„Mažvydas“: nuo literatūros – į teatrą

Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ skaitymas, įvykęs praėjusį sekmadienį (01 26) – labai įdomus, o tai svarbiausia teatrinės patirties atžvilgiu. Būna įvairių skaitymų, o šis tapo literatūriniu spektakliu. Taip atsitiko ir dėl subtilios Vytauto Rumšo režisūros, ir dėl aktorių, kurie tekstą valdė organiškai ir įtaigiai. Rodos, nieko naujo, bet labai tiksliai galima buvo suprasti, kaip ir kodėl tik teatro scenoje dramos tekstai įgyja visavertę reikšmę.

Rumšas vaidino 1978 metų Henriko Vancevičiaus režisuotame „Mažvyde“, o 2011-aisiais šį kūrinį pats režisavo Kauno pilyje. Skirtingus vaidmenis, o kartais po kelis jis paskirstė dvylikai aktorių, kurie taip įsijautė, taip įsivaidino, kad sukūrė tikrą literatūrinį spektaklį. Dėl aktorių Vytauto Anužio, Rimanto Bagdzevičiaus, Povilo Budrio, Kęstučio Cicėno, Adrijos Čepaitės, Algirdo Dainavičiaus, Jurgos Kalvaitytės, Šarūno Rapolo Meliešiaus, Ramučio Rimeikio, Vytauto Rumšo, Jūratės Vilūnaitės ir Arūno Vozbuto dvi valandos niekam neprailgo. Spektaklyje skambėjo Algirdo Martinaičio ir Osvaldo Balakausko įtaigi muzika.

 

Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ skaitymai. D. Matvejevo nuotr.

 

Į Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“ neįmanoma nereaguoti, nes scenoje šios dramos tekstai labai jautriai supina prasmių polifoniją. Čia XVI a. Lietuvos ir Prūsijos įvairios aplinkybės kryžminasi su asmenine drama, o XXI a. aktoriai, lig šiol suvaidinę kraštutinių patirčių reikalaujančius vaidmenis, „Mažvydo“ personažų nepavertė literatūriniais vaiduokliais. Jie tapo gyvais, šiuolaikiniais žmonėmis, tikėjimo ar meilės problemas perteikdami per savo asmeninę prizmę. Tokia aukšta kūrinio nata buvo pasiekta ir dėl Vytauto Anužio atsidavimo savo darbui: Mažvydo vaidmeniui jis taip pasiruošė, kad kiekvienas partneris nenorėjo žemiau nuleisti savo vaidmens kartelės. Anužis mintinai išmoko ilgiausius Mažvydo monologus, sugebėjo tekstą pritaikyti prie savo vidinio ritmo. Monologai virto išgyvenamomis prasmėmis. Pakiliai prasidėjęs skaitymas toks liko iki pabaigos. Nors finale nebuvo darniai skiemenuojama „Lie-tu-va“, aktoriai tą „Lie-tu-va“ jau buvo suvaidinę, jiems nepritrūko žodžių. Tokios akimirkos teatre nutinka retai.

 

Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ skaitymai. D. Matvejevo nuotr.

 

Jeigu Anužio Mažvydas mėgavosi filosofija – kas tinka medžiui ir žmogui („Šaknim į pragarą, šakom – į dangų“), tai kiti šios trijų dalių giesmės personažai žaižaravo gyvybe, šmaikštumu ir aktorine išmintimis. Bene labiausiai išsiskyrė Povilas Budrys. (Žiūrovai taip pat galėjo gėrėtis skoningame scenovaizdyje ant vienos pakylos padėtais šio aktoriaus „monais“ – išdrožtomis medinėmis skulptūrėlėmis.) O Kęstutis Cicėnas ir Šarūnas Rapolas Meliešius pademonstravo, kaip jaunieji aktoriai nenusileidžia senbuviams, o savo kalbos raiška kartais net kai kuriuos pranoksta.

Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ skaitymai. D. Matvejevo nuotr.

 

Justinas Marcinkevičius teatre gyvas, nes aktoriai jį sugeba įtaigiai perskaityti. Neatsitiktinai šio dramaturgo literatūriniai debiutai prasidėjo scenoje: dar vidurinėje mokykloje jis parašė pjesę „Žemės sauja“, kuri buvo suvaidinta šimtadienio proga. Teatras sugeba atpažinti savo tikruosius autorius. Aktorių ypatingas dėmesys žodžiui, jų individuali teksto „redakcija“ „Mažvydą“ pavertė organišku teatro reginiu.