Rimgailės Renevytės recenzija

85 sezonas: pabusti į sapną

Rimgailė Renevytė

Šio sezono šūkis „Pabusk iš tikrovės“ reagavo į visuomenės ir pasaulio pokyčius bei siūlė „į nežinomybę ir mėginti suprasti pasaulį iš naujo“. Tačiau ar ir kaip šie žodžiai susisiejo su šio sezono premjeromis?

Veikiausiai pirmoji premjera geriausiai atliepė praėjusio sezono pabaigos spėjimus. Lukaszo Twarkowskio „Quanta“ žiūrovus nukėlė į 1938-uosius, kai Šveicarijos kalnuose esančiame „Les Moires“ viešbutyje susitinka vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas, austrų fizikas teoretikas ir vienas iš kvantinės fizikos pirmeivių Wolfgangas Ernstas Paulis, prancūzų chemikė bei fizikė Irène Joliot-Curie bei paslaptingomis aplinkybėmis dingęs italų fizikas Ettore Majorana. Mokumetiniame (t.y. dokumentiškai tikrovę imituojanti fikcija) susitelkė ne tiek į kvantinės fizikos dėsnius, kiek į žmonių santykių fiziką. Pabusti iš tikrovės į tikrovę imituojantį sapną, kuriame niekada neįvykę, bet įmanomi dalykai randa savo dokumentinę formą. Kaip stiprioji Twarkowskio pusė – vaizdas ir medijuotas žaidimas erdve, taip silpnąja „Quantos“ puse laikyčiau dramaturgiją. Rodos, jog būtent žodžiai šiame spektaklyje klampina aktorius savo neįmanomumu.

Kaip radikali prieštara savo forma antroji sezono (ir mano akimis šiame sezone geriausia) premjera – slovėnų režisieriaus Jernej Lorenci spektaklis „Svetimas“ pagal Franzo Kafkos romaną. Aktoriaus buvimas šiame spektaklyje virsta pasakojimu, kuris, anot režisieriaus, yra ir

nulinė pozicija, neatspindinti konkretaus požiūrio, todėl juo gali atskleisti įvairias naratyvines perspektyvas, priežasties ir pasekmės dėsnius. Pasakojimas suteikia pranašumą aktoriui, nes jis tampa nepriklausomu istorijos pasakotoju ir nebėra tik ją išgyvenančiu personažu bei visuomet žadina ir klausytojo, ir pasakotojo vaizduotę. Nors priekabesnis žiūrovas, ypatingai po Twarkowskio „Quantos“, Lorenci „Svetimą“ gali pavadinti radijo spektakliu, tačiau čia svarbu ne vien klausantis sekti siužetinę linija, bet ir būti atidžiam vaizduojamom detalėm.

Kiti du sezono spektakliai – Eglės Švedkauskaitės „Stand-up‘as prasmei ir beprasmybei“ bei Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ tarpusavyje dera ne vien dėl pagrindinės temos, bet ir dėl skirtingų būdų, kaip kalbėti apie savižudybę. Tiesa, galbūt viename savižudybė stipriau veikia kaip dirgiklis, kitame – kaip išeitis, tačiau abiejų spektaklių stipriosios pusės – dramaturgija bei ryškūs aktorių vaidmenys. Silpnąja „Savižudybės anatomijos“ puse laikyčiau labai buitišką ir sceną apkraunančią scenografiją, kuris spektaklį vizualine prasme grąžina bent dešimtmečiu atgal.

„Sulėtintai“ režisierė Anna Smolar į LNDT grįžo su panašiu siekiu – savo spektakliu pabandyti dekonstruoti galios mechanizmą. Tačiau „Paukščius“ inspiravo Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren darbo su režisieriumi atsiminimai, kurie išliko vienu iš pagrindinių dramaturginių spektaklio ramsčių. Nors spektaklis estetiškas ir stebina savo žaisme, tačiau kūrybinio proceso metu jo tema labai susiaurėjo ir metaforiniams paukščiams nepavyko išsilaisvinti iš Hitchoko filmvimo aikštelės.

Apie Antano Obcarsko „Fermentaciją“ spręsti galiu tik iš dokumentuotos spektaklio medžiagos ar kolegų kritikų straipsnių, kurie vienu iš pagrindinių spektaklio trūkumu įvardija dramaturgiją. Tiesa, dramaturginio turinio trūkumas „Fermentacijos“ tekste buvo justi nuo pat pradžių, tačiau Laurynas Adomaitis susitelkė ties nebanalia ir kiek utopiška idėja. Ši idėja savo geriausiam pavidale, matyt, būtų antras iš labiausiai į sezono šūkį atliepančių spektaklių, tačiau.. į klausimą ar režisūra šią idėją užpildė turiniu turbūt atsakys tik kitas sezonas.

Visgi po apkalbėtų sezono premjerų norėtųsi bent keletu žodžių užsiminti apie tai, kaip į premjeras buvo kviečiams žiūrovas. Šio sezono reklaminė kampanija, labai suintrigavusi savo pradžia, visgi pasirodė klaidinanti – žmonės spektaklių plakatuose sukūrė iliuziją ir apie ką bus dar tik būsimas spektaklis, ir kad tas konkretus žmogus yra kažkaip susijęs su premjera. Kitaip tariant, reklaminė kampanija provokavo, tačiau tuo pat metu kėlė visiškai nepamatuotus ir pačiam teatrui nesuvaldomus lūkesčius. Galbūt taip į teatrą atėjo naujų žiūrovų? O galbūt dalis jų liko nusivylę, nes ėjo ne į tą spektaklį?

Šalia spektaklių įvyko dar vienas „premjera“ vadintinas įvykis – trupės atsinaujinimas. Žinoma, apmaudu, kad naujai trupėje atsiradę aktoriai atėjo ne į tuščią, o veikiau atlaisvintą vietą. Tačiau Vaidilė Juozaitytė, Laurynas Jurgelis, Šarūnas Rapolas Meliešius, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Augustė Šimulynaitė ir Vainius Sodeika LNDT scenose jau kurį laiką buvo matomi vis dažniau. Džiaugiuosi, jog jų asmenybės kurs šio teatro veidą.

Atsisveikinimas su repertuaro spektakliais pažymėtas tokiu pat jausmu kaip ir su trupės aktoriais – tai skausmingas atsinaujinimas. Repertuarą paliko „Lokis“ ir be abejo šis išsikyrimas skaudus jį kūrusiems aktoriams, tačiau turinio prasme spektaklio aktualumas jau buvo išblėsęs, o repertuaro planavimo aspektu ir komplikuotas, nes vietoje „Lokio“ toje pačioje scenoje atsirado kita milžinė – „Quanta“, kuriai reikia ir laiko, ir erdvės tapti pilnaverčiu kvėpuojančiu organizmu.

Pavasarį įvyko antrasis tvarumo forumas susitelkęs į tvarios bendruomenės temas ir pavyzdžius. Forumo metu dalintasi įvairių institucijų gerosiomis praktikomis bei išplėsta paties tvarumo samprata, ypatingą reikšmę skiriant socialinei jos prasmei. Būsimas meninis tvarumo pėdsakas LNDT – STAGES meno ir mokslo rezidencijos laimėtojų rašytojos Vaiva Grainytės ir saugumo ekspertės, tekstų kūrėjos Eglės Elenos Murauskaitės idėjos pristatymas, įvyksiantis rudenį šiuolaikinio dramaturgijos festivalio „Versmė“ metu.

O praėjusį rudenį „Versmėje“ pristatytas tarptautinės dramaturgų rezidencijos laimėtojo Karolio Kaupinio skaitymas „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ artėjančiame sezone taps spektakliu.

Šį sezoną dramaturgija puoselėjama ne tik „Versmės“ festivalio ar rezidencijų erdvėje, bet ir aktorių iniciatyva surengto renginių ciklo „Dramos klasika: skaitymai“ skaitymuose. Ir lietuvių, ir užsienio klasiką pasirinkę aktoriai Vytautas Rumšas ir Dalia Michelevičiūtė kiekvienam skaitymui subūrė trupę, su kuria ruošėsi žiūrovams parodyti ne spektaklį, o tarsi atvirą generalinę repeticiją. Šis žanras sėkmingai tęsis ir naujame sezone, su ta Dalimi kito sezono spektaklių , kurie savo kūrybinius variklius užkūrė dar nepasibaigus šiam – repeticijas pradėjo spektaklio „Ronja plėšiko duktė“ režisierė Eglė Švedkauskaitė bei „Velnio nuotaka“ režisierius Naubertas Jasinskas.