Virpančių sielos stygų aktorė. Miglei Polikevičiūtei – 40

Aktorė Miglė Polikevičiūtė birželio 6 d. švenčia keturiasdešimties metų jubiliejų. Nuo 2011 m., kai ji tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių trupės nare, jau praėjo keturiolika metų. Rodos, taip neseniai ji priklausė jauniausiai aktorių kartai, o šiandien jau moko kitus.

Aktorinį meistriškumą baigusi šviesaus atminimo režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamame kurse (2008), ji nuo pat pradžių išsiskyrė savo talentu. Dar būdama studentė ji pradėjo vaidinti Vilniaus mažajame teatre. Vaidmenys sekė vienas paskui kitą, tad netrukus sulaukė pasiūlymo kurti ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė pakvietė Doros vaidmeniui sudėtingame psichologinėje L. Bärfusso dramoje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės” (2007). Nuo to laiko daugelis režisierių ją kvietė pagrindiniams vaidmenis, ir visi jie buvo įdomūs, įsimintini, nors šiandien jau – teatro istorija. Tai Raudonkepurė (J. Švarco „Raudonkepurė“, rež. Evaldas Jaras, 2008), Angelas (A. Škėmos „Saulėtos dienos“, rež. R. Kudzmanaitė, 2008), Nina Zarečnaja (A. Čechovo „Žuvėdra“, rež. R. Tuminas, 2009), Hildė (H. Ibseno „Meistras Solnesas“, rež. Yana Ross, 2009), Adelaida Jepančina (F. Dostojevskio „Idiotas“, rež. Eimuntas Nekrošius, 2009), Julika (F. Molnáro „Lilijomas“, rež. László Bagossy, 2013), Dora (T. Słobodzianeko „Mūsų klasė“, rež. Y. Ross, 2013), Deizė, Žudiko auka, Kosmetikos pardavėja, Naujas gyventojas (S. Turunen „Broken Heart Story“, rež. S. Turunen, 2014) ir kiti.

Naujausias didelis vaidmuo – Viktoro motina Emili Pomel (R. Vitraco „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, rež. Gintaras Varnas, 2024). Reta aktorė galėtų pasidžiaugti tokių vaidmenų galerija. Virš trisdešimt vaidmenų teatre ir keletas vaidmenų kine. Už juos aktorė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ (2008) ir „Sidabrine gerve“ (2012).

Miglė Polikevičiūtė – jautri aktorė. Iš pažiūros tyli, įdėmiai sekanti repeticijas, scenoje ji tampa tikru vulkanu. Ši aktorė apdovanota išskirtiniu persikūnijimo talentu. Įsiminiau jos pasakojimą apie vaidmens kūrimo pradžią: „Kai išgirdau Raudonkepurės dainą, man širdį suspaudė, pamačiau mažutę, trijų metukų mergytę, raudonais mažučiais apvaliais batukais trepsinčią miške. Ir šimtą tūkstančių sykių girdėta ir matyta, pirmą kartą šita pasaka sugraudino. Bematant įstrigo į galvą „šoka ir dainuoja, mažutė mergaitė”. Ir čia po poros mėnesių skambutis, ir žmogus dar klausia, ar man įdomu. Tai aišku!“

Polikevičiūtė tiki kiekvienu režisieriumi, su kuriuo tenka dirbti. Ji išsiskiria didžiule pagarba savo kolegoms. Bet mokytojas – režisierius Rimas Tuminas – buvo ir išlieka svarbiausiu autoritetu: „Didelė dovana gyvenime sutikti Meistrą. Aktorių, režisierių kursas, kuriame mokinausi, su Rimu Tuminu praleidome beveik kelis metus nenutrūkstančio kūrybinio medaus metus. Jis kas dieną ateidavo pas mus, studentus, ir su dideliu susidomėjimu pasakojo, rodė, vedė mus per aktorinio meistriškumo ir režisūros ABC. Tais metais gavau labai daug neįkainojamos medžiagos, kuri iki šiol skleidžiasi mano profesinėje srityje“. Pati didžiausia Tumino pamoka buvo apie vidinį vaidmens piešinį, apie vidinį gyvenimą. „Tik vykstant stebuklui viduje, jį įmanoma perduoti žiūrovui. Be vidinio gyvenimo, virpančių sielos stygų nėra teatro“ – sako aktorė.

Nuoširdžiai sveikiname Miglę gražaus Gimtadienio proga, linkėdami dalintis aktorinės meistrystės paslaptimis ir toliau kurti tiek pat įsimintinus vaidmenis.