Teklė Kavtaradze. SIRENŲ TYLA

  • Režisierius

    Laura KUTKAITĖ

  • Trukmė

    1 val. 45 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2022 m. birželio 15 d.

  • N-14

Apie

Spektaklio metu rekomenduojama dėvėti medicininę kaukę. Saugokime save ir aplinkinius.

Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų. Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.

„Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančią jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė  Laura Kutkaitė.

Spektaklis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. „Sirenų tyla“ atidarė rekonstrukcijos metu pastatytą naują Mažąją salę, kuri ir bus skirta pristatyti Jaunųjų kūrėjų programos dalyvių darbus.

 

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Laura KUTKAITĖ
  • Dramaturgės — Teklė KAVTARADZE ir Laura Kutkaitė kartu su aktorėmis
  • Scenografė ir kostiumų dailininkė — Paulina TURAUSKAITĖ
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Choreografė — Laura KUTKAITĖ
  • Choreografijos konsultantė — Agnietė LISIČKINAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Urtė SĖJŪNAITĖ
  • Dramaturgės asistentės — Simona JURKUVĖNAITĖ ir Eglė POŠKEVIČIŪTĖ
  • Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Braidymas purve // Vaiva Martišauskaitė 2022 06 25 menufaktura.lt

Braidymas purve
Vaiva Martišauskaitė 2022 06 25 menufaktura.lt

Scena iš spektaklio „Sirenų tyla“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Sirenų tyla“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė atidaryta premjera „Sirenų tyla“ - pusiau dokumentine tragikomedija, tyrinėjančia juodžiausius Lietuvos teatro menininkių išgyvenimus. Spektaklio ašimi tapo moterų pasakojimai apie psichologinę ir seksualinę prievartą, bejėgystę prieš giliai įsišaknijusias galios pozicijas. Iš pirmo žvilgsnio, temos nėra naujos - kelerius metus jų blyksnius išvystame įvairiose medijose. Kita vertus, tai - pirmas rimtas bandymas legitimuoti problemą: susisteminti istorijas, leisti suvokti problemos mastą ir nutylėtas tikrovės peripetijas, galiausiai - apie jas viešai kalbėti teatro institucijoje.

Kūrybiniame procese sukaupta medžiaga konceptualizuojama mitologiniu sirenų, mūzų dukterų, įvaizdžiu, kurios viliodavo jūrininkus į pražūtį (dramaturgė - Teklė Kavtaradzė). Spektaklio veiksmas vyksta sirenų saloje, jūroje plūduriuojančiame teatre. Minimalistiniai Paulinos Turauskaitės sukurtos scenografijos elementai - uolų imitacijos, laivo stiebas - neužgožia scenos dėžutės. Tai palaiko pusiau dokumentinio kūrinio idėją, balansuoja tarp fikcijos ir tikrovės reprezentacijos. Spektaklio žanrinė raiška palaipsniui keičia pavidalus. Išvystame sirenų teatro pasirodymą - komišką kabaretą, kuriame šmaikščiai pristatoma moteriška aktorių komanda: Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė. Vis dėlto, vos pasibaigus „spektakliukui“ nuotaika persimaino ir nardina į (daugumai žiūrovų) nepažįstamus, vietomis - sukrečiančius, užkulisius.

„Sirenų tylos“ režisierė Laura Kutkaitė prieš metus užvėrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris. Kūrėja nevengia viešai minėti absurdiškas, nemalonias ar neteisybės persmelktas studijavimo patirtis. Tiesa, studijų metais kurtuose jos darbuose nebuvo justi ryškaus potraukio kalbėti apie įvairių socialinių bendruomenių problemas, todėl džiugina, jog režisierė ieško būdo (ir vietos!) „atverti žaizdas“ ne tik momentiniais pasisakymais socialinėse medijose. Neatsitiktinai spektaklio liudijimuose linksniuojami studijų metai, kai jaunos, naivios ar pažeidžiamos merginos susidurdavo su visas profesinės etikos ribas peržengiančiu vyrų dėstytojų elgesiu. Stipri priklausomybė nuo (režisieriaus) autoriteto ir su juo susijusi galios pozicija „išsivystanti“ jaunystėje klesti profesiniame kelyje...

Kūrybinė trupė pasitiki savimi ir tiesa, kurios ieško. Paradoksalu, bet, tikriausiai, ši itin tvirta pozicija neskatina įsitraukti į problemas ar nuoširdžiai užjausti menininkių. Subjektyvus spektaklio tonas tirštai pripildytas moters-aukos motyvo, kuriame nėra erdvės diskusijai ar bent vidiniam, savarankiškam žiūrovo gebėjimui įvertinti situaciją. Visi atskiruose epizoduose veikiantys vyrų personažai teisiami be teismo - utriruojami, iškraipomi, piktai pašiepiami nuo pirmos minutės, todėl kartais net sunku suprasti, kaip aktorės pasidavė jų manipuliacijoms. Kyla klausimas - kam šis spektaklis reikalingesnis: pačiam teatrui ar jo žiūrovui? Dėl pirmojo - nekyla abejonių. Matyt, šiuo atveju pateisinama ir pasirinkta pozicija, atpažįstamos parodijos. Vis dėlto, labai įdomu, kaip „Sirenų tylą“ priims plačioji publika: nežinanti, nesidominti, neatpažįstanti. Spektaklis balansuoja būti suprastas kaip feministinis „klyktelėjimas“, kuriame „visi vyrai - kiaulės“, o jos - „pačios kaltos“.

Atskiri epizodai atskleidžia nutylėtas moterų istorijas, tačiau prievartos problema veikiau konstatuojama, nei analizuojama. Spektaklis stokoja bandymų atrasti tokio smurtautojų elgesio, prisitaikymo kultūros šaknis (nors šie svarstymai galėtų būti daug prasmingesni nei problemos legitimacija institucijoje). Jei moterų ir vyrų santykis ar prievartos tema „Sirenų tyloje“ vaizduojami vienpusiškai, kur kas įdomesnes formas įgyja dominavimo apraiškos. Kiek apmaudu, kad spektaklyje tik užsiminta apie moterų konkurenciją dėl galios ar bendradarbiavimą atskleidžiant seksualinio priekabiavimo atvejus. Net ir „žiūrovės iš publikos“ (Jūratė Vilūnaitė) replikos, rodos, siekiančios sušvelninti bendrą spektaklio turinį („pakalbėkime apie tai, kaip prie manęs nelindo“), suskamba kaip bandymas išteisinti teatrą - esą atskiri atvejai nesudaro visumos ir ne visos aktorės yra patyrusios prievartą. Tarytum pasiruošusios nerti į patį purvą, kūrėjos pirmiausia pirštų galais tikrina vandens temperatūrą. Nuoširdžiai norėčiau tikėti, jog giliau nagrinėti problemas spektaklio kūrybinės komandos nevaržė nei teatro institucija, nei galimi autoritetai.

Vis dėlto, jau dabar spektaklį galima vadinti reikšmingu įvykiu, kurio kūrėjas reikėtų pasveikinti už ryžtą surinkti ir eksponuoti nukentėjusiųjų istorijas. Net jei „Sirenų tyla“ liks neišgirsta plačiosios auditorijos, ji pranašauja ilgai lauktą teatro kismą - trina ribas ir skatina reflektuoti nepatogias, neišgirstas, tačiau viešas paslaptis.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Audra saulėkaitoj užsnūdusiajam // Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 25 (1432), 2022-06-24

Audra saulėkaitoje užsnūdusiam
Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 25 (1432), 2022-06-24
 
Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.
Gerda Čiuraitė (viršuje), Aistė Zabotkaitė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė spektaklyje „Sirenų tyla“. D. Matvejevo nuotr.

2018 m. Lietuvoje prasiveržęs #metoo judėjimas dabar jau senokai nutilęs. Aukas išklausėme, agresorius nuteisėme, sistemą sutvarkėme? Vargu. Įvyko tai, kas įvyksta su dauguma judėjimų: minia išnaudojo savo pyktį, nuoskaudas, nepasitenkinimą, pakeliui, jei pasisekė, ką nors pakeitė ir, nebegalėdama gyventi nuolatinio protesto sąlygomis, nurimo. Lyg uždarius sujauktų drabužių pilnos spintos duris, susikūrė miražas, kad aplink atsirado šiek tiek daugiau tvarkos.

 

Informacinėje erdvėje ėmę rastis pranešimai apie Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ (premjera birželio 15 d.) akimirksniu sudomino: priekabiavimo, prievartos, emocinio bei fizinio smurto temos vėl apie save primena ir bando sugrįžti į platesnį visuomenės akiratį. Spektaklis atsispiria nuo Homero „Odisėjoje“ aprašomų sirenų, kvestionuoja jų mitologizuotą pabaisiškumą, sveria teksto požiūrį su realybės grimasomis – ar ši būtybė yra viliotoja (provokuotoja), ar toks į ją yra pro šalį keliaujančiojo žvilgsnis. Klausia: ką tokio bando pasakyti sirena, kad reikia vašku užsikimšti ausis? Į šį klausimą atsakinėja spektaklio veikėjos, keturios sirenos: Gerda (Čiuraitė), Rimantė (Valiukaitė), Toma (Vaškevičiūtė) ir Aistė (Zabotkaitė).

 

Temai plėtoti kūrybinė komanda renkasi teatro sritį, kurioje prievarta ir smurtas yra labai gajūs, o kartu ypač sunkiai apčiuopiami. Nors teatras ir darbas jame yra realybės dalis, čia ribos tarp to, kas normalu ir leistina, bei to, kas ne, gerokai išblukusios. Tam sąlygas kuria savita teatro mitologija, nemažą jos dalį žino ir tie žmonės, kurie teatre nesilanko: aktorius yra molis (arba kaip šiame spektaklyje įvardijama – mėsa) režisieriaus rankose, aktorius turi daryti viską, ko režisierius reikalauja, besąlygiškai jam paklusti. Režisieriaus autoritetas, aktoriaus atsidavimas ir kančia yra stipriai romantizuoti, nesąmoningai kuria didelę dalį teatro žavesio, į jo pinkles pakliūva ne tik žiūrovai, bet ir patys aktoriai, tikintys „kenčiančio menininko“ kelio viršenybe. Tai taikliai iliustruoja sirenos Tomos kalba, gavus iki pat žemės ją nusveriantį apdovanojimą: „Ačiū už kančią ir kad neleidote man priešintis.“

 

Tikros tiek vaidinančių, tiek už scenos ribų likusių aktorių istorijos (dramaturgė Teklė Kavtaradzė) veikia atskirai arba pinasi su fikcine sirenų sala, jų „Plaukiojančiu“ teatru ir pasirengimu statyti „spektakliuką“. Spektaklio veiksmas padrikas, chaotiškas, visumą čia labiau kuria humoro ir įvairiais būdais perteikiamų istorijų negu siužeto ar suprantamos struktūros elementai. Būtent humoras yra pagrindinė šio spektaklio sirena – priviliojanti žiūrovą iš tiesų išgirsti, įsitraukti į aktorių istorijas, nuleisti savo gynybines sienas, verčianti vienu metu juoktis ir justi šleikštulį, rimtai išgyventi motyvus, kurie „graudenančio“ spektaklio kontekste būtų nurašyti kaip klišės. Trumpai tariant, humoras čia ne tik nuginkluoja, bet ir jau universalias atrodančias prievartą patyrusių aukų patirtis vėl paverčia unikaliomis ir asmeniškomis.

 

Įdomu ir tai, kad šiame spektaklyje netiesiogiai kreipiamasi į moteris, #metoo judėjimo kontekste nusigręžusias nuo kitų moterų, stojančias į smurtaujančių vyrų pusę, juos ginančias (Kirkė perspėja Odisėją dėl sirenų). Dalyje scenų būtent moterys yra tos, kurios nukentėjusioms sako: „O ko tu tikėjaisi?“ Būtent jos įtikina, kad smurtas, išnaudojimas yra normalu, ar netgi pačios už rankos atveda pas smurtautoją. Daug spektaklio pasakojimų neišgirstame iš pirmo karto – sirenos pertraukia viena kitą, vienai bandant pasisakyti, kitos sugalvoja pasiglemžti žiūrovų dėmesį, pasilinksminti su balsą keičiančiu mikrofonu ar paprasčiausiai pasišaipyti.

 

Teatre nebe pirmą kartą sužavi tiesiog fiziškai juntama ir erdvę transformuojanti Agnės Matulevičiūtės muzika. Veikia du pagrindiniai spektaklio garso takeliai, kardinalios priešpriešos: klubinis, ekstaziškas ritmas bei į jį įsiliejantis sirenų kaukimas ir jį atsveriantis žemų, slegiančių, grindis drebinančių dažnių takelis. Abu jie neabejotinai svariai prisideda prie to, kad žiūrovas pasinertų į spektaklį, fiziškai pajustų jo emociją, tariamų žodžių svorį.

 

Lietuvos teatre „Sirenų tyla“ yra vienas drąsiausių bandymų kalbėti priekabiavimo, prievartos ir smurto temomis. Nors vizualiai estetiškas ir dailus, spektaklis pasižymi žvėrišku gyvumu, tikru perdėtai nestilizuotu ir nedramatizuotu šleikštuliu, atskleidžia priekabiavimą patyrusio žmogaus traumą ir kaltę. Spektaklis, atsiradęs #metoo kontekste tvyrant ramybei, yra kaip niekad laiku – tai audra saulėkaitoj užsnūdusiam žiūrovui.

Aušra Kaminskaitė: bejėgių Sirenų dainos apie ligotus vyrus // Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2022 06 27

Aušra Kaminskaitė: bejėgių Sirenų dainos apie ligotus vyrus

Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2022 06 27

Režisierė Laura Kutkaitė ambicingai debiutavo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pusiau dokumentinis spektaklis „Sirenų tyla“ – ne šiaip smurtą prieš moteris nagrinėjantis kūrinys. Surinkusi beveik vien moterų komandą (išskyrus šviesų dailininką Vilių Vilutį), ji susikoncentravo į moterų aktorių (daugiausiai jaunų) patirtą psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą iliustruojančias istorijas.

Dar įdomiau tai, ką ji nurodo spektaklio programėlėje: į Sirenų mitą atsiremta svarstant, kaip pačios moterys tildo vienos kitas ir palaiko smurto prieš savo lyties atstoves naratyvą.

Sirenų mitą spektaklyje ryškiausiai kuria „ne vaidybinis“ flangas. Keletą infantiliai nuskambančių nuorodų išgirstame tekste, tačiau svarbesnė čia Paulinos Turauskaitės scenografija (didelė uola, mažesnė jos imitacija ir laivo stiebas), grimas ir šukuosenos (pamišimą sufleruojantys pašiaušti plaukai), nežemišką daugiabalsiškumą kurianti Agnės Matulevičiūtės muzika.

Režisierės, dramaturgės ir aktorių Gerdos Čiuraitės, Tomos Vaškevičiūtės, Rimantės Valiukaitės, Aistės Zabotkaitės bei Jūratės Vilūnaitės kūryba žemiška: spektaklyje vaizduojamos situacijos teatralams atpažįstamos kaip buitinės, t. y. kaip pačių patirta realybė arba kaip iš artimų kolegų girdėti pasakojimai. Tai istorijos apie patyčias iš aktorių, norinčių daugiau užsidirbti, apie žeminančius ir ligotus režisierių reikalavimus atrankose, apie kurso vadovų naudotas manipuliacijas ir fizinį ar seksualinį smurtą, apie tai, kaip buvo išžagintos kartu dirbusių režisierių. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Tiesa, ne dėl įtikinančios vaidybos, bet dėl to, ką tenka girdėti savo aplinkoje pastarąjį dešimtmetį.

Istorijos gali šokiruoti anksčiau jų negirdėjusius. Tad džiugu, kad kūrėjos publiką į temą įveda nuosekliai, palaipsniui didindamos įtampą. Pradžioje kabareto stiliumi lengvai pasišaipoma iš stereotipų, vėliau komiškai pristatomas patyrusių vadovų ir jaunos, oriai užsidirbti norinčios aktorės dialogas, ilgainiui pereinama prie žiauriausių istorijų apie jaunų mergaičių žaginimą, kurį suorganizuoti ir nuslėpti padeda kitos moterys, prievartautojų asistentės.

„Sirenų tyla“ yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis, tad nieko keista, kad meninė spektaklio kokybė svyruoja. Justi aistra pasirinktai temai, vizuali estetika šiuolaikiška ir jaunatviška. Agnietės Lisičkinaitės kurta choreografija nuostabiai graži, tik nepraturtina spektaklio turiniu. Ji leidžia žiūrovams pailsėti nuo negražių istorijų, tik ši įtampos ir poilsio kaita dar neįgavo nuoseklaus ritmo, kuris premjeros dieną dažai strigo. Atsirado daug pauzių ir duobių, pãskui kurias iškilo klausimas: kam visa tai

Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Jį paprastai užduoda žmonės, susitaikę su smurto kultūra ir raginantys prievartą patiriančius nekelti triukšmo. Pasiteisindama noriu pasidžiaugti, kad LNDT scena atsivėrė spektakliui, kvestionuojančiam šiame teatre dešimtmečius klestėjusią kultūrą, kurios likučiai čia vis dar tarpsta. Pastaruosius kelerius metus LNDT apskritai pasižymi vertybine įvairove, kurią įskaitome aukščiausių įstaigos vadovų pasisakymuose. Čia priimtina palaikyti Ukrainą, besąlygiškai žavėtis Rusijos inteligentija, sirgti už LGBTQI+ teises, samdyti smurtu pagarsėjusius režisierius (kol jų kaltė neįrodyta), kvestionuoti normas, bet legitimuoti neblaivų meno vadovo pasirodymą radijo eteryje. Tai – tikra vertybių ir požiūrių vaivorykštė, įrodanti, kad teatras atspindi ir palaiko įvairiausių Lietuvos piliečių interesus.

Viešose diskusijose bet kuria socialine tema nuolat pabrėžiama, kaip svarbu kalbėti: garsiai pareikšti nuoskaudą, poziciją, nurodyti, kas ir kodėl elgiasi netinkamai, parodyti nuskriaustiesiems, kad jie ne vieni, kad jų skausmas matomas ir užjaučiamas. Šia prasme „Sirenų tyla“ yra nepakaltinamas spektaklis – tai, kad LNDT scenoje beveik vien moteriška komanda netiesiogiai, tačiau visgi šaiposi iš galingesniųjų ir atveria jų kaltes, teoriškai yra didelis įvykis Lietuvos teatre. Labai gali būti, kad ilgainiui pajausime šio žingsnio rezultatus praktikoje. Kol kas sakau „teoriškai“. Taip pat grįžtu prie to, kad dar nepavyko suprasti, kam skirtas šis išsikalbėjimas ir kaip jis turėtų paveikti žiūrovus.

„Sirenų tyloje“ vyrų paveikslas aiškus: režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. Girdint įtartinus, netgi absurdiškus ir nė kiek neviliojančius kvietimus atvažiuoti į namus ir išgelbėti meistrą iš liūdesio ar ką nors atšvęsti, sunku patikėti, kad atsirastų kvaiša, neįžvelgianti režisieriaus ar kurso vadovo kvietime nieko įtartina. Kitaip sakant, režisierius vaizduojant kaip visiškus mulkius, jiems pasiduodančios moterys atrodo dar kvailiau.

O pasiduodančių atsiranda labai daug – vienos yra nuoširdžiai naivios, kitos nori būti ypatingos – priežasčių daugybė. Būtent čia atsiranda beribė erdvė, tiksliau – gelmė problemos analizei. Yra begalės priežasčių, kodėl moterys vieną sekundę ryžtasi megzti santykį, o kitą jau atsisako: noras gali dingti, pavyzdžiui, supratus, kad vyras pasiryžęs duoti visai ne tai, ko ką tik prašei savo švelnumu; arba, kaip matome scenoje, pasiryžęs tik pasiimti. Dalis priežasčių spektaklyje lengvai užkabintos. Pavyzdžiui, salėje sėdinčios Jūratės Vilūnaitės pasisakymas, kad ji netiki tuo, ką girdi, ir pasisiūlymas papasakoti istoriją, kaip prie jos niekas nelindo. Įdomus kampas: yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties. Šitaip atsiveria dėmesio trūkumo žaizdos, kuriomis kažkas pasinaudoja.

Daugybė pasakojamų istorijų yra apie jaunas pilnametes, t. y. tas, kurios paprastai neturi pakankamai patirčių su naudos siekiančiais žmonėmis. Tai – tam tikras edukacijos šeimoje stygius, kurio spragas moterys kaišioja bandydamos suartėti su galią joms simbolizuojančiais vyrais ir nesuprasdamos, kad jiems reikia erdvės nuleisti (ką spektaklio pabaigoje pasimbolizuoja ir besileidžiantis laivo stiebas), o ne moralinio palaikymo.

Bėda ta, kad „Sirenų tylos“ komanda eksponavo istorijas, tačiau scenoje nenėrė giliau į jų priežastis, nors apie daugybę jų lengvai užsiminė. Ypač apmaudu, kad nepakankamai išplėtotas naratyvas apie moterų vaidmenį legitimuojant smurtą prieš savo lyties atstoves. Taip, yra Vilūnaitės intarpas, taip pat – pokalbių laida, kurioje vedėjos prašo kalbėti ir drauge šaiposi iš pašnekovės patirčių, be to, visus vaidmenis spektaklyje atlieka moterys (vadinasi, ir smurtautojų).

Tačiau tai liko ekspozicija, nesiūlančia gilesnių problemos analizės atradimų. Tad galiausiai kūrinys paliko moteris bejėgių pozicijoje: kol vyrai nesupras, kaip neteisingai elgiasi, kol patys nesusimils keistis, tol moterys nesugebės susitvarkyti su situacija. Kitaip sakant, deklaruota besąlygiška priklausomybė nuo vyrų sprendimų: galime kalbėti, bet kažką padaryti gali tik vyrai.

Nuo smurtautojų priklauso labai daug. Tačiau ir mes, ilgą laiką priėmę smurtą kaip neišvengiamą profesijos dalį, galime keisti savo reakcijas bei sprendimus ir bet kurioje kasdieninėje situacijoje parodyti, kad tai, kaip elgiamasi su mumis ar šalia mūsų esančiais, yra nepriimtina

Baigdama darkart pažymiu, kad taip į spektaklį reaguoja žmogus, daug metų girdintis į „Sirenų tyloje“ pasakojamas istorijas panašius pasakojimus. Gali būti, kad pirmą kartą su tuo susidūrę žiūrovai bus šokiruoti pakankamai, kad permąstytų panašių įvykių pavyzdžius savo aplinkose. Tik gausiai spektaklyje naudojamos nuorodos ir vidiniai teatro juokai kelia minčių, kad jo tikslinė auditorija yra būtent teatro, ypač – vyresnės kartos profesionalai. Kitaip sakant, forma sufleruoja, kad spektaklis siekia teatralų publikos, tačiau turinys teatralams nebeaktualus, nes daug girdėtas. Išskyrus nebent pačius smurtautojus, kurie dažniau girdėdavo (ir girdi) pagyras nei skausmo, kurį sukėlė, istorijas. Norėčiau juos visus susodinti virš scenos kaip Shakespeare'o teatre XVI amžiuje, ir pati iš varguolių erdvės stebėti jų reakcijas.

Aušra Kaminskaitė: bejėgių Sirenų dainos apie ligotus vyrus Režisierė Laura Kutkaitė ambicingai debiutavo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pusiau dokumentinis spektaklis „Sirenų tyla“ – ne šiaip smurtą prieš moteris nagrinėjantis kūrinys. Surinkusi beveik vien moterų komandą (išskyrus šviesų dailininką Vilių Vilutį), ji susikoncentravo į moterų aktorių (daugiausiai jaunų) patirtą psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą iliustruojančias istorijas. Aušra Kaminskaitė Šaltinis: 15min Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr. Temos: 9 Laura Kutkaitė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) #Metoo Teatras Kultūra 15min kultūra Spektaklis Recenzija Spektaklio recenzija Komentarai (2) Taip pat skaitykite Aušra Kaminskaitė: Auksiniai scenos „cringe‘ai“ 2022 Kritikė Aušra Kaminskaitė: 5 vasaros festivaliai scenos menų mėgėjams Teatras, kuriame (pagaliau) įdomu: spektaklių „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Titas“ recenzija Dar įdomiau tai, ką ji nurodo spektaklio programėlėje: į Sirenų mitą atsiremta svarstant, kaip pačios moterys tildo vienos kitas ir palaiko smurto prieš savo lyties atstoves naratyvą. Sirenų mitą spektaklyje ryškiausiai kuria „ne vaidybinis“ flangas. Keletą infantiliai nuskambančių nuorodų išgirstame tekste, tačiau svarbesnė čia Paulinos Turauskaitės scenografija (didelė uola, mažesnė jos imitacija ir laivo stiebas), grimas ir šukuosenos (pamišimą sufleruojantys pašiaušti plaukai), nežemišką daugiabalsiškumą kurianti Agnės Matulevičiūtės muzika. Režisierės, dramaturgės ir aktorių Gerdos Čiuraitės, Tomos Vaškevičiūtės, Rimantės Valiukaitės, Aistės Zabotkaitės bei Jūratės Vilūnaitės kūryba žemiška: spektaklyje vaizduojamos situacijos teatralams atpažįstamos kaip buitinės, t. y. kaip pačių patirta realybė arba kaip iš artimų kolegų girdėti pasakojimai. Tai istorijos apie patyčias iš aktorių, norinčių daugiau užsidirbti, apie žeminančius ir ligotus režisierių reikalavimus atrankose, apie kurso vadovų naudotas manipuliacijas ir fizinį ar seksualinį smurtą, apie tai, kaip buvo išžagintos kartu dirbusių režisierių. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Tiesa, ne dėl įtikinančios vaidybos, bet dėl to, ką tenka girdėti savo aplinkoje pastarąjį dešimtmetį. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Istorijos gali šokiruoti anksčiau jų negirdėjusius. Tad džiugu, kad kūrėjos publiką į temą įveda nuosekliai, palaipsniui didindamos įtampą. Pradžioje kabareto stiliumi lengvai pasišaipoma iš stereotipų, vėliau komiškai pristatomas patyrusių vadovų ir jaunos, oriai užsidirbti norinčios aktorės dialogas, ilgainiui pereinama prie žiauriausių istorijų apie jaunų mergaičių žaginimą, kurį suorganizuoti ir nuslėpti padeda kitos moterys, prievartautojų asistentės. „Sirenų tyla“ yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis, tad nieko keista, kad meninė spektaklio kokybė svyruoja. Justi aistra pasirinktai temai, vizuali estetika šiuolaikiška ir jaunatviška. Agnietės Lisičkinaitės kurta choreografija nuostabiai graži, tik nepraturtina spektaklio turiniu. Ji leidžia žiūrovams pailsėti nuo negražių istorijų, tik ši įtampos ir poilsio kaita dar neįgavo nuoseklaus ritmo, kuris premjeros dieną dažai strigo. Atsirado daug pauzių ir duobių, pãskui kurias iškilo klausimas: kam visa tai? Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr. Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Jį paprastai užduoda žmonės, susitaikę su smurto kultūra ir raginantys prievartą patiriančius nekelti triukšmo. Pasiteisindama noriu pasidžiaugti, kad LNDT scena atsivėrė spektakliui, kvestionuojančiam šiame teatre dešimtmečius klestėjusią kultūrą, kurios likučiai čia vis dar tarpsta. Pastaruosius kelerius metus LNDT apskritai pasižymi vertybine įvairove, kurią įskaitome aukščiausių įstaigos vadovų pasisakymuose. Čia priimtina palaikyti Ukrainą, besąlygiškai žavėtis Rusijos inteligentija, sirgti už LGBTQI+ teises, samdyti smurtu pagarsėjusius režisierius (kol jų kaltė neįrodyta), kvestionuoti normas, bet legitimuoti neblaivų meno vadovo pasirodymą radijo eteryje. Tai – tikra vertybių ir požiūrių vaivorykštė, įrodanti, kad teatras atspindi ir palaiko įvairiausių Lietuvos piliečių interesus. Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Viešose diskusijose bet kuria socialine tema nuolat pabrėžiama, kaip svarbu kalbėti: garsiai pareikšti nuoskaudą, poziciją, nurodyti, kas ir kodėl elgiasi netinkamai, parodyti nuskriaustiesiems, kad jie ne vieni, kad jų skausmas matomas ir užjaučiamas. Šia prasme „Sirenų tyla“ yra nepakaltinamas spektaklis – tai, kad LNDT scenoje beveik vien moteriška komanda netiesiogiai, tačiau visgi šaiposi iš galingesniųjų ir atveria jų kaltes, teoriškai yra didelis įvykis Lietuvos teatre. Labai gali būti, kad ilgainiui pajausime šio žingsnio rezultatus praktikoje. Kol kas sakau „teoriškai“. Taip pat grįžtu prie to, kad dar nepavyko suprasti, kam skirtas šis išsikalbėjimas ir kaip jis turėtų paveikti žiūrovus. „Sirenų tyloje“ vyrų paveikslas aiškus: režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. Girdint įtartinus, netgi absurdiškus ir nė kiek neviliojančius kvietimus atvažiuoti į namus ir išgelbėti meistrą iš liūdesio ar ką nors atšvęsti, sunku patikėti, kad atsirastų kvaiša, neįžvelgianti režisieriaus ar kurso vadovo kvietime nieko įtartina. Kitaip sakant, režisierius vaizduojant kaip visiškus mulkius, jiems pasiduodančios moterys atrodo dar kvailiau. Režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. O pasiduodančių atsiranda labai daug – vienos yra nuoširdžiai naivios, kitos nori būti ypatingos – priežasčių daugybė. Būtent čia atsiranda beribė erdvė, tiksliau – gelmė problemos analizei. Yra begalės priežasčių, kodėl moterys vieną sekundę ryžtasi megzti santykį, o kitą jau atsisako: noras gali dingti, pavyzdžiui, supratus, kad vyras pasiryžęs duoti visai ne tai, ko ką tik prašei savo švelnumu; arba, kaip matome scenoje, pasiryžęs tik pasiimti. Dalis priežasčių spektaklyje lengvai užkabintos. Pavyzdžiui, salėje sėdinčios Jūratės Vilūnaitės pasisakymas, kad ji netiki tuo, ką girdi, ir pasisiūlymas papasakoti istoriją, kaip prie jos niekas nelindo. Įdomus kampas: yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties. Šitaip atsiveria dėmesio trūkumo žaizdos, kuriomis kažkas pasinaudoja. Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr. Yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties. Daugybė pasakojamų istorijų yra apie jaunas pilnametes, t. y. tas, kurios paprastai neturi pakankamai patirčių su naudos siekiančiais žmonėmis. Tai – tam tikras edukacijos šeimoje stygius, kurio spragas moterys kaišioja bandydamos suartėti su galią joms simbolizuojančiais vyrais ir nesuprasdamos, kad jiems reikia erdvės nuleisti (ką spektaklio pabaigoje pasimbolizuoja ir besileidžiantis laivo stiebas), o ne moralinio palaikymo. Bėda ta, kad „Sirenų tylos“ komanda eksponavo istorijas, tačiau scenoje nenėrė giliau į jų priežastis, nors apie daugybę jų lengvai užsiminė. Ypač apmaudu, kad nepakankamai išplėtotas naratyvas apie moterų vaidmenį legitimuojant smurtą prieš savo lyties atstoves. Taip, yra Vilūnaitės intarpas, taip pat – pokalbių laida, kurioje vedėjos prašo kalbėti ir drauge šaiposi iš pašnekovės patirčių, be to, visus vaidmenis spektaklyje atlieka moterys (vadinasi, ir smurtautojų). Tačiau tai liko ekspozicija, nesiūlančia gilesnių problemos analizės atradimų. Tad galiausiai kūrinys paliko moteris bejėgių pozicijoje: kol vyrai nesupras, kaip neteisingai elgiasi, kol patys nesusimils keistis, tol moterys nesugebės susitvarkyti su situacija. Kitaip sakant, deklaruota besąlygiška priklausomybė nuo vyrų sprendimų: galime kalbėti, bet kažką padaryti gali tik vyrai. Nuo smurtautojų priklauso labai daug. Tačiau ir mes, ilgą laiką priėmę smurtą kaip neišvengiamą profesijos dalį, galime keisti savo reakcijas bei sprendimus ir bet kurioje kasdieninėje situacijoje parodyti, kad tai, kaip elgiamasi su mumis ar šalia mūsų esančiais, yra nepriimtina. Tačiau tai liko ekspozicija, nesiūlančia gilesnių problemos analizės atradimų. Baigdama darkart pažymiu, kad taip į spektaklį reaguoja žmogus, daug metų girdintis į „Sirenų tyloje“ pasakojamas istorijas panašius pasakojimus. Gali būti, kad pirmą kartą su tuo susidūrę žiūrovai bus šokiruoti pakankamai, kad permąstytų panašių įvykių pavyzdžius savo aplinkose. Tik gausiai spektaklyje naudojamos nuorodos ir vidiniai teatro juokai kelia minčių, kad jo tikslinė auditorija yra būtent teatro, ypač – vyresnės kartos profesionalai. Kitaip sakant, forma sufleruoja, kad spektaklis siekia teatralų publikos, tačiau turinys teatralams nebeaktualus, nes daug girdėtas. Išskyrus nebent pačius smurtautojus, kurie dažniau girdėdavo (ir girdi) pagyras nei skausmo, kurį sukėlė, istorijas. Norėčiau juos visus susodinti virš scenos kaip Shakespeare'o teatre XVI amžiuje, ir pati iš varguolių erdvės stebėti jų reakcijas.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/ausra-kaminskaite-bejegiu-sirenu-dainos-apie-ligotus-vyrus-283-1695880?copied
Aušra Kaminskaitė: bejėgių Sirenų dainos apie ligotus vyrus Režisierė Laura Kutkaitė ambicingai debiutavo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pusiau dokumentinis spektaklis „Sirenų tyla“ – ne šiaip smurtą prieš moteris nagrinėjantis kūrinys. Surinkusi beveik vien moterų komandą (išskyrus šviesų dailininką Vilių Vilutį), ji susikoncentravo į moterų aktorių (daugiausiai jaunų) patirtą psichologinį, fizinį, seksualinį smurtą iliustruojančias istorijas. Aušra Kaminskaitė Šaltinis: 15min Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr. Temos: 9 Laura Kutkaitė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) #Metoo Teatras Kultūra 15min kultūra Spektaklis Recenzija Spektaklio recenzija Komentarai (2) Taip pat skaitykite Aušra Kaminskaitė: Auksiniai scenos „cringe‘ai“ 2022 Kritikė Aušra Kaminskaitė: 5 vasaros festivaliai scenos menų mėgėjams Teatras, kuriame (pagaliau) įdomu: spektaklių „Jauno žmogaus memuarai“ ir „Titas“ recenzija Dar įdomiau tai, ką ji nurodo spektaklio programėlėje: į Sirenų mitą atsiremta svarstant, kaip pačios moterys tildo vienos kitas ir palaiko smurto prieš savo lyties atstoves naratyvą. Sirenų mitą spektaklyje ryškiausiai kuria „ne vaidybinis“ flangas. Keletą infantiliai nuskambančių nuorodų išgirstame tekste, tačiau svarbesnė čia Paulinos Turauskaitės scenografija (didelė uola, mažesnė jos imitacija ir laivo stiebas), grimas ir šukuosenos (pamišimą sufleruojantys pašiaušti plaukai), nežemišką daugiabalsiškumą kurianti Agnės Matulevičiūtės muzika. Režisierės, dramaturgės ir aktorių Gerdos Čiuraitės, Tomos Vaškevičiūtės, Rimantės Valiukaitės, Aistės Zabotkaitės bei Jūratės Vilūnaitės kūryba žemiška: spektaklyje vaizduojamos situacijos teatralams atpažįstamos kaip buitinės, t. y. kaip pačių patirta realybė arba kaip iš artimų kolegų girdėti pasakojimai. Tai istorijos apie patyčias iš aktorių, norinčių daugiau užsidirbti, apie žeminančius ir ligotus režisierių reikalavimus atrankose, apie kurso vadovų naudotas manipuliacijas ir fizinį ar seksualinį smurtą, apie tai, kaip buvo išžagintos kartu dirbusių režisierių. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Tiesa, ne dėl įtikinančios vaidybos, bet dėl to, ką tenka girdėti savo aplinkoje pastarąjį dešimtmetį. Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau. Istorijos gali šokiruoti anksčiau jų negirdėjusius. Tad džiugu, kad kūrėjos publiką į temą įveda nuosekliai, palaipsniui didindamos įtampą. Pradžioje kabareto stiliumi lengvai pasišaipoma iš stereotipų, vėliau komiškai pristatomas patyrusių vadovų ir jaunos, oriai užsidirbti norinčios aktorės dialogas, ilgainiui pereinama prie žiauriausių istorijų apie jaunų mergaičių žaginimą, kurį suorganizuoti ir nuslėpti padeda kitos moterys, prievartautojų asistentės. „Sirenų tyla“ yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis, tad nieko keista, kad meninė spektaklio kokybė svyruoja. Justi aistra pasirinktai temai, vizuali estetika šiuolaikiška ir jaunatviška. Agnietės Lisičkinaitės kurta choreografija nuostabiai graži, tik nepraturtina spektaklio turiniu. Ji leidžia žiūrovams pailsėti nuo negražių istorijų, tik ši įtampos ir poilsio kaita dar neįgavo nuoseklaus ritmo, kuris premjeros dieną dažai strigo. Atsirado daug pauzių ir duobių, pãskui kurias iškilo klausimas: kam visa tai? Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija Spektaklio „Sirenų Tyla“ spaudos konferencija / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr. Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Jį paprastai užduoda žmonės, susitaikę su smurto kultūra ir raginantys prievartą patiriančius nekelti triukšmo. Pasiteisindama noriu pasidžiaugti, kad LNDT scena atsivėrė spektakliui, kvestionuojančiam šiame teatre dešimtmečius klestėjusią kultūrą, kurios likučiai čia vis dar tarpsta. Pastaruosius kelerius metus LNDT apskritai pasižymi vertybine įvairove, kurią įskaitome aukščiausių įstaigos vadovų pasisakymuose. Čia priimtina palaikyti Ukrainą, besąlygiškai žavėtis Rusijos inteligentija, sirgti už LGBTQI+ teises, samdyti smurtu pagarsėjusius režisierius (kol jų kaltė neįrodyta), kvestionuoti normas, bet legitimuoti neblaivų meno vadovo pasirodymą radijo eteryje. Tai – tikra vertybių ir požiūrių vaivorykštė, įrodanti, kad teatras atspindi ir palaiko įvairiausių Lietuvos piliečių interesus. Tai – žiaurus klausimas spektaklio apie prievartą prieš moteris atžvilgiu. Viešose diskusijose bet kuria socialine tema nuolat pabrėžiama, kaip svarbu kalbėti: garsiai pareikšti nuoskaudą, poziciją, nurodyti, kas ir kodėl elgiasi netinkamai, parodyti nuskriaustiesiems, kad jie ne vieni, kad jų skausmas matomas ir užjaučiamas. Šia prasme „Sirenų tyla“ yra nepakaltinamas spektaklis – tai, kad LNDT scenoje beveik vien moteriška komanda netiesiogiai, tačiau visgi šaiposi iš galingesniųjų ir atveria jų kaltes, teoriškai yra didelis įvykis Lietuvos teatre. Labai gali būti, kad ilgainiui pajausime šio žingsnio rezultatus praktikoje. Kol kas sakau „teoriškai“. Taip pat grįžtu prie to, kad dar nepavyko suprasti, kam skirtas šis išsikalbėjimas ir kaip jis turėtų paveikti žiūrovus. „Sirenų tyloje“ vyrų paveikslas aiškus: režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. Girdint įtartinus, netgi absurdiškus ir nė kiek neviliojančius kvietimus atvažiuoti į namus ir išgelbėti meistrą iš liūdesio ar ką nors atšvęsti, sunku patikėti, kad atsirastų kvaiša, neįžvelgianti režisieriaus ar kurso vadovo kvietime nieko įtartina. Kitaip sakant, režisierius vaizduojant kaip visiškus mulkius, jiems pasiduodančios moterys atrodo dar kvailiau. Režisieriai pristatomi kaip paskutiniai idiotai, primityviomis priemonėmis pasiekiantys jaunas aktores, kurios spektaklyje rodomos kaip – atsiprašau, bet kito žodžio nerandu – totalios vištos. O pasiduodančių atsiranda labai daug – vienos yra nuoširdžiai naivios, kitos nori būti ypatingos – priežasčių daugybė. Būtent čia atsiranda beribė erdvė, tiksliau – gelmė problemos analizei. Yra begalės priežasčių, kodėl moterys vieną sekundę ryžtasi megzti santykį, o kitą jau atsisako: noras gali dingti, pavyzdžiui, supratus, kad vyras pasiryžęs duoti visai ne tai, ko ką tik prašei savo švelnumu; arba, kaip matome scenoje, pasiryžęs tik pasiimti. Dalis priežasčių spektaklyje lengvai užkabintos. Pavyzdžiui, salėje sėdinčios Jūratės Vilūnaitės pasisakymas, kad ji netiki tuo, ką girdi, ir pasisiūlymas papasakoti istoriją, kaip prie jos niekas nelindo. Įdomus kampas: yra moterų, kurios matydamos, kaip galingieji priekabiauja prie jų kolegių, pavydi, pyksta ir jaučiasi prastesnės, jei nepatiria to paties. Šitaip atsiveria dėmesio trūkumo žaizdos, kuriomis kažkas pasinaudoja. Pauliaus Pel

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.