Jo Strømgren. DURYS

  • Režisūra

    Jo STRØMGREN

  • Trukmė

    1 val. 15 min.

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2018 m. spalio 5 d. (Anykščių kultūros centre)

  • N-14, spektaklis vyksta nonsensine kalba

Apie

◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias choreografas – Jo Strømgren
◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nepagrindinio vaidmens dramos aktorius – Rytis Saladžius
◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografė – Goda Palekaitė 
◊ 2018 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias šviesų dailininkas – Vilius Vilutis  

Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti  gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.

Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.

Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.

Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?

Spektaklio koprodiuseris:

 

 

 Spektaklio rėmėjas: aaaaaaaaaaaaa

 

Spektaklio partneriai: 

 

                       

  

 

Jo Strømgren biografija

Norvegijoje gimęs Jo Strømgrenas (g. 1970) yra vienas žymiausių Skandinavijos choreografų. Kaip rašoma „Jo Strømgren Kompani“ puslapyje, Jo vaikystė buvo tipiškai norvegiška – jis augo apsuptas laukinės gamtos, socialinės demokratijos vertybių ir gąsdinančių pasakų apie trolius. Gimęs centrinėje šalies dalyje esančiame Trondheime, choreografas nemažai laiko praleido tropikuose, kur dėl darbų persikėlė jo tėvai. Šis ankstyvas vietinės tapatybės praturtinimas keliautojo patirtimis turėjo įtaką ir profesinei veiklai, tiek temų prasme, variacijomis žanrais, tiek susidomėjimui įvairiomis kalbomis.

Baigęs mokyklą Jo negalėjo apsispręsti, ką studijuoti: chemijos inžineriją ar rusų kalbą. Visgi vos ne atsitiktinai Nacionalinei baleto mokyklai Osle pateiktas prašymas buvo priimtas, tad Jo priėmė impulsyvų sprendimą.

Dėl skepticizmo, demonstruojamo akademiniams metodams, ir labai prasto lankomumo Jo Strømgrenas nebaigė nei klasikinio baleto, nei choreografijos. Nepaisant to, jis pradėjo labai sėkmingą šokėjo karjerą, kuri jį nuvedė ir iki choreografijos, ir iki spektaklių režisavimo. Jaunystėje puoselėtos literatūrinės ambicijos vystėsi ir galiausiai pavirto į nuolatinį dramaturgo darbą (pats jis kuria ir pjesę spektakliui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre). Nors šios trys kryptys yra įvardijamos kaip jo pagrindinės veiklos, Jo taip pat kuria ir scenografiją bei šviesų dizainą. Taip pat reiktų paminėti ir menininko darbus kine – tiek prieš, tiek už kameros. Tarpdiscipliniškumas yra viena ryškiausių šio menininko savybių, toks jo kūrybos būdas rodo įgimtą domėjimąsi visapusišku istorijos atskleidimu.

1998 metais jis įkūrė šokio trupę „Jo Strømgren Kompani“, tapo jos meno vadovu ir išplėtojo išskirtinį asmeninį stilių, kur susimaišo teatras, šokis, lėlių teatras, kinas, gyvai atliekama muzika ir absurdo kalba.

Kaip choreografas jis kviečiamas į įvairius teatrus – kurti ir klasikinius, ir šiuolaikinius pasirodymus. Kaip teatro režisierius dažniausiai dirba nacionaliniuose ir miesto teatruose Skandinavijoje, kur dažniausiai stato Henriko Ibseno kūrinius. Kaip dramaturgas jis yra parašęs nemažai pjesių teatrui ir scenarijų kinui. Jis yra Norvegijos rašytojų gildijos narys.

Šiuo metu Jo Strømgrenas taip pat yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas.

 

Spektaklis dalyvauja LR Kultūros ministerijos vykdomoje Kultūros paso programoje

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius ir choreografas — Jo STRØMGREN
  • Režisieriaus asistentė — Dominyka SKARBALIŪTĖ
  • Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
  • Dailininkė — Goda PALEKAITĖ
  • Dailininkės asistentė — Sima JUNDULAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS

Vaidina

Recenzijos

Kūrybiškumo demonstracija („Durų“ recenzija iš Norvegijos) // Inger Marie Kjølstadmyr, www.dagsavisen.no, 2018 m. spalio 29 d.

Kūrybiškumo demonstracija („Durų“ recenzija iš Norvegijos)

 

Spalio pabaigoje, praėjus vos kelioms savaitėms po premjeros Lietuvoje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Jo Strømgren „Durys“ buvo rodomas Norvegijos operos ir baleto teatre, Osle. Čia jis sulaukė puikių atsiliepimų, o dabar teatras dalinasi pirmąja norvegiška recenzija, išversta į lietuvių kalbą. Kadangi Norvegijoje spektaklio rodymo metu vyko diskusijos dėl valstybinio „Jo Strømgren Kompani“ finansavimo nutraukimo, Inger Marie Kjølstadmyr parašytoje recenzijoje neišvengiamai aptariamas ir tas klausimas.

 

Inger Marie Kjølstadmyr, www.dagsavisen.no, 2018 m. spalio 29 d.

Iš norvegų kalbos išvertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė


„Durys“ – viena iš kompleksiškiausių Jo Strømgreno sukurtų pjesių. Puikesnės paraiškos tolesniam šokio trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimui ir būti negali.

Scenoje matome nušiurusią sieną su daugybe langų.  Langai dideli, senoviški, spalvotais stiklais.  Scenografija pažadina smalsumą ir stebėtojo mentalitetą. Kas tai: sandėlys, bendruomenės namai, apleistos gamybinės patalpos? Konkrečios nuorodos nėra, tačiau naujosios Jo Strømgreno pjesės „Durys“ veiksmas vyksta priešais šią sieną ir už jos, siena žymi priešpriešą tarp vidaus ir išorės. Joje yra nuolat varstomos durys, spektaklio veikėjams tokios gyvybiškai būtinos, jog vienas iš jų miršta, neįstengęs jų atidaryti.  Taip, naujasis Jo Strømgreno universumas visiškai absurdiškas, taip pat – vienas iš kompleksiškiausių, jo sukurtų scenai.

Šio spektaklio eigą gerai iliustruoja jo pradžia. Vyksta vakarėlis, veikėjai už stiklinės sienos šoka ir žaidžia žaidimą su kėde.  Išorėje sėdi vienišas vyras.  Bet paskui veikėjai vienas po kito iškrenta iš žaidimo ir taip pat atsiduria išorėje. Galiausiai viduje lieka vienintelis laimėtojas, visa situacija ir galios santykis tarp veikėjų apsiverčia.  Šiame spektaklyje, pasakojančiame apie tai, kaip mes visą laiką trokštame ko nors kito ir geresnio nei tai, ką turime, žaidimas socialinėmis struktūromis užima esminę vietą.  Aštuoni šokėjai ir (arba) aktoriai, kuriuos matome scenoje, yra iš Lietuvos, tačiau jie šneka išgalvota kalba, kaip dažnai būna J. Strømgreno spektakliuose. Visa, kas vyksta scenoje, pakylėjama į universalų lygmenį. Nors veikėjus matome grojant muzikos instrumentais, gesinant gaisrą, gaudant drugelius, šokant tango arba gelbstint vienas kitą iš nelaisvės ar mirties, iš tikrųjų tai rodo, kaip mes visą laiką trokštame ko nors naujo savo gyvenime, tuo pat metu keisdami pažiūras, vaidmenis ar galios pozicijas.

Ir kas kiek laiko vis pasirodo mirtis, kaip papildomas priminimas, kad galbūt žolė nėra žalesnė kitoje pusėje. Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra kitoje pusėje.

Šokis ir teatras šiame spektaklyje kone neatsiejamai persipynę.  Vis dėlto spektaklis palieka veikiau teatro įspūdį, gal todėl, kad jame ir yra daugiau teatro, be to, J. Strømgreno choreografinė kalba gan teatriška. Atlikėjai scenoje įtikinamai perteikia J. Strømgreno spektalio viziją, su subtiliu komizmu, aiškia choreografinių scenų precizija ir nesuvaržytu natūralumu interpretuodami šį kiek savotišką universumą, kuris įtikina mane kaip žiūrovę.

Spektaklį sudėtinga aprašyti kaip visumą, kai vienas kitą keičia daugybė trumpučių neužbaigtų pasakojimų. Ilgainiui pasidaro sunku atskirti vieną pasakojimą nuo kito, o į spektaklio pabaigą nebelabai suseku, kas vyksta scenoje.  Bet iki tol šis spektaklis – grynų gryniausia demonstracija, ką kūrybingasis ir žaismingasis J. Strømgrenas gali išgauti iš gan paprastos idėjos.

Nuo tada, kai įkūrė savo šokio trupę, J. Strømgrenas pastatė daugybę spektaklių, sulaukusių tarptautinio atgarsio.  Bet pažiūrėjus spektaklį „Durys“ man tapo akivaizdu, kaip patobulėjo J. Strømgreno kūryba, taip pat ir teatrinė.  Jo pirmieji teatro spektakliai buvo itin uždari, paremti keistais trumpais pasakojimais, kurie rutuliojosi labai ribotuose universumuose. Šie buvo kiek per paprasti, kad būtų įdomūs. Tačiau dabar J. Strømgrenas juda atviresniu kraštovaizdžiu, spektakliuose atsirado gerokai daugiau idėjinės erdvės, jie turi kur kas daugiau sąsajų su mūsų gyvenimais. Štai dabar pradeda darytis įdomu.

Šiuo metu, kai rašomos šios eilutės, galime tik viltis, kad nuo 2019 metų pradžios trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimas nebekels rūpesčių. Paramos skyrimo klausimas vis dar neišspręstas. Gėdinga, kad tik dabar, 2018 metų antroje pusėje, pateikta konkrečių sprendimo siūlymų. Nes „Durys“ – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, ko vertas J. Strømgrenas. Tai negali būti pabaiga.

 

www.dagsavisen.no

«Двери» в «прекрасное далёко» // Виолетта Грейцюн, "Обзор", 2018-10-17

«Двери» в «прекрасное далёко»

a
Виолетта Грейцюн, "Обзор", 2018-10-17
a
На минувшей неделе в Национальном драматическом театре Литвы состоялась премьера танцевального спектакля норвежского хореографа и художественного руководителя «Jo Strømgren Kompani» Йо Стромгрена - «Двери». 

«Jo Strømgren Kompani» - театр, специализирующийся на создании постановок на несуществующих языках. 

Такой постановкой был и танцевальный спектакль «Двери». Он соединяет в себе танец, драму и абсурд. Роли в спектакле исполнили такие актёры Национального драматического театра Литвы, как: Раса Самуолите, Риманте Валюкайте, Ритис Саладжюс, Диана Анявичюте, Жигиманте Якштайте, Аугусте Поцюте, Угне Шяучюнайте и танцор Мантас Стабачинскас.
Спектакль развивает темы миграции. Нам всем частенько кажется, что наша теперешняя жизнь ничто, а жизнь в других городах, в других странах – это то, что нам надо. Как говорит поговорка: «Хорошо там, где нас нет». 

И вот люди в погоне за лучшей долей стремятся, летят прочь из своих домов, по ту сторону «дверей». А там... Да ничего хорошего там нет. И люди, разочарованные, разбитые, усталые, возвращаются назад, домой. 

В спектакле «Двери» с помощью движения и танца показано путешествие через различные исторические периоды и регионы, границы которых обозначены меняющимися мелодиями. Это необходимо для того, чтобы зритель увидел модели и причины миграции, которые существовали всегда, а также то, как эти модели и причины меняются в различных народах. 

Фото: Дмитрий Матвеев, teatras.lt




На сцене стоит декорация в виде стены с окнами, которые местами выбиты, и дверьми в ней. Время от времени двери открываются и некоторые актёры, находящиеся по ту сторону стены, оказываются по эту сторону. «Двери» разграничивают «здесь» и «там». Спектакль посредством наивного и ассоциативного взгляда на группу людей, разделённых стеной, пытается раскрыть наиболее разочаровывающие и деструктивные черты человеческого характера. 

Мы видим и лесбийскую любовь, и неуважение к старшим, и падение нравов, и жестокосердие и безразличие к смерти товарища. Мало того, его труп просто выкидывают в мусорный ящик и спокойно садятся пить чай. Для того, чтобы успокоить ссору, люди начинают танцевать или кричать, причём крик - наиболее распространённый язык общения в наше время. Язык актёров непонятен, ибо абсурден. Но это и неважно, ведь язык тела и так нам о многом говорит. 

Спектакль сложен для понимания – не всем доступна заумь, но посмотреть его стоит. Просто ради того, чтобы понять, что миграция – не выход, и «прекрасное далёко» как раз таки очень даже «жестоко» к людям неподготовленным, добрым и наивным.
 

Eplepsi? Ne. Tance. „Durys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre // Dovilė Zavedskaitė, „7 meno dienos“ Nr. 33, 2018-10-19

Eplepsi? Ne. Tance. „Durys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Dovilė Zavedskaitė, „7 meno dienos“ Nr. 33, 2018-10-19

 

Simboliška, kad 79-ąjį LNDT sezoną atidarė Jo Strømgreno „Durys“: kai teatras prarado savo paradines duris, reikėjo sukurti kažką į jų vietą. Ir atsirado durys – lengvos, palekaitiškos, įstrigusios senoje sienoje išdužusiais langais (scenografė Goda Palekaitė). Viskas Strømgreno „Duryse“ (jis pats – spektaklio dramaturgas, režisierius ir choreografas) kažkur matyta, gerokai apdulkėję, aplūžę, bet vis dar funkcionuoja. Žmonės vis dar šoka, į pašto dėžutę vis dar ateina laiškas, langų angokraščiuose beveik linksmai snyguriuoja dulkės. Viskas veikia ir kartu viskas tarytum išnykę. Nors visą spektaklį sunku nustoti šypsotis, išėjus vis giliau smelkiasi keista, šiek tiek siaubinga, šiek tiek juokinga traumuoto lietuviškumo grimasa.

„Duryse“ regime gyvybingą, įvairų, šaržuotą, charakteringų tipų pilną sociumo vaizdinį. Esminis klausimas čia – kurioje durų pusėje esi ir kurioje pusėje šiuo gyvenimo / vakarėlio / kelionės laikotarpiu būti geriau. Spektaklio kūrėjai apsvarsto įvairius šiapus / anapus pasirinkimus: ar geriau būti ten, kur šokiai, kur gaisras, kur traukinys, kur tamsa, kur pakaruoklis, ar šiapus – kur gal tylu, gal peštynės, gal meilė, gal dangus, gal konteineris. Nors viskas čia nuspėjama ir paprasta kaip dukart du, yra vienas „bet“.

Ironiškas, šviesus, gyvas judančių paveikslėlių rinkinys žaismingas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šio sociumo kūnams būdingas savotiškas prislėgtumas, akims – lėtinis nerimas. Kai Rytis (aktorius Rytis Saladžius), kuris spektaklyje tampa ryškiausiu veidu, sėdėdamas ant suoliuko ima purtytis pagal muziką, sociumas jo sava kalba klausia: „Eplepsi?“ Jis atsako: „Ne. Tance.“ Ši maža detalė, vėliau dar kartą atkartojama spektakliui įpusėjus, paliečia giluminę lietuviško identiteto temą. Trumpame epileptiniame šokyje sutelpa mūsų kraujyje tekantis priespaudos jausmas ir prievolė maskuotis, kalbėti tarp eilučių, skaityti po antklodėmis, gyventi miškuose, apsimesti, kad sergi, nors šoki. Rytis jau drįsta sakyti tance, bet jo kūnas vis dar atrodo ligotas, nepriėmęs laisvės į kaulų tūrį. Savaip genialu atrodo tai, kad nesibaigiančioje animacinį filmą primenančioje linksmybėje visiškai neįkyriai ir, ko gero, atsitiktinai išryškėja niūri lietuvio šypsena. Pamažu ateina spektaklio mintis: lietuvis geba linksmintis. Bet lietuvis nėra linksmas.

„Duryse“ džiugina du dalykai – jautri ironija ir iškalbingas žaidimas su kalba. Savita ironija persmelkusi visą Jo Strømgreno kūrybą. Ji grįsta ypač jautriu, giliu žmogaus, kaip psichologinio konstrukto, pajautimu ir drauge – viso sociumo elgesio atidžiu stebėjimu, išryškinant šio elgesio kartotes, suvienijančias visus mus į šypseną keliantį ne Žmogų (iš didžiosios), bet žmogelį (iš mažosios; mažosios dvigubai, jeigu galima). Prie žmogelioideologijos prisideda ir išgalvota kalba: tai ne kalba, o juokimasis iš būdų, kuriais kalbama, iš šito sociumo bendravimo turinio. Jiems, žmogeliams, nereikia svarbių žodžių, reikšmingų minčių – visi yra vieni kitus pamiršę ir iš visos komunikacijos telikusi reakcija į situacijas. Gal iš čia ir kyla tas išnykusiųjų jausmas, kurį minėjau pradžioje: žmonės išnykę, likę tik šį bei tą gargaliuojantys, inertiškai judantys kūnai.

Čia norisi prisiminti praeitą LNDT sezoną uždariusį spektaklį „Laimės respublikoje“ (rež. Mantas Jančiauskas), kuriame taip pat ryškinamos žmonių bendrystės spragos. Dramaturgas Martinas Crimpas irgi ironizuoja visuomenės funkcijų pakrikimą, tik daro tai giluminiu, ne juoką, o grėsmės pojūtį keliančiu būdu. Strømgreno sociumas – susitraukęs, konservatyvus, einantis visada kažkam iš paskos, o Crimpo – išdidėjęs, individualizuotas, sprogstantis pats nuo savęs. Crimpo herojai nesusikalba, nes yra įklimpę šiuolaikybės sraute; Strømgreno žmonės apie šiuolaikybę iš viso nėra girdėję. Tačiau abiejuose spektakliuose regime nesusikalbančius kalbėtojus ir jausmą, kad viskas nėra gerai. Nėra ir nebus – nepaisant kalėdinių vakarienių, šokių, būriavimosi prie laužo.

Ir vis dėlto Strømgreno pasaulyje, kitaip nei Crimpo, jaučiamas gyvenimo bendruomenėje teigimas. Nesvarbu, ar bendruomenė susikalba, ar ne: esminis yra pats bendruomeniškumo jausmas, pasireiškiantis kaip proga prie kažko prisijungti, kažką užstoti, apgauti, kažką apgailėti ar net apkalbėti, iš kažko pasijuokti. Bendruomenėje galima juoktis iš kitų, nes, kad ir kas būtų, čia – visi  visus. Vaizdžiai tariant, jie vieni kitus ir pražudo, ir apverkdami palaidoja.

Laidojimo, mirties izotopija „Duryse“ labai ryški: su mirtimi žaidžiama, ji čia – arba laikina, arba grįsta apgaule. Žavingai ir grakščiai parodijuojamos religinės mirties sampratos. Štai dūmuose uždususią Augustę (Augustė Pociūtė) pasitinka angelų choras, evoliucionuojantis į baubų grupuotę, kuri galiausiai suruošia Augustės ėmimą į dangų. Nuo strėlės mirusi Diana (Diana Anevičiūtė) atgimsta šviečiančiu drugeliu, plazdančiu lange, kuris galiausiai priplojamas musgaudžiu ir sugaunamas į stiklainį. Trečias mirštantysis – ant kopėčių pasikariantis Mantas (Mantas Stabačinskas), kuris ant tų pačių kopėčių nešamas it gerai visiems žinomas krikščionis ant kryžiaus ir atžagaria ranka įverčiamas į konteinerį. Šios mizanscenos kartu su keletąkart suskambančiais gyvais smuikais, varpais ir juodame fone už langų baltuojančiais siluetais vis tapo mirties, kaip kitos vakarėlio dalies, portretą. Drauge labai menka telieka gyvybės vertė: čia ji buvo, čia nėra, bet net jei ir nėra, niekas nenustoja gerti arbatos iš balto servizo puodelių.

Tai, kad „Durų“ žmonės vis trinasi apie duris, ryškina juos be paliovos krečiantį žalesnės žolės sindromą. Klausdamas, ar šis sindromas veda žmogų į pažangą, ar varo į amžiną neviltį, Strømgrenas galbūt nejučia susvarbina kitą šios žolės aspektą: juk, vadinasi, žmogus galvoja ne tiek apie žalesnę žolę, kiek apie kaimyną. O galvojimas apie kitą žmogų kaip tik ir yra gražiausia žalesnės žolės dalis. Tai perteikia visi impulsyvūs, lygioje vietoje prapliumpantys meilės, artumo, simetriškų judesių, šilumos (net ir iškreiptos) momentai, kurių spektaklyje – ne vienas.

 

„Duryse“ visą laiką kamuoja nuojauta, kad kažkas kažkur už akių šypsosi. Ir šypsosi puse lūpų. Būtent puse – ne akivaizdžiai, gal inertiškai. Gal dėl to, kad nebėra ką daugiau daryti. Gal tai šypsosi Jo. O gal – šiek tiek prisimerkęs, senamadiškas, bet savaip gyvas ir judrus Jo sociumėlis.

Jo Strømgrenas „Duris“ pravėrė Anykščiuose // Helmutas Šabasevičius, menufaktura, 2018-10-08

Jo Strømgrenas „Duris“ pravėrė Anykščiuose

Helmutas Šabasevičius, menufaktura, 2018-10-08

 

Norvegų scenos menininkas Jo Strømgrenas Lietuvoje žinomas seniai ir gana gerai - jau galėtų atsirasti ir kokia nors studija, apžvelgianti jo kūrybos lietuviškuosius aspektus, čia rodytus spektaklius, jų refleksiją, poveikį Lietuvos teatro ir šokio raidai.

Strømgreno pavardė, iki šiol dažniausiai rašyta šiuolaikinio šokio festivalių afišose, šį kartą - Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare, atveriančiame duris į nelengvą sezoną be trisdešimt septynerius metus eksploatuotos Didžiosios scenos.

Norvegų menininko kūrinys pradaro ir daugiau durų - į didžiausio Lietuvoje teatro bendradarbiavimą su Lietuvos regionais, į naujų tarpdalykinių teatro žanrų paieškas, į naujas aktorių kūrybos erdves.

Man asmeniškai „Durys“ Anykščiuose - ir durys į vaikystę su visais jos sentimentais: vienas kitą keičiantys miestelių užrašai - „Širvintos“, „Ukmergė“, „Vidiškiai“, „Kavarskas“, 1956-ųjų gaisro apimtas Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštas, saugomas senelių fotografijų albume, Vilniaus gatvė, vedanti link kapinių su senelių ir prosenelių kapais.

Naujasis Strømgreno spektaklis - taip pat ir durys į dabartį, į gražų, švarų, obuoliais kvepiantį miestą su modernia biblioteka, reklaminiu skydu, kviečiančiu į Angelų muziejuje eksponuojamą parodą „Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją“ ir moderniu miesto kultūros centru, jo pakankamai erdvia teatro sale su linksmomis žydrai žaliomis kėdėmis.

Čia spalio 5 dieną ir įvyko „Durų“ premjera.

Žodis „durys“ dažnai sutinkamas kultūriniame diskurse - nuo 1965 metais susikūrusios amerikiečių grupės su vokalistu Jimu Morrisonu priešakyje ir Wolfgango Borcherto spektaklio „Lauke už durų“, kurį Juozas Miltinis pastatė Panevėžio dramos teatre 1966-aisiais, o jo kūrybos procesą įamžino režisierius Algirdas Dausa dokumentiniame filme „Ten, už durų“ (prisiminti šį filmą paskatino projektas „Lietuvos teatro amžius“, kurio programoje spalio 9 d. vyks susitikimas „Juozo Miltinio fenomenas“, jame dalyvaus aktoriai Algirdas Paulavičius, Albinas Keleris ir Rimantas Teresas).

Durų reikšmių skalė labai plati - tai riba tarp „čia“ ir „ten“, vidaus ir išorės, laisvės ir nelaisvės, pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties.

Kiek daugiau nei valandą trunkantis spektaklis suvertas iš skirtingų dramaturginių situacijų, sąmoningai vengiant linijinio pasakojimo, įprastinės užuomazgos-kulminacijos-atomazgos sekos. Jis labiausiai domina reginiais, aktoriniais darbais, susidėliojančiais į ne iškart įmenamą prasmių vitražą. Vienas iš įstrigusių spektaklio epizodų - pro durų plyšius iš kitos pusės kišami popieriaus lapai, vienas paskui kitą krentantys žemyn ir neapskaičiuojamai pasklindantys ant grindų, - pasirodė lyg raktas į viso spektaklio reikšmių sistemą, kurios atskiri vaizdiniai ir garsai palieka pėdsaką atmintyje ir vaizduotėje.

Scenografė Goda Palekaitė sceną perskyrė trapia langų siena, kurios dešinėje tyliai uždaromos, varstomos ir trankomos durys; abipus šios sienos vykstantis veiksmas dėliojasi į asociatyvų tragikomišką pasakojimą, kuriame absurdas dera su griežta režisūrine logika, rėksmingos intonacijos - su švelnia lyrika, aitrios ryškios šviesos - su jaukiai ir ramiai liejamais šešėliais (šviesos dailininkas - Vilius Vilutis). Vaizdas už lango - dažnai pasiteisinantis sprendimas, padedantis sukurti nostalgišką nuotaiką, ypač jei to lango stiklas įtrūkęs ar išdužęs, o su scenos technikos pagalba galima sukurti melancholišką tylaus snyguriavimo efektą - to pernelyg ir nemaskuojant. Visa scenografinė konstrukcija tarytum nuglostyta lėtai, bet amžinai skubančio laiko, o šiltą, santūrų jos koloritą pagyvina ryškesnės kai kurių kostiumų spalvos.

„Durys“ režisūriniu, choreografiniu požiūriu - atviras kūrinys. Jame naudojama Strømgreno darbuose dažna neegzistuojanti kalba - kaip papildomas spektaklio štrichas, verbalizuojantis ribą tarp beprasmybės ir prasmės, kuriantis rišlumo iliuziją, padedantis aktoriams užmegzti organišką tarpusavio komunikaciją, žiūrovui paliekant malonumą įsivaizduoti žodžių, sakinių, monologų ir dialogų, kuriuose pasigirsta ir tikri aktorių vardai, ir konkrečias kalbas primenančios intonacijos, prasmę. Įsivaizduoti nėra sunku, nes aktorių plastika gyva, įtaigi, choreografiškai abstrakti ir vaidybiškai konkreti tuo pat metu. Judesys tampa ir atskiro personažo kūrimo priemone, ir bendros visų veikėjų sceninės egzistencijos paradigma.

Girdėtą ir mažiau žinomą instrumentinę bei vokalinę muziką papildo triukšmai, mechaniniai garsai, dainavimas, paskiri žodžiai, kurių atsitiktinai sugaunamos arba įsivaizduojamos reikšmės rezonuoja (nebūtinai iš karto) su kitomis garsinėmis ar vizualinėmis asociacijomis. Taip sukuriamas daugiasluoksnis prasminis laukas, kuriame tai, kas tragiška, ir tai, kas komiška, neatsiejamai susipynę: kopėčios tampa kryžiumi, kuris nešamas anapus ir nuo kurių nuslydęs kūnas šiapus sugrūdamas į žalią plastikinį konteinerį.

Šis spektaklis - taip pat ir durys į aktorių biografijas, plačiau ar siauriau prasiveriančios, nelygu teatro žiūrovo patirtis ir atmintis. Kartu su Žygimante Jakštaite griežiančios Rimantės Valiukaitės smuiko orūs garsai lyg nukelia į trisdešimties metų senumo „Ten būti čia“ erdvę, strėle pašautos Dianos Anevičiūtės aimanos aidi lyg pratrūkusi Lukerjos iš „Nuolankiosios“ siela, Rasos Samuolytės gyvsidabriška plastika sublyksi ryškiais suaugusios, subrendusios Džiuljetos atšvaitais, stebėtinai paslankus Ryčio Saladžio kūnas tarytum skamba Meistro intensyvaus vidinio gyvenimo ritmu, Manto Stabačinsko judesių faktūros atskleidžia turtingą jo kaip šokėjo vaidmenų reljefą. Tuo tarpu Žygimantės Jakštaitės, Augustės Pociūtės, Ugnės Šiaučiūnaitės kūrybos kelias dar tik veriasi, ir įdomu būti šios drąsios, išradingos pradžios liudininku.

Jo Strømgreno „Durys“ bus varstomos daug kartų, ir, tikriausiai, abipus jų juntami formų ir prasmių skersvėjai kaskart bus truputį kitokie. Bet jau pirmajame spektaklyje sukurta kvėpuojanti gyvo, procesualaus šiuolaikinio teatro atmosfera, provokuojanti ir kelionei, ir sugrįžimui.

Interviu

Už „Durų“ – laisvė mąstyti: interviu su J.Strømgreno spektaklio aktoriais // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2018-09-27

 

Už „Durų“ – laisvė mąstyti: interviu su J. Stromgrenu spektaklio aktoriais

A

Daiva Šabaševičienė, 15min.lt, 2018-09-27

A
 

Spektaklio DURYS akimirka. Saulės Gerikaitės nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras spalio 5 d. pristatys pirmąją šio sezono premjerą – „Durys“. Ji įvyks Anykščių kultūros centre, vėliau bus vaidinama Kaune, Vilniuje, Osle. Spektaklio koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius, choreografas ir garso dizaineris – garsus norvegų menininkas Jo Strømgrenas, dailininkė – Goda Palekaitė, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis, atlikėjai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.

 

Apie spektaklį ir jo pagrindinį kūrėją Jo Strømgreną mintimis dalinasi aktoriai.

 

Rytis Saladžius: Labai malonu, kad pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau galimybių dirbti su vienais iš stipriausių režisierių, – pernai su Łukaszu Twarkowski, kuris pastatė „Lokį“, dabar – su Jo Strømgrenu repetuojame „Duris“. Skirtumas didžiulis. Abiem atvejais – unikalus patyrimas dėl to, kad vienam ar kitam režisieriui kalbant, iš karto nepagauni minties vingių, nes viskas kiek kitaip, ne taip, kaip tu galvoji. Jis pats pasakojo, kad jo režisūrinis principas – kaleidoskopinis. Sujuda stikliukai ir keičiasi mozaika, keičiasi vaizdas. Ir iš tikrųjų, tie vaizdai dažnai prieštarauja vienas kitam, arba nutinka tokių dalykų, kada priešingos kompozicijos, skirtingi planai, arba jų trūkinėjimas, netikėta kito veiksmo pradžia laužo bet kokius stereotipus. Mums, aktoriams, tame dalyvauti – labai įdomu.

Atrodytų, kad kartais tu kaip kūrėjas gali kažką padaryti, pabandyti pratęsti tą mintį, o iš tikrųjų tos minties jau nereikia pratęsti, nes ji jau turi būti nulaužta. Tuomet reikia galvoti, kaip tokias mintis „atlaužyti“. Kaip neseniai sukurtas mizanscenas versti kažkuo kitu. Tame yra visas judėjimas ir smagumas.

Jūs šokate ir nešokate.

Tai vis dėlto daugiau teatras, o ne šokis. Jo Strømgrenas labai jautrus ir pagavus visokiems niuansams, milimetriniams dalykams. Čia ir šokis yra milimetrinis.

Tad apie ką jūs kuriate spektaklį?

Apie šiapus ir anapus, – ten, kur mūsų nėra, ten, kur mes esame.

Rytis Saladžius repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

 

Diana Anevičiūtė: Kartais žiūrovai klausia dailininko, kas jo kūrinyje pavaizduota. Bet mums nesinori išgirsti atsakymo, nes jis sustabdys vaizduotę.

Strømgrenas žaidžia su asociacijomis, ir tai neįprasta. Suglamžytas popieriaus lapas, – ką jis reiškia? Traukinio garsas – kokios jo prasmės? Vyresnei kartai gal tai primins tremtį, o jaunimui simbolizuos naujo gyvenimo pradžią.

Strømgrenui svarbi muzika, nuotaikų kaita, netikėtumo atsiradimas, kūno kalba. Jei bandysi rasti kokį loginį paaiškinimą, bus sunku. Negaliu pasakyti, apie ką spektaklis, – mes tik plaukiame vaizduotės upe.

 

Rasa Samuolytė: Spektakliui Strømgrenas gali pasiūlyti tiek daug raiškos, kad kartais būna įdomu žiūrėti, iš kokio fantazijos maišo jis ten viską traukia. Jam labai įdomios visos ir visokios detalės. Jis gali iš popieriaus gniužulėlio sukurti visą istoriją. Labai įdomu žiūrėti, kaip repeticijų metu jam gimsta idėjos. Jis ateina gerai pasiruošęs, kažkokių origami prilankstęs per vienintelę laisvą savaitės dieną ir tada pasakoja. Mums tuomet įdomu stebėti, kuo virs tas kūrybinis procesas. Jis – tarytum vitražo dėliotojas, labai jaučia spalvas, santykius. Jis labai muzikalus. Vyksta keistas procesas: kaip jis pats sako, skečus „užmetinėja“. Šie skečai – tai būsimos scenos griaučiai. Jis juos „užmetinėja“ lengva ranka, todėl labai įdomu, koks rezultatas bus, koks gausis vitražas, nes tų spalvotų gabaliukų repeticijų metų atsirado labai daug.

Rasa Samuolytė repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

Rimantė Valiukaitė: Spektaklio kūrimas vyksta labai ramiai, kūrybiškai, geroje nuotaikoje. Nedažnai taip būna, kad repeticijų laikas taip greitai prabėga, nes labai įdomu.

Režisieriui svarbi mūsų orientacija laike, mūsų muzikalumas, plastika. Mūsų užduotis yra tiksliai suvokti jo idėją ir kiek įmanoma geriau ją įkūnyti. Jis labai daug pats ruošiasi, į repeticijas ateina su tokiomis mintimis, kad net nesinori „iš šono“ kištis su savo pasiūlymais. Nesinori nepataikyti į tą idėją, kad nesubyrėtų tai, ką režisierius būna sugalvojęs. Nesinori tų kvailų siūlymų, kuomet vienas siūlo vieną, kitas – kitą. Jis stato savo idėją ir mes labai branginame tai, ką jisai siūlo.

Rimantė Valiukaitė repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

Mantas Stabačinskas: Teko nemažai dirbti su užsienio choreografais. Šokio pasaulyje labiau įprasta, kad vienas kūrėjas kuria ir choreografiją, ir kostiumus, ir muziką parenka. Labai smagu dirbti, kai pastebi, jog Strømgrenas viską mato. Jo smegenys veikia šimtu dvidešimt procentų. Būna tokių momentų, kai mes nelabai jaučiame tai, kas vyksta scenoje, bet jis mums pasako apie kitas aplinkybes – muziką, šviesą, tokiu būdu mus užpildydamas. Tu jauti, kaip jis mato konkrečią kūrinio dalį ir moka ją puikiai „nupiešti“. Jis viską mato pats. Jo labai didelė patirtis dirbant ir su šokėjais, ir su dramos aktoriais. Jis yra statęs ne tik šokio spektaklius, bet ir dramos, lėlių, baleto.

Atmosfera nuostabi. Kiekvieną aktorių priima, repeticijų metu būna labai daug juoko. Jis su mumis dalinasi net tuo, kas kartais atrodytų asmeniška. Pradžioje jis nenorėjo tiksliai apibrėžti, apie ką bus spektaklis, nes jam patinka galvoti, kartu su visais ieškoti. Dirbant pasimatė, ko jisai nori. Darbas panašus į dėlionę, kai išimama viena detalė ir dedama kitur. Dėlioja, dėlioja ir po truputį kažkas atsiranda.

Man patinka, kad kolektyvas miksuotas – šokis sujungtas su drama. Per septynias repeticijų savaites vieni iš kitų labai daug gavom, vieni kitiems nemažai padėdami.

Mantas Stabačinskas repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

 

 

Augustė Pociūtė: Kai persikėlėme repetuoti iš Mažosios scenos į Didžiąją kartu su visa dekoracija (ilga siena su langais ir durimis, kuri jau spėjo tapti dar vienu lygiagrečiai veikiančiu personažu), ėmiau jausti, kad šis spektaklis bus labai lankstus: kiekviena nauja erdvė – nauja scena tik iš naujo jį įkvėps. Prieš pat premjerą vėl kelsimės, tik dabar jau į Anykščius, vėliau vėl vaidinsime Vilniuje, keliausime į Kauną, Oslą. Skirtingos vietos, skirtingi žiūrovai, skirtingos reakcijos, manau, spektaklį tik dar labiau nuspalvins. „Durys” – ansamblinis darbas, čia svarbus bendras ritmo pojūtis, susiklausymas.

Pirmą kartą nelaukiu premjeros! Ypatingai geras jausmas mėgautis procesu. Norisi toliau repetuoti ir dirbti su Jo Strømgrenu. Stebina jo fantazija: jis kuria scenarijų repetuodamas scenoje. Jis konstruoja netikėčiausias situacijas ir visa tai labai aiškiai perteikia mums, aktoriams. Kartu tai draugiškas, jautrus, šiltas, pozityvus ir puikų humoro jausmą turintis žmogus. Manau, spektaklis „Durys“ žiūrovams sukels nemažai kontrastingų emocijų, keistų asociacijų arba gražių vaizdinių. „Durys“, išvertus į spektaklio kalbą, yra „Verys“. Spektaklyje mes kalbame išgalvota kalba, kuri lyg ir primena lietuvių kalbą, lyg ir ne; mes turime nedidelį žodynėlį.

Augustė Pociūtė repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

Žygimantė Jakštaitė: Mane labai žavi Jo Strømgreno asmenybė. Jis pilnas didžiulės kūrybinės jėgos ir su viskuo tvarkosi kūrybiškai ir lengvai. Smagu būti šalia ir dalyvauti visame procese. Jis turi tiesiog puikų humoro jausmą! 

Žygimantė Jakštaitė repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

Ugnė Šiaučiūnaitė: Labai gera dirbti su pagarbiu, nestresuojančiu režisieriumi, o Jo toks ir yra. Kartais net sunku patikėti, kaip viskas smagiai vyksta. Šios savybės itin jaučiasi visame procese, dėl to dirbti kartu su juo ir visa komanda yra labai malonu. Labai vertinu laisvę, juntamą šiame procese. Jauti, jog gali sugalvoti, atsinešti idėjų, ir jos bus išgirstos.

Labai svarbu gerbti vienas kitą, ir šitas darbas man yra pavyzdys, kad įmanoma bendrauti ir kurti nesidalinant socialinio statuso vaidmenimis.

Ugnė Šiaučiūnaitė repeticijos metu. Nuotr. T. Ivanausko.

Spektaklio „Durys“ premjera įvyks spalio 5, 6 dienomis Anykščių kultūros centre, spalio 10 spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o spalio 11, 12 – Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje.


„Genijų“ krašte pokyčiai vyksta lėčiau. Interviu su G. Palekaite // Daiva Šabasevičienė, 7md.lt

Goda Palekaitė. A. Gvozdenovič nuotr.

 

 

Šiandien teatro pasaulyje vis dažniau matomi Godos Palekaitės darbai. Pradėjusi nuo scenografijos, pastaruoju metu ji „lipa“ iš tradicinio teatro rėmų ir tampa vis universalesne menininke. Naujausią jos darbą spektaklyje „Durys“ išvysime spalio 5, 6 d. Anykščių kultūros centre. Šis norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgreno Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriamas spektaklis vėliau bus parodytas Kaune, Vilniuje ir Osle.

 

Nuo ko atsispyrėte kurdama naująjį spektaklį?

 

Scenografiją ir kostiumus „Durims“ kūriau nemačiusi nei scenarijaus, nei idėjos aprašymo. Vienintelė informacija, kurią proceso pradžioje suteikė Jo Strømgrenas, buvo tokia: „Kažkokia siena, kažkur, turbūt Europoje, kažkada, galbūt nelabai seniai.“ Sunkiai nusakoma, bet lyg ir matyta vieta, lyg ir atpažįstama architektūra. Prisiminiau savo tyrinėjimus Kaukazo miestuose, Gruzijoje ir Rusijoje...


Kartą kūrybinio proceso eigoje, kai vis dar bandžiau išsisukti nuo klasikinio sienos motyvo ir ieškojau įdomesnių sprendimų, Jo išsprūdo: „Padaryk nuobodžią scenografiją!“ Taip ši scenografija tapo ir atpažįstamu praėjusio šimtmečio teatro reliktu, atspindinčiu klasikinę, modernistinę, pasenusią estetiką.

 

Kas Jums svarbiausia šiame spektaklyje? Apie ką jį statote?

 

Tai – nuoroda į atpažįstamumą ir banalybę. Taip pat – komentaras apie beatodairišką šiuolaikybės troškimą. Mene man labai svarbūs istorijos ir laiko dėmenys – laiko etika ir estetika, laiko semiotika bei istorijos spekuliatyvumas ir performatyvumas. Domina klausimai: kas yra aktualu, provokatyvu, o kas – autentiška? Kaip kuriamos prasmės? Kas šiandien yra teatras ir performansas? Kiek gali sau leisti menininkas?.. Jei būčiau turėjusi galimybę, būčiau pastačiusi tą pačią Adomo Jacovskio prieš keturiasdešimt metų sukurtą „Pirosmanio“ scenografiją.

Godos Palekaitės kurtas scenografijos eskizas spektakliui „Durys“

  

Ar iki šiol esate kūrusi scenovaizdį, kostiumus šokio spektakliui?

 

Ne, tai pirmas judesio spektaklis, prie kurio dirbu. Nors tam tikri techniniai aspektai man yra nauji, negalėčiau sakyti, kad tai paveikė kūrybą.

 

Kokius kostiumus kuriate spektakliui „Durys“?

 

Kažkur matytus, išėjusius iš mados, šiek tiek provincialius, ne visai tinkančius... Kostiumai ir scenografija išreiškia tą pačią idėją.

 

Jo Strømgrenas – išsiskiriantis menininkas. Kaip klostėsi Jūsų kūrybinis bendravimas?

 

Su Jo susikalbėjome nuo pat pirmo susitikimo. Tai režisierius, turintis aiškią viziją, kurią mėgsta neaiškiai nusakyti. Man pasirodė, kad pagrindinis kūrybinis elementas turi būti empatija, priešingai, nei dirbant su kolegomis, kurie nori būti nustebinti ar sužavėti. Šiuo atveju reikėjo labai tiksliai pajausti, ko reikia spektakliui, – pajausti iš poros abstrakčių pokalbių prie kavos. Vis dėlto šis darbas einasi lengvai. Kur kas lengviau nei mano pačios inicijuojami procesai. 

 

Kuo Jus šiandien domina teatras?

 

Mano nuomone, norint šiandien teatre kalbėti aktualiai, labai svarbu bendradarbiauti su kitomis disciplinomis, tiksliau, bandyti nusikratyti disciplinų rėmų ir lūkesčių, tarkim, ko tikimasi iš režisieriaus, aktoriaus, scenografo. Naikinti ir taip jau nebereikšmingą skirtį tarp performanso meno ir teatro, bendradarbiauti su šiuolaikiniu menu, antropologija, kultūros, socialiniais, politikos, teisės, medicinos mokslais ar kulinarija – bet kokia sritimi, bet išlendant iš savo burbulo. Mane domina sąmoningas ir atviras teatras, t.y. menininkai, vengiantys tarpusavio konkurencijos, vertinantys solidarumą ir nepasiduodantys radikalaus kapitalizmo dėsniams. Kūrybiškai dar neišreikšta, bet svarbi yra teatro, kaip institucijos, tema: kaip politinė, hierarchinė struktūra lemia kiekvieno spektaklio egzistenciją? Šiandien svarbu pradėti save suvokti ne kaip uždarą, išskirtinę, konkurencingą nišą, bet kaip globalią, instituciškai valdomą, nuo begalės veiksnių priklausomą erdvę, turinčią potencialo nuolat keistis.

 

Kaip gimė idėja kurti performansą „Bakuninas“, kuriame prikėlėte XIX a. persekioto anarchisto Michailo Bakunino idėjas?

 

Bakuninas – užburiantis personažas, tarsi gamtos stichija siaubęs nusistovėjusią pasaulėžiūrą. Jis mane sužavėjo radikalumu ir energija, tikėjimu savo paties idėjomis. Jis man – pavyzdys, kai kalbama apie tai, kam galima paskirti gyvenimą ir kokia ryški bei pilna gali būti žmogaus egzistencija. Negana to, kalbant politiškai, anarchizmo idėja man visada buvo labai artima, tik ligi šiol dar neteko šia tema daryti tyrimo. Dabar, kai esu perskaičiusi daugybę tekstų, dalyvavusi diskusijose, konsultavusis su ekspertais, parašiusi pjesę ir sukūrusi performansą, galiu kalbėti apie anarchizmo ir iš jo išaugusių feminizmo, pacifizmo, enviromentalizmo svarbą šiandieniniame pasaulyje.

 

Performansą rodėte net dviejuose Italijos mistuose – Venecijoje, Lietuvos „Pelkių paviljone“, ir Turine. Tai skirtingi miestai bei tradicijos. Kaip skyrėsi žiūrovų reakcija?

 

Performansą kūrė mišri lietuvių ir italų komanda. Bakuniną vaidina aktorius ir akademikas Stefano Moretti, turintis glaudžių ryšių su Lietuva, pavyzdžiui, Milane jis režisavo ir Lietuvoje rodė Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“. Taigi nuo pat kūrybinio proceso pradžios diskutavome apie kultūrinius skirtumus. Buvo įdomu surengti premjeras Venecijoje ir Turine, nes pasirodėme radikaliai skirtinguose meno kontekstuose: Venecijos bienalė – prestižinė ir elitinė šiuolaikinio meno paroda, Laboratorio Artistico Pietra Turine – vienuolikos menininkų anarchistiniais principais valdoma erdvė. Abiejuose miestuose publika buvo gausi ir puiki – žmonės žinojo, kur eina ir kas buvo Bakuninas, jie žiūrėjo akylai, o po performanso gyvai diskutavo.

 

Jūsų darbai labai skirtingi. Kaip atsiranda tokie kraštutiniai sprendimai? Naudojate ir labai įvairias medžiagas, o naujausias darbas bus „tradiciškiausias“ – iš medienos.

 

Taip yra todėl, kad teatre man svarbiausi konceptualūs, o ne medžiagiški ar kiti formalūs klausimai. Nemanau, kad mano scenografijos labai skirtingos. Visada atsiranda išraiškinga dominuojanti erdvė, dažniausiai – tam tikra architektūra, gal dėl to, kad esu architektų vaikas ir taip mąstyti pratusi nuo mažens. Skirtumai nebent stilistiniai, o meno stiliais apskritai nebetikiu, todėl ir neprisirišu.

 

Atliekate tyrimus a.pass meninių tyrimų institute Briuselyje. Kokias tendencijas pastebite?

 

Šiuolaikiniuose performatyviuose menuose ir jų tyrimuose, kurie man įdomūs, nebekalbama apie scenografiją, kaip ją suprantame Lietuvoje. Menininkai dirba su erdvėmis ir jų kontekstais, o darbą klasikinėje teatro scenoje netgi turi pagrįsti: kodėl renkasi sceną, o ne „tikrą“ erdvę ir t.t. Meninių tyrimų institutas Briuselyje, kuriame jau beveik metus reziduoju, vadinasi a.pass (advanced performance and scenography studies). Iš keliasdešimties ten dirbančių kolegų tikriausiai vienintelė turiu scenografo išsilavinimą. Visi kiti – choreografai, performanso menininkai, rašytojai, teoretikai ir t.t. Mes visi ten bandome iš naujo apibrėžti ir artikuliuoti performatyvumą bei erdvę šiuolaikinio meno ir šiandienos pasaulio kontekstuose.

 

Kuo Jums vis dar imponuoja scenografija?

 

Pastaruoju metu kurti scenografiją nebėra didelis kūrybinis iššūkis. Turbūt dėl to, kad manęs nedomina teatras, kuriame menininkai atlieka tradicinius profesinius vaidmenis. Man įdomi visa apimanti teatro vizija, etika ir estetika.

 

O ar Jums svarbūs aktoriai? Kaip su jais dirbate?

 

Aktorius paverčia teatrą teatru. Gali nebūti dramaturgo, scenografo, net režisieriaus, bet aktorius visada liks, net jei tai bus tik balsas ausinėse, vedantis žiūrovą per miestą kaip „Rimini Protokoll“ spektaklyje „Remote X“. 

 

Kiek Jūsų nuomonę veikia kolegos? Ką ir kodėl laikytumėte savo mokytojais?

 

Mano mokytojai yra mano kolegos. Menininkai ir tyrėjai, kvestionuojantys kūrybą ir jos būtinybę bei ieškantys būdų menininkams ir meno institucijoms šiandien prasmingai egzistuoti. Ieškantys, kaip dirbti remiantis ne konkurencingumo, hierarchijos ir genialumo principais, bet solidarumo ir kritinio politinio mąstymo pagrindu. Kalbu apie žmones, su kuriais dirbu Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Izraelyje ir kitur. Tačiau į Lietuvą taip pat sugrįžta puikūs, šviesūs įvairių sričių menininkai. Teatre pokyčiai, žinoma, vyksta lėčiau, nes esame „genijų“ kraštas.

 

 

Jo Strømgren: turėti humoro jausmą ir kvatoti – du skirtingi dalykai // Aušra Pociūtė, 15min.lt, 2018-08-29

Jo Strømgren: turėti humoro jausmą ir kvatoti – du skirtingi dalykai

Aušra Pociūtė, 15min.lt, 2018-08-29

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklio „Durys“ repeticijas pradėjo garsus Norvegijos teatro menininkas Jo Strømgrenas. Jis yra ne tik „Durų“ režisierius – spektakliui kuria pjesę ir choreografiją.  Strømgrenas įpratęs dirbti tarpdiscipliniškai, kartais prisideda net prie scenografijos ar kostiumų atsiradimo. Lietuvoje jis puikiai pažįstamas visiems, besidomintiems šiuolaikiniu šokiu ir teatru. Daug prizų pelnęs Jo Strømgrenas yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas, Norvegijos rašytojų gildijos narys.

Su savo įkurta trupe „Jo Strømgren Kompani“ spektaklius rodė daugiau nei 60 šalių, bet kurti su lietuvių trupe jam yra naujiena. Prieš vieną pirmųjų „Durų“ repeticijų LNDT Mažosios salės fojė režisierius ramiai pasakoja apie tai, kaip atrado Lietuvą, ir atrodo be galo paprastas, tačiau jo humoro jausmą išduoda kelios ekspresyvios mimikos, palydinčios kai kuriuos atsakymus. Iš pradžių įspėjęs, kad į kai kuriuos klausimus gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“, interviu metu Jo to niekad nepadarė ir apgalvodamas kiekvieną žodį dalijosi mintinis apie humorą, teatrą bei „Durų“ spektaklį, kurio premjera įvyks spalio 5, 6 d. Anykščiuose ir spalio 11, 12 d. Vilniuje.

 

Šokėjas, choreografas, režisierius ir dramaturgas. Tiek daug veiklų ir talentų, ko dar lietuviai nežino apie jus?

Pagal apibrėžimą galėčiau būti vadinamas diletantu, nes mano vienintelis išsilavinimas yra baleto studijos ir tai neturiu jokių baigimą patvirtinančių dokumentų, kadangi labai dažnai nelankiau paskaitų. Manau, kad kiekvienas mano kartos žmogus anuomet buvo įsitikinęs, kad reikia įgyti profesiją ir jos laikytis, tapti vienos srities ekspertu. Bet dabar visiškai įprasta keisti savo užsiėmimą porą ar net keletą kartų per gyvenimą.

Aš be visų teatro veiklų, dar turiu nedidelį ūkį Norvegijos kalnuose ir man labai gerai sekasi statybininko darbas. Kai turiu laiko tenai auginu bulves. Tačiau auginti daržoves Norvegijoje sunkoka – daug akmenų, reikia juos išrinkti. Tad kiekvieną kartą kai lankausi Lietuvoje ir pamatau lygų kraštovaizdį, nuostabią dirvą, pagalvoju, kad geriausia ūkį turėti būtent čia. Tai tikriausiai labai netipinė asociacija apie Lietuvą. (šypsosi)

Atsimenu vieną skandinavišką knygą apie gyvenimą, ten rašoma, kad tam, kad išgyventų anksčiau kiekvienas žmogus turėjo išmanyti bent jau septynias profesijas: ūkininko, kalvio, statybininko ir pan. Manau, kad teatras šiais laikais panašus – daug susijusių elementų. Manęs dažnai klausia: bet jūs darote viską, kaip tai? Man tai visiškai natūralu.

O kaip dėl futbolo? Girdėjau, kad tai jūsų mėgstamas žaidimas. Jo įkvėptas sukūrėte spektaklį „A Dance Tribute to the Art of Football“.

Futbolą žaidžiau, kai buvau paauglys. Gyvenau nedideliame miestelyje, tad tebuvo du pasirinkimai – slidinėti žiemą ir žaisti futbolą vasarą. Slidinėjimas ir futbolo žaidimas buvo du paskutiniai dalykai, kuriuos dariau todėl, kad tai darė ir kiti. Dabar darau tai, ką noriu. Ir tai man svarbiausia. Baleto pasirinkimas irgi buvo suvokimas, kad galiu daryti tai, ką AŠ noriu, daugiau niekas to nesirinko. Dar svarsčiau apie rusų filologijos studijas. Jų, beje, tuomet irgi niekas nesvarstė (juokiasi).

Nors šiaip dar jauname amžiuje teko daug keliauti po egzotiškas šalis dėl tėvo darbo, kuris buvo jūrų biologas. Tuo metu pamačiau labai daug skirtingų kraštų ir kultūrų bei suvokiau, kad viskas yra reliatyvu. Tai svarbiausias vaikystės suvokimas. O laikas, kai kaip visi žaidžiau futbolą ir slidinėjau, buvo labai naudingas – tuomet supratau, ką reiškia būti tipiniu vidurinės klasės atstovu.

Lietuvos šokio bendruomenei Jūs puikiai pažįstamas. Čia, galima sakyti, pradėjote karjerą ir per daugiau nei dvidešimt metų parodėte daug savo darbų. Kai devyniasdešimtaisiais visi iš Norvegijos vyko megzti svarbių kontaktų į Briuselį, jūs pasirinkote visai kitą maršrutą – po Sovietų Sąjungos žlugimo bundančias Baltijos šalis. Kodėl?  

Į Lietuvą atvykau intuityviai. Nenorėjau daryti to, ką daro visi. Devyniasdešimtaisiais stiprėjo globalizacija, žmonės tapo ciniškais, buvo svarbiausia mada, pinigai, verslas. Man svarbiau buvo naujos draugystės, asmeniniai kontaktai, iš ko galima sukurti istoriją. Vieni iš pirmųjų žmonių, kuriuos sutikau savo veikloje buvo Audronis Imbrasas (tuometinis Lietuvos šokio informacijos centro direktorius – A.P.) ir Viktoras Karpušenkovas (Lietuvos šokio informacijos centro vadybininkas – A.P.). Du siaubingi žmonės ir dabar negaliu jų atsikratyti (šypsosi). Aš jų paklausiau, ar galime bendradarbiauti,  jie atsakė: taip, bet mes neturime pinigų. Atsakiau, kad viskas gerai.

Taip viskas ir prasidėjo, o vėliau pamačiau, kad tie žmonės, kurie kadaise keliavo į Berlyną, Briuselį, Niujorką ir tapo žinomais labai greitai, bet dar greičiau buvo pamiršti, juos pakeitė kiti, nes jų užmegzti ryšiai nebuvo stiprūs.

Lietuvoje buvau jau kokia dvidešimt kartų, sunku ir suskaičiuoti kiek čia visko sukurta. Į spektaklius čia susirenka gera publika, kaip sakoma, „čia yra gera rinka“ (šypsosi). Tad esu laimingas, kad tas intuityvus planas pasiteisino ir džiaugiuosi, kad draugystė bei asmeniniai kontaktai yra tai, kas tęsiasi ilgiausiai.

Ar tiesa, kad būtent Audronis Imbrasas pasiūlė jums tapti choreografu?

Nesakyčiau, kad jis man pametėjo idėją... Tačiau, žinoma, pirmaisiais veiklos metais labai svarbu grįžtamasis ryšys. Kokie penki žmonės tuomet norėjo būti tikri, kad tęsiu tai, ką pradėjau, Audronis Imbrasas buvo vienas iš jų. Tiesą sakant jis man nėra pasakęs, kad spektaklis buvo puikus, sakydavo „gerai“ ir tiek. Ir jis visad mane vadindavo siaubingu, tad ir aš jį taip vadinu.

2001 metais Lietuvoje, tuometiniame „Pergalės“ kino teatre (dabar – „Pramogų bankas“) įvyko Jūsų spektaklio „Ten“ premjera. Jame Rytų europiečiai svajoja apie kelionę į Vakarus. Dabar vėl Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis apie migraciją, apie duris tarp „čia“ ir „ten“. Ar lietuviai jums rodosi nuolat migruojantys, savo gyvenimu nepatenkinti žmonės?

Šįkart tema yra bendresnė. Ji nesusijusi konkrečiai su Lietuva. Beje, dabar mes Lietuvą laikome didesniosios Skandinavijos dalimi, ne Rytų Europa. Nors žinau, kad yra vis dar manančių, kad tai Rusijos dalis. Pastebėjau, kad kuo labiau į Rytus keliauji, tuo labiau ten gyvenantys žmonės sugeba pamatyti spektakliuose užslėptus dalykus. Taip yra dėl priespaudos metų, kuriuos jiems teko iškęsti, kai buvo apribota kalbos ir kitos laisvės. Tokie žmonės įpratę prie simbolių ir metaforų, visai kitaip nei, tarkim, anglai, kuriems simbolių naudoti neteko. Prieš pusmetį Šveicarijoje mano kurtas spektaklis buvo labai konkretus – apie konkretų miestą ir įvykius, ką tik atspindėtus žiniose bei laikraščiuose. Lietuvoje nematau prasmės daryti tą patį, čia galiu pasitelkti metaforas. Kita vertus, kuo spektaklis universalesnis, tuo daugiau durų gali atsiverti užsienyje. Žmonės sako, kad jei nori būti universalus, turi būti lokalus, bet aš nesutinku.

Ką norite pasakyti šiuo spektakliu, kokia jo pagrindinė idėja ar idėjos?

Tai asociatyvus priminimas apie migraciją, emigraciją. Noriu kalbėti apie esmę, apie tai, kad žmonės niekada nėra šimtu procentų patenkinti savo gyvenimu. Visuomet yra kažkas kitoje pusėje – kaimynas, siena, kartų sienos. Visuomet norisi kažko daugiau ir tai sukuria problemas. Galima tai sieti su Sirija ar Rusija arba su nematoma siena tarp Norvegijos ir Švedijos, Danijos, Baltijos šalių.

Ar tai bus apie baimę? Kol kas nežinau, repeticijos tik prasidėjo. Šiuo spektakliu galima paliesti daug temų. Apie baimę kalbėjome spektaklyje „Ten“, kai žmonės nežinojo ar likti Lietuvoje, ar keliauti į Vakarus. Tai vis dar aktualu. Tą spektaklį rodome 20 metų ir, panašu, dar ilgai rodysime, nes nors nebėra Sovietų Sąjungos, panašūs dalykai vyksta Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Spektakliui „Durys“ pjesę kūrėte pats. Ar vis dar rašote, ar ji jau baigta?

Šiame spektaklyje būtų kvaila turėti viską iš anksto surašyta. Aš išbandau savo sugalvotus dalykus, pasitikrinu su aktoriais. Sutikau puikią aktorių grupę. Jie taip pat prisideda savo idėjomis. Nematau reikalo primesti savo sumanymus, geriau atsitraukiu ir leidžiu vystytis kolektyvinei kūrybai.

Spektaklyje žiūrovai išvys Rasą Samuolytę, Rimantę Valiukaitę, Rytį Saladžių, Dianą Anevičiūtę, Žygimantę Jakštaitę, Augustę Pociūtę, Ugnę Šiaučiūnaitę ir Mantą Stabačinską. Kokiais kriterijais vadovavotės, atsirinkdamas juos?

Pirmą kartą dirbu su lietuvių komanda. Dažniausiai kuriu su labai įvairiataute grupe, ypač kai statome šokio spektaklį. Mano rekordas – dviejų mėnesių darbas su 21-os tautybės žmonių komanda vienoje studijoje.

Aktorius „Durims“ pasirinkau intuityviai ir kai visus sutikau, pagalvojau, kad man pasisekė, tai malonūs žmonės, nors šiaip aktorių gali būti visokių (juokiasi).

Iš kur Jūs pats paveldėjote humoro jausmą? Tokie sumanymai kaip spektaklyje „Hospital“, kai apleistoje ligoninėje nuobodžiaujančios medicinos seselės sumano žaloti viena kitą ir po to gydyti bei taip „prastumti“ laiką, arba didžiausiai išdavystei prilyginta scena iš spektaklio „The Society“, kai prisiekusių kavos mėgėjų klube randamas panaudotas arbatos pakelis ir visi imasi ieškoti išdaviko, priverčia kvatoti visą salę.

Aš pastebiu dalykus, kurių kiti nevertina ar nepamato. Humoras yra tai, kai išryškini smulkmenas, išdidini jas. Kita vertus, svarbu ir priežastys kodėl žmonės pasitelkia humorą. Vieni gali jį naudoti, kad lengviau parduotų bilietus ir pasiektų pelno, kiti gal tiesiog yra paviršutiniški žmonės, kuriems patinka geri pokštai ir tiek. Mano atveju, visa to, ką darau, pagrindas yra gilus gilus pesimizmas, pasaulis – baisi vieta. Bet reikia iš to išspausti ką galime geriausio.

Pastebėjau, kad šalyje, kur yra socialinių problemų, visai kitoks humoras nei aukščiausiuose sluoksniuose. Jų pokštai nejuokingi. Bedarbiai, kaliniai, žmonės, kovoję dėl išlikimo, praradę vaikus – jie turi visai kitus motyvus juoktis. Šiais laikais mane neramina viskas, kas prisidengia moralumu, nes riboja tai, ką galime daryti teatre ir tai, kas yra humoras. Tikriausiai iš visų šalių, o jų aplankiau per šešiasdešimt, sunkiausia naudoti humorą buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten begalė taisyklių, ko negalima sakyti. Jie tvirtina esą laisvės šalis, ginantys visas laisves, bet iš tiesų ten buvo daugiausiai cenzūros. Ne įstatymų įtvirtintos cenzūros, bet moralinių įsitikinimų, nerašytų visuomenės taisyklių, ko nederėtų sakyti. Tai didelis paradoksas.

Viename interviu lietuviškam portalui sakėte, kad lietuviai santūrūs, nereiškia emocijų, nesikvatoja. O dabar ruošiatės jiems pristatyti komišką spektaklį, ar nebaisu?

Vienas dalykas yra turėti humoro jausmą, o kitas – garsiai juoktis. Rusai daug ir garsiai juokiasi. Arba rėkia, kai nepatinka spektaklis, o lietuviai gal mandagesni. Anksčiau galvojau, kad mano spektakliai nepatinka lietuviams, nes nebūna reakcijų, tačiau pasirodymui pasibaigus pasipila ovacijos, gauni kvietimus atvykti dar kartą, bilietai greitai išperkami, tuomet suvoki, kad tai visgi yra ne apie euforišką spektaklio priėmimą. Amerikiečiai visad sako „aš tave myliu“, o lietuviams tai pasakyti kur kas sunkiau ir tai daug reiškia. Tad suprantu, kai Audronis pasako „buvo visai neblogai“ – tai geras komplimentas. Aš irgi kilęs iš tokio regiono Norvegijoje, kur nesakome, kad reikalai geri, sakome – galėjo būti ir blogiau.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Durys“, kuriame jungiamas šokis, drama ir ironija, premjera įvyks spalio 5, 6 dienomis Anykščių kultūros centre ir spalio 11, 12 dienomis – LNDT Mažojoje salėje.

 

Tomo Ivanausko užfiksuoti LNDT spektaklio DURYS kadrai:


Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2024 m. vasaris 13 d. 17:09 / Mama

Kaip gražiai ir kūrybingai suderinta šokis ir vaidyba. Ir viską supranti. Wauuuu. Ačiū, buvo gražus reginys.

2022 m. lapkritis 11 d. 10:17 / Edita

Kaip nuostabiai suderintas šokis su vaidyba.

2020 m. rugpjūtis 4 d. 17:25 / Jurgita

Sužavėjo aktorių ekspresija ir šviesų dizainas. Scenos pasikeičia neatpažįstamai. Tikras malonumas vaizduotei lavinti!

daugiau