Astrid Lindgren. RONJA PLĖŠIKO DUKTĖ Premjera
- Režisūra
-
Trukmė
2 val. 50 min. (dviejų dalių)
-
Salė
Didžioji salė
-
Premjeros data
2025 m. rugsėjo 6 d.
-
Spektaklis šeimai N-7, spektaklyje naudojami dūmai
Apie
Datos
- Sausis 24 (št), 14:00 Pirkti bilietą Didžioji salė
- Sausis 25 (sk), 12:00 Pirkti bilietą Didžioji salė
- Kovas 20 (pn), 17:00 Pirkti bilietą Didžioji salė
- Kovas 21 (št), 12:00 Pirkti bilietą Didžioji salė
Kūrėjai
- Režisierė ir dramaturginės adaptacijos autorė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ
- Scenografai — Jurgis PAŠKEVIČIUS ir Monika JANULEVIČIŪTĖ
- Kostiumų dailininkė — Elvita BRAZDYLYTĖ
- Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
- Choreografė — Erika VIZBARAITĖ
- Šviesos dailininkas — Julius KURŠYS
- Režisieriaus asistentė — Kotryna SIAURUSAITYTĖ
- Kostiumų dailininkės asistentas — Haroldas KULIEŠIUS
- Kostiumų dailininkės asistentė — Ieva VAIČIULYTĖ
- Šviesos dailininko asistentas — Jurij KOROLIOV
- Prodiuserė — Kamilė ŽIČKYTĖ
- Prodiuserė — Žiedūnė DUBNIKOVAITĖ
Vaidina
- Ronja — Irena SIKORSKYTĖ
- Matisas, Ronjos tėvas — Algirdas DAINAVIČIUS
- Luvisa, Ronjos motina — Airida GINTAUTAITĖ
- Birgas, Burkos sūnus — Šarūnas Rapolas MELIEŠIUS
- Burka; Nykštukas — Arūnas SAKALAUSKAS
- Undisė; Striukumbukė — Elzė GUDAVIČIŪTĖ
- Peras Plikakaktis, Matiso plėšikas — Povilas BUDRYS
- Skraidūnė — Jolanta DAPKŪNAITĖ
- Skraidūnė — Jurga KALVAITYTĖ
- Skraidūnė — Jūratė VILŪNAITĖ
- Fjusukas, Matiso plėšikas; Nykštukas — Vainius SODEIKA
- Kepėstas, Matiso plėšikas; Striukumbukas — Marius REPŠYS
- Čiugė, Matiso plėšikė; Striukumbukė; Nykštukė — Augustė POCIŪTĖ
- Sturkas, Matiso plėšikas; Nykštukas — Kęstutis CICĖNAS
- Burkos plėšikė; Striukumbukė; Nykštukė — Augustė Ona ŠIMULYNAITĖ
- Burkos plėšikas; Striukumbukas; Nykštukas — Arūnas VOZBUTAS
- Burkos plėšikė; Striukumbukė; Nykštukė — Vaidilė JUOZAITYTĖ
Recenzijos
Iš bloknoto // Audronė Girdzijauskaitė, www.satenai.lt, 2025-10-10
Vasarai baigiantis iš papratimo pradedi laukti sezono pradžios. Man jis prasidėjo su Nacionalinio dramos teatro premjera „Ronja plėšiko duktė“ pagal Astrid Lindgren. Vyliausi pamatyti gyvą, temperamentingą ir prasmingą spektaklį vaikams ir visai šeimai, bet labai greitai supratau, kad „Ronja“ – režisierės Eglės Švedkauskaitės nesėkmė. Pabandysiu savo požiūrį argumentuoti. Pirma klaida – jo trukmė. Joks vaikas negali sukaupti dėmesio tokiam laikui – 2 val. 30 min.; juk yra normos (tarkim, pamoka mokykloje trunka 45 minutes). Stebėjau žiūrovus: visą pirmą dalį vaikai rąžėsi, dairėsi, nesekė veiksmo, nes scenoje daug chaoso, visokių muzikinių „numerių“ (bet ne spektaklio muzikos, kurią įsidėmi visiems laikams), ratelių, dainelių, susistumdymų, o tekstas ir jo turinys tame chaose nuskęsta. Scenovaizdžio estetika irgi nepadeda, jį norisi nuprausti ar per nauja sustatyti suteikiant jam stilių. Ir stebiuosi, kodėl, turėdami puikių knygų vaikams iliustratorių, teatre nesugebame sukurti stilingo, švaraus spektaklio, kuris ugdytų vaikų skonį, supratimą apie grožį. Elvitos Brazdylytės kostiumai dailininkų Monikos Janulevičiūtės ir Jurgio Paškevičiaus scenovaizdžiui svetimi, nors programėlėje pateiktuose piešiniuose atrodo įdomūs.
Teksto labai daug, bet prasmė skamba tik pagrindinių herojų Ronjos ir Birgo (akt. Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius) pokalbiuose. Blogis vaizduojamas grubiai – „nudavinėjant“ ir maivantis. O ir mintis sutaikyti dvi blogybes nekeičiant esmės, o vaikams prarandant pabėgimo iš blogų namų džiaugsmą man atrodo stipriai abejotina.
Išėjau pavargusi nuo triukšmo, taip ir nesupratusi, apie ką spektaklis. Ir dar kyla klausimas, kodėl į tą apsimetinėjimo teatrą įkinkyti visi vyresnės kartos aktoriai. Ar jau nėra rimtų vaidmenų Airidai Gintautaitei, Arūnui Sakalauskui, Jolantai Dapkūnaitei, Jūratei Vilūnaitei, kad jie čia atlieka kordebaleto vaidmenį. Verta prisiminti, kokių puikių spektaklių vaikams būta Jaunimo, Keistuolių, „Lėlės“ ir kituose teatruose. Jų daineles vaikai mokėjo atmintinai ir, svarbiausia, gerai pažinojo ir mylėjo jų aktorius. Kodėl dabar taip neišeina?
Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau pankų, skraidūnių ir nykštukų // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 28 (1563), 2025-09-19
Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau pankų, skraidūnių ir nykštukų
Kontrasto principu savo meninį gyvenimą pozicionuojantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) po pernykščio bravūriško raginimo „neiti į teatrą“ šiemet metasi į visišką priešingybę, jausmingai kviesdamas bent trumpam pamiršti neapykantą ir rinktis gyvenimą santarvėje. „Mes negalime vienas be kito“ – ganėtinai logiškas sezono šūkis eilinį tapatybės bei hierarchinės struktūros virsmą greitu laiku atlaikyti turėsiančiam aštuoniasdešimt šešerių metų „seneliūzui“. Įkvepia tai, kad naujo sezono pradžiai inicijuotas režisierės bei vienos iš teatro meno vadovų Eglės Švedkauskaitės pastatymas „Ronja plėšiko duktė“ pagaliau sukūrė grandiozinę, džiaugsmingą, ilgesiu ir smalsumu pagardintą sugrįžimo po vasaros į teatrą šventę.
Seniai besu išgyvenusi tokį stiprų bendrystės su LNDT Didžiąją salę šturmavusia anšlaginės premjeros minia jausmą. Rodės, tą rugsėjo 6-ąją iš Sostinės dienų kakofonijos sukaustyto prospekto į šią scenos meno šventovę plūstelėjo visos Vilniaus nutrūktgalvės – mamos, sesės, tetos, močiutės. Jų į teatrą atvesti maži žmonės išgyveno unikalią galimybę susipažinti su galbūt ir jų vaikystės svarbiausia heroje tapsiančia plėšiko dukra Ronja. Šioje premjerinėje minioje tikrai nebūčiau buvusi originali, prisipažindama, kad Astridos Lindgren knygos man buvo pačios svarbiausios, pamatinės, mane formavusios, o mylima herojė Ronja – ne šiaip sau mergaitė, o tikra herojė ir įkvėpėja, kurios daugybę kartų skaityta brendimo istorija galiausiai tapo impulsu griauti patriarchalinio autoriteto ribas.
Vaikystėje, kaip ir daugelis susirinkusiųjų į premjerą, norėjau būti tokia pat kaip ji – drąsi, nepriklausoma, atsakinga už savo pasirinkimus. Dabar, būdama suaugusi, suprantu, kad jau tuomet žavėjausi tikra feministine brendimo istorija, kurioje mergaitė užima lyderės poziciją. Atpažįstu mylimoje herojėje ir pačią Lindgren, 1981 m., kai buvo išleista knyga, vis aktyviau besireiškusią ekologijos ir gyvūnų gerovės klausimais, – tai atspindi ir Ronjos pasaulėžiūra. Šiandien Ronja man yra tapusi ir pilietinės laikysenos metafora: narsi mergaitė, atsisakanti paklusti jėgos, smurto logikai ir besirenkanti santarvę, tikrą draugystę.
LNDT Didžiojoje scenoje suplanuotą premjerą pristatydama kaip spektaklį šeimai, režisierė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė priešpremjeriniuose interviu akcentavo, kad svarbiausia – nemeluoti vaikams, tai yra rimtai, be infantilumo kalbėti brandos ir pamatinėmis suaugusiųjų pasaulio temomis. Tačiau scenoje išryškėja prieštara: spektaklis konstruojamas ne tiek vaikams, kiek pačių kūrėjų refleksijoms ir nostalgijoms.
Lindgren knygoje „Ronja plėšiko duktė“ gamta nėra fonas – ji tampa tamsiosios pastoralės erdve, kurioje Ronja išgyvena savo baimes, bręsta ir atranda moralinę autonomiją. Miškas jai tampa ne idilišku prieglobsčiu, o išbandymų ir transformacijos erdve. Lindgren kūryboje gamta yra gyva veikėja, priverčianti žmogų keistis. LNDT pastatyme šios pamatinės klasikinio literatūros kūrinio prasmės atsiduria keistame įtampos lauke. Atrodo, dėl scenografų Monikos Janulevičiūtės ir Jurgio Paškevičiaus meninių sprendimų prarandamas esminis Lindgren pasakojimo kodas: gamta kaip gyvas, nuolat kintantis, prieštaringas veikėjas. Tapytų kulisų miškas, stilistiškai primenantis XIX a. paveikslinę scenografiją, gamtą redukuoja į statišką dekoraciją. Miškas, kuris Lindgren romane pulsuoja pavojais, garsais ir ritmais, čia tampa fone kabančiu, stovinčiu kartonu, retkarčiais atgyjančiu tik dėl šviesų dailininko Juliaus Kuršio meistriškumo. O juk būtent paslaptingas, gyvas, pavojų kupinas miškas yra pagrindinė Ronjos brendimo sąlyga ir esminė lokacija.
Funkcionalūs, konceptualiai tikslūs dailininkės Elvitos Brazdylytės kostiumai ir Matulevičiūtės muzika, priešingai, bando perteikti energiją, gyvybę, maištą. Plėšikų gaujos „pankroko grupės“ estetika – languoti sijonai, „plėšyti“ džinsai, akį rėžiantys aksesuarai, gitarų skambesys ir electro-punk stilistika – įkūnija drąsą, išsišokimą, autentiškumo paiešką. Tai atliepia Lindgren idėją apie draugystės ir laisvės siekį, tačiau labiausiai išreiškia spektaklio kūrėjų nostalgiją jų pačių jaunystės maištui, o ne šiandienos vaikų patirtį. Taigi spektaklyje miškas tampa dekoratyviniu fonu, o maišto energija – stilizuota subkultūrine citata, bet ne organiškai išgyventa patirtimi. Kyla klausimas – ar ši estetika aktuali šiandienos vaikui, ar veikiau atgaivina pačių kūrėjų jaunystės maišto nostalgiją, sąmoningai nukreiptą į suaugusio žiūrovo percepciją? Vaikams žadamas „tikrumas“ gali likti simuliacija – juk už daugelio meninių „Ronjos plėšiko dukters“ sprendimų slypi suaugusiųjų įsivaizduota vaikystės „tiesa“.
Režisierė interviu yra akcentavusi savo ankstyvos paauglystės brendimo patirtis, simbolinę kelionę „iš pilies į mišką“ ir iš vidaus keletą metų stebėtus LNDT trupės kartų santykius. Tai stiprus asmeninis naratyvas, tačiau jame slypi pavojus – spektaklis tampa labiau režisierės autoportretu ir teatro bendruomenės refleksija, o ne vaikų auditorijai atpažįstama patirtimi. Kompozitorė savo ruožtu deklaravo norą „nemeluoti vaikams“ ir suteikti jiems gyvos muzikos energiją, tačiau pasirinkta pankroko stilistika veikiau komunikuoja su suaugusiųjų nostalgija nei su šiuolaikinės vaikystės garso peizažu. Toks disonansas rodo, kad spektaklis atsiranda dviejose plotmėse: viena – deklaratyvi, siekianti perteikti Lindgren kūrinio esmę: autentiškumą, brendimą, draugystę gamtos fone, kita – autobiografinė, kurioje atsispindi pačių kūrėjų kartos patirtys, prisiminimai ir teatrinės tradicijos. Vaikas šioje sankirtoje rizikuoja tapti „simboliniu adresatu“, kai spektaklis kalba apie jį, bet nebūtinai jam.
Savo literatūrine prigimtimi „Ronja plėšiko duktė“ yra daugiasluoksnis tekstas, čia puikiai dera ekologinės etikos manifestas, draugystės filosofija, feministinis brendimo modelis. Teatre tai galėtų virsti kolektyviniu ritualu – susitaikymo priesaika, miško garsovaizdžių patyrimu, vaikų drąsos ir laisvės manifestacija. LNDT pastatymas, deja, įstringa tarp šių galimybių ir spektaklio kūrėjų nostalgijos. Kol kas neišsigrynino ir aktoriams duotos kūrybinės užduotys – puikus jaunų aktorių duetas Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius kuria ganėtinai abstrahuotus, raiškiais charakteriais neišsiskiriančius, bet daugmaž knygoje aprašytus Ronjos bei Birgo, Burkos sūnaus, personažus atliepiančius herojus. Tuo metu kiti aktoriai kol kas daugiausia džiaugsmo patiria įkūnydami siurrealizmo stilistiką atliepiančius, gal net kiek psichodelinius, tik iš kostiumų dailininkės fantazijos gimusius Nykštukų arba Striukumbukų personažus. Netikėtu antraeilių personažų hitu tampa trys Skraidūnės, vaidinamos aktorių Jolantos Dapkūnaitės, Jurgos Kalvaitytės ir Jūratės Vilūnaitės. Virtuoziški kostiumų, perukų, grimo sprendimai padeda aktorėms maksimaliai išlaisvinti šių mistinių būtybių demonišką, komiškai kraugerišką moteriškumą ir paverčia kiekvieną Skraidūnių pasirodymą scenoje aktorinės meistrystės šedevru.
Didžiausia spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ problema įvardinčiau Matisą, Ronjos tėvą. Pamažu akivaizdi tampa tiesa, kad visos meninės reformos lietuviškuose teatruose nepraeina be didelių aukų. LNDT ant trijų jaunųjų meno vadovų vizijos laužo turėjo paaukoti savo trupės brandžiausią, gyvybingiausią branduolį – atsinaujinusioje trupėje faktiškai neliko vidurinės ir vyresnės kartos vyro aktoriaus, gebančio suvaidinti archetipinį tėvo vaidmenį. Algirdo Dainavičiaus pastangos kurti neapibrėžto amžiaus, tarsi vis dar jaunyvą, bet jau ir labai nuo gyvenimo pavargusį, gyvybiškai išsisėmusį „panką“ keistai disonuoja su scenoje visa galva jį nuo pirmų veiksmo minučių tiek energingumu, tiek vidine jėga ir savo misijos suvokimu lenkiančia dukra. Galima būtų teigti, kad Ronjos personažas per tas dvi su puse veiksmo valandos faktiškai nesivysto, nes neturi prieš ką dvasiškai oponuoti ir maištauti. Lindgren knygoje žmogų lokį primenantis tėvas ir aršios vilkės dvasią atliepianti motina Luvisa (Airida Gintautaitė) spektaklyje primena sutrikusius, išsikvėpusius, savo pačių ryškaus ir talentingo vaiko šešėlyje nugeibusius, bet vis dar pankuojančius suaugėlius.
Spektaklis kalba apie vaikystę, bet ne visuomet vaikui. Tai teatras, kuris deklaruoja pagarbą jaunajam žiūrovui, tačiau iš tikrųjų labiau reflektuoja pačių kūrėjų kartos patirtį. Ar tai blogai? Ne, anaiptol. Bet ši įtampa lieka neišspręsta – ir tai tampa pagrindiniu šios „Ronjos“ klausimu: ar žiūrovas vaikas atpažins save šioje istorijoje, ar pamatys tik suaugusiųjų nostalgišką vaizduotę apie tai, kas yra „tikra“ vaikystė? Gal bent dalis atsakymų slypi kartu su manimi spektaklį „Ronja plėšiko duktė“ žiūrėjusio dvylikamečio Algirdo atsiliepime: „Man atrodė labai juokingas spektaklis. Kostiumai buvo gražūs. Dekoracijos buvo labai paprastos ir vienas debesis atrodė kaip Belgija. Tas arklys, kurį pagavo Ronja, buvo tiesiog virvė ir man tai nelabai patiko. Labai daug rėkė per dainas. Nykštukai buvo labai smagūs. Dar galėjo ir Birgas, Burkos sūnus, padainuoti. Kova tarp Matiso ir Burkos buvo visai kitokia negu knygoje. Kadangi spektaklis yra trumpesnis nei knyga, tai dėl ginčų tarp Ronjos ir Birgo atrodė, kad jie labai daug pykosi. Ir dar – labai sunku prisiminti veikėjų vardus.“
Nors apie Birgą, Burkos sūnų, mes po spektaklio dar ilgai kalbėjomės, galiausiai supratau, kad verčiau jau būčiau savo dvylikametį į LNDT „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“ nusivedusi.
Ronja ir daug klausimų || Rūta Oginskaitė 2025-09-11 menufaktura.lt
Ronja ir daug klausimų
Rūta Oginskaitė 2025-09-11 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Plėšikus, įsiveržusius į Nacionalinio dramos teatro sceną, premjeros publika pasitiko ritmiškais plojimais – juk spektaklyje „Ronja plėšiko duktė“ Matiso gauja yra roko grupė su rokerių sceninėmis manieromis. „Aaaš turiu vaiką!“ riaumoja priedainį Ronjos tėvas Matisas, tipiškai pasukaliojęs mikrofono stiebą.
„Ronja plėšiko duktė“ repertuare skamba viliojančiai, Astridos Lindgren knyga ne vienam dabartiniam vaikui yra pažįstama, mėgstama, svarbi. Kaip ir aktoriams, vaidinantiems Eglės Švedkauskaitės spektaklyje. Kaip ir pačiai režisierei bei inscenizacijos autorei. Kaip ir daug kam, pasiilgstančiam teatro vaikams. Tokio, kad įtrauktų ir jaudintų. Iki džiaugsmo ašarų.
Pati Ronja į tamsų spektaklio mišką su kraujo trokštančiomis skraidūnėmis ir kitomis keistomis būtybėmis įsėlina nešina smailia kartimi, ja ginasi ir ja remdamasi šokinėja per scenografijos plokštumas. Dėl tos mergaitės net debesys išsiskirsto. Ronja, vaidinama Irenos Sikorskytės, žiūrovų sutikta tyliai ir smalsiai: kokia tu? Ir koks tavo draugas Birgas iš kitos plėšikų gaujos? Kokie tie vaikai, savo draugyste ir pabėgimu iš namų nutraukę amžiną savo tėvų nesantaiką? Juk ašaros ir skaitant knygą, ir žiūrint spektaklį ima nevaldomai byrėti kaip tik tada, kai abu vaikai supranta ir ištaria vienas kitam, kad jie liks kartu, jie nepasiduos ir nesitaikys su neigiama tėvų namų šiluma, net jei tektų žūti nuo šalčio savo gyvenimo dvyliktąją žiemą.
Lūkesčiai yra prakeiksmas spektaklio kūrėjams. Ypač dirbantiems su žinoma literatūra. Bet neprakeikim, verčiau nusistebėkim, gal net pasigėrėkim Egle Švedkauskaite, atvedusia Astridos Lindgren kūrinį į didžiąją sceną, o kelis šimtus vaikų – į teatro didžiąją salę, kad jie pagaliau matytų „tikrą teatrą“, kaip žadėjo režisierė. Keliaaukštei pasakų tvirtovės ir miško scenografijai sutverti ji pasikvietė dailininkus Moniką Janulevičiūtę ir Jurgį Paškevičių, su kuriais dirbo Valstybiniame jaunimo teatre statydama spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“ (2022), o muziką kūrė nuolatinė režisierės bendradarbė Agnė Matulevičiūtė. Galbūt rizikinga spektaklį vaikams rodyti didelėje erdvėje, gal sėdintys kelioliktoje eilėje ar amfiteatro viršuje ne kažin ką mato toli toli esančioje scenoje, ypač tada, kai vaikų ar plėšikų ginčo scenos vyksta scenos gale, ir galbūt dvi su puse valandos trunkantis vaidinimas mažesnius žiūrovus išvargina tiek, kad sugrįžti į teatrą jie nebenorės. Visa tai įmanoma patirti ir gauti atsakymus tik praktiškai padarius tą, kas gal ir nedarytina. Ką mes žinome, gal tokie prietarai paseno?
Režisierė rašė inscenizaciją tarytum bėgdama per knygos turinį ir atsirinkdama esminius siužeto įvykius: tėvų – Matiso ir Burkos – gaujų konfliktus, jų vaikų – Ronjos ir Birgo – slaptą draugystę, metų laikų kaitą, leidžiančią ar trukdančią matytis. Ir tai, kas svarbiausia: „Kad niekas neįstengs mūsų išskirti“ – ir kad dėl tokios kategoriškos vaikų laikysenos net jų amžinai kariaujantiems bei konkuruojantiems tėvams tenka susitaikyti, prisiminus, jog patys vaikystėje buvo geriausi draugai.
Bėgimas per siužetą justi spektaklyje. Nors vaidinimas trunka daugiau kaip dvi valandas, tai nėra lėtasis teatras. Viskas jame vyksta tokia teatrine greitakalbe, kad nėra kada įsižiūrėti į pokyčius, kuriuos patiria Ronja, Matisas, vaikų ir jų tėvų santykiai. Ronja pradeda spektaklį panašia grasinimų ir pašaipų leksika, kokią vartoja Matiso gauja, o kada, kaip ir kodėl keičiasi jos žodynas ir intonacijos, kaip ima formuotis jos ir Birgo santykių šiluma, kaip ir kodėl grasinimus keičia švelnumas? Čia pat „kad tu nugarmėtum į pragaro nasrus, nusmurgėli“ ir čia pat „norėčiau, kad tu būtum mano brolis“. Kas teatriniu aspektu čia įvyksta, kas verčia pasikeisti? Ištikimybė knygos tekstui spektaklyje išlaikyta, o ištikimybė teatro kūrybai? Spektaklio raidą valdo knygos autorė.
Retoka scenų, kur Astridos Lindgren literatūra tampa teatriniu tekstu. Yra puikių sprendimų. Tas plėšikų rokerių įgarmėjimas ir dainavimas. Nebyli, bet pilna judesio yra Ronjos ir Birgo pažinties scena, kai abu nesitarę ima žaisti tų pačių lenktynių, kiekvienas savo pilies pusėje: kuris pirmas peršuoliuos pilies slenksčius ir palies žemę! Abu jauni aktoriai Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius tvirtai laiko viso vaidinimo naštą, net ir skubėdami per siužetą pagal šito spektaklio nuostatą. Puiki žaidžiančių, šėlstančių ir kartu brandžių vaikų pora. Pražilęs rokeris Matisas, vaidinamas Algirdo Dainavičiaus, atrodo labiau vaikas nei jo duktė, ir visiškas vaikėzas šalia Arūno Sakalausko vaidinamo Burkos, tik šitie santykiai spektaklyje nėra išryškinti.
Dailios ir grakščios nebylių nykštukų scenos, ypač antrame veiksme (choreografė Erika Vizbaraitė). Tuos besisukančius, sumažėjančius ir vėl ištįstančius nykštukus raudonomis pelerinomis vaidina ne šokėjų masuotė, o tie patys aktoriai, kurie ką tik buvo plėšikai iš priešiškų gaujų. Tai liudija ne tik aktorių fizines galimybes, bet ir spektaklio kūrybinės komandos darną, ir tą šventą „nėra mažų vaidmenų“. Ypatinga Ronjos mamos Lovisos „Vilkų lopšinė“. Airidos Gintautaitės dainavime tiek švelnumo ir gūdaus pavojaus, kad tai beveik rauda ir kartu motinos meilės skydas. O, kad viskas tame spektaklyje taip veiktų ir jaudintų, užuot šurmuliavę kaip Matiso plėšikai.
Įdomus Eglės Švedkauskaitės sprendimas skirti Matiso vaidmenį aktoriui, iki šiol matytam mažesniuose charakteriniuose vaidmenyse, užtat jo gaujos kvartetą sudėti iš tų, kurie paprastai žėri pagrindiniais vaidmenimis, o tai – aktoriai Kęstutis Cicėnas (Sturkas), Marius Repšys (Kepėstas), Vainius Sodeika (Fjusukas) ir vienintelė aktorė Augustė Pociūtė (trapi, bet ne mažiau grėsminga plėšikė Čiugė). Lyg atskiras gaujos akcentas – seniu save vadinantis Povilo Budrio Peras Plikakaktis su užsilikusia panko skiautere ir džinsiniu paltu. Tokia galinga talentų kompanija, betgi ji sukuria daugiau šurmulio nei charakterių. Net toji pati sukrečiančiai padainavusi Lovisa per visą spektaklį neturi ką veikti, tik vaikščioti ir mojuoti žalia virve. Tiesiog virvė ir nieko daugiau? Ir tiesiog plėšikai. Kuo jie skiriasi vienas nuo kito? Kokia šeimyna yra Ronjos tėvai? Kokia Pero Plikakakčio funkcija? Kaip patirti spektaklyje minimą plėšikų tingumą? Galima aprašyti, kokiais kostiumais veikėjus aprengė dailininkė Elvita Brazdylytė ar pacituoti jų replikas, bet kas tai per tipai ir kokiu tikslu jie ateina veikti scenoje? Gal tai palikta spektaklio ateičiai.
Žinome, kad scenoje karalių (vadą, autoritetą) vaidina aplinka. Iš tikrųjų reta ir gražu, kai garsūs aktoriai, vaidinantys aplinką, nė nemėgina vaidinti karalių ir pasiimti publikos dėmesį (teatriniu žargonu – traukti antklodę ant savęs). Nes spektaklis visgi apie Matiso ir Ronjos dramą, konfliktą tarp plėšikų vado ir jo atžalos, kuri pasipriešino gaujos gyvenimo dėsniams. Vis dėlto keista ir gaila, kai personažus – plėšikus! – charakterizuoja daugiau apranga ir išvaizda nei vaidyba. Skiauterė, paplyšę džinsai, skirtingo languotumo kelnės. Užtat kokia vaidybos magija nutinka antrame veiksme, kai plėšikas Kepėstas ateina miškan prie Ronjos ir Birgo apgyventos grotos pasikalbėti, kad pabėgėlė grįžtų namo. Šitam epizodui Marius Repšys neturi nei reikšmingų replikų, nei ryškių mizanscenų. Vien tikslas: perduoti, kad namie Ronjos ilgimasi ir kad net jos išsižadėjęs tėvas galbūt gailisi, nors slepia tai. Ir šitaip, beveik be teksto, tik šypsena, žvilgsniu, intonacija, vienu kitu judesiu aktorius kelioms sekundėms sukuria tokį teatrą, kad net jaučiasi, kaip publika atsigauna, kvėpuoja, nes palengvėja, kad Ronja vis dėlto turi namus. Repšys to pasiekia visiškai negriaudamas spektaklio statinio. Ir nepadaro tos scenos prailgintu solo, nors Repšys moka ir tai.
Tikras siaubas apima, kai pavojingųjų miško skraidūnių sparnai nutįsta nuo debesies virš Ronjos ir vėliau, kai jų kruvinos užmačios gresia upėje plaukiojantiems Ronjai ir Birgui. Yra epizodas, kai visos trys skraidūnės gracingai įšiugžda į sceną. Jų kostiumai sukurti nuo plaukų ir pirštų nagų iki batų galiukų. Suprantama, reikia juos parodyti, ir trims aktorėms, gavusioms šiuos vaidmenis, skirti sceninio laiko. Tačiau spektaklis stabteli ir virsta kostiumų demonstravimu. Neaiški vaidinimo pauzė atsiranda ir tada, kai scenon įsiridena tai, ką Astrida Lindgren aprašė kaip tarmiškai murmančius striukumbukus. Abi scenos tiek stabdo spektaklį, kad norisi kartoti paskui striukumbukus: kudė, kudė, kudė jie tei daru?
Striukumbukų murmesys ir tėra murmesys. Kur kas svarbesni kitų veikėjų bendravimai, o jie dažnai stringa. Kaip ir dauguma svarbiųjų spektaklio pareiškimų. Dikcija! Vaidinimai mažesnėse scenose, keletą metų trunkantis mikrofonizuotas personažų bendravimas scenoje šįkart atsiliepia ir žiauriai keršija. Nes „Ronją plėšiko dukterį“ aktoriai vaidina be mikrofonų, ir scena suvalgo daug teksto. Jaunieji – Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius – jaučia, jog vaidina didelei salei, supranta, kad jie turi būti girdimi iki paskutinės eilės ir tai netrukdo jų jautriam kameriniam bendravimui. Kas vyksta spektaklyje, kai bendrauja vyresnė aktorių karta, dažnai belieka spėlioti, ir tai nėra sunku, jei Astridos Lindgren knygą skaitei spektaklio išvakarėse. Kol aktorių dikcija tokia kaip premjeroje, žiūrovams reikia pasiruošti namų darbus.
Ir jeigu kam drovu verkti teatre, nebijokim, verkim kad ir upeliais: iki spektaklis baigsis, išdžius upeliai, nuvys ir gėlės, nes ta emocinga scena, kur Ronja su Birgu apsisprendžia, nėra pabaiga. Dar kokį pusvalandį vyks vaidinimas, bus gerų dalykų, o tų pabaigų – net keletas. Kuri tikroji?
Interviu
„Ronjos...“ kompozitorė: „Man ypatinga dalis šalia gyvos grupės – įrašytas gyvas vaikų choras“ || Ieva Raudeliūnaitė, „Lietuvos rytas“, 2025-08-26
Agnė Matulevičiūtė. Nuotr. Vismantės Ruzgaitės.
Jau kitą savaitę į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę susirinks jaunųjų žiūrovų auditorija – rugsėjo 6, 7 dienomis įvyks naujo spektaklio visai šeimai „Ronja plėšiko duktė“ premjera. Spektaklį apie dvi konkuruojančias plėšikų gaujas ir jų susidraugavusius vaikus pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą režisuoja ir adaptaciją scenai sukūrė Eglė Švedkauskaitė.
Spektaklyje bus svarbi muzika – plėšikus vaidinantys aktoriai scenoje dainuos ir gros įvairiais instrumentais. „Ronjai...“ muziką kuria jau penktus metus su E. Švedkauskaite bendradarbiaujanti kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.
„Mūsų „plėšikų“ grupė scenoje – triukšmingi skvoteriai, emocijas reiškiantys pusiau dainuodami, pusiau rėkdami, grodami gitaromis. Man svarbu kurti kartu su aktoriais – groti, improvizuoti, ieškoti. Kaip tikroje grupėje, esu keliose tokiose grojusi. Fiksuoju, kas pavyksta, ir iš to rašau tekstinę partitūrą. Repeticijose grupę vadiname „Ironija“ – joje groja aktoriai Augustė Pociūtė, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, vokalistai Airida Gintautaitė, Algirdas Dainavičius ir trio Jolanta Dapkūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė“, – pasakoja Agnė Matulevičiūtė. Spektaklio, skirto žiūrovams nuo 7 m. amžiaus, metu taip pat skambės iš anksto įrašytas vaikų choras. Apie viską artėjant premjerai kompozitorė pasakojo Ievai Raudeliūnaitei.
Su režisiere Egle Švedkauskaite dirbate ne pirmą kartą. Ką galite papasakoti apie judviejų kūrybinę partnerystę? Kokia yra jūsų tarpusavio kalba, padedanti sukurti bendrą darbą?
Darbas su Egle man yra labai autentiškas. Mūsų bendras kūrybinis kelias prasidėjo prieš penkerius metus, ir nuo tada beveik kasmet įvykdome po projektą. Eglė turi puikią muzikinę klausą, todėl galime kalbėtis apie muziką, tartis, ieškoti sprendimų, kaip sukurti kūrybinės laisvės atmosferą aktoriams, kurie scenoje muzikuoja. Jos jautrumas muzikai man, kaip kompozitorei, yra dovana. Mums svarbus spektaklio garsovaizdis – gyvi instrumentai ir muzikinis pasakojimas.
Kiekvienas kūrybinis procesas yra skirtingas. Nors turiu sau įprastą kūrybos eigą, ji visada priklauso nuo teatro projekto ir režisieriaus (-ės). Kartais režisieriai (-ės) beveik nieko nekomentuoja ar per daug nesidalina idėjomis, tada tiesiog kuriu, nešu parodyti ir kalbamės, ar tinka.
Koks jūsų, kaip kompozitorės, santykis su muzikos kūrimu vaikams? Ar galvojate, kaip pasiekti mažąjį žiūrovą?
Esu kūrusi muziką trims vaikų spektakliams. Su „Ronja plėšiko dukterimi“ situacija kompleksiškesnė – knyga skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems. Dirbdama su vaikais supratau, kad jų neapgausi: jei kūrinys jų neveža – jie iškart pajunta. Vaikai labai tyri, be filtro, todėl svarbiausias yra autentiškas santykis. Tikiu, kad jei aktoriui smagu groti, vaikams bus paveiku.
Man įdomu stebėti ne vien patį spektaklį, bet ir vaikus – jei jie juda su muzika, vadinasi, ji kažkaip juos veikia. Tai nereiškia pataikavimo žiūrovams – svarbu atvirumas. Anksčiau maniau, kad vaikų spektaklio muzika turi būti linksmesnė, bet tai stereotipas. Vaikai – kaip suaugusieji, tik atviresni. Jie vertina grynumą, todėl spektakliuose svarbu tiksliai žinoti, ką nori pasakyti.
Papasakokite, kaip atrodė pirminis repeticijų etapas?
Su Egle susitikome dėl refleksijos ir supratome, kad per pirmąjį pusantro mėnesio etapą nuveikėme daug. Buvo svarbu atrasti tinkamą formą ir kalbą – kūrinys daugiasluoksnis, skirtas ne tik vaikams. Prieš pradėdama dariau tyrimą: keliavau po Lietuvą, stebėjau vaikų spektaklius. Pastebėjau, kad suaugusieji kartais vaidina vaikus dirbtinai – per balsą, kūno kalbą, dažnai rėkdami ar elgdamiesi vaikiškai, bet vaikai juk mato, kad scenoje – suaugusieji. Mums svarbu rasti tikrą priežastį, kodėl ir kaip esame scenoje.
Kalbant apie garsą – iš pradžių svajojau turėti vaikų chorą scenoje, bet dėl logistikos teko atsisakyti. Laimei, teatras leido naudoti įrašytą chorą – vaikų balsai vaikams skamba tikrai ir, tikiuosi, paveikiai. Per pirmąjį etapą išryškėjo ir personažų grupės, gyvai grojančios scenoje, muzikiniai stiliai.
Kaip sekėsi dirbti su aktoriais, kurie spektaklyje atlieka muziką gyvai?
Dirbti buvo labai smagu – aktoriai puikūs. Dažnai muzikiniai jų gebėjimai režisieriams nebūna pirmame plane, bet Eglės spektakliuose tai tikrai itin svarbu – ir ne tik muzikiniai gebėjimai, bet muzikalumas iš esmės.
Šiame spektaklyje aktoriai negroja iš jiems parašytų natų. Naudojau improvizacijos metodą: darėme repeticijas-muzikines sesijas, per jas išsigryninome grupės kryptį, stilistiką, instrumentus.
Iš pradžių norėjome punk skambesio, bet procesas nuvedė prie electro-punk stiliaus. Vaikai, stebėję repeticijas, įsitraukė – tai ženklas, kad muzika veikia. Mūsų „plėšikų“ grupė scenoje – triukšmingi skvoteriai, emocijas reiškiantys pusiau dainuodami, pusiau rėkdami, grodami gitaromis.
Man svarbu kurti kartu su aktoriais – groti, improvizuoti, ieškoti. Kaip tikroje grupėje, esu keliose tokiose grojusi. Fiksuoju, kas pavyksta, ir iš to rašau tekstinę partitūrą. Repeticijose grupę vadiname „Ironija“ – joje groja aktoriai Augustė Pociūtė, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, vokalistai Airida Gintautaitė, Algirdas Dainavičius ir trio Jolanta Dapkūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Jūratė Vilūnaitė.
Minėjote, kad buvote pasikvietę vaikus, kurių nuomonė jums buvo svarbi. Ar tai keitė kūrybinį procesą?
Dažnai kiek vaikų, tiek nuomonių. Kai pakvietėme „Diemedžio“ mokyklos klasę, nustebino, kad jie klauso roko – sakė, kad Ronja ir plėšikai turėtų klausytis tokios muzikos kaip The Beatles. Supratau, kad tai vaikų, kurių tėvai formuoja skonį, nuomonė, bet džiugu, kad nebuvo minčių apie popmuziką – tai būtų apsunkinę grupės „Ironija“ gyvenimą. Dabar turime net psichodelinio roko atspalvių. Po peržiūros klausėme, ar muzika jiems įdomi, ir gavome pritarimą. Spektaklis dviejų veiksmų, todėl svarbu, kad muzika tarp jų kontrastuotų ir vestų į priekį, palaikydama dėmesį. Vieniems patiks, kitiems ne, bet svarbu, kad būtų smalsu ir įtrauktų.
Kaip manote, kokią vietą muzika užima šiame spektaklyje – ar ji veikia kaip pasakotoja, atmosfera ar personažas?
Muzika labiau veikia kaip pasakotoja, nors atmosfera taip pat svarbi. Yra dainos, besikartojantys motyvai, bet man ypatinga dalis šalia gyvos grupės – įrašytas gyvas vaikų choras, atspindintis Ronjos ir Birgo bendravimą magiškoje aplinkoje. Gamtos garsus – vėją, paukščius, gyvūnus – kūriau naudodama vaikų balsus, prašiau jų interpretuoti, kaip jie girdi mišką, arba interpretuoti miško garsus. Įrašėme berniukų ir jaunuolių chorą „Ąžuoliukas“ bei Vilniaus kultūros centro LRT vaikų chorą.
Koks jūsų santykis su Astrid Lindgren kūriniu buvo vaikystėje ir koks jis dabar?
Tiksliai nepamenu, kada pirmą kartą skaičiau knygą „Ronja plėšiko duktė“ – turbūt devynerių. Ronja visada buvo mano herojė, drąsi, o jos santykis su tėvais man buvo artimas. Tapatinausi ir su tuo, kad Ronja Birgą vadina savo broliu – tokį ir aš turiu. Paauglystėje panašų vaidmenį atliko serialo „Ksena: karingoji princesė“ veikėja.
Dabar skaitydama matau daug meilės ir gerą dozę tamsos. Kūrinyje jaučiu gilų Ronjos ir Birgo ryšį – jie yra draugai, šeima. Ronja jį vadina broliu, bet ta broliška meilė atrodo sudėtingesnė. Vaikai taip pat mato juos kaip brolį ir seserį, o tai skatina apmąstyti meilės prasmę ir kaip ją suvokiame vaikystėje, o kaip suaugusiųjų pasaulyje.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio šeimai „Ronja plėšiko duktė“, skirto vaikams nuo 7 m. amžiaus, premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 6, 7 d. Rugsėjo 6 d. apie 17:30 val. (iškart po spektaklio) LNDT fojė vyks susitikimas su publika „Auditorija tiria“, kuriame žiūrovai galės užduoti klausimus režisierei ir aktoriams. Įėjimas laisvas, laukiami visi. Kiti spektaklio rodymai numatyti spalio 18, 19 d. ir lapkričio 22, 23 d.
„Ronja plėšiko duktė“ režisierė Eglė Švedkauskaitė: „Bandau vaikams nemeluoti apie pasaulį“ || Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2025-08-21
Eglė Švedkauskaitė repetuojant spektaklį „Ronja plėšiko duktė“. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje vyksta intensyvios pirmosios sezono premjeros repeticijos. Naują spektaklį visai šeimai pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė“ stato režisierė ir viena iš LNDT meno vadovų Eglė Švedkauskaitė. Ji pati parašė ir šio kūrinio adaptaciją scenai.
„Dar prieš metus visą žiemą ilgai ieškojau medžiagos, vertos LNDT Didžiosios scenos. Kokie tekstai gali ką nors prasmingo papasakoti karo, visuotinės katastrofos, nevilties laiku? Kokia istorija turi būti Didžiojoje scenoje? Kas tas herojus, herojė? Kildavo minčių ir po savaitės jos nuplaukdavo. Niekada neplanavau statyti vaikams, bet pabendravusi su vaikams kuriančiais žmonėmis pajutau gerą energiją – žmonės tai daro ir jaučia prasmę. Tada sumąsčiau statyti vaikams, sugrįžo prasmės jausmas. O jei vaikams, vadinasi, „Ronja“, – pasakoja E. Švedkauskaitė. Artėjant premjerai režisierę kalbino Daiva Šabasevičienė.
Neabejoju, kad Tau svarbi ne vien „Ronja plėšiko duktė“, bet ir visa Astrid Lindgren kūryba?
Vaikystėje esu perskaičiusi visas Lindgren knygas. Daug ką norėčiau skaityti iš naujo, ypač dabar, kai taip arti „Ronja plėšiko duktė“. Tai labai draminis kūrinys. Įvykių dėstymas, kulminacija... Taip pat labai įstrigusi apysaka „Mes Varnų saloje“. Taip pat ir „Mūsų visų Madikė“. „Pepę Ilgakojinę“ skaičiau, bet ji netapo mėgstamiausiu personažu.
Šios autorės literatūra moko nejuntamu būdu, neprikišamai. Moralės, etikos pamokos, gėrio ir blogio kova, vaikų ir tėvų santykiai parodyti neprikišamai. Kūrinyje juos jauti, bet niekas tavęs nemoko elgtis vienaip ar kitaip.
Inscenizaciją parašei naudodama nemažai remarkų. Akivaizdu, kad Tau šis kūrinys labai artimas. Kuo?
Daug kuo. Šią inscenizaciją dažniausiai rašiau bibliotekoje arba namie, visas scenas mačiau labai vizualiai. Rašiau, perrašiau, o galvoje kiekvieną sceną režisuodavau.
„Ronja plėšiko duktė“ apibendrina dabartinį mano gyvenimo metą. Dar prieš metus visą žiemą ilgai ieškojau medžiagos, vertos LNDT Didžiosios scenos. Kokie tekstai gali ką nors prasmingo papasakoti karo, visuotinės katastrofos, nevilties laiku? Kokia istorija turi būti Didžiojoje scenoje? Kas tas herojus, herojė? Kildavo minčių ir po savaitės jos nuplaukdavo. Niekada neplanavau statyti vaikams, bet pabendravusi su vaikams kuriančiais žmonėmis pajutau gerą energiją – žmonės tai daro ir jaučia prasmę. Tada sumąsčiau statyti vaikams, sugrįžo prasmės jausmas. O jei vaikams, vadinasi, „Ronja...“ Šis kūrinys šiek tiek primena „Jauno žmogaus memuarus“, kur jaunas žmogus keliauja per skirtingus mokytojus. Pirmas – draugas, antras – uošvis, o trečias – jo sektos lyderis. Jis prakeliauja pro skirtingus mokytojus ir miršta nieko taip ir neišmokęs. Lindgren kūrinyje vaiką taip pat dalinasi pora mokytojų. Pirmas – tėvas, nuo kurio Ronja nusikopijuoja visą pasaulio supratimą ir elgesį, į pasaulį eina taip, kaip eina jos tėvas. Bet atsiranda draugas Birgas ir nejuntamai tampa tam tikru mokytoju, kaip ir pati Lindgren, nieko specialiai neliepdamas, išmoko ją stebėti: nesisavinti miško, nesisavinti pasaulio, nebūti savanaude. Jie kartu išeina gyventi, ten susipyksta, susitaiko – patiria gyvenimo pamokas, į pilį Ronja jau grįžta subrendusi. Man tai – brandos istorija.
Dabar savo gyvenime priėjau tokį tašką, kai pajutau, kad reikia išeiti iš pilies, pabūti miške, ten, kur nesaugu, nepažinu, kad galėčiau į pilį sugrįžti pasikeitusi. Savo pačios branda neabejoju, bet abejoju, ar nepraradau kūrybos džiaugsmo. Besirūpinant pilies / teatro rimtais reikalais sunku žaisti, jaustis laisvai. O kūrybai būtina laisvė. Todėl turiu padaryti pauzę.
Jau ne pirmą kartą savo spektakliui pati parašei tekstą. Kodėl?
Patiko rašyti „Fossilią“, o perskaičiusi „Ronją...“ gana aiškiai pradėjau matyti visas aplinkybes, todėl taip ir atsitiko.
Kas buvo svarbiausia rašant? Gal istorija? O iš ko kuriama pati drama?
Kūrinyje užkoduotas stiprus konfliktas, Montekių ir Kapulečių tipo nesutarimas, vaikų meilė, kai jie vienas kitą atranda kaip draugus. Čia veikia jaunesni vaikai nei Romeo ir Džuljeta. Švedai komentuodami inscenizaciją pabrėžė, kad „Ronja...“ nėra apie romantinę meilę, čia veikia vaikai. To ir laikomės. Šis kūrinys skirtas žengiantiems į paauglystę. Jį skiriu sau pačiai – vienuolikmetei, kai išgyvenau sunkų pereinamą laiką į paauglystę, kai kyla įvairių frustracijų, maišto užuomazgų, bunda pirmoji meilė... Viskas supuola į vieną laiką ir vaikas nežino, ką jam daryti.
Tekstas sklidinas dramos: vaikas turi suvokti daug naujų dalykų, du vaikai ateina iš šeimų, kuriose jie išmokyti elgtis vienaip ar kitaip. Jie kartoja savo tėvų žingsnius, kol išmoksta bendrauti be atsinešto bagažo.
Man labai patinka, kad scenoje veiks skirtingos aktorių kartos. Pagrindinius vyrų vaidmenis – Tėvus – vaidins Algirdas Dainavičius ir Arūnas Sakalauskas, Mamą – Airida Gintautaitė, kuri buvo mano dėstytoja, „vaidybos mama“. Išvysime Elzę Gudavičiūtę, su kuria šiame teatre pirmą kartą susidūriau repetuojant „Apreiškimą Marijai“ (2016) ir kitus aktorius. Vien dėl to čia nemažai vidinės simbolikos ir dramaturgijos. Scenoje vyriausia karta susitinka su jauniausia... Neįmanoma paneigti, kad ir pati teatro bendruomenė nuolat verda, sproginėja... Negali nepastebėti jos nepasitenkinimo „vaikų“ elgesiu. Finaliniai „Ronjos...“ tekstai atitinka teatro realybę – du plėšikai pretenduoja į vieną pilį.
Kaip suprasti vaikų pasaulį? Koks teatras turėtų būti jiems?
Pirma taisyklė: neapsimesti, kad vaikai nemato pasaulio, kuriame gyvename. Kad ir kaip mes norėtume, kad vaikai gyventų vaikiškame pasaulyje, jie gyvena ir savo, ir mūsų realybėje. Stengiuosi, kad neatsirastų sceninio infantilumo, siekiu keliauti per žaidybišką vaidybą, bet vaiko nelaikau neišmanėliu, bandau nemeluoti apie pasaulį.
Gal domėjaisi atskirai ir mąstai apie teatro vaikams specifiškumą?
Ruošdamasi paskaičiau Rūtos Oginskaitės knygą „Teatras be pasakų“. 1999 m. Jaunimo teatre vyko seminaras su švedų režisiere Suzanne Osten. Pagrindinė jos mintis: „Kai vaidinate vaikams, nesistenkite būti mažesni, nesiklaupkite, nemojuokite jiems pirštu.“ Manau, vaikų spektaklių infantilumo problema vis dar egzistuoja, labiau turbūt valstybiniuose teatruose, kur retas pastatymas yra vaikams, nėra praktikos. Suaugusiems norisi vaikus apsaugoti, pasaulį paminkštinti.
Be to, kūrybinio proceso metu bendravome su „Diemedžio“ mokyklos trečiokais. Ir proceso pradžioje, ir viduryje susitikome su jais, parodėme spektaklio perbėgą. Stebėjome jų reakcijas, kalbėjomės, ir tai buvo labai naudinga.
Ar vaikų teatrą regi iš šios dienos pozicijų, ar reflektuoji ir savo vaikystės patirtis, prisiminimus?
Vaikystėje teatras vaidino mažą vaidmenį. Didžiausią vaidmenį suvaidino kaimas, kuriame vaikystėje prabuvau trejus metus. Jame ir buvo žaidimų ir pasakų pasaulis.
Kaip suformavai šio spektaklio kūrybinę grupę, kuo buvo svarbus vienas ar kitas pasirinktas žmogus?
Tarp kūrybinės grupės naujokų nėra, su visais susitinku jau ne pirmą kartą. Porą sezonų nedirbome kartu, tad pasiilgau. Šiais kūrėjais pasitikiu, o tai svarbu statant spektaklį Didžiojoje scenoje, kuri tikrai yra didelė. Tai nemažas iššūkis.
Tačiau su daugeliu aktorių kaip režisierė dirbu pirmąkart. Man labai svarbu, kaip dera kartos ar atskiri aktoriai, neseniai tapę LNDT trupės nariais. Toks yra Šarūnas Meliešius – itin tinkantis pagrindiniam vaidmeniui ir galintis vaidinti Didžiojoje scenoje.
Ronją vaidins kviestinė aktorė Irena Sikorskytė. Kuo ji ypatinga greta kitų jaunų, neseniai į teatrą priimtų aktorių?
Aktorių visada ieškau pagal savo intuiciją. Per nedidelę atranką pasirodė, kad Irena Sikorskytė geriausiai suderino žaismingumą ir rimtumą. Ji rimta, bet nėra pernelyg suaugusi. Ronja – ne tik linksmas, krykštaujantis personažas. Taip pat svarbūs ir duetai. O Sikorskytės ir Meliešiaus puikus duetas, abu mąslūs savo psichofizika.
Koks aktorius yra geras aktorius?
Mėgstu dirbti su aktoriais, siekdama, kad jie naujai atsiskleistų, bet ne visiems vaidmenims reikalingos transformacijos. „Ronjos...“ atveju nemažai mąsčiau apie kartas, partnerystę, praeity sukurtus vaidmenis, darbą su kitais režisieriais. Vyko vidinė atranka metafiziniu lygmeniu. Kadangi šis spektaklis vaikams, labai svarbu buvo ir aktorių paslankumas, jų siūlymai. Repetuojant niekada neatnešu schemos, pagal kurią liepiu vaidinti. Man reikalingi bendrakūrėjai.
Šiame spektaklyje daug muzikos ir ji labai svarbi. Ir aktoriai parinkti muzikalūs. Man atrodo, kad spektaklių garsai, melodijos išlieka visam vaikų gyvenimui.
Rinkausi aktorius, galvodama, ar jie gali groti instrumentais. Nuo pat pradžių buvo idėja, kad plėšikai – pankų grupė. Kas yra šiuolaikinis plėšikas? Tai žmogus už visuomenės ribų. Pankai taip ir gyvena. Opozicija – pankavimas – visada išlieka. „Ronjoj...“ plėšikai taip pat elgiasi ne pagal taisykles. Jie ateina į erdvę, į teatro dekoracijas ir jas „užskvotina“, apsigyvena. Tai nėra jų namai.
Lindgren kūriny muzika užkoduota: labai dažnos scenos pabaigoje parašyta apie šokančius ir dainuojančius plėšikus. Jie dažnai švenčia apiplėšimus, išsisukimą nuo policijos. Dėl to norėjosi gyvos muzikantų grupės, kuri ir auga su kompozitore.
Ar galvoji apie žiūrovų amžių? Ar jis turėtų būti panašus į šio kūrinio skaitytojų, ar kitoks?
Taikau į 7–12 metų vaikus ir vis mąstau, kad spektaklis iš tų 12-os išlips, nes atsiranda paaugliškų temų. Personažų elgesys turėtų būti artimas ir paaugliams: nesutarimai šeimoje, jausmai tarp bendraamžių... Taikau į vaikus, kurie išgyvena virsmus ir pereinamus etapus.
Ar kurdama galvoji apie vaikų tėvus, kurie taip pat žiūrės spektaklį?
Taikau ir į tėvus. Manau, šią istoriją verta pamatyti ir vyresniems, nes ji svarbi, ypač šiandien. Ji – apie gebėjimą susikalbėti, sueiti į vieną pilį ir susivienyti. Tą ir daro dvi plėšikų gaujos. Tėvams turėtų būti įdomu, kaip ir vaikams. Kai pradėjau repetuoti šį spektaklį, išgirdau daug pritarimo balsų. Ne vienas sakė, kad „Ronja plėšiko duktė“ – mėgstamiausia vaikystės knyga.
Dar ankstyvojoje spektaklio kūrimo stadijoje, per pristatymą, sakei, kad knyga verčia nusišypsoti daug kartų. Dabar, įsibėgėjus repeticijoms, ar galėtum tą patį pasakyti apie spektaklį? Apskritai kokius jausmus turėtų kelti spektaklis?
Aktoriams sakiau, kad mums reikia galvoti ne apie pastatymą vaikams, o apie komediją. Komedijoje labai svarbus laiko matas: pauzė, veiksmas, atoveiksmis... „Ronjoje...“ to taip pat netrūksta, ir tai juokinga. Manau, tai bus smagus spektaklis, sugrąžinsiantis vaikų šurmulį į LNDT Didžiąją salę. Spektaklis bus dviejų dalių. Antroje dalyje yra labai jautri vieta – jau dabar per repeticijas ašaros rieda, nes kalbama apie laikinumą. Labai gražus epizodas, kai vaikai kalbasi apie vienintelę vasarą, kurią jie turi, – ir tai labai suvirpina širdį. Visi dalykai nutinka tik vieną kartą. Gilūs išgyvenimai būna vieną kartą: pirmas draugas, pirma meilė, pirmas pabėgimas iš namų... Per repeticijas kviečiu aktorius prisiminti savo vaikystę, kalbamės, kurių vaikai augo teatre, kaip tai atrodė. Toli nuo atminties temų nepabėgau, todėl natūraliai leidžiu sau ir aktoriams šiek tiek nostalgijos. O paskui ją išsklaidome trankiai grodami pankišką gabalą.
Švedų autorių teisės turėjo patvirtinti Tavo inscenizaciją.
Taip, jie prašė plano ir visos inscenizacijos. Jie komentavo konkrečias vietas, žodžius. Galiausiai leido statyti. Esu laiminga. Sužinojau, kad agentūra akylai prižiūri šios autorės kūrybos palikimą. Egzistuoja pačios Astrid Lindgren patvirtintos trys skirtingos inscenizacijos, kurias galima įsigyti ir pagal jas statyti spektaklius. Tad ypač džiaugiuosi, kad mano rašytai inscenizacijai buvo suteiktas leidimas.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio šeimai „Ronja plėšiko duktė“ premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 6, 7 d. Kiti rodymai numatyti spalio 18, 19 d. ir lapkričio 22, 23 d.
„Ronja plėšiko duktė“
Galerija
Labai apmaudu, kad tokio populiaraus spektaklio laikų tiek maža, o vasario mėnesį - išvis nėra. Vos 2-3 mėn. į priekį sklebiamas repertuaras taip pat nepadeda planuotis.
Parduodu vieną bilietą į spalio 18d. rodymą, labai gera vieta, pirmoj amfiteatro eilėj. Kontaktinis el. paštas: lesiuk.genadijus@gmail.com