Pastaruoju metu stebime neabejotiną tikrovės virsmą distopija – tai, ką regėjome ne pačiuose geriausiuose Holivudo filmuose, staiga tapo mūsų kasdienybe. Paranojiškai dezinfekuojame viską, kas aplink, vengiame kontakto su kitais žmonėmis, esame hibridinių karų ir sąmokslo teorijų sūkuryje.

Blogiausia šios distopinės tikrovės pasekmė – nepasitikėjimas. Mes nepasitikime kitais, nes nežinome, kur tūno nematomas priešas. Nepasitikime politikais, prognozėmis, parduotuvėmis, kaimynais, žiniasklaida, oro linijomis, ligoninėmis, užsienio valstybėmis. Saugodamiesi darome prielaidą, kad pavojaus esama bet kur, o atsarga niekam ir niekada gėdos nedaro.

Vedami tokio mąstymo ir vėl kuriame planus A, B ir C, nors visai gali būti, kad nepasinaudosime nė vienu iš jų. Tai tarsi nesvarumo būsena, kai planai ir juos griaunančios aplinkybės vieni kitus neutralizuoja ir nebeturi įtakos mūsų gyvenimui. Tad esame priversti gyventi nežinioje – kiekvieną akimirką baimindamiesi, kad virusas mus užpuls iš pasalų, per artimuosius, kaimynus, kolegas, praeivius.

Šiandien planuodami LNDT rudens repertuarą turime visą puokštę nežinomųjų ir beveik nieko tikro. Ar teatrų salės atvers duris? Kokiu atstumu turės sėdėti žiūrovai ir kiek jų tilps? Ar pakaks finansavimo? Ar rudenį grįš virusas? Ar sėdėdamas teatro salėje neapsikrėsiu?

Tačiau privalome išlaikyti sveiką protą ir pasitikėjimą kitais. Tik taip sumažinsime nežinią ir atkursime trapų priešingų jėgų balansą, kuris leis mums išeiti iš nesvarumo būsenos. Šį sezoną, kai visais pajėgumais įsisiūbavusi rekonstrukcija kuriam laikui užvėrė visas LNDT duris, teatras rengia net dešimt premjerų. Tarp jų net du pasaulinio garso režisierių vardai: Janas Fabre'as (Belgija) su spektakliu pagal savo dienoraščius „Nakties rašytojas“ ir Grzegorzas Jarzyna (Lenkija) su spektakliu „Soliaris“ pagal Stanisławo Lemo romaną. Rudenį pradėsime ambicinga režisieriaus Łukaszo Twarkowskio (Lenkija) premjera „Respublika“, o užbaigsime – Augusto Strindbergo pjesės „Didysis kelias“ pastatymu, kurį režisuos Jonas Vaitkus. Išvysime naujus jaunųjų kūrėjų Antano Obcarsko, Motiejaus Ivanausko, Karolio Vilko, Kamilės Gudmonaitės ir Manto Jančiausko darbus.

Kaip rašė Umberto Eco, rodos, cituodamas Saulą Below: „Pamišimo laikais tikėti, jog esi atsparus pamišimui, yra pamišimo forma. Taigi, nepriimkit už gryną pinigą to, ką čia perskaitėt.“ Juk gali būti, kad susitiksime visai ne šiose, o kitose premjerose.

Martynas Budraitis

Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius