Pagal Albert'o Camus romaną. SVETIMAS Premjera
- Režisūra
-
Trukmė
4 val. (dviejų dalių)
-
Salė
Naujoji salė
-
Premjeros data
2024 m. spalio 3 d.
-
N-16
Apie
Datos
- Sausis 30 (kt), 19:00 Pirkti bilietą Naujoji salė
- Sausis 31 (pn), 19:00 Pirkti bilietą Naujoji salė
- Kovas 19 (tr), 19:00 Pirkti bilietą Naujoji salė
- Balandis 11 (pn), 19:00 Pirkti bilietą Naujoji salė
Kūrėjai
- Režisierius, adaptacijos bendraautoris — Jernej LORENCI
- Dramaturgas, adaptacijos bendraautoris — Dino PEŠUT
- Scenografas — Branko HOJNIK
- Kompozitorė — Gailė GRICIŪTĖ
- Šviesos dailininkas — Julius KURŠYS
- Choreografas, meno konsultantas — Gregor LUŠTEK
- Kostiumų dailininkė — Belinda RADULOVIĆ
- Adaptacijos teksto vertėja iš kroatų kalbos — Laima MASYTĖ
- Dramaturgo asistentė, anglų kalbos vertėja — Eglė POŠKEVIČIŪTĖ
- Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
- Scenografo asistentas — Justas SABASTIJANSKAS
- Prodiuserė — Agnė PULOKAITĖ
- Prodiuserė — Lukrecija GUŽAUSKAITĖ
Vaidina
Recenzijos
Apie norą bausti // Alma Braškytė, „7 meno dienos“ Nr. 33 (1525), 2024-10-18
Apie norą bausti
Alma Braškytė, „7 meno dienos“, Nr. 33 (1525), 2024-10-18
Jernejus Lorenci, slovėnų režisierius, kurio „Eichmanną Jeruzalėje“ matėme prieš keletą metų „Sirenų“ festivalyje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje su lietuvių aktoriais ir ilgalaikiais kūrybiniais partneriais slovėnais (dramaturgu Dino Pešutu, scenografu Branko Hojniku, kostiumų dailininke Belinda Radulović) sukūrė sceninę Albert’o Camus romano „Svetimas“ (1942) interpretaciją (premjera – spalio 3–5 d.).
Pastarieji metai mūsų teatre gausūs atsigręžimo į praėjusio amžiaus meninius ir filosofinius sąjūdžius. Praėjusiame sezone į sceną grįžo dadaistai ir siurrealistai: Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (rež. Gintaras Varnas), Jeano Cocteau „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis), prancūzų egzistencializmo asmenybės rinkosi Pauliaus Markevičiaus patyriminiame spektaklyje „Café existans“, Vilniaus senajame teatre lietuviškai prakalbo naują tapatybę formuojantys buvusio Rusų dramos teatro aktoriai Jokūbo Brazio režisuotoje Camus dramoje „Kaligula“. Galima bandyti spėti tokio atsigręžimo priežastis: bendrumo su tų laikotarpių menininkais pojūtis, mūsų gyvenamo laikmečio įtampų atpažinimas praėjusio šimtmečio pasaulinių karų krečiamoje Europoje? Mėginimas rasti atramą pirmtakų kūryboje, kurią jau užantspaudavo laikas, pačių kūrėjų, tyrinėtojų ir epigonų nukaltos sąvokos ir išvados, jų formuojama tam tikro apibrėžtumo, galutinių reikšmių aura? Kad ir kaip būtų, šie atsigręžimai išreiškia dvejopą santykį – nostalgišką arba antinostalgišką. Nostalgiškai nusiteikę kūrėjai gręžiasi į praeities laiko estetiką, bando scenovaizdžio bei kostiumų graibštais pagauti ir perteikti to meto dvasią, o aktoriai kuria istoriniu dokumentalumu (arba įsivaizdavimais apie praeities epochą) grįstus sceninius personažus. Tokie yra Vingelio ir Markevičiaus spektakliai, ir, žinoma, Varno, visada pasižymėjusio teatro istoriko erudicija ir pietetu praeities epochų estetinei raiškai. Antinostalgiškas santykis būdingas Braziui, kuris kaliguliškas aistras įžvelgė sutrikusioje šiandieninėje Vilniaus senojo teatro trupėje ir jos aktoriuose.
Lorenci „Svetimas“ ieško vidurio kelio. Tiksliau, bando apimti ir praeitį, ir dabartį (užbėgant už akių iškart tenka pasakyti, kad toks sprendimas nėra neproblemiškas, bet apie tai vėliau). Pirmoji spektaklio dalis (atitinkanti pirmąją romano dalį, kuri baigiasi Merso įvykdyta žmogžudyste) yra romano teksto perskaitymas aktoriams sėdint ant puslankiu avanscenoje išrikiuotų kėdžių. Žiūrovų vaizduotės darbui palaikyti kai kurios teksto vietos dar ir suvaidinamos to puslankio suformuotoje aikštelėje: pakilusi nuo savo kėdės aktorė Diana Anevičiūtė prigula, lyg popiečio pogulio, ant tos aikštelės viduryje stovinčios platformos veidrodiniu paviršiumi ir didžiuliu duobkasio kastuvu yra užberiama žemėmis – tai Merso motinos laidotuvės (iš po žemių kyšanti jos plaštaka skaudžiai primena vieną iš plačiai pasklidusių Bučos aukų nuotraukų, tačiau tai tikriausiai atsitiktinis sutapimas); nespėdamas paskui karstą su gėlių puokšte suplukęs skuba Dainius Gavenonis (šioje scenoje Peresas, Merso motinos mylimasis senelių prieglaudoje); basomis pėdomis švytuoja džiaugsmu švytinti įsimylėjusi Vaidilės Juozaitytės Mari; senatvės kartėlio kamuojamas nematomą šunį plūsta Povilo Budrio Salamano. Nostalgijos santykis dvigubas: vieną formuoja nuorodos į prancūzų kolonizuotą praėjusio amžiaus vidurio Alžyrą (dalies aktorių kostiumai, senovinė radiola ir iš jos sklindanti muzika), kitą – romano teksto skaitymas iš atpažįstamo 1991-ųjų metų „Vagos“ serijos „Nobelio premijos laureatai“ leidimo. (Tiesa, kodėl svarbus būtent šis leidimas, nėra aišku. Galima spėti, kad iš jo su romanu kadaise susipažino vyresni spektaklio aktoriai, tačiau jaunesnieji tikriausiai skaitė vėlesnius leidimus. Vis dėlto būtent šis leidimas atsiduria fokuse: antroje spektaklio dalyje šio leidimo egzempliorius įdedamas į sandarų plastikinį maišelį, kaip įkaltis iš nusikaltimo vietos, taigi yra susijęs su Merso kalte. Tačiau kodėl ir kaip? Ar knygos tapimas įkalčiu yra nuoroda į sąsają tarp literatūros ir gyvenimo, ar tai tėra šmaikštus gestas, susiejantis pirmą spektaklio veiksmą su antruoju?)
Didžiausi pirmosios dalies teksto gabalai tenka aktorei Jurgai Kalvaitytei, vėliau knyga violetiniu viršeliu keliauja per rankas, Merso pasakojimą pirmuoju asmeniu (taip parašytas visas romanas) tęsia kiti. Jie dalyvauja skaityme kaip aktoriai, kai kurie jų trumpam tampa kuriuo nors personažu, o paskui vėl grįžta į skaitovo poziciją. Skaito nerūpestingai, beveik linksmai, nesistengdami reikšti vertinamo požiūrio į Merso mintis ir kasdienio gyvenimo poelgius. Nors tikriausiai tiksliau būtų sakyti, kad skaityme dalyvaujantys aktoriai kiek šelmiškai, greičiau su atsainia simpatija nei abejingai, merkia akį Merso. Šypsodamiesi ir gal kiek stebėdamiesi (bet ne per daug) papasakoja, kaip nieko, išskyrus kepinančią saulę, nejausdamas Merso palaidoja motiną, kaip abejingai ir negalvodamas apie pasekmes apsiima parašyti laišką, apgaule įviliosiantį jam nepažįstamą moterį į klastą, kaip melagingai liudija policijai, kaip vėliau renkasi nesikišti girdėdamas, kad ta moteris yra mušama, ir kaip nepajėgia nieko jausti merginai, su kuria susitikinėja. Ir nors ilgainiui iš viso aktorių būrelio Merso personažu galutinai tampa tik vienas (Aurelijus Pocius), galima sakyti, kad per tą atsainios simpatijos santykį visi aktoriai pasidalija atsakomybę už nusikaltimo priešistorę ir pirmoje spektaklio dalyje kiekvienas jų galėtų pasakyti Je suis Meursault.
Antroje dalyje viskas keičiasi. Skaitymas baigiasi, dabar scena vaizduoja teismo salę, į kurią su visais lengvai sumanipuliuojamais lozungais įsiveržia dabartis. O Merso išplėšiamas iš simpatizuojančių aktorių ir personažų būrio ir vienas stoja visų akivaizdon. Avanscenos priekyje nugara į žiūrovus susodinti teisėjai, kitoje pusėje, taip pat nugara į žiūrovus, liudininkai. (Vis dėlto aktorių kostiumai, vienų istoriniai, kitų šiuolaikiniai, įneša sumaišties: koks laikas scenoje? Ir kodėl teismo moterų, vaidinamų Birutės Mar ir Augustės Pociūtės, taip pat liudininkes vaidinančių aktorių kostiumai istoriniai, o, pvz., Gavenonio – šiuolaikinis?) Teatro žiūrovai norom nenorom tampa teismo proceso publika, prieš kurią atsigręžęs veidu stovi kaltinamasis. Nuo šiol aktoriai veikia scenoje tik kaip personažai, turintys liudyti Merso teismo procese. Žingsnis po žingsnio iškeliama Merso kaltė, jis atskiriamas ir išstumiamas iš bendruomenės. Tik kaltinamas jis ne tiek dėl žmogžudystės (kurią, kaip ir romane, spontaniškai įvykdė kamuojamas ilgai kepinusios saulės, apie kurią primena scenos gilumoje išstatytos didžiulės geltonos raidės SAULĖ), kiek dėl daugybės abejingumo ir atsainumo poelgių, kuriais niekas pernelyg nesipiktino pirmoje spektaklio dalyje. Merso tampa atpirkimo ožiu, kuriam sukraunamos visos bendruomenės kaltės. Ir nors pradžioje jo kaimynai ir bičiuliai bando liudyti jam palankiai ir nepatvirtinti teismo primetamos kaltės, netrukus teisėjai ima manipuliuoti tikromis ir tariamomis pačių liudininkų kaltėmis, ir jie visi vienas po kito baimingai atsitraukia, išsigandę, kad kaltinimai ir bausmė neatsisuktų prieš juos pačius. Lorenci interpretacijoje tokį visuomenės atstumtą svetimąjį atjaučia tik jo motina. Tačiau ryšys tarp jos ir sūnaus užsimezga, kai ji jau mirusi, o Merso irgi netrukus turės mirti.
Pagrindiniu Lorenci interpretacijos akcentu tampa žmonių bendruomenėje tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Tačiau režisierius nesiima vienos iš pamatinių romano temų ir nebando atsakyti į jo sunkiausius (ir, mano galva, įdomiausius) klausimus: ką reiškia Merso svetimumas, kodėl jis tapo svetimas kitiems žmonėms (abejingas, emociškai nesusisaistęs, gal net nepajėgiantis jausti), svetimas sau pačiam (netikintis, kad galėtų pakeisti savo gyvenimą). Spektaklyje atsisakyta bene svarbiausio Merso monologo iš paskutinių romano puslapių, kuriame jis protestuoja prieš kalėjimo kunigo ketinimą melstis už jį ir teigia sąmoningai pasirinkęs tokią gyvenimo laikyseną. Pociaus kuriamas spektaklio Merso yra tiesiog sutrikęs žmogus, nešamas gyvenimo įvykių, ir vienintelis jo atsakymas į teismo užduodamus klausimus – „nežinau“.
Kaip jau užsiminta anksčiau, bene problemiškiausia, mano galva, spektaklyje tai, kad nėra iki galo aišku, apie kokio istorinio laikotarpio žmogaus svetimumą kalbama. Pirmoje dalyje tai greičiausiai yra Camus epochos žmogus, tačiau antrojoje į romano tekstą įtrauktos nuorodos apie dabarties laiką (kaltinimas sustiprinamas primetant Merso „šiuolaikiškus“ nusižengimus – rasizmą, nederamą elgesį su moterimis ir pan.), regis, kalba apie mūsų laikų žmogų ir jo išgyvenamą kaltę, dėl kurios spektaklio kūrėjai su juo solidarizuojasi ir jį užjaučia. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus, o jo kaltė (ir jo svetimumas) yra ne tai, kas kyla iš jo paties, o tai, ką jame įžvelgia visuomenė, kuri iš baimės taip pat būti apkaltinta nuo jo nusigręžia.
Keturi trumpi smūgiai // Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2024-10-13
Keturi trumpi smūgiai
Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2024-10-13
Mirtis neturi nei gradacijos, nei tikimybių.
Jinai sukausto galutiniu stinguliu viską – ir kaltę, ir kūną.
(A. Camus „Apmąstymai apie giljotiną“[1])
Saulė ir dienos karštis spaudžia Merso – aktorių Aurelijų Pocių kolegos apsupa teatrinėmis lempomis, nupurškia vandeniu-prakaitu veidą, krūtinę, pažastis – ir jis ištiesęs ranką su pistoletu, nukreiptu į šalia gulintį kūną, keturiais trumpais smūgiais pasibeldžia į nelaimės duris. Visa tai vyksta slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenciʼio režisuoto spektaklio „Svetimas“ pirmo veiksmo pabaigoje. Minimalios teatrinės priemonės, naudotos viso veiksmo metu, iš Merso atimtas balsas romano tekstą skaitant vis kitam aktoriui, atliekančiam pasakojime pasirodančių veikėjų roles, šypsena ir atkaklus tylėjimas tarsi liudininkui stebint savo gyvenimą – visa tai scenoje sukuria liūdną bejėgystės, gedulo, pasidavimo gyvenimo absurdui kulminaciją ir išlydi į pertrauką.
Jos metu buvo pakankamai daug laiko apmąstyti, kas ką tik nutiko prieš akis. Eidami į teatrą Lietuvoje niekada nesitikime, kad mums skaitys knygą. Net jei žinome, kad režisierius ar trupė dirba visų pirma su žiūrovų vaizduote ir vizualaus pasakojimo nesulauksime, vis vien tikimės poezijos, asmeninių ar kruopščiai atrinktų svetimų istorijų, įsijautimo, jautrumo, žaidimo, dinamikos. O štai dabar stebime premjerą, kur aktoriai beveik visą laiką sėdi puslankiu ir dalijasi viena, savotišku spektaklio personažu virstančia, knyga – 1991-ųjų Albertʼo Camus „Svetimo“ ir „Kryčio“ leidimu.
Žinoma, teatre skaitoma daug, bet žiūrovams stebint – itin retai. Daugiausia tai – repeticijų veikla. Taip pat kartais galime būti pakviesti į viešus pjesių skaitymus, kur vis dėlto dažniausiai matome jau mintinai išmoktus tekstus ir net sukurtus vaidmenis ar jų užuomazgas. Knygos, jei ir pasirodo scenoje, spektaklio veikėjais tampa beveik išimtinai tik teatre vaikams, o režisūrinė Lietuvos teatro tradicija yra išmokiusi mus tikėtis scenoje ne teksto, bet unikalios jo interpretacijos. Tad scenoje tiesiog skaitomas romanas ir tam pastiprinti naudojamos minimalios teatrinės priemonės – nejaudina, nedžiugina, neįkvepia.
Toks spektaklis kartu su jį sukūrusiu režisieriumi rodosi tarsi svetimkūniai Lietuvos teatro lauke. Svetimi (ir nebūsim drauge).
Ir vis dėlto, nejučia priešindamasi tam, kas pačiam režisieriui buvo svarbu kuriant šį spektaklį, pirmą veiksmą stebėjau, o ne klausiaũ. Sėdėdama pakankamai arti scenos, žiūrėjau į aktorių veidus: į tuos, kurie nekalba; į tą, už kurį kalbama; į žiūrovams metamus žvilgsnius; į instrumentus, juodžemį ir smėlį. Užmiršau klausyti ir įsijaučiau į jausmą, gimstantį tarp aktorių žvilgsnių, gestų ir už žodžių. Jausmą, kuris, pasitelkiant šiek tiek muzikos instrumentų ir grojimo, šviesos, gana kuklius kostiumus, kelias kėdes, vieną pakylą, šiek tiek žemių, vandens ir kelis papildomus daiktus, auginamas viso veiksmo metu ir užpildo nuogą sceną iki pat lubų. O kad pratrūktų keturiais trumpais smūgiais į nelaimės duris – jo augimas stiprinamas aplink Merso įšviečiamomis lempomis, tarsi inkubatoriuje.
Koks tai jausmas? Camus, greičiausiai, čia kalbėtų apie absurdą. O aš sakyčiau paprasčiau – gedulas. Ne tas, kuris dėvi juodais rūbais ir rauda laidotuvėse, bet tas, kuris pasisavina gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, apsunkina kiekvieną kasdienį veiksmą, užčiaupia burną ir provokuoja padaryti bet ką, kad pagaliau pajustum ką nors kito nei šaltas, smaugiantis jo glėbys. Todėl šypsenos lydimu Merso tylėjimu ir saulės kaitra, o ne realiu pavojumi aiškinami šūviai į žmogų atrodo kaip smūgiai – ne tik į nelaimės, bet ir galimybės pajausti ką nors kito – duris. Kaip prašymas ar provokacija gedului, kad atlaisvintų savo gniaužtus. Kad buvimas žmogumi keistame, svetimame pasaulyje, kankinantis Merso gerokai seniau nei buvo sužinota apie mamos mirtį, palengvėtų.
***
Saulė antrame spektaklio veiksme – tai įkaltis. Kaip ir 1991 m. lietuviškas Camus leidimas. Kaip ir uola, smėlis, nuorūkos, šautuvas, peilis, kraujas.
Įkalčius čia matome, nes prieš mūsų akis vyksta teismas. Ne tikras, nesusijęs su realia teisine sistema, nevisai panašus į Camus „Svetimo“ teismą. Šis teismas manipuliuoja nuomone, liudininkais, faktais ir, atimdamas iš Merso galimybę būti ginamam, nė neapsimeta esąs teisingas. Jis nepatogus, rėkiantis, provokuojantis, veikėjų ir žiūrovų logiką klaidinantis ne tik retorika, bet ir tiesioginiu vertimu į anglų kalbą. Jis kur kas labiau primena Franzo Kafkos „Procesą“ nei šiuolaikinius detektyvus ar trilerius.
Tarsi atsispiriant nuo romane minimo žurnalistų išpūsto dėmesio Merso bylai, scenoje matome išdidintą, kiek iškreiptą mūsų laikų portretą. Laikų kai manipuliuodami emocijomis ir frazėmis galime susivienyti ir pasmerkti bet ką už bet kokį veiksmą. Kai vieni apie kitus žinome kartu ir per daug, ir nieko tikro. Kai išprovokuoti minią galima viena viešai pasakyta ar parašyta fraze.
Provokuojami yra ir spektaklio žiūrovai, kuriems sukūrus fiziškai nepatogią situaciją, kai retai suskambanti muzika yra gerokai per garsi, siūlomas ir emocinis nepatogumas, paklausti savęs: kiek esame pasiruošę žmogiškumo matyti kitame, net ir nusikaltėlyje? Kiek tvirti esame prieš nusikaltimą, nesvarbu, kas jį daro – žmogus ar valstybė? Kiek atviri esame kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų norui keršyti? Ar tikime, kad įmanoma teisinga bausmė?
Bet ir čia, po Birutės Mar ir Dainiaus Gavenonio kuriamų veikėjų kaltinimais, po sudėtingais klausimais, provokatyviu, triukšmui artimu garso takeliu, po anglų kalba, po neva moksliniais nusikaltėlių apibūdinimais, po kerštą švenčiančiais blizgučiais, po SAULE – esti žmogus, be balso ir galimybės gyventi. Sceninio triukšmo fone jo ramybė, bet, regis, ne abejingumas, jaudina kur kas labiau nei bet kuris sakomas tekstas.
Net ir spektakliui jau baigiantis skaitomas paskutinis Camus knygos skyrius jaudina ne tiek pačiu tekstu, kiek tuo, kad jį skaito mirusią Merso motiną vaidinanti Diana Anevičiūtė. Ir skaito ne žiūrovams, o prie motinos jau greitai prisijungsiančiam sūnui. Skaito apie tai, kad tik susitaikius su savo mirties neišvengiamybe galima gyventi. Iš tikrųjų gyventi, iš tikrųjų džiaugtis, iš tikrųjų išsilaisvinti iš kūno ir kaltės stingulio bei šalto ir kibaus gedulo glėbio.
***
Priešindamasi tekstui ir jo pertekliui, spektaklį „Svetimas“ prisijaukinau per aktorius. Per jų buvimą kartu, per žvilgsnius ir tylą. Visa didelė jų komanda – Diana Anevičiūtė, Povilas Budrys, Dainius Gavenonis, Algirdas Gradauskas, Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Jurga Kalvaitytė, Birutė Mar, Šarūnas Rapolas Meliešius, Aurelijus Pocius. Augustė Pociūtė, Irena Sikorskytė, Augustas Gornatkevičius – savo neskubriu buvimu scenoje bei subtiliu balansavimu ant personažo virsmo ribos sukūrė erdvę tyrinėti nuo pasaulio ir žmonių atskiriantį gedulą, vidurdienio kaitroje gimstančią ir mirštančią neviltį, saulės – prožektorių ir užrašo SAULĖ – nutviekstą desperatišką beldimą į nelaimės duris. Juk galbūt už jų dar yra gyvenimo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
★★★★☆ / Nuteistas ar išteisintas? Spektaklio „Svetimas“ recenzija // Gabija Vilnelė, 15min.lt 2024-10-12
★★★★☆ / Nuteistas ar išteisintas? Spektaklio „Svetimas“ recenzija
Gabija Vilnelė, 15min.lt 2024-10-12
Praeitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko pagal Alberto Camus kūrinį „Svetimas“ pastatyto spektaklio tuo pačiu pavadinimu premjera. Iš Slovėnijos kilęs spektaklio režisierius Jernijus Lorenci Lietuvoje lankosi nebe pirmą kartą.
Su Zagrebo jaunimo teatre sukurtu spektakliu „Eichmanas Jeruzalėje“ 2021 metais jis buvo pakviestas dalyvauti tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje. Režisierius konstruoja spektaklius-tyrimus, kuriuose apnuoginamos didžiausios žmonių ydos, landžiojama po giliausias nusidėjėlių sielos kerteles. Žiūrovai jo spektakliuose tampa visuomenės atspindžiu, todėl šviesos žiūrovų salėje gesinamos ypač retai. Holokaustą įamžinančiais dokumentais paremtame ankstesniame Lorenci spektaklyje „Eichmanas Jeruzalėje“ režisierius ėmėsi užduoties identifikuoti blogio ištakas, o naujausias slovėno spektaklis „Svetimas“ įvairiapusiškai tyrinėja žmogaus vienišumo ir kitoniškumo prigimtį.
Filosofiniame romane „Svetimas“ aprašomi jaunuolio Merso gyvenimo įvykiai, privedantys jį iki žmogžudystės. Nacionalinio dramos teatro scenoje šio laikotarpio iki įvykdant nusikaltimą laiko juosta pristatoma gana neišradingai. Visą pirmą spektaklio veiksmą ant kėdžių puslankiu įsitaisę aktoriai pakaitomis skaito ar savais žodžiais pristato ištraukas iš knygos, siekdami kuo nuosekliau žiūrovus supažindinti su faktine informacija. Šios dalies tiesmuką turinį gelbsti jauki, teatralizuotą pjesės skaitymą primenanti atmosfera. Tekste minima aplinka „įgarsinama“: keli aktoriai zvimbia į mikrofonus, įmituodami Merso mamos laidotuvėse skraidančias bites, nuo nepakeliamo Alžyro karščio trykštantis prakaitas vaizduojamas vandens purkštuku, o kai kurie situacijų elementai suvaidinami (ant stačiakampės pakylos scenos priekyje atsigula aktorė Diana Anevičiūtė, skaitant ištrauką apie mamos laidotuves, ten pat tyso negyvas nužudyto arabo kūnas, kurį pavaizduoja Šarūnas Rapolas Mieliešius). Beje, aktoriai labai aiškiai parodo, kad jie nevaidina, o tik atkartoja įvykių eigą.
Kas iš žiūrovų „Svetimo“ iki tol nebuvo skaitęs, galbūt liko sudomintas. Kitus, iš anksto susipažinusius su spektaklio literatūrine medžiaga, priverstinis kūrinio pasikartojimas galėjo ir suerzinti ar priversti nuobodžiauti. Tačiau atidžiau įsiklausius į tekstą, kyla abejonė, ar tai vis dar penktame dešimtmetyje gyvenusio Camus Merso išgyvenimai. Kuo toliau, tuo labiau primenantys šiuolaikinės visuomenės atstovo minčių srautą. Egzistencializmo filosofijos subjektas – paklydęs ir sutrikęs žmogus, praradęs tikėjimą aukštesnėmis jėgomis ar moralinėmis vertybėmis, gretinamas su šių laikų žmogumi. Tokiu pačiu vienišu klajokliu. Vienintelis skirtumas, kad Merso tapo XX amžiaus vidurio kolektyvinės sąmonės išraiška, o dabartiniame laike liūdima individualiai.
Taip radikaliai suvokti Lorenci spektaklį skatina tiriamasis režisieriaus metodas. Nemažai panašumų turintis su kito praeitų metų „Sirenose“ pristatyto spektaklio „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“ režisieriaus Milo Rau kūrybos principu. Lorenci teatro sceną mėgina paversti savotiška teismo sale, tad lengviausia šį metodą paaiškinti naudojantis kriminaliniu žodynu. Pasitelkdamas istoriją ar fikciją, Lorenci, visų pirma, atkuria įvykio vietą. Šiuo atveju įvykio vieta – literatūra ar istorinis laikotarpis, objektyviai pristatomi teatre susirinkusiai auditorijai. Režisieriaus noras neturėti išankstinės nuomonės ir naujai susipažinti su tyrimo objektu persiduoda aktoriams ir galiausiai žiūrovams. Neįpareigojantis įrodymų pristatymas leidžia auditorijai pasijusti detektyvais, surasti naujas reikšmes ir sąsajas.
Kitas žingsnis – surinkti simbolinius įkalčius, kuriais spektaklyje „Svetimas“ tapo: romano kopija, revolveris, atlenkiamas peiliukas, saujelė smėlio ir pora nuorūkų. Toliau seka, sprendžiant iš užsitęsusios antro spektaklio veiksmo trukmės, svarbiausias režisieriaus metodo etapas – teismas. Atkaklieji Merso poelgių teisėjai – aktoriai Dainius Gavenonis, Birutė Mar ir Augustė Pociūtė – atspindi šaltakraujį institucinį galios mechanizmą. Prasidėjus kūrinio veikėjų apklausoms, išgirstantį tik tai, ką pats nori girdėti. Šį paradoksą iliustruoja ir prie galinės scenos sienos įtaisytos didžiulės geltonos raidės „SAULĖ“, sufleruojančios, kad teismui už viską svarbiau – rašytinis žodis (faktas), o ne pilnavertis žmogaus ar daikto įvaizdis.
Kaip ir pirmame veiksme, antrajame – akivaizdus veiksmo ir jo erdvės dirbtinumas. Teismo salė primena paviljone įsikūrusią kino aikštelę: Merso nustumiamas į scenos galą tarp ryškių pailgų lempų, apklausų dalyviams besikeičiant pasigirsta muzika ir keičiasi apšvietimas, scenos šone, netoli teisėjų stalo pastatytas gaiviaisiais gėrimais pripildytas šaldytuvas. Netikrumo pojūtis vis stiprėja. Teisėjams atsigręžia į publiką ir rėžia ilgus, moralinius klausimus apimančius monologus, Merso nuosprendį palydi auksaspalvio konfeti patrankos.
Į teisėjų klausimus nuteistajam įterpdamas, pavyzdžiui, žmogžudystės dėl rasinės neapykantos motyvą, režisierius vienu mostu patalpina egzistencializmo filosofijos manifestu tapusį kūrinį į šiuolaikinį kontekstą. Tai neabejotinai dar nematyta ir įžvalgi „Svetimo“ interpretacija, sukonstruota pagal laiko patikrintą režisieriaus kūrybinį metodą. Nuolat besikeičiančiame, virtualiais ir fiziniais daiktais, besiplečiančiais „lokaliais“ kariniais konfliktais ir melagingos informacijos srautu perpildytame pasaulyje gyvena šiuolaikinis Merso – atskalūnas, kuriam turi rūpėti viskas, o pabaigoje neberūpi niekas. Camus sukurtas personažas bylą pralaimėjo ir buvo nuteistas mirties bausmei. Šiuolaikinis Merso, matyt, būtų „atšauktas“, o mirties bausmę atstotų jo paskyros pašalinimas iš socialinių medijų.
Interviu
„Svetimo“ režisierius J. Lorenci: „Grožis – paprastume, pilnatvė – tuštumoje“ // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2024-09-27
„Svetimo“ režisierius J. Lorenci: „Grožis – paprastume, pilnatvė – tuštumoje“
Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2024-09-27
Jernej Lorenci. D. Matvejvo nuotr.
Spalio 3, 4, 5 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Naujojoje salėje premjera – „Svetimas“ pagal Albert’o Camus to paties pavadinimo romaną.
Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Camus nelaikė savęs egzistencialistu, nors pritarė egzistencialistams, kad gyvenimas neturi prigimtinės prasmės. Camus absurdo filosofija ragino susitaikyti su tuo, kad gyvenimas beprasmis, ir džiaugtis tuo, ką gyvenimas pasiūlo. Tokį požiūrį rinktis paskatino tėvo žūtis Pirmajame pasauliniame kare ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, taip pat gyvenant Alžyre matytas blogas prancūzų elgesys su vietiniais gyventojais.
Merso yra nei geras, nei blogas, nei moralus, nei amoralus – jis tiesiog žmogus, kuris suvokia gyvenimo absurdą ir yra su tuo susitaikęs. Merso įvykdytą arabo nužudymą kai kurie tyrinėtojai vertina kaip Alžyro kolonizatorių prancūzų elgesio su musulmonais metaforą. „Svetimas“ pasirodė tuo metu, kai alžyriečiai vis ryžtingiau reikalavo politinės autonomijos; nors 1940 m. Prancūzija suteikė tam tikras teises, nuolatiniai konfliktai ir nesėkmingi Prancūzijos pažadai suteikti daugiau nepriklausomybės išprovokavo 1954 m. prasidėjusį Alžyro karą.
„Svetimas“ laikomas XX a. literatūros klasika dėl Camus filosofinių idėjų ir absurdo estetikos raiškos, egzistencialistinių nuostatų, kūrinio sintaksinės struktūros. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ įtraukė „Svetimą“ į XX a. knygų šimtuką.
Šis Camus kūrinys sulaukia ne tik filosofų ar literatūrologų, bet ir kitų sričių mokslininkų dėmesio. 2017 m. Niukaslo (Jungtinė Karalystė) universiteto profesorius emeritas Samas Shusteris paskelbė straipsnį, kuriame pagrindinio herojaus Merso mintyse, žodžiuose ir veiksmuose įžvelgė socialinio bendravimo sutrikimą, būdingą Aspergerio sindromu sergančiam žmogui. Galbūt aprašydamas savo draugą Galindo, Camus neurologinį elgesio sutrikimą turintį žmogų aprašė gerokai prieš tai, kai šis sutrikimas buvo kliniškai apibrėžtas.
Kalbamės su režisieriumi Jernejumi Lorenci.
Albert’ui Camus kūryba buvo priemonė paliesti kuo daugiau žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šio autoriaus kūriniai yra labai populiarūs. Labai svarbu, kad po ilgos pertraukos „Svetimas“ vėl bus pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kaip Jums kilo mintis pasirinkti būtent šį kūrinį ir būtent šiandien?
Ši mintis vieną dieną tiesiog atėjo į galvą. „Svetimas“ ilgai gyveno manyje – tarsi sėkla ar kokonas. Man reikėjo šiek tiek laiko, kad suprasčiau kodėl. Tai tiesiog kilo kaip stiprus jausmas. Dabar, manau, suprantu kodėl. Manau, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirma, mano susižavėjimas ar net pavydas Merso – jo unikalus, neieškantis prisirišimo santykis su „gyvenimo dalykais“ – ir, antra, mano pasibjaurėjimas procesu prieš Merso (visuomenė, kuriai nerūpi auka, bet kuri nori įsiskverbti į nuteistojo privatumą ir pajungti jį deindividualizavimo procesui – padaryti jį „bet kuo“, „normaliu“).
Kodėl tai svarbu šiandien? Nes gyvename visiškai juodų ir baltų spalvų ir santykių pasaulyje. Nes vis labiau tampame kontrolės, technokratijos ir biurokratijos visuomene. Nes dėl saugumo aukojame savo privatumą. Nes kiekvienas vis labiau įsijaučia į save, į savo tiesą ir mano, kad tik ji yra objektyvi.
Ką manote apie Camus idėjų ir egzistencializmo sąsajas?
Camus žengia toliau nei egzistencializmas. Jis nepripažįsta egzistencijos galimybės prasmės! Visa tai susiję su sąmoningumu.
Romane „Svetimas“ Camus apmąstė pagrindinę savo kūrybos temą – absurdą, nagrinėjo klausimus apie gyvenimo prasmę. Kokiomis priemonėmis filosofines mintis Jūs paverčiate teatro dramaturgija?
Jei pasakojimas apie Dievą mus moko, kad mes nesame dievai, tai absurdo filosofija laikosi paralelinio ir kartu prieštaringo požiūrio: mes nesame absoliutūs, nes nėra nieko absoliutaus.
Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.
Dino Pešut ir Jernej Lorenci repeticijos metu. I. Gelūno nuotr.
Kokias pagrindines užduotis iškėlėte spektaklio dramaturgui Dino Pešutui?
Kaip įsiklausyti į Camus ir kaip patiems kurti idėjas (ir potencialią medžiagą). Kaip absurdą (ne tik kaip esminį pasaulio ir žmogaus, bet ir žmogaus ir visuomenės santykį) paversti teatro kūnu.
Kaip Jūs pasirinkote aktorius?
Atrankos būdu. Paprašiau aktorių įrašyti tris užduotis. Paprastos užduotys, labiau neaktorinės. Mane domina asmenybės, paprasti dalykai.
Be dramaturgo, kartu su Jumis dirba dailininkai ir choreografas iš Slovėnijos. Tai yra Jūsų seni partneriai ar renkatės su kuo dirbsite pagal kūrinio temą?
Mano komanda yra tarsi mano šeima. Su jais dirbu jau daug metų (pavyzdžiui, su scenografu Branko Hojniku – jau 25 metus). Mes mokomės ir augame kartu, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
Jernej Lorenci repeticijos metu. I. Gelūno nuotr.
Gal galėtumėte lietuvių publikai pristatyti savo pagrindinius teatro kredo. Tai įdomu ir dėl to, kad šiais laikais teatras tampa itin įvairus, ir dažnai ne visai teatriniai reiškiniai bando glaustis po teatro sparnu.
Galiu kalbėti tik savo vardu. Aš nestatau dramos tekstų, ir jau seniai jų nestatau. Manęs nedomina (draminių) vaidmenų kūrimas, mane domina plotas / galimybė / zona / intervalas tarp aktoriaus (jo asmenybės) ir „potencialaus“ personažo. Taigi, ne fiksuotos, o takios pozicijos. Tikiu aliuzija, o ne iliuzija. Atvira erdve. Ausis man svarbesnė už akį (kapitalizmas, katalikybė). Noriu, kad spektaklis vyktų žiūrovo viduje. Taigi, raktinis žodis man, mano darbams yra „vaizduotė“. Pasakojimas – tai metodas, kuris mane domina. (Ir aktyvus bei kintantis susitapatinimo ir atsiskyrimo santykis.) Aš tikiu bendruomene. Viskas, ką (svarbaus) turime, – tai kiti. Viskas, ką darau, skirta žiūrovams. Kad kažkas įvyktų. Būtų poveikis, o ne efektas.
Kokius matote teatrinius procesus savo šalyje, o ir visame pasaulyje?
Daugiausia dirbu su Slovėnijos studentais ir jaunaisiais teatro kūrėjais. Man didelė garbė būti profesoriumi. Tačiau šiuo gyvenimo laikotarpiu literatūra ir muzika man yra svarbesnės.
„Svetimo“ premjera LDNT Naujojoje salėje vyks spalio 3, 4, 5 dienomis.
Galerija
Nusivyliau labai, tikėjausi vaidybos, o sėdėjo susirinkę prasti,paskutinio kurso vaidybos studentai ir skaitė knygą. Būčiau žinojusi,niekad neičiau į toki pasirodymą.
Knygą galiu perskaityti ir pati :)
Spektaklis man paliko įspūdį dėl puikios aktorių vaidybos. Nors veiksmas buvo lėtesnis, man tai nebuvo trūkumas – lėtesnis tempas leido sukurti gilią atmosferą ir pilnai pajusti romano nuotaiką. Aktoriams puikiai pavyko pristatyti žiūrovui mūsų abejingą pasaulį. Gal ne viskas turi būti dinamiška, kad būtų įdomu.
daugiau