Laurynas Adomaitis. FERMENTACIJA Premjera
- Režisūra
-
Trukmė
3 val. (dviejų dalių)
-
Salė
Didžioji salė
-
Premjeros data
2025 m. balandžio 10 d.
-
N-16
Apie
Kūrėjai
- Režisierius — Antanas OBCARSKAS
- Scenografė — Lauryna LIEPAITĖ
- Kostiumų dailininkas — Juozas VALENTA
- Kompozitoriai — Vidmantas ČEPKAUSKAS, Philipp LAUER
- Choreografas — Mantas STABAČINSKAS
- Vaizdo projekcijų autorius — Ričard ŽIGIS
- Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
- Režisieriaus asistentas — Deivydas VALENTA
- Prodiuserė — Lukrecija GUŽAUSKAITĖ
Vaidina
- Jie — Martynas NEDZINSKAS
- Danilas — Giedrius SAVICKAS
- Fatima — Teklė BAROTI
- Fatima — Vaidilė JUOZAITYTĖ
- Bakterijos — Vytautas ANUŽIS
- Kurjeris — Algirdas GRADAUSKAS
- Kurjeris — Arūnas SAKALAUSKAS
- Sofija — Vaiva MAINELYTĖ
- Vyras - Gėlytė (Sofijos rūpestis) — Ramutis RIMEIKIS
Recenzijos
Kai fermentacija sustoja Dovilė Zavedskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt, 2025.04.23
Režisierius Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristatęs premjerą – spektaklį „Fermentacija“ pagal filosofo Lauryno Adomaičio pjesę, vėl kartoja savo mėgstamą klausimą pasauliui: kodėl žmogus jame užima tiek daug vietos, kas jam šitai leido?
Spektaklyje „Raganosiai“ išstūmęs žmogų iš miesto ir užleidęs jį raganosiams, „Pjesėje gyvenantiems išnykimo laikais“ tyrinėjęs žmogaus vietą gyvūnų ir augalų karalystėse, „Fermentacijoje“ Obcarskas nuo eukariotų suka prie prokariotų ir neria į bakterijų karalystę. Neria tiesiogiai – spektaklio pabaigoje veiksmas vyksta milžiniško sūrio viduje. Tiesa, man šis sūris reiškė ir ką kita: šių laikų žmogui taip baisu to pasaulio, kurį pats susikūrė, kad, užuot ėjęs į darbą, jis pasislepia sūryje ir ten tūno, manydamas, kad bakterijos bus nusiteikusios palankiau negu žmonės.
Įdomu tai, kad bakterijų karalystei atstovaujantis aktoriaus Vytauto Anužio kuriamas personažas šioje tikrovėje atrodo visiškai organiškai. Jį stebint nė karto nekyla klausimas, kodėl jis vaidina bakteriją, kaip patikėti jo bakterine prigimtimi, ką dabar su juo daryti. Tuo teatras ir ypatingas – žmonės jame tiki neįtikėtinais dalykais.
Ir šitas tikėjimas tokiomis neįmanomomis kategorijomis, kaip kad V. Anužis, virtęs bakterija, arba kaip kad sprendimas apskritai susitelkti į bakterijų identiteto klausimą, sudaro sąlygas žiūrovui atsitapatinti nuo savo žmogystės. Suvokti ją iš šalies. Tarsi išeiti iš savęs, pasitraukti nuo savo buvimo ir apsižiūrėti, kas čia vyksta. Man rodos, tai viena sudėtingiausių kelionių, į kurias gali pakviesti teatras. Klausimas tik, ką toje kelionėje jis su mumis daro ir ar nepalieka vidury kelio, niekur taip ir nenuvedęs. Prie šio klausimo dar sugrįšime.
LNDT didžiojoje scenoje – scenografės Laurynos Liepaitės sukurta raugykla su krautuve. Jos šeimininkas (aktorius Giedrius Savickas) turi asmeninių ryšių su bakterijomis – jis jas girdi, moka su jomis kalbėtis, domisi jų poreikiais. Šiaip gyvenime jis užsiima daržovių ir gėrimų fermentacija. Įvairiais raugintais produktais domisi visa šio spektaklio visuomenė – kažkas raugykloje dirba, kažkas joje apsipirkinėja, kažkas į ją veža siuntinius.
Bet staiga raugyklos likimas pakimba ant plauko: sustoja fermentacijos procesai. Kopūstai užraugti – bet nerūgsta. Bakterijos apsimeta mirusiomis, nors yra gyvos. Tiesiog užsispiria ir sunaikina žmogaus svajonę apie fermentaciją. Šio sustojusio proceso fone netikėtai šauna mintis apie žmogaus pavydą bakterijoms – juk jis, ko gero, sunkiais laikais irgi norėtų apsimesti negyvu.
Iš tiesų kūrinyje egzistuoja visos sąlygos įvykti paties spektaklio fermentacijai, bet, paradoksalu, kyla jausmas, lyg ir jame procesai būtų sustoję. Šeimininkas vis gauna slaptus siuntinius, susijusius su genų inžinerija, vis ruošiasi kažką daryti, bet galiausiai arba tiesiog už durų viduriuoja, arba maitina duona savo mėgstamiausią lankytoją (aktorius Martynas Nedzinskas).
Bakterijos ruošiasi perversmui, grasina žmogui, bet galiausiai tiesiog kažką kalba ir kalba, ir kalba. Veikėjai vis dalinasi, kam kuri raugyklos pusė priklauso, bet taip ir nepasidalina. Santykiai vis bando megztis, bet įstingsta kažkokioje keistoje vakuuminėje tyloje. Veikėjai vis mėtosi tarp bakterijų karalystės aktualijų, daržovių ragavimo, filosofavimo apie gyvenimą ir žmogiškąjį ego, bandymo kažką mylėti, kažkaip juokauti... Lauryno Adomaičio dramaturgijoje dalykai nori vykti, bet yra tarsi įstrigę, lyg patys lauktų geresnių laikų ir tas laukimas truktų visada. Iš tiesų įdomus efektas, nežinia, sąmoningas ar netyčinis: pjesė nesifermentuoja.
Vis dėlto L. Adomaičio kūrinys sudaro sąlygas gimti puikiam aktoriaus M. Nedzinsko vidiniam benamiui. Tokiam, į kurį žiūri ir nesupranti: ar tai – žemiausia intelektinės gyvybės forma, ar kaip tik pati aukščiausia? Iš šios gyvybės akių į mus spokso totali, viską jau apgalvojusi, išbandžiusi ir nuo visko visiems laikams atsitraukusi beprasmybė. Tiek dramaturginė, tiek aktorinė M. Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.
M. Nedzinsko veikėjo dalyvavimas pokalbiuose tuos pokalbius taip įžemina ir taip genialiai atima iš jų kilniąją reikšmę, kad po jų visų lieka spengti kažkas tokio visiškai gryno, kaip jo ištartas „NIMALONU“. „Nimalonu“, – sako M. Nedzinsko veikėjas, kai aktorės Vaidilės Juozaitytės vaidinama Fatima jam išrėžia, kad jis kaip žmogus neturi jokios vertės. Ištara „nimalonu“ charakteringai apibrėžia ir šiandieninę mūsų visuomenės būklę.
Vaivos Mainelytės Sofija ir Ramučio Rimeikio Vyras-Gėlytė įkūnija kitą visuomeninį polių – absurdiškąjį, niekinį buvimą: visą spektaklį jie ragauja raugintus kopūstus iš stiklainio. Lėtas, sureikšmintas, išdidintas tasai ragavimas. Turbūt specialiai toks didelis, kad nesimatytų kiti gyvenimo nemalonumai.
Nesu tikra, dėl kokių priežasčių šiam spektakliui reikėjo didžiosios scenos. Gal irgi kad ko nors nesimatytų. Tapo jau tradiciška didelėse scenose konstruoti nedidukus kambarius ant ratukų ir juos stumdyti pagal poreikį. Žiūrėdama „Fermentaciją“ galvojau ir apie lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio, ir apie argentiniečių trupės „Grupo Marea“, ir apie daugelį kitų darbų, pasižyminčių analogiška scenografine idėja. Panašu, kad mūsų žmogiškumui yra baisu tos didelės erdvės ir jis desperatiškai puola apstatyti horizontą savo mažais statinėliais, pridėlioti jame įvairiausių daikčiukų, kamuolių, tarp kurių galėtų tvyroti ar slėptis.
Cituojant tapytoją, skulptorių Willemą de Kooningą, „turinys – tai kažko šmėstelėjimas, žaibiškas susidūrimas. Pats turinys visuomet labai labai mažytis.“ Iš tiesų „Fermentacijoje“ galima pajusti tą bakterijų, stiklainių, realų kvapą skleidžiančių daržovių ir filosofinių idėjų daugybę, kurioje kažkur tyliai skamba mažutis turinys apie didelį dalyką – faktą, kad nei orchidėjų, nei vienaląsčių, nei daugialąsčių gyvenimas mums niekada nepaaiškės.
Bet grįžkime prie klausimo apie kelionę, į kurią žiūrovą kviečia „Fermentacija“. Ar ji kur nors jį nuveda? Mažiausiai – iki didžiojo sūrio. Bet iš tiesų, man rodos, ji nusiveda jį kartu pastoviniuoti, pasižiūrėti į visą tą absurdišką humanoidišką iteraciją iš šalies, neįsitraukiant. Tai gali suveikti kaip antialerginiai vaistai mūsų realybei, kurioje kiekvieną dieną viskas verčiasi 360 laipsnių kampu.
Bet gali suveikti ir kaip trys valandos mindžikavimo vietoje, egzistenciškai svarstant įvairių gyvybės formų būtį. Kai esame pervargę nuo sodrių temų, tai gali būti ir neregėtai malonu, ir visai atvirkščiai – truputį prėska. Galbūt čia būtų tinkama vieta pajuokauti ir prisiminti Aristotelio įžvalgą apie meno prasmę visuomenėje – anot jo, menas apvalo ir yra naudingas visų pirma mediciniškai. „Fermentacija“ irgi neabejotinai naudinga mediciniškai: gal kas iš žiūrovų grįžęs namo užsiraugs agurkų ir raugdamas suvoks dalykų esmę.
Neužrūgęs pasaulis // Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt,
Seniausia mums žinoma odos tatuiruotė puošia 1991 m. Austrijos Alpėse rasto Ecio (Ӧtzi) mumiją, datuojamą 3300 metų prieš mūsų erą. Kūno piešinių menas, perėjęs galybę skirtingų periodų, vertinimų ir vidinių išraiškos virsmų, yra neatsiejamas nuo žmogaus nuolatinio noro ženklinti, modifikuoti savo kūną. Vienas naujausių odos piešinių stilių – ignorant (neišmanėlių, nemokšiškos) tatuiruotės.
Išpopuliarintos praėjusio amžiaus pabaigoje, paryžiečio grafičių menininko Fuzi, šios „neišmanėlės“ išsiskiria savo tyčiniu skurdumu, estetinių nuostatų nepaisymu. Iš dalies užgimusios kartu su masinėje prekyboje pasirodžiusiais tatuiravimo aparatais, suteikusiais galimybę bet kam tatuiruotis, kad ir namuose surengto vakarėlio metu, jos tapo ironiško ir sarkastiško požiūrio simboliu. Tuo pat metu piešiniai kritiškai komentuoja ir patį žvilgsnį į „atsakingą“ tatuiruotės, kaip „ženklo visam gyvenimui“, pasirinkimą, taip pat nusispjauna į bet kokius „grožio standartus“, tampa savireferentiniai. Net būtų galima teigti, kad tokios tatuiruotės idealiai perteikia žmogaus reakciją į aplink vykstantį gyvenimą, paskutiniu metu dažnai panašėjantį į absurdo teatrą.
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Galėjau pradėti tekstą tiesiog nuo šios sąvokos, bet mąstant apie Antano Obcarsko spektaklio „Fermentacija“ premjerą, neapleido jausmas, kad absurdas čia liko labiau kaip pasiteisinimas. Ne kartą kalbėjęs apie tai, kad teatras turėtų kuo labiau atsiverti, būti prieinamas, pritraukti platesnį ratą žiūrovų, vienas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovų pagaliau gavo savąją progą pasisveikinti su Didžiąja scena ir jos gausia publika. Paėmęs jau triskart meninio bendražygio Lauryno Adomaičio pjesę, režisierius žadėjo komišką spektaklį apie nedidelę raugyklą-gastrostudiją, kurioje, sukilus bakterijoms, rūgimo procesai nustoja vykti.
Pjesę įkvėpusi tikroji „Fermentation générale“ įsikūrusi Paryžiaus centre. Jos fasadą, iškabą, dalį interjero kruopščiai atkartojusi ir net „Michelin“ žvaigždute įvertintais konservais spektaklį papuošusi scenografė Lauryna Liepaitė veiksmo erdves padalijo į šešiakampes, molekulių formas primenančias mobilias aikšteles. Jų judėjimas, įvairios konfigūracijos, taip pat Ričard Žigis sukurtos video projekcijos, ištuštėjusioje scenoje staiga tik ekrane įvykstantis pokalbis, vis įsimaišančios Vidmanto Čepkausko muzika užpildytos ir Dainiaus Urbonio apšviestos „reivo“ scenos – viskas primena LNDT sezono atidarymo premjerą „Quanta“, tik blankiau ir ne taip prabangiai.
Jei lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Quantoje“ judančiose vaidybos aikštelėse susipynė teatras ir fizika, tai „Fermentacijoje“ susiduria drama ir biologija. Kaip ignorant tatuiruotė, Obcarsko spektaklis tampa negrabiu meninės formos kontūru, tik jis nei ironiškas, nei savitas. Deja, tiesiog tuščias.
Galima būtų kaltinti pjesę, kuri nors labai detaliai įsigilina į fermentavimo procesus, tačiau, kuriant neva absurdiškus siužeto posūkius, visiškai apleidžia savo herojus, daugumą naudoja kaip „plikas funkcijas“. Vis dėlto, jei režisierius pasirenka dirbti su tokia medžiaga, jis turi ieškoti ir rasti savo temą, nesislėpti vien už vizualinių sumanymų, kurie savo prigimtimi neveikia taip, kad „už ausų“ ištemptų spektaklio turinį.
Paryžiaus raugykloje dirba tik vyrai, tuo metu Adomaičio sukurtoje gastrostudijoje Danilui (aktorius Giedrius Savickas) prekiauti padeda Fatima (balandžio 12 d. ją vaidino Vaidilė Juozaitytė). Kartu su Martyno Nedzinsko kuriamu personažu Jie, ši trijulė bando spręsti (ne)veikiančių bakterijų, vaidinančių Vytautą Anužį, problemą. Ir, iš vienos pusės, daugiau nieko nevyksta. O iš kitos gi, vaidybos aikštelėse įrengtų televizorių ekranuose vis matyti tiek prancūzams, tiek šiuo metu visam pasauliui būdingi protestai ir čia Anužio suvaidintas „protesto dalyvio interviu“.
Tad kas ir ar apskritai kažkas slypi už dramoje išrašytų bei į sceną perkeltų įvaizdžių, ženklų, situacijų? Bijau, kad nė vienas atsakymas nebus palankus kūrėjams, nes problemiškiausias čia atrodo pats išeities taškas. Bakterijų streikas ir reikalavimas lygių teisių nesuveikia kaip paradoksali ar absurdiška situacija, jei į ją žvelgiame iš bakterijų žiūros taško.
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kaip diskusijoje „Auditorija tiria“ sakė VU Gyvybės mokslo centro Biomokslų instituto direktorė prof. Eglė Lastauskienė, bakterijų pirminis tikslas yra – kaip ir visa ko Žemėje – išgyventi. Skirtingai nuo pjesės pamatinio suvokimo, kad vieni išgyvena kitų sąskaita sudarydami naujus valdžios mechanizmus arba „pasiduodami“ ir pereidami į kitą barikadų pusę, esminis išgyvenimo instinktas nereiškia, kad būtina susikoncentruoti į tai, kas neleidžia gyventi, o kaip tik ieškoti gyvasties nepaisant bet kokių trukdžių.
Be to, nežinau, ar bereikia aiškinti, kad sumanymas „o kas DAR gali pareikalauti lygių teisių?“ savaime atrodo nekorektiškas, bent jau tokia jo forma. Teiginys, kad žiūrovui prireiks „ekstremalios empatijos“ leidžia tik kilstelėti antakius – argi tai nėra tiesiog empatija? Taip užgimsta prastas poskonis, ypač jei leisimės lyginti aprašomus bakterijų streikus su kova už moterų teises. Tą gali sugestijuoti pasirinkimas įvesti moteriškos lyties personažą ir suteikti atskirą mizansceną jos „individualumą“ skelbiančiam monologui. Bet ir čia atsliūkina požiūrio bėdos, nes stebint aktorę ir klausantis tekstų, skaudžiai girdėti vyriško žvilgsnio suformuota moters mąstysena, neleidžianti nei publikai, nei (atrodo) pačiai aktorei įtikėti nuo scenos tariamais žodžiais.
Kalbėdami apie šias problemas net pamirštame dar vieną užkoduotą konfliktą, kurį ignoruoti pasirenka režisierius. Danilas (vardas kilęs iš hebrajiško Daniel – Dievas mano teisėjas), dažnai cituojantis Talmudą, įdarbina moterį, prisistatančią bene išskirtinai arabiškos kilmės vardu, ir išnaudoja jos mokslininkės statusą savo siuntiniams gauti. Suprantama, kad nereikia scenoje vaidinti žydų ir arabų, bet konfliktas yra neišvengiamas, todėl stebint spektaklį – nori to ar nenori – tenka imtis interpretacijų, bandyti užkamšyti spragas. Tas pats nutinka ir su personažu Jie, kuris pirmiausiai asocijuojasi su nebinariniu įvardžiu, tačiau ilgainiui spektaklyje lyg ir ima atspindėti tiesiog beveidę, kvailoką „daugumą“, einančią paskui tuos, kurie imasi vedlio vaidmens. Panašiai kaip ir raugintų kopūstų „gerumu“ savo gyvenimą matuojanti vyresnė pora (Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis), pamirštanti apie bet kokias išorinio pasaulio problemas, jei tik rūgimas buvo geras.
Matyt, čia būtų tikslinga iškelti klausimą: tad ką gi scenoje vaidina aktoriai? Tikriausiai vienintelis turintis konkrečią personažo liniją yra Nedzinskas, savo vaidmenį suvėręs kaip fizinės išraiškos, atsainaus ir ne iki galo nuovokaus tipažo vaizdavimą – to dažnai neužtektų pilnatūriui spektakliui, bet puikiai pakanka improvizacijai, kuria, kartais atrodo, ir grindžiama visa scenoje likusi gyvybė. Dėl to savo šlovės momentų atranda ir Savickas, kuris galėtų sau leisti beveik kiekvieną pasirodymą scenoje paversti dar ir dar vienu komerciniam teatrui būdingu numeriu. Tačiau nei jis, nei Nedzinskas šios ribos, kurią abu tikrai gerai supranta, neperžengia, galbūt taip apsisprendę net labai sąmoningai.
Scena iš spektaklio „Fermentacija“, režisierius Antanas Obcarskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
It kurjeriai scenoje bandydamas „pristatyti džiaugsmą“ ir tiesiog papasakoti istoriją, išsakyti viską tiesiai „kaip yra“ (o taip ir tvirtino diskusijoje), režisierius Antanas Obcarskas neįvertino savo įgūdžių. Kai supranti, kad spektaklyje publika atkunta tik nuo juokelių apie žarnas ir tualetą, – neteisi žiūrovų. Klasikiniai, kad ir pigūs, „pajuokinimai“ suveikia, nes aktoriai puikiai žino, kaip juos reikia atlikti; problema čia yra ta, kad tik tokie juokeliai šiame spektaklyje pavyksta.
Obcarskas didžiąją dalį savo teatrinių žinių įgijo ne profesijos studijose, o būdamas šalia statančių režisierių. Per asistavimo praktiką amato yra išmokęs ne vienas kūrėjas, tačiau tokiame kelyje labai svarbu toliau kaupti žinių bagažą. Rinkdamasis vis mažiau scenai patogias ir parengtas medžiagas, pretenduodamas į savitas taisykles turinčius žanrus, Obcarskas juos pirmiausia suvokia per literatūrą ir gyvenimišką patirtį, tačiau ne teatro teorinį ir praktinį pagrindą.
Tuo jo pasitelktos išraiškos priemonės vis labiau atkartoja jau matytus sceninius sprendimus. Dar daugiau, tokie instagraminiai vaizdeliai kuria savitikslius „ėjimus“, pavyzdžiui, vaidybos aikštelė maksimaliai priartinama prie publikos tam, kad kuo didesnė dalis auditorijos galėtų užuosti trendinančių kimčių kvapą. Arba spektaklio pabaigoje į salę atkeliauja milžiniškas kamuolys-balionas: kai kuriems pirmą kartą matytas socialinių tinklų storiuose, peršokdamas spektaklius šis vaizdinys kelia asociacijas su neseniai socialinėse medijose mirgėjusiais kadrais iš Alexanderio Ekmano „Žaidimo“ („Play“) Paryžiuje.
Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis. Ir čia nėra jokios mistikos, nes ta tuščia erdvė pati baudžia jos nesuvaldžiusius.
Nuotrauka iš viešos Instagram paskyros: ignorant_tattoos
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Jūratė Visockaitė: „Akiplėša“, „Chroma“, „Fermentacija“ – jaunų kūrėjų akiplėšiškumas ir bejėgiškumas // Jūratė Visockaitė, 15min.lt, 2025-04-14
Jūratė Visockaitė: „Akiplėša“, „Chroma“, „Fermentacija“ – jaunų kūrėjų akiplėšiškumas ir bejėgiškumas
Jūratė Visockaitė, 15min.lt, 2025-04-14
Seniai seniai, dar 2003 m., režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografė Jūratė Paulėkaitė istorijoje apie Romeo ir Džuljetą užminkė duoną ir išminkė įstabų virtuvės vaizdą ir turinį. Ana fermentacija išskyrė energiją, kuri nenyksta iš atminties iki šiol. Trijų veiksmų parduotuvės istorijoje nuodugniai susipažįstame su pardavėjais ir pirkėjais, su jų teorijom apie sveiką maistą ir vos ne pasaulio sutvėrimą. Premjeroje „Fermentacija“ (LNDT, balandžio 10 d.) taip pat labai daug vietos ir laiko skiriama aplinkai nupiešti ir įveiklinti: kambariai nuolat išsiskiria ir susilipdo, o kameros akis išdidina ne tik veidus, bet ir sloiko su kopūstais dugną (scenografė Lauryna Liepaitė, vaizdo projekcijos Ričardo Žigio).
Trijų veiksmų parduotuvės istorijoje nuodugniai susipažįstame su pardavėjais ir pirkėjais, su jų teorijom apie sveiką maistą ir vos ne pasaulio sutvėrimą. Taip, tavo apetitas išties sužadinamas – pasižadi rytoj pat nusipirkti raugintų kopūstų... Ir tiek žinių. Aiman, dramaturgo Lauryno Adomaičio neįmanomai ištęstas minties rauginimo procesas lieka, kaip jis teigia, ilgai brandintame manuskripte. Tam procesui, mano galva, labai tiktų grifas „Vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams“. Režisierius Antanas Obcarskas, ištikimas L. Adomaičio draminių traktatų ginklanešys („Alisa“, „Boksas“), derina pafilosofuoti linkusią dramą su komedijos pliūpsniais. Kaip atskiras smagus intarpas įsukama nukaršusių kopūstų pirkėjų pora (aktoriai Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis). Kur kas smagiau žiūrovas pasilinksmina sulaukęs Giedriaus Savicko ir Martyno Nedzinsko dueto – pastarojo girtuoklėlio vaidmuo nugludintas iki panagių (nors jo intymus pokalbis vien vaizdo įraše su Fatima dramaturgiškai netikėtas, iškrentantis).
Į komiškos utopijos sferas linkstama vėluojant, dirbtinai – Bakterijai (akt. Vytautas Anužis) įprasminti vis dėlto negana unitazo, šviečiančios apykaklės ir postringavimo apie tai, kad žmogus privalo keistis, fermentuotis. O finalinis vaikiškas dviejų draugužių prasmegimas didžiuliame sūrio luite išvis sunaikina bet kokias pastangas į komediją įterpti ką nors svaresnio nei elementarus rūgimas. Lieki it musę kandęs.
Interviu
Aktoriai Vaiva Mainelytė, Giedrius Savickas ir Vytautas Anužis – apie „Fermentaciją“ // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2025-04-08
Aktoriai Vaiva Mainelytė, Giedrius Savickas ir Vytautas Anužis – apie „Fermentaciją“
Daiva Šabasevičienė, 15min.lt
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta paskutiniai pasiruošimo „Fermentacijos“ premjerai darbai. Spektaklį pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę stato režisierius Antanas Obcarskas. Žiūrovai Didžioje scenoje pamatys nedidelę gastrostudiją, prekiaujančią raugintais produktais, kurioje įvyksta biologinė revoliucija. Gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą. Jos piktos. Bakterijoms gana išnaudojimo, jos nori lygių teisių ir grasina pasauliui. Artėjant premjerai, aktoriai Vaiva Mainelytė, Giedrius Savickas ir Vytautas Anužis dalijasi mintimis apie vaidmenis ir spektaklio temas.
Vieną iš nuolatinių gastrostudijos klienčių vaidinanti LNDT aktorė Vaiva Mainelytė prisipažįsta, kad kol neperskaitė šios pjesės, niekada nesusimastė apie tokią didelę bakterijų reikšmę. „Dabar tenka susimąstyti daug plačiau. Mano vaidmuo – Sofija. Jos Vyras-Gėlytė (aktorius Ramutis Rimeikis) turi priklausomybę nuo raugintų kopūstų. Jis kenčia ir aš kenčiu, – jis visą laiką reikalauja, kad neščiau tuos kopūstus...“, – sako aktorė.
„Man didžiausia dovana – vaidinti kartu su Vaiva Mainelyte ir Ramučiu Rimeikiu. Aš stengiuosi išnaudoti šį laiką. Šie aktoriai pilni įdomiausių istorijų apie teatrą. Jų gali klausyti ir klausyti... Tų istorijų – kiek bakterijų mūsų žarnyne“, – sako aktorius Giedrius Savickas, vaidinantis Danilą.
O Bakterijų vaidmenį gavęs LNDT aktorius Vytautas Anužis pasakoja, kad kūrinys kupinas paradoksalių, įdomių ir smagiai nuteikiančių samprotavimų: „Tai istorija, kurioje daug minties „išdykavimo“, fantazijos ir pasakiškų prielaidų, ir vis dėlto ji skamba asociatyviai. O tos asociacijos paliečia ir akivaizdžias mūsų dienų politines realijas. Visi ultimatumai, kurie ir dabar skamba pasaulyje, pjesėje skamba iš Bakterijų lūpų.“
Vaiva Mainelytė (Sofija):
Kol neperskaičiau šios pjesės, niekada nesusimasčiau apie tokią didelę bakterijų reikšmę, išskyrus tada, kai po ligos ar sveikstant artimiesiems gydytojai rekomenduodavo gerųjų bakterijų. Bet dabar tenka susimąstyti daug plačiau. Mano vaidmuo – Sofija. Jos Vyras-Gėlytė (aktorius Ramutis Rimeikis) turi priklausomybę nuo raugintų kopūstų. Tai tolygu žmogui, sergančiam priklausomybės liga nuo alkoholio. Jis kenčia ir aš kenčiu, – jis visą laiką reikalauja, kad neščiau tuos kopūstus... Iš tikrųjų, jei tos bakterijos sustreikuotų, tai kas darytųsi mūsų organizme? Taigi – siaubas: sustotų virškinimas, nieko negalėtume valgyti. Raugo neturėtume – duonos neturėtume...
Į pjesės situaciją galime žiūrėti ir su humoru – vyras nieko kito nenori, tik kopūstų, bet visi esame patyrę panašių situacijų, kai po ligos nieko kito nenori, tik tam tikro produkto. Aš pati esu tai patyrusi.
Gal labai pasiilgau scenos, gal senokai kūriau naują vaidmenį, bet man labai brangios šios repeticijos, brangus šis procesas, susitikimas su kolegomis. Aišku, aktoriai – kaip maži vaikai – kuo juos labiau glostai, giri, tuo geriau jie jaučiasi.
Aš – ne išimtis, kiekvienam aktoriui reikia mikroklimato. Kai jauti, kad tave ir myli, ir rūpinasi tavimi – labai malonu. O su režisieriumi Antanu Obcarsku repeticijų pradžioje buvo tarytum žaidimas, lyg atskirų etiudų pristatymas, jokios įtampos... Aš iš tiesų esu laiminga. Repetuojant „Fermentaciją“ susidūriau su naujos kartos techniniais, vizualiniais sprendimais. Dabar kamera gali mus filmuoti ir iš stiklainio, – tai įdomu. Dabar kiekvieną dieną gali kažką naujo sužinoti.
Giedrius Savickas (Danilas):
Tikiuosi, kad iki premjeros išmoksiu tekstą. Visą tekstą pasakysiu gražiai intonuodamas. Žmonės mano sakomą tekstą supras, aiškiai girdės... Jie pasižiūrės dar vieną gražią istoriją, kurios „kelionė“ prasidėjo dar vasario mėnesį.
Kuriu raugyklos savininką – Danilą. Jam lemta daugiau pamatyti, nors visiems tai yra prieš akis. Kartais žmonėms visą gyvenimą prieš akis – tam tikra tiesa, bet jie jos nepamato, o Danilas kažkaip ją pamatė. Tai, kas visą laiką buvo akivaizdu, jis ėmė ir įvardino. Kartais žmonės net aiškiai regimų ženklų nepastebi, o Danilas ėmė ir pamatė. Kai pamatė, tuomet pradėjo keistis jo pasaulis.
Aš pasiilgstu žmonių, repeticijų. Aišku, ir Nacionalinio dramos teatro scena Lietuvoje yra geriausia. Nuo pirmo spektaklio tai pajutau. Tai buvo „Pamišusių merginų šokiai“ (choreografė Anželika Cholina, OKT, 1999). Tame spektaklyje taip pat vaidino Jurgita Dronina, kuri dabar yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovė. Ten ji buvo mažytė, iš kiaušinio išsiritusi gulbė. Tuo metu šioje scenoje daug kas iš kiaušinių išsirito. O dabar „Fermentacijoje“ susitinku su puikiais aktoriais, bet didžiausia dovana – vaidinti kartu su Vaiva Mainelyte ir Ramučiu Rimeikiu. Aš stengiuosi išnaudoti šį laiką. Šie aktoriai pilni įdomiausių istorijų apie teatrą. Jų gali klausyti ir klausyti... Tų istorijų – kiek bakterijų mūsų žarnyne.
Paskambinu mamai ir džiaugiuosi, kad dabar kalbuosi su Vaiva Mainelyte... Ji – nuostabus žmogus. Man didelė dovana šalia jos pabūti.
Jau kurį laiką stebiu Auksinių scenos kryžių apdovanojimus. Stebiu, kaip kas penkeri metai keičiasi jauni žmonės, ir tai tampa neįdomu. Aš noriu, kad salėje sėdėtų Vaiva Mainelytė, Ramutis Rimeikis... Tada būtų įdomu. Jau nekalbant apie tokius aktorius, kaip Arūnas Sakalauskas! Kur jie visi? Aš nesu tas, kuris žiūri į jaunus, man vyresni teatro žmonės yra svarbiausi. Jie tiek daug žino! Jų komplimentai – patys svarbiausi, tai – didelė dovana.
Vytautas Anužis (Bakterijos):
Pati fermentacija – pozityvus reiškinys. Ji – dar senesnė už civilizaciją. Nežinia, kas vyko su fermentacija, kai neturėjome šitos humanoidinės sistemos ir mūsų taip suprantamos civilizacijos. Fermentacija – tai mikroorganizmų metabolizmas, skverbimasis į organinius junginius, jų ardymas. Išsiskiria energija, ir tik tada tos bakterijos gali daugintis. Šitą reiškinį pastebėjo žmogus ir, būdamas homo sapiens, ėmė ir panaudojo savo reikmėms. Ir turime dabar trilijonus bakterijų savo viduje, kurios mums padeda gyventi.
Sakoma, kad mikroflora, esanti mūsų virškinimo sistemoje, yra mūsų antrosios smegenys, ir jos labai svarbios. O viso šito variklis ir yra fermentacija – mikroorganizmų, bakterijų veikla, kuri labai ilgai vyksta. Fermentacijos produktai – kefyras, sūris, vynas, alus, kurį archeologai rado Izraelyje – jam net 13 000 metų. Senesnio produkto už jį nėra. Įsivaizduokime tokią fantastinę situaciją: bakterijos staiga ima ir pareiškia: „Esame jūsų humanoidinės sistemos sąlyga, jūsų gyvybės dalis, bet jums, žmonėms, esame tik kaip priemonė pelnui gauti, o ne kaip lygios būtybės – su savo orumu ir teisėmis... Bakterijų išnaudojimas turi liautis!“ Iš pirmo žvilgsnio skamba fantastiškai – bakterijos kreipiasi į mus kalbėdamos, bet jeigu toks kreipinys įvyksta, tai mūsų pjesės „Fermentacija“ herojams gresia katastrofa. O išeitis iš tos katastrofos pagal visą kūrėjų sumanymą – su bakterijų pagalba leisti suardyti mūsų organinius junginius ir... susilieti su bakterijų pasauliu, kuris yra daug tobulesnis, daug draugiškesnis už žmonių pasaulį.
Tai tokie paradoksalūs, įdomūs ir iš karto smagiai nuteikiantys šio kūrinio samprotavimai. Tai istorija, kurioje daug minties „išdykavimo“, fantazijos ir pasakiškų prielaidų, ir vis dėlto ji skamba asociatyviai. O tos asociacijos paliečia ir akivaizdžias mūsų dienų politines realijas. Visi ultimatumai, kurie ir dabar skamba pasaulyje, pjesėje skamba iš Bakterijų lūpų. Žinoma, ultimatumus galima traktuoti kaip neigiamą veiksnį evoliucijai. Kita vertus, tai labai mobilizuoja žmogų ir, tuo pačiu, atkreipia dėmesį į mažesniųjų teises. Scenoje mus verčia suklusti ir kitos situacijos, kurios lyg teigtų: „Neišsikraustykite iš proto su visomis teisėmis visiems!“ Tai tarsi pjesės autoriaus ir spektaklio kūrėjų perspėjimas. Manau, visi šie svarstymai turi būti įdomūs žiūrovui.
Kūrinyje mokslas, minties žaidimas ir asociacijos pajungiami minties transliacijai – apie žmonių perspektyvas, apie mūsų požiūrius, apie mūsų laiką, kuriame gyvename. Fantasmagoriška, gal net pasakiška situacija suskamba labai šiuolaikiškai. Bakterijos samprotauja: „Jie (žmonės) kalba apie vieno žmogaus, vieno individo sąmonę! Mūsų sąmonė atsiranda iš to, kad mūsų milijardų milijardai mąstome vienodai. O jeigu kiekvienas mąstytų atskirai? Gal dėl to humanoidai yra tokie beviltiški – žudo, verkia ir pliurpia.“ Bakterijoms iš šalies geriau matyti. Pjesė – ir rimta, ir nerimta. Joje yra ir apie ką pagalvoti, ir iš ko pasijuokti Tikrai nenuobodu!
Dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė ir kostiumų dailininkas Juozas Valenta – apie „Fermentaciją“ // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2025-04-01
Dramaturgas Laurynas Adomaitis, scenografė Lauryna Liepaitė ir kostiumų dailininkas Juozas Valenta – apie „Fermentaciją“
Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2025-04-01
Kitą savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks paskutinė 85 sezono premjera – spektaklį „Fermentacija“ pagal originalią Lauryno Adomaičio pjesę stato režisierius Antanas Obcarskas. Spektaklio scenografė – ilgametė režisieriaus kūrybinė bendradarbė, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė Lauryna Liepaitė, kostiumus kuria irgi visuose Antano Obcarsko LNDT kurtuose spektakliuose dirbęs Juozas Valenta. Artėjant premjerai kūrėjai, pasakoja apie kūrybinius sprendimus, kuriuos žiūrovai LNDT Didžiojoje salėje pamatys jau balandžio 10, 11 ir 12 dienomis.
„Tą akimirką, kai bakterijos nustoja atlikti savo darbą, baigiasi gyvybė, todėl utopiniame ir komiškame scenarijuje mes, sukdami laiko juostą, leidžiame žiūrovams pamatyti pasaulį ties katastrofos riba. Pasaulį, kuriame mūsų nepriimti sprendimai atsisuka prieš mus pačius“, – sako scenografė Lauryna Liepaitė.
Dramaturgas Laurynas Adomaitis: daugiau nei duona
Pjesę „Fermentacija“ pradėjau rašyti 2022 metais, kai persikėliau gyventi į Paryžiaus XI arrondissement. Kadaise jis garsėjo tik mažais biurais, kurie importavo tekstilę iš Kinijos. Tokių kišeninių biurų su hanzi užrašais dar yra, bet daugumą jų pakeitė meno, mados ir maisto studijos. Viena iš tokių naujų vietų – „Fermentation Générale“ raugykla su vedėju Valentinu Orgeasu, kuris mokėsi pas žinomą meistrą Maxime’ą Bussy iš „Bricheton“ kepyklos. Raugykla labiausiai garsėja duona, žmonės važiuoja iš kitų rajonų, kad jos įsigytų. Bet man pasirodė, kad jie sukūrė kai ką daugiau nei duoną.
Fermentuojamos ne tik daržovės, bet ir idėjos
Kaip aš mačiau, „Fermentation Générale“ visada pilna veiksmo – tešla minkoma, daržovės rauginamos, ragaujamos, ateina ir išeina klientai. Darbo valandos nebuvo griežtos. Viduje visada kas nors juda, bet parduotuvė dažnai uždaryta. Vyksta pietūs arba ragavimai, vakarai su draugais. Tarsi ten būtų fermentuojamos ne tik daržovės, bet ir idėjos. Grynus pinigus jie paimdavo su metalinėmis lazdelėmis. Paklausiau kodėl. Atsakymas – pinigai nešvarūs, o raugyklai reikia švaros.
Bakterijos veikia mumyse, bet mes jų iki galo nesuprantame
Dažnai girdime apie gerąsias ir blogąsias bakterijas, nes kažkas surūgo, susirgo, teko gerti antibiotikus. Bakterijos veikia mumyse ir su mumis, bet mes jų iki galo nesuprantame. Pagrindinis personažas Danilas pabando įsiklausyti į tai, ką jos sako. Taip prasideda pjesė „Fermentacija“.
Rašymo procesas buvo lėtas ir atsargus. Daug gerų rašytojų sako, kad parašo bent penkis puslapius per dieną. Tarp daug mėšlo vis tiek bus kas nors gero. Man šita strategija neveikia. Turiu sulaukti momento, kai jaučiu, kad turiu ką pasakyti, tik tada grįžtu prie pjesės. Todėl parašyti „Fermentaciją“ užtruko apie trejus metus. Svarbiausia man buvo sukurti istoriją. Kaip sakė Davidas Mametas, žmogaus akys yra galvos priekyje, o ne šonuose. Tai būdinga grobuonims. Todėl žiūrovas teatre turėtų sekti veiksmą, gaudyti jo posūkius. Istorija tam yra svarbiausias elementas.
Gyvenimiškiausia pjesė
„Fermentacija“ yra kalbantis teatras. Pjeses rašau tik tam, kad spektakliuose būtų kalbama. Mano pjesėse nėra jokių aprašymų ir „aprašymų“ aprašymų, tik dialogo eilutės. „Fermentacija“ yra gyvenimiškiausia mano parašyta pjesė.
Kai pjesė jau pasiekė teatrą ir prasidėjo paruošiamieji darbai su kūrybine grupe, dar kartą apsilankiau „Fermentation Générale“. Papasakojau Valentinui, kad jo raugykla bus inscenizuota. Nežinau, ko tikėjausi. Jo reakcija buvo šilta, bet nesuinteresuota. Tai man paliko įspūdį. Manau, kad jam nieko nėra svarbiau už jo duoną ir bendruomenę. Jeigu pjesė „Fermentacija“ turi kokią nors žinią, tai yra rūpinimasis savais ir širdies įdėjimas į tai, ką darai.
Scenografė Lauryna Liepaitė: žmonės, judantys lyg bakterijos
Kai pradėjau dėlioti „Fermentacijos“ scenografiją, pasaulis, atrodo, buvo visai kitokia vieta gyventi. Ieškodami autentiškumo, dokumentavome fermentacijos parduotuvę / kavinę Paryžiuje, įkvėpusią Lauryną parašyti šią pjesę. Ji yra pagrindinė dekoracijos dalis, nuo jos pradėjau konstruoti scenovaizdį. Jeigu pažvelgtume į scenografiją iš viršaus, matytume korius primenančią sistemą. Jai judant matome, kaip vaizdas kinta, primindamas vaizdą pro mikroskopo akį. Kitaip tariant, žiūrime į žmones, judančius lyg bakterijos. Žmogaus ir dekoro santykis, žmogaus ir mažiausios bakterijos santykis. Jungdama mokslo elementus ir artefaktus, susijusius su fermentacijos procesu, bandau atspindėti fermentacijos ir bakterijos reikšmę žmonijos istorijoje ir jos ateityje. Tą akimirką, kai bakterijos nustoja atlikti savo darbą, baigiasi gyvybė, todėl utopiniame ir komiškame scenarijuje mes, sukdami laiko juostą, leidžiame žiūrovams pamatyti pasaulį ties katastrofos riba. Pasaulį, kuriame mūsų nepriimti sprendimai atsisuka prieš mus pačius.
Bakterijos laimi karus, išguldo ištisas armijas
Žmogaus kūne atrandama 38 trilijonai rūšių bakterijų, jos lydi mus kiekvieną dieną padėdamos prisitaikyti prie mus supančio pasaulio. Bakterijos yra atsakingos už daugybę procesų ne tik mūsų kūne, bet ir aplinkoje. Pjesė „Fermentacija“ leidžia pažiūrėti į šį faktą iš kitos pusės, paversdama bakterijas pjesės personažu, taip suteikdama galimybę neįmanomam pokalbiui tarp žmogaus ir bakterijos. Šis pokalbis nėra įmanomas jokioje realybėje, jis komiškas, bet kartu nepatogus ir negailestingai analizuojantis mūsų kaip žmonių rūšies istoriją. Bakterijos laimi karus, išguldydamos ištisas armijas, sukeldamos tuo metu dar nežinomas ligas. Žmogus jų kelyje – daugiau komplikacija ar įrankis išlikti, bet dažniausiai – tiesiog šalutinis personažas jų istorijoje. Tarsi koks tobulai prisitaikęs parazitas, sugebantis plisti beprotišku greičiu, užimantis vis naujas teritorijas ir tobulai pergabenantis bakterijas, pavyzdžiui, choleros kankinamų jūreivių kūnuose. Maisto produktų, vaistų, vakcinų, nuo kurių priklauso mūsų kaip žmonių rūšies išlikimas, sukūrimui mes pasitelkiame bakterijas. Mes ir bakterijos esame gamtinės atrankos rezultatas, mes naudingi vieni kitiems ir negalime išgyventi vieni be kitų.
Apnuogintas žmonių negebėjimas susikalbėti
Pjesės „Fermentacija“ utopiška realybė yra puiki terpė peržiūrėti savo istoriją, ieškotis aplinkos, kurioje gali įvykti šis komiškas dviejų labiausiai dominuojančių žemėje gyvybės formų – žmonių ir bakterijų – susitikimas.
Pjesės finale perpjaunamas sūris ir į jį panyrama pokalbiui. Pokalbiui, kuris tik dar labiau apnuogina žmonių negebėjimą susikalbėti, nesvarbu, ar tai bakterija, ar tiesiog garsiau už tave šaukiantis pašnekovas, ar branduolinio karo grėsmę keliantis diktatorius, pokalbiui, kurio mes nebegirdime. Jeigu žmonijos ateitis bus nulemta mums nedalyvaujant, nesvarbu, derybose su bakterija ar diktatoriumi, mes nebūsim atleisti nuo pasekmių. „Fermentacija“ – tai būdas man pabandyti užmegzti kad ir neįmanomą bei komišką dialogą tarp žmogaus ir bakterijos, taip parodant mūsų, kaip žmonijos, bejėgystę. Jeigu bent saujelei žmonių tai leis įsitraukti į debatus apie mūsų rūšies ateitį, savo darbą būsiu atlikusi.
Kostiumų dailininkas Juozas Valenta: fermentacija simbolizuoja tvarumą
Fermentacija – konservavimo technika – simbolizuoja tvarumą, natūralius procesus ir ryšį su gamta. Ji rodo, kaip mes galime išnaudoti gamtos išteklius be jų švaistymo. Priešingai nei greitoji mada, kuri skatina įpročius, nulemiančius drabužių greitą gaminimą ir greitą dėvėjimą. Jie greitai išmetami, dažnai nė nesusimąstant apie jų irimo ciklą. Šiuo atveju mūsų įpročiai rodo ne tik atsiribojimą nuo gamtos, bet ir paviršutinišką rūpinimąsi pasaulio gerove.
Antram gyvenimui prikelti daiktai
Viskas ir visada turi pasekmes. Mes galime rinktis fermentacijos ideologiją, kuri padeda sukurti sąmoningą ryšį su gamta, arba galime pasinerti į greitosios mados pasaulį, kuris dažnai suteikia trumpalaikį pasitenkinimą, tačiau ilgainiui kelia žalingas pasekmes. Tobulindami savo vartojimo įpročius, dažniau „prikeldami“ rūbus ar daiktus antram gyvenimui, galime sukurti harmoningesnį ryšį su pasauliu, kuriame gyvename. Būtent tai stengiausi perteikti, kurdamas kostiumus spektakliui, pavyzdžiui, Sofijos paltas buvo persiūtas iš seno kilimo, pirkto „iš antrų rankų“, ant jo dar matosi dėmės. Taip pat naudojau senus audinių likučius iš teatro sandėlio. Spektaklyje yra ir vardinių rūbų, drabužių, pagamintų garsiose įmonėse, – taip siekiame perteikti kasdieniškus vartojimo įpročius.
Naujo LNDT spektaklio režisierius Antanas Obcarskas: „Fermentacija – tai sąlygos, kurios leidžia pasikeisti“ // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2025 03 21
Naujo LNDT spektaklio režisierius Antanas Obcarskas: „Fermentacija – tai sąlygos, kurios leidžia pasikeisti“
Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2025 03 21
Režisierius Antanas Obcarskas. D. Matvejevo nuotr.
Naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fermentacija“ centre – biologinė revoliucija. Nedidelėje gastrostudijoje, prekiaujančioje raugintais produktais, gerosios bakterijos nustoja dirbti ir jokie produktai nebeužrūgsta. Raugyklos vedėjas Danilas, praleidęs tarp bakterijų visą gyvenimą, netikėtai išgirsta jų balsą, kurį teks perduoti kitiems žmonėms...
Juokingų situacijų nestokojančiame spektaklyje gastrostudijos vedėją Danilą vaidins Giedrius Savickas, kartu su juo dirbančią Fatimą pasikeisdamos įkūnys aktorės Teklė Baroti ir Vaidilė Juozaitytė, paslaptingą personažą Jie kuria Martynas Nedzinskas, bakterijų vaidmuo teko Vytautui Anužiui, o Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis vaidins šalia raugyklos gyvenančią Sofijos ir jos vyro Gėlytės porą. Kurjerį pasikeisdami įkūnys aktoriai Algirdas Gradauskas ir Arūnas Sakalauskas, spektaklyje taip pat pasirodys Augustė Ona Šimulynaitė, Adrija Čepaitė, Vytautas Rumšas, Deivydas Valenta.
Šį spektaklį pagal originalią, Paryžiuje parašytą Lauryno Adomaičio pjesę stato režisierius, vienas iš LNDT meno vadovų Antanas Obcarskas. Premjera LNDT Didžiojoje salėje numatyta balandžio 10, 11, 12 dienomis.
Belaukiant susitikimo su žiūrovais režisierių kalbino Daiva Šabasevičienė.
Kas yra fermentacija? Enciklopedija aiškina tik biocheminę prasmę.
Mano spektaklio kontekste fermentacija yra pažadas, kad galime pasikeisti. Aš galiu būti vienokios formos, nuotaikos, egzistencinio būvio, dvasinės būsenos... Galiu toleruoti vieną skonį... Galiu būti labai nelaimingas arba atvirkščiai – laimingas... Būti užsivedęs, įsikvėpęs ar panašiai... Fermentacija – tai sąlygos, kurios leidžia pasikeisti. Tai susiję ne tik su kopūstais ar sūriu, tai susiję ir su žmogumi. Fermentuotis – tai keistis. Fermentacija – galimybė. Kasdieną pažadame sau keistis, o kopūstai realiai tai daro. Lyg ir nekeičiant savo esmės, nekeičiant savo žmogiškosios būklės ar kopūsto pavidalo, bet kartu lyg ir keičiant, nes gali tapti skanesnis, laimingesnis, geresnis, gilesnis. Fermentacija man reiškia magiją, pažadą, mestą burtą, kuris turi galimybę „užraugti“ idėją, žmogų, personažą, pasaulį ir paversti jį kažkuo kitu, kuo lig šiol tikrai nebuvo. Tai magija, nes, sudėjus kopūstus ar agurkus į stiklainį, galėtų nieko nevykti. Galėtų gamta nedaryti mums šios malonės, bet ji gera, ji daro. Kažkodėl agurkai užrūgsta, magija įvyksta, ir kartais būna labai gerai.
Apskritai gyvenime man norisi keistis, norisi ieškoti įvairesnio gyvenimo recepto, norisi kuruoti save kaip sodą. Bet galiausiai aš tik bandau įsisąmoninti, kas su manim vyksta, – tai ir yra ta fermentacija. Ar aš fermentuojuosi į gerą pusę ar į blogą, parodys laikas.
Medicinos požiūriu fermentuoti produktai daro žmogų sveikesnį...
O pažiūrėjus į dvasinę pusę – atlaidesnį, labiau sugebantį suprasti ir priimti dalykus, vykstančius apgaulingame pasaulyje. Daug kas gali nepatikti, daug ko gali nepriimti, bet iš esmės rauginti dalykai gydo vėžį ir uždegimą. Pastarųjų metų esminis žodis yra „uždegimas“. Fizinis, dvasinis, tarpvalstybinis, kibernetinis. Fermentacija yra vaistas nuo uždegimo.
„Fermentacijos“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Pasaulis – pilnas paradoksų: žmonės kalba apie šviesius, gražius dalykus, susitikę apsikabina, pasibučiuoja, o iš tiesų žiaurumo nemažėja.
Taip, pasaulis žiaurėja. Veidmainystė savo formą ir idėją taip susifermentavo, viskas taip užrūgo, kad tas raugas jau nepakenčiamas. Visiškas beviltiškumas: apsikabinimai ir draugystės, bet iš tiesų nesibaigiantis pavydas. Ir vėl apsikabinimai...
Bet ne vienas žiūrovas, eidamas į spektaklį, fermentaciją supras tiesiogiai.
Tai labai gerai. Man svarbu žiūrovams parodyti tokią liniją: tam, kad įvyktų fermentacija, reikalingos tam tikros sąlygos, tam, kad įvyktų stebuklas ar, pavyzdžiui, kad produktas taptų labai skanus, reikia įdėti pastangų. Kartais mes neatsižvelgiame į pastangas, bet juk niekas nenutinka savaime.
Esu sau paskelbęs fermentavimo sezoną: fermentuoju viską ir nieko neteisiu, priimu pasaulį su empatija. Siūlau tai ir kitiems. Žmogus gali užrūgti į blogą pusę. Niekas nenori būti patalpoje, kur kas nors užrūgę. Sunku viską išvėdinti. Bet turi prisiimti atsakomybę, jeigu nesilaikei recepto.
„Fermentacijos“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Kuo „Fermentacija“ išsiskiria iš kitų Tavo pastatytų Lauryno Adomaičio dramų – „Alisos“ (2020), „Bokso“ (2022)?
Laurynas jau seniai pasiūlė „Fermentacijos“ idėją. Iš pradžių pjesė vadinosi „Raugykla“. Pasitarę nusprendėme vadinti universalesniu žodžiu – „Fermentacija“. Neabejoju, kad tai ir kol kas pats stipriausias Lauryno kūrinys. Išbaigtas, juokingas, filosofiškas.
Istorija tokia: yra parduotuvė, kurioje žmonės viską raugia. Jie tuo užsiima. Tai – jų amatas, kurį puoselėja dešimtmečiais. Tai yra jų gyvenimo esmės dalis. Tai vyksta ir su batsiuviais, kepėjais, mėsininkais – visais senaisiais amatininkais. Tos parduotuvės vedėjas raugintojas taip susigyvenęs su raugimo procesu, kad įvyksta dvasinė, magiška situacija, kai jis pradeda girdėti fermentaciją atliekančių bakterijų balsus, kurie yra labai pikti, kurie griežtai sako, kad mums gana šito išnaudojimo, šito mūsų ignoravimo. Ir jeigu jūs, žmonija, nevykdysite dabar mūsų pageidavimų, mes tiesiog sustabdysime rūgimo procesą, kuris yra gyvybiškai svarbus visai žmonijai, nes žmonėms bakterijų reikia, kad jie gyventų, o bakterijoms žmonių visiškai nereikia. Tai yra esminis klausimas: kaip dabar mums toliau gyventi? Kaip mums įvykdyti sandorį su bakterijomis, kurios nenori būti išnaudojamos? Todėl apskritai gresia biologinė katastrofa. Pjesės pagrindinis veikėjas Danilas pasirinktas kaip žmogus mesijas, su kuriuo pradeda kalbėtis aplink egzistuojanti esybė. Jis pradeda girdėti jos balsą, kol galiausiai ją išvysta, pamato, pradeda su ja kalbėtis ir, ačiū Dievui, viską išsprendžia.
„Fermentacija“ turi nemažai tikėjimo gramatikos. Norėdamas susitaikyti su pasauliu, turi patikėti bakterijomis, kad jos tau rimtai šneka, ir tu jas turi priimti, ir jos tau siunčia rimtus ženklus. Ir tik prisiimdamas atsakomybę tu gali išpirkti kaltę už žalą, kurią per tūkstantmečius žmonės darė bakterijomis. Nieko neatsiklausdami, žmonės linkę viską tik išnaudoti.
„Fermentacijos“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
Kuo rėmeisi, formuodamas spektaklio kūrybinę grupę?
„Fermentacija“ – etapinis darbas, tai yra mano pirmas spektaklis Didžiojoje scenoje, jį noriu kurti su žmonėmis, kuriais pasitikiu, su kuriais kartu statėme ir ankstesnius spektaklius. Pradėjau „Voiceku“ Mažojoje salėje, baigiu – „Fermentacija“ Didžiojoje salėje.
Skaitai daug klasikinių pjesių, o režisuoji šiuolaikines. Įdomus paradoksas.
Taip, bet dabar toks periodas. Ant stalo guli „Hamletas“.
Kada gimsta teatras? Kada tekstas tampa drama?
Aš turiu tai pamatyti. Jeigu mano vidiniame vaizduotės teatre pradeda vaikščioti personažai: ateina, nueina, daro taip ar kitaip, sako viena ar kita, atsiranda vaizdų polifonija, tada tokią medžiagą galiu režisuoti. „Fermentacijoje“ yra visas ratas, o tai – labai svarbu. Veiksmas prasideda, apkeliauja ratą ir užsibaigia.
„Fermentacijos“ premjera numatyta balandžio 10, 11 ir 12 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.
Puikus spektaklis, nuostabi aktorių vaidyba, ir pakikenti ir pamąstyti.