Zagrebo teatre – LNDT koprodiusuotas Antano Obcarsko spektaklis „Acid“

Spektaklis „Kiselina“ (angl. „Acid“, liet. „Rūgštis“). Marko Ercegović nuotr. 

Kroatijoje, Zagrebo jaunimo teatre (Zagrebačko kazalište mladih) gruodžio viduryje įvyko spektaklio „Kiselina“ (angl. „Acid“, liet. „Rūgštis“), kurio koprodiuseris yra Lietuvos nacionalinis dramos teatras, premjera. Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgės Tenos Štivičić pjesę režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.

Kūrinys rodo dokumentinio filmo apie pasiruošimą naujam baletui kūrimą. Baletas pažymės trisdešimtąsias pagrindinio veikėjo, garsaus choreografo Gabrieliaus karjeros metines, tačiau filmavimai atveria netikėtus dalykus apie didįjį menininką.

Dalinamės spektaklyje apsilankiusios teatro kritikės, LNDT meno tarybos narės Rasos Vasinauskaitės apžvalga ir Daivos Šabasevičienės interviu su režisieriumi.

***

APIE „ACID“ ZAGREBE (Parengė Rasa Vasinauskaitė)

Tenos Štivičić „Rūgštis“ („Acid / Kiselina“), kurios premjera Zagrebo jaunimo teatre įvyko gruodžio 12 d. ir kuri yra šio ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro koprodukcija, – tai pirmas režisieriaus Antano Obcarsko darbas užsienyje. Atrodo, kad prieškalėdinė šventinė nuotaika, kuria jau šiuo metu alsavo visas miestas, persidavė ir premjeros žiūrovams. Sakyčiau, šis dabar vienu įdomiausių šalyje laikomas Zagrebo teatras turi tradiciją – į pirmąjį spektaklį susirenka ne tik žinomiausi menininkai, kritikai bei Kultūros ir žiniasklaidos ministerijos atstovai, bet ir po spektaklio dar ilgokai nesiskirsto, bendrauja, plojimais pasveikina fojė pasirodžiusią kūrybinę grupę. O gal taip nutiko tik šįkart, nes premjerai buvo skirtas išskirtinis dėmesys.

Susidomėjimą neabejotinai išprovokavo kelios aplinkybės. Viena vertus, koprodukciją su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru kroatų teatras laiko svarbiu tarptautiniu projektu – teatro atstovai pastatymui pasirinko Antaną Obcarską, kuriam šįkart talkino taip pat lietuvė scenografė Barbora Šulniūtė. Tačiau vietos žiūrovams labiausiai imponavo Tena Štivičić – viena garsiausių ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi kroatų teatro ir kino dramaturgė, rašanti gimtąja ir anglų kalba, kurios naujausia pjesė „The Scattered“, 2025 m. pastatyta „Berliner Ensemble“ (pirma kroatų pjesė vokiečių teatre), pelnė jai 2024 / 2025 m. sezono Helenos Weigel premiją. Iki šiol gyvenusi Londone, nuo 2024 m. birželio Štivičić yra Kroatijos Nacionalinio teatro Zagrebe dramos skyriaus direktorė, o su Zagrebo jaunimo teatru ją sieja ypatingas ryšys – prieš 25-erius metus čia buvo pastatyta jos pirmoji pjesė „Nuo sekmadienio nepabėgsi“ („Nemreš pojeć od nedjelje“), kurią ji parašė besimokydama trečiame Meno akademijos Dramos kurse. Be to, atrodo, spektaklyje vaidino ir žinomiausi vyresnės kartos šio teatro aktoriai – Frano Maškovićius, Nataša Dangubić ir Filipas Nola. Taigi visiems buvo įdomu, ką jauni lietuvių menininkai „padarys“ su aktoriais ir puikiai žinomos dramaturgės kūriniu.

Štivičić pjesę inspiravo dar 2013 m. Maskvos Didžiajame teatre įvykęs dramatiškas incidentas – baleto solistas apipylė sieros rūgštimi trupės meno vadovą. Dramaturgė pakeitė aplinkybes – artėjant choreografo Gabrielio (Frano Maškovićius) kūrybos 30-mečiui, apie jį kuriamas dokumentinis filmas, jis pats repetuoja baigiamąjį pasirodymą, tačiau iš anoniminių liudijimų aiškėja tikrosios trupės nuotaikos ir genijaus pasiekimų kaina: choreografas nesilaiko jokių etikos ar moralės normų, šokėjos nuolat traumuojamos, konkurencija ir baimė gali baigtis net savižudybe. Šios aplinkybės suveda akistaton garsųjį choreografą Gabrielį, tokį pat nelengvą šokėjos kelią nuėjusią jo žmoną Sonją (Nataša Dangubić), trupės ryšiais su visuomene besirūpinantį Adrianą (Filipas Nola), du asistentus ir pasiryžusią dėl darbo aukotis naująją trupės žvaigždę bei choreografo mūzą Luciją (Ema Bates). Žinoma, Štivičić pateiktos draminės situacijos kontekstas gerokai platesnis – tai apskritai kūrybos ir kūrėjo, siekiančio idealo bet kokia (ir smurto, seksualinės prievartos) kaina, laukas, kurio minos – hierarchija ir besąlygiškas paklusimas mainais į pripažinimą ir šlovę. Ir režisierius čia laisvas pasirinkti ne tik šokio rūšį, o ir sceninio sprendimo kelią, kad supriešintos pozicijos atvertų gerokai gilesnes ir skaudesnes šios temos bei konflikto šaknis. Juk Gabrielio, atstovaujančio vyresnei menininkų kartai, nuomone, kažko pasiekti galima tik per „prakaitą“, aukojimąsi, nekvestionuojant priemonių.

Antanas Obcarskas ir Barbora Šulniūtė su pjese „pasielgė“ atsargiai. Kartu su dramaturge Karla Leko lengvai tekstą kupiūravęs, režisierius paliko svarbiausius dialogus ir monologus, įterpė į juos vieną iš choreografo darbo su šiuolaikinio šokio šokėjomis „rutininių“ repeticijų, vieną iš baigtų / surepetuotų šokių ir solinį Lucijos pasirodymą (choreografas Milošas Isailovićius). Kitaip tariant, Štivičić draminę įtampą augina per veikėjų santykius ir jų požiūrį į kūrybą (dokumentinius ir net pagražintus Sonjos, Adriano, Lucijos ir paties Gabrielio pasisakymus ir jų tarpusavio ginčus Gabrielio kabinete bei poilsio kambaryje), režisierius – per pačią kūrybą. Iš pirmo žvilgsnio statiškos „pokalbių“ mizanscenos, kurių metu stebina aktorių, ypač Maškovićiaus, santūri ir net atsaini vaidyba, kontrastuoja su intensyviomis šokio scenomis, o scenografės sumanytas erdvės skaidymas, perkeliant veiksmą vis į kitą sceninės aikštelės vietą, įrėmina spektaklį, suteikia jam dinamikos ir vizualumo. Beje, būtent per „kūrybą“ režisierius atskleidžia ir tikrąjį Gabrielio veidą – jo šaltą perfekcionizmą ir kartu cinišką abejingumą šokėjų jausmams ir galimybėms, reikalaujant kartoti brutalų judesį iki fizinio išsekimo. Įtampa nuslūgsta finale – ilgai ir kankinamai ruošto šokio spektaklio nusprendžiama neberodyti, Gabrielis, taip ir nepripažinęs savo kaltės, pasitraukia.

Vis dėlto žiūrėdama spektaklį galvojau ir apie dar vieną jo interpretacinį sluoksnį. Kalbos apie kūrybos amoralumą, hierarchinį susiskaldymą ir net socialinę priklausomybę vienoje mažoje „ląstelėje“ nėra naujiena, pastaraisiais metais netgi labai populiari, tad Štivičić pjesė šiuo požiūriu išties gali būti statoma skirtingose šalyse ir scenose. O matant taip ir neatskleidusius savo tikrosios(?) artistinės prigimties vyresniuosius Zagrebo jaunimo teatro aktorius, kirbėjo mintis apie kūrybinės krizės rūgštį, kuri išdegina ir patį menininką. Ji galėtų pateisinti Gabrielio abuojumą kaltinimams, jo paties kūno savotišką sąstingį, priverstinį šokėjas kankinančio judesio kartojimą ir... spektaklio finale lėtai besileidžiančias uždangas, tarsi užveriančias ir palaidojančias visą ligšiolinę jo karjerą.

****

INTERVIU SU ANTANU OBCARSKU (Parengė Daiva Šabasevičienė)

Gal galėtum plačiau pristatyti spektaklio „ACID“ („Rūgštis“) – dramaturgiją, kūrybinę grupę, darbo pobūdį ir rezultatą. Ar pats galėjai sudaryti repeticijų tvarką, ar papuolei į griežtas Zagrebo jaunimo teatro taisykles? Kokia nauja patirtis?

Mano meninė kelionė į Zagrebą žymi vieno didžiulio etapo pabaigą Lietuvoje ir kitokios kūrybos pradžią. Spektaklį kūriau pagal šiuolaikinės ir vienos garsiausių kroatų rašytojų Tenos Štivičić pjesę „Rūgštis“ („Acid / Kiselina“). Dirbau išimtinai su kroatais bei serbais. Man talkino lietuvė scenografė Barbora Šulniūtė. Visas laikas buvo skirtas introspekcijai, kas aš esu, už ką aš atsakingas ir kur einu. Jokio konteksto, jokių pažinčių, simpatijų, antipatijų, nusistatymo, nuolaidžiavimo. Vien kūryba – nuo ryto iki vakaro. Visą dėmesį skyriau aktorių darbams, vaidybos tikslumui. Esminė tema tapo atsakomybė. Ir tai rezonuoja su totaline pasauline suirute politiniame, kultūriniame ir dvasiniame lauke. Kurdamas galvojau apie mūsų dabartį Lietuvoje, kultūros protestą, neįtikėtinus, netgi bukus principingumus, kuriuos stebime seime ir politinėje arenoje. Ar gali žmogus, esantis galios pozicijoje, pripažinti, kad klydo? Ar gali režisierius pripažinti nesėkmę, ar gali choreografas pripažinti, kad jo darbo metodai kankina žmones? Ar gali prezidentas ar koks vadovas imti ir pasakyti: aš jums meluoju, man jūs nerūpite, man rūpi tik aš pats. ir visus sprendimus darau tik dėl savęs. Aš bandau puoselėti visišką sąžiningumą prieš save. Kodėl kuriu, kodėl režisuoju? Ar dėl šlovės, ar dėl pinigų, ar yra kokia aukštesnė prasmė? Ką teatras gali padaryti, kai krenta bombos? Tokie apmąstymai lydėjo kuriant spektaklį.

Naujasis kūrinys „Rūgštis“ – apie šokio trupę ir choreografą Gabrielių, kuris kuria spektaklį savo kūrybos trisdešimtmečio paminėjimui. Aplink pradeda sklisti gandai, jog kažkas iš artimos aplinkos prabilo apie jo kūrybos ir darbo metodus, kurie luošina žmones. Premjera pakimba ant plauko, viskas per trumpą laiką apsiverčia. Nuo olimpo iki tuštumos – per vieną dieną. Esminė frazė, kurią Gabrieliui pasako jo kūrybinė partnerė Sonia: „Pasaulis keičiasi, kodėl tu negali priimti naujos realybės?“ Spektaklis – apie galios figūrų diskreditavimą.

Zagrebo Jaunimo teatras labai šiltai priėmė mus, tikėjo mano idėjomis ir sumanymais. Repeticijų tvarka nelabai kuo skiriasi nuo lietuviškos tvarkos. Maloniai nustebino tai, su kokiu atsidavimu teatras, prodiuseriai ir aktoriai bandė suprasti mano viziją, kuriamą spektaklio atmosferą. Tai buvo visiškai nauja patirtis ir, tuo pačiu, labai atpažįstama. Vos įvykus premjerai, spektaklis susilaukė gerų įvertinimų: vienas pagrindinių šalies portalų šį spektaklį pripažino vienu iš dešimties įdomiausių 2025 metų spektaklių Kroatijoje. 

Kroatai turi savo teatro tradicijas. Gal galėtum papasakoti apie šį teatrą bendrame kultūriniame kontekste.

Laikai keičiasi. Autoritetai, didieji kūrėjai, despotai, žmonės, kurie ilgus metus buvo figūros, į kurias žvelgdavome pagarbiai, kaip į tam tikras sudievintas personas, tapo šiokiu tokiu anachronizmu. Paradoksalu, kad realybėje ieškome autoritetų, jų labai trūksta, o kūryboje eskaluojama tolerancija, daugiabalsiškumas, netgi lygiava. Niekas nenori prisiimti atsakomybės. Pjesė „Rūgštis“ kalba būtent apie tai, ką daryti, kai didysis autoritetas per parą diskredituojamas ir ar mes galime žmogaus, kuris ilgus metus dirbo taip, kaip sugebėjo, ir kūrė nuostabius dalykus, prašyti pasikeisti. Visiškai pasikeisti ir pripažinti, kad klydo. Tai gyvenimo lūžis. „Rūgštis“ pirmiausia kelia šį klausimą. Viena įsimintiniausių – paskutinė pjesės scena, kai choreografui Gabrieliui jo partnerė Sonia sako: „Žmonės, kurie patenka į tavo rankas, išeina sulaužyti, kaip tu šito nesupranti?“ Bet jis negali suprasti. Todėl ir spektaklis baigiasi tyla. Kai viskas baigiasi, reikia pereiti į kitą sąmoningumo lygį. Išmokti kuklumo.

Ar spėjai pajusti, kuo šiandien gyvena Kroatijos žmonės, kas juos labiausiai jaudina?

Kroatai myli teatrą. Jie labai atsidavę aktorinei kūrybai. Tame pačiame teatre, kur pastačiau „Rūgštį“, spektaklius kūrė ir mūsų teatrui gerai pažįstami Jernejus Lorenci bei Oliveris Frljićius.

Aktoriai ekspresyvūs, gal net neurotiški. Jie labai atviri publikai, transliuoja energiją. Viena vertus, šiai medžiagai jie labai tiko, kita vertus, teko nemažai dirbti, kad būtų pasiektas subtilus ekspresijos lygis, kurį vertinu. Suradau bendrą kalbą su kroatais, jie nuostabūs ir atviri žmonės, galvoju, gal dėl to, kad tiek mes, tiek jie turime komunistinę praeitį. Tai, ką ten patyriau, nekantrauju atsinešti į repeticijas čia, pas mus, Lietuvoje.