Birutė Mar apdovanota ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“

Kultūros ministras Simonas Kairys ir aktorė bei režisierė Birutė Mar. Liudo Masio nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras nuoširdžiai sveikina Birutę Mar, kuri penktadienį, spalio 8 d. Lietuvos kultūros ministerijoje buvo apdovanota ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už išskirtinę aktorinio meno raišką, talentą ir kūrybinę drąsą, už meistrystę kuriant monospektaklius bei reikšmingus pasiekimus tarptautiniuose teatro festivaliuose, už įkvepiančią įvairiapusę kūrybinę veiklą.

Sveikindamas laureatus Birutę Mar, Violetą Podolskaitę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę, Dalią Adelę Augunas, Zitą Sinkevičienę, Sigitą Šamborskį, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė: „Tai ženklas, kad esate ne tik girdimi, matomi ir jaučiami – esate vertinami ir mylimi. Tai ženklas, kad nelengvame kelyje yra kas palaiko ir Jūsų nešulį, ir Jūsų tikėjimą. Tegu ir palaikymo, ir šviesos, ir tikėjimo būna kuo daugiau.“

Simboliška, kad šio garbingo apdovanojimo Birutė Mar sulaukė iškart po naujausio savo spektaklio „Motinos pienas“, sukurto pagal latvių rašytojos Noros Ikstenos to paties pavadinimo romaną, premjeros. Šis spektaklis apie laiką, kurį Birutė Mar ne tik puikiai žino, bet atveria tai, kas mus pavertė tokiais, kokie mes esame šiandien. Jeigu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Ledo vaikai“, kuris vertinamas kaip vienas geriausių jos kūryboje, tema susijusi su tremtimi, tai naujasis spektaklis – kitas istorinis tarpsnis, mūsų gyvenimo vakardiena.

Visi laureatai su Kultūros ministru. Liudo Masio nuotr.

Ši kelionė po spektaklių laiką itin glaudžiai susijusi su naujuoju apdovanojimu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Per kelis dešimtmečius susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo kaip aktorės-režisierės profesiją, bet ir siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui.

Birutė Mar – gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje, nes Birutė Mar itin dažnai pelno įvairių tarptautinių festivalių pagrindinius apdovanojimus.

Nors pandemija ir toliau varžo renginių laisvę, tačiau apdovanojimų šventė vyko ypatingai jautriai, meniškai ir šiltai sukurtoje aplinkoje. Kiekvieno pasisakiusio kalboje neliko įtampos, bet skleidėsi išmintis ir mąstymo laisvė.

Kaip ir priklauso polifoniškajai Birutei Mar, ji pasitelkė savo poetinius įgūdžius ir paskaitė eilėraštį „Autobiografinis“. Nors sukurtas lygiai prieš dvidešimt metų, tačiau jo prasmė neprasilenkia su šios dienos menininkės nuostatomis, išgyvenimais, kasdienybe ir kūrybos paslaptimi.

išmokti visokių triukų –

vilkėti fraką, peruką

mikliai keisti grimą ir kaukes

šaudyti (iš tuščio šautuvo)

laikyti špagą, špygą (kišenėj)

nepamiršti iškalbos meno

ir pačių paprasčiausių dalykų –

kvėpavimo, dikcijos, elegancijos

formos, santykio

(kad paskui vieną dieną suprastum

KAM visa tai, ir ne tik…)

įveikti visas baimes

traumas, ligas – didybės

maniją, depresiją, nerimą

slogą, laikiną meilę

dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti

lavinti ne tik kūną –

atmintį, klausą, skonį

vieną po kito skaityti

Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus

(„dviračiai – seniai išrasti“ –

bet ne visi dar keliai…)

išmokti alsuoti giliai

kad užmigtum

nepamiršti jogos, tylos, meditacijų

garsų terapijos, šokių

išmokti visokių –

menuetų, valsų, duetų,

piruetų, tango, baleto

striptizo ir net

išmokti stovėti tamsoje

būti paskutiniu

išmokti laukti

(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną

visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson

ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,

užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum

žvaigždynais, likimo styga, staiga

supratus KAM visa tai,

ir ne tik…)

ir kas benutiks –

virtuoziškai išsisukti

koketiškai šypsotis

elegantiškai lenktis

mįslingai tylėti

fotogeniškai atrodyti, tačiau

filosofiškai žvelgti į viską

(staiga supratus KAM visa tai, staiga

suklusus, kaip verčiasi, virpa,

kūlvirsčiais skrieja maža

akrobatė – širdis…)