Raganosiai Gedimino prospekte. Pokalbis su režisieriumi Antanu Obcarsku

Kovo 8–12 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Eugène Ionesco dramos „Raganosiai“ premjera. Spektaklį režisuoja Antanas Obcarskas. Iš prancūzų kalbos pjesę išvertė Vincentas Klipčius, spektaklio scenografė – Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autoriai – Adomas Gustainis, Ričard Žigis, šviesos dailininkas – Dainius Urbonis, choreografė – Ieva Navickaitė, Katino personažo autoriai – Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), kaukių autorius – Donatas Jankauskas (Duonis), spektaklio dramaturgas – Valentinas Klimašauskas. Vaidina Martynas Nedzinskas, Kirilas Glušajevas, Arūnas Sakalauskas, Gytis Ivanauskas, Marius Repšys, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Aistė Zabotkaitė ir Naglis Bierancas.

Apie būsimą premjerą kalbamės su spektaklio režisieriumi Antanu Obcarsku.

Kodėl būtent šiandien renkiesi tragiško komizmo ryškiausią dramaturgą?

Plinta kažkas aplinkui, kaip mintis ar baimė, ar liga, ar įsitikinimas, plinta lengvai pagaunama idėja, kurios taip reikia, kai aplinkinis gyvenimas pasidaro per mažai aiškus, per daug trapus, pernelyg miglotas. Pjesę sutariau statyti dar 2021 metais, perskaičiau ją sausio mėnesį, kai buvo labai daug sniego ir gilus antrasis karantinas. Skaičiau, ir atrodė, kad šitas, kaip pjesėje rašoma, „raganositas“ yra kaip tik tai, iš ko bus galima taip gardžiai pasijuokti. Beranžė ir jo draugai atrodė ir beviltiški, ir linksmi, o pats pjesės kalbėjimas – tiesiog tuometinio pasaulio susiskaldymo aidas. Žinoma, niekas negalėjo žinoti, kas bus toliau. Nenoriu akcentuoti tiesioginės šiuolaikybės įtakos šitam spektakliui, bet turiu pasakyti, kad netikrumo, bejėgystės, susitaikymo, pasipriešinimo jausmas dabartyje yra artimas jausmui, kurį sukelia pjesė. Skaitai pjesę ir, nors joje nemažai absurdiškų ir žiauriai juokingų situacijų, nori nenori jauti, kad čia kažkas vyksta. Vyksta su žmonėmis, kažkas plinta, skleidžiasi, nyksta, vėl plinta. Kažko bijoma, bijoma koronos, bijoma gumbo ant kaktos, bijoma karo, bijoma naujos raganosių įvestos tvarkos.

Pjesė „Raganosiai“ parašyta 1959 metais. Ar jauti stilistinius skirtumus lyginant su šiuolaikine dramaturgija?

„Raganosiai“ yra geniali pjesė, nes ji, neieškant paralelių, pati per savo paprastumą sukelia asociacijas dabarčiai. Aš esu ir nesu raganosis. Paralelių su šiuolaikine dramaturgija tiesiog nėra, nes ši pjesė turi labai aiškų ir netgi holivudinį siužetą. Tai galėtų būti filmas tiesiog iš dabarties, pastatytas kur nors Europoje. Jis man primena net ir korėjiečių režisieriaus Bong Joon-ho filmą „Parazitas“ (2022 m. apdovanotas „Oskaru“ net keturiose kategorijose). „Raganosių“ siužetas visiškai nenuvalkiotas dėl to, kad pjesėje drama įvyksta su pačiu pasauliu, bet ne su žmonėmis. Čia nėra kokios nors meilės, iškeltos į pirmą planą, nėra ideologinės kovos. Ši pjesė skamba kaip tam tikra pranašystė, nes su mūsų pasauliu per pastaruosius kelis metus taip pat atsitiko tokių dalykų, kurie visiškai prilygsta „Raganosių“ pandemijai. Reali pandemija, kovidas, karas – tai yra taip fantasmagoriška, absurdiška ir siurrealu, kad dabar Gedimino prospektu prabėgantis raganosis atrodytų kaip „nieko čia tokio“. Gal net geriau, negu tai, kas vyksta.

Būtent „Raganosiuose“ Ionesco aiškiausiai išreiškia savo siaubą dėl ideologinio konformizmo, įkvėpto fašistinės Geležinės gvardijos iškilimo Rumunijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Kokios temos šioje pjesėje Tau įdomios ir kokias Tu ketini išryškinti?

Labiausiai noriu išryškinti visuomenę krizės akivaizdoje. Ar tai buvo fašizmo plitimas, ar pandemija, ar karo atmosfera, bet tai yra visuomenė krizėje. Į tą krizę žmonės, kaip ir dabar, labai skirtingai reaguoja, skirtingai stebisi, bet dažniausiai visuomenės veikėjai reakcijomis kopijuoja vieni kitus.

Pats Ionesco savo kūrinius vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Kaip Tu galėtum apibūdinti šį kūrinį?

Režisieriui tai – pasirinkimo reikalas. Perskaičiau „Raganosius“ kaip visišką tragediją. Tragedija žmogaus, kuris atsisako sekti paskui savo laiką. Prieštaraudamas tam, kuo negali tapti (o negali tapti raganosiu), jis tampa autsaideriu, tampa herojumi, netgi antiherojumi. Tiesiog kai kurie žmonės negali tapti raganosiais, ir viskas.

Ionesco dažnai laikomas absurdo teatro atstovu. Kaip Tu sieji absurdą su šiuo rašytoju, turint omenyje absurdo įsiviešpatavimą visoje kultūroje?

Tai, ką rašė absurdo teatrui priskiriami dramaturgai, šiandien tapo realybe.

Man atrodo, kad ši medžiaga Tau ypač tinka, nes tragiškas komizmas būdingas Tavo paties prigimčiai. Be to Tau artima ir individo vienišumo tema.

Atsakysiu perfrazuodamas Ionesco žodžius: herojiška yra prieštarauti savo laiko progresui, savo laikams, bet beprotiška apie tai garsiai kalbėti. Nes jeigu pradedi apie tai kalbėti, ką nors bandydamas įspėti, kad neteisingai elgiamės, klausti, kodėl viskas taip absurdiška... Jeigu pradedi tai kvestionuoti – tampi bepročiu, tiesiog iškrenti iš visuomenės, ir tavęs nieks nebenorės pažinti. Mes esame tokiame realybės mazge!.. Pasaulis nuo savo paties ambicijų baigia subyrėti. Lūžta pagrindiniai, kertiniai pamatai – žmogiškumas, humanizmas, viskas.

Prasidėjus karui Ukrainoje net porą kartų iš garsių pasaulio mąstytojų teko išgirsti, kad būtent „Raganosiai“ yra aktualiausia medžiaga. Karas už mus permąstė net literatūros šedevrus. Kai kurie visiems laikams liks išbraukti, kai kurie atidėti kuriam laikui, bet yra ir tas aukso fondas, kuris ir šiandien labai aktualus. Karas ir „Raganosiai“ – kokie svarbiausi susikirtimo taškai?

„Raganosiai“ parodo visuomenės tikrąjį veidą. Ir tai išsiveržia įvairiausiomis perturbacijomis: nerimu, agresija, begaliniu susipriešinimu... Juk karas vyksta netoliese, už 800–1000 kilometrų – frontas, kur kraujuoja žemė, žmonės, visi... Šitas karas persiduoda, sklinda kaip radioaktyvus debesis. Žmonės savo viduje pradeda jausti karo pasekmes ir kariauti.  

Pjesėje aiškus toks absurdo teatro bruožas kaip realizmo neigimas – visi įvykiai atrodo fantastiški ir beprasmiški. Visi supranta, kas atsitiko, tačiau kodėl žmonės staiga pradėjo virsti raganosiais, niekas nežino. Kokiomis priemonėmis įmanoma apie tai kalbėti teatre?

Niekas negali paaiškinti, kodėl žmonės staiga ima virsti raganosiais, kodėl jie tampa agresyvūs. Intuityviai žinai – raganosis tampa naujuoju žmogumi. New man – naujas žmogaus porūšis. Raganosizmas – evoliucijos tąsa. Manau, kad Ionesco tai ir turėjo omeny. Jis sėdėjo su savo kolegomis, akademikais, menininkais, literatais ir vieną dieną jie tiesiog pavirto kitomis savo pačių versijomis, su kuriomis jis nebegalėjo susikalbėti. Ir tuos žmones jis pavadino raganosiais. Besikalbant jie nesileisdavo į diskusijas, jie tiesiog baubdavo. 

Kas gali išvaduoti žmogų nuo mirties baimės?

Niekas. Galima tiktai pamiršti, kad tu bijai savo mirties, ir visų kitų tavo artimųjų mirčių.

Ar įmanoma žmogaus kančių baigtis?

Neįmanoma, jos yra mūsų prigimtyje.

Kaip dramaturgo medžiaga koreliuoja su gyvu spektaklio organizmu? Kaip visi šie dalykai virsta teatru?

Dramaturgo medžiaga turi savyje labai tiksliai užkoduotą spektaklio ritmą. Teko išbraukti dalį teksto, nes tuo metu rašytos pjesės turi tam tikro daugžodžiavimo, bet tuo metu nebuvo kitų priemonių, parodančių, paaiškinančių situaciją. Dabar, kai statai spektaklį, mažiau kalbant daugiau pasakoma. Šiandien yra ir kitų priemonių – ritminių, muzikinių, vaizdinių, kurios papasakoja tą pačią istoriją, tiktai priimtiniau žiūrovui.

Kaip vykdei aktorių atranką: rėmeisi veikėjų charakteristikomis ar svarbiau buvo aktoriniai gebėjimai?

Tik perskaitęs pjesę iškart suvokiau, kad pagrindiniame vaidmenyje norėčiau matyti Martyną Nedzinską.

Kodėl pasirinkai jį Beranžė vaidmeniui?

Martynas turi visus žvaigždės bruožus – grožį, talentą, subtilumą, erudiciją ir išmintį. Ir negali tapti raganosiu.

Pastaruoju metu dirbi su dailininke Lauryna Liepaite. Kaip jūs sprendžiate vizualumą?

Šį kartą dailininkei buvo labai konkreti užduotis: jai reikėjo į vieną sceną sutalpinti keturių skirtingų estetikų vizijas. Ir jai tas puikiai pavyko, ji sugalvojo, kaip tai turėtų atrodyti, kaip turėtų viskas keistis. Kiekviena pjesės dalis įkvėpta skirtingo filmo. Šis spektaklis spręstas per kino estetikos prizmę. Nėra realybės, o Laurynos „nerealybė“ – įkvepianti.

Vaikystėje Ionesco nemėgo teatro, nes jis jam nesuteikdavo jokio malonumo. Realistinio teatro problema yra ta, kad jis yra mažiau įdomus nei teatras, kuris remiasi įsivaizduojama tiesa, todėl Ionesco niekino Bertholto Brechto kūrybą ir brechtiškąjį teatrą apskritai. Ar šiame kontekste Tu galėtum pristatyti savo teatro nuostatas?

Šiuo metu mano nuostata paprasta: į teatro sceną stengiuosi atnešti dabarties kalbą, kalbėjimo būdą. Kaip dabartis kalba su mumis kaip žmonėmis, taip ir aš noriu, kad mano spektaklyje dabartis kalbėtų su žiūrovais. Svarbu estetinė visuma. Nors „Raganosiai“ parašyti 1959 metais, jie šiandien lygiai tiek pats aktualūs, bet man reikia surasti būdą, kaip jiems scenoje suskambėti.

O Brechto teatro nuostatos man patinka: visos priemonės, kurios padeda žiūrovui geriau jaustis teatre, tinkamos spektakliui. Visas jas ir naudoju. O temos – pagal šiuolaikybę, bet iš žmogiškosios pusės, iš amžinųjų temų fondo. Taip ir yra su „Raganosiais“.