„Borisas Godunovas“ Rusijoje sulaukė išskirtinio dėmesio

Spektaklio „Borisas Godunovas“ nuotrauka buvo parinkta festivalio „Baltijos namai“ katalogo viršeliui.

 

Spalio mėnesį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis, režisuotas Eimunto Nekrošiaus, „Borisas Godunovas“ dalyvavo net dviejuose tarptautiniuose Rusijos teatro festivaliuose. Spalio 10 ir 11 dienomis jis buvo parodytas Maskvos festivalyje „Stanislavskio sezonas“, o spalio 13 ir 14 dienomis – Sankt Peterburge vykstančiuose „Baltijos namuose“. Abiejuose miestuose lietuviškas spektaklis apie Rusijos istoriją ir nuožmią bajorų kovą dėl valdžios buvo vaidinamas pilnose salėse, o neseniai pasirodžiusiose recenzijose sulaukė daug palankių atsiliepimų. Įvertinimu galima laikyti ir tai, kad Nekrošiaus „Borisas Godunovas“ buvo parinktas atidaryti festivalį Maskvoje bei uždaryti festivalį Sankt Peterburge. Sankt Peterburge spektaklis sulaukė profesionalų pripažinimo – buvo apdovanotas Popovo vardo kritikų prizu.

Iš straipsnių antraščių („Stanislavskio sezoną“ atidaro Nekrošius ir Dodinas“, „Depresyvusis „Borisas Godunovas“ atvyko į Maskvą“; „Mačiau aš tris carus: kaip „Borisas Godunovas“ pasidaugino sostinės scenoje“; „Nekrošius pristatys spektaklį „Borisas Godunovas“ festivalyje „Baltijos namai“; „Borisas Godunovas: klasika šiuolaikiniu kampu“; „Patriarcho ruduo“) ir iš tekstų akivaizdu, kad Rusijoje „Borisas Godunovas“ buvo laukiamas dėl kelių priežasčių. Pirma, Nekrošius Rusijoje yra puikiai žinomas režisierius, vadinamas genijumi, maestro, svarbiausiu trijų dešimtmečių Lietuvos režisieriumi, režisieriumi-filosofu ar net festivalio talismanu. Rusų kritika stebi Nekrošiaus darbus ir iki šiol atsimena daugelį spektaklių, tad naujausia kūryba buvo itin laukiama. Antra, žiūrovus ir teatrologus intrigavo spektaklio tema, kalbanti apie Rusijos istoriją, politinius santykius su Lenkija ir Lietuva („Lietuvos sienos, lietuvių ponų, Lietuvos, einančios į karą su Rusija, kad truputį pastumtų rusus, paminėjimas – visa tai lietuviams neabejotinai įdomu. Tikriausiai įdomu ir mums – sprendžiant iš salės reakcijos“) bei šiuolaikinė Nekrošiaus interpretacija, o trečia, Maskvoje pastaruoju metu jau buvo pristatytos dvi „Boriso Godunovo“ versijos, režisuotos rusų režisieriaus Konstantino Bogomolovo ir vokiečio Peterio Steino („Borisas Godunovas“ praėjusiame sezone buvo vienas populiariausių pavadinimų – nuo Konstantino Bogomolovo iki Peterio Steino, nuo Voronežo iki Vilniaus“).

Apžvelgdami LNDT spektaklį „Borisas Godunovas“ teatro kritikai pastebėjo, kad šiame spektaklyje Nekrošius savo meninėmis priemonėmis pasiekė visišką minimalizmą („Spektaklyje „Borisas Godunovas“ viskas taupu – ir erdvė, ir aktorių vaidyba: nėra nė vieno nereikalingo veido ar rankos judesio.“; „Pastaraisiais metais Lietuvos maestro linksta į minimalizmą“) ir tai, kad bene pirmą kartą panaudojo jam iki šiol nebūdingą humorą („Štai mes susiduriame su nauja Nekrošiaus maniera. Jo spektakliuose buvo daug ko, bet beveik niekada nebuvo atviro humoro. Dabar humoras tiesiog persismelkia, nuolat atskiesdamas patosą, ir dėl to spektaklis tik laimi.“). Maskvos apžvalgininkai spektaklyje įžvelgė daug nevilties ir niūrumo („Naujajame savo spektalyje Eimuntas Nekrošius iš žiūrovų (žinoma, per aktorius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę) atima galimybę kvėpuoti. Scenoje oras tamsus, pripildytas dūmų, tartytum kondensuotas.“), o Sankt Peterburge labiau atkreiptas dėmesys į ironiją ir sarkazmą („Mirtina Nekrošiaus ironija „Godunove“ nukreipta prieš religinius įvaizdžius – spektaklyje išjuokiamas fanatiškai pasipūtęs patriarchas (Vytautas Anužis) ir prieš valdžią, kuri atrodo kaip kliedesių ir apgavysčių pripildytas balionas“). Be to, kritikai negailėjo gerų žodžių Lietuvos aktoriams: nuo pagrindinių vaidmenų kūrėjų: Trepulio ir Budrio iki aktorių, vaidinančių minią („Šiame minimalizme, visgi, niekas nepraranda psichologinio tikslumo – nuo Salvijaus Trepulio vaidinamo Boriso Godunovo iki kiekvieno, vaidinančio liaudį. Trepulis atsiskleidžia kaip tragiškas aktorius su didžiule galia. Jo personaže dera žmogiškasis silpnumas ir liaudies stiprybė“).

 

 

*****

„Šiemet Tarptautinį festivalį „Stanislavskio sezonas“ atidaro naujas Lietuvos maestro Eimunto Nekrošiaus spektaklis. Puškino tragedija apie Rusijos suirutę šiandieniniame politiniame kontekste skamba beveik grėsmingai. Genijaus reputaciją turintis režisierius negalėjo to nepastebėti ir Puškino eiles pavertė į tamsią sceninę tikrovę“

Natalija Vitvickaja, Interviewrussia.ru (Maskva), 2015-09-28

 

„Tai antrasis Nekrošiaus susitikimas su Puškinu. Prieš dvidešimt metų jis pastatė „Mažąsias tragedijas“. Dabar atėjo eilė didžiajai tragedijai. Režisierius-filosofas Godunovo nei teisia, nei teisina. Jam Godunovas – sudėtingas žmogus, tragiška figūra, panaši į šekspyriškąjį Lyrą. Boriso kaltė ir likimas yra neatsiejami nuo visos tautos kaltės ir likimo.“

Televizijos „Rossija“ kultūrinė laida (Maskva), 2015-10-09

 

„Kiekvienas festivalis turi savo talismaną, kuris jo nepalieka. Lietuvos režisierius Eimuntas Nekrošius būtent toks „Stanislavskio sezono“ talismanas. „Borisas Godunovas“ – jo sugrįžimas prie tradicinės dramaturgijos. Norėčiau priminti, kad vienas geriausių Nekrošiaus spektaklių yra Puškino „Mažosios tragedijos“, kurios iš pradžių buvo priimtos priešiškai, o vėliau pripažintos šedevru. O kalbant apie spektaklį „Borisas Godunovas“, tai Nekrošius norėjo jį statyti su Rusijos aktoriais, buvo net atranka, tačiau dabar ten vaidina lietuviai. Šis Puškino tragedijos pastatymas nuo visų kitų skiriasi tuo, kad jame apeliuojama ne į politinius, istorinius aspektus, bet atskleidžiami svarbiausi žmogiškieji klausimai, pavyzdžiui, minios psichologija.“

Rusijos teatro apdovanojimo „Auksinės kaukės“ komisijos narys Glebas Sitkovskis, „Večernaja Maskva“ (Maskva), 2015-10-05

 

„Naujajame savo spektalyje Eimuntas Nekrošius iš žiūrovų (žinoma, per aktorius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę) atima galimybę kvėpuoti. Scenoje oras tamsus, pripildytas dūmų, tartytum kondensuotas. Tai gali būti kas tik nori, bet tikrai ne atmosfera, tinkama gyventi. Tad nieko nuostabaus, kad šioje erdvėje gyvybės nėra. Yra tik kažkoks neišvengiamas ilgesys. Sceninės kompozijos centre – laiptai. Į dangų? Karjeros? Jie atlieka skirtingus vaidmenis, metafora įgauna naujus kampus ir prasmes. Be to, laiptai periodiškai ima vaidinti Kremliaus sieną – meninis Nekrošiaus sprendimas, kaip visad lakoniškas ir saikingai ironiškas. Ironijos prideda ir stalinistinės architektūros pastatas, esantis fone, o vėliau išstumiamas į priekį ir paverčiamas didžiule, primityvia praustuve. Visos šios detalės siekia perteikti auditorijai režisieriaus vizijos esmę. Tai matosi ir įstabiai emocionaliose tautos kostiumų detalėse – lopai ant kelių, kraujas, susimaišęs su purvu. Tikslumo režisierius nepraranda ir dirbdamas su aktoriais (kaip gi galėtų). Skirtingai nei, tarkim, „Dieviškojoje komedijoje“, spektaklyje „Borisas Godunovas“ viskas taupu – ir erdvė, ir aktorių vaidyba: nėra nė vieno nereikalingo veido ar rankos judesio. Šiame minimalizme, visgi, niekas nepraranda psichologinio tikslumo – nuo Salvijaus Trepulio vaidinamo Boriso Godunovo iki kiekvieno, vaidinančio liaudį. Visas ansamblis stumia spektaklio mašiną į didingą ir liūdną prasmę. Trepulis atsiskleidžia kaip tragiškas aktorius su didžiule galia. Jo personaže dera žmogiškasis silpnumas ir liaudies stiprybė. Jo našta nepakeliama, jis negali sau atleisti ir todėl negali gyventi. Jo egzistavimą sunku pavadinti gyvenimu: „Pasiekiau aš aukščiausią valdžią. Bet laimės nėra“. Trepulis šiuos Godunovo žodžius išgyvena nuo pirmo iki paskutinio garso, bet visu platumu, visa Puškino eilių gelme, perleista per aktoriaus organizmą. Todėl jo mirtis (nepaisant plastikos ribotumo labai teisingai suvaidinta), aišku, ne išsigelbėjimas, bet visgi tam tikra išeitis.“

Daria Šamina, buro247.ru (Maskva), 2015-10-15

 

„Mirtina Nekrošiaus ironija „Godunove“ nukreipta prieš religinius įvaizdžius – spektaklyje išjuokiamas fanatiškai pasipūtęs patriarchas (Vytautas Anužis) ir prieš valdžią, kuri atrodo kaip kliedesių ir apgavysčių pripildytas balionas. Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ interpretacija – tai ne šekspyriška valingos asmenybės, įveiktos sąžinės priekaištų ir kaltės, tragedija, tai tautos tragedija. Pabaigoje minia be amo sustingsta savo mediniuose batuose-kaladėse, patekusi tarp istorijos girnų, tapusi politinės mašinos sraigteliu. Nebylus siaubas akyse nuo netikėto praregėjimo. Nuo pasimetimo. Bejėgiškumo. Neteisingo pasirinkimo kaltės. Nuo ateities baimės.“

Jelizaveta Avdošina, „Nezavisimaja gazieta“ (Maksva), 2015-10-15

 

„Sostinėje spektaklis buvo parodytas tik du kartus, o tiems kuriems nepavyko spektaklyje apsilankyti – teks stiprių teatrinių įspūdžių važiuoti į Vilnių. Kita vertus, devintajame dešimtmetyje maskviečiai savaitgaliais važiuodavo ten specialiai, kad pamatytų maestro spektaklius. Tiems, kas matė pastaruosius Nekrošiaus darbus ir ypač įžvalgiąją „Jobo knygą“, buvo akivaizdu, kad „Borise Godunove“ nebus nei bajoriškų kailinių ir kepurių, nei kito istorinio anturažo, nei sunkių metaforų – pastaraisiais metais Lietuvos maestro linksta į minimalizmą“

Tatjana Filipova, „RBK Stil“ (Maksva), 2015-10-16

 

„Svarbiausiu festivalio įvykiu bus Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Eimunto Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Borisas Godunovas“ premjera.“

„Interfaks Rosija“ (Sankt Peterburgas), 2015-10-01

 

„Festivalis „Baltijos namai“ finalui pasaugojo savo patį pagrindinį hitą. Didžiojoje festivalio organizatoriaus scenoje spalio 13 ir 14 dienomis bus parodytas naujas pastarųjų trijų dešimtmečių svarbiausio lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Borisas Godunovas“.

Godunovą vaidina Salvijus Trepulis, žinomas Rogožino vaidmeniu „Idiote“ ir Dievo vaidmeniu „Jobo knygoje“. Mariną Mnišek vaidins nuostabioji Elžbieta Latėnaitė – Nekrošiaus spektaklių Dezdemona, Gretchen, Nastasija Filipovna.

Pagal laimingųjų, mačiusių spektaklį Vilniuje atsiliepimus, „Borisas Goduvovas“ prilygsta geriausiems autoriaus darbams ir pagal „draivą“, ir pagal prasmę, ir pagal režisūrinės kalbos subtilumą.“

Andrej Pronin, Fontanka.ru (Sankt Peterburgas), 2015-10-05

 

„Eimuntas Nekrošius, reikia manyti, „Borisą Godunovą“ šiemet pastatė neatsitiktinai. Tema apie prastuomenės, kuri Puškinui yra pirmoje vietoje, mulkinimą ir apie išdavystę – kai reikia pasirinkti tarp tiesos ir savo valstybės valdovo (renkamo visos tautos, bet prievarta ir be alternatyvų), taip išsirinkęs tiesą, supranti, kad tas kuris veda Lenkijos pulkus vardan teisybės, yra dar didesnis melagis, ir galiausiai pats Lietuvos sienos, lietuvių ponų, Lietuvos, einančios į karą su Rusija, kad truputį pastumtų rusus, paminėjimas – visa tai lietuviams neabejotinai įdomu. Tikriausiai įdomu ir mums – sprendžiant iš salės reakcijos. Suirutės tema – viena populiariausių Rusijos istorijoje, pradedant Karamzino ir Puškino laikais ir baigiant šiandienine inteligentija.

Štai mes susiduriame su nauja Nekrošiaus maniera. Jo spektakliuose buvo daug ko, bet beveik niekada nebuvo atviro humoro. Dabar humoras tiesiog persismelkia, nuolat atskiesdamas patosą, ir dėl to spektaklis tik laimi. Ypač geras yra bajoras su susuktomis raudonomis vėliavomis ant pečių, per karinį susirinkimą pas Godunovą atidžiai piešiantis indėnų paveiksliuką ir pasirašantis „Pasauliui – taika“. Jo veidas susimąstęs, bet per visą epizodą jis neištaria nė žodžio, priešingai nei kalbus patriarchas, ir tai yra labai juokinga. Juokingumas Nekrošiaus spektaklyje gali prasiskverbti į tragiškumą: bajorai, pasiruošę išduoti Godunovą, sudeda prieš save letenėles ir šokinėja kaip kiškiai.“

Tinklaraštininkė Jevgenija Ponomareva, evg-ponomarev.livejournal.com (Sankt Peterburgas), 2015-10-17

 

Režisierius Puškino kūrinį preparuoja tarsi chirurgas, atskirdamas kiekvieną mintį. Nekrošius parodo mums ne tik Rusijos, bet ir Lenkijos bei Lietuvos politinę istoriją. Valdžią režisierius pateikia kaip trapų indą, kuris gali bet kada sudužti.

Nežiūrint į prieštaravimų pilną pastatymą, kuris gavosi visai ne apie septynioliktojo amžiaus suirutę, spektaklis vientisas. Iš konteksto neiškrenta nei sovietiniai valdžios simboliai, nei detalės, nei iš pradžių ne vietoje atrodęs besaikis sarkazmas. Visos dalys labai subalansuotos, tokį balansą galėjo surasti tik genialus režisierius, koks be abejo, yra Eimuntas Nekrošius.

Jana Kviatkovskaja „MuseCube“ (Sankt Peterburgas), 2015-10-19