KAS NEBIJO VIRDŽINIJOS VULF

  • Režisierius

    Antanas JASENKA

  • Trukmė

    1 val. 10 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2021 m. gegužės 7 d.

  • N-14

Apie

Tai nėra egzorcizmo seansas, nors labai panašu. Nes ką gi daryti, jei jautiesi tarsi apsėsta? Apsėsta kito žmogaus, jo gyvenimo, jo kūrybos? Tas žmogus – tai Virginia Woolf, garsioji rašytoja, į kurią vis bandai įsikūnyti, kad galų gale išsilaisvintum. Tačiau to nepakanka – tam, kad seansas įvyktų, būtina negailestinga akistata su savimi. Nebijoti Virginios? Pirmiausia reikia nebijoti savęs. 

Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos. 

Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti

Neringa Bulotaitė

 

Spektaklio sukūrimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: teatras „cezario grupė“ ir OKT / Vilniaus miesto teatras

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Idėjos autorė ir aktorė — Neringa BULOTAITĖ
  • Pjesės autorė — Audra BARANAUSKAITĖ
  • Režisierius — Antanas JASENKA
  • Dailininkė — Giedrė BRAZYTĖ
  • Kompozitorius — Antanas JASENKA
  • Vaizdo projekcijų autorius — Džiugas KATINAS
  • Režisieriaus asistentė — Bartė LIAGAITĖ

Interviu

Aktorė Neringa Bulotaitė: teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to „kažko“ // Daiva Šabasevičienė, lrt.lt, 2013-02-06

Aktorė Neringa Bulotaitė: teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to „kažko“

Daiva Šabasevičienė, lrt.lt, 2013-02-06

 
 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorė Neringa Bulotaitė (g. 1960) yra sukūrusi nemaža įsiminusių vaidmenų režisierių Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Krystiano Lupos ir kitų spektakliuose. Ji yra ir viena iš monospektaklio žanro Lietuvoje pradininkių, dar 1991 metais kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite sukūrusi Jeano Cocteau spektaklį „Žmogaus balsas“. Naujausias jos darbas – monospektaklis „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ (režisierius – Antanas Jasenka) – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus parodytas vasario 22 dieną. 

– Kaip Tu atradai šitą medžiagą? Kuo Tau ji svarbi?

– Virginios Woolf romaną „Ponia Delovėj“ suradau vedama kūrybos alkio. Tai nutiko beveik prieš dešimtmetį, ir nuo tada mintis sukurti spektaklį Virginios Woolf tema manęs nepaliko. Tokia keista mano lemtis Teatre – kad išgyvenčiau, turėjau parūpinti darbo sau pačiai. Teatre siūlomi vaidmenys – trupiniai, o aš per daug smalsi, nekantri, kad išlaukčiau to „kažko“, išsvajoto. Apsidairau ir matau minias į mane panašių kolegų, kurie per savo karjerą sulaukia vos kelių rimtesnių vaidmenų.

Tačiau mūsų romanas su Virginia Woolf užtruko. Tiek kartų mėginta įveikti šią medžiagą, tiek žmonių bandyta užkrėsti šia idėja... Belieka stebėtis savo pačios ryžtu – nejau mintys materializuojasi?

Virginia Woolf man svarbi, nes parodė savo lobius ir net davė raktą, kaip juos atverti ir jais naudotis. Sudėtinga skaityti Virginios Woolf kūrinius neturint žinių apie ją pačią: „Mano sielos paslaptys, patirtys surašytos mano darbuose.“ Man taip nutiko su jos dienoraščiais, užtiktais gastrolių metu. Tada ir prasidėjo kelionė link jos.

Virginia Woolf patenka į geriausių pasaulio rašytojų šimtuką. O jeigu jos skambantis it krištolas, nuoširdus, vibruojantis „sąmonės srautas“ surezonuos su skaitytojo ir žiūrovo sąmone – gali nutikti kaip man. Tiesiog bus sunku išsivaduoti.

– Kokios naujos patirtys susitikus su Virginia Woolf? Ar įvyko naujų atradimų susitinkant su žiūrovais sunkiame teatro žanre – monospektaklyje?

– Džiaugiuosi, kad šis susitikimas su žiūrovais įvyks būtent Nacionaliniame dramos teatre, nes ilgą laiką po grūdelį rinkau informaciją, pojūčius, išraiškos galimybes... Kol vyko teatro rekonstrukcija, nebuvo galimybės čia pasireikšti, o tą įdirbį, apmąstymus tik šiandien, kaip ta sraigė, parsinešu namo. Šis spektaklis apie Virginią Woolf: vieni ją žino, kiti – visiškai nežino, vieni daugiau, kiti – mažiau... Tad dar kartą priminti jos asmenybę labai svarbu, nors tai įmanoma tiktai fragmentiškai. Kokia ji buvo, ką parašė, ką iškentėjo...

Besigilinant į šią asmenybę labiausiai jaudino tai, kad ji savo sveikatos sąskaita, priepuolių kaina sugebėjo sukurti didžiulius kūrinius. Įdomu buvo net galvoti apie aktorių įdirbį kuriant vaidmenį ir apie pačios rašytojos darbo koncentratą. Nesinori Virginios daryti šventąja, bet įsigilinęs į jos gyvenimą matai, kad žmogaus galimybės yra beribės. Viskas priklauso tik nuo to, kiek tu gali padaryti ir kaip tu gali padaryti. Visa galva pasinėrus, o ne kojų pirščiukais įbridus į kūrybą, tu gali sulaukti stebuklo.

Kuriant šį spektaklį aš galėjau ne tik priartėti prie Woolf asmenybės, bet iš tikrųjų profesinėmis priemonėmis patekti į jos vidų. Šis spektaklis suteikia galimybę ne tik sukurti personažą, bet ir įsigilinti į jo pasaulį.

Monospektaklis yra pokalbis su žiūrovu. Tai reiškia, kad aktoriaus partneris yra žiūrovas.

– Šiandien monožanras – ne naujiena. Bet kai Tu 1991 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre kūrei Jeano Cocteau „Žmogaus balsą“, į pagalbą pasikvietusi režisierę Ramunę Kudzmanaitę, buvo sensacingas atvejis. Neabejoju, kad ir šiandien šis kūrinys gerai nuskambėtų. „Žmogaus balsas“ buvo graži pradžia Tavo tolimesniame individualiame kūrybiniame gyvenime. Ką apskritai galvoji apie šį žanrą? Tu visada pasirenki labai sudėtingas temas, niekada nesivaikai populistinių temų.

– Kiekvienas monospektaklis – priartėjimas prie aktoriaus psichofizinių galimybių ribos, absoliutus savęs išsibandymas, susitikimas su pačiu savimi, priartėjimas prie tam tikros psichinės būsenos, kurios suvaidinti ar suimituoti negali. Tai turi įvykti iš tikrųjų. Manau, daugumai aktorių tai svarbu. Tai – ne transas, bet jau kažkas, dėl ko verta rinktis šią profesiją. Gal antgamtiško, ko nedažnai patirsi realiame gyvenime. Mano pasirenkamą medžiagą gal ir nulemdavo šitie dalykai, o gal tiesiog ieškodavau sau artimų temų. Sau, bet ne visada kitiems. Nekrošius, pažiūrėjęs „Jaseką“ apie aktorės profesijos dramą, pasakė: „Tema per siaura, kad būtų įdomi daugumai“. Kaip ir „Žmogaus balsas“, „Šaukštaveidė“ (spektaklis apie mirtį). Dabar – spektaklis apie Virginią Woolf taip pat adresuotas tiems, kurie girdėjo šį vardą.

– Kai dirbai Kaune, tuometinis dramos teatras garsėjo ypatingai stipriais aktoriais. Kokias asmenybes atsimeni iš savo jaunystės laikų? Su kuo teko artimiau bičiuliautis? Kas ir kodėl Tau imponavo?

– Teko laimė net tris sezonus priklausyti Kauno dramos teatro trupei. Tie ryšiai išliks, kol bus gyvas bent vienas kartu dirbęs kolega ar tiesiog to teatro darbuotojas. Visada su dideliu džiaugsmu peržengiu šio teatro slenkstį – juk grįžtu namo, į gimtuosius teatrinius namus. Aktoriai, su kuriais dirbta anuo metu – labai plati tema.

Teatras tuo metu gyveno kaip vieninga gausi šeima. Pažinau daugybę dabar jau legendų, kurie tada tiesiog buvo mano kolegos. Rūta Staliliūnaitė, – su ja jau pirmaisiais po Konservatorijos metais tapome vieno vaidmens dublerės Shakespeare`o „Ričarde II“, kurį režisavo Jonas Vaitkus. Žinoma, dabar tai skamba šiek tiek anekdotiškai. Mums, jauniems, tai buvo didžiulis išbandymas, o žiūrovams?..

Staliliūnaitė – nepaprastos vidinės kultūros, etikos nešėja. Įsiminė jos poelgis po „Žmogaus balso“ gastrolių Kaune. Ji atėjo į mano spektaklį, kuriame kažkokiu būdu atsidūrė neblaivus žiūrovas, kuris spektakliui baigiantis jau pradėjo garsiai reikštis. Iškart po spektaklio ji užlipo į sceną prie manęs ir labai susijaudinusi visų žiūrovų vardu atsiprašė manęs. Buvau ne tiek to girtuoklėlio, kiek Rūtos kalbos paveikta, nes tai virto vos ne manifestu apie aktoriaus darbą, pagarbą jam ir kaltę, kurią ji pajuto.

Nemažai partneriavome su Algimantu Masiuliu. Esu gavusi iš jo tiek nuostabių palinkėjimų, surašytų dar nuostabesnėse dailės knygose. Buvo be galo apsiskaitęs, smalsus, vaikščiojo šiek tiek pakilęs nuo žemės. Idealistas, bet ne optimistas.

Buvau pavergta Doloresos Kazragytės aktorystės. Visa, ką ji vaidino, man buvo tobula. Gal todėl taip norėjosi ją atkartoti. Tai nutiko dar būnant Studijoje, nes mes pamažu pradėjome įsilieti į spektaklius. Štai tada aš ir sugalvojau tapti Doloresos dublere Gorkio „Paskutiniuosiuose“. Kadangi Vaikus palaimino šitą idėją, pradėjau repetuoti. Nors taip ir nedebiutavau, bet repetavau su legendiniu Antanu Barču – nepaprastai nuoširdžiu, pagarbiu partneriui aktoriumi. Tokios šilumos artimam teatre tikriausiai nebuvau sutikusi.

Dar viena istorija, nors jų – daugybė. Jau dirbau Vilniuje. Vaikščiojau su savo vaiku po Kauno Karo muziejaus sodelį. Kitas vaikutis neužilgo turėjo gimti. Galvoje jau sukosi mintys apie naują pjesę, kurią buvau suradusi. Pro šalį ėjo Danutė Juronytė. Pasisveikinome, įsikalbėjome, pasidalinau savo darbo planais. Ji nuoširdžiai nustebo: „O galima ir taip? Pačiai siūlyti?“ Patvirtinau, gal net paskatinau, ir neužilgo Danutė pradėjo kurti spektaklius Kauno dramos teatro scenoje. Štai toks sutapimas.

– Kokie Tau vaidmenys išlieka kertiniais ir kodėl?

– Iki dabar branginu visus potyrius, susijusius su dramos opera „Strazdas – žalias paukštis“. Daug atidaviau, bet ir labai daug gavau iš šio spektaklio. Pirmą kartą bendravau su žiūrovais per vokalą labai sakralia panteistine tema. Labai svarbus momentas – drąsa, nes pati pasisiūliau į tą vaidmenį. Svarbių vaidmenų nebūta daug, didžioji dalis – mano inicijuotų. Labai vertinu tuos vaidmenis, kuriuos tobulinant su manimi kas nors dirbo. Žinoma, gali pati kurti, bet visai kitas dalykas, kai kas nors ateina ir lipdo iš tavęs, kreipia, kai turi įgyvendinti kito žmogaus užduotis. Tada ir įvyksta, matyt, tie svarbieji poslinkiai aktoriuje. Tokių susitikimų buvo nedaug, bet jie buvo. Jeano Anouilh’o „Antigonė“ (Antigonė, Ismenė, Auklė – Jono Vaitkaus 1986 pastatyme), „Pati pradžios pradžia“ (abiejų režisierius – Jonas Vaitkus), monospektaklis „Šaukštaveidė Stainberg“ (režisierė – Marija Misiūnaitė, kurią pakviečiau ir kuri taip profesionaliai prisidėjo prie mano vaidmens sukūrimo). Susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi – tai visai kitoks teatras, kurį reikėjo perprasti ir veikti jame pagal jo taisykles („Idiotas“, „Borisas Godunovas“). Režisierius Krystianas Lupa – lyg pasąmoniniais keliais atveriantis tavo vidų ir suteikiantis naujas egzistavimo scenoje galimybes („Didvyrių aikštė“).

– Esi drąsi, atvira, teatru gyvenanti aktorė ir tuo ypatingai išsiskiri iš kitų kolegų. Tai – gal net ne drąsa, o atviras kūrybinių idėjų, sąžiningų teatrinių sprendimų alkis. Tu visą laiką kovoji prieš rutininį, biurokratinį teatrą. Aktoriai Tavimi didžiuojasi, nes visa tai darai kūrybinių idėjų vedama, o ne tiesiog kam nors nepagrįstai priešiniesi.

– Mano tikslai, norai išlieka stabilūs – kurti. Kaip ir daugumos kolegų – tikiu. Nesu kovotoja, bet stengiuosi šią žinutę perduoti tiems, kurie „vairuoja“ mūsų teatrą. Kad visi, net ir tie, kurie neišdrįsta to pasakyti, turėtų tokią galimybę. Arba bent padrąsinti, nes teisę kurti turime visi.

– Kodėl aktoriaus profesija – ypatinga?

– Gal todėl, kad vaizduotė – viena pagrindinių jos sudedamųjų dalių. O vaizduotės galia – neišmatuojama. Kartą žiūrėjau pro langą į debesis ir mąsčiau šia tema. Supratau, kad šios profesijos dėka tu ne tik gali persikelti ten, kur nori, pavyzdžiui, ant debesų, bet visa tai perteikti ir žiūrovui. Nekalbu apie galimybę pabūti kito žmogaus kailyje. Sugebame taip „išlankstyti“ savo vidų, jog dažnam aktoriui net nepavyksta pasenti.

– Kada įvyksta sakraliausios šios profesijos akimirkos?

– Manau, akimirka, kai keli šimtai ar kelios dešimtys žiūrovų žiūri į tave, ir jų dėmesys – intensyvus, nes jiems tu esi svarbus. Tai – jau sakralu. Tų akimirkų mūsų darbe galima pririnkti ir daugiau – tai net ir teksto analizė, kai staiga nušvinta kas nors svarbaus, kai eini namo po spektaklio ir staiga stabteli prie tuščios scenos, kurioje ką tik įvyko labai svarbūs tavo paties ar kolegų atsivėrimai. Juk sakralumas slypi mumyse – kiek jo turi, tiek ir jauti.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2024 m. gegužė 5 d. 13:21 / Lina

Šis mono spektaklis yra apie teatrą, aktorių, žiūrovą ir jo santykį su teatru. Virginios Woolf gyvenimo fragmentai ir romano Ponia Delovėj ištraukos tampa metonimine teatrine priemone pasakoti aktorės asmenininę teatro ir jos gyvenimo (teatre) istoriją, iš dalies suprasti, kas yra teatras. Kita vertus, aktorės asmeninis pasakojimas, perpintas su Woolf ir ponios Delovėj gyvenimu, tampa (meta)metoniminiu pasakojimu apie mus visus. Kitas dalykas, riba/ įtampa tarp gyvenimo ir meno taip, kaip ji aktualizuojama spektaklyje, tampa įdomiu teatriniu komentaru apie teatrą. Šis reiškinys apie teatrą ir teatrališkumą ir self-performance yra labai įdomus. Dar vienas dalykas, jei suvaldyta tokia sudėtinga medžiaga, kaip Virginia Woolf, būtų įdomu, jei Neringa Bulotaitė imtųsi kitos autorės, tarkime, Sylvia Plath arba Katherine Mansfield. Taip pat kas man paliko įspūdį, kad spektaklis atgręžia žiūrovą į autorių, nes paprastai, autorius kaip ir nelabai svarbus, svarbus yra tekstas kaip tam tikra sistema ir jo kontekstas, bet Neringa Bulotaitė imasi autorės ir per jos gyvenimą ir kūrybą (per)kuria save, kaip kūrėją, ir tuosyk - žiūrovą. Dėl Septimo, suprantu pasirinktą interpretaciją, bet Septimas yra taip pat iš karo lgrįžęs kareivis, tiesiogine ir labai brutalia šio žodžio prasme.

2024 m. vasaris 7 d. 10:24 / Valdas

Minimaliai maksimalu: kompaktiškas, lakoniškas, tačiau Virginios Woof esmę iš gilumos išduodantis tekstas. Nepriekaištiga scenografinė multimedija, vulfiškai pateiktas šviesų dizainas. O svarbiausia - aktorės Neringos Bulotaitės neegzaltuotai, be patoso, tačiau su aistros ir frigidiškumo, su choleriniais ir melancholiniais blyksniais perteikiamas tekstas, kurio intonacijose ir pauzėse matai ir jauti pačią Virginią Woof.

2023 m. lapkritis 13 d. 11:44 / Diana

Labai geras sprendimas eiti per asmeninį santykį su rašytoja, tai suteikia autentiškumo, tikrumo ir originalu. Patiki aktorės nuoširdumu. Nemažai apsinuoginimo tokio nepritraukto ir tai tikrai stiprioji spektaklio pusė. Detalės, tokios kaip pasakojimas apie knygų pirkimą ar nuorodą į islandų filmą (greičiausiai „Kariaujanti moteris“) dar labiau sustiprina šį įspūdį. Mozaika sudėliota tarp asmeninio santykio su rašytojos pagrindiniais biografijos faktais visą pasakojimą sujungia voratinklio gijomis į visumą, gerai, kad jos nėra per ilgos ir ištęstos. Tik esmė – visa kita paliekama žiūrovų apmąstymams. Man patiko video technologijų panaudojimas tiek pradžioje, tiek pabaigoje. Pabaigoje ypač stiprūs tie keli Virginijos veidai. Tos kaukės, kurias dėvėjo pati Virginija, kurias mes visi dėvim. Labai įtaigus Neringos balsas. Gal tik su Septimu trūko natūralių jungčių ir kažkokio organiško perėjimo. Tačiau nežinau, kaip kitaip tai būtų galima realizuoti. Gal užsidėjus Septimo skrybėlę ir paltą versti lauk savo sielos juodulius, kaip tą darė Virginija savo kūriniuose. Nežinau. Atskleisti Virginijos asmenybę, tokia sudėtingą, tokią daugiaplanę, ligotą, košti per savo išgyvenimus, emocijas, nerimą labai sunki užduotis. Šaunuolė Neringa, kad išdrįso imtis tokio sunkaus iššūkio: bandymo suprasti Virginiją, bandymo suprasti save. Jai tikrai gerai pavyko, pjesės tekstas taip pat puikus. Ir uždegta žvakutė buvo labai gražu...