Roger Vitrac. VIKTORAS, ARBA VAIKAI VALDŽIOJE Premjera

  • Režisierius

    Gintaras VARNAS

  • Trukmė

    3 val. 30 val. (su dviem petraukomis)

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2024 m. balandžio 11 d.

  • N-14

Apie

Iš prancūzų kalbos išvertė Vincentas KLIPČIUS

Spektakliu „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ režisierius Gintaras Varnas siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą (Federico García Lorca’os „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Sombras“, Guillaume’o Apollinaire’o „Teiresijo krūtys“ ir kt.). Didžiausia režisūrine inspiracija tapo kūrinyje atsispindinti visuomenės kritika. Anot režisieriaus, tai galėtų būti lyg savotiška Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“ kamerinė variacija.

Režisierius pasisako prieš primityvinimą ir sušiuolaikinimą teatre bei savo spektakliu kelia klausimą, ar mažas žmogus neturi teisės sugriauti vyraujančios stereotipinės nusistovėjusios visuomenės santvarkos. Jo teigimu, tai šmaikšti XX a. trečiojo dešimtmečio satyrinė parabolė apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą ir veidmainišką, bailų ir miesčionišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai, todėl reikia manyti, kad šiandien, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, ji turėtų suskambėti naujai.

Roger Vitrac (1899–1952) – prancūzų rašytojas siurrealistas, dramaturgas ir poetas. Pinsake gimęs kūrėjas 1910 m. persikėlė į Paryžių. 1922–1928 m. dalyvavo siurrealistų veikloje, paskelbė dadaizmo manifestą, leido žurnalą „Aventure“ ir prisidėjo prie pirmųjų „La Révolution Surréaliste“ leidimų.

Pamažu atsiskyrę nuo grupės su Antoninu Artaud, kartu jie 1926 m. įkūrė Alfredo Jarry teatrą, kur parašė keletą svarbiausių savo siurrealistinių pjesių. Spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ buvo antrasis Vitraco ir Artaud darbas. Jo premjera įvyko Paryžiuje, teatre „Comédie des Champs-Elysées“, 1928 metų gruodžio 24 d., Kalėdų išvakarėse.

Kurdami šį spektaklį, Artaud ir Vitracas svajojo apie virtualios realybės teatrą, besipriešinantį banaliai linijinio, pasakojančio vakarietiško teatro tradicijai. Spektaklyje rodoma fantasmagoriška Viktoro, Polio ir Emili Pomelių dvimetrinio sūnaus, devintojo gimtadienio šventė. Per visus tris veiksmus provokuojančios scenos keitė viena kitą ir patvirtino Artaud manifesto teiginius: „Žiūrovai, atėję į mūsų teatrą, pajus, kad dalyvauja tikrame veiksme, kuriame veikia ne tik protas, bet ir jausmai bei kūnas. Nuo šiol jie eis į teatrą kaip pas chirurgą ar dantų gydytoją – su tokia pačia nuotaika; žinoma, jie nemirs, bet teatras yra rimtas reikalas, ir jie neišeis iš jo sveiki... Jie turi žinoti, kad mes galime priversti juos verkti“.

Siurrealistinė pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – absurdo teatrui artima satyra, išjuokianti buržuazijos konformizmą, kalbos klišes, kuriomis maskuojama slapta neapykanta ir žiaurumas. Kūrinys ironiškai griovė vyraujantį stereotipinį požiūrį į santuoką, religiją, logikai prieštaraujančią tariamą tvarką, nukreiptą prieš miesčioniškos viduriniosios klasės, šeimos instituto ar sociumo bendrąja prasme, moralę.

Spektaklį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Gintaras VARNAS
  • Scenografas — Gintaras MAKAREVIČIUS
  • Kostiumų ir grimo dailininkas — Juozas STATKEVIČIUS
  • Kompozitorius — Martynas BIALOBŽESKIS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Kai vodevilis nevirsta tragedija // Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 17 (1509), 2024-04-26

Kai vodevilis nevirsta tragedija

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos“, Nr. 17 (1509), 2024-04-26

Rūta Jonikaitė ir Šarūnas Rapolas Meliešius spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Jonikaitė ir Šarūnas Rapolas Meliešius spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“. D. Matvejevo nuotr.

Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas. Juk mes, europiečiai, šia klasikos išmanymo mana turėtume būti dar kūdikystėje papenėti, kad bent jau nutrauktume tuščius ginčus esminiu klausimu – ką bando mūsų teatriniame, kultūriniame lauke išprovokuoti režisierius Gintaras Varnas, balandžio 11 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Naujojoje scenoje iššovęs su būtent „Viktoro, arba Vaikų valdžioje“ premjera?

 

Prieš spektaklį net kelis kartus skaičiau pjesę, nes norisi ja tiesiog mėgautis kaip aukščiausios prabos literatūra. Skaitant kyla įtarimas – čia glūdi provokacija. Vėliau gilinantis į literatūros, teatro teoretikų darbus, analizuojančius Vitraco kūrybą, randamas aiškus liudijimas, kad tai visiška teatrinė provokacija. Čia tyčiojamasi iš visko ir pašiepiami visi: šiuolaikinė visuomenė, klasikinis teatras, tokio teatro žiūrovai, buvę kolegos siurrealistai, buvę kolegos dadaistai, visuomenei svarbūs autoritetai, vertybės, moralė ir net Pirmojo pasaulinio karo traumą savyje nešiojantieji – visi yra žiauriai, negailestingai išjuokiami. Nieko keista, kad toji publika, kuriai savo pirmuoju „Viktoro, arba Vaikų valdžioje“ pastatymu 1928 m. žiaurumo teatro apologetas Antoninas Artaud riktelėjo „Mirtis žiūrovams!“, kaipmat rado deramą atsakymą – šūksniai ir keiksmai iš žiūrovų salės pasipylė dar prieš pakylant uždangai, o štai pašvinkę kiaušiniai į sceną ėmė skrieti nuo pirmų spektaklio minučių. Juk publika visada pasilieka teisę atsiliepti į abstraktų kūrėjų šauksmą konkrečiu atsakymu – „Mirtis teatrui!“

 

Šiandien suteikdami sceną „Viktorui, arba Vaikams valdžioje“, pirkdami bilietus į spektaklio premjerą, mes jau visiškai nebesuprantame, iš ko ir dėl ko turėtume tyčiotis. Kas yra tikrasis mūsų priešas? Juk visos provokacijos jau įvyko, tai kas dar galėtų suerzinti arba įsiutinti šiuolaikinę publiką? Štai sėdi ji – rami ir pasipuošusi – Naujojoje LNDT salėje. Skaičiuoja juodų kačių iškamšas, patupdytas scenos priekyje, snukučiais į dekoraciją. Bando prisiminti, kokiuose dar Varno spektakliuose veikė šios juočkės: kad „Publikoje“ (2010) irgi tupėjo – faktas. Prieš akis – dviguba eilė masyvių, bet gana plastiškai stumdymui pasiduodančių medinių plokščių. Scenografo Gintaro Makarevičiaus detaliai apgalvotas scenovaizdis nepaliauja stebinti didžiąja iliuzija: masyvios, aukštos sienos, jose atsiveriančios nuo žemės prasidedančios didžiulių langų ertmės galiausiai palieka suspaustos, tarsi priplotos erdvės įspūdį. Pilkšvai žalia scenografijos spalvinė paletė tampa efektingu rėmu virtuoziškai sukurtiems ir su begaliniu malonumu aktorių dėvimiems dailininko Juozo Statkevičiaus kostiumams. Tiksliausios kiekvieno personažo charakteristikos, individualūs būdo bruožai, keistenybės ir net rimti dvasiniai negalavimai atskleidžiami kanoninio teatrinio kostiumo detalėmis, aksesuarais, perukais ir grimu. Tikra puota žiūrovo akims, fiksuojančioms, su kokiu pasimėgavimu aktoriai dešimteriopai pasinaudoja tokio kostiumo teikiamomis vaidybinės raiškos galimybėmis.

 

Vaidinti metro aštuoniasdešimties ūgio išskirtinai protingą devynmetį Viktorą režisierius patikėjo Šarūnui Rapolui Meliešiui. Augalotas jaunuolis blyškiu veidu, dūminiais šešėliais tamsintais akių vokais, glotniai sulaižyta šukuosena iš puikaus humoro jausmo nestokojančio Statkevičiaus gavo juodą, plonos odos faktūrą imituojantį berniukišką jūreivio kostiumėlį. Efektingas personažo įvaizdis primena iš ankstesnių režisieriaus Varno siurrealistinio teatrinio ciklo pastatymų įsiminusį gležno, rafinuotai liguisto, kaprizingo berniuko, kurį kadaise įkūnijo aktorius Gytis Ivanauskas, įvaizdį. Tuo efektingesnė Viktoro transformacija į masyvų, sveikata trykštantį, energingą, vitališkos agresijos nestokojantį herojų, besityčiojantį iš visų suaugusių žmonių pasaulio stereotipų ir suaugusiųjų bendravimo būdų. Intensyviai, bet gana monotonišku ritmu, vienspalvėmis intonacijomis demaskuodamas jį supančio pasaulio veidmainiškumą, Viktoras spektaklyje galiausiai ištirpsta, susiniveliuoja su aplinkiniais, tarsi neišlaikydamas smegenis draskančios teisuolio, pasaulio keitėjo ir gerintojo karūnos. Ta pati lemtis ištinka ir kitus personažus – artėdami prie trečio veiksmo jie tarsi virsta vientisa, pilka iš inercijos judančio veiksmo mase, pavargsta globalaus dialogų teksto sraute nešti savo individualių charakteristikų bei niekšybių kapšą. Išimtį šioje buržuazinėje dramoje, o kartais visai linksmame, lengvu absurdu pagardintame vodevilyje, išsikovoja tik dvi aktorės – šešiametę Ester vaidinanti Rūta Jonikaitė ir Didžiąją damą Idą Mortmar vaidinanti Aurelija Tamulytė.

 

Būtų mano valia, pavadinčiau spektaklį „Ester, arba Vaikai valdžioje“ – nes emocinė spektaklio kreivė galiausiai šauna į viršų tik scenoje pagaliau pasirodžius mažajai maištininkei. Šis gigantiškame, juodame, iš baletiško sijonuko sukonstruotame sarafane paskendęs miniatiūrinis demonas atgaivina ir patį Viktorą, spektaklio pradžioje labiau primenantį iš medžio išdrožtą kareivėlį. Tam tikras lėliškumas, marionečių teatro veikimo logika taip pat persiskaito kampuotoje, tarsi dėl mechaninės spyruoklės įtampą išlaikančioje Ester plastikoje. Unikalus ir jos gebėjimas tapti takia, prisitaikančia, perimančia aplinkos objektų savybes: jei reikia akimirkai virsti juoda kate – prašom, susitapatinti su suvaikėjusiu, vaikystės šėlsmui atsidavusiu Vytauto Anužio vaidinamu Generolu Etjenu Lonsegiuru – su malonumu, driokstelėti įžūlią meilės intrigėlių kamuojamos trijulės Terezos Manjo (Elzė Gudavičiūtė), Šarlio Pomelio (Vainius Sodeika) ir Emili Pomel (Miglė Polikevičiūtė) santykių farso parodiją – Ester ir čia nepralenkiama. Žmogiško nuoširdumo, gebėjimo beatodairiškai mylėti akimirkos Ester personažo linijoje ypač ryškios, kai tenka bendrauti su Viktoru arba savo gimdytoju, pačiu mieliausiu karo pamišėliu, Antuanu Manjo (Marius Repšys). Dramaturgo valia Ester lieka gyva, nepatenka į keturių teatrališkų lavonų, patiekiamų pjesės finale, sąrašą. Vadinasi, yra vilties, kad vaikai dar grįš į valdžią, bent jau tol, kol nepradės smalsauti, kas iš tiesų yra Didžioji dama Ida Mortmar.

 

Tamulytės didžioji lietuviško teatro scena ilgėjosi jau, ko gero, dešimtmetį. Dėl nesuvokiamų priežasčių vieną talentingiausių savo kartos aktorių vaidmenys apeidavo ratu. Sugrįžimui po akinančiais sofitais likimas jai pamėtėjo nei daug, nei mažai – pačios mirties vaidmenį. Beprotiškai elegantiškos, ekscentriškos, intensyviai orą gadinančios, bet vis dėlto mirties vaidmuo. Arba tos, kuriai savo amžininkų neįvertintas genialusis Vitracas drąsiai rodo vidurinį pirštą. Tos, kuri savo žudymo įrankį atsineša ne vilkdama ant pečių, o erotiškai užsikišusi už batuko aulo. Mirtis, tampanti svarbiausia devynmečio berniuko erotinių sapnų heroje. Kartu su Tamulyte į sceną pagaliau trumpam užeina ir jo didenybė absurdas – spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ visiškai būties vertę paneigiantis ir esminį beprasmės prasmės branduolį formuojantis reiškinys

Pasaulį dovanų // Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2024-04-24 

Pasaulį dovanų
Kristina Steiblytė, menufaktura.lt, 2024-04-24

 

Balandžio 12 diena. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje devintąjį gimtadienį švenčia Viktoras. Šis beveik dviejų metrų ūgio berniūkštis – jį vaidinantis jaunas aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius – su tamsia sulaižytų plaukų banga ant kaktos ir vos pastebimais apskritais akiniais nepaprastai panašus į monoklį nešiojusį Tristaną Tzarą. Vieną iš dadaizmo kūrėjų ir pirmųjų idėjinių lyderių, pradėjusių rengti pasirodymus Ciuriche, „Cabaret Voltaire“. Aktyviai gyvavęs tik maždaug dešimtmetį, dadaizmas kaip organizuota meno srovė išsisėmė didžiajai daliai jo kūrėjų išsiskirsčius, prisijungus prie siurrealizmo ar kitų judėjimų. Nors ir neilgas, dada gyvavimas buvo efektingas: ši srovė yra vienas reikšmingiausių XX a. pradžios judėjimų, keitusių meno istorijos kryptį.

Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ scenoje – Viktoras-Tzara-Meliešius švenčia gimtadienį ir ardo miesčionišką vartotojų kultūrą, kurios negali pakęsti, nors jai buvo augintas. Buvusio dadaisto ir siurrealisto Roger Vitraco 1928 m. parašyta pjesė, neracionalus ir destruktyvus jos Viktoras bei savo abejingą tuštybę moralinėmis pozomis ir kalbinėmis klišėmis dangstanti jo aplinka pirmą kartą scenoje atsidūrė 1928 m. gruodį. Spektaklį režisavo su Vitracu ir Robertʼu Aronu 1926 m. Alfredo Jarry teatrą įkūręs Antoninas Artaud. Jo pastatymas žiaurumo teatro stilistika sulaukė teigiamų atsiliepimų, tačiau ne platesnio susidomėjimo. Todėl spektaklis buvo parodytas vos kelis kartus, o pjesė primiršta iki jos sėkmingesnio pastatymo 1946-aisiais ir ypač reikšmingo 1962 m.

Vitraco pjesė ir Varno spektaklis prasideda Viktoro maištu. Jis pamažu ima priešintis pasauliui, kurio buvo augintas, normoms ir taisyklėms, kurių jis buvo įpratintas laikytis, ir visai jo aplinkai įprastam nuolankumui. Sudaužydamas brangią vazą ir grasindamas kaltę suversti tarnaitei Lili (Radvilė Budrytė) Viktoras peržengia ribą, už kurios grįžti įmanoma, bet jis jau nebesiruošia. Prieš amoralumą, logocentrizmą, bet kokias ideologijas, beprasmišką gyvenimą ir mirtį sukilęs Vitraco pjesės vaikas artimas ne tik paties dramaturgo kurtam dadaizmui bei siurrealizmui, bet ir egzistencializmui bei absurdui. Šie pjesės sukūrimo ir pirmo pastatymo metu buvo ankstyvosiose raidos stadijose (bent jau teatro kontekste) ir publikai dar nepažįstami. Tad nenuostabu, kad 1928 m., kai teatre nebuvo kuriama beveik nieko panašaus, žiūrovams šį tekstą ir Artaud estetiką priimti buvo sudėtinga, o 1962 m. (po dar vieno pasaulinio karo, po dar vieno politinio ir kultūrinio persitvarkymo, po Albertʼo Camus, Eugeneʼo Ionesco, Samuelio Becketto tekstų debiutų scenose) atsidūręs naujame laike ir naujose – Jeano Anouilhʼo – rankose, „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ įsitvirtino prancūzakalbio teatro pasaulyje kaip viena iš svarbiausių XX a. pjesių.

Taigi LNDT Naujojoje salėje Viktoras-Tzara-Meliešius šukėmis paverčia vazą ir pradeda keistą, absurdišką savo gimtadienio šventę. Šventę-vaidinimą-žaidimą pelėkautais, skirtą visiems savo pačių sukurtų taisyklių nesilaikantiems – vaikystę, gyvenimus ir pasaulį griaunantiems suaugusiesiems. Kurie, gražūs ir stilingi, savo beprasmiais pastovėjimais ir prisėdimais pamažu užpildo sceną. Tokie suaugusieji – ryškus kontrastas vaikams: besimėgaudami savimi (kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius), gražia savo namų aplinka (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesos dailininkas Vilius Vilutis), gaubiami įsimenančios melodingos muzikos (kompozitorius Martynas Bialobžeskis), juokingai prisirišę prie savo absurdiškų gyvenimų, jie tampa akmeniniu fonu vaikų – devynmečio Viktoro ir šešiametės Ester (Rūta Jonikaitė) – gyvsidabriui. Gyvybinei jėgai, kuri spektaklyje išreiškiama ir tekstu, ir vaidybos stiliumi: vaikų vaidmenis atliekantys aktoriai kur kas judresni, fiziškesni už visus kitus. Jie gali apšokti ir apžaisti suaugusiuosius, praslysti nepastebėti, užsiimti akrobatika, šokinėti ant kėdžių ir, regis, nė kiek nepavargę, viską kartoti nuo pradžių. Ypač pirmame spektaklio veiksme, kuris prasisuka prieš žiūrovų akis it į nedidelį akmeninį baseiną paskirais lašais pažyrantis gyvsidabris Alexanderio Caldero „Gyvsidabrio fontane“ (1937).

Spektaklio vaikus gyvsidabriu vadinti galima ne tik dėl jų judrumo, nevaržomos energijos, bet ir griaunančios, destruktyvios galios. Jie čia yra gyvsidabris, kuris nuodija lakiais garais, besiskverbiančiais gilyn po vizualiuoju spektaklio, jo veikėjų ir jų gyvenimų patrauklumu. O šis – kiekviename spektaklio veiksme viliodamas vis giliau į nelaimingus nelaimingų Pomelių namus – jei ne keli dėmesį ardantys gyvsidabrio lašai, medžiagiškumu ir detalėmis galėtų per visą spektaklį  nepaleisti prikaustytų akių ir minčių. Įvilioti į perukų, šilkų, juodų katinų, inkrustuotų medinių baldų, netikėtų slaptaviečių, ne iki galo perregimų stiklų, butelių, taurių, stiklinių, ordinų ir kutų pasaulį, kuris delikačiais kvapniais pirščiukais išspaustų paskutinius žmogiškumo likučius iš kiekvieno pasidavusio jo siūlomam grožiui. Bet spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

Tad nenuostabu, kad svarbiausi ir ryškiausi šiame spektaklyje yra visus dvylika pjesės veikėjų kuriantys aktoriai. Šarlį ir Emili Pomelius vaidinantys Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Antuaną ir Terezą Manjo kuriantys Marius Repšys ir Elzė Gudavičiūtė, generolas Lonsegiuras – Arūnas Sakalauskas (šį vaidmenį taip pat kuria Vytautas Anužis, kurio pamatyti scenoje neteko), Aurelijos Tamulytės Ida Mortmar, tarnaitė Lili – Radvilė Budrytė, gydytojas Povilas Budrys – visi jie antrosios premjeros vakarą buvo įdomūs ir džiugino naujomis ar kurį laiką jau nematytomis spalvomis. Dinamiški vaikai ir statiški suaugusieji sukurti derinant šaržą su orumu, net išdidumu. Taip spektaklyje visi išliko juokingi, bet neperžengė ribos, už kurios nebesinorėtų palaikyti vaikų, o suaugusieji nebebūtų įtikimi kaip Viktoro ir Ester antagonistai.

Vienintelis iš pjesės ir spektaklio suaugusiųjų veikiantis kiek kitokiomis taisyklėmis buvo Repšio Antuanas Manjo. Šis personažas – ant beprotybės ribos, o gal ir ją peržengęs, dėl to netekęs vietos civilizuotoje, kultūringoje draugijoje. Atsidūręs užribyje, jis socialiai ir emociškai priartėja prie logišką ir paviršutiniškai tvarkingą pasaulį griaunančių vaikų. Draugų ir šeimos atstumtas ir nesuprastas, Repšio Manjo spektaklyje yra vienintelis vaikus matantis, mylintis ir tokio paties jų atsako sulaukiantis suaugusysis. Su Viktoru žaidžia ir Sakalausko generolas, jis su džiaugsmu klausosi ir vaikų skaitomų eilėraščių. Bet išraiškingas aktoriaus veidas rodo pasipriešinimą mažųjų tironų išdaigoms, o Viktorui linkima kirasyro karjera – pajuokiama jojant ir mediniu arkliuku, ir pačiu Lonsegiuru – neleidžia suabejoti generolo širdies šaltumu ir aklumu vaikų maištui.

Iš spektaklio suaugusiųjų išsiskiria, nors prie jau yrančio, bet vis dar to nematančio pasaulio yra puikiausiai prisitaikiusi, jam ištikima ir tinkama ponia Ida Mortmar. Netikėtai pasirodanti keista nepažįstamoji sujaukia antrame spektaklio veiksme pradėtą kurti pošventinę namų – bet ne santykių – ramybę. Veiksmo tempas lėtėja leisdamas sutelkti dėmesį į spektaklio veikėjų ryšių peripetijas, o Tamulytės Mortmar jį išblaško ne tik netikėtu pasirodymu, bet ir nevaldomu dujų proveržiu. Ši siaubingai elegantiška ir žavinga dama perdžia tiek daug, kad jos pasiūlymas vaikams atsisėsti jai ant kelių išgąsdina Ester. Mergaitė pabėga nuo vidinio irimo ir puvimo, išsiliejančio smarvių dujų salvėmis, kurių Ester akyse nebegali pridengti išorinis Idos grožis, jos turtai ar socialinė padėtis. O Viktorą, peraugusį, per anksti pasenusį ir pasaulį perpratusį vaiką, ji, regis, tuo ir sudomina: Ida yra ne tik naujas dėmesį prikaustantis žmogus ir taikinys išdaigoms, ji taip pat ir nebe žmogus, todėl kur kas mažiau varžoma manierų ir takto, skonio ir etiketo, tad gali sau leisti vaikui pasakoti viską, ko neišdrįstų kiti. Tarsi šliūkštelėti gyvsidabrio svetainėje ir pasišalinti, kol dar niekas nepamatė, ką ji padarė.

Paskutinė spektaklio dalis žiūrovus įvilioja dar giliau į Pomelių namus: jų keistus santykius iliustruojantį miegamąjį, kuriame stovi dviem viengulėmis lovomis paversta akivaizdžiai pusiau padalinta dvigulė. Čia, pačioje spektaklio pabaigoje, tarsi dėdamas tašką savo tragiškai nerimtų išdaigų ir provokacijų sekoje, Viktoras miršta. Miršta ir nemaža dalis pjesės suaugusiųjų, kurie turėjo civilizuoti vaikus, užauginti kirasyrais ir perduoti jiems savo pasaulį su visa jo tvarka.

Mirdami jie palieka Ester didelį kamuolį, su kuriuo žaista viso spektaklio metu. Kamuolį kaip pasaulį, kurį perkurti Ester dabar turės galimybę: ji dar vaikas, jos jautrumas ir žmogiškumas dar gyvi, ji dar gali sukurti kažką naujo, nesusijusio su pūvančia mirties Žeme, kurią turėjo paveldėti iš tėvų. Ji galės sukurti kažką naujo, kažką kito nei pirmame veiksme jai pranašavo pats Viktoras: „bučiuokis su savo katytėmis, mylėk savo artimą kaip save pačią ir būki klusnus vaikas, laukdama, kol būsi gera žmona ir gera motina“. Dėl šio originalaus sprendimo tragikomiškas, daugybe mirčių pasibaigęs spektaklis nepaprastai džiugina: Varno pastatyme lygiavertė Viktorui ir kartu su juo senąją tvarką ardyti pradėjusi Jonikaitės Ester dovanų gauna pasaulį, kuriame turės laisvę rinktis ir mylėti. Mylėti, kaip, pavyzdžiui, Vitracas mylėjo teatrą nepaisydamas to, kad tai gali tapti pašalinimo iš siurrealistų gretų priežastimi.

Spektaklis nepaprastai džiugina, nes jame justi akivaizdi meilė teatrališkam, vizualiajam teatrui, aistra kurti ir azartas dalytis kūrybos rezultatais. Ir nesvarbu, kiek ir kam tai yra aktualu. Nors man pačiai dėl to aktualumo neramu buvo ne tik visą spektaklį, bet ir dar porą dienų po jo. Tol, kol Šiauliuose pamačiau Gildo Aleksos režisuotą spektaklį „Bydermanas ir padegėjai“ pagal 1958 m. parašytą Maxo Frischo pjesę. Juk nuo 1928 iki 1958 m. niekas iš esmės nepasikeitė. Niekas iš esmės nepasikeitė ir iki 2024-ųjų. Todėl dabar ir aktualu kalbėti apie savo vaikus suryjančias ir susinaikinančias kultūras. Todėl ir reikia vaikams dovanoti pasaulius, užuot – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – juos žudžius civilizacija.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Interviu

Naujam spektakliui kostiumus kuriantis Juozas Statkevičius: „Tai subtilaus skonio ir juodo humoro tragikomedija“ // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2024-04-08

Naujam spektakliui kostiumus kuriantis Juozas Statkevičius: „Tai subtilaus skonio ir juodo humoro tragikomedija“

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2024-04-08 

Juozas Statkevičius savo ateljė. D. Šabasevičienės nuotr.

Kalbėtis su grožio karaliumi Juozu Statkevičiumi – reiškia patirti dar vieną emocinį išgyvenimą, nes kostiumų dailininkas įsupa tave į keisčiausių asociacijų pliūpsnį, pateikdamas begalę pavyzdžių, papasakodamas įkvepiančių nutikimų su aktoriais ir režisieriais. Pamėnkalnio gatvėje įsikūrusi jo ateljė jau šiandien garsėja savo išskirtiniais lankytojais ir, svarbiausia, gerais meistrais. Šis namas apskritai garsus – gal net vienas iš garsiausių Vilniuje. Jo istorija išsamiausiai papasakota literatūrologo Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugoje“. Kokia talpi maža ištrauka, susijusi su šiuo namu: „1907–1908 m. žiemą Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje lankė privačias lietuvių kalbos pamokas. Tikriausiai lipdavo į jas geležiniais laiptais, tais pačiais, kuriuos iki šiol puošia smuiko raktą primenantys ornamentai. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo mylimoji, būsima žmona Sofija Kymantaitė.“

Statkevičiaus ateljė – pirmame aukšte, bet energijos joje netrūksta. Aktoriai, papuolę į primatavimus, ilgai negrįžta į repeticijas, net sakoma, kad „kelią į teatrą pamiršta“.

Juozas Statkevičius atkūrus Nepriklausomybę tapo pirmuoju kostiumų dailininku, paveikusiu visą lietuvių teatro dailės istoriją. Ligi tol kostiumus kurdavo scenografai arba du dailininkai, galintys keistis vietomis. Jaunas režisierius Artūras Valuckis pakvietė Statkevičių kaip kostiumų dizainerį sukurti konceptualiai savarankišką kostiumų stilistiką spektakliui „Orkestras“ (1991). Per daugiau nei trisdešimt metų jis tapo pirmuoju mados dizaineriu, sugebėjusiu atidaryti ne tik savo ateljė, bet ir išvystyti ją iki pasaulyje išgarsėjusių mados namų. Jis rengia įvairių šalių prezidentes, garbingas ponias ir ponus, bet, svarbiausia, nuolat kuria teatrui. Teatro jis niekada neišdavė ir neišduos, nes teatre, ir būtent Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, prasidėjo jo karjera. Čia jis sukūrė kostiumus Oskaro Koršunovo „Senei 2“ (1994), Gintaro Varno „Jei praeitų keleri metai“ (1993), „Svetimas“ (1995), „Publika“ (1997 ir 2010), „Laikas ir kambarys“, (1997) „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000), „Bakchantės“ (2013). Žiūrovai dar gerai pamena ir Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“ (1998), kurio unikalių personažų galeriją taip pat kūrė Juozas Statkevičius. Spektaklis perpildytoje Didžiojoje scenoje buvo rodomas net septyniolika metų ir kiekvienas aktorius su ryškiu kostiumu atliko savo ypatingą solo partiją. 

Su dailininku kalbamės premjeros – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – išvakarėse. Spektaklį režisuoja Gintaras Varnas, premjera – 2024 m. balandžio 11, 12 d.

 

Kuo Tau ypatinga ši Roger Vitraco pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“?

 

Tai – aukšto ir subtilaus skonio bei juodo humoro tragikomedija. „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – itin aktuali iškraipytam, pakrikusiam, neteisingam, išprotėjusiam šių dienų pasauliui, todėl nenuostabu, kad subtilų, jautrų ir „įelektrintą“ skonį turinčiam režisieriui Gintarui Varnui tai įdomi medžiaga, įtraukianti visus aplinkinius, galutinai susukanti galvą, provokuojanti naujus apmąstymus. Tikiuosi stebuklo, nes spektaklis, pirmiausia, yra vizualinė visuma, elegantiška estetika. „Viktore...“ – puiki, įtikinanti aktorių vaidyba, jų kostiumų juodos spalvos kodai, – visa tai priverčia įsigilinti. Tiesiog tampa įdomu sužinoti, kuo gyveno pasaulis prieš šimtą metų.

Režisierius Gintaras Varnas pirmą kartą šią pjesę man perskaitė pliaže. Nupiešiau visų veikėjų eskizus, ko paprastai niekada nedarau, nes viskas labai keičiasi. Kai pamatau gyvą aktorių ir žinau, ką jis vaidins, tada suprantu, kad daug kas netinka, ką buvau sugalvojęs pirmame etape. Kuriant kostiumus, vienas iš svarbiausių dalykų – gyvas aktorius. Teatre vien meno nesukursi, kostiumai turi būti ir labai praktiški, nesiglamžyti, nes gerai išlyginti kostiumą taip pat reikia mokėti, o teatre ne kiekviena kostiumininkė moka tai daryti. Kitaip tariant, ką aš gaunu madoje, viską sudedu į teatrą. O tai taip pat suteikia šiuolaikiškumo, kito gylio ir matymo. Be to, labai svarbu, kad ir aktorius gerai jaustųsi, kad jam būtų lengva vaidinti. Reikia apgauti ir žiūrovus: kad kostiumai atrodytų „už milijoną“, o iš tiesų – viskas iš kažkur sunešta, surinkta, kaip ir „Viktoro...“ atveju. Generolui reikėjo tinkamų antpečių, amuletų, bet Lietuvoje nebuvo kur jų įsigyti. Teko ieškoti Paryžiuje ir, aišku, radau. Visa tai pirkau už savo pinigus, ir niekas sendaikčių turguje tau sąskaitos neišrašo. Vienas toks daikčiukas kainuoja dvidešimt–trisdešimt eurų, o kai paskaičiuoji, kiek nupirkta per daugiau nei trisdešimt metų, kai sukurta virš šimto spektaklių, tai supranti, kad pats ir esi didžiausias teatro rėmėjas. 

Teatruose labai daug kas keičiasi į blogą pusę. Net dekoracijų dirbtuvės be langų. Tai tas pats, kas siuvykla be siuvimo mašinų. Teatre atspalviai kartais sudaro esmę, ir visa tai reikia numatyti jau gamybos procese, naudojantis natūraliu apšvietimu.

   

Kiek Tau svarbus Vitraco pjesės sukūrimo laikotarpis – XX a. trečias dešimtmetis?

 

Veiksmas vyksta lygiai prieš šimtą metų. Belle Époque keičia Art deco, 1900 metų paroda  pribloškia pasaulį – ir dabar tokios parodos išverstų iš koto: viskas turi stebinti, jaudinti, pilna netikėtumų ir siurprizų, gyvenimas atrodo nepaprastas, lyg amžina šventė. Aišku, tai buvo skirta aukštajai visuomenei, aristokratams, stambiajai buržuazijai. Bet net ir darbo žmonių sluoksniui tai buvo naujas, įdomus laikotarpis, teatras, kabaretai, salonai buvo ypatingai svarbūs, nes dar nė kvapo nebuvo jokių internetų, jokių instagramų! Kino pramonė dar tik įgavo pagreitį. Štai tokiu metu ir atsirado ši pjesė.

Šį laikotarpį aš labiausiai mėgstu. Kai pažiūriu tų laikų kronikas, matau, kokie tie žmonės tikri ir gražūs. Kaip tuo laiku žmonės vertino savo šukuosenas, kaip gražiai jie dažėsi, neturėdami dažų pasirinkimo, kai buvo tik dūminiai šešėliai. Gražiausi šilkiniai bateliai... Rodos, praėjo tik šimtas metų, o atrodo kaip kosminis laikas. Todėl dabar džiaugsmas, kad galime žmonėms parodyti Vitraco pjesės sukūrimo laiką, ir ne kažkokiomis klišėmis, o sukuriant kiek įmanoma autentiškesnę aplinką – kostiumus, šukuosenas, grimą. Paradoksalu, galbūt teatrui to ir nereikėtų, bet žiūrovai viską mėgsta vertinti, lyginant su savo asmeniniu gyvenimu. Juk ne vienas pagalvoja, kad „mano servizas namie daug gražesnis“ ar „mano chalatas – iš daug geresnės medžiagos“. Žiūrovus teatras turi priblokšti: jie turi suprasti, kad daug ko nematė, tuo laiku negyveno, ir, garantuoju, kad teatre matydami šilkinį kimono niekada nesupras, šilkinis jis ar ne. Bet žiūrovai pamatys tikrą daiktą, o aktoriai gerai jausis su tuo svoriu – šilkiniais pamušalais, įvairiais kutais, ir vien dėl to geriau vaidins. Dabartiniame teatre dominuoja veikėjai, sėdintys ant unifikuotų sofų, vilkintys poliesterio chalatus, žiūrintys televizorių ir valgantys kukurūzus. Viskas daroma taip, kad tikrai neitume į teatrą. O Vitraco laiku tokių dalykų ir nebuvo. Moterys dėvėjo šilkines kojines, nebuvo jokio poliesterio. Pjesės laikmetis – nuostabus. 

 

Nemažai įtakos padarei visai šio spektaklio estetikai. Kaip gimė pati idėja?

 

1920 metai – tai naujo amžiaus pradžia, kada Paryžius tampa pasaulio kultūros ir meno centru. Čia ir art nouveau, ir art deco. Stiliai keičia vienas kitą, pereidami ir į architektūrą. Lygiai tas pats ir literatūroje. Atsiranda tam tikros sankryžos. Tos perdėto gražumo augalinės linijos perauga į funkcionalumą. Tarkim, ir Chanel madose – nuima visus korsetus, atsiranda trumpos suknelės, trumpo kirpimo šukuosenos – bubikofas. Šituos dalykus galima atpažinti ir Vitraco pjesėje.

Paryžiuje kaip tik tuo metu buvo rengiamos didžiulės parodos, pastatytas Grand Palais (atidarytas 1900), buvo statomi ištisi rajonai... Paryžius – tai kultūros mazgas su plačiai pasklidusio naujo, kitokio pasaulio apraiškomis. Picasso, Diagilevas, Nižinskis, Cocteau, Proustas, Isadora Duncan, – menininkai sukūrę kitokius, naujumu pribloškiančius dalykus, kurių vaisiais mes naudojamės iki šiol, kurių pasiekimai, išradimai daro įtaką ir šiandien.

Nancy Clara Cunard, Josephine Baker – menininkės, padariusios didžiulę įtaką XX a. pirmoje pusėje. 1920 metais juoda spalva atėjo į madą. Iki tol ji buvo grynai vyriška spalva. Todėl ir šiame spektaklyje juoda spalva – kaip protestas, kurį atspindi Viktoras ir Ester. Tai – siekis naujo, kitokio gyvenimo. Galvojant apie veikėjus, Viktorą ir Ester vadinau gotais. Pjesės gimimo laiku – 1928-aisiais – juoda spalva išsiskyrė valdžios vyrai, uniformuoti vienuoliai. Juoda spalva jokiu būdu nebuvo aukštuomenės moterų spalva. Tik vėliau Coco Chanel išgarsėjo savo sukurta „maža juoda suknele“!

Nors praėjo tik šimtas metų, ir štai – siurrealistiniai dalykai Gintaro Varno spektaklyje mus hipnotizuojančiai priverčia domėtis art deco estetika. Siurrealizmas ir dabar aktualus, įdomus, ir, žinoma, visai kitaip skamba mūsų šiuolaikiniame kontekste, įnešdamas pamirštas ir naujai skambančias kultūrines detales. Siurrealistinis kūrinys „Viktoras...“ stebina savo iki dabar aktualiu šiuolaikiškumu ir novatoriškumu. Jis puikiai įsipaišo į mūsų šiuolaikinį chaosą, įnešdamas daug netikėtų spalvų.

Pjesėje yra berniukas Viktoras ir mergaitė Ester. Jie ir keisti, o jų protestas – nematomas. O tai – kūrybiškai įdomu. Žiūrovai iškart galės perskaityti idėją. Vaikų kostiumų juoda spalva – ne šiaip sau, tai – avangardas. Juoda spalva tampa madinga, nes tai – tam tikras protestas. Teatre stebuklas įmanomas tik tada, jei tiksliai perteikiama kūrinio atmosfera, kuo tikslesni kostiumai, variacijos su plaukais ir grimu. Tinkamai aprengti, tinkamai nugrimuoti, sušukuoti, ir tinkamame interjere vaidinantys aktoriai gali sukurti stebuklą. Todėl mano pagrindinis tikslas – priversti žiūrovą patikėti. Teatras turi užburti, pritraukti, sukrėsti. Koks teatras bebūtų „senamadiškas“, jis atlieka labai daug funkcijų, jį sudaro daug ingredientų, o kad „kokteilis“ būtų skanus, jis turi būti padarytas iš tikrų dalykų – tada teatras bus gyvas.

 

Daug dirbai kartu su Gintaru Varnu, kuo jis išsiskiria iš kitų režisierių?

 

Tai vienintelis režisierius, kuris ypatingai tiksliai panaudoja jam pasiūlytus kostiumų variantus. Jis labai tiksliai perskaito pjeses ir jas išaiškina. Iškart supranti, ko jis tikisi. Aš esu tik pridėtinė spektaklio dalis. Aš turiu pataikyti, kad mano kostiumai padėtų tam, ką režisierius nori pamatyti.

 

O kokia Tavo koreliacija su scenovaizdžiu?

 

Man labai svarbi scenografija. Aš iškart sakiau, kokios spalvos man reikia. Visos kostiumų medžiagos yra surinktos, priderintos pagal konkrečią spalvą. Nebuvo lengva šią spalvą surasti. Bus tokia žalsvo, „pelėsinio“ Paryžiaus spalva. Apskritai, labai norėčiau sukurti scenografiją kokiam nors spektakliui, nes man labai įdomu. Aš visą laiką žiūriu spektaklius ir vis kažką noriu pataisyti.

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą dirbai lygiai prieš vienuolika metų, – sukūrei kostiumus Gintaro Varno režisuotoms Euripido „Bachantėms“ (2013 04 24). Kažkada mūsų teatre buvai labai svarbus ir aktyvus, kaip jautiesi šiandien, sugrįžęs į šį teatrą?

 

Teatras labai pasikeitęs, jame nėra puikiojo, „juodojo“ sandėlio, kuriame buvo ispaniškos skaros ir visokie cariniai „šineliai“, iš kurio vis nugvelbdavome po kokią nors vieną sagą. Kai dariau kostiumus „Senei 2“ (1994), buvau dar jaunas snarglys, bet jau tada į teatrą vilkau viską. Statant spektaklį „Jei praeitų penkeri metai“ (1993), ne tik apkirpau kai kurias aktores, bet ir antakius „išravėjau“. Berengiant aktores, man vis ko nors pritrūkdavo, tai vis ką nors nugvelbdavau iš mamos: tai kokį lapės kailiuką, papuošalą, ar makiažo pieštuką. Net pasibaigus spektaklių rodymui nepavykdavo tų daiktų susigrąžinti, viskas kažkur dingdavo. Pamenu, kai mama ieškojo savo palto kailinės apykaklės, kuri į teatrą buvo išnešta prieš kokį trisdešimt metų... Jei kada nors gaučiau Nacionalinę premiją, viską atiduočiau mamai, nes visi karoliai, batai, organzos skarelės, šešėliai, lakas, – viskas į teatrą plaukė iš mamos, kuri kartais net neprisimindavo, tik po kurio laiko paklausdavo, kur dingo vienas ar kitas daiktas. Ir nesvarbu, kokioje santvarkoje begyventume, teatriniam kostiumui pinigų visada neužtenka. Manoma, kad teatre kostiumus galima pasiūti ir iš grindų skuduro. Aktorius nesukurs gero vaidmens, jeigu tik toks kostiumas – kūną badantis, nejaukus... Aktorius turi jaustis gražiu, tik tuomet jis galės gerai suvaidinti. Pavyzdžiui, apvilk aktorių Arūną Sakalauską juodais marškiniais, jis atrodys blankus, o baltais, – jis pradės žydėti kaip rožė. Aš visus kaip nuluptus žinau, visus jų pomėgius, norus... 

O kaip reikėdavo aktores padažyti? Juk nebūdavo jokių šešėlių, tai degindavome butelio kamštį! Daug visko buvo, bet galiu tik viena pasakyti, visi mano kostiumus mėgo, saugojo, gyrė ir džiaugėsi, o iš šimto spektaklių – tik du scenos kryžiai. Mūsuose ne pagal kostiumus, bet pagal tam tikrą eiliškumą skiriami apdovanojimai.

 

Bet dažniausiai kostiumų dailininkai apdovanojimus pelno priklausomai nuo spektaklio lygio. Nėra gerų kostiumų, jei spektaklis vidutiniškas.

 

Bet egzistuoja ir klišės: jei teatrai ne pagrindiniai, tai juose nieko gero ir negali būti. Todėl man labai skaudu dėl Kaune muzikiniame teatre įvykusio „Mozarto“, kuris liko nepastebėtas. O teatras kostiumams ir pinigų skyrė, ir medžiagos gražiausios, ir aktoriai labai gerai vertina.

Dirbau su didžiąja dauguma režisierių ir kiekvieną kartą stengiausi pakelti spektaklių kokybę. Negaliu kurti prastesnių kostiumų, matydamas, kad režisierius ne pats stipriausias. O kartais būna, kad tiesiog „iškrentu“ iš bet kokių vertinimų. Esu ne vieną žinutę gavęs apie tai.

 

„Viktorui...“ kostiumai buvo siuvami Tavo madų namuose. O Lietuvos nacionalinio dramos teatro siuvėjai taip pat labai geri. Koks buvo šio sumanymo įgyvendinimo procesas?

 

Šiuo metu visuose Lietuvos teatruose tokia tvarka: sandėly guli medžiagų likučiai, bet aš jų naudoti negaliu, nes viskas jau „suskaičiuota“, nurašyta. Taip ir su mano kurtais spektakliais, nuo kurių liko gražiausių šilkų, bet kitam spektakliui aš negaliu jų paimti. Ir tuo pačiu mes kalbame apie „tvarumo madą“. „Tvarumo madą“ dariau, kai statėme „Bohemą“ (2006), kai viską supirkau iš „skuduryno“, kai viską išardėme, išskalbėme ir persiuvome. Dabar – viskas nenuoširdu, nes „tvaru“ tapo tai, kai į sandėlį atėjęs jaunas dailininkas paima, pavyzdžiui, mano sukurtus kostiumus, persiuva sagas ir naudoja kaip „savo“ kostiumus. Dabar ant savo kostiumų siuvu etikę, nors, aišku, ją ir galima nuardyti. Keista, kad teatrai leidžia naudoti kostiumus net savo kultinių spektaklių. Niekas neturi normalių sandėlių. Pamenu Austriją. Vien medžiagų sandėlis teatre didesnis nei visi mano madų namai. Tūkstančiai medžiagų – šilkai, vilnos, iš kurių sukūriau 365 kostiumus, kai su Alviu Hermaniu kūriau Richardo Strausso operą „Danajos meilė“ (2016). Tuo metu nieko nereikėjo pirkti. Tai ir yra „tvari mada“. Teatro įstatymus gali kurti tik tie, kurie yra dirbę teatre ir gerai supranta jo specifiką.

Todėl ir nusprendžiau „Viktorą...“ kurti madų namuose, nes čia galiu keisti, eksperimentuoti, pasirinkti tiek medžiagas, tiek įvairias detales. Dėl kiekvienos mažiausios detalės lakstyti į teatrą – grynas laiko praradimas. O už prarastą laiką niekas nemoka. Kuriant savo erdvėje, viską gali keisti daug kartų. Turiu savo manekenus, savo teatrinę šviesą, o teatre, siuvykloje nėra teatrinės šviesos. O kaip tada patikrinti juodą spalvą? Kelios juodos ypač turi tikti viena prie kitos. Jos turi „sueiti“. Jau greit trisdešimt penkeri metai, kai esu teatre, todėl galiu sau leisti kostiumus siūti savajame ateljė. Man tai – labai svarbu!

 

Daugelyje šalių egzistuoja kostiumų sandėliai, iš kurių dailininkai gali pasirinkti ir filmams, ir spektakliams.

 

Taip, esu buvęs sandėliuose, kur su mašina gali važinėti. Turtingos šalys tuo ir skiriasi, kad turi kur laikyti kostiumus, kurie ir prižiūrimi, ir griežtai saugomi. Kadaise LNDT egzistavo „juodasis“ sandėlis, kurį saugojo ilgametė teatro vyriausioji kostiumininkė Eugenija Žakytė. Ji mane labai mylėjo, viską man duodavo. Pamenu, kai statant „Senę 2“, Eglei Mikulionytei parinkau lenkų laikų peleriną, nors ir sudūlėjusią, bet visą agatais nusagstytą. Jos suknelė – įliemenuota, juoda, su nutriušusiomis stručio plunksnomis, batų kulniukai – iš skardinių padaryti. Nors man tada buvo septyniolika metų, į tą sandėlį mane įsileisdavo, kitų – ne. Žakytė pamatė, kiek man tai svarbu, ir kaip kruopščiai bandydavau atgaivinti tuos išlikusius kostiumus ar jų detales. Iki šiandien man tai labai brangu.

 

O koks bus „Viktoro...“ grimas?

 

Dūminės akys, šviesus art deco veidas (kaip nespalvotame kine), mažos tamsios lūpos, juodi nagai ir kitos kiekvieno personažo individualios detalės. Kvepalai, auskarai, pilnas makiažas. Tai mano mylimiausias laikas. Nuo to kažkada prasidėjo ir mano teatras – pirmasis spektaklis „Orkestras“.

Spektaklį „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ kuriu ir dėl to, kad šiuo metu svarbu honoraras. Rudenį, rugsėjo 29 d. mano kolekcija Paryžiuje, Miesto teatre (Théâtre de la Ville) atidarys Lietuvos sezoną Prancūzijoje 2024. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nors visą kolekciją turiu sukurti iš asmeninių lėšų.

 

Kas Tave įkvepia kūrybai?

 

Aš labai myliu teatrą ir aktorius, artistus – ne asmeniškai, o iš esmės! Aš ir pats artistiškas, ir man tai labai artima, galbūt tai pabėgimas nuo nuobodžios, monotoniškos kasdienybės.

 

Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks balandžio 11, 12 dienomis. Spektaklis taip pat bus rodomas gegužės 16 d. ir birželio 19 d.

 

 

 

Juozas Statkevičius savo ateljė rodo naujo spektaklio kostiumus ir jų detales. D. Šabasevičienės nuotr.

 

Kostiumų eskizai spektakliui „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“.

Gintaras Varnas: „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ yra Roger Vitraco šypsnys pro ūsą // Daiva Šabasevičienė, lrt.lt, 2024-03-18

Gintaras Varnas: „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ yra Roger Vitraco šypsnys pro ūsą

Gintaras Varnas. D. Matvejevo nuotr.

Balandžio 11 d. spektaklį „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatys režisierius Gintaras Varnas. Šiuo kūriniu režisierius siekia tęsti seniai pradėtą siurrealistinio teatro ciklą ir sako, kad prancūzų autoriaus Roger Vitraco parašyta šmaikšti satyrinė parabolė yra apie šeimą ir tėvų sukurtą melagingą bei veidmainišką „gerovės“ pasaulį, kurį su malonumu griauna maištaujantys maži anarchistai, nihilistai, chuliganai vaikai.

Spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ vaidins Šarūnas Rapolas Meliešius, Radvilė Budrytė, Rūta Jonikaitė, Marius Repšys, Elzė Gudavičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Miglė Polikevičiūtė, Povilas Budrys, Vainius Sodeika, Aurelija Tamulytė. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina režisierių Gintarą Varną.

 

Kada susidomėjai Roger Vitraco kūryba? Kuo Tau įdomus šis rašytojas ir dramaturgas, vienas iš siurrealizmo manifesto signatarų?

 

Roger Vitracas (1899–1952) į mano akiratį pateko, kai domėjausi siurrealizmu teatre. Dar studijuodamas rašiau teorinį darbelį apie tai. Vėliau vienaip ar kitaip susidurdavau su Vitracu, bet iki jo priėjau dabar. Kai stačiau Federico Garcíos Lorcos „Jei praeitų penkeri metai“ (1993) ir „Publiką“ (1996 ir 2009), niekas šio autoriaus dar nebuvo įtraukęs į tą siurrealistinės dramaturgijos lauką. Man pasirodė, kad tai neteisinga. Ir dabar ta neteisybė egzistuoja. García Lorca – tarsi atskirai, nors jo „Publika“ – tikrai siurrealistinė pjesė.

Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – svarbiausia jo pjesė: pati garsiausia, konceptualiausia ir dažniausiai statoma. Visos kitos – kur kas rečiau. Ši pjesė laikoma siurrealistine, o Garcíos Lorcos „Publika“ – ne. Šiuo klausimu vyksta mano vidinis ginčas su teoretikais. Taip, kaip kai kurios Williamo Shakespeare’o pjesės nelaikomos barokinėmis, nors man atrodo, kad jos barokinės. Turiu omeny paskutines, nuo „Audros“.

Paanalizavus pjesę ir įsibėgėjus repeticijoms, galiu galvą guldyti, kad ji yra ne tiek siurrealistinė, kiek dadaistinė. Dadaizmas yra XX a. pradžios modernizmo judėjimas. Pirmiausia jis atsirado kaip reakcija į Pirmąjį pasaulinį karą. Dadaistai buvo griovėjai. Iš pradžių tai buvo keliolikos menininkų siauras ratelis, nuo karo bėgusių emigrantų menininkų grupelė Šveicarijoje. Jie kūrė tokį antimeną, priešpriešą nusistovėjusiai tvarkai, buržuazinei visuomenei, kuri ir leido kilti karui. Karas, kaip dabar sakoma, – raktinis žodis. Vienaip ar kitaip, tai susiję su asmenybės ir visuomenės priešprieša, konfliktu. Dadaistai save atskyrė nuo visuomenės, pozicionavo save kaip maištininkus, sakydami, kad menas turi sugriauti supuvusį buržuazinį pasaulį. Tokia jų platforma. Aišku, kad tai – chuliganiškas judėjimas, kuris neturėjo ypatingo tinklo, kokį vėliau turėjo siurrealistai, pasimokę iš dadaistų klaidų. Bet dadaistai plito daug kur: Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Tai buvo atskiros, turinčios savų bruožų dadaistų grupės. Vienas iš pagrindinių buvo Marcelis Duchamp’as su savo pisuaru, kuris buvo eksponuotas parodoje pavadinimu „Fontanas“. Literatūroje dadaistai mėgo trumpus eilėraštukus, nedideles pjeses – vidiniam naudojimui, susijusias su kabaretu. Nes dada ir gimė kavinėje „Cabaret Voltaire“.

O siurrealizmas yra labiau išplėtotas. Sigmundas Freudas padarė jam didžiulę įtaką. Siurrealizmas yra daugiau susijęs su pasąmone, su sapnu, su vadinamąja „viršrealybe“ – ne ta realybe, kurią mes matome, o ta, kuri atsiranda sapne, išnyra iš pasąmonės. Siurrealizmo pagrindas sudėtingesnis. Tai, kas mažina sąmonės kontrolę, neleidžia jai išsiveržti į dienos šviesą, – tai ir buvo jų objektas. Siurrealizmas, žinoma, išplito, nes jų lyderis buvo André Bretonas, kuris vieną po kito rašė manifestus, turėjo organizaciją, savotišką lyg ir partiją, iš kurios jis leido sau kai ką šalinti, kas nesutiko su jo pozicija. Vitracas iš pradžių buvo entuziastingas dadaistas, po kareivines nešiojęs dadaistų reklamines skrajutes, bet vėliau, 1923–1924 m., tapo siurrealistu, pritapo prie Bretono ir pasirašė pirmąjį siurrealistų manifestą. Bet po metų Bretonas jį išmetė, nes su tam tikrais dalykais jis nesutiko.

Vitracas labai gerai suprato ir dadaizmą, ir siurrealizmą, kuris ir išsivystė iš dadaizmo. García Lorca sakė, kad neturi nieko bendro su siurrealistais, bet kartu parašė dvi siurrealistines pjeses. Priešingai nei jo draugas Salvadoras Dalí, oficialus siurrealistas ir net tapęs judėjimo ikona, Lorca taip ir liko nuošaly. Na, maža ką jis sakė, bet juk siurrealizmo tyrinėtojai turėjo suvokti minėtas jo pjeses kaip siurrealistines.

Paryžiuje Vitracas susitiko su dar vienu svarbiu žmogumi – Antoninu Artaud. Tai – visam pasauliui žinoma figūra, jis sukūrė vieną iš reikšmingiausių XX a. teorijų – „Žiaurumo teatro“, – kurios paslaptį nelabai kas ir suvokia. Artaud buvo didis vizionierius, idėjų kūrėjas, bet jis dar ir teatrą kūrė, kaip tik su Vitracu. Jie įsteigė Alfredo Jarry teatrą. Jarry buvo kultinė figūra siurrealistų terpėje. Nes jis buvo lyg protodadaistas, protosiurrealistas. Rašė XIX a. pabaigoje, bet tarsi nujautė artėjančias XX a. sroves. Tas nedidelis teatras, dabartiniais terminais kalbant, buvo toks VšĮ – trijų žmonių teatriukas, kuriame visi kiti buvo samdomi. Tai buvo savo laiko Paryžiaus utopija. Artaud dirbo kaip režisierius, Vitracas parašė jam „Meilės misterijas“ (1927) ir „Viktorą...“ (1928). Dar Artaud pastatė Paulio Claudelio „Dienovidinio ribą“ ir Augusto Strindbergo „Sapną“. Tame teatre buvo pastatyti tik keturi spektakliai, paskiau jis bankrutavo. „Viktoras...“ tuo metu buvo visiška nesėkmė. Nežinia kodėl: ar jam dar nebuvo atėjęs laikas, ar Artaud, būdamas genialus vizionierius, mąstytojas, galbūt buvo prastas režisierius, kuris nemokėjo to įgyvendinti scenoje?

Keistas dalykas, bet patys siurrealistai nepriėmė „Sapno“. Netgi spektaklio metu jį nušvilpė, teko kviesti policiją. Jie labai įsižeidė, kad Artaud drįsta naudoti siurrealizmą, sapną ir viešai visa tai supurvinti publikos akyse. Jie apskritai nemėgo teatro. O Vitracas ir Artaud buvo teatru pamišę. Tai buvo viena iš jų ir siurrealistų skyrybos priežasčių. Išmestas buvo ne tik Vitracas, bet ir Artaud. Teatro ir siurrealizmo konfliktas taip ir nebuvo išspręstas. Man buvo įdomu pamąstyti apie tai statant Vitracą.

Pirmoji „Viktoro...“ premjera patyrė fiasko, ir sėkmės sulaukė tik ketvirtasis pastatymas, kai 1962 m. Prancūzijoje šią pjesę pastatė būdamas jau garbaus amžiaus Jeanas Anouilh’us, kuris buvo geras Vitraco draugas. Apie tą pjesę pasakė: „Atiduočiau pusę savo pjesių už vieną šitą – tobulą pjesę.“ Anouilh’us labai gerbė Vitracą, kuris mirė gana jaunas – penkiasdešimt vienų metų, taip ir nesulaukęs savo teatro sėkmės.

Nors Vitraco pjesę suprasti nesunku, tačiau tik pokaryje į teatrą atėjo absurdistai – Eugène’as Ionesco, Samuelis Beckettas – ir atsinešė savo kalbą. Matyt, reikėjo laiko, kad publika tai priimtų. Ir po absurdistų įsitvirtinimo Vitracą taip pat pradėjo vertinti. Šiuo metu jo kūriniai daug kur statomi.

Rašydamas pjesę, Vitracas naudojo „gerai padarytos pjesės“ struktūrą, būdingą XIX a. pabaigos dramaturgijai. Tai yra nuoseklų, kupiną intrigos veiksmą. Tokią schemą naudojo ir Henrikas Ibsenas, ir kiti. Vitracas puikiai tą žino, ir jis jos negriauna, o panaudodamas šios dramos struktūrą kuria kitą, savitą turinį.

Bet lygiai taip pat, pavyzdžiui, elgėsi ir Albert’as Camus, ir Jeanas-Paulis Sartre’as – egzistencialistai, kurie rašė ir pjeses. Kodėl jie nevadinami absurdistais? Nors apskritai sąvoką „absurdas“ ir „absurdo žmogus“ į teatrą atveda Camus. Bet jų pjesės laikomos ne absurdistinėmis, o egzistencialistinėmis, todėl, kad jie nelaužo dramos kanonų, dramos struktūros. O absurdistai ją sulaužo: „Veiksmo mums nebereikia.“ Kuriama nauja ir dramos struktūra, ir turinys.

Tam tikra prasme Vitracas yra siurrealistas ir dadaistas, kūręs ant klasikinės dramos pamatų. Ir tai paveiku. Šiuo metu mane žavi „Viktoro...“ puikiai „sukalta“ struktūra, turinys ir, aišku, chuliganiškas pagrindinis personažas.

„Viktoras...“ – labiau dadaistinė, nei siurrealistinė pjesė, nes su sapnu kaip kita realybe ji neturi daug bendro. Aišku, yra siurrealistinių elementų, bet turinio esme, pačia dramine situacija ji yra dada provokacija. Pagrindinis personažas – berniukas, kuris švenčia devynerių metų gimtadienį, į jį susirenka kelios šeimos... O tas vaikas yra metro aštuoniasdešimt vieno – toks peraugęs ir perbrendęs smegenimis. Labai protingas. Jo sakomi tekstai – visai nevaikiški, ir jo požiūris į gyvenimą visai nevaikiškas. Viskas pasideda nuo to, kad jis nusprendžia „nuo šiandien tapti kažkuo“. Viktoras tarsi ieško savo esmės, savo tapatybės ir kartu taip viską išprovokuoja, kad beveik viskas visiškai sugriūva. Iš esmės Viktoras yra triksteris – juokdarys, dviprasmiškas personažas. Turintis ir paaugliško įžūlumo, manipuliatyvumo, ir Hamleto ir net Kristaus bruožų. Nesuprasi, ar jis teigiamas, ar neigiamas. Vaikas išprovokuoja griūtį. Tai – labai dadaistiška. Tarsi dadaistai į buržuazinę šeimą nusiuntė savo dada kūdikį – vaiką, kuris visa tai ir sugriovė. „Viktoro...“ pabaiga – savotiškas daugtaškis: „Suprask pats.“

 

Roger Vitracas – Federico Garcíos Lorcos amžininkas. Esi sukūręs puikių spektaklių pagal šio poeto kūrybą. Ar įžvelgi panašumų šių autorių estetinėse programose, pažiūrose, kūryboje, ar tai išvis svarbu?

 

Taip, „Viktoras, ar Vaikai valdžioje“ labai tinka mano kolekcijai. Yra barokinių spektaklių kolekcija, yra keletas antikinių – tai man buvo labai brangu, ir yra dada-siurrealistinė kolekcija, kurioje dominuoja García Lorca, dėl kurio man apmaudu, nes jo neįtraukė į siurrealistus.

 

Kodėl pasirinkai statyti Vitraco pjesę „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“? Kuo šis kūrinys, parašytas beveik prieš šimtą metų, šiandien gali būti aktualus, kaip jis atspindi mūsų visuomenės problemas?

 

Paradoksalu: šiandien Ukrainoje karas, o mes statom pjesę apie vaiką-griovėją. Aš juk negaliu visą laiką statyti spektaklių apie visokius putinus ir jų galvas (režisierius kalba apie Antonio Vivaldi operą „Juditos triumfas“ ir Sigito Parulskio dramą „Ūbas caras“ – D. Š.). Ir pats jau negaliu, ir nusibosta visiems ta kūno dalių transmutacija. Pasiilgau kito santykio su realybe. Kita vertus, galvoju, kad tas vaikėzas Viktoras teisus. Taip, jis sugriauna dvi šeimas, visuomenės ląsteles, bet ar tikrai mes gyvename tokioje tobuloje visuomenėje, kurioje neturėtų gimti jauni, drąsūs vaikėzai ir visa tai sugriauti? Ne karo veiksmais, bet kažkaip kitaip. Iš tikrųjų pjesė yra apie tai: ar tu gyveni mele, ir tas vaikas sako, kad ne, aš nenoriu mele gyventi. Vaikas sako netiesiogiai, bet būtent tai. Aišku, Viktoras turi paralelių su Hamletu, – jis toks devynmetis hamletukas. Jis tėvams ir pelėkautus suvaidina apie jų meilės „reikaliukus“... Visa tai aišku, bet tas vaikas – tarytum atsiųstas į žemę. Jis neturi kitos paskirties, kaip tik griauti. Toks dada triksteris, dada Džokeris.

„Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ – tragikomedija. Du veiksmai – gryna komedija, tik keista, kad ta komedija baigiasi keturiais lavonais. Komedijos paprastai taip nesibaigia. Bet kas lieka? Viktoras miršta, bet lieka jo jaunoji draugė Ester. Ji tarytum Viktoro pasekėja. Ester iki galo gal Viktoro ir nesupranta, bet labai juo tiki, mėgsta su juo būti. Net atbėgusi iš savo jai antausius skaldančių tėvų, sako: „Aš noriu, kad Viktoras būtų mano tėtis.“ O Viktoras po truputį miršta. Čia taip pat toks keistas dalykas – pradeda įsivyrauti moterų pasaulis. 

 

Kokios būtų pagrindinės šio satyrinio veikalo įgyvendinimo šiuolaikinio teatro kontekste režisūrinės nuostatos?

 

Senas, geras teatras (juokiasi).

 

Ar Tau svarbi estetinė spektaklio forma? Ar spektaklio režisūros, aktorių vaidybos stilistika turės sąsajų su XX a. I pusėje susiformavusiomis dadaizmo, siurrealizmo meninėmis kryptimis?

 

Taip, svarbu. O kaip tai pasiekti? Bandome repetuodami.

 

Kokių lūkesčių kuriant spektaklį turi spektaklio scenografui, kostiumų dailininkui, kompozitoriui?

 

Repetuojant kiekvieną spektaklį mes susitariame: ar radikalizuojame, ar šiuolaikiname... Šiuo atveju sakiau, kad jokių „ofisinių“ teatrų čia nebus. O muzika taip pat turėtų būti gimininga Eriko Satie muzikai. Jis juk buvo siurrealistas, kartu kūręs ir su Jeanu Cocteau.

 

Kas buvo svarbu atrenkant spektaklyje vaidinančius aktorius? Ar ieškojai kokių nors ypatingų psichofizinių savybių?

 

Svarbu buvo du vaikai, kuriuos aš iškart žinojau. Nereikėjo jokių svarstymų, atrankų ar pan. Tiesiog buvo aišku, kad Šarūnas Meliešius labai tinka tam perraugusiam vaikui Viktorui, o Rūta Jonikaitė idealiai tinka Ester vaidmeniui. Kitus aktorius atrinkau pagal amžių. Dabar atrodo truputį keistokai, kai kartais tėvelis Vainius Sodeika atrodo jaunesnis už sūnų, bet neprikibsi, nes viskas labai tikslu. 

 

Kaip organizuoji spektaklio repeticijų procesą? Ar ir kiek jo eigoje keičiasi pradinė režisūrinė spektaklio vizija?

 

Nežinau, ar labai daug. Aktoriai labai greit viską „pagauna“. Lengvai repetuojame, palyginti su kitais spektakliais. Nežinau, kodėl. Gal aktoriai taip pat pasiilgę tokio teatro. Galima sakyti, repetuojame linksmai ir be jokių įtampų.

 

Koks žodis ar žodžiai labiausiai tiktų apibūdinti kuriamo spektaklio žanrą?

 

Situacijų komedija. Trys veiksmai turi savitą žanrą. Jeigu viską laikyti tragikomedija, pirmas veiksmas – komedija, antras – arčiau tragikomedijos, tai trečias – arčiau absurdo-siaubo ar juodosios komedijos.  Visi trys veiksmai skirtingi, dėl to nenoriu jų kažkaip sujungti, nors galima būtų tai padaryti. Kūrinyje veiksmas vyksta be pertraukos – nuo aštuonių vakaro iki pirmos nakties. Trys žanriniu požiūriu skirtingi veiksmai. 

 

Viename iš naujausių Tavo darbų – Sigito Parulskio „Ūbas caras“ taip pat analizuojama valdžios tema, atskleidžianti Rusijos ir Putino režimo padarinius. Šiame kūrinyje valdo vaikai. Kas dar sieja šiuos du Jūsų darbus be esminio žodžio „valdžia“?

 

„Vaikai valdžioje“, man atrodo, irgi yra Vitraco šypsnys – per ūsą. Bet sutinku, jis gražiai skamba. Jeigu žodis „Viktoras“ reiškia tik vardą, tai „Vaikai valdžioje“ jau daug sako. Vaikai niekada tos valdžios nepaima, bet kartais atrodo, kad tikrai jie mus valdo. Tėvai keikia vaikus, bet taip yra, nes jie atskleidė jų melą. Sugriauti pasaulį ir sukurti kitą, dadaistinį – ir yra jų tikslas.

 

Kovo antrą dieną Vilniaus senajame teatre parodytoje Tavo režisuotoje Antonio Vivaldi operoje „Juditos triumfas“ vėl riedėjo su Holofernu sugretinto Putino galva. Ar apibūdintum savo pastaruosius darbus kaip politinio teatro kūrinius? Kaip teatras gali veikti politines sistemas ir pažiūras?

 

Taip, be abejo, tai politinis teatras, bet jis bejėgis keisti realybę. Jeigu galėtų, jau seniai tikro Putino galva būtų nusiritusi. Ir nors tas darbas dažnai atrodo beprasmiškas, vis dėlto, kad teatras kartais turi būti aštrus, žiaurus, politiškas, piktas, satyriškas ir tt. Kovingas – kad ir juoku. Ir aš turiu tai padaryti, nors ir atrodo beprasmiška. Dar prieš dešimt metų Judita kirto Holofernui galvą, o šiandien, pasikeitus situacijai, Holofernas paverstas Putinu. Tenka svajoti apie kokią nors kitą Juditą, kuri tai padarys realybėje. Tai yra paprastas dalykas: jaučiu, kad teatras tą turi padaryti ir tiek.

Bet teatras gali sustiprinti žmones: „Ne tik aš taip galvoju, bet ir teatras“. Yra įvairūs būdai paliesti širdį ar juoko receptorius. Iš to baisaus Putino galima tiesiog juoktis. Jį nužeminti juoku, „sumalti į miltus“ kitaip. Juokas šiuo atveju yra labai stiprus ginklas. Nuo Antikos laikų teatras yra rimta vieta, kurioje gali vykti panašūs dalykai. Tarkim, baigėsi graikų-persų karas, atsirado Aischilo tragedija „Persai“ ir t. t.

 

Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vyks balandžio 11 ir 12 dienomis.

Šarūnas Rapolas Meliešius: „Jaučiu didelę atsakomybę ir stresą – esu tik studentas, o jau vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“ // Daiva Šabasevičienė, delfi.lt, 2024-03-12

Šarūnas Rapolas Meliešius: „Jaučiu didelę atsakomybę ir stresą – esu tik studentas, o jau vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre“

Daiva Šabasevičienė, delfi.lt, 2024-03-12

Šarūnas Rapolas Meliešius. Luko Juzėno nuotr.

Šarūnas Rapolas Meliešius – jauniausios kartos aktorius, šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriantis pagrindinį Viktoro vaidmenį Gintaro Varno režisuojamame spektaklyje – Roger Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“. Jis priklauso ketvirtajai menininkų kartai. Jo prosenelis Jonas Vilutis buvo vienas iš pirmųjų šio teatro dailininkų, sukūręs scenovaizdžių Kazimieros Kymantaitės spektakliams „Marti“ (pagal Žemaitę, 1945), „Paskenduolė“ (pagal Vienuolį, 1956), seneliai – dailininkai Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė ir Mikalojus Povilas Vilutis, tėvai – aktoriai Aldona Vilutytė ir Aurimas Meliešius. Šarūnas Rapolas Meliešius dar studijuoja paskutiniame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet profesionaliuose teatruose jau yra sukūręs kelis vaidmenis („Nepalaidoti mirusieji“, rež. Justinas Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras; „Dulkės“, rež. J. Vinciūnas, Valstybinis jaunimo teatras; „Puikus naujas pasaulis“, rež. Gintaras Varnas, Valstybinis jaunimo teatras).

Su Šarūnu Rapolu Meliešiumi Daiva Šabasevičienė kalbasi apie jo gyvenimiškas ir kūrybines patirtis. 

 

Ką Jums reiškia kurti teatre, kuriame dirbo Jūsų prosenelis, dailininkas Jonas Vilutis?

 

Konkrečiai apie tai negalvoju, bet dažnai susimąstau, koks turėčiau, galėčiau būti, kad nors kiek prilygčiau savo artimiesiems. Pasąmonė vis kužda, kad aš taip pat galiu būti lygiai toks pats menininkas, kaip ir jie.  Kai mane mažą vesdavosi į parodas, vis girdėdavau: „Štai, Vilučio anūkas“, į spektaklius – „Štai, Aldonos sūnus“. Aš labai didžiuojuosi, būdamas tokios šeimos nariu, bet atėjo laikas, kai panorau būti žinomu ne dėl šeimos, o dėl savo nuopelnų. Kai užaugi tarp stiprių kūrėjų, kyla noras jiems nenusileisti. Noriu tęsti šią tradiciją.

 

Kodėl pasirinkote teatrą, o ne dailę?

 

Bandžiau dailę. Močiutė nuvedė į dailės būrelį, ir sekėsi neblogai, bet iki galo neprilipo. O teatre, galima sakyti, užaugau. Žiūrėdavau visus spektaklius, kuriuose mama vaidino, o po spektaklių jos laukdavau. Kol ji nusivalydavo grimą, lakstydavau „Keistuolių“ teatro koridoriais kokį butaforinį kardą pasiėmęs, kaukę užsidėjęs, ar net teatrinį kostiumą apsivilkęs... Teatras buvo geriausia žaidimų aikštelė.

Š. R. Meliešius filme „Žmonės, kuriuos pažįstam“. Stop-kadras.

 

Dar būdamas kokių dvylikos metų buvau sau pasakęs, kad aktoriumi tikrai nebūsiu, nes mačiau, kiek mama dirba, kiek daug aukoja savęs, kiek tai kainuoja, kaip ji nori būti su manimi, bet negali sau to leisti. O kai suvaidinau Mykolo Vildžiūno filme „Viskas bus gerai“, palankiau teatro būrelį „6 pojūčiai“ pas Gabrielią Kuodytę, sugrįžau ne tik į teatrą, bet ir į dailės galerijas. Kai stojau į aktorinį, mirtino noro nebuvo, bet aš tiesiog žinojau, kad man tai patinka, nes teatras visada buvo įdomus. O su kiekvienu spektakliu noras būti teatre vis didėja.

 

Ką naujo patyrėte studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metu?

 

Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes nuolat esu įdomiausioje veikloje, nuolat kūrybos procese, nuolat dirbu, siekdamas tobulėti. Ten savo žiniomis dalinasi geriausi šių laikų Lietuvos kūrėjai – Gintaras Varnas, Viktorija Kuodytė, Nelė Savičenko, Darius Meškauskas ir kiti. Ir mokytis iš jų yra dovana.

 

Kaip šiandien suvokiate aktoriaus profesiją?

 

Aktorius privalo būti atviras visoms idėjoms, kurios jį gali iš esmės pakeisti ir tuo pačiu plėsti akiratį ir pasaulio suvokimą. Jis turi nebijoti keistis, nebijoti prarasti dalelytę savęs. Tuo pačiu, privalo išlikti stiprus, kad pasibaigus spektakliui galėtų sugrįžti į kasdienybę. Aktorius turi būti labai stiprus žmogus ir psichologiškai, ir fiziškai, kad galėtų šioje profesijoje išlikti ilgai.

 

Ar iki kvietimo vaidinti spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ buvote susidūręs su Roger Vitraco kūryba?

 

Nedaug – tik tiek, kiek buvau matęs savo kursioko Jauniaus Juodelio to paties kūrinio pirmos scenos interpretaciją.

 

Kiek apskritai domitės teatro, kultūros istorija, ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinis aktorius turėtų savarankiškai studijuoti statomų veikalų politinį, istorinį, socialinį kontekstą?

 

Pamenu menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės pasakojimą apie studentus, kurie neigia arba nenori domėtis meno istorija, o kuria šiuolaikinį meną. Neįsivaizduoju, kaip kūrėjas gali sukurti ką nors naujo, nesuprasdamas, kas buvo prieš tai. Geru menininku, manau, neįmanoma tapti nesusipažinus su meno istorija.

 

Kam iš menų skiriate daugiausiai dėmesio?

 

Kinui. Atostogų metu per dieną pasižiūriu tris–keturis filmus. Tai visai kitas pasaulis. O šiuo metu, daugiau mąstant apie Vitracą, labai įdomu buvo įsigilini į dadaistų meną. Pjesė „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ labiau susijusi su dadaizmu, nei siurrealizmu, ir būtent jis labai sužavėjo laisve, atsiribojimu nuo racionalumo. Dadaistams buvo nesvarbi ilgalaikė kūrinio vertė. Kurdami meną iš pačių paprasčiausių medžiagų, jie žinojo, kad jų kūriniai bus laikini. Jiems būdingas minčių srauto išlaisvinimas, intuicijos puoselėjimas... Man tai labai svarbu, nes kuriant Viktoro vaidmenį aš taip pat bandau išlaisvinti intuiciją. Čia svarbu atsitraukti nuo teorijų, nuo įvairių nuomonių apie patį Viktorą, dadaizmą, nuo bendro konteksto. Tiesiog svarbu scenoje tapti laisvu, kurti per intuiciją, o ne racionaliai mąstant apie šį vaidmenį.

Š. R. Meliešius prie paveikslo „Balys Sruoga tarp savo herojų“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. D. Šabasevičienės nuotr.

 

Kokie dalykai padeda Jums kurti Viktoro charakterį?

 

Dadaistų kūriniai. Įdomu buvo susipažinti su Marcelio Duchampo drąsa, Maxo Ernsto kūrybos įvairove, stilių, spalvų ir priemonių koliažais, Hanso Arpo skulptūromis ir paveikslais. Jų kūriniai turi ypatingą laisvės jausmą.

 

Kokius asmeninius, žmogiškus Viktoro bruožus Jums svarbiausia atskleisti?

 

Viktoras yra jaunas maištininkas, ji priešinasi aplinkos diktuojamai tvarkai. Jis nebijo atvirai išjuokti to, kas jam atrodo neteisinga, bando per vieną dieną visiškai pakeisti savo gyvenimą, visą savo sukurtą įvaizdį, jam priskirtas etiketes ir kurti save iš naujo taip, kaip jis nori. Viktoras yra laisvas. Jis laiko veidrodį prieš visus, kurie ignoruoja savo atspindį ir gyvena toliau. Aš pats esu linkęs nepatogioje situacijoje tik mandagiai nusišypsoti ir patylėti, todėl šis vaidmuo man yra kvietimas gyvenime truputį pakeisti savo požiūrį ir elgesį.

Režisierius suteikia labai daug laisvės. Man šis vaidmuo yra labai svarbus, nes aš pats noriu atsisakyti dalykų, kurie nepriimtini ir Viktorui. Aš esu Viktoras iki jo apsisprendimo pakeisti savo gyvenimą. Viktoras – kuklus, užsisklendęs savyje, kultūringas... Ir staiga jis išdrįsta pasakyti: „Ne, to daugiau aš nedarysiu“.

Labai džiaugiuosi šiuo vaidmeniu, mokausi iš jo. Per Viktorą Vitracas pirmenybę suteikia ne racionalumui, o jausmui. Viktoras nepatenkintas ir neslepia to, ir gyvena tuo. Sieksiu žiūrovui perduoti šį jausmą.

Kol kas mano didžiausias noras – išmokti atsipalaiduoti, nes jaučiu didelę atsakomybę ir stresą – esu tik studentas, jau vaidinu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Labai džiaugiuosi, kad Gintaras Varnas mus, jaunus aktorius, palaiko, kad jis yra šalia.

 

Viktoras turi ir Hamleto, ir Kristaus bruožų. Ar patiriate šiuos panašumus?

 

Kai kada per daug psichologizuoju, bet tuomet Varnas sako: „Užteks man to Čechovo, reikia kažko kito“.

 

Dabar teatre dažnai išgirstu: „Baikit tą Čechovą čia daryti“ arba „Tą Čechovą nuimkite“.

 

Ir man taip sako, kai scenoje būnu liūdnas, permąstau kiekvieną savo žodį. Nors tai konkrečiai susiję su šiuo spektakliu, bet manau, tai svarbu ir kitiems spektakliams.

 

Gintaras Varnas gerai žino pagrindinių teatrų aktorių klaidas. Jis pateikia tikslių pavyzdžių dėl išskaidomų, išskiemenuojamų, išretinamų žodžių, kai visai to nereikia.

 

Taip, Varnas pirmiausia mus moko vaidybos, bet sykiu moko pagarbos profesijai, teatrui, lietuvių kalbai, sceninei kalbai. Jis nuolat reikalauja švaros – ir vaidybinės, ir veiksminės. Ypač siekia, kad mūsų kalba būtų be gatvinių šiukšlių, be įvairių „nu“. Varnas ypatingai gerbia aktorių. Jį laiko kūrėju, o ne atlikėju. Tam jis sudaro visas sąlygas.

 

Kaip vertinate šiuolaikinio Lietuvos teatro situaciją, ar ji Jus tenkina kaip jauną, profesinius pagrindus jau įgijusį žmogų?

 

Daug laiko praleidžiu repeticijose, todėl nesu aktyvus teatrinės panoramos stebėtojas. O tai, ką esu matęs pastaruoju metu – gal dėl studijose įgautų žinių, gal dėl praktikos, gal dėl skonio – negaliu sakyti, kad visada tenkino. Bet jei jau atsiranda galimybė pamatyti spektaklį, visada jo laukiu ir tikiuosi, kad jis mane sujaudins, išmuš iš kasdienybės. Tikiu, kad dabar į teatrą ateina nauja, labai gerų kūrėjų karta.

 

Š. R. Meliešius spektaklyje „Apvalytieji“. M. Endriuškos nuotr.

Kas Jums svarbiausia dalyvaujant spektaklio kūryboje – kolektyvinės atsakomybės lemiamame procese?

 

Šiame spektaklyje labai daug sudedamųjų dalių, ir visos jos veikia vienu metu. Nuolat juntu didžiulį dėmesį, atidumą ir atlaidumą savo atžvilgiu. Man darbo procese svarbiausia yra pagarba vienas kito darbui. Ją jaučiu iš kitų ir labai tikiuosi, kad jie iš manęs jaučia tą patį.

 

Kokią asmeninę atsakomybę turėtų prisiimti svarbiausio vaidmens atlikėjas?

 

Visais atvejais jis turi gerbti aplinkinius – režisieriaus sprendimus, partnerius, visą aplinką, bet labiausiai – idėją, kurią jis transliuoja. Paprastai taip ir būna. Pastebėjau, kad geruose spektakliuose ir patys aktoriai dega ta idėja, kuria gyvena ir jų veikėjai. Tik tada kiekvienas monologas tampa gyvas savo energetika, savo svarba. Žiūrovai visada pastebės, ar pačiam aktoriui svarbu tai, ką jisai sako.

 

Kokie Jūsų profesiniai autoritetai šiuolaikinio teatro pasaulyje?

 

Mėgstu menininkus, kurie kalba savo darbais, o ne tik juos afišuoja. Gaila, kad aktorius šiandien, atrodo, privalo save reklamuoti, nes kitaip bus nepastebėtas. O tie, kurie atsisako afišuotis, paskęsta socialinių medijų burbuluose. Todėl tie aktoriai, kurie turi svarias pozicijas, kurie galėtų būti idėjų vedliai, lieka nepastebimi. 

 

Esate atidus, mandagus žmogus. Kaip manote, tai prigimtis ar auklėjimo rezultatas?

 

Užaugau be galo mylinčioje šeimoje. Man labai daug davė ir močiutė, ir senelis, su kuriuo klaidžiodavom po miškus... Ryte senelis išsiskleisdavo žemėlapį, pažiūrėdavo, kas yra už kokių penkių kilometrų, ir mes eidavome ten per visokias pelkes ir brūzgynus. Seneliai man įskiepijo meilę gamtai, bet, svarbiausia, meilę ir pagarbą žmogui. Ir seneliai, ir tėvai myli mane tokį, koks esu, beatodairiškai. Todėl ir aš manau, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos. Prisimenu artimųjų požiūrį į mano klaidas: jie niekada manęs už tai neteisė. Jie gerbė mane nuo pat ankstyvos vaikystės. Nuo mažens jiems buvau ne vaikas, o žmogus. Jie su manimi elgėsi kaip su sau lygiu.

 

Spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje vyks balandžio 11 ir 12 dienomis.

 

Komentarai

2024 m. gegužė 15 d. 10:23 / AUGUSTINA

POETO IR DRAMATURGO ROGER VITRAC (1899 - 1952) ATMINIMUI DIDŽIOJI DAMA SVEIKINA TEATRO REŽISIERIŲ GINTARĄ VARNĄ IR YPAČ AKTORĘ AURELIJĄ TAMULYTĘ. VISI DRAUGE ŠIO SPEKTAKLIO VAIDINTOJAI - TAI TIKRAS TEATRAS. Jurgis Baltrušaitis (1873 - 1944) VIEŠNIA K. Balmontui (1867 - 1942) Pažįstu aš Viešnią... Bežadis šešėlis Ateina su atdūsiu sniego vėsos... Ir virpa širdis nei blausus žiburėlis, Rusenantis tarp sutemos ir šviesos... Grakšti lyg jauna, nors žila ir raukšlėta, Tamsybės duktė, nekviesta tarp kviestų, Liūdnai pasisveikinus, šypso ir mėto Ant valgių ir gėrimų puokštes žiedų... Romi nei vienuolė, vargams įžadėta, Ji vaikšto po rūmus vos vos girdimai Ir pokylių menėse rekviem gieda Širdims, kur dar gyvos puotauja linksmai... Ir blykšta veidai, pelenuojas ir niūksta, Akimoju ščiūva svečių klegesys, Ir girdisi rūmuos, kur smilkalas rūksta, Numirėlių kaulų kraupus brazdesys... Ir man - išdidžiam šeimininkui - jau šalta, Pasveikinęs Viešnią, aš taurę laikau Ir, draug su Ja graudžiai giedodamas maldą, Akimirkos liepsnai sudievu sakau...

2024 m. balandis 21 d. 15:12 / Kristina

Bjaurastis, neikite, nevarkite 4 val. Ačiū už paliepimą "Neik į teatrą". Buvau 3-juose spektakliuose Naujojoje salėje, ir visi trys niekiniai, Daugiau niekada... Dar kartą iš girskite reklamą "Neik į teatrą". Jie nemeluoja.