2013 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus sukurtas Kazio Binkio „Atžalynas“ šiandien surenka pilnas žiūrovų sales. Bet jo ilgaamžiškumo priežastis – ne ta, kad šis kūrinys įtrauktas į mokyklos programą. Tai ypač buvo galima jausti sausio 28 d. spektaklyje, kurį mirtinoje tyloje žiūrėjo įprastiniai teatro žiūrovai. Jaunų žmonių, kaip ir visuose spektakliuose, taip pat buvo, ir maloniai nustebino jų ypatinga pagarba teatrinei kultūrai – visi buvo pasitempę, vaikinai – daugiausia su tamsiais kostiumais, o ne su treningėliais, kurie dar taip neseniai dominavo. Ačiū ir mokytojams, kurie, akivaizdu, prisideda prie tokio požiūrio į teatrą.
„Atžalynas“ atlaikė visus teatro remontus, aktorių kaitas. Nors pasikeitė ir žiūrovai, pasikeitė visas pasaulis, spektaklis stebuklingu būdu dar labiau priartėjo prie žiūrovų. Jausmiškai jis tapo dar paveikesnis, nei premjeros dienomis, kada garbaus amžiaus aktoriai iš kitų teatrų ėjo dėkoti režisieriui už šį spektaklį. Žiūrovai, dar nesulaukę finalo, pagauti emocijos pradėjo ploti aktoriams, o kai kurie ir ašarą braukė... Spektaklis jaudina ne liūdesiu, bet tikėjimo galia, atvirumu, drąsa. Spektaklis veikia ir protą, ir jausmus. Jame ryškiai atsisveikinama ne tik su maironišku romantizmu, bet ir su garbės bei pasiaukojimo idėjomis, su atsakomybe už žodį.
Aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius. D. Šabasevičienės nuotr.
Šis spektaklis svarbus minties švara ir tikrumu. Poeto Alfonso Nykos-Niliūno žodžiai, skirti Kaziui Binkiui, tinka ir šiam spektakliui: Binkis „nesaugojo savo žodžių išrinktiesiems, nedangstė savo minčių nuo „kvailos minios“, nes jo sieloje buvo didelis tikėjimas ir dar didesnė meilė: meilė savo tautai ir tikėjimas jaunyste. Šios vaižgantiškos sielos mums nesuprasti be jo didelio ir gyvo tikėjimo – tikėjimo jaunyste, jaunimo idealistine ir pasiaukoti mokančia jėga“.
Spektaklyje vaidina kelių kartų aktoriai – tarytum paties Binkio parinkti. Jie ir skirtingi, ir artimi, ir atpažįstami. Ir visai nesvarbu, kad „Atžalynas“ – 1938 metų kūrinys. Žmonių reakcijos išliko tokios pat, o tai reiškia, kad amžini dalykai nesensta, o Binkis – šiuolaikinis autorius.
Spektaklis „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Vyresniosios kartos aktoriai kiekvieną kartą nustebina savo netikėtomis mini improvizacijomis. Šįkart visą pirmąjį veiksmą šmaikštumu nuskaidrino Neringos Bulotaitės Gimnastikos mokytoja, Jolantos Dapkūnaitės juokingai, „ne vietoje ir ne laiku“ emocijas išreiškianti Geografė, Dalios Michelevičiūtės Gamtininkė, kiekvieną žodį ištardama su didžiuliu tikėjimu ir išgyvenimu... Antrajame veiksme triumfavo Vytauto Anužio Inspektorius, įkaitinęs visą nerimo atmosferą, nustebino Ramučio Rimeikio-Fiziko raiška.
Spektaklis „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Bet esmė – jaunieji! Atrodo, kad Manto Barvičiaus ir Tomo Šečkaus prototipai – idealistai Darius ir Girėnas, o spektaklyje debiutavę gimnazistai – Radvilė Budrytė, Kristupas Budrys, Ieva Gribauskaitė, Vilius Kalasūnas, Kiril Kremenčiuk, Ieva Labanauskaitė, Klaudijus Matijošaitis, Augustė Pociūtė, Iveta Raulinaitytė, Laura Marija Rinkevičiūtė, Rokas Siaurusaitis, Justas Vanagas, Sibilė Marija Zavadskytė – lyg nužengę iš Binkio laiko. Jis tikrai jiems pasakytų: „Gražus atžalynas auga“.
Spektaklis „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Gimnazijos direktorių pirmą kartą suvaidino Šarūnas Rapolas Meliešius, su kaupu pateisinęs su juo siejamas viltis. Meliešius, kaip kažkada šviesaus atminimo Regimantas Adomaitis, iš ryto savarankiškai „išbandė“ savo būsimo Direktoriaus postą, pavakary – darbas su režisieriumi, o vakare – didžiulė šventė ir žiūrovams, ir visam teatrui. Kaip pasakytų Remigijaus Bučio Psichologas: „Aktorinis pradas jame tartum miegojo, bet vieną gražią dieną, lyg kieno pažadintas, pabudo, ir tada...“ Tikrai ryškus Meliešiaus debiutas.
***
„Atžalyną“ statė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir II pusėje, ši penkių veiksmų pjesė Vilniaus miesto teatre (dabar – Nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 metais Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Ypatingo dėmesio susilaukė Panevėžio teatro „Atžalynas“ (1941), kurį režisavo Juozas Miltinis. Kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Jono Vaitkaus „Atžalynas“, gimęs 2013 m. kovo 5 dieną, šiandien tęsia dramos teatro pagrindinę misiją – kelti galvas aukštyn.