„Lokis“ – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Veiks „Fanų zona“

Keturiais „Auksiniais scenos“ kryžiais apdovanotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklis „Lokis“ lapkričio 6 dieną bus rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur „išsikelia“ dėl LNDT pastato rekonstrukcijos. Žiūrovų laukia išskirtinis spektaklis, priminsiantis elektroninės muzikos vakarėlį. Didžiausia naujiena ta, kad šiame rodyme pirmą kartą veiks speciali „Fanų zona“, kurioje bus galima ir net skatinama šokti!

Bilietai į šį rodymą prekyboje – nuo šiandien.

Arčiausiai scenos įkurtoje „Fanų zonoje“ pirmą spektaklio dalį bus sudėtos kėdės ir spektaklį bus galima žiūrėti įprastai, o antroje dalyje, kurioje daug elektroninės muzikos, kėdės bus išneštos ir visi šios zonos lankytojai galės laisvai šokti.

Į šią zoną per pertrauką bus įleidžiami ir žiūrovai iš kitų zonų. Atkreipiame dėmesį, kad į „Fanų zoną“ bilietus pirktų tie žiūrovai, kurie tikrai norės pajudėti. 

Daugiau apie spektaklį ir bilietai ČIA

Kritikų atsiliepimai apie „Lokį“:

Režisierius su savo puikia muzikos ir vaizdo kūrėjų komanda surengia ypač kokybišką vaizdų ir garsų technoataką, siūlydamas žiūrovams tikrai netrumpą vakarėlį, tik žiūrėti iš tradicinės žiūrovo kėdės ilgainiui tampa nuobodu.

Vaidas Jauniškis, „Verslo žinios“

Spektaklio varomoji jėga - ne dramaturgija, o muzikiniai ir vizualiniai konstruktai, kurių visuma - nepriekaištingai išbaigta akustinė / vaizdo architektūra.

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt

Aktoriai buvo įstabūs. Šį sykį pateisinu man apskritai bjaurią manipuliaciją su nešiojama ir kišama prie pat aktoriaus nosies kamera. Gal dėl to pasiduodu vaizdo laužymui, kad veiksmas scenoje pernelyg abstraktus, neapčiuopiamas, jovališkas ir kad stambūs kadrai konkretina situacijas priartindami deformuotus, bet iškalbingus veidus. Juose jau – taip! – perskaitai anonsinę šios dramos temą: meilė ir mirtis, žvėris ir žmogus, gražuolė ir pabaisa. Į savotišką sektą suburti aktoriai – ypač aktorės Airida Gintautaitė ir Dovilė Šilkaitytė – pasireiškia kaip nebyliojo kino žvaigždės.

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“

„Lokis“ – spektaklis su užmoju ir beprotiška drąsa. Su naujumu ir pirmapradžiais elementais. Mįsle ir metafizika.

Łukasz Drewniak, Teatralny.pl

Pirmą kartą susidūriau su tokia teatro spektaklio forma – manau, taip pat ir daugelis kitu žiūrovų. „Lokis“ – nepaprastas multimedijos spektaklis ant kino ir vizualinio meno ribos. Sunku įsivaizduoti, kiek darbo teko įdėti į šio spektaklio techninės pusės sukūrimą. Ekrane keliskart matėsi užrašas „Image is everything”, su kuriuo galima sieti ne tik siužetą, bet ir šio reginio vaizdinę pusę. Aktoriai puikiai susitvarkė su jiems iškeltu nepaprastai sunkiu uždaviniu. Visų pirma jis buvo susijęs su teatrinio vaidmens kūrimo bei nuolatinio ir artimo kontakto su kamera vienalaikiškumu.

„Lokis“ man – ne tiek spektaklis, kiek performansas. Susijęs su romanu ir dviem biografijomis, jis susitelkė daugiausia į jausmus ir jų perteikimą vaizdų kalba. Tai buvo nepaprastas įvykis, ir galiu tik palinkėti festivalio dalyviams, kad ir kiti „Kontakto“ spektakliai pasižymėtų tokiomis pat pozityviai stebinančiomis pozicijomis.

Katarzyna Grochowalska, sfera.pl

„Lokis“ – spektaklis, kurio pasakojimas lekia laiko linija nepaprastai išradingai, išryškėja daugybė retrospekcijų ir įvykių, kurie nebūtinai turėjo nutikti tikrovėje. Faktai pinasi, sukasi ratais, kol ateina akimirka, kai žiūrovai nebežino, kas yra tikra, o kas – išgalvota. Tai, nepaisant visko, nereiškia, kad jiems sunku įsigilinti į istoriją – priešingai: tai skatina sekti, kaip ji vystosi toliau. Šviesa, muzika ir scenografija – tam tikri Łukaszo Twarkowskio kūrinio herojai, kurie atitinkamai turi užimti daug vietos scenoje – ir tai puikiai pavyksta.

Nikola Popielarz,  festiwal.teatr.torun.pl

Kūrėjai atakuoja visus pojūčius, bombarduoja impulsais, neleidžia nusukti žvilgsnio, akina didžiulėmis lempomis, leidžia muziką taip, kad net sunku galvoti. Skaudėjo, bet tikriausiai turėjo skaudėti, todėl vieni iš susižavėjimo negalėjo žodžio ištarti, kiti nustebusiomis išraiškomis kartojo, kad nieko nesuprato. Aš jaučiausi kaip po Gasparo Noé kino seanso – įsiaudrinusi, užhipnotizuota to, ką mačiau. Apstulbino užmojis, įvairovė, ansamblio dinamizmas.

Alicja Cembrowska, bliss.natemat.pl