August Strindberg. DIDYSIS KELIAS Premjera

  • Režisierius

    Jonas VAITKUS

  • Trukmė

    3 val. (dviejų dalių)

  • Salė

    Vilniaus kino klasteris (Meistrų g. 12C)

  • Premjeros data

    2020 m. lapkričio 7 d.

  • N-14

  • Pirkti bilietą

Apie

Dėmesio! Atsinaujinęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras laukia Jūsų naujo sezono spektakliuose ir praneša, kad visuose spektakliuose žiūrovai galės apsilankyti tik su galimybių pasu. Nepateikę galimybių paso kartu su bilietu, žiūrovai į spektaklį nebus įleidžiami, o pinigai už bilietus nebus grąžinami. Siekiant spartesnės patikros, prašome ateiti į spektaklį ne vėliau kaip 30 minučių iki jo pradžios.

Tikimės Jūsų supratingumo bendroje kovoje su Covid-19 epidemija, rūpinkimės savo ir kitų saugumu.

Iš švedų kalbos išvertė Zita MAŽEIKAITĖ

„Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.

 

Režisierius Jonas Vaitkus sako: „Ši priešmirtinė dramaturgo pjesė – kelionės drama su septyniomis stotimis. Tai visos jo kūrybos atspindys – nuo glaustos atžarios prozos iki kontrastingų šuolių link simbolizmo ir metaforų su lyčių priešprieša ir seksualiniais nuokrypiais. Neritminga poezija, kalbanti apie vidinę emocinę mąstančio žmogaus būseną, nedramatizuojant ir nesureikšminant mirtingojo likimo, nebijant panirti į realizmo ir natūralizmo dvoką ir vėl pratrūkti satyriniu ironišku požiūriu į Dausų, Žemės ir Žmogaus neišsprendžiamus reikalus, nebijant pripažinti savo ribotumo. Juk esi pasmerktas mirčiai, dėl to išgyveni kasdienį sielvartą ir kančią dieviškosios amžinybės akivaizdoje. Bet nelaikai to bausme ar totaliniu blogiu, prieš kurį reikia sukilti ar mestis į pražūtingus ateistinius ar kitokius kraštutinumus, nors buvo ir yra daug tokių, kurie patys žuvo ir milijonus pražudė. Tiesiog priimi tai kaip nepakeičiamos, neišvengiamos duotybės tragediją, kaip privalomą mokestį už suteiktą malonę egzistuoti, už suteiktą amžinybės neįkainojamą dovaną būti sąmoningai veikiančiu žmogumi šioje tragedijoje, kuri saugoja, gydo ir skaidrina sielą.

Aš nesistebiu, kodėl ši pjesė Lietuvoje nežinoma, Rusijoje neišversta. Ji labai retai statoma netgi Augusto Strindbergo tėvynėje.

„Didysis kelias“ be skrupulų apnuogina žmogų kaip tokį, žmogų iš bet kurio krašto, bet kokios tautybės, lyties, spalvos ar dar ko nors. Žmogų, pažeidžiamą amžinybės akivaizdoje.

Augustas Strindbergas laiku ateina į Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupę ir pačiu laiku pas Lietuvos žmones, besiruošiančius kurti gerovės valstybę.“

 

Švedų rašytojas ir dramaturgas Augustas Strindbergas (1849–1912) – viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje. Jis vadinamas moderniojo teatro pradininku. Tai dramaturgas, pralenkęs savo epochą, savo kūryba išreiškęs visas tuometines literatūros sroves ir mokyklas. Jis laikomas natūralistu, neoromantiku, ekspresionizmo ir siurrealizmo literatūroje pradininku.

Strindbergas ne tik rašė dramas, jis taip pat mėgo eksperimentuoti kaip fotografas ir dailininkas, jo kūriniai priskiriami abstrakčiajam ekspresionizmui. Nors dabar Strindbergas puikiai žinomas ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje, jo kūryba ne iškart sulaukė pakankamo dėmesio, jis netgi buvo ignoruojamas Švedijos visuomenės ir kaltinamas seksualinių motyvų naudojimu kūriniuose siekiant pritraukti skaitytojus.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Jonas VAITKUS
  • Dailininkas — Jonas ARČIKAUSKAS
  • Kompozitorius — Oleksandr ŠYMKO
  • Vaizdo projekcijų autorius — Algimantas MIKUTĖNAS
  • Choreografai — Vesta GRABŠTAITĖ, Jonas VAITKUS
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Dailininko asistentė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitoriaus asistentė — Liudmyla ŠYMKO

Vaidina

Interviu

Jonas Arčikauskas: „Didysis kelias“ sukelia begales asociacijų // Daiva Šabasevičienė, Teatras.lt, 2020-11-03

Jonas Arčikauskas: „Didysis kelias“ sukelia begales asociacijų

Daiva Šabasevičienė, Teatras.lt, 2020-11-03

Jau šį savaitgalį įvyks penktoji 81-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – Jono Vaitkaus spektaklis pagal Augusto Strindbergo pjesę – „Didysis kelias“. Premjera lapkričio 7, 8 dienomis vyks Vilniaus kino klasteryje, o lapkričio 8 d. 19 val. bus rodoma tiesiogiai internetu. Artėjant premjerai Daiva Šabasevičienė kalbina „Didžiojo kelio“ dailininką Joną Arčikauską. Jis pasakoja, kaip kūrė spektaklio scenografiją, kostiumus, kodėl bus nemažai kaukių ir ką jis atranda Strindbergo kūrinyje.

 

Jau trečią kartą su Jonu Vaitkumi kartu kuriate spektaklį pagal Augusto Strindbergo kūrybą. („Sapnas“ – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 1995; „Tėvas“ – Valstybiniame jaunimo teatre, 1997). Kuo „Didysis kelias“ skiriasi nuo kitų Strindbergo tekstų?

 

Jeigu „Sapnas“, o ypač „Tėvas“ yra puikios dramos, nežiūrint įvairių mistifikacinio pobūdžio klausimų, kurie visada egzistuoja ir kuriuos mes ne visada pripažįstame, „Didysis kelias“ galbūt ir žavus tuo, kad tokio apibrėžtumo tikrai neturi. Šioje pjesėje tikslinės, vientisos idėjos tarsi ir nėra. Ji turi kur kas daugiau sluoksnių, mažiau akivaizdi. Jeigu „Sapną“ galima racionaliai suvokti, tai „Didžiajame kelyje“ visa tai labiau paslėpta, čia viskas tarsi arčiau nostradamiškų pranašysčių. Nebandysiu atspėti, tuo labiau, kad tai ne esmė, bet ši medžiaga kalba apie gyvenimo pabaigos dalykus. Ar tai reziumuota tam tikra patirtis, – šito nežinau, bet pati medžiaga tuo ir skiriasi nuo kitų. Čia Strindbergas laisvesnis, lengvesnis, dėl to – kur kas sudėtingesnis. Tai labai gražus tekstas, labai graži išorė, o kas po tuo – ne taip lengvai rakinasi.

 

Per paskutinį šimtmetį ypač smarkiai pakito žmogaus sąmonė, domėjimasis dvasiniais dalykais: „Didysis kelias“ šiandien kai kam gali pasirodyti per daug abstrakti, poetinė medžiaga, nors kai pats kūrinys pasirodė 1909-aisiais, per pusmetį buvo perleistas net keturis kartus! Toks didžiulis susidomėjimas buvo, toks buvo juntamas žmonių dvasinių dalykų troškulys. Pjesėje parodomas ir visuomenės veidrodis, visuomenės nuosmukis, ir tuo pačiu, autoriaus viso gyvenimo apmąstymas.

 

Atviras klausimas – kokį prasminį uždavinį formuoja teatras ir jo kūrėjai? Statistika tokia – žmogus šiandien tampa mulkiu. „Didysis kelias“ – švariai idealistinė medžiaga. Šiuo kūriniu Strindbergas nusilenkia ir krikščioniškai doktrinai. Ir tai padaryta gražiu, lengvu reveransu, aukštos inteligencijos praba, – tuo Strindbergas ir išsiskiria, tuo jis žavus. Jis netelpa į davatkiško rėmo siekiamybę, nes yra laisvas, švariai mąstantis žmogus. Kai kam labai svarbu jo žmonos, skyrybos... Dažnai žmonės nori didžiam menininkui prikergti savo schemutę, kuria patys netiki. Šiandien girdžiu per visus ruporus teigiant: „Svarbiausia – šeima“, o elgsenoje, visoje sistemoje matau priešingus dalykus.    

Išleisti Strindbergo septyniasdešimt du raštų tomai, dvidešimt du laiškų tomai. Jį be galo mylėjo žmonės. Ir aišku, ne dėl jo gausos tekstų, o dėl to, kad jis ypatingai suprato pasaulį ir meną.

 

Deja, socialinis slogutis temdo daugelį mūsų pojūčių, daugelį matymų. Grįžtu prie Strindbergo laiko, prie švediškos dvasios – lengvos, laisvos, aristokratiškos, dvasingos. Šiandien atsiradęs kapitalizmas Lietuvoje visus pavertė ateistais – atsiprašau, bet net bolševikai to nesugebėjo padaryti. Todėl man jų vaikščiojimas į bažnyčią kelia juoką. Matau, kad tai yra ateistų kolonos: materialistai, kapeikininkai. Dvasingumas jiems kelia juoką, galbūt kai kam net isteriką, nes jis netelpa į jų nustatytas gaires. Net paskutiniai rinkimai rodo, kad žmogus vis dėlto kažko nori, kažko siekia. Policininkai ir į juos panašūs pralošė.    

 

Koks tas prisilietimas prie teatro, kuris būdingas būtent Strindbergui?

 

Strindbergas per savo juslę – gyvybiškumą, asmeninės patirties ir literatūros kaip kūrybos samplaiką – veikia labai gyvastingai. Ir ši gyvastis man imponuoja. Šiandien yra daug įdomių autorių, tarkim, vokiečiai, bet daug iš jų – tarytum sumaitoti visokių „Briuselio direktyvų“. Tai keista. Jų tekstuose aš nematau kuriančios asmenybės, nematau individualios patirties. Strindbergo kūryboje – priešingai. Galbūt kai kur jos net ir pervirš: mes nesugebame jos apdoroti, priimti iki galo. Ta europinė demagogija, kuri šiandieną tariamai reglamentuoja mūsų dvasines, psichines, socialines ir visas kitas vertybes... Viskas labai dvejotina ir diskutuotina. Dėl to net ir visuomenė yra klampynėje. Strindbergas viso šito išvengė, jis turi savo personalinę klampynę, į kurią ir brenda. Dėl to man jis įdomus.    

„Didysis kelias“ – kūrinys, sukurtas iš jo paties gyvenimo. Kaip Tu aiškiniesi – tolsti ir artėji prie jo dokumentikos? Jau nekalbant apie tai, kad jis mirė, sulaukęs tiekos metų, kiek Tau dabar.

Šios medžiagos sudėtingumas toks, kad ji sukelia ir begales asociacijų, galimų kelių, galimų sprendimų. Sudėtingumas ir yra, kaip visa tai susintetinti, sujungti į tam tikrą vientisumą, ką vadintume spektakliu ar dar kaip nors. Atrasti vientisą vizualinį kalbėjimą Strindbergo atžvilgiu nėra paprasta. „Sapne“ mums pavyko sukurti kaleidoskopinį ir mūsų asmeninio, ir dramaturgo gyvenimo pervertimą. „Tėve“ pasirinkau jo tarsi padiktuotą radikaliąją poziciją, tarsi nupjaudamas viską ir išgrynindamas šerdį. „Didžiajame kelyje“ man norėjosi platesnio pamatymo. Kad ir kaip keista, scenovaizdy atsiradusi rakto skylutė man yra socialinis motyvas.    
                     

Strindbergas buvo stulbinamai modernus, jis nuolat peržengdavo ribas tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Kiek šie dalykai susiję su konkrečiu darbu, kuriant jo pasaulį?

Ne be reikalo į Stokholmą atskridęs radau Strindbergo kavinę, pats Strindbergas ten yra sėdėjęs ir pasakojęs anekdotus. Mane pribloškė, – visiškas popsas ir taip gerai padarytas... Aktorius – tobula kopija: baltomis pirštinėmis, kišenėje „čėrkelė“, ir jis pasakojo žiūrovams anekdotus. (Strindbergas prieš sėsdamas rašyti visada truputį išgerdavo).  

Strindbergas fotografavo, nes norėjo savo sielą nufotografuoti, jis tapė, sakydamas: „Noriu nutapyti žmogaus sielą“. Kaip Tu koreliuoju su siela?

Laiko dvasia padiktavo jo elgseną, turiu omeny, tapybą. Mane nustebino, kad ji – labai profesionali, labai profesionaliai „padėtas“ dažas, ne mėgėjiškai konstruojamas paveikslas. Tik tiek, kad man tai tarsi neįdomu. Kažko pritrūko, ar laiko, ar ko, nežinau. Faktūriškai – priimtina ir miela, bet tik tiek. Galbūt blokavo jo bičiulio Edvardo Muncho buvimas, kuris labai aiškiai dėliojo savo vizualinius dalykus. Literatūroje Strindbergo siela labiau išsiskleidė, per žodį jis atsidengė žymiai dramatiškiau, įtaigiau ir mums suprantamiau.  

Tavo darbas nepavydėtinas: turi sugalvoti koncepciją (gal net kelis variantus) tame etape, kai būna dar pati darbų pražios pradžia. Dabar, atrodo, jau galima būtų įsibėgėti ir daug ką suprasti, bet pačioje pradžioje tam tikrus dalykus labai sunku suprasti. Kaip Tau pavyko dešifruoti „Didįjį kelią“?

Perskaitau ir daug vaikštau, vėl perskaitau, ir daug vaikštau. Ir tik paskiau pradedu dėliotis, bet labai atsargiai. Dėl to šis procesas neišvengiamai reikalauja laiko. Atrodo, sceną žinau, viską žinau, galima būtų daug ką daryti, bet kaip nesuskubėti? O kitas dalykas – man visada labai svarbu procesas dėl to, kad niekada nebuvau pagalvojęs, kad suradau tokį sprendimą, kad geresnio ir būti negali. Visada dvejoju iki pat galo, iki premjeros, dėl to man procesas labai svarbus. Dalyvaudamas jame, gali koreguoti savo paties mintį. Dėl to man labai nepriimtini šiuolaikiniai „ėjimai“ – „užsakysim vieną, jį padarys tenai, kitą – tenai“... O kaip man viską suvesti? Aš turiu tik fikciją – projektą, maketą. Tai – iliuzija, kuri embrioninė, nes ji stovi ant literatūrinio impulso ir ant mano paties vaizduotės. O kai prasideda realus darbas, korektūra tampa labai svarbi. Dėl to man šis kelias nepriimtinas, kai scenografas padaro projektą, „nuleidžia“ jį, kažkas visa tai padaro, ir išeina premjera. Ir „vaikšto“ tokie mediniai spektakliai, ir jų dauguma. Beje, kine – tas pats.

Ar Tau svarbi Strindbergo biografija, jo šeima, toks platus jo domėjimosi laukas?

Man tai labai svarbu, nes atriša rankas. Strindbergo sodri biografija suteikia daugiau galimybių, nei vienas kitas sakinys apie jo gyvenimą.  

Nors žmonės ir skaito knygas, ir daug kuo domisi, tačiau, tenka pripažinti, kad susidomėjimas grožine literatūra mažėja, reikalaujama realybės, tekstų lyg iš televizijos realybės šou. Kaip Tau sekasi dar labiau tolti nuo realybės? Tu kuri visiškai pasakišką, simbolistinį paveikslą?

Yra sunkumų, bet malonu, kad susikalbam ir su režisieriumi, ir su aktoriais. Jie puikiai perteikia tą meninę realybę. Tik ką matytoje repeticijoje – ir Arūnas Sakalauskas, ir Rimantas Bagdzevičius, o kokia nuostabi Rimantė Valiukaitė! Ir santūri, ir gundanti, – labai graži. Taisyčiau dar kai ką, bet nėra kada, nes dar daug kas nepadaryta.

Tavo – dailininko teatras – labai gyvas, spalvingas. Iš kur visa tai?

Koloritas man visada labai svarbus. Apie jį aš svarstau ilgai. Pradžioje – tarsi idėjiškai sufokusuoji, o procese tikslini, ar iš tikro taip. Čia labai daug priklausomybių, nėra vieno aiškaus atsakymo. Kai paveikslą kuri, tai lengviau atsitrauki nuo visko, o čia...

Šiame darbe ypač džiaugiuosi šviesos dailininku Viliumi Vilučiu. Matau, kad jis turi teisingą profesionalo ambiciją. Šiandien tai yra labai daug.

O iš kur Tavo įvaizdžiai? Juk ne vien iš Strindbergo?

Tikrai ne. Man visos kitos gyvenimo vertybės – buvę nebuvę. Aš nesakau, kad man nesvarbu, kur atsigulsiu, ar ką suvalgysiu. Bet esu pakankamai abejingas visiems tiems dalykams. O ką sugebi padaryti – čia yra esmė. Ir dėl to aš visą laiką „gliukuoju“, ką bedaryčiau. Tarkim, išsiskalbiu, nešu skalbinius ant „šniūrkų“ ir kabinu, o kabindamas derinu segtukus. Ir man „dzin“ tas darbas, jis visiškai nesunkus, bet aš tyčia žaidžiu – kaip šį kartą pavyks suderinti tuos spaudiklius. Čia – „spalvotyros“ procedūros (juokiasi). Ir visa kita panašiai. Visai kitus akcentus pasidarau, o tą fizinį darbą arba pajėgi padaryti, arba ne.   

Kelionių drama – septynios stotys. Kaip Tu jas vaizdais išskiri?

Kūrinys išliks vientisas, su tam tikromis charakteristikomis. Bus erdvės charakterio, erdvės tūrio pokyčiai, bet labai minimalūs. Šį kartą man itin gelbsti kostiumas, – jis įneša charakterį, kitą situacijos piešinį. Dėl to kostiumas tampa ne tik personažo rūbu, bet kuria ir tam tikrą grafinę liniją.

Kūrinio pradžioje tarsi egzistuoja absoliutus pasaulis, peizažas; Strindbergas daug komentuoja Alpes, debesis ir pan. Šito aš nenoriu pamesti, bet vėliau prasideda visai kiti dalykai – vidinio pasaulio klausimai. Manau, kad skirtumas matysis. Yra spalvos akcentai, taip, kaip yra spalvos dramaturgija, spalvos psichinė energija. Štai čia aš ją ir laipsniuoju.
  

Tavo nuostata – ir scenovaizdį, ir kostiumus kurti pačiam. Kokius personažus buvo sunkiausia „perkąsti“, sukurti jų kostiumus?

Sunkiausia būna sukurti tuos kostiumus, apie kuriuos mažiausiai turi informacijos. Kai personažai „foniniai“, juos apsprendžia bendra kūrinio sprendimo idėja. O kuriu ir scenovaizdį, ir kostiumus, nes kitaip neįsivaizduoju, nes tuos dalykus paišau visada kartu. Kostiumas – kaip tam tikra dėmė, veikia kartu su dekoracijomis.

Kaip Tavo užduotis įvardino režisierius? Ar jo darbo principas nesikeičia?

Branginu Vaitkaus pačią nuostatą, patį priėjimą, santykį į pasirinką medžiagą, į pasirinktą temą. Tai yra iš esmės rimta, pozityvu. Mes vienas kitu pasitikime.

Kiek aktoriai turi įtakos kuriant jų veikėjų kostiumus?

Net labai daug. Jų linija, jų grožis yra prasminis impulsas. Kada aktoriui kostiumas „nelimpa“, jis jo „nepagauna“, man labai sunku pabaigti tokį kostiumą. Idėja gali būti, bet galutinis sprendimas priklauso nuo konkretaus aktoriaus. Ir nori nenori kostiumą turi keisti, nes jis koreguoja tavo idėją.   
   

Strindbergas – nuostabus: vietoj ilgų vieno žmogaus monologų jis įveda du personažus (Jėgerį ir Keliautoją), kurie yra tas pats žmogus, kuris kažkuriame etape lieka vienas. Dramaturgijoje – puikus duetas, neįtikėtinai žavingi jų dialogai! Kaip Tu atskleidi jų prasmę?

Svarbiausia, jie turi atliepti tam tikrą žanrą. Per tai jie ir jungiasi. Aš jų netapatinu, mechaniškai nedvejinu. Ta jungtis – tarsi užslėpta.  

Šį kartą bus nemažai kaukių. Kodėl?

Pati medžiaga to reikalauja. Tarkim, Jėgeris – pats Strindbergas... Grįžimas į savo pragyventą laiką... Tai šis kaukėtumas ir yra pretekstas visos jo kelionės atgal. Jėgeris, praėjęs šį gyvenimo laiką, tas kaukes ir dešifruoja. Jis pragyveno jas priimdamas, šiandien jis grįžta jas lukštendamas. Jėgeris tarsi atidenginėja jas, už tų kaukių pamato visus pavidalus, netgi ryžtasi jų įvardijimui.

Strindbergas šį kūrinį pavadino „Gyvenimo simfonija“. Kaip Tu pavadintum?

„Maro princesė“. Nes apie moterį „Didžiajame kelyje“ parašyta nedaug, ir vis dėlto ji yra ta kelrodė per visą kūrinio topografijos, geografijos seką. Strindbergas yra Strindbergas, – jis visada lakoniškas, visada rafinuotas. Ir žavioji aktorė Valiukaitė palietė šią stygą.

Dėkoju ir linkiu gero spektaklio!

 

„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.

 

Jono Arčikausko eskizai DIDŽIAJAM KELIUI:

 


„Didžiojo kelio“ kompozitorius O. Šymko: muzikoje svarbu ne natos, o tai kas slypi už jų // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-10-30

 

„Didžiojo kelio“ kompozitorius O. Šymko: muzikoje svarbu ne natos, o tai kas slypi už jų

Olesandr Šymko „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr. 

Lapkričio 7, 8 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į penktą sezono premjerą. Spektaklį pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ Vilniaus kino klasteryje kuria režisierius Jonas Vaitkus. Kurti muziką šiam pastatymui jis pakvietė kompozitorių, su kuriuo susipažino dirbdami Ukrainoje – Oleksandr Šymko. Apie muziką spektakliui ir darbą repeticijose su kompozitoriumi kalbasi Daiva Šabasevičienė.

Kuo ypatinga ši kelionės drama su septyniomis stotimis „Didysis kelias“?

 

Prieš pradedant rašyti muziką, man visada svarbu pajusti ją – ne išgirsti, bet pajusti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas už jų slypi. Taip yra ir su tekstu. Svarbu tai, kas yra tarp eilučių. Toje tyloje tarp natų gimsta muzika. Man Strindbergo „Didysis kelias“ yra pavargusio nuo gyvenimo meilės prisipažinimas gyvenimui. Skaudžiai graži Vienatvė, norinti ištirpti visame kame, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš iškeliaudamas žmogus pamato, iš kur ir kur jis atėjo, kas jį suformavo.

Visada stengiuosi pasėti sėklą, iš kurios vėliau ir išdygsta visas muzikinis medis. Bet „Didžiajam keliui“ to nepakanka. Su pagrindiniu herojumi atsiduriame skirtingose erdvėse, turinčiose savo ypatumus ir koloritą, ir tam būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą. Stilistiškai muzikoje susipynė ir pseudoetniškumas, ir aliuzija į klasiką, džiazą, hiphopą, roką, elektroniką. Tačiau kaip pastovus tarytum vienatvės leittembrom spektaklį persmelkia violončelė.

 

Kaip dažnai Strindbergą stato Ukrainoje?

 

Deja, neteko girdėti apie Strindbergo pastatymus Ukrainoje. Ir aš iki „Didžiojo kelio“ nebuvau susidūręs su šiuo autoriumi, todėl be galo džiaugiuosi, kad turiu galimybę atrasti jį pats sau.

Jūs pats vertėte kūrinį į ukrainiečių kalbą, kas buvo sunkiausia?

 

Po to, kai Jonas Vaitkus man pasiūlė parašyti muziką Strindbergo „Didžiajam keliui“, jis man iškart pasakė, kad ši pjesė neversta į rusų kalbą. Po ilgų ieškojimų man taip pat nepavyko atrasti vertimo. Radau visų pjesių vertimus, bet ne „Didžiojo kelio“. Be to, serijoje, pavadintoje „Pilnas raštų rinkinys“, ji net į sąrašą neįtraukta. Akivaizdu, darbui man reikėjo vertimo, ir nedvejodamas pradėjau versti pats. Turėjau dvi pjesės versijas – anglų ir lietuvių kalbomis, galų gale padariau pažodinio vertimo egzempliorių, kuriame buvo po tris eilutes, kiekviena – kita kalba. Tai užtruko mėnesį. Versdamas, regis, žvilgtelėjau į šios puikios pjesės kūrimo aplinkybes. Kai labai užsidegi darbu, sunkumų tiesiog nepastebi.

 

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

 

Seniai teatre nemačiau tokio nuoseklaus darbo: Jūs dalyvaujate kiekvienoje repeticijoje, atskirai dirbate su kiekvienu aktoriumi. Nuo ko tai priklauso?

 

Darbo pradžioje, dar skaitant pjesę, gimė daug minčių ir idėjų, kuriomis pasidalinau su režisieriumi. Jis pasidalijo savo idėjomis. Mes be galo daug kalbėjomės. Vėliau kiekvienas darėme savo – aš kūriau muziką, o jis repetavo kūrinį. Kai paprašiau parodyti jų nuveiktą darbą, buvo suorganizuota nedidelė pirmojo etapo peržiūra, po kurios supratau, kad netiks daugiau nei pusė to, ką buvau sukūręs. Ne todėl, kad tai bloga muzika, bet todėl, kad ją kūriau atsietai nuo viso proceso, kuriame dalyvavo gyvi žmonės, į spektaklio audinį įtraukdami tai, ko kartais negalima aptarti iš anksto. Teatras yra bendras kūrybinis darbas.

Žinoma, turi būti parengiamasis etapas, kuriame, perskaičius pjesę, formuojasi pagrindinis jausmas, kurį bandau paversti muzika ir kurį žiūrovas išgirdęs galėtų pasijausti taip, kaip aš. Forma, kuria taptų muzikinė medžiaga. Dažnai atsitinka, kad pagrindinė muzikinė tema, arba net keletas temų, kyla iškart perskaičius pjesę. Galbūt ir pati pjesė lemia kai kurias žanro ypatybes. Bet visa tai turi būti nuolat tikrinama kartu su režisieriumi ir aktoriais tiesiogiai repeticijų metu.

O antra, aš visada stengiuosi nepraleisti progos ko nors išmokti. Iš Vaitkaus galima daug ko išmokti. Ir, žinoma, man įdomu stebėti puikaus menininko Jono Vaitkaus kūrybos procesą.   

 

Muzikoje labai daug motyvų. Jie priklauso nuo Strindbergo „Didžiojo kelio“ ar nuo režisūrinio sprendimo?

 

Tai priklauso nuo visko – ir nuo Strindbergo, ir, žinoma, nuo režisieriaus sprendimo bei aktorių traktuotės, ir tikrai nuo mano viso to suvokimo, kuris apima ir supratimą, ir jausmą.

 

Jūsų muzikoje skambės ir vargonai, ir violončelė, ir saksofonas, ir kompiuterinės kompiliacijos. Nuo ko priklauso instrumentuotė?

 

Nuo daugelio veiksnių. Instrumentas yra spalva, ir yra ne šiaip tembrinio garso, bet emocijos spalva. Be to, skirtingi vieno instrumento registrai gali turėti tiesiog priešingas išraiškos galimybes. Todėl instrumentalumas tiesiogiai priklauso nuo emocijos ir jausmo, kurį šiuo metu noriu įkūnyti. Bet šis jausmas gali būti skirtingas: papildoma tam tikros scenos ar veikėjo savybė, arba priešingai, šešėlis, padedantis sukurti kontrastą ar daugiau gylio. Labai dažnai iš to vėliau atsiranda emocinis leittembras, persmelkiantis visą spektaklį. Pavyzdžiui, „Didžiajame kelyje“ tai yra violončelės tembras, kuris ryškina visuotinės vienatvės idėją.

Labai svarbu, kad šiame spektaklyje Jūs sekate paskui dramaturginę medžiagą, nes pastaruoju metu dominuoja muzika kaip atmosfera. O šiuo atveju ji – personažo dalis.  

 

Muzikos aukso amžius, deja, baigėsi. Ir tam aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Tai tik faktas, kurį reikia suvokti ir judėti toliau. Pasaulyje yra daug muzikos, ir daug jos yra vidutinio lygio, dažnai muzika vadinama tai, kuo ji visai nėra, ir dėl viso to ji nuvertinama. Ir dauguma žmonių net nežino vertingiausios ir puikiausios muzikos, galinčios pakeisti sąmonę ir gyvenimą, jie net neįtaria, kad ji egzistuoja, ir šiems žmonėms net nėra reikalo jos atpažinti. Taigi, yra daug įvairių muzikos rūšių, ji yra visur, ir ji tapo kažkuo kasdienišku ir pritaikomu. Deja, daugelis režisierių taip ir elgiasi. Dažniausiai turbūt todėl, kad jie patys nesupranta, kas yra muzika, ir neįtaria, koks tai galingas ir įtakingas dalykas.

Visuose spektakliuose, kuriems rašiau muziką, visada stengiausi sukurti dar vieną personažą, organiškai įpintą į spektaklio audinį ir labai dažnai apibendrinantį tai, kas nėra tiesiogiai pasakyta žodžiais.

 

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Į kūrinį įvedate vokalą. Ar tai priklauso nuo vaidmens piešinio, ar nuo aktorių gebėjimo? Juk kai kurie aktoriai turi puikią klausą, bet nedainuoja.

 

Nėra vieno atsakymo dėl vokalo įvedimo į kūrinį. Viskas būna labai skirtinga. Yra labai konkrečių situacijų, kurios išdėstytos tiesiog pjesėje: romansas, daina ir t. t. Kartais to reikalauja spektaklio žanras, o kartais – režisieriaus siekis atskleisti tam tikrą sceną ar veikėją.

Dėl aktorių vokalinių galimybių galiu pasakyti, kad dauguma jų mano, jog a priori neturi šių galimybių. Tokios mintys dažniausiai kyla dėl menko išsilavinimo ir vėlesnio psichologinio spaudimo. Nes, žinoma, visi žmonės tikrai neturi fantastiškų balso galimybių, bet visi turi natūralų balso duomenų potencialą gimdami. Kai kuriuose ankstesniuose spektakliuose, kuriuose kūriau muziką, man pavyko įtikinti žmones ir suteikti jiems galimybę pažvelgti į savo vokalinius sugebėjimus iš kitos pusės, ir labai dažnai įvykdavo fenomenalūs proveržiai, tačiau kartais žmonės negalėjo įveikti šio barjero, vadinamo „nemokėjimu dainuoti“.

 

Jūsų asistentė Liudmyla Šymko – nuolatinė repeticijų dalyvė. Be jūsų abiejų neprasideda nė viena repeticija, aktoriai turi prasidainuoti.  

 

Taip, Liudmila dažnai man labai padeda rengiant vokalą. Ji – ypatingai universalus žmogus, o muzika jai labai daug reiškia. Visai neseniai ji sakė, kad jau sukaupė medžiagos visam vokalo rengimo leidiniui.

Iš esmės visos repeticijos turėtų prasidėti giedojimu, ritmo treniruotėmis, raumenų apšilimu, kvėpavimo, taip pat dikcijos pratimais. Labai neteisinga to nepaisyti. Ir čia net nesvarbu, ar spektaklyje dainuojama, ar ne. Prasidainavimas balsui iš esmės reikalingas. O balsas ir kūnas yra aktoriaus instrumentas.

 

Prisimenu Jūsų pastabą po pirmųjų repeticijų, Jums pasirodė, kad dauguma aktorių kalba tarytum vienoje tonacijoje. Koks kelias nueitas, kur ir kaip viskas pajudėjo?

 

Tiesą sakant, turite nuostabių aktorių, bet manau, kad kai kurie bijo savęs, tarytum nenorėdami savęs iššvaistyti, ir tuo pačiu iš tikrųjų jie praranda galimybę pabandyti ieškoti ko nors naujo ir nerti toliau. Taip, man buvo nuostabu, kad gilios, kosminės mintys intonuojamos kasdieniškai, net monotoniškai. Bet tai buvo iš pradžių, vėliau viskas pasikeitė. Režisierius Jonas Vaitkus juos įkvėpė.

 

Ne pirmą kartą dirbate su Vaitkumi. Ko jis siekia, reikalauja, kviesdamas bendram darbui? Kuo jo darbo principai skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais Jūs bendradarbiaujate?

 

Taip, tai jau trečias bendras mūsų darbas. Pirmasis buvo 2016 metais, Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve, vėliau, 2019 – Vladimiro Majakovskio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ Lietuvos rusų dramos teatre. Vaitkaus darbo principas visiškai kitoks nei daugelio režisierių. Pirmiausia, jis iš esmės kūrybingas. Jis nereikalauja, siūlo pagalvoti, tariasi, kviečia nuodugniai išnagrinėti medžiagą, įkvepia aplink pjesę sukurti visą universitetą. Jis visada suteikia galimybę pabandyti. Tai labai labai svarbu. Šis požiūris yra labai įkvepiantis, aš nesu sutikęs nė vieno taip dirbančio režisieriaus.

 

„Didysis kelias“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

 

Jūs – universalus menininkas: kuriate muziką, skambančią pagrindinėse koncertų salėse, ir ne tik Ukrainoje, taip pat kuriate scenarijus, filmus. Kaip visa tai suderinate?

 

Kai mokiausi muzikos mokykloje, svajojau įstoti į Konservatoriją ir tapti kompozitoriumi. Bet tada supratau, kad tiesiog tapti kažkuo yra labai kvaila idėja, nesvarbu, kuo taptum, nes tai reiškia pasiekti tam tikrą pabaigą, o štai mokytis – galima visą gyvenimą. Todėl savęs nesuvokiu kaip kompozitoriaus. Esu žmogus, bandantis save suprasti šiame pasaulyje, bandantis suprasti pasaulį per įvairius instrumentus. Vienas iš tokių instrumentų yra muzika, kitas – scenarijai, filmai ir kt. Aš į nieką nepretenduoju, išskyrus žinių troškimą.

 

Šiandien visas žvilgsnis nukreiptas į Baltarusiją, bet dėmesys jūsų šaliai taip pat nemažta. Kaip jūs gyvenate? Suprantu, kad trumpai viso to neaptarsime, bet įdomu sužinoti, kaip Jūs, menininkas, jaučiatės savo šalyje?

 

Asmeniškai neturiu kuo skųstis. Aš visada tikėjau, kad jei žmogus yra darbštus ir myli bei dega tuo, ką daro, jis niekada nejaus nepritekliaus. Kitas dalykas, kad man daug ir nereikia. Man svarbu, kad turėčiau laiko kūrybai, kuri man įdomi. Galiu pasakyti, kad kai mes tapome nepriklausomi 1991-aisiais, man buvo keturiolika, ir aš gerai atsimenu, kai buvo kalbama apie tai, jog iš pradžių pakelkime ekonomiką, o vėliau užsiimsime kultūra. Praėjo beveik trisdešimt metų, ir kartojama iš esmės tas pats. Ir tai negali nenuvilti.

Dirbate Kino klasteryje, Vilniaus pariby, bet gal spėjote truputį pažinti Vilnių, jo žmones? Ką įsidėmėjote?

 

Tai jau ketvirtas kartas Vilniuje. Ir nuo pirmo apsilankymo iškart įsimylėjau šį miestą, jis labai jaukus ir ramus. Daugiausia susiduriu su nuostabiais žmonėmis ir galiu pasakyti tik gerų dalykų apie lietuvius ir Lietuvą. Teatrų yra daug, tai negali nedžiuginti. Prieš porą dienų troleibuse pamačiau Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro reklamą. Pas mus to nepamatysi. Kultūrinis lygis – aukštumoje.

 

„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.

J. Vaitkus apie spektaklį „Didysis kelias“: A. Strindbergą jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-27

J. Vaitkus apie spektaklį „Didysis kelias“: A. Strindbergą jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2020-10-27

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr. 

Rekonstruojamas Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) premjeras pristato ir repeticijas rengia įvairiausiose vietose. Šiuo metu Vilniaus kino klasteryje (kur vyko „Respublikos“ premjera) vyksta naujo spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ repeticijos. Penktąją šio LNDT sezono premjerą režisuoja Jonas Vaitkus, spektaklyje vaidins didžioji dalis LNDT trupės aktorių. „Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis, taip pat bus transliuojama internetu, o lapkričio 19 d. numatytas rodymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Artėjant premjerai Joną Vaitkų kalbina teatrologė Daiva Šabasevičienė.

 

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatrui užsakius, Zita Mažeikatė puikiai išvertė Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“. Ši paskutinė didžiojo švedų dramaturgo pjesė retai statoma ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Švedijoje. Be to, gražus sutapimas – šiais metais galime minėti Strindbergo kūrinio pirmojo vertimo į lietuvių kalbą šimto metų sukaktį, nes 1920-aisiais jo vienaveiksmę pjesę „Tremtinys“ išvertė Antanas Tulys (1898–1977), ją Klivlende (JAV) išleido leidykla „Dirvos“. O šiandien intensyviai ruošiamės Jūsų spektaklio premjerai. Kas lėmė „Didžiojo kelio“ pasirinkimą?

 

Taip jau surėdyta, kad kiekvieno žmogaus pradėta Gyvenimo kelionė nenumaldomai, privalomai vykdoma, ir nėra jokio kito pasirinkimo, ir jokios laisvės rinktis bent iki to momento, kuomet pradedama susivokti ir vertinti save savo vidiniuose išgyvenimuose ir save savo išorinės aplinkos išgyvenimuose. Ir štai, ateina tas tragiškas momentas – pirmas to vidaus ir tos išorės susidūrimo konfliktas – sprogimas. Sąmonės švystelėjimo žaibas, iš kurio gimsta, apsireiškia siela... Reta motina ar tėvas, darželio vedėja ar auklė, močiutė ar senelis, globėjas ar įsūnytojas, vaikų teisių priežiūros viršininkas ir t. t. pajunta to įvykio svarbą, susimąsto, suvokia, sąmoningai keičia bendravimo kokybę ir nuostatas žmogaus gimimo žmoguje akivaizdoje... Turiu pasakyti, kad ir pats žmogus – kelionės autorius, nuėjęs geroką kelio dalį, nesugeba atsekti ir įvertinti to svarbaus momento reikšmės ir pasekmių tolimesnėje jo gyvenimo kelionėje.

„Didysis kelias“ – Strindbergo paskutinioji pjesė. Joje daug sąšaukų, gal ir netiesioginių, su ankstesnėmis jo pjesėmis, kurios taip pat buvo jo gyvenimo kelionės tam tikrų kelio atkarpų apmąstymai. Kad ir kelios žmonos ir vaikai, – ar tai nereikšmingi įvykiai vaiko, moters, vyro gyvenime? Visa jo kūryba – bandymas apžvelgti, permąstyti ir rasti atsakymus, bet ar jis atsakė į klausimus, ar aptiko savo kelionės prasmę? Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Strindbergas aistringai iki pat kelionės pabaigos gilinosi į tai. Kadangi ir aš dar kelyje, ir aktoriai, su kuriais dirbu, turi savo kelių ypatumus ir savitumus, ši medžiaga suteikia galimybę iš naujo pamatyti viens kitą ir pasidalinti, gal suartėti ar galutinai netekti sąlyčio galimybės. Tai dar viena netikėta jautri, jaudinanti dovana. Ar žiūrovui ši pjesė aktuali, išaiškės susitikus su juo spektaklyje.

Aktualijų į dramaturginį pjesės audinį dirbtinai nekaišioju. Man tai nėra įdomu ir svarbu. Man svarbiau iškelti ir užčiuopti prieš šimtą vienuolika metų iškeltų konfliktų turinį, emocinę būseną, vertybių kaitą, kad žiūrėtojas pats lygintų ir matytų skirtumus ir panašumus tarp „tuomet“ ir „dabar“. Manau, kad žmonės, kurie mąsto, „Didžiojo kelio“ draminiame audinyje atras daug sąšaukų su mūsų tikrove ir sugebės įvertinti, ar mes per tuos šimtą vienuolika metų tesugebėjom žengti nuo kalvio iki Bradausko.

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

Tekste nemažai nuorodų į Šventąjį raštą. Su aktoriais Jūs daug ką aiškinotės, ieškodami atsakymų į pavienes frazes, žodžius. Retai taip kruopščiai analizuojamos pjesės. Ką Jūs pats atradote sau, susidūrę su šia medžiaga?

 

Pirmiausia, susidūrimai su religija nepakeitė mano požiūrio į formaliąją, suvalstybėjusią religiją ir suvalstybėjusios religijos „stulpus“, taisyklių transliuotojus. Tiesą pasakius, ši pjesė mane daugiau grąžino atgal, kai žmogus artimiau bendravo su gamta, žmogus su žmogumi, kai žmogus tą gamtą sakralizavo, suprasdamas, kad tai yra jo gyvenimo šaltinis, jo gimimo, gyvenimo ir mirties erdvė. Ši medžiaga man daugiau atvėrė senosios tikybos prasmes ir jėgą.

 

Kokias pagrindines mintis stengsitės perteikti naujajame spektaklyje?

 

Ar leisti menkos kultūros arba be kultūros žmonėms daryti taip, kaip jiems jų geiduliai-ūpai-aistros liepia, kas kitiems yra tiesiog pražūtis.

Ką daryti ir ar užtenka švietimo programų kūrimo, kai kūno ir geidulių-ūpų- aistrų jėgos nebeklauso proto, kuris yra apšviestas žmogaus esmės, išminties ir, apskritai, žmoniškumo.

 

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

Kai pradedi gilintis į Strindbergo pasaulį, atsiveria neįtikėtini vandenynai. Jo pasaulis toks įdomus ir sodrus, jog norisi prie medžiagos dirbti ne mažiau pusmečio. Apskritai, praėjusio amžiaus pradžia visai teatro raidai buvo lemiama. Net Ibsenas priešais savo stalą pasikabino didžiulį Strindbergo portretą – kaip tam tikrą sielos priekaištą, kaip dramaturgą-konkurentą. Strindbergas lyginamas ir su Edvardu Munchu. O mums jis daug kuo panašus su Čiurlioniu – jo vizijos, pasaulio poetinis matymas. Šiedu amžininkai net vizualiai labai panašūs. Čiurlioniui esate skyręs net du spektaklius. Kokias paraleles galėtume pravesti su Čiurlioniu?

 

Į Strindbergo kūrybą pradėjau gilintis dar tuomet, kai Panevėžio dramos teatre atlikau priešdiplominę praktiką Juozui Miltiniui statant „Mirties šokį“ (1973). Be abejo, Čiurlionio ir Strindbergo sielos giminingos. Prie jų dar prijungčiau Vydūną, Vaižgantą, Baltrušaitį, Basanavičių. Galėčiau tęsti... Juos jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai.

 

Šiaurinis kelias, vedantis iš Stokholmo, ėjo pro jo namus, pro kapines. Jis buvo žinomas kaip Didysis kelias. Toks yra pjesės pavadinimas. Tai susišaukia su kryžiaus keliu – kelionės drama su septyniomis stotimis. Nemažai esate dirbęs Stokholme, dėstęs studentams, ar lankėtės tose vietose?

 

Taip, ir Strindbergo muziejuje lankiausi, ir spektaklį ten rodėme, ir susitikome su strindbergistais. Bet tuomet apie „Didįjį kelią“ dar nebuvau girdėjęs. Manęs asmenybių muziejai neveikia, man geriau skaityti kūrinius, dienoraščius, įvairias impresijas... Per kūrybą daugiau gali sužinoti, negu per dokumentinę realybę.

 

Strindbergo gyvenimas be galo sodrus – domėjimas sinologija, kabalizmu, mistika, alchemija ir daug daug kuo; kelios skyrybos, vaikai; išsekimas iki realaus pamišimo. Jį laidojo 60 000 švedų... Amžių sandūroje tai neįtikėtinas dalykas. Kiek Jums svarbi jo asmenybė?

 

Manau, kad svarbi. Juk Strindbergą persekiojo įvairūs nuotaikų kryčiai, skyrybos su žmonomis, paliekant ir vaikus... Visas šis šleifas neišvengiamai žmogų persekioja ilgą laiką. Čia gilintis gali į daug ką. Biografija vienam gali atrodyti smulkmena, o kitam – tapti tolimesnio gyvenimo pagrindu.

 

Pjesėje yra veikėjas Japonas Hirosima. Jo tekstą kai kurie tyrinėtojai vadina 1945 metais Japonijoje įvykusios katastrofos pranašu. Ką Jūs manytumėt?

 

Tarp visų savo aistrų Strindbergas domėjosi ir Japonija. Kodėl tai pranašiška? Čia tik vardas atitiko Hirosimos likimą. Aišku, yra žmonių, kurie aiškinasi kiekvieną sakinį ir jame bando atrasti pranašystę. „Hirosima“ – puikiai skambantis japoniškas vardas, o Strindbergas tiesiog parinko tą vardą. Juk pati to japono situacija pjesėje yra ne mažiau tragiška – jis baigia mirtimi. Strindbergui reikėjo personažo, kuris būtų iškritęs iš švediško konteksto – vardu ir visu kitu. Be to, jis, matyt, ir gerbė kinų, japonų kultūrą, jų santūrumą, uždarumą ir kartu tikėjimo jėgą. Hirosima nebijo save pasmerkti mirčiai. Akivaizdu, kad ir autorius buvo arti savižudybės, žavėjosi samurajiška etika, kario kodeksu. Neatsitiktinai jis save pavadino Jėgeriu, kareiviu. Todėl jis Hirosimą pasirinko būtent iš pagarbos, o ne dėl to, kad pranašu buvo. Ar galima išpranašauti tai, ką netikėtai gali padaryti puspročiai žmonės?

 

 

 

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.


Šioje pjesėje akivaizdi „Amžinojo žydo“ tema. Kiek ji atsispindės Jūsų kūrinyje?

 

Amžinasis žydas gali būti bet koks žmogus. Pavyzdžiui, Strindbergas, skyrybos. Kokiais keliais klaidžiojo jo buvusios žmonos, vaikai? Kokie jų likimai? O autoriaus klaidžiojimai šiek tiek matosi iš jo kūrybos. Galima sakyti, jie visi – klaidžiojantys žydai, nerandantys, kur prisiglausti, įprasminti savo buvimo. O be to, čia juk legenda. Kadangi legendos labai gajos, o žmonės jomis labai tiki – ir gerai, kad tiki, – tai tos „Amžinojo žydo“ legendos atgarsių atrasime ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionėse. Tam tikru požiūriu, mes visi – „Amžinieji žydai“.

 

Spektaklį repetuoja apie trisdešimt aktorių. Kai kurie turės dublerius. Kaip pasirinkote aktorių sudėtį, pagrindinių vaidmenų atlikėjus?

 

Rinkausi iš to, ką siūlė, ką turi teatras, kas neužimti kituose pastatymuose. Juo labiau, kad šiame teatre – daug mano mokinių. Kai kurie – jau labai nurimę, drungni. Gal todėl, kad tikėjimas teatru prigeso, o gal vargana buitis užkniso. Priežasčių – ne viena ir ne dvi. Bet nors ir sunku, džiaugiuosi susitikimo galimybe. O koks bus šis susitikimas, pamatysime. Manau, nebus drungnas.

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.

 

Lig šiol ir dabar Strindbergo medžiagai kviečiatės dailininką Joną Arčikauską. Kokios jo savybės lemia tokį Jūsų sprendimą?

 

Strindbergo medžiaga, manau, šiuo metu Jonui Arčikauskui artimiausia, nes jis visą laiką kalba apie žmogų, apie tai, kad žmogus yra pavirtęs kaukių nešiotoju, net ir kostiumas tampa tos kaukės dizaino dalimi, jau nekalbant apie veido makiažą, kūno tatuiruotes.

 

Būsimi kostiumai – pakankamai ekscentriški. Kokią įtaką jie daro viso pastatymo atžvilgiu?

 

Kiek ekscentriškas žmogus daro įtaką gyvenimui, tiek ir kostiumai daro įtaką spektaklio audiniui.

 

Nors Lietuvoje esate dirbęs su pagrindiniais lietuvių kompozitoriais, kai kurie su jais kurti dramos kūriniai net traktuojami kaip draminės operos, tačiau „Didžiajam keliui“ kviečiatės kompozitorių iš Ukrainos – Aleksandrą Šymko. Kas lėmė tokį sprendimą?

 

Pirmiausia, – mūsų bendras darbas statant Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve. Esu išklausęs daug jo muzikinių kūrinių. Be to, Aleksandras – teatro fanatikas. Jis beveik visiems spektakliams šiame teatre kuria ar parenka muziką. Jo labai savitas dramaturginės medžiagos girdėjimas. Daug eskizuoja ir tikrinasi, priklausomai nuo repeticijų metu pajausto skambesio ar atmosferos. Be to, tai pašėlusiai darbštus žmogus, sąžiningas, kruopštus. Šia prasme jis – tikras teatro kompozitorius. Jis visą laiką aktyviai dalyvauja repeticijose, ir ne tik muzikinėse.

 

Kažkada panašiai su aktoriais dirbo Feliksas Bajoras, vėliau – Algirdas Martinaitis, šiandien – Aleksandras Šymko. Aktoriams tai didžiulis paskatinimas, galimybė „restauruoti“ savo balsus“. Juk mūsų trupėje labai daug gerą balsą turinčių aktorių. Kokius naujus aktorių balsus Jums atvėrė Šymko? Ar visus tokius ir pažinojote?

 

Šiandien dar nesinori vardinti. Repetuojant kai kurie aktoriai keitėsi, keitėsi jų vaidmenys, o kai kurie vaidmenis net prarado, nes buvo sunku išdainuoti jiems skirtas partijas.

 

 

„Didžiojo kelio“ repeticija. D. Matvjevo nuotr.


Kaip sekasi repetuoti Kino klasteryje?

 

Teatras – kaip vanduo, jis įsitaiso visur, jeigu yra toks poreikis. Čia – ne iš gero gyvenimo. Aš niekada neniekinau teatro „dėžutės“, joje galima sukurti bet kokią reikiamą erdvę ar atmosferą, todėl man repetuoti Kino klasteryje sunkoka, aš daugiau mėgstu susikaupimo atmosferą.

 

Kitas Jūsų darbas – Vydūnas. Jis taip pat artimas Strindbergo filosofijai, Rytų religijoms. Vydūnas, kaip ir Strindbergas, buvo neeiliniai eruditai.

 

Mūsų istorija labai gili. Tai – ne tik Mindaugo laikai. Turiu omeny mūsų kalbą, jos šaknis. Žmonės nežino Vydūno, nesidomi juo, jis tapo svetimu, ypač liberalams, tariamiems intelektualams, modernistams. Nepaprasta yra pragyventi Vydūno gyvenimą, surašyti tokius dalykus, kuriuos jis rašė, apie ką rašė... Kokia jo rašymo paletė įdomi, koks domėjimasis, santykis su tautos, kalbos, religijos dalykais... Religiją turiu omeny ne oficialiąją, bet tą, kuri slypi žmogaus prigimtyje, kuri yra duotybė. Jeigu šeimoje tai nėra puoselėjama, ją labai greitai galima prarasti.

Vydūno ir Strindbergo biografijos susišaukia. Aišku, Vydūno visiškai kitoks gyvenimas, kitokie tikslai. Jis būtų mažai kam pakeliamas: kaip jis gyveno, kaip su juo elgėsi... Ir nežiūrint to, jis vis tiek mynė savo kelią į žmogaus širdį, ir aš turėsiu dar vieną dovaną – susitikti su juo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tuomet plačiau ir pasikalbėsime, ačiū.

Linkiu Strindbergo vertos premjeros!

Jonas Vaitkus „Didžiojo kelio“ repeticijoje. D. Matvjevo nuotr.

 

„Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje, o lapkričio 19 d. spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2021 m. rugsėjis 8 d. 02:07 / Irene Adelyte

mano vyras yra rūpestingas ir mylintis vyras, bet maždaug 8 mėnesius jis buvo nutolęs nuo manęs ir vaikų, jam nebesvarbu mūsų gerovė ir vos miega namuose, aš kelis kartus jo maldavau, bet visi mano prašymai apgailestauja. ausis būti nuoširdžiais draugais, tie 8 mėnesiai man buvo gyvas pragaras. Aš aptariau savo problemą su drauge, kuri man papasakojo apie šį puikų burtininką, vadinamą daktaru AJAYI, kuris padėjo jos pusbroliui santuokoje. Aš buvau skeptiškas, bet nusprendžiau pabandyti, aš paaiškinau viską, kas vyksta mano šeimoje, gydytojui AJAYI ir jis pasakė norėdamas atlikti tam tikrus dalykus namuose, aš vykdžiau visus jo nurodymus ir didžiausią nuostabą sukėlęs vyras trečią dieną grįžo namo, sakydamas, kad nežino, kas jį ištiko, ir gailisi dėl to, ką patyrė man ir vaikams , dabar mes vėl gyvename kaip šeima. jei jums reikia pagalbos susituokus namuose, el. paštu: drajayi1990@gmail.com arba „Whatsapp“ / „Viber“ numeris: +2347084887094