Jo Strømgren. RULETĖ

  • Režisierius

    Jo STRØMGREN

  • Trukmė

    1 val. 15 min.

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. rugsėjo 6 d.

  • N-14

Apie

„Ruletę“ kuria Lietuvoje jau puikiai žinomas režisierius ir choreografas Jo Strømgren. LNDT 2018 m. jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinių scenos kryžių apdovanojimus ir yra iki šiol mėgstamas žiūrovų. Minėtu spektakliu režisierius įrodė, kad refleksijai reikalinga distancija, – ten analizavęs lietuvių tautinio charakterio bruožus ir ydas, šįkart Jo Strømgrenas imasi tyrinėti, kokias svajones ir troškimus savyje užspaudžiame, siekdami būti saugūs ir tokie kaip visi. Tarsi ruletė besisukančios scenos režisieriaus ir aktorių pateikiamos kaip situacijų komedija, kur kiekvienas personažas bando pabėgti nuo užgniaužimo, tikėdamasis patirti bent laikiną laimės jausmą.

Komiškame spektaklyje klausiama, kas mus gali paskatinti vartoti svaigalus, smurtauti, patirti lyčių painiavą ir ieškoti religinių atsakymų. „Ruletė“ yra ir apie pasirinkimo laisvę bei atsakomybę, apie tikrovės ir iliuzinio pasaulio vaidmenį, o galiausiai kelia labai universalius pasvarstymus apie laikmetį, kuriame gyvename.

„Ruletės“ veiksmas vyksta mažame nereikšmingame biure, viena mažytė klaida įsuka veikėjus į netikėčiausių įvykių karuselę. Niekas nežino, ką atneš kitas apsisukimas.

„Gyvenime imamės apskaičiuotų rizikų. Atsargieji galbūt patiria nuobodulį ar tam tikrą monotoniją, tuo tarpu drąsieji nepaiso jokių ribų. Visa laimė, kad kiekvienas galime rinktis. Tačiau kas nutinka, kai už tave rizikuoja kitas? Šiuo scenos kūriniu kartu su kūrybine grupe sieksime sukurti platų asociacijų ir interpretacijų lauką, leidžiantį į spektaklio pasakojimą žvelgti iš įvairiausių – mūsų šiaurietiško kasdienio gyvenimo aktualijų, dabartinės geopolitinės situacijos arba tiesiog eilinio vieno žmogaus gyvenimo, nepriklausomai nuo laikotarpio ar vietos“, – sako Jo Strømgren.

 

Spektaklį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Datos

  • Rugpjūtis 28 (tr), 18:00 Marijampolės kultūros centras

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius, scenografas, dramaturgas, choreografas, muzikos parinkėjas — Jo STRØMGREN
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Audrius JANKAUSKAS
  • Režisieriaus asistentė — Bartė LIAGAITĖ
  • Prodiuserė — Agnė PULOKAITĖ

Vaidina

Recenzijos

Žaidimai be kamuoliuko ir su juo // Marija Dautartaitė, „Literatūra ir menas“, 3776 / 16 žurnalo (2023-09-22)

Žaidimai be kamuoliuko ir su juo

Marija Dautartaitė, „Literatūra ir menas“, 3776 / 16 žurnalo (2023-09-22)

 

Bandydamas išrasti perpetuum mobile Blaise’as Pascalis  XVIII a. Prancūzijoje sukūrė ruletės prototipą. Vėlesnis jos panaudojimas kazino jau yra kitų inovatorių, eksperimentatorių ir verslininkų nuopelnas. Kažkuriuo metu, kuriant produktą, dar turėjo prisijungti ir mistikas (dabar – rinkodaros specialistas), į žaidimą įtraukęs mažą baltą kamuoliuką, likimo rate lemiantį sėkmę arba fiasko.

Naujausioje LNDT premjeroje „Ruletė“ (rugsėjo 6 d.) didysis inovatorius yra šio kūrinio režisierius ir idėjos autorius Jo Strømgrenas. Ėmė ir visiems pademonstravo, kad spektaklį galima išleisti ir žiūrovams nežinoma kalba, pasikliaujant tuo, kad tarptautinių žodžių šaknys ir mūsų kasdienybėje įsitvirtinusios germanų, skandinavų bei lotynų kalbų nuotrupos perteiks situacijos ir visos istorijos esmę. Sveikintinas žodžio taupymas primena, kad kelios sparnuotos frazės yra talpesnės negu ilgi monologai, ypač buitinėse scenose. Drąsu šalyje, kurioje kovojama prieš užrašus nevalstybine kalba, pusantros valandos kalbėti ir susikalbėti netikra šnekta, dar drąsiau, kai smagus vaikų žaidimas ar aktorinio studentų užduotis tampa profesionalaus spektaklio varikliu. Brum brum brum – štai ir užsikuria, štai ir veža į priekį, ir po keliolikos minučių žiūrovo ausis pripranta, pagauna buitinį humorą. Spektaklyje tik toks ir yra – naivus buitiškumas padaro situacijas atpažįstamas ir suprantamas intelektualinį teatro eksperimentą stebinčiam žiūrovui.

Inovatorius J. Strømgrenas šiam eksperimentui turi patyrusią komandą, kuri jo idėją nuo popieriaus perkelia į realybę techniškai tiksliai ir profesionaliai. Dramų, santykių, kuriozų lavinoje atsidūrę aktoriai svaigsta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Atrodo, tik vaikšto, bet kiekviename žingsnyje ir judesyje jaučiama, kad režisierius dar ir choreografas – judėjimo tikslingumas veiksmo chaose sukuria tvarkos ir lengvumo įspūdį. Spektaklis aktoriams sudaro sąlygas kurti personažus, kurių scenoje matome vis mažiau – supaprastintos karikatūrinės lėlės, dramatiškai atliekančios ribotą funkciją, dabar laikomos prastu tonu. Bet gilesni tipažai spektaklyje ir netilptų, ir netiktų. Iš to ribotumo aktoriai nulipdo atpažįstamus charakterius – nuosekli jų vaidyba net leidžia kai kuriems personažams užaugti. Įdomu stebėti, kaip keičiasi Rimantės Valiukaitės kuriama pikta materialistė viršininkė Redžina ir Ryčio Saladžiaus įkūnytas  užsispaudęs amžinas biuro Nr. 2 Helmutas. Jiems net skirta laiminga pabaiga – Helmutas gauna dovanų žydrą (skaitykit tarp eilučių) kaklaraištį ir vadovaujamą poziciją. Gerai tam šmikiui prasisuko ruletė!  

Toje puikiojoje ruletėje telpa trys atskiros erdvės, jose ir vyksta veiksmas, kartais panaudojant ir likusią scenos dalį, kulisus – ten prasideda ir gatvė, ir metro linija. Scenų ir vietų kaita nevargina – tik vienas lengvas ruletės suktelėjimas ir iš „worke worke“, kaip sako personažai, gali atsidurti miegamajame su funkcionalia lova, spinta ir burbuliuojančiu  akvariumu, o tada – niūriame, juodiems darbeliams idealiame skersgatvyje. Muzikos parinkimas ir šviesų sprendimai naudojami, kad įtampa, žaismingumas arba grėsmė dar labiau išryškėtų. Nieko naujo – tam jie ir skirti. „M-1 Plius“ klausytojams pažįstami gabalai suskamba vietoje ir laiku su koketiškai sąmoningu iliustratyvumu.

Anotacijoje „Ruletė“ pristatomas kaip spektaklis apie mūsų užgniaužtus troškimus – užtenka vieno atsitiktinumo, vienos klaidelės, ir išlaisvinti troškimai išmuša saugiklius. Argi troškimų nereikia laisvinti? Ar laisvinti, tik kitomis priemonėmis? Bet ta nuolat scenoje gurkšnojama kava su „cukrumi“ iš netyčia ant stalo atsiradusio plastikinio maišelio su milteliais atrodo taip viliojančiai – vienas gurkšnis, ir slapčiausios fantazijos įgauna rožinį atspalvį... Dėl to, kad viskas absurdiškai komplikuojasi,  kaltesni atrodo atvirų pokalbių vengiantys ir gerai meluojantys personažai, o ne priklausomybę sukelianti medžiaga, todėl prevencinės šio spektaklio idėjos pakibusios tarp supratimo ir nesusikalbėjimo. 

Estetinės idėjos – tikslesnės. Scenografijos, dramos ir aktorinė visuma dvelkia 8 dešimtmečio situacijų komedijų stilistika arba itališko temperamento muilo opera – ilgai laukiau, kol iš užkulisių pasirodys serialo operatorių komanda ir sušuks: „Nufilmuota!“ Bet scenoje veiksmas niekada nenutrūksta – miegamajame atidarytos durys tuojau pat užsidaro biure, ir nematomas montažo režisierius be jokių trikdžių perkelia mus iš vienos scenos į kitą. Net techninius perėjimus užpildantys kapucinų vienuoliai, cituojantys „X failus“, „Simpsonus“ ir „Rožės vardą“, tuščiai šmirinėdami nesutrauko judėjimo nuoseklumo. Ar toks ir yra amžinasis variklis?

Taip, būtų, jei pasibaigus sceniniam veiksmui išėjus dar nors trumpam pasiliktum tame režisieriaus, aktorių, vaizdo, garso, šviesos ir minties sukurtame judesyje. Tačiau užkurtas be priekaištų spektaklio emocinis variklis sustoja vos tik žiūrovai atsistoja eiti. Lipant laiptais iš inercijos bendrame sraute dar patrūkčioja: „Na, kaip tau? Patiko?“ Bet ties frontono mūzomis išsikvėpę atsiduoda prospekto aktualijoms. Nueidamas dar išgirsti: „Labai kokybiškas „Domino“ teatras su profesionaliais aktoriais.“

 

Ruletė be kamuoliuko – ne kazino, o karuselė. Pasilinksminkite.  

 

Marija Daudartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.

Žaidimai be kamuoliuko ir su juo // Marija Dautartaitė, „Literatūra ir menas“, 3776 / 16 žurnalas (2023-09-22)

Žaidimai be kamuoliuko ir su juo

Marija Dautartaitė, „Literatūra ir menas“, 3776 / 16 žurnalas (2023-09-22)

 

Bandydamas išrasti perpetuum mobile Blaise’as Pascalis  XVIII a. Prancūzijoje sukūrė ruletės prototipą. Vėlesnis jos panaudojimas kazino jau yra kitų inovatorių, eksperimentatorių ir verslininkų nuopelnas. Kažkuriuo metu, kuriant produktą, dar turėjo prisijungti ir mistikas (dabar – rinkodaros specialistas), į žaidimą įtraukęs mažą baltą kamuoliuką, likimo rate lemiantį sėkmę arba fiasko.

Naujausioje LNDT premjeroje „Ruletė“ (rugsėjo 6 d.) didysis inovatorius yra šio kūrinio režisierius ir idėjos autorius Jo Strømgrenas. Ėmė ir visiems pademonstravo, kad spektaklį galima išleisti ir žiūrovams nežinoma kalba, pasikliaujant tuo, kad tarptautinių žodžių šaknys ir mūsų kasdienybėje įsitvirtinusios germanų, skandinavų bei lotynų kalbų nuotrupos perteiks situacijos ir visos istorijos esmę. Sveikintinas žodžio taupymas primena, kad kelios sparnuotos frazės yra talpesnės negu ilgi monologai, ypač buitinėse scenose. Drąsu šalyje, kurioje kovojama prieš užrašus nevalstybine kalba, pusantros valandos kalbėti ir susikalbėti netikra šnekta, dar drąsiau, kai smagus vaikų žaidimas ar aktorinio studentų užduotis tampa profesionalaus spektaklio varikliu. Brum brum brum – štai ir užsikuria, štai ir veža į priekį, ir po keliolikos minučių žiūrovo ausis pripranta, pagauna buitinį humorą. Spektaklyje tik toks ir yra – naivus buitiškumas padaro situacijas atpažįstamas ir suprantamas intelektualinį teatro eksperimentą stebinčiam žiūrovui.

Inovatorius J. Strømgrenas šiam eksperimentui turi patyrusią komandą, kuri jo idėją nuo popieriaus perkelia į realybę techniškai tiksliai ir profesionaliai. Dramų, santykių, kuriozų lavinoje atsidūrę aktoriai svaigsta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Atrodo, tik vaikšto, bet kiekviename žingsnyje ir judesyje jaučiama, kad režisierius dar ir choreografas – judėjimo tikslingumas veiksmo chaose sukuria tvarkos ir lengvumo įspūdį. Spektaklis aktoriams sudaro sąlygas kurti personažus, kurių scenoje matome vis mažiau – supaprastintos karikatūrinės lėlės, dramatiškai atliekančios ribotą funkciją, dabar laikomos prastu tonu. Bet gilesni tipažai spektaklyje ir netilptų, ir netiktų. Iš to ribotumo aktoriai nulipdo atpažįstamus charakterius – nuosekli jų vaidyba net leidžia kai kuriems personažams užaugti. Įdomu stebėti, kaip keičiasi Rimantės Valiukaitės kuriama pikta materialistė viršininkė Redžina ir Ryčio Saladžiaus įkūnytas  užsispaudęs amžinas biuro Nr. 2 Helmutas. Jiems net skirta laiminga pabaiga – Helmutas gauna dovanų žydrą (skaitykit tarp eilučių) kaklaraištį ir vadovaujamą poziciją. Gerai tam šmikiui prasisuko ruletė!  

Toje puikiojoje ruletėje telpa trys atskiros erdvės, jose ir vyksta veiksmas, kartais panaudojant ir likusią scenos dalį, kulisus – ten prasideda ir gatvė, ir metro linija. Scenų ir vietų kaita nevargina – tik vienas lengvas ruletės suktelėjimas ir iš „worke worke“, kaip sako personažai, gali atsidurti miegamajame su funkcionalia lova, spinta ir burbuliuojančiu  akvariumu, o tada – niūriame, juodiems darbeliams idealiame skersgatvyje. Muzikos parinkimas ir šviesų sprendimai naudojami, kad įtampa, žaismingumas arba grėsmė dar labiau išryškėtų. Nieko naujo – tam jie ir skirti. „M-1 Plius“ klausytojams pažįstami gabalai suskamba vietoje ir laiku su koketiškai sąmoningu iliustratyvumu.

Anotacijoje „Ruletė“ pristatomas kaip spektaklis apie mūsų užgniaužtus troškimus – užtenka vieno atsitiktinumo, vienos klaidelės, ir išlaisvinti troškimai išmuša saugiklius. Argi troškimų nereikia laisvinti? Ar laisvinti, tik kitomis priemonėmis? Bet ta nuolat scenoje gurkšnojama kava su „cukrumi“ iš netyčia ant stalo atsiradusio plastikinio maišelio su milteliais atrodo taip viliojančiai – vienas gurkšnis, ir slapčiausios fantazijos įgauna rožinį atspalvį... Dėl to, kad viskas absurdiškai komplikuojasi,  kaltesni atrodo atvirų pokalbių vengiantys ir gerai meluojantys personažai, o ne priklausomybę sukelianti medžiaga, todėl prevencinės šio spektaklio idėjos pakibusios tarp supratimo ir nesusikalbėjimo. 

 

Estetinės idėjos – tikslesnės. Scenografijos, dramos ir aktorinė visuma dvelkia 8 dešimtmečio situacijų komedijų stilistika arba itališko temperamento muilo opera – ilgai laukiau, kol iš užkulisių pasirodys serialo operatorių komanda ir sušuks: „Nufilmuota!“ Bet scenoje veiksmas niekada nenutrūksta – miegamajame atidarytos durys tuojau pat užsidaro biure, ir nematomas montažo režisierius be jokių trikdžių perkelia mus iš vienos scenos į kitą. Net techninius perėjimus užpildantys kapucinų vienuoliai, cituojantys „X failus“, „Simpsonus“ ir „Rožės vardą“, tuščiai šmirinėdami nesutrauko judėjimo nuoseklumo. Ar toks ir yra amžinasis variklis?

Taip, būtų, jei pasibaigus sceniniam veiksmui išėjus dar nors trumpam pasiliktum tame režisieriaus, aktorių, vaizdo, garso, šviesos ir minties sukurtame judesyje. Tačiau užkurtas be priekaištų spektaklio emocinis variklis sustoja vos tik žiūrovai atsistoja eiti. Lipant laiptais iš inercijos bendrame sraute dar patrūkčioja: „Na, kaip tau? Patiko?“ Bet ties frontono mūzomis išsikvėpę atsiduoda prospekto aktualijoms. Nueidamas dar išgirsti: „Labai kokybiškas „Domino“ teatras su profesionaliais aktoriais.“

 

Ruletė be kamuoliuko – ne kazino, o karuselė. Pasilinksminkite.  

Kava ir kokainas. „Ruletė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre // Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 30 (1479), 2023-09-22

Kava ir kokainas. „Ruletė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Aistė Šivytė, „7 meno dienos“, Nr. 30 (1479), 2023-09-22

 

Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją – nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.

Tenka pripažinti – Jo Strømgrenas yra vienas tų kūrėjų, kurių darbus stebėti ypač smagu, tačiau atsisėdus prieš tuščią lapą užtrunka surasti reikiamų žodžių išreikšti tam, ką pamatei. Tai panašu į anekdoto poveikį – visą vakarą virtęs iš kėdės, plekšnojęs per kelius ir iki skausmo išvarginęs pilvo presą, kitą dieną, kad ir kaip stengtumeisi, nuobodžiauti bepradedančiam kolegai negali atpasakoti nė vieno juokelio, o kartais ir konkrečiai užčiuopti, kas buvo taip juokinga.

Rugsėjo 6 d. įvykusi pirmoji LNDT 84-ojo sezono premjera – tai surrealios situacijų komedijos vakaras. Scenoje žiūrovą pasitinka 8-ąjį dešimtmetį socialistinės pakraipos valstybėje menantis scenovaizdis, ant besisukančios apskritos platformos padalintas į tris dalis. Vienoje jų – ankštas komisariato biuras, kitoje – daugiabučio miegamasis, o trečioje – akligatvis.

Istorijos protagonistas – Ryčio Saladžiaus vaidinamas komisariato darbuotojas – per vieną lemtingą klaidą (į cukrinę vietoj cukraus prisipila konfiskuoto kokaino) įsuka kuriozų pilną užburtą ratą, kaip sūkurį įtraukiantį visus jo aplinkos žmones – žmoną (Augustė Pociūtė), darbininką, biure atliekantį remontą (Kęstutis Cicėnas), komisariato vadovę (Rimantė Valiukaitė) ir iš jos konfiskuotus narkotikus perkančią merginą (Aistė Zabotkaitė). Bandyti atpasakoti ar išgryninti trumpą siužetą būtų vargu ar įmanomas darbas – detalių spektaklyje daug, o veiksmas greitas, dinamiškas ir nelinkęs į ilgesnes pauzes.

Stebint tai, ką lengviausia būtų pavadinti karštinės sapnu, nesunku Strømgrenui pavydėti vaizduotės, regis, niekad nesusidūrusios su savicenzūra. Savo vietą spektaklyje atranda netipiniai narkotinių medžiagų gamybos būdai, meilė ir jos trikampiai, religiniai motyvai, ateiviai ir viena kita alternatyvi realybė, o kaspinėlį ant viso to užriša faktas, kad veikėjai bendrauja beprasmiška, tik jų pasaulyje egzistuojančia kalba. Dažniausiai Strømgreno spektakliuose kalba judesys, tačiau šiame kūrinyje choreografinių elementų beveik nėra.

„Ruletėje“ besisukantis scenos ratas tampa ne tik dinamiškai pasitelkiama, kino filmo montažą primenančia priemone, bet ir užburto rato, rutinos bei priklausomybės, iš kurios sunku ištrūkti, įvaizdžiu. Vis dėlto justi, kad į veiksmą varančią priklausomybės temą buvo pasirinkta nesigilinti. Probleminės spektaklio siužetinės linijos – priklausomybė nuo narkotikų, sunkumai norint iš jos ištrūkti, bandymas užgniaužti ir nuneigti savo seksualinę orientaciją – lieka paviršutiniškos ir pasibaigia vos prasidėjusios, savo kibirkštimis tik pakurstydamos komedinį spektaklio pagrindą. Strømgrenas nesiima analizuoti ar skatinti žiūrovo bent trumpam susimąstyti apie šias problemas, o lieka prie lengvos, greitos ir nieko iš žiūrovo nereikalaujančios komedijos.

Jei grįžtume prie nugirsto pokalbio, spektaklio siužetas greičiausiai ir turėjo tapti ta vieta, apie kurią rašant kritikui reikėtų šautis, nes ką galima pasakyti apie painų anekdotą, iš kurio juokiesi nelabai žinodamas kodėl? „Ruletę“ ilgiau reflektuojant anekdoto poveikis blėsta ir neišvengiamai esi priverstas pažvelgti į jo turinį, tačiau nemanau, kad šįkart gelmės trūkumas yra smerktinas. Žvelgiant paprastai, scenos komedijas galima sutraukti į du tipus – tokias, kurios mus juokina, tačiau kartu, pasinaudojusios žiūrovo nusiginklavimu, palieka jo sąmonėje turinio apmąstymams, ir tokias, kurios renkasi tik juokinti. Nors daugiau simpatijų jaučiu pirmo tipo komedijoms, nemanau, kad antrojo yra blogesnės ar kad jas išvis derėtų lyginti tarpusavyje.

„Ruletė“ – dinamiška ir formos atžvilgiu „tvarkinga“ komedija, smagi vakaro pramoga, jei norite nuėję į teatrą atsipalaiduoti ir nemąstyti. Gal tik keliaudami namų link su kitais žiūrovais pasidalinti įspūdžiais apie juokingus momentus arba pagailėti kritikų.

Jūratė Visockaitė. Rudens dienoraštis (I) // „Literatūra ir menas“, 2023-09-14

Jūratė Visockaitė. Rudens dienoraštis (I)

„Literatūra ir menas“, 2023-09-14

 

[...]

Po LNDT „Ruletės“ (rugsėjo 6 d.) yra labai nusivylusių ir labai patenkintų. Vieni išeina iš spektaklio tarsi kažką išlošę, kiti pralošę. Vis dėlto rekomenduočiau nueiti, nes įgyji bent laikiną pusiausvyrą, kurios buvai netekęs besivartaliodamas lietuviškame mene kaip inkstas taukuose. 

Žinoma, tai ne subtiliosios „Durys“, ankstesnis Auksiniais kryžiais apipilto režisieriaus Jo Strømgreno spektaklis mūsų Nacionaliniame. Tačiau ir pats norvegas repetuodamas sakė: o, tai spektaklis paaugliams ir vyresnio amžiaus žmonėms; jeigu, kaip aš, atsisakai žodžių, tai reikia kažkaip, net ir kvailiojant perteikti veiksmą. 

Unikalusis J. Strømgrenas (g. 1970), buvęs baleto artistas, sugeba vienas pats, be dramaturgo, scenografo, choreografo, muzikos parinkėjo, užmegzti ir su artistais tiesiog iš oro sukurti judantį vaizdą. Hm, gal galima teigti, jog tai savotiškas nebylus kinas teatre? Scenoje bylojama kalba be prasmės, pačių aktorių sukurta čia ir dabar staigiai įsijungus suvaikėjimo stadijai. Bet jų meistriškumas turi reikštis čapliniškai – tai spaudžia ir prakaitą, ir talentą. O spektakliui suteikia reto žavesio, nors drauge atsiranda persižaidimo, tuštumos grėsmė – jeigu autorius neprivers šitos ruletės galų gale išsukti mums vertingos prasmės.

Spektaklyje apie narkotikus kalbama lengvabūdiškai! Narkomanas čia juokingas. Valio. Juk mes apie šias dramas kalbame tik su siaubu veide. Kadangi afišoje parašyta N-14, siūlyčiau tiesiu taikymu į „Ruletę“ varyti savuosius prie mokyklos rūkančiuosius. Vėl galima prisiminti gudrią ir jau papildytą LNDT reklamą: NEIK Į TEATRĄ. PRIPRASI...

Autorius ir teatras nuo galimų konservatyvios visuomenės priekaištų apsidraudė kalbomis apie „atsargiuosius, kurie patiria nuobodulį, ir drąsiuosius, kurie nepaiso jokių ribų“. Savotiška indulgencija tampa ir J. Strømgreno scenografija, nukreipianti mus į tolimą 8 dešimtmetį, primenanti suomio Akio Kaurismakio filmus su nevykėliais svajotojais (tik gerokai lėtesniais).

Aktorius Rytis Saladžius pluša išties čaplinišku lygiu. O jaunoji žvaigždė Aistė Zabotkaitė sukelia baimę, kad varoma per daugybę spektaklių, įsisuko į pavojingą ruletę.

Interviu

LNDT „Ruletės“ režisierius Jo Strømgren: „Kurti istoriją nuo nulio reikia drąsos“ // Daiva Šabasevičienė, teatras.lt, 2023-08-08

LNDT „Ruletės“ režisierius Jo Strømgren: „Kurti istoriją nuo nulio reikia drąsos“

Daiva Šabasevičienė, teatras.lt, 2023-08-08

 

Jo Strømgren. Jakub Sobotka nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 84 sezoną pradės rugsėjo 6 d. premjera paaugliams „Ruletė“, kurią stato žinomas norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgren. 2018 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinius scenos kryžius (Jo Strømgren apdovanotas kaip geriausias choreografas). Įpusėjus naujo spektaklio, kuriame vaidins Kęstutis Cicėnas, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rimantė Valiukaitė ir Aistė Zabotkaitė, repeticijoms, menininkas sutiko atsakyti į keletą Daivos Šabasevičienės klausimų.

 

Kaip gimė mintis kurti „Ruletę“?

 

Norėjau sukurti spektaklį, kur niekas negalėtų nuspėti, kas nutiks kitoje scenoje. Kadangi spektaklio scenografija yra sukama scena su skirtingais kambariais, pavadinimas atsirado natūraliai. Ruletė reiškia ką nors besisukančio ir nenuspėjamo. Ir rizikingo. Pradėjęs ruletės žaidimą, greičiausiai pralaimėsi, tačiau svajonė ką nors laimėti visada išlieka. Žvelgiant iš kvazifilosofinės perspektyvos, galbūt taip mes gyvename savo gyvenimą. 

 

Jus matau kaip „menininko teatro“ atstovą: kuriate libretą, scenografiją, muziką ir, žinoma, choreografiją. Manau, kad tai unikali teatro forma, nes žiūrovai iš karto pasineria į visą spektaklį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kodėl dažniausiai dirbate be menininkų iš kitų teatro sričių?

 

Daugelyje spektaklių dirbu su kitų sričių menininkais, bet tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kartais naudinga leisti kūrybinėms idėjoms kilti iš vienų, o ne iš daugelio smegenų, ypač kai viską įsivaizduoju kaip filmą. Tada lieka mažai vietos eksperimentams ar diskusijoms, veikiau aktoriams tenka „sekti paskui išprotėjusį arklį“ ir tikėtis geriausio. Šioje alegorijoje išprotėjęs arklys esu aš – kad būtų aiškiau. Bet šįkart nesu visiškai vienas, prie kostiumų dizaino prisideda Dovilė Gudačiauskaitė, prie šviesų dizaino – Audrius Jankauskas. Jiems irgi reikia kūrybinės erdvės, todėl pasirūpinu, kad mano vidinis filmas būtų be specifinių šviesų ir kostiumų. Jie turi galimybę mane nustebinti. Be to, malonu būti mažos grupelės dalimi. Jų asociacijos ir idėjos savaime veikia mano vidinį filmą, todėl būtų neteisinga sakyti, kad „Ruletė“ yra vieno žmogaus smegenų nuotykis.

 

Kai praėjusią žiemą atvykote į Vilnių ir pristatėte „Ruletės“ idėją, mane nustebino ne tik labai preciziškas koncepcijos pristatymas, bet ir jūsų paties sukurtas dekoracijų maketas. Ar jus domina vizualiojo meno kūrėjo darbas?

 

Tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai man reikia, kad vizuali erdvė būtų vienmatė ir realistiška, kad aktoriai būtų laisvi būti abstrakčiais ar keistais, manau, kad efektyviau pačiam kurti scenografiją. Tačiau kai idėja reikalauja, kad scenografija būtų kaip kontrastas visiems kitiems elementams, dažnai vaisingiau leisti tai padaryti kam nors kitam. Turiu pripažinti, kad palaipsniui iš visiško diletanto dabar vis dėlto virtau žmogumi, turinčiu tam tikrą scenografo kompetenciją. Juk per daugelį metų sukūriau turbūt 100 skirtingų scenografijos projektų, kai kurie iš jų buvo blogi, kai kurie geri. Nesikuklinsiu: manau, jog keli iš jų yra puikūs! Nors „Ruletės“ scenografija nėra geniali, joje yra tinkamas kvailumo, naivumo ir teatrališkumo derinys. Ji atrodo bloga reikiama prasme. Pasiekti tokio rezultato taip pat gali būti iššūkis.

   

 „Ruletės“ scenografijos maketai. Autorius - Jo Strømgren. Nuotr. LNDT.


Ar galėtumėte apibūdinti scenografijos koncepciją? Akivaizdu, kad „Ruletėje“ veikėjus nukėlėte į praeitį. Kas verčia Jus vengti dabarties?

 

Dabartis man mažiau įdomi, nes ateitis ir praeitis sukelia daugiau asociacijų ir vaizduotės. Teatre daug kas susiję su perkėlimu – į kitas vietas, kitas situacijas, kitą laiką. Manau, jei nuo įprastų dalykų atsiribojame arba pakeičiame scenovaizdį, galime matyti aiškiau. Traukinyje mąstome įdomiau nei savo virtuvėje. Praeities ar dabarties vaizdavimas taip pat suteikia daugiau laisvės nukrypti nuo realizmo. Esamasis laikas dažnai verčia mus tikėtis, kad viskas bus tikroviška: juk viskas yra čia ir dabar, vadinasi, turi atrodyti taip pat kaip čia ir dabar. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kūriau spektaklį esamajame laike, natūralistinėje miško scenografijoje. Spektaklis sulaukė kritiškų atsiliepimų, kad buvo garsai paukščių, kurie negyvena toje aplinkoje, o šūvių garsai neatitiko aktoriaus šautuvo kalibro. Esamasis laikas kai kuriuos žmones verčia manyti, kad tai dokumentinis filmas. 

 

Kaip kuriate ir plėtojate savo choreografines idėjas? Scena po scenos, kaip kine? O gal tiesiog turite griaučius ir papildote jį įvairiomis mizanscenomis?

 

Vėlgi, tai priklauso nuo idėjos ir koncepcijos. Kai kurioms idėjoms reikia išsamaus tradicinio scenarijaus, kitoms – kasdienės „smegenų audros“. Pirmuoju atveju reikia būti protingam, antruoju – drąsiam. Man asmeniškai labiausiai patinka dirbti scena po scenos, chronologiškai, ir kartu su aktoriais kurti spektaklio logiką bei dramaturgiją. Taip galiu būti ramus, kad kuriame teatrą, remdamiesi savomis prielaidomis, o ne teatrinę literatūros versiją. Be to, tai suteikia aktoriams galimybę kurti personažus be išankstinių nuostatų. Esu statęs daugybę Ibseno pjesių ir labai dažnai mačiau, kaip aktoriai pirmąją repeticijos dieną drebėjo iš baimės. Nelengva vaidinti Norą Helmer, kai visi turi savo nuomonę apie tai, kas ji yra. Šia prasme vaidinti personažą, kurio dar niekas nėra matęs, yra daug įdomiau ir man, ir aktoriams, ir žiūrovams. Ir... grįžtant prie drąsos – kurti istoriją nuo nulio ryžtasi nedaugelis režisierių. Mūsų kultūros istorija mus taip išmokė gerbti autorius ir rašytinį žodį, kad kartais galvoju, jog teatras tampa literatūros įkaitu. Kai gaunu progą sulaužyti šį modelį, labai džiaugiuosi. Jei recenzijos blogos, visada stengiuosi sau priminti, kad mano kūrinys bent jau nebuvo sukurtas pagal knygą. Šokau iš dešimties, o ne iš penkių metrų aukščio...

 

Veiksmas jūsų spektaklyje sukasi kaip perpetuum mobile. O kaip su gyvenimu? Ar viskas sukasi ratu, o gal įmanoma pasukti šį ratą šiek tiek kita kryptimi?

    

Kai tik ištariu ar parašau žodį „gyvenimas“, jaučiuosi pretenzingai. Nesu filosofas, bet mėgstu galvoti apie mažesnes detales, kurios, tikiuosi, gali sukelti didelių minčių. Bet tikrai, perpetuum mobile neabejotinai yra terminas, kuriuo galima apibūdinti gyvenimą, visuomenę, pasaulį. Man atsibodo žmonės, teigiantys, kad gyvenimas ir jie patys turi apibrėžtą tikslą ir linijinį kelią. Aplink save dažniausiai matau sumaištį ir iliuziją, bet manau, kad žmonės visai neblogai su tuo susitvarko. Spėju, kad tai ir yra gyvenimo žavesys – beviltiški bandymai rasti prasmę ir kartu žinojimas, kad visa tai yra tik apgaulė. 

 

Kurie norvegų rašytojai jums padarė įspūdį, o gal net tam tikrą įtaką?

 

Esame maža šalis, bet, kaip ir Islandija, esame rašytojų ir skaitytojų tauta. Nežinau kodėl. Taip pat nežinau, kodėl Lietuva taip nuostabiai gerai žaidžia krepšinį. Manau, kad mažos šalys yra tokios – išsiskiriančios labai konkrečiose srityse. Bet aš užaugau skaitydamas, vienu metu tai galėjo būti penki romanai iš viso pasaulio. Tikriausiai tai turėjo įtakos mano vėlesnei kūrybai, kai galva buvo pilna istorijų, personažų ir scenarijų. Tai atsitiko prieš skaitmeninį amžių, vadinasi, viską ne mačiau, o įsivaizdavau, o tai radikaliai skiriasi kūrybiniu požiūriu. Turiu pasakyti, kad iš norvegų rašytojų didžiausią įspūdį paliko Knutas Hamsunas. Jis laikomas psichologizuotos literatūros tėvu, pirmą kartą įvedusiu vidinius monologus ir sąmonės srautą. Jis kūrė seniai, labai seniai, bet jo kūryba vis dar intriguoja. Deja, jis pasuko į nacizmą ir vėlesnėms kartoms paliko didžiulę dilemą – gera literatūra, bet siaubingas žmogus. Boikotuoti ar susitaikyti su dvilypumu? Tam tikra prasme ši dilema man buvo svarbi, primenanti, kad žmogus ir jo kūryba gali būti du skirtingi dalykai. Šių dienų kultūroje daug dėmesio skiriama reprezentacijai, kai tikimasi, kad asmuo ir kūryba bus glaudžiai susiję. Tačiau aš vis dėlto branginu šį atskyrimą – ir dėl savęs, ir dėl to, ką matau, pavyzdžiui, teatre. Galbūt dėl to nesu jokiuose socialiniuose tinkluose ir nesidaliju niekuo apie savo asmeninį gyvenimą. Žmonėms reikia matyti mano darbus, kas esu aš – neįdomu.

 

Kokius šiuolaikinius Norvegijos menininkus laikote įdomiais?

 

Tiesą sakant, šiek tiek praradau susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Galbūt todėl, kad ribos peržengtos tiek, kad kyla pavojus, jog rankų darbas praras savo vertę. Nesvarbu, ką matau ar girdžiu, man sunku mėgautis kūryba, jei joje trūksta meistriškumo. Galbūt nuskambės senamadiškai, bet man patinka senas geras įrėmintas paveikslas. Mano namuose Osle gausu meno kūrinių, tačiau svečiams man niekada nereikia aiškinti, ką reiškia kiekvienas paveikslas ar kokiame kontekste jį reikėtų suvokti. Savarankiškas meno kūrinys neturi būti vaizdingas ar komunikabilus, bet jis turi ką nors perteikti. Norvegija dabar yra labai daugiakultūrė, joje yra daug naujų menininkų, norinčių pasakyti naujų dalykų. Atrodo, kad jų asmeninės patirtys, kultūrinis paveldas ir politinės problemos į meno sceną atneša daug šviežių minčių. Paskutinėje mano aplankytoje parodoje dalyvavo afrikiečių kilmės musulmonų menininkas gėjus, rankomis kuriantis nuostabias skulptūras iš banginių kaulų. Savotiškas mišinys, tačiau neabejotinai sugebantis atspindėti mūsų painius laikus. Šių naujų tendencijų pasigendu Lietuvoje, nes čia vis dar vyrauja monoetninė visuomenė. 

 

Henrikas Ibsenas ar Jonas Fosse žvelgė į savo personažų vidų. Jūsų kūryboje visi tie jausmai, regis, sutelkti išorėje. Kaip apibrėžtumėte žmogiškąjį „Ruletės“ turinį?

 

Kalbamės įpusėjus repeticijoms, pradėjome nuo išorinių aplinkybių, scenų sekos. Tačiau manau, kad galiausiai atliksime tokį pat vidinį tyrimą kaip Ibsenas ir Fosse. Tiesiog pradėsime nuo kito galo. Tai ir iššūkis, ir atgaiva. Tačiau ten, kur norime nueiti, visada veda daug kelių.  

 

Ką reiškia „spektaklis paaugliams“? Ar ta pati tema gali būti skirta suaugusiesiems?

  

„Ruletė“ neabejotinai skirta paaugliams ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Spektaklyje nagrinėjamos sekso, lytinės orientacijos, narkotikų, savižudybės, smurto, religijos ir tikriausiai dar kelios probleminės temos. Tačiau nieko nėra blogiau už tai, ką vidutinis paauglys gali išvysti įvairiose skaitmeninėse platformose, ir mes bent jau nepateikiame nieko tikro. Tačiau šios temos ir bet kokia su jomis susijusi ironija ar humoras neturėtų būti atskleidžiami amžiaus grupėms, kurios nėra tam pasiruošusios. Tai nebus spektaklis, į kurį kas nors galės atvesti, pavyzdžiui, 9 metų vaiką. Kai kuriems vaikams gali būti naudinga pamatyti dalykus, kurių jie iki galo nesupranta, bet ne „Ruletę“. Nepaisant to, visada siekiu, kad spektaklį galėtų žiūrėti skirtingų kartų žiūrovai, kad jie galėtų susitikti ir patirti tą patį.

 

Kaip gimsta Jūsų mizanscenos? Ar Jūs rodote aktoriams, kaip jie turi įeiti į sceną ar išeiti iš jos, ką turi turėti, kad būtų aišku, ką jie darė prieš įeidami pro duris?.. Ar viskas kyla iš Jūsų vaizduotės, ar Jūs, kaip Federico Fellini, sėdite lauke prie staliuko, geriate kavą ir stebite žmones, o paskui juos perkeliate į savo kūrinį? 

 

Vienas dalykas, kuriuo skiriuosi nuo daugelio režisierių, yra tai, kad nebijau rodyti. Kai kuriems metodams tai yra tabu. O kai kuriose šalyse tai beveik įžeidžia aktorius. Tačiau kartais tai gali būti abipusiai naudingas dalykas. Aš galiu atsidurti aktorių situacijoje, o jie gali pamatyti praktinius pasiūlymus iš šalies. Esminis elementas čia yra tai, kad „Ruletė“ bus vaidinama neegzistuojančia kalba, kur negalėsime remtis žodžių reikšmėmis. O tai vėl reiškia, kad situacija ir personažas turi būti itin aiškūs. Todėl labai svarbi fizinė kalba ir laikas. Taip pat turime rasti naujų būdų, kaip perteikti potekstę. Man tai labai įdomu, ir tikiuosi, kad aktoriai jaučiasi taip pat. Aš stebiu žmones ir pastebiu daug detalių, bet nemanau, kad tai kažkas ypatingo. Detalės mus supa, bet kartais pamirštame, kokios svarbios jos gali būti teatro spektaklyje. Bandymas žodžius pakeisti fizinėmis detalėmis yra geras pratimas. Scenoje būtų beprasmiška sakyti: „Aš dabar pykstu!“, nes yra daugybė būdų tai parodyti fiziškai.  

 

 „Ruletės“ repeticija. Nuotr. LNDT.

 

Vaidinti spektaklyje pakvietėte kai kuriuos aktorius, kurie dalyvavo Jūsų spektaklyje „Durys“, taip pat ir kitus. Kokio tipo aktorių ieškojote būtent šiam spektakliui? 

 

Malonu dirbti su pažįstamais žmonėmis ir malonu dirbti su nepažįstamais. „Ruletė“ – tai derinys. Be to, pasirinkau aktorius, panašius į personažus, kuriuos turėjau galvoje. Paprastai režisieriai aktorių nesirenka pagal jų išvaizdą, bet kodėl gi ne? Visi LNDT aktoriai yra geri, man būtų nesąžininga vertinti ir spręsti, kurie yra „geriausi“. Manau, kad aktorius kartais gali paguosti, kai juos atrenka pagal išvaizdą, suteikiant jiems galimybę scenoje pabrėžti savo bruožus. Aktorystė dažniausiai reiškia būti kuo nors kitu, bet kartais bent trumpam gali būti tiesiog „savimi“.

 

 „Ruletės“ repeticija. Nuotr. LNDT.

Ar jaučiate didelį skirtumą tarp lietuvių ir norvegų aktorių? 

 

Manau, kad Lietuvos aktoriai labiau linkę išbandyti naujus metodus ir procesus nei Skandinavijoje. Lietuvos teatro tarptautinis statusas yra aukštas, o aktoriai pasitiki savimi. Nedaugelis kitų nacionalinių teatrų gauna tiek daug kvietimų į gastroliuoti užsienį kaip LNDT. Pavyzdžiui, Oslo nacionalinis teatras niekada nėra išvykęs į užsienį. Galbūt šis pasitikėjimas susijęs ir su šalies dydžiu – būnant mažam, lengviau bandyti, o nepavykus per daug nesigėdijant vėl bandyti, ir taip pasiekti įdomesnių rezultatų. Aktoriai ir režisieriai, dirbantys, tarkime, Paryžiuje, tikriausiai labiau jaudinasi. Nesėkmė ten gali reikšti karjeros pabaigą, ir tada gali kilti pagunda būti protingiems, o ne kūrybingiems. Man vis labiau patinka dirbti už Norvegijos ribų ir naudotis tokiu pasitikėjimu.

 

Esate gana ramus, santūrus žmogus, bet scenoje galite būti juokingas. Nuo ko tai priklauso?

 

Šaukti ir stresuoti – ne mano būdui. Vienintelį kartą prieš 26 metus ant kažko šaukiau, ir man dėl to iki šiol gėda. Visi darome tai, kas mums patinka, todėl ir esame repeticijų salėje kartu. Ir mums moka už tai, kad ten esame!!! Man tai yra mano namai, vieta, kur praleidžiu daugiausia laiko. Būtų labai neprotinga užpildyti tuos namus stresu ir nerimu. O gal būnant atsipalaidavus natūraliai atsiranda humoras? Nežinau, ar esu juokingas, ar ne. Jaučiu, kad situacijose ir personažuose visada ieškau liūdesio, bet galbūt giliai širdyje būtent tai ir yra humoras – bandymas susidoroti su nelaimingu gyvenimu.

 

Norvegija yra gamtos karalystė. Tai bene vienintelė šalis, kuri ilgą laiką kovojo su tarša, o dviviečių automobilių savininkai jau seniai moka dvigubą mokestį už išmetamą anglies dioksido kiekį. Ką matote Vilniuje? O gal esate įpratę didžiąją gyvenimo dalį praleisti teatre ir mažiau pastebite gyvenimą už jo ribų? 

 

Iš tiesų esu kilęs iš labai civilizuotos šalies. Dirbęs 70 šalių, manau, galiu tai pasakyti be arogancijos. Socialinei demokratijai įsitvirtinti reikia kelių kartų, bet kai ji jau yra ir veikia, savotiškai stebina, koks stiprus yra žmonių moralinis kompasas. Mokesčių mokėjimas su malonumu yra to ženklas. Valstybė nėra „kažkas kitas“, ji yra „tu ir aš“. Be to, tarp žmonių vyrauja didelis pasitikėjimas, o tai pasitaiko gana retai. Tačiau šis nuostabus bendruomeniškumo jausmas turi ir neigiamą pusę – mes tikime, kad likęs pasaulis pritaria mūsų vertybėms. O taip nėra. Daugelį metų Norvegija buvo lengvas lietuvių nusikaltėlių taikinys, ir vienu metu, esu tikras, Norvegijoje kalėjo daugiau lietuvių nei pačioje Lietuvoje. Aš užaugau niekada nerakindamas durų, net mieste. Tačiau viskas keičiasi, ir dabar Oslas yra gana pavojingas miestas su daug daugiakultūrinės painiavos. Vilniuje iš tikrųjų jaučiuosi saugiau nei namie, manau, kad tai draugiška vieta. Lietuvoje lankausi nuo 1990-ųjų, tad metai po metų turėjau galimybę matyti tautos gimimą ir stebėti jos raidą. Nors nemoku kalbos ir visada būsiu tik svečias, apie Lietuvą žinau daugiau, nei žmonės mano. Taip pat žinau, kad tapatybė yra dinamiškas dalykas. Per mano gyvenimą Norvegija iš skurdžiausios Europos šalies tapo turtingiausia. Tai buvo nuostabi, bet ir skausminga kelionė. Senosios vertybės nyksta, naujos vystosi, ir ne visada į gerąją pusę. Nuolatiniai pokyčiai verčia tave, kaip žmogų, keistis kartu su jais. Man smalsu, kaip Vilnius su tokiais iššūkiais susidoros per ateinančius dešimtmečius.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2024 m. birželis 21 d. 21:42 / knapsen

nuvylė ir nepatiko. Sunku suprasti tą šiuolaikinį meną :(

2024 m. vasaris 13 d. 17:01 / Mama

Ačiū. Nuostabus spektaklis.

2023 m. lapkritis 30 d. 22:13 / Žiūrovė

Gaila, kad tik 1 dalis! Koks nuostabus spektaklis, aktoriai, idėja ir įgyvendinimas puikus! Vienas geriausių paskutiniais metais matytų spektaklių.

daugiau