Dovilės Zavedskaitės recenzija

85-asis sezonas – humaniškas, švelnus ir susirūpinęs

Dovilė Zavedskaitė

85-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezonas atrodė saugus. Saugus dvejopa prasme: visose premjerose galėjai jaustis saugus paties meno kūrinio prasme – tai buvo išbaigti ir kruopščiai išartikuliuoti pasauliai, kai kurie veikę kaip būsenos, kai kurie – kvietę svarstyti, aiškintis priežastingumą, dalykų kilmę. Tačiau drauge jie buvo saugūs ir kita prasme – nekėlė revoliucijų, neskelbė manifestų, nesiėmė žanrinių iššūkių ar mėginimo kalbėti įvairesnei publikai. Ko gero, iš šio sezono spektaklių būtų galima gana tiksliai apibrėžti tikslinio teatro žiūrovo portretą, ir jis puikiai tiktų visiems šešiems spektakliams. Tiesa, tas pats portretas puikiai jaustųsi ir visose ankstesnio 84-ojo sezono premjerose, nors ten būta vienos išimties – Augusto Gornatkevičiaus spektaklio vaikams „Sibiro haiku“. Tačiau toji išimtis nuo bendro peizažo skyrėsi tik tiksliniu amžiumi (spektaklis skirtas 8–12 m. vaikams): pati estetika atitiko Nacionalinio dramos teatro kūrybinę atmosferą, ir mažiau rūpinosi vaiko kaip žiūrovo gyva patirtimi, daugiau – intelektualine savo paties būtimi. Ir nors dviejų sezonų visuma, mano nuomone, buvo vertinga tiek menine, tiek temine prasme, vientisa ir įdomi, mėginanti suprasti šių dienų pasaulį ir kviečianti mąstyti giliau, daugiau, įvairiau, nuogiau, vis dėlto į ją žvelgiant kyla klausimų, kas yra nacionalinis teatras, kam ir apie ką jis turėtų kalbėti, kad jo buvimas nacionaliniu tikrai turėtų prasmę? Kieno lūkesčius jis turėtų atitikti ir kiek skirtingų žiūrovo portretų pasodinti į salę?

Prioritetai ir pasiekiamumas

Šiuo metu, regis, LNDT orientyras – aukštos meninės vertės kūrinių kūryba, kurių būtis pati savaime įkūnytų nacionalinio teatro mitą ir svarbą. Kol viešai yra svarstoma, koks būtų rekomenduotinas ir pageidautinas klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos santykis, natūraliai kyla ir kitas klausimas: ar esminga, kad kuo daugiau teatro kūrinių būtų nominuoti Auksiniams Scenos Kryžiams (šiemet jie LNDT buvo itin dosnūs), ar svarbu ir tai, kad kuo daugiau kuo įvairesnio statuso, kilmės, profesijos, amžiaus ir meninių preferencijų žmonių atėję į teatrą jaustųsi savi ir laukiami? Mąstymas apie repertuarinę kokybę ir savo auditorijos auginimą – dvi atskiros funkcijos. Ir nors prieš spektaklių premjeras kūrėjai perima teatro socialinius tinklus ir rodo sekėjams kūrybinę virtuvę, po premjerų kviečia publiką į diskusijas, ištikimai organizuoja šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus (festivalis „Versmė“), vis dėlto juntamas kompleksiškų priemonių stygius tiek auditorijos spektro plėtimo, tiek jos edukavimo atžvilgiu. Kol kas šis teatras vis dar nesiaugina vyresniojo amžiaus paauglio, kukliai rūpinasi ir mažuoju žiūrovu – netruks ateiti diena, kai užaugs karta, kuri į teatrą vaikščiojo ne Gedimino prospekte, o visur kitur. Jų atminty ir kūne nebus Nacionalinio dramos teatro įrašų. Ar svarbu, kad būtų? Svarbu gal tai, kad čia užtektų vietos šiek tiek įvairesniems meniniams poreikiams. Tiesa, nudžiugino į repertuarą grįžusi Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“, vilčių teikia ir ateinantį sezoną numatoma premjera pagal Astridą Lindgren (norisi tikėtis, kad ji bus patikėta teatro vaikams niuansus išmanantiems, o ne repertuare figūruojantiems, bet šioje srityje nesispecializuojantiems kūrėjams). Svarbu, kad menas jaunam žiūrovui nebūtų suprantamas kaip periferinė prievolė: šiuolaikinis teatras vaikams ir paaugliams meniniu poveikiu ir estetine raiška neatsilieka nuo meno suaugusiems tendencijų, o sugebėjimas įvertinti šią nišą kaip aktualią ir reikalingą įrodo institucijos toliaregiškumą.

Kitas klausimas – gastrolės ir decentralizacija. 85-ajame sezone teatro spektakliai 15 kartų buvo parodyti užsienyje (Prancūzija, Lenkija, Belgija, Čekija, Taivanas; daugiausiai vežti Łukaszo Twarkowskio darbai) ir 5 kartus – Lietuvos miestuose (Marijampolėje, Varėnoje, Radviliškyje, Alytuje, Kaune). Nežinant finansinės padėties, vidinių teatro tikslų, kitų miestų galimybių techniškai priimti LNDT darbus ir jų publikos aktyvumo, nesinori imti vertinti gastrolių masto ir krypčių. Tačiau keliaujant po Lietuvą (nekalbu apie didžiuosius miestus), stebint ne tik festivalių ten atvežamus darbus, bet – ir ypač – auditorijas, aiškiai ir apmaudžiai galima pajusti, kad jos meno vartojimo prasme mažiau edukuotos, neturinčios pakankamai meno recepcijos patirties. Kyla klausimas, kas turėtų tuo rūpintis, ir atsakymas yra nevienareikšmis. Tačiau nacionalinės įstaigos, ypač tokios, kurios iš tiesų turi ką parodyti, yra vienos iš lauko dalyvių, galinčių tam skirti dėmesio bent jau didinant gastrolių kiekį ir plečiant regionų auditorijų galimybę paprasčiausiai patirti aukštą meninę kokybę. Galbūt tokia veikla – mažiau patraukli instituciniu požiūriu. Bet visa tai – šalia repertuaro kūrimo einantys svarbūs klausimai, kuriuos pražiūrėję, turime privilegijuoto meno situaciją ir apribotą pasiekiamumą.

Repertuarinis žemėlapis

Tačiau metas iš geografijos sukti į meninę 85-ojo sezono anatomiją. Visas 2024/2025 m. teatro sezonas, kurį jau antrus metus formavo trys meno vadovai – režisierės Kamilė Gudmonaitė, Eglė Švedkauskaitė ir režisierius Antanas Obcarskas, man regis, be paliovos galvojo apie tai, kaip nūdienos tikrovėje jaučiasi žmogus: kai žudosi jo artimieji, kai jis pats nori nusižudyti, kai turi priklausomybių, serga psichinėmis ligomis, kai nenori auginti vaiko, kai patiria smurtą profesinėje aplinkoje ar atsiduria gyvenimiškose aplinkybėse, kuriose iš pažiūros visai netyčia kažką... nužudo. Šiame sezone nepabijota apskritai kvestionuoti žmogišką prigimtį ir atverti daugeliui gana skausmingą „būti žmonijos istorijos dalimi“ nervą: Didžiosios salės premjeros klausė, kodėl mes taip gerai išplitę šitoje planetoje ir kaip čia būdami jaučiamės su savo buvusia ir būsima istorija? Įdomu tai, kad beveik visuose šių metų spektakliuose buvo galima jausti spektaklio kūrėjų laikyseną – palankumą savo herojams, arba tiems žiūrovams, kuriems aktuali herojų problematika. Kitaip tariant, šio sezono repertuaras – išskirtinai humaniškas, švelnus ir susirūpinęs.

Individų dramas šiemet tyrinėjo Eglės Švedkauskaitės „STAND-UP’as prasmei ir beprasmybei“ ir Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“. Abu spektakliai kalbėjo apie savižudybę artimoje aplinkoje. Žiūrovai galėjo pasirinkti, ar suicido temą nori tyrinėti jautriai, bet gyvybingai, pernelyg neįklimpdami, ar giliai ir kompleksiškai, panirdami į trijų kartų moterų istorijas. „STAND-UP’as prasmei ir beprasmybei“ buvo svarbus dėl to, kad sugebėjo neapsunkindamas atsiverti daugelio su gumulu mintijamai temai, surinkti į vieną albumą tai, kas visuomenėje aptarinėjama tik fragmentiškai, dažnai juokais, arba iš viso nutylima. Esmine šio kūrinio vertybe tapo tiesus, lakoniškas ir artimas santykis su žiūrovu. „Savižudybės anatomijos“ dramaturginė ir režisūrinė architektūra sugebėjo sukurti šiuolaikiniame Lietuvos teatre labai retą, sodrų daugiaplanės, sudėtingos moters paveikslą: tai, kaip sluoksniuojasi šis kūrinys, kaip vienų veikėjų maršrutai persidengia su kitais, kaip pinasi istorijos ir vaidmenys, įvelia žiūrovą į sunkiasvorį aktorinį, draminį ir vaizdinį epą. Bartoševičiūtė išlieka lojali Moters padėties sociume problematikai ir įgarsina jos veriantį, aštriai skambantį balsą.

Lenkų režisierės Annos Smolar spektaklis „Paukščiai“ ir slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci darbas „Svetimas“ – kita sezono spektaklių pora, kurią suporuoti norisi visų pirma dėl ypač įdomių prieigų prie trečiųjų meno kūrinių – Alfredo Hitchcocko 1963 m. sukurto siaubo trilerio ir Albert'o Camus 1942 m. parašyto romano. „Svetimas“ apskritai žiūrovą apgauna – pirmoje dalyje grasindamas nukankinti tiesioginiu knygos skaitymu, antroje dalyje įtraukia į netikėtą, gyvą, tiek pat juokingą, absurdišką, kiek ir dramatišką įtampą teismo salėje, kurioje kaltinama remiantis... grožine literatūra. Spektaklyje aiškiai parodoma, kaip selektyvi faktų atranka leidžia sukurti bet kokį norimą asmenybės elgesio ir motyvų scenarijų, o svarbiausiu nesėkmės elementu tampa negebėjimas atstovauti savęs, atsisakymas save apginti ir paaiškinti. „Paukščiuose“ kalbama nedaug, sezone – turbūt mažiausiai, tačiau tai netrukdo įvykti aktui, kuriame kino kūrimo mašina praryja žmogų. Tiek Lorencio, tiek Smolar darbuose aktoriai vis mainosi vaidmenimis, žiūrovas turi galimybę tyrinėti takią vaidmens tikrovę. Tačiau „Paukščiuose“ herojės Tippi Hedren padauginimas, pasklidimas skirtingose aktorinėse psichofizikose tampa spektaklio charakteriu: patirti Tippi – tai sugauti jos atspindžius skirtingų lyčių ir prigimčių objektuose. Abu šie spektakliai unikalūs savo dramaturgine prieiga prie temų ir aktorių atliekamų vaidmenų tarpusavio ryšiais, juose gimstančiu slėgiu. O „Paukščiai“ man – vizualiai ir atmosferiškai savičiausias sezono darbas.

Abi Didžiosios scenos premjeros – Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Quanta“ ir Antano Obcarsko „Fermentacija“ – kirto vieno žmogaus dramos apmąstymų ribą ir ėjo toliau: abiem spektakliams tiktų būti pavadintiems mokslinėmis fantazijomis apie žmonijos likimą. Tiktai „Quanta“ veikė per būsenų, jausenų, sapnų kūrimą ir laukimą kažko neapčiuopiamo, o „Fermentacija“ tiesiai, aiškiai ir ūkiškai atstovavo bakterijų pasaulio interesus, kvestionuodama faktą, kodėl pasaulio koordinates nustatinėja žmogus. Tiesa, „Fermentacijai“ būdingas absurdas ir nuprasminimas visko, ką šitaip sureikšminęs Homo sapiens, galiausiai irgi įvedė į perspektyvinę būklę – kūrinys į tikrovę žiūri viršum jos pakilęs, nuo jos atsitapatinęs; tai būdinga ir kai kuriems kitiems Obcarsko kūriniams. O „Quanta“, kurią norėčiau pavadinti taikiu košmaru apie Nerimą, iš horizonto pločio būklės taip ir neišlipo – visą laiką išliko pakibusi ten, kur vyksta kvantiniai procesai, atomų dalijimaisi, žvaigždžių sprogimai. T. y. tai, ko žmogus nesupranta ir plika akimi nemato, tačiau vis tiek – o paradokse – imasi tai aiškinti. Abu šie kūriniai kaip tik dėl to ir yra įdomūs – jie parodo neatitikimą tarp to, kokiu dideliu save laiko žmogus, ir to, koks mažas tikrasis jo dydis, koks menkas supratimo lygis ir kokie primityvūs jo pasikalbėjimai, kuriuose nerimas dėl išnykimo visada viršija bet kokį žinojimą.

Jeigu reikėtų išskirti šio sezono aktorinius darbus, kurie buvo mažiau pastebėti viešajame diskurse, atradimu tapo tiek Augustė Ona Šimulynaitė („Savižudybės anatomija“), tiek Aurelijus Pocius („Svetimas“). Šimulynaitė minėtu Bartoševičiūtės kuriamu moters balsu tampa be nutylėjimų ir kompromisų, sukurdama įtaigią, sunkiai prognozuojamą, įvairius žmogiškus dugnus skvarbiai tyrinėjančią esybę. Pociaus vaidinamas atsitiktinai penkiais šūviais arabą nužudęs kaltinamasis Merso tiesiog tvyro ore – nieko nesuprasdamas, nieko nežinodamas. Tai, kaip šiam Merso niekas nerūpi, yra beveik sakralu, o tai, kaip tą abejingumą visu kūnu kelias valandas atstovi Pocius – įsimintina ir netikėta: jis sukuria vaidmens lauką, kuris gaudžia nuo vidinės tuštumos.

Kūryba iš vidinės paskatos

Manau, kad nėra prasmės skaičiuoti, kiek ko šį sezoną sukūrė lietuviai, kiek – lenkai ar slovėnai; kaip ir nėra prasmės vesti klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos buhalteriją: man regis, svarbiausia, apie ką su mumis kalba nacionalinė scena ir ar tai daro pilna koja, atvira širdimi, drąsia vaizduote, apgalvotu žodžiu. Repertuarinė tikrovė, kuri gimsta šiame teatre pastaruosius keletą metų, viena vertus, atspindi laikmetį ir vieną po kitos atvėrinėja sociumo žaizdas, iš kitos pusės – įrodo, kad tie, kuriems rūpi kažką pasakyti, pasakys tai nepriklausomai nuo laikmečio. Geriausias pavyzdys – pernykščio sezono Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“, kuriam būdingas totalus sąlygiškumas, bet kokių šablonų atsisakymas ir absoliučiai autentiškas humoras: tai, iš ko jis kuriamas, yra preciziška teatrinė juvelyrika.

„Teiresijo krūtį“ pabaigoje prisiminiau dėl to, kad nuo jo laikų vis dar tebegalvoju tą pačią mintį: didžiumoje pastarojo laiko LNDT darbų justi tai, kad kūrėjai norėjo sukurti tai, ką sukūrė. T. y. jie darė tai ne dėl to, kad gavo pinigų, progą ar kvietimą – jie norėjo to asmeniškai, kaip individualūs šitos visuomenės nariai, gavę pažaisti nacionalinę sceną. Ir šitas žaidimas, man atrodo, vykęs, o būti šito žaidimo dalimi, sėdinčia kitapus scenos, – įdomu, smalsu ir gyva.