Apie festivalį

Šį įžanginį žodį pradedu rašyti Berlyne. Mieste, į kurį pirmą kartą gyvenime nuvykau šių metų vasarį su Viktorija. Dėl „Versmės“. Antrą kartą į Berlyną nuvažiavau balandį. Irgi su Viktorija, irgi dėl „Versmės“. Dabar, vasariškai šiltą spalio vidurio dieną, čia lankausi trečią kartą. Berlynas nudažytas rudeniu, prie Brandenburgo vartų vyksta protesto akcija prieš dešiniųjų politiką, Kroicberge ir Noikelne žmonių, su kuriais prasilenki gatvėje, odos atspalviai įvairesni nei tų rudens nudažytų lapų, visokie bahnai vis dar veža greitai ir tiksliai, tik kažkoks pabaigos jausmas. Lyg metų, bet žinau, kad ne jų. Gorkio teatre, į kurį nueinu ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad anuomet daug laiko čia praleidom su Viktorija, netikėtai sutinku Hansą Wernerį Kroesingerį, kuris praeitų metų „Versmėje“ kartu su Regine Dura vedė dokumentinio teatro dirbtuves. Papasakoju jam, kas nutiko. Jis man papasakoja, kas nutiko Reginei: nelaimingas atsitikimas Japonijoje važiuojant dviračiu. Bet ji sveiksta, nors prie suplanuotos premjeros Gorkyje dirba jis vienas. Kodėl tą rašau? Dėl dokumentikos. Ir dėl to, kad skauda. 

Suprantu, kad šis žodis nėra in memoriam. Vieną tokį parašyti jau atsisakiau, nes dar nežinau kaip. Tik negaliu paleisti jausmo, kad šią įžangą turėtų dėlioti Viktorija. Lengvai, kaip tik jai pavykdavo. Ir nors ji mūsų plane buvo pažymėjusi, kad ją rašysime abi, žinojau, kad tai bus Viktorija. Ji niekada nė akimirkos neleido pajausti, kad „Versmė“ yra jos, kad aš tik padedu. Buvome tvirtas kumštis. Kolegės nuo ne taip seniai, labiau draugės. Todėl šių metų „Versmę“ norėčiau skirti jai – Viktorijai, kuri didele dalimi pati ją ir sukūrė. 

Šių metų „Versmės“ programa didelė. Joje dviejų verstinių pjesių skaitymai: Annos Smolar kartu su bendraautoriais parašyta „Henrietta Lacks“ ir Lolos Arias „Melancholija ir demonstracijos“. Du tekstai visiškai švieži: atsispyrusios nuo pirminės idėjos šimtmečio proga perskaityti Roberto Verbos „Šimtamečių godas“, Loreta Vaskova, Živilė Zablackaitė ir Taura Kvietinskaitė surinko interviu ir pristato verbatim pjesę „Šimtas metų vaikystės“; bendra Lietuvos nacionalinio dramos teatro, vokiečių teatro kolektyvo „She She Pop“ ir Goethe’s instituto produkcija „Posesijos obsesija“ – tai pjesės skaitymas per se: čia scenoje nebus nė vieno aktoriaus, o tekstas tiesiogine prasme bus ištartas publikos lūpomis. Programoje taip pat pristatomi ir du atviro konkurso būdu atrinkti projektai, kuriuos nuo birželio iki pat „Versmės“ festivalio lapkritį plėtojo lietuvis tarpdisciplininio meno kūrėjas, architektas Vladas Suncovas ir jaunas latvių dramaturgas Matīsas Gricmanis. Su jais dirbo mentoriai, kūrybiniai konsultantai Anna Smolar ir Valteris Sīlis. Tarp skaitymų ir eskizų pristatymų, vykstančių įvairiose rekonstruojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvėse, kviesime į „Skalvijos“ kino centrą, kur bus rodomas Lolos Arias filmas „Karo teatras“, pratęsiantis režisierės susitikimą su Folklando (Malvinų) karo veteranais, užmegztą spektaklyje „Minų laukas“ (Campo minado, 2016). Kinas šių metų programoje šmėsteli ir kitais pavidalais: be teatro kūrėjų, joje dalyvauja ir kino režisieriai Lina Lužytė bei Mikas Žukauskas. Prieš prasidedant „Versmės“ programai, bus pristatytos dvi pjesės, sukurtos bendrų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir Torunės Wilamo Horzycos teatro kūrybinių dirbtuvių metu. Po skaitymų ir eskizų vyks susitikimai su kūrėjais, nes „Versmė“ yra taip pat ir apie dialogą, procesą, eksperimentus ir klaidas. O šiame kataloge, mūsų sumąstytame kaip pratęstas pokalbis apie „Versmės“ nutikimus, spausdinamos tekstų ištraukos, pokalbiai su kūrėjais, išsamūs renginių aprašymai. Jo vizualų pavidalą kuria Henrikas Riškus – simboliškai, gyvendamas Porto mieste. 

Su Viktorija daug kalbėjome apie tai, kokia „Versmė“ bus kitais ir dar kitais metais. Ką kviesime, kokias temas svarbu paliesti. Planų – užrašytų chatuose, laiškuose, ištartų begalėje pokalbių telefonu – daugybė. „Per savo gyvenimą aš padariau daug visokių darbų ir vis tiek dar visko nenuveikiau. Tokie žmonės, kaip aš, turėtų gyventi tūkstantį metų. Labanaktis!“ (Graikas Zorba) Linkiu „Versmei“ tūkstančio metų. Post tenebras lux. 

Agnė Pulokaitė