Joël Pommerat. RAUDONKEPURĖ

  • Režisūra

    Paulius TAMOLĖ

  • Trukmė

    50 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. spalio 16 d.

  • Spektaklis skirtas 5–10 m. vaikams

Apie

Iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė MELKŪNAITĖ

Paulius Tamolė: „Pommerat „Raudonkepurė“ – apie mažą mergaitę, apie jos vienatvę. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek mūsų vaikai būna vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu? Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė. Mūsų baimės, kompleksai arba nepažįstamieji – vilko „įkūnytas“ personažas. Visa tai slepiasi šiame autentiškame kūrinyje, kurio fabula atkeliavo iš „Raudonkepurės“ originalo. Pjesė labai švari: skaitydamas suvoki, kad parašyta tiek, kiek reikia. Kita vertus, ta lakoniška ir konkreti kalba suteikia didelę laisvę vaizduotei.

Auginu penkerių metų dukrą Elzę, ji yra mano Raudonkepurė. Idėjos ir mintys ateina stebint ją ir bendraujant su ja. Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

Įsivaizduoju teatrą šeimai. Juk į vaikų spektaklius vaikai dažniausiai ateina su tėvais. Labai noriu, kad jiems visiems patiktų drauge teatre praleistas laikas. Informacijos amžiuje svarbu, kad teatre nors trumpam sustotų žaibu lekiantis laikas. Svarbu, kad ir po spektaklio būtų atrasta vieta ir laikas pratęsti bendravimą su vaiku, pasidalinti mintimis apie tai, ką jis matė, ką jautė, kaip suprato ir ko išmoko.“

 

* Dėmesio! Spektaklis yra interaktyvus, jo metu vaikai bus kviečiami piešti, todėl prašome iš anksto apsirengti tinkama apranga, kurios negaila netyčia ištepti.

 

Joëlis Pommerat gimė 1963 m. Ruane. Nuo 18 metų vaidinęs vietinėje teatro trupėje, 1986 m. jis pradėjo kurti tekstus teatrui. Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Nuo 2010 m. J. Pommerat dirbo „Odeono“ teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre. 2014 m. Philippe’as Quesne ir Nathalie Vimeux pakvietė J. Pommerat į „Nanterre-Amandiers“ teatro menininkų asociaciją.

J. Pommerat yra gavęs daugiau nei 15 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. už savo dramaturginę kūrybą jis buvo apdovanotas Prancūzų akademijos (Académie française) didžiuoju teatro prizu (Grand prix du théâtre), o 2016 m. gavo Europos teatro „Naujosios teatro realybės“ apdovanojimą.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Paulius TAMOLĖ
  • Dailininkė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kompozitorius — Vytautas LEISTRUMAS
  • Vaizdo projekcijų autorius — Aivaras LIGEIKA
  • Režisieriaus asistentas — Rokas LAŽAUNYKAS

Vaidina

Recenzijos

„Raudonkepurė“ kryžkelėje // Ramunė Balevičiūtė, „7 meno dienos“, 2016-11-04

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Ramunė Balevičiūtė, „7 meno dienos“, 2016-11-04

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai - šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos - šiuolaikinės - istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) - tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Paprastai aš palaikau požiūrį, kad geras kūrinys vaikams turi būti skirtas tik vaikams, o ne „visai šeimai“. Bet pripažįstu, kad yra išimčių, ir Pommerat „Raudonkepurė“, ko gero, yra ta išimtis. Mamoms ir tėčiams ši pjesė gali daug atverti apie juos pačius ir jų santykius su savo raudonkepurėmis ir su savo pačių tėvais. Man bežiūrint „Raudonkepurę“, atmintin sugrįžo Pommerat mintis, išsakyta pristatant „Šitą vaiką“: „Reikia pragyventi ištisą gyvenimą, kad išsilaisvintum nuo naštos, kurią tėvai užkrauna ant savo vaikų pečių“... O ką „Raudonkepurė“ atveria vaikams? Turbūt skirtingus dalykus, todėl labai svarbu, kad vaikus į teatrą atvedę suaugusieji paskui su jais kalbėtųsi, padėtų atpažinti jausmus, situacijas, mintis.

Pommerat labiausiai akcentuoja vaiko vienišumą ir artumo su mama ilgesį. Taip pat troškimą kuo greičiau suaugti, įveikti savo baimes. Pauliaus Tamolės spektaklyje šie akcentai neišryškėja. Režisierius, regis, labiausiai susitelkia į vaiko pasaulio perteikimą, tačiau ne per personažus ir ne per jų santykius, o per aplinką, per vaiko žvilgsnį į pasaulį. Raudonkepurės vaidmeniui Tamolė pasirinko jauną aktorę Kamilę Petruškevičiūtę, nė iš tolo neprimenančią visų elzų, auksaplaukių ar pagaliau kakių makių vaizdinio. Aktorė nevaidina gyvybingos mažos mergaitės, veikiau ramiomis ir santūriomis - galbūt kiek monotoniškomis - intonacijomis bei neutralia laikysena bando perteikti uždaro, gal net kiek autistiško, bet kartu ir labai racionalaus vaiko žvilgsnį. Atrodo, kad spektaklio kūrėjai bet kokia kaina stengiasi išvengti „tradicinio“ draminio teatro, vietoje jo siūlydami istoriją ar bent jos vertinimą susikurti patiems žiūrovams. Bet čia, mano manymu, spektaklis skyla į dvi dalis, reprezentuojančias skirtingus teatro tipus: vienokį teatrą stebime iki Vilko pasirodymo ir jau kitokį - jam pasirodžius.

Kad vaikai yra kviečiami būti spektaklio dalimi, pirmiausia sufleruoja Laurynos Liepaitės scenografija: Mažojoje LNDT scenoje atitveriamas uždaras kubas, kurio grindys išklotos piešimo popieriumi su nebaigtais piešti ar bent spalvinti piešiniais. Vaikai raginami savaip pabaigti kurti scenografiją, tik gaila, kad paskui jų kūrybinis indėlis niekaip nepanaudojamas. Ant kubo sienų atgyja iš anksto paruošti vaizdai (projekcijų autorius - Aivaras Ligeika). Aktoriai Justas Tertelis (puikusis Tėtis iš „Menų spaustuvės“ „Tėčio pasakos“), Eimantas Pakalka, Gediminas Rimeika, Vitalija Mockevičiūtė ir Kamilė Petruškevičiūtė „apžaidžia“ tuos vaizdus, visą laiką palaikydami glaudų kontaktą su publika. Mažiesiems žiūrovams suprantama, bet ne infantilia kalba aktoriai pakaitomis pasakoja apie Mergaitės gyvenimą iki lemtingojo susitikimo; į šį pasakojimą efektingai įsiterpia šokėjas Laurynas Žakevičius, vaidinantis kelionėje Mergaitę lydintį Šešėlį.

Ir tada Mergaitė sutinka baisųjį žvėrį. Pommerat nieko nepasako apie jo išvaizdą, tačiau jį akivaizdžiai sužmogina, vėliau netgi mesteli užuominų apie pedofiliją. LNDT „Raudonkepurės“ kūrėjai pasirenka grėsmingą nepažįstamąjį parodyti kaip šiurpoką vilko iškamšą. Nors ji kalba pabrėžtinai žmogišku, net psichologiškai niuansuotu balsu, Vilko išvaizda akivaizdžiai jį išskiria iš kitų, parodo kaip kitą, svetimą ir kartu labai realų. Tačiau vis tiek kartu su Vilku į spektaklį įsiveržia ir kitas teatras, tarytum pasprukusi nuo šiandieninės tikrovės persekiojimo senoji pasaka. Dar Vilkui lūkuriuojant už užuolaidos - senelės trobos durų, Senelę vaidinanti Vitalija Mockevičiūtė spektaklį stipriai pakreipia įprasto pasakos vaidinimo link. Vėliau, Vilkui jau įėjus į vidų, vaikai suvis praranda dalyvavimo teisę, aktoriai jų tarsi nebepastebi. Tačiau kartu dėl pabrėžiamo Kamilės Petruškevičiūtės atsiribojimo vaikai nepanardinami ir į sapnišką siaubo atmosferą, juntamą Pommerat tekste. Gana ilgas Vilko, apsimetančio senele, ir Mergaitės pokalbio epizodas praradęs savo įtampą ir realios grėsmės pojūtį.

Spektaklio, kaip, beje, ir pjesės, atomazga man atrodo šiek tiek skubri, galbūt sąmoningai vengiant moralo. Mergaitei su Senele „išlipus“ iš Vilko pilvo, Justo Tertelio pasakotojas trumpai praneša, kad dabar mergaitė jau suaugusi, o jos mamytė - sena, bet jos gyvena netoliese, todėl joms patogu dažnai susitikti. Kas ir kodėl įvyko ir kokias pasekmes šis įvykis galėjo turėti, paliekama tėvų namų darbams. Vaikai dar pakviečiami pabaigti savo piešinius ant scenos grindų, ir šią dalį būtų galima sėkmingai panaudoti edukaciniam aspektui, tačiau tai jau lieka ateities spektakliams. O tam, kad šią pasirinktą kryptį būtų galima sėkmingai tęsti, edukacijos nereikėtų vengti ir patiems teatro vaikams kūrėjams.

Interviu

Paulius Tamolė: kviesti vaiką į fantazijų pasaulį // Elvina Baužaitė, menufaktura.lt, 2017-02-16

Paulius Tamolė: kviesti vaiką į fantazijų pasaulį

Elvina Baužaitė, menufaktura.lt, 2017-02-16

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė rašė, jog labai smagu, kai galima Bertoldo Brechto mintį, kad teatras turi griauti publikos lūkesčius, pritaikyti teatrui vaikams. Toks atvejis - spektaklis „Raudonkepurė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kalbamės su idėjos autoriumi - aktoriumi, šokėju Pauliumi Tamole, kuriam tai pirmasis režisūrinis darbas, o jis - pavykęs. 

Paulius Tamolė ir Lauryna Liepaitė „Raudonkepurės“ repeticijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Paulius Tamolė ir Lauryna Liepaitė „Raudonkepurės“ repeticijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Apie „Raudonkepurę“ - uždarą kambarį, kuriame - idėjų laisvė

Joëlio Pommerat pjesė „Raudonkepurė“ LNDT Mažojoje salėje jau gyvuoja beveik keturis mėnesius. Laidoje „Teatras“ spektaklio dailininkė Lauryna Liepaitė teigė, kad stebėjote visus „Raudonkepurės“ pasirodymus, teatro į(si)gyvenimo kartus. Pasidalinkite, kiek, kaip Jūsų turėta pirminė ir vėlesnė, jau kuriant spektaklį, idėja išsipildo? Kiek ir kaip atgalinis ryšys, (mažųjų) žiūrovų reakcijos atitinka Jūsų įsivaizdavimą, atliepia lūkesčius?

Mano pirminė mintis ir idėja, koks spektaklis galėtų būti, koks galėtų būti jo sprendimas, iki galutinio rezultato tikrai pakito. Ir kaip mano kolega aktorius Gediminas Rimeika pasakė, „ir ačiū Dievui, kad nedarėm, kaip tu norėjai“. Tai priėmiau kaip didžiulį komplimentą. Kūrybiniame procese neliko „mano“, „tavo“ idėjų, o susikūrė bendras kolektyvinis sprendimas, koks spektaklis turi būti.

Iš pradžių labai norėjosi naują spektaklį tarsi mažą vaiką saugoti, kol jis tvirtai atsistos ant kojų ir ims savarankiškai gyventi. Todėl atidžiai stebėjau, kaip kolegos realizuoja mūsų sumanymus scenoje, o dabar jau tik kartais užsuku pažiūrėti, kaip spektakliui sekasi gyvuoti.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro internetiniame puslapyje galite rasti tik vieną komentarą prie mūsų spektaklio, kuris, beje, atsirado ne taip ir seniai. Galvoju, kodėl? Kodėl tik vienas? Manau, todėl, kad daugelį gražių žodžių ir šiltų emocijų spektaklis (sakydamas spektaklis - turiu omeny visą komandą) susirenka gyvai, iškart jam įvykus. O teigiamų vertinimų buvo pačių įvairiausių: „tai geriausias kada matytas spektaklis“, „kaip netikėta“, „žiauriai patiko“ ir t.t.

Spektaklio forma - netradicinė, priešinga įprastai, tai uždaras kambarys, kuriame, aktoriams keliaujant per siužetą, vaikai piešia, tiesiogiai bendrauja, patys dalyvauja. Taigi, kiek ir kaip šiuolaikiniai vaikai nori ir moka priimti, kiek jie linkę patikėti fikcine realybe ir leistis į nuotykius joje?

Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais, pasiims, kiek jiems reikia. Pamenu, dirbtuvių metu, kurias organizavome pačioje repeticijų proceso pradžioje, aktoriai vaikams perskaitė pjesę, o vėliau davėme dažus, ir jie galėjo ant didelio popieriaus lapo piešti, ką tik panorėję. Būtumėte matę tuos vaikus, kaip jie klausė mūsų skaitymo: ir žaisdami, ir gulėdami, ir muistydamiesi, ir išsižioję... Galėjai susidaryti nuomonę, kad pjesė jiems ne itin įdomi ir jie nelabai ką bus girdėję. Bet kada paėmė teptukus, dažus į savo rankas, jie piešė visus personažus, net ir tuos mažiausius, pavyzdžiui, skruzdėlę, kuri paminėta vos kartą. Vadinasi, jie mus puikiai girdėjo. O klausymas nėra vien sėdėjimas įsitempus, nejudant. Tas pat ir spektaklyje, mūsų užduotis - nuoširdžiai atlikti savo darbą, o jų - pasiimti, kiek ir ko norisi labiausiai.

Teatras vaikams - erdvėlaikis išgyvenimo jausminiam nuotykiui

Teatras vaikams, neretai ir neatsitiktinai yra teatras šeimai. Kiek kūrybiškumo, noro, gebėjimų, pa(si)tikėjimo, drąsos, o kiek apatijos, uždarumo, baimės vaikų ir pačių tėvų elgsenoje, raiškoje, jų tarpusavio santykyje, galvojant tiek apie šį spektaklį, tiek apie bendras teatrines patirtis, apskritai gyvenime?

Pjesėje yra viena frazė - „imk, mama, duodu Tau laiko“. Tai - vienas pagrindinių raktų, leidusių atrakinti šią pjesę. Mūsų komandos tikslu tapo erdvė šeimai teatre, kur jie turėtų laiko drauge pabūti ir patirti nuotykį. Labai norisi, kad jie laisvai jaustųsi mūsų siūlomose taisyklėse. Kurdami spektaklį negalvojom, ar tai bus labiau vaikams, ar labiau tėveliams. Tai turėjo būti spektaklis šeimai, kurie turi 5-10 metų vaikus. O svarbiausia, kad jie būtų laimingi tame spektaklyje. Juk nieko nėra geriau, nei matyti laimingas akis, tiek tėvų, tiek vaikų.

Jūsų akimis, kokie teatriniai elementai, sprendimai labiausiai veikia šiuolaikinį jaunąjį žiūrovą? Kas gali atitraukti jo dėmesį nuo ekrano, nuo virtualios realybės vaizdinių ir išlaikyti atidą?

Nemanau, kad teatras turėtų konkuruoti su ekranu ar virtualiomis realybėmis. Jei pradėsi konkuruoti - praloši. Jau geriau draugauti ir jungti šiuos dalykus. Apskritai reikėtų pradėti galvoti, ką teatras gali duoti, kuo jis gali būti išskirtinis šių dienų kontekste. Ir, beje, to klausėme tėvelių mano jau minėtų dirbtuvių metu. Nes, kodėl jie vaikšto į teatrą su vaikais ir ko iš jo tikisi, buvo ir man pačiam vienas svarbiausių klausimų. Atsakymai, kuriuos pavyko gauti ir kurie tapo mūsų spektaklio kertiniais akmenimis, buvo: gyvos emocijos teatre, interaktyvumas, aktorių vaidyba, nuoširdumas.

Gal ypatingai svarbu ir nuostabos potyris? Kas, Jūsų manymu, šiandien gali stebinti vaiką, kas sužadina jo smalsumą?

Gal kartosiuosi, bet noriu akcentuoti, kad gyvos emocijos, tikrumas, nuoširdumas - tai elementai, kurie negali vaiko palikti abejingo. Eidamas pas vaiką atvira širdimi ir kviesdamas į fantazijų pasaulį, sužadinsi jo smalsumą ir pelnysi pasitikėjimą.

„Raudonkepurėje“ liečiama vienatvė, baimė. Jūsų nuomone, kiek ir kaip su vaikais reikia kalbėti? Kiek suaugusieji geba bendrauti, atliepti augančios asmenybės mentalinius, kūrybinius, o pirmiausia socialinius poreikius? Kiek ir kaip ugdomas vaikas, jo asmenybės unikalumas, savęs suvokimas, mokėjimas būti su kitu, kūrybiškumas?

Su vaikais reikia kalbėti apie viską. O svarbiausia, kad jie norėtų ir nebijotų su mumis kalbėtis. Dabartis kuria įspūdį, kad mes, suaugę, pernelyg daug kreipiame dėmesio ir lyginame vaikus pagal bendrąsias žinias, dažnai pamiršdami emocinį vaikų pasaulį. Kada mokykloje vaikai šalia istorijos testo darė emocinį testą? Kada vietoje to, kad tikrintų savo rašybos klaidas, pasitikrino, kaip jie jaučiasi? Blogai jausdamiesi šalia vienas kito, mes negalime kalbėti apie jokį individualumą ar kūrybiškumą. Todėl labai norėčiau, kad mūsų ugdymo praktikose atsirastų daugiau laiko bendradarbiavimo, kūrybiškumo ir socialinės drąsos lavinimui. Beje, teatras yra puiki priemonė.

Minėta netradicinė Jūsų spektaklio forma suponuoja kūrybinę drąsą, laisvę, išmonę, tad, įdomu, žvelgdamas ateitin, kaip įsivaizduotumėt, ką pasiūlyti ateities vaikui? Koks teatras jo turi laukti ir gali tikėtis sulaukti?

Pasiūlyti tai, ko vaikui labiausiai trūks. Gyvo bendravimo. Viskas keliasi į internetinę erdvę. Ir susiduriame su paradoksu, jog gyvendami informaciniame amžiuje, nebemokame bendrauti. Taigi, teatras yra erdvė, kur galėtume pradėti iš naujo bendrą dialogą apie vertybes, apie tai, kas mums visiems svarbu.

Tai padėtų plėsti akiratį, pasaulio pažinimą, leistų suabejoti nusistovėjusiomis nuostatomis.

Kitas svarbus dalykas, kad ateities vaikas būtų ne tik žiūrovas, bet ir dalyvis. Nebūtinai dalyvis tiesiogiai. Svarbu, kad jis jaustųsi bendruomenės ar kūrybinio proceso dalimi.

Pirmasis prisilietimas prie teatro kaip dabarties kūrybinės (iš)raiškos įskiepis

Jūs reiškiatės įvairiai teatro mene. Kaip jaučiasi, gyvena, kiek galimybių išreikšti save turi jaunas teatralas?

Visas ir dar daugiau, negu jis įsivaizduoja turįs. Yra toks posakis, jog tikslas pateisina priemones. Tad jeigu nori išreikšti savo mintis, idėjas, požiūrį, prašom, reikškis pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kokias tik žinai. Daryk viską, svarbu, kad tave suprastų, išgirstų, pamatytų. Pasaulis tapo labai mažas. Kelionė iki Klaipėdos automobiliu trunka tiek pat, kiek kelionė lėktuvu iki Londono. Lygiai taip ir meno pasaulyje, ribos tarp meno sričių esti minimalios. O reikėtų žiūrėti dar plačiau ir jungti meną su mokslu, technologijomis, viskuo. Liūdniausia, jog mūsų galimybės dažnai pasibaigia galvoje. Dėl riboto požiūrio.

Prisiminkite savo vaikystės teatrines patirtis - žiūrovo, dalyvio?

Už savo teatrines patirtis vaikystėje labiausiai dėkoju savo mokytojai aktorei Nijolei Lepeškaitei. Ji buvo tas žmogus, kuris pirmasis mane supažindino su teatru. Mokykloje turėjome pamoką, kuri vadinosi „Teatro ABC“. Ir nors lankydavausi teatre ir atsimenu to meto spektaklius, tokius kaip „Merė Popins“, „Muzikos garsai“, vis dėlto didžiausią naudą gavau pats galėdamas vaidinti scenoje ir prisiliesti prie teatro. Ir koks skirtumas, kad tą kartą mano sugipsuota ranka trukdė sukurti juokdario personažą arba Andriaus personažas pagal Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ tą sykį buvo naivus ir vaikiškas. Tai buvo mano pirmieji žingsniai kelyje, kuriuo dabar sėkmingai einu ir už ką esu labai dėkingas.

Teatro menas Jums - „...“?

Vaizduotė. Smalsumas. Atkaklumas. Nuosekli praktika ir Bendradarbiavimas.

„Raudonkepurė“. Ar susimąstome, kiek laiko mūsų vaikai praleidžia vieni? // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2016-10-13

„Raudonkepurė“. Ar susimąstome, kiek laiko mūsų vaikai praleidžia vieni?

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2016-10-13

 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spalio 16 dieną įvyks spektaklio vaikams premjera – Joëlio Pommerat „Raudonkepurė“. Kūrinį iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė, režisierius – Paulius Tamolė, dailininkė – Lauryna Liepaitė, vaizdo projekcijų autorius – Aivaras Ligeika, kompozitorius – Vytautas Leistrumas, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis.

Spektaklyje vaidins Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Eimantas Pakalka, Kamilė Petruškevičiūtė, Gediminas Rimeika, Justas Tertelis, Laurynas Žakevičius.

Joël Pommerat (g. 1963) – garsus prancūzų dramaturgas, režisierius, aktorius. Jo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Nuo 2010 m. Pommerat dirbo „Odeono“ teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre.

Dramaturgas yra gavęs daugiau nei 15 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. už savo dramaturginę kūrybą jis buvo apdovanotas Prancūzų akademijos (Académie française) didžiuoju teatro prizu (Grand prix du théâtre), o 2016 m. gavo Europos teatro „Naujosios teatro realybės“ apdovanojimą. Kalbamės su spektaklio kūrėjais.

Režisierius Paulius Tamolė

- Esi aktorius-šokėjas. Dabar pradėjai režisuoti. Kokia ši kelionė? Kas išprovokavo tokius poslinkius?

– Viskas prasidėjo dar mokykloje, kurioje teatru mane sudomino mano mokytoja, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Nijolė Lepeškaitė. Jau paskutinėse klasėse tvirtai žinojau, kad būsiu aktorius. Tik kaip tyčia, man baigus mokyklą, buvo renkamas aktorių-šiuolaikinio šokio šokėjų kursas (vadovė – choreografė Aira Naginevičiūtė, vaidybą dėstė režisierius Jonas Vaitkus ir Paulius Budraitis).

Pirmosios teatro mokytojos paklausiau, ką daryti, nes niekad nešokau ir šokėju tapti neplanavau. Ji pasiūlė bet kokiu atveju stoti, nes gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Pavyzdžiui, Valentinas Masalskis baigė kursą, kuris buvo renkamas Kauno muzikiniam teatrui, bet yra dramos teatro žmogus. Tad įstojau ir baigiau mokslus.

Iš pradžių daugiau šokau, vėliau po nominacijos „Metų debiutas“ (2008) pradėjau daugiau vaidinti. Vaidinu ir šiandien, daugiausiai Nacionaliniame dramos teatre. 2013 m. drauge su kolegomis už spektaklį „Contemporary?“ gavome „Metų scenos reiškinio“ apdovanojimą. Pasipylė gastrolės, sukūrėme dar vieną spektaklį „Užsėdimas“. Įgijau drąsos ir pasitikėjimo kurti toliau.

Kolegos aktoriai mane laiko šokėju, šokėjai – aktoriumi, o aš save – tiesiog kūrėju. Teatras, šokis – tik priemonės save išreikšti. Svarbu atsirinkti, kas vienoje ar kitoje situacijoje geriausiai gali išreikšti tavo sumanymą. Tad šią kelionę surežisavo pats likimas – kai atsigręži atgal, viskas atrodo labai logiška ir dėsninga.

- Kaip atsirado idėja statyti būtent J.Pommerat „Raudonkepurę“?

– Tiesiog vieną dieną atsirado noras pastatyti kūrinį vaikams, konkrečiai – savo dukrai, ir vieną dieną paskambinau bičiulei vertėjai Akvilei Melkūnaitei ir pasiteiravau, gal jai kas „po ranka šiuo metu guli“? Pasakė, kad kaip tik dabar turinti dvi pjeses, viena jų ir buvo „Raudonkepurė“. Taip ši medžiaga pasiekė mane.

- Kuo tau svarbus, įdomus šis kūrinys? Apie ką jis?

– J.Pommerat „Raudonkepurė“ – apie mažą mergaitę, apie jos vienatvę. Ar mes, tėvai, susimąstome, kiek laiko mūsų vaikai praleidžia vieni, stokodami artimųjų dėmesio? Kaip vaiką veikia vienatvė? Koks apskritai vaikų ir tėvų santykis? Ką mes vadiname vaikų savarankiškumu?

Ši pasaka kalba apie trijų kartų susitikimą. Čia bendrauja dukra, mama ir močiutė. Mūsų fobijos, kompleksai arba nepažįstamieji – vilko „įkūnytas“ personažas. Visa tai slepiasi šiame autentiškame kūrinyje, kurio fabula parašyta pagal „Raudonkepurės“ originalią pasaką. Pjesė labai švari: skaitydamas suvoki, kad parašyta tiek, kiek reikia. Kita vertus, ta lakoniška ir konkreti kalba suteikia didelę laisvę vaizduotei.

- Skaitant pjesę pasirodė, kad ji parašyta būtent statymo metu. Subuitinta, sušiuolaikinta klasikinės pasakos situacija, bet skamba gyvai, nes situacija tarytum perrašyta šiuolaikinio vaiko akimis. Tu augini du mažus vaikus. Kiek Tu tai susieji?

– Auginu penkerių metų dukrą Elzę, ji yra mano Raudonkepurė. Idėjos ir mintys ateina stebint ją ir bendraujant su ja. Mažų mergaičių istorijos lieka tokios pat kaip ir brolių Grimmų laikais, tiesiog pasikeitė kontekstas. Apie jį ir bandysime kalbėti su žiūrovu per spektaklį.

- Kokį Tu įsivaizduoji teatrą vaikams?

– Įsivaizduoju teatrą šeimai. Juk į vaikų spektaklius dažniausiai vaikai ateina su tėvais. Labai noriu, kad jiems visiems patiktų drauge teatre praleistas laikas. Informacijos amžiuje reikia, kad teatre nors trumpam sustotų žaibu lekiantis laikas. Svarbu, kad ir po spektaklio būtų atrasta vieta ir laikas pratęsti bendravimą su vaiku, pasidalinti mintimis apie tai, ką jis matė, ką jautė, kaip suprato ir ko išmoko.

- Ar pradėję dirbti, bendravote su vaikais, jų auklėtojais? Kiek svarbi jų nuomonė? Kaip konkrečiai ji gali atsispindėti kūrinyje, kai naudojamas dramaturgo tekstas – konkrečios aplinkybės?

– Pradėję dirbti susitikome su profesionaliu vaikų ir šeimos psichologu, taip pat vyko kūrybinės dirbtuvės. Galiausiai, norėjosi praverti teatro duris ir pakviesti žiūrovą bendram pokalbiui: kodėl mes apskritai vaikštome į teatrą? Ir kokia mūsų geriausia patirtis jame, kokie mums spektakliai paliko didžiausią įspūdį?

Tai nebuvo susiję su konkrečiu tekstu ir jo aplinkybėmis, tai daugiau bendras visų mūsų susitikimas ir apsitarimas, kokio teatro mes norėtume savo vaikams. Beje, vaikai piešė tai, ką jie išgirdo, kol buvo skaitoma pjesė. Spektaklio vaizdiniams sprendimams naudojami ne tik jų piešiniai, bet ir vaikų pamėgtos spalvos. Privačiame teatre toks spektaklis negalėtų gimti. Būtų sakoma: „neapsimoka“, nes tai yra didelė prabanga: dėl keliasdešimties žiūrovų, kurie neatpirks spektaklio rodymo išlaidų, spektaklyje naudojama visa teatrinė technologija, kuria remiasi didieji scenos kūriniai.

- Kaip suformavai šio spektaklio kūrėjus?

– Kriterijus buvo labai paprastas – svarbu buvo, kad jie mylėtų vaikus ir norėtų jiems kurti.

Dailininkė Lauryna Liepaitė

- Koks buvo tavo sugrįžimas į vaikystės pasaulį?

– Studijų metais visada man buvo aktuali vaikiška dramaturgija, nes ji labai įdomi. Ir kai reikdavo apsispręsti, visada ją rinkdavausi. Aš laikiausi tokios pozicijos, jog gyvenime kursiu lėlių teatrą, niekada nedirbsiu dramos teatre. Man atrodė, kad įdomiausia kūrybos dalis – ne tik pačiam kurti, bet ir „turėti“ tą lėlę, pačiam ją įvaldyti. Atrodė, kad svajonės ir liks svajonėmis. Bet viskas pasisuko kiek kitaip.

- Tavo studijų darbai buvo „minkšti“, „šilti“, „jaukūs“: įvairūs veltiniai, jų koloritas – pastelinis. O žvelgiant į būsimos „Raudonkepurės“ eskizus aišku, kad spektaklis bus visiškai kitoks. Kas išprovokavo tokį posūkį?

– Taip, šį kartą einu visiškai kita linkme. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia, aš pati stipriai pasikeičiau. Kai rinkdavausi vaikišką dramaturgiją, vaikiškus ar pasakų siužetus, net galvojant apie lėlių spektaklius suaugusiems, ar šiaip spektaklius suaugusiems, kurie remiasi pasaka, supratau, kad per lėlę galima papasakoti labai daug istorijų. Pati lėlė yra labai iškalbinga. Kodėl ta pasaka atsiranda? Dėstytojas Adomas Jacovskis visad sakydavo, kad tie mano nulipdyti vaikučiai lyg kažkokios „sielelės“ – tarp gyvo ir mirusio. Net ir eskizuose visa ši stilistika atsispindėdavo. Juk vaiko pasaulis yra labai arti mirties, jis tai jaučia, ir apskritai mirtį vaikas supranta daug paprasčiau.

Pasakos, kurias rinkdavausi, „kalbėjo“ būtent apie tai. Pavyzdžiui, garsioji H.Ch.Anderseno „Mergaitė su degtukais“ ar pasaka apie berniuką, kuris įkrenta į šulinį. Ši pasaka apie vaiką atsiskyrėlį, vaiką, kuris nuobodžiauja, kuris visą laiką vienas... Ir iš to vienišumo jam susikuria įdomiausi pasauliai. Raudonkepurė – taip pat tokia mergaitė.

Juk pasakos turi vaiką apsaugoti. Net pačių seniausių pasakų istorijos turi moralą – apsaugoti vaiką. Gąsdinimo „motyvas“ nuolat lydi pasakas: „neik į mišką, antraip sutiksi pabaisas“. Šiandien mes į tai žiūrime kaip į baisybę dėl to, kad pasaulis smarkiai pakito: pasikeitė santykis su vaiku, situacija, tykantys pavojai...

Viskas atrodo kitaip. Dar būnant studente šis „apsaugos“ momentas atrodė itin patrauklus. Jis sukuria baisius arba fantastinius pasaulius ir vaiko galvoje, ir turbūt tėvų pasakojime, jų vaizduotėje. Šie pasauliai tampa dideliais ir baisiais. Pamenu, kažkada skaičiau labai trumpą vokišką pasaką, kurioje mama mergaitei sakė: „neik į mišką“, o ji nepaklausė, nuėjo, o ten ją sukapojo pelėdos. Tai yra tokia pat „apsauga“, kaip ir „Raudonkepurės“, kur mergaitė įspėjama dėl vilko.

- Šis spektaklis netipinės formos. Kaip atsirado uždaro kambario idėja, nulėmusi labai įdomų vaizdinį spektaklio sprendimą?

– Toks sprendimas atsirado natūraliai – iš mūsų abiejų, mano ir režisieriaus pozicijos, būtent taip mes norime papasakoti istoriją. Iš pradžių siekėme kiek galima giliau suprasti, koks vis dėlto yra tas šiuolaikinis vaikas? Mes kuriame spektaklį būtent iš jų pozicijos. Kai pirmą kartą perskaičiau Pommerat, prisiminiu save, kai būdama maža, sėdėdavau namie, apsupta sovietinių tapetų, ir matydavau kur kas daugiau, nei tuose tapetuose „nupiešta“.

Kai jie atplyšta, atsiranda dėmelės – man tai buvo atskiras pasaulis. Iš šių prisiminimų gimė idėja „Raudonkepurę“ patalpinti dėžutėje, lyg vaiko kambaryje, kuriame mes visi praleidome labai daug laiko. Vaikai būdami piešdavome ant tapetų, šaldytuvų ir visų kitų paviršių. Iš to ir kilo sprendimas – vaiko laisvė, kai nebarama už tai, ką jis daro, nes ieškojimo laisvė labai svarbi! Aš pagalvojau, kad ir spektaklis turi būti susisijęs su vaiko laisve, vaikas turi tai jausti natūraliu būdu.

Spektaklio metu vaikai galės piešti. Repeticijų pradžioje mes organizavome „dirbtuves“, kurių metu dar kartą pasitikrinome, kaip patalpinus į tam tikrą erdvę ir leidus kažką daryti, stebėjome, vaikai veikia, ką jie girdi, kaip klausosi. Matėme, kaip, pavyzdžiui, du vaikai beveik valandą „kariauja“ pieštukais, ir atrodo, kad tai visiškas „fiasko“, nes jie nieko negirdi ir nemato. O kai atsisėda prie balto popieriaus lapo, jie nupiešia pačius mažiausius pasakos herojus, kuriuos net suaugęs jau būna primiršęs.

Atrodo, paminėta skruzdėlytė, voverytė, – kas toje pasakoje lyg ir nesvarbu, bet vaikai viską išgirsta, nupiešia, sugalvoja vardus... Tas jų klausymasis vis tik kitoks.

Kambario idėja atsirado prisimenant pietų miegui užskleistas užuolaidas. Kai pro jas šviečia, visi tie pasauliai keičiasi... Iš to ir atsirado tarsi medžiaginis kambarys. Tuo labiau norėjosi, kad žiūrovas, vaikas, būtų kuo arčiau. Spektaklio metu leisime toms dviem dešimtims vaikų susėsti su spektaklio personažais ant vieno kilimo, viename kambaryje ir pasiklausyti istorijos.

Scenovaizdis iš to ir susideda: piešiamas ant sienos, ant grindų, ir yra lyg vaikystės impresija, kuri repeticijų metu dar daugiau išsivystė. Pirmo etapo kūrybinės „dirbtuvės“, pokalbiai su režisieriumi, aktoriais, kurie taip pat dalinosi savo prisiminimais, leido mums suprasti, kad šiuolaikiniai vaikai, nors ir sėdi apsikabinę planšetinius kompiuterius, nelabai daug kuo skiriasi nuo mūsų.

Šiuolaikiniai vaikai taip pat bijo tamsos ir visko, ko bijojome mes. Kuriant mus svarbu buvo atrasti ne skirtumus, o bendrumus: kuo mes panašūs su jais, kai buvome apytikriai septynerių?

Pradžioje mes net galvojome sukurti „kompiuterinį žaidimą“, prisitaikyti prie jų pasaulio, o paskui nusprendėme, kad šito mums visiškai nereikia, kad mums geriau pabrėžti bendražmogiškus dalykus, tai, kas nutinka visiems. Visi kažkada išsigąsta, visi turi kažkokių baimių, todėl ir mūsų kuriamas Vilkas gali būti „bet kas“.

Šiuo atveju, Vilkas yra tas personažas, kuris įkūnija baimę – tamsos, aukščio, ar net pabaisą, gulinčią po lova. O mes, žmonės, susitinkame jį ir galime pasakyti: „aš tavęs nebijau“. Nors kai man buvo septyneri, aš žiauriai bijojau. Todėl ir mūsų vilkas bus baisus, toks, koks jis išties atrodo, žiūrint iš vaiko pozicijos – bauginantis, didelis žvėris. O ta baimė yra daug didesnė ir viską apimanti. Juk būnant viename kambaryje gali taip įsibauginti, kad ir fotelio pradėsi bijoti, ir lengvai patikėsi, kad spintoje kažkas sėdi.

- Kodėl šiuo atveju svarbiau statyti šiuolaikinio prancūzo Joëlio Pommerat „Raudonkepurę“, o ne klasikinę brolių Grimmų?

– Mes nuo to nepabėgsime: mergaitė turi būti šiuolaikinė. Kita vertus, sunku pasakyti, ar sprendimas būtų kitoks, jei remtumėmės klasikine pasaka.

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2019 m. kovas 25 d. 08:02 / Lina

Vienas geriausių spektaklių vaikams! Esam aplankę daug spektaklių, festivalių vaikams, tikrai sužavėjo: įtraukiantis, šiuolaikiškas, netgi su teatro vidumi supažindinantis, tiek mamai, tiek dukrai (6-metai) labai patiko!

2019 m. sausis 5 d. 19:31 / Genė

Buvau su anūke sausio 5d.Labai patiko, originalus, šiuolaikiškas, įdomus. Juk pasaka yra labai sena, aš užaugusi su ja. O aktoriai suvaidino puikiai, būtent šiuolaikiškai visuomenei ir tam, kas supranta meną. Tie, kurie nesupranta, tegul neina, nes jiems bėgiojimas koridoriais atrodė nuobodu. O iš tiesų interaktyvi pasaka visiems vaikams. Ačiū Jums už puikią nuotaiką, kurią suteikėte man ir anūkei. Kad daugiau tokių spektaklių, vaikai būtų kūrybiškesni, laisvesni, labiau savim pasitikintys.

2018 m. lapkritis 18 d. 16:49 / Inga

Tikrai geras spektaklis, žiūrėjom su dešimtmete, bet labai patiko. O jau vilkas - nuos-ta-bus!

daugiau