Kerinčios organikos aktorius. Martynui Nedzinskui – 40

Aktorius Martynas Nedzinskas liepos 8 d. švenčia mažąjį jubiliejų – keturiasdešimtmetį. Kaip rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė, tai aktorius, dėl kurio vaidmenų ne vienas spektaklis tapo tam tikru kultūriniu įvykiu. Nedzinskas iškart atkreipia dėmesį, vos tik įžengęs į sceną. Jis yra tapęs publikos žvaigžde: dėl jo yra lankomi kai kurie spektakliai, jam yra skiriami svarbūs vaidmenys.

Martynas Nedzinskas gimė Klaipėdoje. Kai atvyko į Vilnių studijuoti, nuosekliai ruošėsi stoti į Rimo Tumino vadovaujamą aktorinio meistriškumo kursą. Sėkmingos studijos, netrukus ir dabar – dideli vaidmenys LNDT scenoje: Edis („Išvarymas“, rež. Oskaras Koršunovas, 2011), Motiejus; Lauryno draugas poetas Povilas („Katedra“, rež. O. Koršunovas, 2012), Dionisas („Bakchantės“, rež. Gintaras Varnas, 2013), Martynas („Respublika“, rež. Łukasz Twarkowski, 2020), Beranžė („Raganosiai“, rež. Antanas Obcarskas, 2023), Patrikas Vonderlandas („Quanta“, rež. Ł. Twarkowski), Jie („Fermentacija“, rež. A. Obcarskas, 2025) ir kiti.

Įvairiuose Lietuvos teatruose jis sukūrė daugiau nei keturiasdešimt vaidmenų, net du kartus apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi – 2013 ir 2021 m. Nemažai vaidmenų sukūrė kine ir televizijoje.

Martynas Nedzinskas, kurdamas sudėtingus vaidmenis, visada griežtai sukontroliuoja jų piešinį, todėl personažų laisvė ir organika yra tiesiog kerinti. Jis pabrėžtinai niekur neskuba, suspėja ir žiūrovus nužvelgti, ir visada pateikti jiems įdomių netikėtumų. Nedzinsko gestų, žvilgsnių registras yra ypač platus, talentu ir intuicija paremtą judesio ir teksto junginį jis ištransliuoja žiūrovui. Aktorius pirmiausia jausmu pažįsta kuriamą personažą ir tik tuomet, psichomotorikos padedamas, žiūrovui padovanoja tai, ką galima pavadinti unikaliu vaidmeniu.

Prieš kurį laiką vieną spektaklį žiūrėjau iš paskutinės salės eilės. Po kelių dienų susitikus Nedzinską, išgirdau klausimą dėl mano reakcijos į tam tikras scenas. Tokio pastabumo ir jautrumo aktorių pasitaiko itin retai.

Labai jaudina kai kurie aktoriaus prisipažinimai: „Man labai artimas ir pakankamai pažįstamas tas bejėgiškumo jausmas: bandymas bėgti, slėptis, pasitraukti, nematyti, nedalyvauti... O vis dėlto norisi džiaugtis gyvenimu. Kai gyvenimas, atrodytų, neteikia daug džiaugsmo, turbūt tenka džiaugtis tik tuo, kad dar yra galimybė tai daryti. O scenoje man svarbiausia partneriai. Jie turėtų būti mąstantys, girdintys, žaidžiantys kartu“.

Nuostabaus naujo dešimtmečio, įkvepiančios kūrybos ir sėkmės linkime Martynui!