkę į savo monologus ir eilinius begalinius dialogus.

Veiksmas sukasi aplink Schusterių giminę – vienas iš jos atstovų, Józefas, iššoko pro langą. Šeima nusprendžia palikti butą, kuris dar mena „šūkavimų iš Didvyrių aikštės“ laikus (Lupa visiškai pašalino bet kokias tiesiogines sąsajas su Austrija, nors aiškiai kalbama apie 1938 metų manifestacijas). Jaunoji Herta kartu su šeimininke ponia Zittel (Eglė Gabrėnaitė) tvarko pardavimui ruošiamą butą. Pastaroji beveik valandą trunkančio monologo metu lygina ir lanksto marškinius, pasakodama apie mirusį profesorių. Prisimena jo įtvirtintą besąlygišką discipliną, atšiaurumą savo žmonos ir šalies atžvilgiu („norėčiau būti prancūzas“), Gouldo ir Sarasates pomėgį (jie apibūdina inteligentą!), jo polinkį būti namų tironu; taip pat ir intymius santykius, kurie ją siejo su namų šeimininku. Būtent su ponia Zittel, o ne su žmona Józefas jautė turįs intelektualinį ryšį. Gabrėnaitė sako tekstą, kuriame tiesioginė kalba jungiasi su netiesiogine ir inteligentiškai tai suvaidina, neprarasdama savo herojės.

Antrasis Bernhardo veiksmas vyksta prieš Miesto teatrą. Lupa veiksmo vietą perkelia – ant pilkų sienų išryškėja projekcija su Gedimino kalnu. Paliegęs,  pasiramsčiuodamas lazdomis Robertas Schusteris (puikus Valentinas Masalskis), Józefo brolis, ant parko suolelio sako savo monologą, kupiną frustracijos ir kartėlio. Visada buvo neveiklus, dabar dar – kaip sako viena iš mirusiojo dukrų – „pasislėpė savo senatvėje“. Vyras išreiškia savo visišką nusivylimą tiek socialistais, tiek dešiniaisiais; keikia „tą šalį“, kurią lygina su scena, o tikėjimą apibūdina kaip „nuomą“. Robertas mylėjo savo brolį, tačiau tuo pat metu jo atžvilgiu jautė nepilnavertiškumo kompleksą. Nors būtent Robertas baigė filosofijos studijas, kaip tik Józefas buvo tikrasis mąstytojas. Likusiam gyvam Schusteriui lieka tik žiauri sustabarėjusio pasaulio ir visuomenės kritika.

Kai galiausiai trečiajame veiksme pasirodo sutuoktiniai Biegleriai, Landaueris ir kiti šermenų dalyviai, visuotinė apatija dar padvigubėja. Visi iš inteligentų sluoksnio pasiduoda marazmui. Simptomiška, kad ponia Biegler domisi kapinėms. Józefo dukros ištekėjo, išsiskyrė ir tapo tokiomis pačiomis apatiškomis būtybėmis, kaip ir jų tėvo bičiuliai. Emblemiška Lupai bendros vakarienės scena prasideda atvykus pasiligojusiai Profesorienei, kurios veidas pridengtas juodu šydu. Režisierius pakeičia pabaigą – dramoje moteris staiga trenkia galva į stalą. Čia pasinėrę į diskusijas intelektualai negirdi už lango stiprėjančių šūksnių. Projekcija, vaizduojanti žydrą dangų, staiga papilkėja, lango rėme išryškėja eižėjantis stiklas. Apokalipsė sugrįžo.

Lupos spektaklis patvirtina jo puikią meistrystę ir mokėjimą dirbti ir su aktoriais, ir operuoti plastika. Viena vertus, „Didvyrių aikštėje“ yra keletas tobulų dalykų. Tinkamai suvaidinami prisiminimai apie Józefą, kuriuos kiekvienas iš veikėjų saugo savyje – šia prasme kiekvienas jų yra atminties laidininkas. O ji nuolat sugrįžta: puikūs Łukaszo Twarkowskio paveikslai kartais vaizduoja macevą, kartais – minėtas Gedimino kalnas virsta teatro sale, o galiausiai fone pasirodo griuvėsiai. Vėl ir vėl pasigirsta į transą nardinanti Misalos muzika; Lupa atidžiai rūpinasi šviesos žaismu. Sceną supa paveikslo rėmus primenantis švytintis apvadas. „Aikštės“ estetika siejasi su olandų Vrolijko[10] rato tapyba. Atskiri scenos ženklai siejasi su tekstu – gėlės, kurių nekentė Józefas, pasirodo keletą kartų (lelijas pakeitė irisai); Oksfordas funkcionuoja kaip geresnio gyvenimo pažadas, vėliau – kaip mirties simbolis; ištikimoji Herta valo mirusiojo batus, kurių „fanas“ buvo Józefas. Vilniaus spektaklis nuostabus, jei kalbėti apie tikrovės įtrūkimų ir spragų suvaidinimą išsaugant visišką personažų psichologinį vientisumą.

Spektaklis Lietuvoje sulaukė didelės sėkmės. Prie Vislos nesame įpratę suvokti Lupos spektaklių kaip politinės satyros – „Didvyrių aikštė“ ten buvo priimta būtent kaip aiški visuomeninės situacijos kritika. Tikriausiai tai neturėtų stebinti. Režisierius iš teksto praktiškai išbraukė žodį „Austrija“, tačiau paliko augančią psichozę ir sugrįžtančio nacizmo baimę. Toks „Aikštės...“ suvokimas Lietuvos istorijos kontekste suprantamas. Po 1941-ųjų lietuviai suformavo kolaboruojančią su III reichu vyriausybę, jos smogikai (kaip Ypatingasis būrys) vykdė ar padėjo vokiečiams organizuoti kruvinas skerdynes – tame tarpe ir lenkų bei žydų (garsieji Paneriai), o policijos batalionai pasižymėjo žvėriškumu tarnaudami atskirose koncentracijos stovyklose ir getuose. Dabartinis politinis klimatas už mūsų šiaurės rytų sienų kai kurių Lietuvos publicistų nuomone verčia nerimauti: pavyzdžiais gali būti šurmulys, kurį sukėlė pernai vykusi „Etnonacionalizmo“ konferencija ir auganti reakcingųjų šalių (lenk. reaktywowanych szaulisów) reikšmė.

Ar „Didvyrių aikštė“ tokią pat prasmę įgis Lenkijoje? Viena vertus, kartūs Roberto žodžiai apie valdžią gali nuskambėti kaip aktuali kritika. Kita vertus, nuo austrų ir lietuvių mus labai daug kas skiria, taip pat ir spektaklyje atgaivintas istorinės atminties kontekstas. Dar reikia prisiminti, kas išsako visas tas diagnozes. Józefas kaip mantrą kartoja teiginį: „Diskusijos niekur neveda“. Dar yra pilni paniekos sceninių intelektualų požiūriai į savo valstybę ir tautą (Bernhardo atveju būtent austriškumas buvo tokiu Almanzoro bučiniu[11]). Jei prie to pridėti jų inerciją, kokią svarbią politinę diagnozę gali skelbti Lupa? Kad visa beviltiška, kad kiekviena valdžia – tai blogis? Paradoksalu, bet suteikdamas Robertui savo porte-parole bruožų, režisierius užima panašaus „dvasinio aristokrato“ poziciją. Personažų pokalbiuose net nemėginama giliau analizuoti tikrovės. Šiuo požiūriu Bernhardo kūrinys yra gana klastingas. Kažin, kas blogiau – šūksniai po langu ar mėginimas juos nutildyti tariamo elito išdidumo kupinais pamokslavimais? Ir kur gimė tikroji neapykanta? Tad kyla klausimas, kam giliau ir skausmingiau smogia tas dviašmenis peilis.

Teatr dla Was
17-04-2016

 

Agata Tomasiewicz

Prisiminimai iš pusiau mirusiųjų namų

 „Didvyrių aikštė“ – paskutinioji Thomo Bernhardo pjesė – ir tą galima pajusti. Kiek kūrėjo parašu yra tapęs atšiaurumas „austriškumui“ (kuris išsivystė iki vos ne enciklopedinės kategorijos), tiek kūrėjo gulbės giesmėje glūdi tikra nepasitenkinimo kulminacija. Jo reiškėju visų pirma tampa profesorius Robertas Schusteris. Dramoje nėra vietos subtiliam aliuzijų žaismui; Austrija pasirodo kaip „kloakos duobė“, veidmainystės inkubatorius,  dvokianti kvailių veisykla.

Prieš pradedant kalbėti apie spektaklį, verta akimirką pakvėpuoti Bernhardo teršalais. Rašytojas, lenkų teatromanams pažįstamas daugiausia iš rafinuotų Krystiano Lupos vizijų, visada buvo Europos literatūros enfant terrible. Bernhardas jau XX a. septintajame dešimtmetyje pradėjo reikšti radikalias pažiūras. 1968 metais kalboje pagerbiant jį Valstybiniu Austrijos apdovanojimu to meto šalies elitui tėškė stiprų antausį. Tokią pačią retoriką naudojo ir laikraščių puslapiuose. Iš negausių pokalbių su rašytoju ryškėja ne tiek nukentėjusio galimo Nobelio premijos laureato, kiek maištininko, skelbiančio prieštaringas pažiūras, paveikslas – jis kalbėjo apie moterų lygiateisiškumą (ar veikiau „lygiasutvėriškumą“; taip vadinama „gražioji lytis“ jam atrodė kaip paskutinė kategorija), apie menininko misiją, svarbiausias pasaulio politikos asmenybes. Bernhardo taikinyje visad buvo katalikybė ir istorinis nacizmo palikimas, kuris, pasak jo, Austrijos visuomenėje buvo nuolat juntamas. Šiame kontekste nemaža reikšmės turi asmeninė rašytojo patirtis. Vertingiausia žinių talpykla jam, žinoma, buvo autobiografinės pozicijos. Kaip rašė „Priežastyse. Atmintyje“, „nacionalsocializmas <...> turėjo tokias pat baisias pasekmes visiems jauniems žmonėms kaip ir katalikybė, dvasią naikinanti ir žlugdanti katalikiška nacionalsocialistinė, žmogų žudanti santvarka“. Šiuose žodžiuose akivaizdi esminė „Didvyrių aikštės“ kritinė linija.

Tokia tematika akivaizdžiu būdu provokuoja šaržuotą interpretaciją. Tezes, skelbiamas veikėjų lūpomis, didele dalimi galima pritaikyti šiuolaikinės Lenkijos realijoms. Tačiau Lupa gvildena jam rūpimus dalykus su įgimtu taktu ir jautrumu. Spektaklio prasmė nutolsta nuo nepasitenkinimo draskomos Austrijos šmėklos, tuo pat metu nenusileisdama iki agresyvios kontekstualizacijos lygio (nors žiūrovai prapliumpa juokai išgirdę „didžiausias teatras tai bažnyčia“, „blogiausias yra prezidentas“). Režisierius puikiai atpažįsta lygmenis, kurie kuria dramą. Tad ir spektaklį skirsto į kelias esmines plotmes. Pirmoji – tai asmeninės netekties perspektyva, nulemta profesoriaus Józefo Schusterio savižudybės. Joje prieinama prie sudėtingų ryšių, kurie siejo gedėtojus su velioniu, atskleidimo ir interpretavimo. Antrasis lygmuo tampa konkrečios socialinės grupės, žydų, atsidūrusių trauminių II pasaulinio karo įvykių akivaizdoje, panorama. Paskutinioji yra visuotinė perspektyva, atsižvelgianti į bėgant metams išsikristalizavusią kolektyvinės atminties visumą. Tai nepastovi atmintis, linkusi ištrinti ribas tarp fakto ir prasimanymo; gyvybinga, afektyvi, besiremianti jausmais. Toks atminties procesualumas ir subjektyvumas nuskamba visu balsu – nepaisant būdingos Lupai rodomo pasaulio statikos. Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupei pavyksta suvaidinti jausmų įvairovę, lydinčią skirtingus susidūrimo su istorija simptomus. Spektaklyje telpa ir betarpiška atmintis, ir palikuonių post-atmintis, kuriai atstovauja mirusiojo dukros.

Jau pirmasis veiksmas tampa vizija, kreipiančia dėmesį į tradicijų sandūrą. Pardavimui ruošiamame bute dar stovi bydermejeriška spinta, ne tiek buvusios prabangos, kiek Józefo atminimo simbolis. Likusią erdvę užpildo kartoninės dėžės su užrašais „Oksfordas“ (nors ne Oksfordas tapo galutiniu namiškių tikslu – juo tapo vasarvietė Neuhause). Pirmąją spektaklio dalį vaidina dvi moterys. Pirmoji iš jų – daugiausia tylinti tarnaitė Herta, kurią vaidina Rasa Samuolytė. Rudaplaukė mergina (jauna moteris? subrendusi moteris?) tik apyrečiai pertraukia ponios Zittel monologą. Herta – tai veikėja, susijusi su mirties matu – ar per simbolinį mirusiojo batų valymo procesą ir jų sustatymą nosimis į langą, ar per nuolatinį žiūrėjimą per tą patį langą, tapusį  paskutinės Józefo kelionės prieangiu. Hertoje slypi metafizinis nerimas, ir tai prieštarauja dramos puslapiuose pavaizduotos apykvailės tarnaitės paveikslui. Pats langas Lupos teatre turi ypatingą reikšmę. Iš už jo sklinda miesto garsai, augantis triukšmas, kartais pertraukiamas poetiško varpų skambesio. Pro langą į patalpą sklinda šviesa, nuauksinanti viduje esančius daiktus („Mehr Licht!“ [12] – tariamai pasakė Goethe prieš mirtį; šviesa čia paženklinta savotiška eschatologija). Eglė Gabrėnaitė – Ponia Zittel atsiduoda laikinai veiklai – beveik begalybę trunkančiam mirusiojo marškinių lyginimui ir lankstymui. Šeimininkė – tai asmenybė, panirusi į praeitį, nors pragmatiškas tonas neleidžia pernelyg laisvai reikšti jausmų. Prisiminimai apie žmogų virsta ypatingu pasakojimu. Zittel vaikšto po kambarį su švarku rankoje, išima iš spintos batus, glosto marškinių rankogalius. Tuo pačiu beveik valandą trunkančio Zittel monologo tariamas blaivumas tampa laikinumo ir amžinybės dialektika, išreiškiama per pagarbų santykį su negyva materija. Kiekvienas spektaklio veiksmas baigiamas būdinga Łukaszo Twarkowskio vizualizacija – šiuo atveju tai tamsoje boluojanti savižudžio šmėkla, lyginanti savo paties drabužius.

Kitame paveiksle vaizduojamas laikas prieš šermenis. Fone – miglos apsuptas Vilniaus Gedimino kalnas. Olga ir Anna, mirusio profesoriaus dukros, stovi prie užtvaros, rūkydamos cigaretes. Apsikeitimas sakinių nuotrupomis užpildo dėdės – profesoriaus Roberto laukimą. Valentinas Masalskis kuria puikų vaidmenį, iš pradžių pasirodydamas kaip nepaguodžiamas senukas, besišnekantis su parko kovais, o netrukus akimirksniu pavirsta kandžiu to meto realybės kritiku. Rašau „to meto“, nors dygūs postringavimai provokuoja jau minėtas žiūrovų reakcijas, susijusias su lenkams pažįstamomis aktualijomis. Intymi atmintis kilstelima į aukštesnį lygį. Sąskaitos su istorija virpa išpuoliais prieš žydų bendruomenę. Antisemitizmas glūdi ramybės būsenoje; spektaklio laikas yra laikas, kuriame nacistiniai šūkiai tik užmigo, pasiruošę nesuvaldomam prabudimui. Praeitis tempia paskui save savo pabaisišką šleifą. Antros dalies pabaigoje – intriguojantis sumanymas. Galinės sienos centre esančios durys nušvinta fluoresenciniais įrašais – tampa maceva. Tačiau prieš šį vaizdinį keliasdešimčiai sekundžių miesto panorama virsta tuščia žiūrovų sale. Ausyse skamba veiksmą vainikuojantys Roberto žodžiai, kuriais jis smerkia visuotinį elito eskapizmą, pasitraukimą į meno pasaulį. Šis paprastas sumanymas įgelia sąmonei kur kas skaudžiau, nei nuodingos pastabos, nukreiptos į sustabarėjusią tikrovę.  

Prasideda šermenys. Stalas padengtas, susirikusieji laukia našlės ir jos sūnaus. Tai tipiškas senajam Lupos stiliui paveikslas: baldai, simbolizuojantys senąją tvarką, aiškus vaidybos erdvės atskyrimas nuo likusiojo pasaulio (scenos kraštai apklijuoti švytinčia juosta, tai pažįstame kad ir iš ankstesnių „Giminių“). Toliau prasideda kalbos, skirtos visuotiniam moralinių vertybių nuopuoliui. Niekas neskuba siūlyti kokios nors pozityvios programos. Vis akivaizdesnis nesugebėjimas vystyti dialogo. Eilines frazes lydi esminio supratimo stygius. Kiekvienas gedėtojas kalba skirtingomis kalbomis, nors teoriškai visi pasisako panašiomis temomis. Apnuoginama Bernhardo clou[13]; sudedamąja pasaulio dalimi yra kalba, kuria neveiksmingai stengiamasi užpildyti tuštumą.

Spektaklio pabaigoje pasirodo ponia Schuster kartu su etiketo nepaisančiu sūnumi Luku. Našlės veidą dengia gedulo šydas. Susirinkusieji susėda pietų. Kalbos pinasi, vis labiau virsta bergždžiomis diskusijomis. Pasigirsta triukšmas; tai Hitlerio kalba, pasakyta 1938 metais Didvyrių aikštėje. Pokalbio dalyviai negirdi vis stiprėjančio triukšmo. Tik ponia Schuster pakelia galvą; į ją nukreipta šviesa išryškina priepuolio sustingdytus bruožus. Inteligentijos namai, pavaizduoti spektaklyje, yra, perfrazuojant Dostojevskį, pusiau mirusiųjų namai – namai žmonių, besikapstančių praeityje, revizuojančių pasakojimus, įkalintų bevaisėje sąskaitų suvedinėjimo retorikoje. Tik viena būtybė gyvena praeitimi, bet ji jau seniai mirusi. Langas į Didvyrių aikštę išmušamas. Stoja tyla.

Teatr dla Was

2016-04-17

 

 

 

Recenzijas iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius