LNDT mokymai „Scena+“: aktoriai mokėsi valdyti vaizdo kameras

Šį rudenį Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pirmąkart įgyvendino projektą „Scena+“ – naują atvirų mokymų programą dramos teatro aktoriams iš įvairių Lietuvos miestų. Mokymus vedė žinomi Suomijos kūrėjai Ville Seppänen ir Akse Pettersson, o dalyviai pabrėžė, kad užsiėmimai suteikė vertingų praktinių įžvalgų ir leido naujai pažvelgti į kamerą kaip į lygiavertį scenos partnerį.

Lektoriai: patirtis ir kūryba

Ville Seppänen yra Suomijos menininkas, specializuojantis teatro ir kino šviesos, vaizdo ir scenografijos dizaino srityse. Jis studijavo teatrą Helsinkio Teatro akademijoje ir kino meną Talino BFM, taip pat dėsto Helsinkio meno universitete bei Metropolijos universitete.

Ville kūryba apima teatro, šokio ir gyvos transliacijos performansus, kuriuose jis derina šviesą, judesį, projekcijas ir kamerą. Jo darbai buvo pristatyti Suomijos Nacionaliniame teatre, Q-Teatre, Det Norske Teatret ir prestižiniuose festivaliuose, įskaitant Berlyno Theatertreffen. Ville pelnė kelis Säde apdovanojimus už vaizdo ir šviesos dizainą, o Lietuvoje jis žinomas kaip vaizdo projekcijų autorius Lietuvos nacionaliniame dramos teatro spektakliuose „Paukščiai“ (rež. A. Smolar) ir „Broken Heart Story“ (rež. S. Turunen).

Kartu su V. Seppänen mokymus vedė teatro režisierius, lektorius ir dramaturgas Akse Pettersson. A. Pettersson – Suomijos teatro kūrėjas, baigęs Helsinkio Teatro akademiją, aktyviai dirbantis režisūros ir dramaturgijos srityse. Jis kuria spektaklius įvairiuose Suomijos teatruose ir festivaliuose, bendradarbiauja su skirtingomis kūrybinėmis komandomis, o savo darbuose dažnai taiko šiuolaikines medijas ir tarpdisciplininius sprendimus.

Režisierius yra ėjęs meno vadovo pareigas Teatteri Takomo, kur prisidėjo prie programos formavimo ir kūrybinių projektų įgyvendinimo. Be šios veiklos, jis nuosekliai plėtoja režisūrinę ir dramaturginę praktiką, išlaikydamas aktyvų vaidmenį šiuolaikinio Suomijos teatro lauke.

Mokymai „Scena+“. Nuotr. D. Matvejevo

Eksperimentai su vaizdu

Mokymų metu taikyti įvairūs teoriniai ir praktiniai metodai, skirti gilinti aktorių supratimą apie kamerą ir projekcijas kaip dramaturginę bei meninę priemonę. Dalyviai analizavo istorinius ir šiuolaikinius pavyzdžius, aptarė medijų poveikį scenos kalbai, objektyvo naudojimą intymumui ir masteliui keisti, žiūros taško valdymą bei teatro ir kino skirtumus. Kaip pabrėžė Ville Seppänen, aktoriui būtina suprasti kameros tikslą kiekvienoje scenoje – tik tuomet ji tampa laisvę suteikiančiu įrankiu, o ne apribojimu.

Praktinėse užduotyse aktoriai tyrinėjo mastelį, fokusavimą, stambius ir bendrus planus, projekcijų poveikį bei intymumo kūrimą didelėje erdvėje. „Šokio su objektyvu“ pratime vieni filmavo, kiti vaidino, ieškodami ritmo, mizanscenos ir žiūros taško kaitos. Kaip akcentavo Akse Pettersson, kamera gali tapti lygiaverčiu scenos partneriu, į kurį aktorius reaguoja taip pat natūraliai kaip į žmogų.

Baigiamosiose užduotyse dalyviai analizavo, kaip šnabždesiai, kvėpavimas ar medžiagų garsai kuria emocinį ryšį su žiūrovu, ir mažomis grupėmis kūrė trumpus scenos etiudus. Kaip apibendrino Ville Seppänen, kamera nėra geresnė ar blogesnė priemonė – ji tiesiog atveria kitokias kūrybines galimybes, kurias aktoriai, jas supratę, gali prasmingai išnaudoti.

Mokymai „Scena+“. Nuotr. D. Matvejevo

Požiūrio permainos

Darbo su kamera scenoje praktika per pastaruosius dešimt metų patyrė didelį pokytį. Ville Seppänen prisimena, kad 2015 m. spektaklis „Broken Heart Story“ (rež. S. Turunen) buvo vienas pirmųjų, kuriuose tiesioginis vaizdas buvo integruotas į sceną: „Tai buvo sudėtinga. Tikrai reikėjo aptarti pagrindinę idėją, kodėl kamera čia yra, ir galiausiai, manau, mums pavyko tai įgyvendinti gana gerai. Tačiau premjeros metu keli aktoriai – ne iš mūsų ansamblio, o iš kitur – buvo labai priešiškai nusiteikę dėl vaizdo naudojimo scenoje. Jie teigė, kad tai naikina aktorių darbą ir kad tokios priemonės scenoje neturėtų būti.“

Tuo tarpu 2025 m. situacija pasikeitusi: spektaklyje „Paukščiai“ tiesioginio vaizdo naudojimas scenoje jau plačiai priimtas kaip natūrali scenos priemonė. Ville pažymi: „Įdomu stebėti progresą. Aktorė Rasa Samuolytė dalyvavo abiejuose spektakliuose – „Broken Heart Story“ ir „Paukščiai“ – ir dabar ji visiškai įvaldžiusi vaidybą prieš kamerą scenoje.“ Ši transformacija iliustruoja, kaip naujos technologijos palaipsniui tampa integralia teatro dalimi, keičiant tiek kūrybinį procesą, tiek aktorių darbo galimybes.

Dalyvių įspūdžiai ir atradimai

Mokymuose susibūrė 24 dalyviai iš visos Lietuvos – nuo nacionalinių scenų iki nepriklausomų trupės. Dirbtuvėse dalyvavo atstovai iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Kauno valstybinio muzikinio teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Klaipėdos jaunimo teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Vilniaus senojo teatro, Juozo Miltinio dramos teatro, Žemaitės dramos teatro (Telšiai), Panevėžio teatro „Menas“, „Taško teatro“, „Teatrono“ ir „Teatro istorijų“.

Pasak mokymuose dalyvavusios aktorės, intensyvi viena diena suteikė galimybę naujai pažvelgti į kamerą kaip į lygiavertį scenos partnerį. „Dalyvavau darbo su kamera mokymuose – tai buvo labai vertinga patirtis. Kiek įmanoma per vieną dieną prisiliečiau prie darbo su profesionalia kamera, pajutau, kaip ji veikia sceną ir patį aktorių. Buvo įdomu sulaukti įžvalgų ir iš kolegų iš užsienio“, – pasakojo ji. Kita dalyvė pridūrė: „Buvo įdomu permąstyti savo pačios patirtį dirbant su kamera teatro scenoje ir praktiškai išbandyti, kaip kamera bei projekcija gali būti integruotos į sceninį vyksmą.“ Tokie įspūdžiai atskleidžia, kad darbas su kamera teatre ne tik plečia aktorių kūrybines galimybes, bet ir skatina naujus sceninio mąstymo atradimus.

Mokymai „Scena+“. Nuotr. D. Matvejevo

Apie „Scena+“

Projektu „Scena+“ siekta kelti Lietuvos scenos menų profesionalų kvalifikaciją ir stiprinti jų konkurencingumą, suteikiant išsamių praktinių bei teorinių žinių. Programoje daugiausia dėmesio buvo skirta dviem temoms: sceniniam darbui su kamera ir vokalo tobulinimui.

Darbo su kamera mokymai, vykę lapkričio 20–21 d., buvo organizuoti kaip atsakas į augantį poreikį aktoriams įvaldyti technologinį scenos kontekstą. Užsiėmimuose nagrinėta, kaip kamera gali tapti ne tik technine priemone, bet ir lygiaverčiu dramaturginiu partneriu. Daugelis scenos profesionalų iki šiol stokoja žinių apie žvilgsnio krypties valdymą, subtilų judesį, balso kontrolę ar efektyvų darbą su operatoriumi, nes tradicinėse studijų programose ši sritis dažnai lieka nuošalyje. Todėl mokymai buvo orientuoti į praktinį suvokimą, kaip pritaikyti technologijas taip, kad jos išplėstų sceninės raiškos galimybes.

Per dvi intensyvias mokymų dienas, kurias vedė Suomijos menininkas Ville Seppänen ir režisierius Akse Pettersson, dalyviai atliko porinius ir grupinius pratimus, eksperimentavo su gyvu vaizdu, projekcijomis, garsų ir judesio derinimu bei kūrė trumpus sceninius etiudus. Nedidelė grupė užtikrino glaudesnį ryšį su lektoriais ir greitesnį, gilesnį progresą. Šios dirbtuvės padėjo aktoriams labiau pasitikėti savimi scenoje prieš kamerą, sumažino įtampą ir parodė, kaip kamera gali kurti intymumą, ritmą ir dramaturginį tikslumą. Mokymai dar labiau gilino Lietuvos aktorių turimas žinias, stiprinant jų gebėjimus šiuolaikiniame teatre, kuriame technologijos vis labiau formuoja žiūrovo patirtį ir meninę išraišką.