Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ Premjera

  • Režisierius

    Yana ROSS

  • Trukmė

    1 val. 30 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. rugsėjo 21 d.

  • N-16, spektaklyje kalbama smurto, gyvūnų kankinimo temomis

Apie

Pagal Davido Fosterio WALLACE’O to paties pavadinimo esė ir kitus kūrinius

Iš anglų kalbos išvertė Ignas BEITSAS

 

Pastaruoju metu retai Lietuvoje spektaklius statanti ir su septyniais kitais menininkais savo vadovavimo kadenciją Ciuricho teatrui (Schauspielhaus Zürich) baigianti Yana Ross rugsėjo mėnesį žiūrovus pakvies į premjerą LNDT Mažojoje salėje.

Naujam spektakliui Yana Ross pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.

„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.

„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.


Dėkojame: prof. dr. Mintautui Gutauskui, Rimgailei Renevytei, visiems žaislus dovanojusiems žmonėms.

 

 

 

CONSIDER THE LOBSTER

© 2006 by David Foster Wallace

 

Excerpts from BRIEF INTERVIEWS WITH HIDEOUS MEN

© 1999 by David Foster Wallace

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Yana ROSS
  • Dailininkas — Zane PIHLSTROM
  • Kompozitorius — punk after kant
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Kūrybinis režisierės asistentas — Naubertas JASINSKAS
  • Kostiumų dailininko asistentas — Pijus DULSKIS
  • Režisierės asistentas ir dailininko asistentas parenkant rekvizitą — Rokas LAŽAUNYKAS
  • Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Du omaro paruošimo būdai // Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kultūros barai“, 2023 m., Nr. 12

Du omaro paruošimo būdai

Ramunė Marcinkevičiūtė, „Kultūros barai“, 2023 m., Nr. 12

 

Režisierė Yana Ross, statydama spektaklius Lietuvoje, dažniausiai rinkdavosi dramas, dar neįtrauktas į mūsų teatrų repertuarą - Elfriede's Jelinek „Bembilendą“ (2007), Arthuro Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“ (2010), Tadeuzso Słobodzianeko „Mūsų klasę“ (2013, visi trys LNDT), Odono van Horvatho „Vienos miško pasakas“ (2019, Valstybinis jaunimo teatras). Intrigavo būtent autorių ir kūrinių pasirinkimo strategija. Nors režisūra ne visada įtikinamai išreikšdavo spektaklio idėjas, bet kone visais atvejais sužadindavo smalsumą, apie ką jis ir kodėl dabar. Dirbdama Vilniuje, režisierė tam tikru atžvilgiu edukavo teatro bendruomenę ir žiūrovus, nors tokio tikslo gal net nesiekė. Supažindindama publiką su mažiau žinomais tekstais, ko gero, visais jais bandė atskleisti, kokius pavojus šiuolaikinei visuomenei kelia klestintys stereotipai.

Pasklidus žiniai, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Yana Ross kuria spektaklį pagal žurnalo „Gourmet“ 2004 m. rugsėjo numeryje publikuotą Davido Fosterio Wallace'o straipsnį „Apmąstant omarą“, pradėjau laukti premjeros. Wallace'as - kultinė savo kartos amerikiečių asmenybė,  pas mus (arba man) menkai žinoma. Pirmasis jo kūrybos vertimas - apsakymų knyga „Užmarštis“ lietuviškai pasirodė tik 2021 m.

Režisuoti spektaklį pagal straipsnį žurnalui, be abejo, netikėtas pasirinkimas. Tiesa, režisierė jau buvo išbandžiusi Wallace'o stilių - prieš porą metų Ciuricho teatre Schauspielhaus Zürich adaptavo scenai jo apsakymų rinkinį „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ (Brief interviews with Hideous Men, 1999). Tačiau reportažo apie omarų festivalį, kuris 2004-aisiais Meine vyko jau 56-ąjį kartą, inscenizacija vis dėlto yra kas kita. Net jei saulės nutviekstoje linksmybių ir omarų valgymo šventėje Wallace'as įžvelgia visuotinį pamišimą, o masinės kultūros viešpatavimą laiko grėsme. Svarbi straipsnio intencija - atkreipti dėmesį, ir ne bet kur, o maistui skirtame žurnale, kad paplitęs gaminimo būdas, gyvus omarus metant į verdantį vandenį, sukelia jiems didžiulį skausmą. Tačiau Meino festivalis - šviežių omarų valgymo fiesta - sėkmingai vyksta iki šiol, nors kai kur pasaulyje sykiais grįžtama prie tos pačios temos. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė 2021 m. svarstė Gyvūnų gerovės įstatymo pakeitimus, kuriais, be kita ko, draudžiama kepti ar virti gyvus omarus, aštuonkojus, krevetes. Atsižvelgta į rezultatus tyrimo, kurį vyriausybės užsakymu atliko Londono ekonomikos mokyklos mokslininkai, kad nustatytų, ar moliuskai (tiksliau, galvakojai, pavyzdžiui, aštuonkojai) ir vėžiagyviai patiria skausmą, kančią.

Nors Lietuvoje omarai toli gražu nėra patiekalas masiniam vartojimui, spektaklio aktualumą užtikrina konsumerizmo pertekliaus ir empatijos stygiaus, būdingų šiuolaikinei visuomenei, kritika, išvengiant teisuoliško tiesmukumo. Yana Ross ir aktoriai, dalyvaujantys spektaklyje, taiko lengvos ironijos kodą, ko gero, atsižvelgdami į tai, kad Wallace'as, net rašydamas apie liūdnai pagarsėjusius reiškinius, įžvelgdavo juose juokingų dalykų. Dramatizmo ir komizmo sąveika suteikia spektakliui režisūrinės energijos, atliepiančios Wallace'o stilių. Ir, žinoma, kuriančios sceninę įtampą.

Režisierė reprezentuoja kintančias spektaklio nuotaikas. Keturi aktoriai, apsimovę atpažįstamus tautinio kostiumo sijonus, vilkėdami marškinėliais su Meino festivalio logotipais, užsidėję tautinio kostiumo karūnėles atlieka įžanginį šokį-prisistatymą, tačiau jo komiškumas nenustelbia slogios pasmerktumo nuojautos. Tada visi pasineria į energingą omarų festivalio džiugesį, mėgaujasi, stebėdami, kaip iš didelių garuojančių puodų traukiami šimtai omarų, tiksliau tariant, raudona virto vėžiagyvio spalva nudažyti plastikiniai vaikų žaislai. Vykęs sumanymas, nes figūrėlės barška, dedamos į lėkštes, o užstalėje sėdintys valgytojai laužo lėlyčių rankas, kojas, nutraukia galvas, imituodami omaro dorojimą.

Publikos aktyvumui paskatinti aktoriai užduoda klausimus. Pirmasis - nekalta žinių apie omarus patikra (kokios spalvos jų kraujas, kokia gyvenimo trukmė), antrasis skirtas žmogaus sandarai (kiek mūsų organizme yra vandens, kiek svertų nudirta oda). Žiūrovams paspendžiami spąstai, nes teiraujamasi, ar žmogus irgi yra žvėris. Rinkčiausi apibūdinimą „gyvūnas“, bet suprantu siekį užaštrinti formuluotę. Žiūrovas, į šį klausimą atsakęs teigiamai, pagyvėjusios publikos akivaizdoje kviečiamas į sceną polaroidinei nuotraukai su Martynu Nedzinsku. Menka smulkmena - aktorius sėdi narve, o žiūrovui leidžiama pasirinkti, ar nusifotografuos su juo uždarytu, ar prašys išleisti į laisvę. Tą vakarą žiūrovas paliko aktorių „už grotų“, mačiau, kaip jo veidu nuslinko nusivylimo šešėlis. Nejau po Vilnių pasklis nuotraukos su Nedzinsku narve greta džiūgaujančios publikos? Taip fotografuotis mėgsta medžiotojai prie savo laimikių.

Toks, iš pirmo žvilgsnio atrodytų nereikalingas, žiūrovų aktyvios įtraukties pasitelkimas, tarsi paverčia visus, sėdinčius salėje, ta turistaujančių žioplių minia, kuri stebi Meino festivalyje vykstančius tradicinius jūros deivės rinkimus, užsuka į tirą, šaudo į judančias figūras (gerai sumanytas režisūrinis efektas).

Empatiją spektaklyje išreiškia Elzės Gudavičiūtės įkūnyta jauniausia festivalio dalyvė, nuostabos pilnomis akimis. Ji negali patikėti, kad žmonės tokie nesupratingi, emociškai nejautrūs. Ne tik smerkia pragaištingą jų elgesį su gamta, su gyvūnais, bet ir pati įlipa į didelį garuojančio vandens katilą, kad patirtų tai, ką prieš mirtį jaučia omaras. Vėliau pasislepia raudoname čežančiame omaro kostiume, o kai vėl atgręžia publikai veidą, atrodo, pats jūrų vėžys maldauja gailestingumo.

Jūratei Viliūnaitei patikėti dramatiški epizodai apie traumuotas motinas, spėju, į spektaklio dramaturgiją įtraukti iš rinkinio „Trumpi atgrasių vyrų interviu“. Vienoje iš finalinių scenų aktorė netikėtai užsiriša skarelę ant kaktos,   kaip tą mėgo daryti Wallace'as, „kad galva nesusprogtų“, užsideda akinius ir svarsto, kas yra gera literatūra.

Aktorių Jūratės Vilūnaitės, Salvijaus Trepulio, Martyno Nedzinsko perteikiamas nuotaikas vienija beaistrė pasmerktumo būsena, persmelkianti visą spektaklį. Kad ir kas jie būtų - naratoriai, omarų virėjai ar valgytojai, sutrikusios, traumuotos motinos, tėvų užguiti vaikai suaugusiųjų kūnuose - pasmerktumas kaip nuolat besisukantis skriaudų, daromų vieni kitiems, ratas, asmeninių ir globalių katastrofų grėsmė ar patį Wallace'ą apėmusi stipri, persekiojanti depresija, lėmusi jo savižudybę, tvyro tarsi garai, besiveržiantys iš viryklių, verdančių omarus.  

Yanos Ross spektaklis man priminė kitą, nepalyginamai radikalesnį omaro paruošimo scenoje būdą. Socialinio teatro kūrėjas ir provokatorius Rodrigas Garsia buvo vienas iš tų, kurie 2009 m. pelnė Europe Prize Theatrical Realities. Europos apdovanojimų už teatrinę realybę ceremonija vyko Vroclave, į programą buvo įtrauktas ir pusvalandžio trukmės Garsia performansas „Nelaimingi atsitikimai: nužudyti, kad suvalgytum“ (Accidens: Matar para come, 2005), sukėlęs dalies žiūrovų pasipiktinimą, aktyvius Gyvūnų teisių gynėjų protestus, kai atlikėjas žiūrovų akivaizdoje nukankino, iškepė ir suvalgė omarą.

Išėmęs vėžiagyvį iš talpos su vandeniu, Garsia pakabino jį ant virvės pusantro metro aukštyje virš grindų. Omarui prie kūno įtaisė mikrofoną lėtos mirties garsams fiksuoti. Rūkydamas cigarą stebėjo omarą, retkarčiais apliedamas jį vynu. Galiausiai nukabino nuo virvės, sukapojo virtuviniu smulkintuvu, apibarstė prieskoniais ir iškepė aliejuje. Įsipylęs baltojo vyno taurę, kramsnojo omarą, pasakęs, kad žiūrovai gali skirstytis - netrukdys mėgautis kepsniu. Rodymą, kuriame buvau, nutraukė žiūrovas, dar gyvą omarą nukabinęs nuo virvės ir įmetęs atgal į indą su vandeniu. Supykęs atlikėjas, rėkdamas kažką panašaus į „Dink iš čia, tai mano spektaklis“, išvarė drąsuolį iš salės. Pasibaigus seansui, prie teatro jau budėjo keletas policininkų.

Tai tiek apie omarus teatre. Ir apie mus už teatro sienų.

Wallace'as savo sprendimą neužbaigti romano „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest, 1996) fabulos aiškino tuo, kad „visi atsakymai yra po paskutinio puslapio“, „už pačios istorijos rėmų“. Ten ieškokime ir spektaklio „Apmąstant omarą“ tęsinio bei padarinių. Apie Yanos Ross spektaklį įdomu galvoti, o tai, kas galėtų būti yda, yra stilistinė jo ypatybė - neišbaigtumas, kažko daugiau trūkumas, fragmentuota sujauktų jausmų išraiška. Ir nerimą kelianti pasmerktumo nuojauta.

Reiklus žiūrovas. „Apmąstant omarą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre // Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 32 (1481), 2023-10-06

Reiklus žiūrovas. „Apmąstant omarą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 32 (1481), 2023-10-06

 

Įsivaizduoju, kaip žmogus, sparčiu žingsniu lenkdamas Kaziuko ar kokios kitos Vilniaus mugės, nusidriekusios Gedimino prospektu, palapines, tikisi kuo greičiau, kol dar riebaluose kepinamo maisto kvapas neįsigėrė į drabužius, pasislėpti nuo minios šurmulio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jis viliasi atvangos sielai, grožio, poezijos, bet pataiko į dar vieną šiurkščią mugę. Šįkart į raudonos ir mėlynos, JAV vėliavos spalvų Omarų festivalį. Prieš spektaklį jam siūloma užkąsti sumuštinių, o scenoje pasitinka ne tik ryškios šviesos, spalvos ir triukšmai, bet ir viktorina su žiūrovais, prizai, Omarų festivalio emblema, plastikiniai vėžiagyviai, languota klijuote užklotas stalas, animacinių filmų humoras, džinsais ir raudonais festivalio marškinėliais vilkintys aktoriai bei visas kitas mugės kičas. Ir viso to kritika, atkuriant tai spektaklyje „Apmąstant omarą“ pagal Davido Fosterio Wallace’o to paties pavadinimo esė ir jo grožinių kūrinių ištraukas.

 

Pagrindinį esė klausimą, ar moralu dėl mūsų gastronominio malonumo skausmą jaučiantį gyvūną virti gyvą, autorius išplečia iki platesnės estetikos ir etikos santykio problemos ir to, apie kieno skausmą ir kančias mes dar linkę negalvoti, kad galėtume gerai gyventi. Iš režisierės Yanos Ross ir bendrakūrėjų spektaklio matyti, kad jiems svarbesnė etika, o estetika, t.y. raiškos priemonės, nepaisant originalumo ar subtilumo, pajungiamos turiniui tiesiausiu būdu ištransliuoti. Bet ką daryti žiūrovui, kuris jį jau žino?

 

Svarbiausia spektaklio „Apmąstant omarą“ vertybe laikau Wallace’o kūrybos aktualizavimą, nes, atsižvelgiant į glaudžias scenos kūrinio sąsajas su gastronomija, jis yra užkandis, o pagrindinis patiekalas – tekstai ir knygos. Tad šiuo atveju teatras nurodo intelektualų ir vertingą skaitinių sąrašą. Gal to ir užtektų?

 

Kyla abejonė, ar scenoje prie languota klijuote užtiesto stalo, aktoriams „valgant“ iš puodų traukiamus virto omaro spalvos žaislinius automobilius, kareivėlius ir lėles, pakartoti pagrindiniai esė klausimai suskamba įtaigiau ir stipriau, ar tai kaip nors išplečia jų prasmes ir leidžia atrasti kitokį žvilgsnį į tekstą, nes emocinį atsaką kelia menką. Kaip ir scena taksi, kurioje iliustruota esė išnašoje mažomis raidėmis užrašyta mintis apie masinį turizmą: kaip turistai esame ekonomiškai svarbūs, bet egzistenciškai bjaurūs. Tačiau spektaklyje ne tik išsakomos svarbiausios esė mintys, bet ir įpinama ištraukų iš grožinių Wallace’o kūrinių – ankstesnio nei į lietuvių kalbą išversta „Užmarštis“ (2004) (vertėjas Ignas Beitsas, leidykla „Rara“, 2021) jo apsakymų rinkinio „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ („Brief Interviews with Hideous Men“, 1999).

 

Koliažinės struktūros spektaklyje apsukus ilgus metalinius masinės festivalio virtuvės stalus-šaldiklius, kitoje jų pusėje atsiveria nedidukai atributų pripildyti kambariai (dailininkas Zane Pihlstrom). Iš jų kyla grožiniai Motinos (Jūratė Vilūnaitė), besišlykštinčios savo kūdikiu ir nesuprantančios, kodėl visi meluoja, kad jis mielas, vyro (Salvijus Trepulis), dėl savo santykio su motina rišančio seksualines partneres prie lovos, kito vyro (Martynas Nedzinskas), išpažįstančio apie jam prieš akis savo genitalijas be jokio paaiškinimo demonstravusį tėvą, monologai. Spektaklyje vaikystės traumos susipina su dėl pelną generuojančios masinės pramogos mugėje kenčiančiais omarais ir virsta virtais žaislais. Toks scenoje iliustruotas Wallace’o kūrybos iškarpų koliažas, papildomas jo paties interviu ištraukomis apie gerą literatūrą ir jos funkciją padėti žmogui pakelti vienatvę bei nuraminti neramius ir pažadinti miegančius, vis dėlto atrodo itin išlengvintas ir supaprastintas jo kuriamo pasaulio ir pasaulėžiūros modelis, atpažįstamas iš Wallace’o apsakymų rinkinio „Užmarštis“ bei kitomis kalbomis nesunkiai pasiekiamų jo tekstų.

 

Sunku suprasti, kodėl kyla spektaklio paviršutiniškumo įspūdis, žinant, kad spektaklio režisierė yra Wallace’o, kurį analizuoja jau dešimtmetį, žinovė ir tikrai atsakinga kūrėja. Tačiau palyginus su autoriaus tekstų tirštumu ir sudėtingumu – juos skaitydamas anaiptol ne visada jauti teksto malonumą, nes stilistiškai jie pagauna nenutrūkstamo medijų srauto pagreitį, įtraukia specifinį, tarkim, rinkodaros žodyną, nesiplėtoja pagal klasikinę struktūrą ir baigiasi, kada panorėję, – spektaklis panėšėja į „bibliją beraščiams“, pateikiančią gerokai sukramtytą Wallace’o kūrinių versiją, kurioje labiausiai išryškėja rašytojo apmąstomos masinės kultūros banalumas ir nuobodulys (esė jis pripažįsta, kad Meino omarų festivalio aplinka, grūdimasis eilėse ir kvailos komercinės pramogos jam svetimos) bei svarbus jo grožinių kūrinių elementas – pasibjaurėjimas, jį spektaklio kūrėjai siekia šokiruojamai perteikti luošos motinos (Vilūnaitė) ir jos sūnaus (Nedzinskas) duetu, kuris iki galo nesužeidžia.

 

Aktoriams tenka nemenka užduotis koliažinėje spektaklio dėlionėje sukurti daugybę kaleidoskopinių vaidmenų. Jie turi ne tik papasakoti ir iliustruoti esė turinį, keliomis detalėmis – tautinėmis juostelėmis, sijonais ir liaudies šokių judesiais – parodyti, kad pas mus „tas pats“ (nors paralelė vedama pernelyg lengvai), bet ir papildyti jį scenomis iš grožinių Wallace’o kūrinių. Aktorei Elzei Gudavičiūtei tarp kitų tenka ir sąžinės vaidmuo – naivaus vaiko, bandančio pavaizduoti verdančio omaro skausmą ir gadinančio šeimos vakarienę teisingais, bet nepatogiais klausimais. Nedzinskas įtaigiausiai, šiek tiek iš aukšto, groja jo gerai įvaldytą pasibjaurėjimo temą. O įdomiausia stebėti Vilūnaitę ir Trepulį, kuriems toks žanras mažiau pažįstamas ir reikalaujantis daugiau pastangų. Suprantant, kad bet koks spektaklis kiekvieną kartą įvyksta šiek tiek kitaip, antrąjį premjeros vakarą – rugsėjo 22 d. – aktorių energija atrodė vangi, stokojanti užsidegimo ir žaismės.

 

Įsivaizduoju dar vieną žiūrovą, pavydžiai skaitantį Almos Braškytės recenziją „Postindustrinės vienatvės zondas: giliai, giliau, dar giliau“ („Menų faktūra“, 2021 10 29, https://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=704210) apie Ciuricho teatre (Schauspielhaus Zürich) Ross statytą spektaklį „Brief Interviews with Hideous Men“ („Trumpi atgrasių vyrų interviu“) pagal Wallace’o apsakymus. Ne tik įtaigiai aprašyti, į atmintį įstringantys aštrūs ir provokuojantys spektaklio momentai, tarkim, tikras pornografinių filmų aktorių atliekamas lytinis aktas, savo išmatomis žaidžiantis senelis-kūdikis ir kt., bet ir autorės perteiktas intelektualinis bei emocinis spektaklio plotis ir gylis verčia klausti, kodėl Ciuriche tokia įspūdinga ir galinga, o pas mus labai jau sumažinta Wallace’o versija. Ar tai pasitikėjimo žiūrovais, ar resursų klausimas?

 

Teatre man vis dar svarbus klausimas „kaip“, paverčiantis turinį menu. Rūpi išraiškos priemonių originalumas, išradingumas, grožis, bjaurumas, estetinis ir emocinis jų poveikis, o ypač santykis su žiūrovu. Kičas, trash’ascamp’as, kurio gausu spektaklyje „Apmąstant omarą“, – nors gali ir nepatikti, tačiau, be abejo, yra vienos iš šiuolaikinio meno raiškos priemonių. Bet kokį poveikį jos išgauna šįkart? Priklauso nuo žiūrovo. Iš spektaklio tono peršasi išvada, kad idealus jo žiūrovas būtų ir potencialus Omarų festivalio dalyvis, kuris, kitaip nei tie, kuriems tokių renginių etika ir estetika yra atgrasi, galėtų nors truputį juo mėgautis ir patirti jame malonumą.

 

Pabaigoje įsivaizduoju dar vieną žiūrovą – gyvenime nevalgiusį omaro, gal net ir lietuviško vėžio, jau kurį laiką apskritai vegetarą, prieš spektaklį besirengiantį intelektualiai „diskusijai“ su spektaklio kūrėjais ir dėl to perskaičiusį Wallace’o esė ir keletą kitų jo kūrinių. Taip pat nepamiršusį ir spektaklio aprašyme kūrėjų minimos Susan Sontag esė „Apie kitų skausmą“ („Regarding the Pain of Others“, 2003). Jam nesunku pastebėti, kad pastarasis tekstas apie karo fotografiją, istorinę jos raidą, tuos privilegijuotuosius, kurie į skausmą žiūri, ir tuos, kurie jį kenčia, bei daugybė su tuo susijusių įžvalgų liko paraštėse. Jam nesunku pačiam pasidaryti išvadą, kad karas, kaip ir žiaurus elgesys su gyvūnais, išnaudojant juos maistui, yra dar vienas reiškinys, apie kurį turime negalvoti, kad galėtume mėgautis vakarietišku gyvenimu. O šis žmogiškosios būties paradoksas jautriam individui vis dėlto sukelia stiprų vidinį prieštaravimą ir konfliktą.

 

Kad ir kaip būtų, tokiam žiūrovui tokio spektaklio kaip „Apmąstant omarą“ yra negana, tiesiog per mažai. Nei jam juokinga stebėti festivalio banalaus gražuolių konkurso parodiją – negelbsti net akivaizdus jos pliusas, kad ji yra ne įprastai seksistinė, paverčianti moteris objektu, o papildyta įvairiomis lytimis, – nei įdomu matyti abejingą Džeką Sperou iš „Karibų piratų“. Toks žiūrovas iš teatro norėtų daugiau – tiek intelektualiai, tiek estetiškai. Pagaliau jis pasijunta svetimas, tarsi su juo spektaklis nesikalbėtų. Žinoma, tokių žiūrovų kaip ji(s) gal ir nėra daug (nors kas galėtų pasakyti), tad ar verta apie juos galvoti. Tačiau vis dėlto viena iš stipraus kūrinio ypatybių – atsiskleisti keliais lygmenimis skirtingiems žiūrovams.

Neik į teatrą – gausi valgyt // Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“, 2023 m. rugsėjo 29 d. Nr. 18 (1418)

Neik į teatrą – gausi valgyt

Giedrė Kazlauskaitė, „Šiaurės Atėnai“, 2023 m. rugsėjo 29 d. Nr. 18 (1418)

 

Nacionaliniame dramos teatre įvyko premjera pagal Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, vertė Ignas Beitsas). Prie pat įėjimo davė sumuštinių su krabų mišraine. Žmonės kultūringai kramtė sustoję, į salę nesinešė – dar pritrupins. Neik į teatrą – gausi valgyt.

Omarus jaunimas kažkodėl vadina lobsteriais – anglicizmų tvano mada, o „lobsteriai“ rimuojasi su „hipsteriais“. Suprantama, spektaklis prasidėjo interakcijomis su publika – kantriai kenčiau, šita tendencija turbūt truks dar kokį dešimtmetį. Į viktoriną imituojančius klausimus atsakinėjo veikiausiai kiti aktoriai (trečioje eilėje sėdėjo panašūs į LMTA studentus). Nieko čia blogo, režisierė juk yra ir pedagogė: jai rūpi tai amžiaus grupei aktualios temos. Faktas, kad jos gausiausiai ir vartojamos, turint omenyje bilietų pardavimus. Grožio konkurso delegatai spektaklyje – paaugliai, niolikmečiai, beveik ir priartėję prie studento statuso. Paaugliška Gretos Thunberg retorika (akt. Elzė Gudavičiūtė) skamba naiviai (nors ji kelia rimtas problemas) – mus tai erzina kažkokiu kaprizingumu, netikroviškumu ir paradoksaliu egoizmu. Arba išsidirbinėjimas iš įvardžių („Save suvokiu kaip mes arba jie“) – nesupranti, ar čia režisierės ironija, ar pozicija. Atrodytų, kad jai juokinga, bet juk visko mačiusi ir dirba su jaunimu, net ir Berlyne.

Patiko neerotiški tautiniai sijonai, būdingi cepelininėms, pripučiamas omaro kostiumas ir vos užgriebta, labai paviršutiniška motinystės tema. Bene stipriausias epizodas – sūnus (akt. Martynas Nedzinskas) slaugo neįgalią motiną, perteikdamas jai tokią meilę, kokios pats negavo. Bet kaip ir spektaklyje pagal Kafkos kūrybą (rež. Oliver Frljić) – gan padrikų minčių mišinys, publicistika scenoje. Pacituojama net Judith Butler, bet greta Wallace’o gyvūno kančios ir nežinia iš kur išnirusios motinystės temos – trys grybai į barščius. Patiko plastikiniai raudoni omarai, graibstomi mėlynomis pirštinėmis (spalvų kontrastas sveika žiūrovo sveikatai). Mes vis dar bjaurimės traumų (tikrų ir šiek tiek išpūstų) ekspozė žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose, bet žmonių, kurie gyvena statistinį normaliųjų gyvenimą, traumos dar labiau šokiruoja – jos net nereflektuojamos. Galima sakyti, jie gyvena veltui – jiems nieko neatsitiko.

Gudavičiūtė surakintomis rankomis lenda į 40 laipsnių karščio vandens baseiną, tikrina verdamo omaro savijautą. Na taip, vaikiška – labai naivu. Skamba bene Wallace’o žodžiai, kad su gyvūnais mes elgiamės kaip naciai. Spektaklio intro aktorė skundžiasi, kažkoks kritikas parašė, esą jos santykis su vaidmeniu seksualinis. Bet juk čia nieko blogo – tikrai ne kiekviena (-as) gali tokį scenoje sukurti. Jūratė Vilūnaitė, priešingai, niekuomet scenoje nebūna vaikiška, net jeigu šoka pagal country muziką su tuo neerotišku tautiniu sijonu. Nekorektiška sakyti, bet man country šiek tiek primena kiaulių žviegimą. Arba kai velka per grindis blizgančios suknios, primenančios Undinėlės uodegą, šleifą. Karnavalas dera prie bendros stilistikos, prie vaikų kambario, užgriozdinto smulkiomis ryškiomis plastikinėmis detalėmis. Juk ir hipsteriai vis dar truputį vaikai. Paskutinė scena – stalas su keturiais apaštalais, paskutinė vakarienė, nuo sienos žvelgia naivusis flash Jėzus. Taip, neblogai būtų peržiūrėti katekizmo skirsnį, kuriame kalbama, esą gyvūnai neturi sielos. Jeigu Bažnyčiai dar nors kiek rūpi išlikti, žinoma.

Ross dar nuo „Bembilendo“ laikų mėgsta kempą, kičą ir blizgučius. Ji yra viena ryškiausių šiuo metu teatre dirbančių režisierių (dar yra Kamilė Gudmonaitė, Uršulė Bartoševičiūtė, bet jos jaunesnės). Ir vis dėlto trūksta kažkokios visumos, koncepcijos, aiškesnės postmodernaus balagano ašies. Greitojo maisto stilistika jau pabodusi. Žmonėms, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą mėgino išgyventi iš kirvio, omarų skausmas nelabai aktualus – jie jų šiaip ar taip nevalgo, kaip ir šlamštmaisčio. Ką spektaklis gali pasakyti jiems? Nieko, nebent suerzinti, bet ne veganizmo naudai.

Apmąstant naujausią Yanos Ross spektaklį // Alma Braškytė, menufaktura.lt, 2023 10 03

Apmąstant naujausią Yanos Ross spektaklį

Alma Braškytė, menufaktura.lt, 2023 10 03

 

Yana Ross stato spektaklius Lietuvos scenose nuo 2007-ųjų, tarpais išvykdama statyti svetur. Pastaraisiais metais tarpai jos lietuviškųjų spektaklių punktyre darosi vis ilgesni. Paskutinį kartą Lietuvoje ji išleido premjerą („Vienos miško pasakas“ pagal Ödöno von Horvátho pjesę, Valstybiniame jaunimo teatre) 2019 metais. Spektaklis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą ir tebėra repertuare. Rekomenduoju pažiūrėti, jeigu per neapsižiūrėjimą praleidote. Tai vienas stipriausių ir įdomiausių pastarojo meto mūsų scenos kūrinių, įdėmiai žvelgiantis į vidutinio lietuvio mentalitetą: savivoką, požiūrį į šeimą, dabartį ir istoriją. Žvelgiantis su simpatija, bet neapeinantis ir nemaloniausių to mentaliteto bruožų. Tokiu pačiu geriausio režisieriaus „Kryžiumi“ buvo įvertinta ir Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2013) - spektaklis apie Holokaustą per įvykių viename Lenkijos kaime istoriją. Tie spektaklio veikėjai lenkai puikiausiai galėjo būti lietuviai, o jų kaimynai Lenkijos žydai - mūsų, Lietuvos, žydai. Dar vienas spektaklis, kurio negalima nutylėti apžvelgiant svarbiausius Yanos Ross lietuviškojo punktyro darbus - „Bembilendas“ pagal Elfriedę Jelinek (2007, OKT / LNDT), pirmasis režisierės darbas pas mus, nukreipęs lietuviškąjį teatrinį žvilgsnį į globalesnio pasaulio erdves ir kritiškai pažvelgęs į Vakarų pasaulio elgesį prieš islamiškąjį po rugsėjo 11-osios išpuolio.

 

Ir štai turime naują brūkšnelį punktyre - „Apmąstant omarą“ pagal Davido Fosterio Wallaceʼo esė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Amerikiečių prozininkas, omarų (virimo ir valgymo) festivalis vienos amerikietiškos valstijos pakrantės provincijos miestelyje. Yana Ross šįkart nesidomi specifiškai mumis. (Nors spektaklis prasideda kepurine ir sunkiais lietuviškais sijonais - tai tik šelmiškas mirktelėjimas pro teatro langus Gedimino prospekte besiveržiančiam šurmuliuojančiam intertekstui - nesibaigiančioms lietuviškoms mugėms.) Tai, ką ji šįkart dėlioja ant Mažosios salės scenos, kelia universalesnius klausimus apie pačią žmogaus prigimtį.

 

Davidas Fosteris Wallaceʼas

 

Amerikiečių prozininkas, filosofas ir matematikas, akademikų šeimos atžala į Yanos Ross akiratį pateko jau anksčiau. Kasdienybės ir jos ne-herojų aprašinėtojas, turintis ypatingą klausą skaudžiausiems mažų gyvenimų registrams ir specifiškai tragikomišką pasaulio pajautą, matantis žmonių likimus kaip nesuvokiamai absurdiškų neatitikimų, artimiausios aplinkos nejautrumo, kvailumo, žiaurumo ir priespaudos bei paties žmogaus neįsisąmonintų vengimo ir saugojimosi strategijų nulemtas dėliones. Ypač jautriai Wallaceʼas girdėjo kalbą, traukė į paviršių ir eksponavo kalbines manipuliacijas, kuriomis apgaudinėjame save ir kitus. Visą gyvenimą kentėjęs dėl psichikos labilumo ir priklausomybių Davidas Fosteris Wallaceʼas (1962-2008) pasitraukė iš gyvenimo būdamas vos keturiasdešimt šešerių.

 

Prieš porą metų Yana Ross iš Wallaceʼo novelių parašė scenarijų ir Ciuricho teatre Schauspielhaus Zürich pastatė spektaklį „Trumpi interviu su atgrasiais vyrais“ (2021) apie ydingą patriarchalinio vyriškumo paveldą, tebesmaugiantį mūsų laikų visuomenes. Sudėtingos dramaturginės struktūros spektaklis aprėpė daug tiesiogiai nesusijusių siužetinių linijų, siejančių mačistinio vyriškumo pavidalus su seksualinio išnaudojimo, gatvės smurto, nuodijančių šeimos santykių, požiūrio į seksualinės prievartos aukas ir manipuliacinės retorikos apie Holokaustą naratyvais. Spektaklis kėlė aukštus reikalavimus žiūrovui. Neišsigąsti itin atviro kalbėjimo apie intymumą, slegiančių seksualinio išnaudojimo šeimoje scenų, nepakeliamai manipuliatyvaus monologo apie Holokausto ir kitokio smurto aukų patiriamą neva ir teigiamą, „asmenybę turtinantį“ poveikį, bet ir gebėti sutelkti dėmesį sekant keletą tiesiogiai nesusijusių spektaklio naratyvų, konstruoti savąjį spektaklio reikšmių žemėlapį. Kitaip tariant, būti aktyviai mąstančiu žiūrovu spektaklyje, kuris veikia kitais nei įprasta principais: nevaizduoja vieningo ir įmanomo apžvelgti, pagal tam tikrus dėsnius veikiančio ir atomazgos link judančio pasaulio, o užgriūva daugybe netikėtai prasidedančių ir nutrūkstančių siužetų, kurių sąsajas su pagrindinėmis spektaklio temomis žiūrovui tenka užčiuopti pačiam. Wallaceʼo pasakojimų paradoksalus komiškumas spektaklyje buvo transformuotas į teatrinį karnavalą, farsą, kurie leido nepastebimai atvesti žiūrovą prie sunkiausių temų, o vėliau besikvatojant atsikvėpti po slegiančių scenų, kad ir vėl atvestų prie kito nelengvo pasažo.

 

Omaras

 

Tada kanoniniam Čechovo siužetui apie vidinės kančios pagraužtą Ivanovą ir jo ne mažiau liguistą aplinką Yana Ross panaudojo Wallaceʼo esė „Apmąstant omarą“. Berlyno spektaklyje skambėjo fonograma apie kančią, kurią patiria gyvas verdamas omaras ir kaip tos kančios atžvilgiu elgiasi neįvardytas, bet numanomas omaro virėjas, apie tą kančią žinantis, bet jos tiesiogiai nejaučiantis. Gyvūnų kančios tema „Ivanove“ nebuvo svarstoma, tačiau žiūrovui buvo sudaroma galimybė kurti intertekstinėse sankirtose besirandančias reikšmes apie subjektyviai patiriamą skausmą, kurio kiti nemato arba nenori matyti.

 

Akivaizdu, kad ši Wallaceʼo esė ir pats „omaro klausimas“ - tai yra klausimas apie individualiai patiriamą skausmą bei žmogaus gebėjimą suprasti, o tiksliau, pajausti kito išgyvenamą kančią - nebeapleido režisierės. Tam ji paskyrė visą spektaklį su lietuvių aktoriais - savotišką laboratoriją Mažojoje LNDT salėje. Į „omaro klausimą“ įtraukė ir įvairius kasdienybėje aptinkamus svetimos kančios pavidalus iš Wallaceʼo novelių. Nuo maistui ir gurmaniškai pramogai naudojamų gyvūnų fizinio skausmo iki aplinkiniams beveik nematomų psichinių kito žmogaus kančių. Pogimdyminės depresijos arba kančios, kurią sukelia tėvai vaikams (tiek psichologiškai išprusę, bet nestabilūs, tiek primityviai išnaudojantys arba tiesiog nepajėgiantys dėl savojo liguistumo perteikti vaikui ką nors kita nei gyvenimo kaip kančios pajautą ir šitaip pastūmėjantys juos į savinaiką). Skausmo, kurį sukelia narciziškai vien savo paties išgyvenimais apsėstas partneris, kaip serijinis žudikas judantis konvejeriu nuo vieno santykio prie kito. Vaikystės traumų sukeltõs kančiõs ir obsesiškos būtinybės ją išsakyti, virstančios iškreiptomis, vidinę įtampą malšinančiomis seksualinėms praktikomis.

 

Aktoriai ir teatrinė iliuzija

 

Jūratė Vilūnaitė, Salvijus Trepulis, Elzė Gudavičiūtė ir Martynas Nedzinskas - skirtingų „mokyklų“ (Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno ir Rimo Tumino) ugdyti - veikia spektaklyje kaip puikiai vienas kitą suprantantis ir jaučiantis, bendros temos jungiamas ansamblis.

 

Pradžioje jie prisistato kaip aktoriai (paminėdami biografines smulkmenas, kaip nors charakterizuojančias jų pačių dalyvavimą spektaklyje), vėliau pasirodo daugelyje įvairių vaidmenų. Kartais psichologiškai susitapatindami, kartais atsiribodami, komentuodami savo paties ar kolegos personažą, arba virsdami mugės šaudyklos figūrėlėmis, kurios staiga „atvirsta“ į žmones ir prakalba į publiką monologais. Kaip personažas scenoje atsiranda ir pats Wallaceʼas, meistriškai vaidinamas Jūratės Vilūnaitės. Judėjimas tarp įvairių teatrinės iliuzijos kūrimo ir griovimo registrų yra viena pamatinių spektaklio poetikos priemonių, įtraukiančių į aktyvų dalyvavimą ir žiūrovus. Ne tik tada, kai salėje uždegama šviesa ir žiūrovams užduodami viktorinos klausimai, jie gauna prizų ir net yra pakviečiami į sceną. Brechtiškos teatrinės iliuzijos griovimo strategijos, nuolatinis priminimas, kad stebime veiksmą, į kurį neturime vien užsimiršę panirti psichologiškai, įtraukia žiūrovą į aktyvų apmąstymą to, ką girdi ir mato scenoje. Nors ne mažiau svarbu, kad „omaro klausimas“ būtų ne tik apmąstomas racionaliai, bet, pasinaudojant teatro, kaip tiesiogiai jusles veikiančios medijos galimybėmis, išgyvenamas emociškai.

 

Matyk, nenusigręžk

 

Sunkiausią, skaudžiausią, labiausiai slegiančią spektaklio sceną žiūrovai turi išgyventi be jokios teatrinės distancijos priedangos. Motinos, nuo vaikystės kamuojamos vidinės graužaties (nors visų laikomos gražia, gera, aplinkiniais besirūpinančia ir visais požiūriais sėkmės lydima), ir jos sūnaus - tos graužaties, savikritikos ir kritikos išauginto, - tragiškas siužetas yra tas spektaklio centras, nuo kurio labiausiai norėtųsi pabėgti. Bet jeigu nepabėgi, tas spektaklio momentas turėtų keisti suvokėją iš vidaus, įsisąmoninant, įsileidžiant savyje nors dalį šalia egzistuojančios kančios. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinčios Motinos (Jūratės Vilūnaitės) ir jos suaugusio Sūnaus (Martyno Nedzinsko) duetas, pasibaigiantis lėta sūnaus agonija bejėgės motinos akyse, neištrinamai įsirėžia į atmintį. (Panašiai kaip kamuojamai ilgos internetinių seksualinių „paslaugų“ scenos iš „Vienos miško pasakų“.) Tai egzistuoja šalia, tai vyksta kasdien, matyk, nenusigręžk.

 

Galvoti apie gyvūnų patiriamą kančią režisierė išmintingai kviečia kitais būdais. Nei deklaratyvumo, nei manymo, kad galime išties suprasti, kaip skausmą patiria gyvūnas, spektaklyje nėra. Tai daugiau klausimai, biologijos faktų ir hipotezių citatos, mėginimas bent apytiksliai įsivaizduoti. Į visa tai interaktyviai įtraukiama ir publika - per viktorinos klausimus arba tada, kai Elzė Gudavičiūtė paprašo priekinėse eilėse sėdinčių žiūrovų padėti surakinti jos riešus ir 40-čiai sekundžių (maždaug tiek užtrunka, kol numiršta į verdantį vandenį įmestas omaras) nustatyti laikmatį. Tada įšoka į milžinišką vandens talpą, pro kurios matinius šonus matyti, kaip į sieneles neramiai įsiremia galūnėmis.

 

Nejaukumas

 

Ši keista emocija, regis, yra viena iš šio spektaklio poetikos strategijų. (Ne, čia neturima omenyje Freudo aprašytoji unheimlich, nejauka, patiriama susidūrus su nepažįstamais, svetimumu bauginančiais dalykais. Čia turimas galvoje gerai pažįstamas nejaukumas vulgaris, kurio momentai tokie neišvengiami kasdienybėje, bet kurių paprastai vengia teatras.) Yana Ross tuos nejaukumo momentus išdidina, išryškina ir paverčia viena iš savo spektaklio poetikos strategijų. Jie veikia lyg „pakibęs“ vaizdas ekrane - nenatūraliai sulėtėjęs ir erzinančiai virpčiojantis - suardo sklandžią tėkmę ir verčia iš kitos perspektyvos įsižiūrėti į tai, kas vyksta.

 

Taip nejaukiai sulėtintai į sceną žengia Meino omarų festivalio grožio konkurso dalyviai. Jūratės Vilūnaitės septyniolikmetė raudona blizgančių žvynelių suknele. Dėkoja tėvams ir rėmėjams už svajonių išsipildymą. Moja žiūrovams keistu sulėtintu judesiu - tarsi jau dabar būtų iškirpta iš dabarties ir egzistuotų nerealiame laike. Dar nejaukesnis Elzės Gudavičiūtės kuriamos ekologiškai sąmoningos mergaitės mėginimas dalyvauti konkurse, siekti tapti „regiono verslo ambasadore“ ir tuo pat metu kviesti rinktis tai, kas visiškai nepelninga: atsisakyti iškastinio kuro. Tokia Gretos Thunberg sceninė transformacija: suvokianti savo raginimo konteksto dviprasmiškumą, žinanti, kad greičiausiai bus išjuokta. Nejaukumo nežinant kaip reaguoti (lyg turėtų būti juokinga, bet vis dėlto nejuokinga) emocija tvyro per visą grožio konkurso sceną, primenanti absurdišką ir kankinamą viešųjų renginių beprasmybę ir dviveidiškumą. Bet dar labiau mūsų pačių sutrikimą sunkių klausimų akivaizdoje.

 

***

 

Tai tik dalis perspektyvų, kuriomis norisi kalbėti po premjeros - kaip visada, Yanos Ross spektakliai apima daugiau, negu įmanoma aptarti vienoje recenzijoje. Negalima nepaminėti scenografijos (ją kūrė ilgametis režisierės bendradarbis Zane Pihlstromas), kurios pagrindinis elementas - pramoninių metalinių konteinerių-puodų eilė, įvairiai perstumdoma scenoje; panašus konteineris - kūdikio kambarys, kitas - automobilio kėbulas, paskui - tėvo karstas per kurio liuką meta gėles bjaurius vaikystės prisiminimus papasakojęs sūnus. Ir raudoni plastmasiniai žaislai, kurių gausiai prikrauta į dideles prekines talpas - žaisliniai šautuvai, lėlės, mašinėlės. Pastarieji atsiduria puode, patiekiami ant stalo, kraunami į lėkštes, tiesiami vienas kitam atsilaužti - lėlių rankos, kojos, galvos keliauja į lėkštes, atsainiai kramtomos. Iš rašytojo Wallaceʼo portreto pagamintas tiro taikinys, apjuostas lemputėmis, į jį lekia plastikiniai šoviniai.

 

Neaptarta liko dalis siužetinių linijų - spektaklis postdramiškai užlieja reikšmių gausa ir nelengva pasakyti, kur dėti tašką. Vis dėlto lyties tapatybės tema, nužymėta spektaklio pradžioje ir palydėta Judith Butler citatomis, man pasirodė perteklinė - juolab, kad toliau spektaklyje neplėtojama.

 

Ir kaip visada, Yanos Ross spektaklius verta žiūrėti keletą kartų - kaip kad grįžtama prie sudėtingų filmų ar literatūros tekstų.

 

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rudens dienoraštis (II) // Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2023-10-02

Rudens dienoraštis (II)

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2023-10-02

 

Naujojo nuoširdumo (dar vadinamo isteriškuoju realizmu) literatūrinės srovės atstovo amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008; į lietuvių kalbą išversta jo „Užmarštis“) sąmonės srautas, manau, yra ir patogi, ir rizikinga medžiaga scenai, nes režisūrinis teatras lipa į tuos srautus ir generuoja naujus (pvz., „Austerlicas“ Jaunimo teatre). 

Tačiau režisierė Yana Ross kukliai atsivertė vieną D. F. Wallace’o esė – žiūrėdami jos sukurtą eseistinį spektaklį „Apmąstant omarą“ (rugsėjo 22 d.) galime tik apytikriai įvertinti garsaus rašytojo nuoširdumą ir sulyginti jį su režisierės deklaruojamu. Ši esė kuriama racionaliai, publicistiškai ir tampa originalios LNDT reklamos aidu: „Neik į teatrą! Sužmogėsi.“ Daug ką supykdžiusi ir vienu žodžiu patikslinama reklama kol kas pasiteisina. 

Y. Ross į kovą už gyvūnų teises (omarai, kaip ir mūsų lietuviški vėžiai, dedami į verdantį vandenį gyvi) pasitelkia humorą, tiesmukai užkabinami ir žiūrovai salėje. Ankstesniam pastatymui pagal to paties rašytojo kūrybą viename Ciuricho teatre režisierė pasikvietė pornoaktorius, kurie ir baidė, ir traukė nuosaikią šveicarų publiką. 

Taip, XXI a. teatras, kinas, literatūra nebeturi kantrybės, nori greito efekto, todėl nesibodi trenkti tau per galvą ir, kaip sako Yana, atsisakyti „aristoteliško, linijinio dramaturginio mąstymo“. Tikra tiesa, esame atbukę nuo medijų, nuo siaubo tiražavimo, žinom, kad ne visus paveiks verdamo omaro cypimas. Naujasis nuoširdumas teatre išstumia europietišką korektiškumą – jei žiūrovų salėje negali pasakyti kaimynui, kad jo kvepalai (ar pažastų kvapas) tave erzina, scenoje tai pareikšti pageidautina. „Spėkit, kiek svertų nuo žmogaus nudirta oda?“ – klausia aktorius, ir teisingai atsakęs žiūrovas gauna ledinukų maišelį. Tuo metu ant pietų stalo scenoje į lėkštes įdedama žaislinių mašinėlių ir žmogeliukų, kurių net profesionalus aktorius negali įsikišti į burną. O aktorė aprengiama žavingai šiužančia undinės-omaro (?) suknia, ir ji nežinia kodėl šiuža. Į tekstą staiga įterpiamas fragmentas apie motinos nemeilę vaikui. „Kodėl motinystei niekas neruošia?“ – retoriškai klausia vargšelė motina. Panašių nuogų klausimų potekstę perskaito tik tie, kurie susipažino su autorių interviu ir jų ketinimais. 

Abstraktus sceninis mąstymas montuojamas įžūliai, nepaisant jokių kanonų, viena žiūrovė už rankos įtraukiama į sceną ir fotografuojama su žvaigžde Martynu Nedzinsku narve – jis ilgai raito autografą ir linkėjimą – prisimink mane tada ir tada... Sėdėdama arti scenos kažkodėl gėdijausi pažvelgti į aktorių, įkištą akvariuman. Žadėta Platono ola nė kiek nesiformuoja, pakabinamas plakatas, ir tiek.

Kai pirmą kartą perskaičiau žinutę apie restorano virėjus, kurie, įmetę omarą puodan, dėl jo gailaus cypimo greit bėga iš virtuvės, net sudrebėjau. Gyvūno „apmąstymas“ scenoje ir mūsų „sužmogėjimas“ salėje nekelia drebulių.  

Išvirti omarą arba sudeginti žmogų // Aušra Kaminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“ 2023.10.01

Išvirti omarą arba sudeginti žmogų

Aušra Kaminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt 2023.10.01

 

Vienas skiriamųjų Yanos Ross teatrinės kūrybos bruožų yra puiki spektaklio kaip moralės mokyklos ir atviro kūrinio dermė. Ji yra viena kūrėjų, siekiančių parodyti, kaip šiame pasaulyje teisinga elgtis ir drauge spektakliuose pasiūlanti pakankamai medžiagos, kuri leidžia žiūrovams įsigilinti į save bei nesureikšminti autorės pozicijos.

Toks įspūdis sustiprėjo po naujausios režisierės premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), pastatytos pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace`o esė „Apmąstant omarą“ (angl. Consider the Lobster). Šis tekstas – tai literatūrinis komentaras apie autoriaus apsilankymą Rytinėje Valstijų pakrantėje vykstančiame Maino omarų festivalyje. Kūrinyje kone moksliniu stiliumi pasakojama apie šventės tradicijas, omarų virimo taisykles bei mitybos omarais reiškinį. Tarp aprašytų faktų ir iškeltų klausimų labiausiai šokiruoja vienas sakinys: „Viena smulkmenėlė, kuri yra tokia savaime suprantama, jog daugelyje receptų apie ją nė nesivarginama užsiminti, yra ta, kad kiekvienas į puodą dedamas omaras turi būti gyvas.“ 

Ryto allegro. Klaipėdos meras Vaitkus: po kultūros tarybos reformos - daugiau aiškumo finansavime ir skaidrumo ekspertų sprendimuose

Ši frazė išgąsdino dar Berlyno ansamblio teatre, kuriame Ross neseniai statė Antono Čechovo „Ivanovą“. Vokietijos sostinėje pjesė „išskrosta“ ir prisodrinta kitų tekstų, tarp kurių – ir Wallace`o esė ištraukos: spektaklio pradžioje Ivanovas klauso įrašo, kuriame omaro receptas palydimas ką tik cituotu tekstu.

Ross žinoma kaip režisierė, giliai žvelgianti į kūrybinės komandos narius, jų bendruomenę ir visuomenę, kuriai kuria. Todėl dažnai jos spektakliai tampa vietinės visuomenės pjūviais, tikrinančiais žiūrovų gebėjimus iš šalies žvelgti ir vertinti save kaip konkrečios kultūros atstovą.

„Apmąstant omarą“ taip pat deklaruoja specifines kultūras. Spektaklis pastatytas kaip amerikiečių organizuojamas ir minias turistų sutraukiantis festivalis, kurio pramogų pagrindas – omarų vartojimas. Keletą kartų į šią šventę įsisuka ir lietuvių liaudies šokių žingsnelius trypiantys, tautinius rūbus vilkintys aktoriai. Jie tampa linksma bei iliustratyvia nuoroda į Amerikos lietuvių dalį, tautiškumą puoselėjančią tik per etnokultūros prizmę, tačiau nekuria papildomo sluoksnio spektaklio temai suvokti.

Tad nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę. Šįkart pačios režisierės rašyta dramaturgija atsispiria nuo omaro virimo tradicijų įkvėpto klausimo: kaip jaučiatės žinodami, kad elitinę kultūrą kuriate kančios pagrindu?

Kaip receptų autoriai nutyli apie verdamo omaro gyvybę, taip režisierė spektaklyje neįvardija dviejų omaro ir žmogaus panašumų: kaip ir žmonės, omarai gali žudyti savo rūšies atstovus, ir – visai kaip žmonės – jie valgo omarus. Skirtumas toks, kad nariuotakojai abiem veiksmais užsiima vedami išgyvenimo instinktų, o žmonėms tai nėra išlikimo sąlygos. Tad atsispiriant nuo žmonių įpročio dėl asmeninių malonumų kankinti ir naikinti gyvūnus, greitai pereinama prie kančios fenomeno žmonijos terpėje. Šypseną kelia jau viena pirmųjų scenų: Elzės Gudavičiūtės personažas kalbasi su daug partnerių, kuriuos ji tikina nenorinti skaudinti, tačiau iš anksto žinanti, kad būtent taip ir padarys. Tai yra tas pats omaro virimas: supranti savo veiksmų pasekmes, viešai pasakoji, kaip nenori nieko kankinti, tačiau tvirtini, kad neva objektyvios aplinkybės neleidžia tau elgtis kitaip. Trumpai tariant, kitiems prisistatai kaip jautrus ir atsakingas asmuo, tačiau iš tiesų jokios atsakomybės nešti nežadi.

 

Spektaklis „Apmąstant omarą“ / M. Norvaišo / LNDT nuotr.

Vis dėlto, požiūris į artimą pradeda formuotis ne romantiniuose santykiuose, o šeimoje. Ten pirmą kartą patiriame ir kančią bei išmokstame kankinti. Tai tyrinėdami Yana Ross ir jos komanda spektaklyje leidžiasi į smurto artimoje aplinkoje patirtis, kurios atskleidžia dalį pagarbos kančiai šaknų.

Vienas pavyzdžių – Salvijaus Trepulio pasakojama istorija apie nepastovią motinos meilę – vieną akimirką ji galėjo būti švelniausia mama pasaulyje, o kitą staiga suagresyvėti. Taip savo seksualinius fetišus jis aiškina prie lovos satino pančiais pririštoms moterims, kurios palaiko kančią, gailėdamos vargšo nuskriaustojo ir pasiruošusios aukoti savo kūnus, kad tik palengvintų jo dalią.

Kitokią motiną rodo Jūratė Vilūnaitė, monologe vaizdžiai atskleidžianti pastaruoju metu į viešumą iškilusią pogimdyminės depresijos problematiką. Vilūnaitės personažas apie savo kūdikį kalba kaip apie savanaudį, negražų, smirdantį. Ji vardija dalykus, kuriuos toleruoti tėvams padeda hormonai ir meilė. Panašu, kad šio žmogaus hormonai veikia kitaip – ji situaciją išgyvena objektyviau, nei naudinga vaikui. Tačiau svarbiausiais žodžiais jos monologe laikau šiuos: „Niekas mūsų tam neruošė, visam tam nemalonumui“. Ji teisi: motinyste skųstis negalima, nes visuomenė žino, kad vaikas – tai didžiausia palaima, už kurią reikia dėkoti ir džiaugtis. Juk šiandien taip daug porų net negali turėti vaikų.

 

Spektaklis „Apmąstant omarą“ / M. Norvaišo / LNDT nuotr.

Beje, spektaklyje tiesiogiai neužsimenama apie pogimdyminę depresiją. Tai, kad diagnozę personažui nustačiau pati, taip pat liudija, jog nemeilę vaikui esame linkę laikyti liga ar sutrikimu. O juk pasaulyje nestinga žmonių, kurie susilaukia vaikų nė nenumanydami, ką tai reiškia, o galbūt to nė nenorėdami. Arba manydami, kad nori, o iš tiesų – tenkindami visuomenės poreikius. Tai liudija ir švietimo problemas: apie vaikų palaimą girdintys žmonės nėra paruošiami sunkiai realybei, tad neretai tik gimus vaikui suvokia prisiėmę atsakomybę, kurios nesitikėjo. Tūkstančiai suaugusiųjų pasakys, kad specialus pasiruošimas nereikalingas – juk patys užaugino atžalas ir puikiai išsivertė be jo. Aš pasakyčiau, kad tokie žmonės per mažai pažįsta savo vaikus.

Kompleksiškiausiai „Omare“ į kančią neriama Martyno Nedzinsko pasakojamoje istorijoje apie motiną, kuri neapykantą sūnui dangstė pačiu švelniausiu elgesiu. Tai – nepaprastai sudėtinga situacija, kai savo emocijų nepažįstanti moteris nesuvokia savo elgesio poveikio aplinkai. Interpretuoti nėra ko – verčiau nueiti į spektaklį ir patiems išgirsti, kaip tekste sudėliota tokio tėvų ir vaikų santykio raida bei pasekmės.

Taip analizuojant spektaklį pradeda ryškėti lietuviškas naratyvas: dėl visų pasekmių vaikams kaltos motinos. Ir visai ne dėl to, ką pasaulyje išpopuliarino Freudo teorijos ar dabartiniai Jordano Peterseno pasisakymai. Lietuvoje per daug vaikų užaugo be tėčių, kurie paliko šeimas, buvo alkoholikai ar tiesiog anksti mirė, nesirūpindami savo sveikata. Kitaip sakant, daug žmonių atsiribojo nuo atsakomybės vaikams, tad niekas jų atsakomybės ir nekvestionuoja.

Todėl išskirtinai svarbi tampa viena paskutinių spektaklio scenų, kurioje Nedzinskas stovi prie mirusio tėvo kapo ir priimdamas nuoširdžias užuojautas prisimena jo suteiktas psichologinio ir seksualinio smurto patirtis. Šioje istorijoje tėvas yra moraliai neįgalus žmogus, tesugebantis maskatuoti savo pasididžiavimu, nors seniai nebeturi kuo didžiuotis.

 

Spektaklis „Apmąstant omarą“ / M. Norvaišo / LNDT nuotr.

Čia norisi sustoti, nes, kaip ironiškai, tačiau tiksliai užsimenama spektaklyje, šie pamąstymai veda į per gilius ir pavojingus vandenis. Nežinau, kiek prasminga kaltinti žmones, bandančius išvengti nemalonių temų; jei nesugebėtume pamiršti ar ignoruoti skausmo, gyventume nuolatinėje kančioje, kuri užgožtų viską, kas pasaulyje sukuriama gražaus. Ši dichotomija juntama ir spektaklyje: kentėjimą ir kankinimą palaikančių mechanizmų analizė pateikta kaip šventė – stebime festivalį, kuriame susirinko prieš kankinimą užsimerkiantys žmonės.

Jau Berlyne išgirdusi, kad omarai verdami gyvi, pajaučiau, kad nenoriu nė prisiliesti prie tokių patiekalų. Labai lengva prisiimti moralinę poziciją ten, kur nereikia nieko atsisakyti – omarų niekad nevalgiau ir apskritai nesu didelė jūros gėrybių mėgėja. Todėl apie šio gyvūno teisę galiu kalbėti reikšmingu aktyvistės tonu. Kiek kitaip yra kalbant apie mėsą, kurią tikrai mėgstu ir kurios trumpam atsisakiusi paauglystėje jaučiausi labai silpnai – nebuvau pasiruošusi tokiam mitybos pokyčiui.

Manau, kad panašiai reaguojame į kančios temą. Žinome, kad svarbu užjausti kenčiančius, tačiau paraginti prisiimti atsakomybę ir kelti nepatogumą sau, siekiant nenuskriausti šalia esančios gyvybės, pradedame kvestionuoti kitų būtybių pojūčius. Wallace`as sakė, kad žmogus negali būti visiškai empatiškas: jis gali tik įsivaizduoti, jog supranta, ką jaučia kitas. Tai suvokti baisu, nes reiškia, kad kitas žmogus lygiai taip pat negali gerai suprasti tavęs.

Bet ši analizė jau atrodo per gili ir per sudėtinga, tad geriausia būtų ją tiesiog nutraukti čia ir dabar.

★★★★☆ / Verdančiomis galvomis: Yanos Ross premjera „Apmąstant omarą“ // Sigita Ivaškaitė, 15min.lt, 2023-09-23

★★★★☆ / Verdančiomis galvomis: Yanos Ross premjera „Apmąstant omarą“ 

Sigita Ivaškaitė, 15min.lt, 2023-09-23

Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Apmąstant omarą“

Pirmoji moteris Lietuvoje apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už režisūrą, šiuo metu bendradarbiaujanti su istoriniu „Berliner Ensemble“ teatru Berlyne – Yana Ross pristatė premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT).

Panašių antraščių galima buvo tikėtis pagal amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace‘o tekstus kurtos premjeros „Apmąstant omarą“ pranešimuose spaudai. Deja, visas teatro komunikacijos dėmesys buvo atiduotas, na, dėmesio siekimui, o ne turinio kokybės akcentams. Tokiu būdu gana ramiai ir tyliai buvo priartėta prie rugsėjo 21–23 d. premjerinių vakarų.

Tiesa, Y.Ross visuomet pirmenybę duoda savo darbams, leisdama kalbėti kūriniui, o diskusijoms užvirti apie jame pamatytą turinį. Įdomu kaip šį kartą elgsis publika, aštriai reagavusį į lygiai prieš dešimtmetį (2013 rugsėjo 20, 21 d.) jos pristatytą „Mūsų klasę“. Tuomet kėlusi nepatogius kolektyvinės istorinės atsakomybės klausimus Antrojo pasaulinio karo kontekste, pastaruoju metu Y.Ross panirusi į šiuolaikinės visuomenės nutylimus skaudulius ir katastrofų fone pakibusio žmogaus likimą.

2007 m. LNDT Y.Ross pristatė ir savo pirmąjį darbą Lietuvoje „Bembilendas“ (kartu su OKT), o vos prieš du metus ji buvo pasirinkusi D.F.Wallace‘o kūrybą spektakliui Ciuriche „Trumpi interviu su vyrais – 22 vienatvės tipai“. Jei 2021 m. premjera šokiravo gyvu pornografijos aktorių aktu scenoje, vedančiu į ironišką kaubojiško maskulinizmo temos nagrinėjimą, šį kartą žmogaus esmės tyrinėjimai prasideda nuotaikingoje omarų festivalio puotoje.

D.F.Wallace‘as savo esė, lyg traiškydamas geldeles, su pasitenkinimu demaskuoja amerikiečių „gurmanišką“ puotą, parodydamas jos tikrąjį veidą – komercinę, net gėdingai geidulingą vartojimo šventę. Jai sukurti, gyvi verdami šimtai tūkstančių omarų, kadaise pačių amerikiečių laikyti ypatingo prastumo maistu, plūsdavusiu į jų pakrantes. „White trash“ fiesta būtų galima pavadinti tai, kaip rašytojas mato renginį ir tai, kas užgimsta Mažojoje LNDT scenoje (dailininkas – Zane Pihlstrom, taip pat prisidėjęs prie „Bembilendo“ ir „Mūsų klasės“).

Lyg iš Gedimino prospekto „Tautų mugės“ į sceną šokio žingsneliu įeina aktoriai Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Salvijus Trepulis ir Jūratė Vilūnaitė. Pusiau tautine, pusiau komerciniam restoranų tinklui (ar, žinoma, festivaliui) būdinga apranga vilkintys atlikėjai kalba jų išvaizdą kontrastuojančiais analitiniais tekstais. Toks keistas neatitikimas, o gal tiesiog mūsų nuosprendis pagal išvaizdą, lydės visą spektaklį. Taip, kaip per apsivalgymo šventę D.F.Wallace‘as nagrinėja žmogaus prigimtį, taip per Y.Ross asociacijų lauką, reaguojantį į rašytojo kūrinį, keliauja žiūrovas.

Galbūt dėl to spektaklis įsibėgėja, labai iš lėto, lyg vis pats save nukirsdamas. Atrodo, šį kartą pasigendama dramaturgo, su kuriuo įprastai dirba režisierė, akies. Nuo pat pirmų scenų čia sugula daugybė šiandienos temų: lytis ir jos performatyvumas (kuriam „grožio“ konkurso delegatui paplosite jūs?), klimato kaita ir E.Gudavičiūtės – Gretos Thunberg kritika vyresniesiems, klausimas, apie omarus ir jų virimą: ar mes galime nuspręsti už kitą gyvybę, skaudai jai ar ne?

Štai čia ir ateiname prie svarbiausio klausimo, kas Y.Ross ir kas mums yra tas omaras? Iš esmės Y.Ross, pačią D.F.Wallace‘o esė interpretuodama kitais jo tekstais iš jau minėtų „Trumpų interviu su vyrais“, rado savo atsakymą o dabar to klausia mūsų. Jos pirmasis omaras – raudona ir blizgančia žvynelių suknele pasipuošusi J.Vilūnaitė, iš septyniolikmetės grožio karalienės pereinanti žlugdantį virsmą į motinystę, kuriai jos niekas neparuošė.

Paruošti – labai svarbus žodis tiek rašytojui, tiek ir spektakliui. Paradoksas tas, jog receptuose sakoma: „kaip paruošti omarą“, kai iš esmės šis gaminimas yra ir žudymo aktas, juk gyvūnas į verdantį vandenį dedamas dar gyvas, skirtingai, nei dauguma gaminamos mėsos ar žuvies. „Patelės ikrai turėtų tapti oranžiškai raudoni ir tvirti“, – randu parašyta viename recepte. Būtent tokius, plastmasinius, raudonus vaikus – lėles iš puodo ištraukia J.Vilūnaitė. Lyg tarp kitko.

Tuomet omarais tampame ir mes. Aš net neklausiu, gražūs jie jums ar ne, ar norėtumėte su jais tapatintis, nes čia svarbi nebe estetika, o tai, ar galime save įsivaizduoti tame verdančiame vandenyje. Ne, paklauskime kitaip: ar galime pripažinti, kad jau jame esame ir kad visi mūsų fiziniai ir nervų „perkaitimai“ yra ir mūsų būsena, ir jos priežastis. Verdami omarai stengiasi pabėgti iš vandens, tačiau dar prieš tai, vos pagauti ir ištraukti į sausumą, jie nori bėgti iš krepšių, tačiau vietoje to, kad kitam padėtų pasiekti kraštą, jie vienas kitą traukia žemyn. Kažką primena, ar ne?

Todėl viena įtaigiausių – E.Gudavičiūtės fizinė scena didžiuliame vandens bake, į kurį ji surakintomis rankomis įlipa pati ir atlieka „magišką“ pabėgimo triuką. Tačiau jo metu, dešimčiai sekundžių mes girdime už gyvybę verdančiame puode kovojantį omarą. Paprasta, bet paveiku. Kaip ir nuostabus J.Vilūnaitės ir M.Nedzinsko duetas, kur jau neįgaliojo vežimėlyje sėdinčią mamą prausiantis sūnus, leidžia nuo jos rankų, lyg nuo negyvo jūros gyvūno, nuvarvėti vandeniui.

Kiekvieną spektaklio rodymą aktorių lauks ta pati sudėtinga, mūsų teatrui ne tokia būdinga užduotis, su žiūrovu komunikuoti ne draminiu tekstu. Lengviausiai su tuo susitvarko M.Nedzinskas, tikiu, jog tai lemia ne tik jo talentas, bet ir įdirbis monologais paremtuose spektakliuose. Reikia pažymėti ir tai, kaip taikliai Y.Ross išnaudoja ne komišką, ne herojišką, o labai tamsią, tyloje užgimstančią šio aktoriaus emocinę spalvą. Ir daugiausiai to matyti scenose su tekstais apie tėvus. Motiną rūpestinga neapykanta apsemiantis prausimas ir netikėta laidotuvių kalba, lyg nepriimtinas „šokis ant kapo“, – vaikystės patirtys vedančios į savižudybę.

Ar Y.Ross kaltina mus nesirūpinant savo vaikais? Ir taip, ir ne. Skaudžiai taikliai iš vandens „neptūniškomis“ šakėmis ištraukiamos vaikiškos lietaus kelnės nėra vien įvaizdis, jos taikliai primena ir neseniai Neryje nuskendusias mergaites. Todėl spektaklyje tokia svarbi tampa puiki J.Vilūnaitė ir jos motinos linija. Motinos, kuri iš vienos pusės nuo vaikystės buvo suvokiama kaip būsima motina, bet iš kitos pusės – niekuomet nebuvo tam ruošiama (nes, o kam tos „iškrypėliškos“ gyvenimo įgūdžių programos?). Vietoje to ji buvo traumuota, lyg įmesta... teisingai – į verdantį vandenį. Ir kai jai sakant neva šokiruosiantį, bet iš tiesų visiškai normalų monologą apie motinystės neadekvatumus, fone S.Trepulis lygina vaikiškus rūbelius, aplanko palaimingas suvokimas. Kas yra nenormaliau? Savo (ne)meilę vaikui bandanti suvokti motina, ar vyras prie lyginimo lentos? Atsakymas – jūsų.

Faktu išlieka tai, kad mes vienu metu esame ir tėvai ir vaikai, nes jei kažkas traumavo mus, yra didelė galimybė, net nesąmoningai, perleisti savo baimes ir traumas mūsų pačių atžaloms. Tą, lyg iš „Amerikos psichopato“ filmo nužengęs herojus, dar kartą užtvirtina S.Trepulio monologas. Gera scenoje vėl matyti šį, didžiulio vidinio potencialo, aktorių. Atrodo, lyg būtent per jo įvaizdį Y.Ross tęsia vyrų – kaubojų liniją. Tuo tarpu E.Gudavičiūtė, stipri savo fiziniu buvimu, kol kas silpniausiai randa santykį su mano jau minėtu nedraminio teksto pristatymu publikai.

Jei aktoriai su laiku dar gali „įsivaidinti“, atrasti savo vietą spektaklio tinkle, ar kaip tik iš jo išsipainioti, tuomet garso ir vaizdo dailininkų darbas jau turėtų būti baigtinis. Kalbu apie tai todėl, kad šalia Y.Ross koncepciją atitinkančio scenovaizdžio ir kostiumų, bei Dainiaus Urbonio šviesų, labai nublanksta muzikinis takelis. „punk after kant“ (a. k. a. Gintaras Sodeika) parengia foninį skambesį, kuris dažniau trukdo perteikti, o salės akustikos „dėka“ ir išgirsti turinį. Pasibaigus spektakliui supratau iš jo neišsinešusi kūrino „temos“, kaip tai įvyko, pavyzdžiui, po Zalcburgo festivalyje matyto Y.Ross „Ratelio“, kur jungiamosios scenos metu nuskambėjęs LP hitas „Lost on you“ savyje sutalpino viso kūrinio emociją.

Būtent jungimai ir raktai pasipila tik paskutiniame spektaklio pusvalandyje. Lyg sunkiai įsivažiavus, pabaigoje režisierė į vieną grandinę surenka priežastis ir pasekmes. Iki tol atsargiai mėčiusi užuominas, Y.Ross aktorius susodina prie vakarienės stalo, fone eksponuodama iš vienodų mobilių dėžių sukurtus vaiko kambarį ir Marijos paveikslu papuoštą omarų festivalio plakatais nuklijuotą „taksi“. Keturių asmenų šeima valgo vakarienę, – iki raudonumo „išvirtus“ žaislus. Kalbant be užuolankų, – suvalgo nerūpestingą vaikystę savo pasirinkimais, prisidengdami religija ir išreklamuota masine produkcija. Į kitokią poziciją ji pasodina ir patį D.F.Wallace‘ą, duodama jį įkūnyti J.Viliūnaitei, o M.Nedzinskui užbaigti judviejų interviu ir spektaklį, nusprendžiant, kad buvo priartėta prie „pernelyg gilių ir nepatogių“ klausimų.

Kol kas „Apmąstant omarą“ pritrūksta to neprikišančio apibendrinimo iš dramaturgijos ir muzikos sudedamųjų, todėl kiek pliki spektaklio finale lieka į mus reikliai žvelgiantys aktoriai. Daug minčių, gimstančių po spektaklio, nepalieka ir kitą dieną. Skirtingai, nei omarų festivalis, „Apmąstant omarą“ nėra komercinė produkcija, tačiau dėl to ji ir vertinga. Net turint pastabų kūrybinei komandai ir tikintis, jog su kiekvienu rodymu tobulės aktoriai, negalima paneigti kokybiškos minties vertybės. Y.Ross žvelgia tolyn, savuoju teatru ne konstatuodama šiandienos būvį, bet kaip tik nuo jo atsispirdama ir klausdama, ką toliau rinksimės mes.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.