Konkurso skelbimas

„Versmė“: tiesiogiai iš dramos vietos

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pradeda šių metų dramaturgijos festivalio „Versmė“ pirmąjį etapą ir skelbia dramaturgijos idėjų konkursą. Jaunieji autoriai ir scenos meno kūrėjai šiemet kviečiami burtis į kūrybines grupes ir pažinti dokumentinio teatro kūrimo specifiką. Norinčius dalyvauti konkurse Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia teikti paraiškas iki kovo 15 d., o festivalį šiemet pradeda šūkiu „Direct Drama“. 

„Versmės“ virsmas: iš nacionalinės į šiuolaikinę

Nuo 2005 m. LNDT vykdoma iniciatyva skatinti jaunųjų dramaturgų kūrybą jau keliskart  keitė savo formą: prasidėjęs kaip pjesių konkursas ir vieši skaitymai, netrukus projektas virto intensyviu edukaciniu procesu ir net dramaturgijos festivaliu. Šiemet prie „Versmės“ prijungus Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus, kurie vykdavo kaip atskiras renginys, programoje numatoma ne tik skelbti idėjų konkursą ir tęsti edukacinę programą, bet ir kviesti žiūrovus į verstinių dokumentinio teatro tekstų skaitymus.

Viena iš festivalio „Versmė“ organizatorių Viktorija Ivanova sako: „2017 metais surengėme atviras paskaitas ir seminarus, skirtus supažindinti lietuvių kūrėjus su dokumentinio teatro specifika, kryptimis, o šiemet kviečiame pamiršti teoriją ir pradėti gilintis į praktiką. Siūlome nebegalvoti apie sąvokas „dokumentika“ ar „dokumentalistai“ ir imti nagrinėti gyvas istorijas bei savotišką tiesioginę dramą – tebūnie toks grubus tiesioginio kino (direct cinema[1]) ir dokumentinio teatro sugretinimas). Kviečiame teatro (ypač tekstų) kūrėjus „užpūsti žvakę“, prie kurios laukiama mūzų ar įkvėpimo, ir su diktofonu kišenėje ar įjungta i-phone’o kamera tiesiog leistis fiksuoti to, kuo kvėpuoja šiandiena“.

Organizatoriai teigia specialiai šiemet pasirinkę anglišką festivalio šūkį. „Taip, „Direct Drama“ yra angliškas šūkis, tačiau kodėl festivaliui iš nacionalinio virtus šiuolaikiniu, nepamėginus pažvelgti šiuolaikiškai? – šypsosi festivalio koordinatorė Agnė Pulokaitė, – angliškame „direct“ telpa ne tik lietuviškas žodžio „tiesioginis“ atitikmuo – čia ir „režisuoti“, ir žodžio „direction“ (liet. kryptis) pradžia. Šiemet tam ir kviesime – pradžiai rinktis kryptį, tuomet eiti ties(iog)iai prie dramų, o švelniai jas parežisavus – į teatro sceną pristatyti jų auditorijai. O visiems šiuolaikinės dramaturgijos gerbėjams, kurių kasmet, tikimės, tik daugės, pristatysime ne tik kūrybinių dirbtuvių ieškojimų rezultatus, bet ir šiuolaikinių teatro tekstų skaitymus, tad versmių bus ne tik festivalio pavadinime“.

Dokumentika – tik raktažodis

O jei pamirštume žodį „dokumentinis“ – koks tai teatras, kurį šiemet kviečia kurti „Versmė“? „Tai įvairias teatrines ir tarpdisciplininio meno priemones jungiantis, autentiškas istorijas pasakojantis teatrinis procesas, kurio išraiškos galimybės yra ypatingai plačios, – teigia LNDT vadovas Martynas Budraitis. – Norėtume skatinti atsirasti scenos meno kūrinius, kuriuose sintetinama socialinė ir politinė tikrovės. Įsivaizduojame, kad tai spektaklis, kurio kūrėjai klausė ir klausėsi, o dabar pasakoja, ką išgirdę, įvairiomis teatro ir tarpdisciplininių menų priemonėmis perteikdami aktualias bei autentiškas istorijas“.

Į tokio scenos kūrinio audinį įsiterpia ne tik aktoriai ir kūrybinė grupė, tačiau ir dokumentiniai vaizdai, filmai, archyvinės ar autentiškos fotografijos, įvairūs tikrovės liudijimai. Vis dėlto nereikia įsivaizduoti nuobodaus dokumentų referavimo. Kad tuo įsitikintume, pažvelkime į dviejų būsimų „Versmės“ mentorių – lenkų-prancūzų teatro režisierės Annos Smolar ir britų teatro trupės „Look left look right“ įkūrėjos, režisierės Mimi Poskitt darbus. Mockumentary žanro spektaklis apie žydų teatro aktorius, ar istorija moters, kurios naviko ląsteles išskyrę gydytojai ėmė jas sėkmingai auginti ir sukūrė pirmąją žmogaus ląstelių liniją, scenoje nagrinėjami pasitelkiant stepą bei tokius personažus kaip pats vėžys; scenoje  galima pasakoti apie trylika metų namų arešto sąlygomis laikytą Aung San Su Či – Mianmaro politikę ir diplomatę, politinę kalinę ir Nobelio taikos premijos laureatę. Ar gali būti nuobodu, jei vakare scenoje savo istorijas pasakoja Londono sekso industrijos darbuotojai, vyrai, moterys ir tarplyčiai asmenys, kurie dienomis yra mokytojai, valytojai, tėvai? O Zimbabvės diasporos grįžimas namo iš Didžiosios Britanijos? Ir ar gáli bent kiek dirbtinai ir monotoniškai nuskambėti Londono sprogdinimą patyrusių atsiminimai?

Kvietimas nagrinėti bendruomenes ir patiems į jas burtis

Šiemet jaunieji autoriai skatinami burtis į kūrybines grupes, kuriose dalyvautų ne tik tekstų kūrėjai, būsimi dramaturgai, bet ir režisieriai, tarpdisciplininio meno kūrėjai, antropologai, įvairaus profilio kūrėjai. Paraiškas teikti gali ir pavieniai asmenys, nebūtinai grupės, tačiau darbas su mentoriais ateinančią vasarą vyks komandiniu principu ir LNDT pasilieka teisę komandą suformuoti savo nuožiūra, jei paraiškos autorius neras kolegų pats.

Paraiškas konkursui teikiantys kūrėjai kviečiami ieškoti aktualių temų, galinčių tapti scenos meno kūriniu. Kviečiama ieškoti aštrių, socialiai „įkrautų“, ne vienadienių problemų, analizuoti, tyrinėti ir aptarti šiandieną. Būsimajame teatro sezone LNDT sieks reflektuoti įvairias skirtingas bendruomenes, o pirmosios užuomazgos tam jau sėkmingai atsiradusios: teatro repertuare esantys dokumentiniai spektakliai jau skatina diskutuoti apie pabėgėlių bei imigrantų gyvenimo Lietuvoje aspektus (M. Jančiausko „Dreamland“), kartu su visaginiečiais dekonstruoja miesto veidą su jį skaudžiai paženklinusia uždaryta elektrine (J. Tertelio ir K. Werner „Žalia pievelė“, šiuo metu J. Tertelis gilinasi ir į Šalčininkų šalčius bei šilumą), atsigręžia į mokyklos istorijas ir kartu su mokiniais barstosi po skirtingų Lietuvos mokyklų koridorius (P. Tamolės „#beskambučio“).

Tuo tarpu bendruomenės apibrėžiamos ne tik geografine platuma ar amžiumi: Lietuvoje ir pasaulyje šiuo metu aktyviai kuriasi įvairios eko-bendruomenės, naujųjų laikų hipiai (niekur nedingę ir senųjų laikų hipių atsiminimai – juk ir Woodstock’as netrukus švęs penkiasdešimtmetį), pavyzdžių galima ieškoti tiek pietų kraštuose besikuriančiuose China-town’uose, tiek ukrainiečių komunoje Naujojoje Akmenėje. Įkvėpimu idėjai gali tapti ir praeities atspindžiai gausioje škotų bendruomenėje Kėdainiuose, Paulavos respubliką gaubiantys faktai ir mitai, o kur dar LDK kolonijos Gambijoje ir Tobage? Ne mažiau įdomu, ir kaip ateityje atrodys pirmieji Lietuvos neformalai ar kuo virsta romų taboras – visa tai taip pat galima medžiaga dokumentinio teatro kūrėjams.

LNDT kviečia jaunuosius kūrėjus koncentruotis į uždaresnių ar atviresnių bendruomenių modelius, patirtis ir istorijas, ieškoti, kas jungia žmones būti kartu ir kas verčia juos atsiskirti nuo kitų. Paraiškovai kviečiami dėl savo temų tartis su festivalio organizatoriais ir prieš pateikiant paraišką.

Konkurso sąlygos:

- Dalyvauti konkurse  kviečiami jauni (pageidautina, iki 35 m. imtinai) kūrėjai;

- Konkursantai prašomi pateikti trumpą dokumentinio spektaklio idėjos pristatymą (iki 2 psl.), medžiagos  rinkimo (tyrimo) planą (iki 2 psl.), kūrybinės veiklos pristatymą ir CV (iki 2 psl).

- Paraiškų laukiama iki kovo 15 d. adresu versme@teatras.lt. Šiuo adresu taip pat galima kreiptis iškilus klausimams dėl konkurso sąlygų ar pageidaujant detalėsnės informacijos. 

- paraiškas kviečiame teikti anglų kalba. Kalbos žinojimo lygis ar gramatikos išmanymo niuansai nebus vertinami, vertinant konkursui pateikiamą idėją. 

 

„Versmės’18“ eiga:

  • Iki kovo 15 d. laukiama paraiškų konkursui
  • Komisija vertina gautas paraiškas, balandžio viduryje paskelbiami rezultatai. Informuojami atrinkti dalyviai, jiems duodama užduotis, kurią gali reikėti parengti iki gegužės mėn.
  • Kūrybinės dirbtuvės numatomos birželio-rugpjūčio mėnesiais, Anna Smolar ir Mimi Poskitt bus Lietuvoje po du sykius (5 d.d. abukart). Tikslios datos bei papildomų renginių tvarkaraštis bus paskelbtas pavasarį.
  • Rugsėjis–spalis – dokumentinio teatro projektų rezultatų/spektaklių eskizų rengimas, repeticijos
  • Lapkritis – vieši pjesių skaitymai, aptarimuose dalyvauja kūrybinių dirbtuvių ir seminarų mentoriai

 

Daugiau apie būsimas mentores:

ANNA SMOLAR: Lenkų-prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus-Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos šiuolaikinio lenkų teatro atstovių. Talentingoji režisierė yra dirbusi Krystiano Lupos, Jacques Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, kine bendradarbiavo su Agnieszka Holland. Daugiausia dirba Lenkijoje ir Prancūzijoje. Režisierė teigia: „Paskutinieji mano kurti darbai turi dokumentikos atspalvį. Man įdomu, kas vyksta, kai aktorius pradeda darbą susitikdamas su gyvu žmogumi, kai pjesė gimsta iš to, kas tikra, ir to, kas šiandien veikia mus čia ir dabar. Aktorių trupę matau kaip tam tikros bendruomenės veidrodį ir skatinu aktorius kartu kurti tekstus. Man įdomi jų nuomonė, jautrumas bei žodžių parinktys. Mes kartu ieškome priemonių ir asmeninės kalbos, kuri kviestų dialogui“.

MIMI POSKITT: Londone veikiančios teatro grupės „Look left look right“ (lt. žiūrėk kairėn, žiūrėk dešinėn) įkūrėja ir meno vadovė, pristačiusi spektaklius Londone „Young Vic“ teatre, Edinburgo Fringe festivalyje, Covent Garden aikštelėje bei daugelyje kitų Didžiosios Britanijos ir užsienio teatrų bei festivalių. Teatro kompanija „LLLR“ kuria šiuolaikinio pasaulio įkvėptus darbus. Pasak M. Poskitt, „mes semiamės įkvėpimo iš įprastų ir neįprastų vietų, žmonių ir tikrų istorijų, kad teatro kaip mediumo pagalba, galėtume atkurti patirtis ir prisiminimus – dažnai stebinančius ir visuomet įsimintinus“.

„LLLR“ visuomet skyrė dėmesį bebalsių bendruomenių patirtims, dirbo su neprofesionaliais aktoriais scenoje, taip pat taikant verbatim teatro kūrimo techniką. „Mūsų darbo centre – dalyvavimas, – teigia M. Poskitt, – mes dirbame su proceso dalyviais kiekvienoje proceso pakopoje, kad atskleistume jų kolektyvią nuosavybę ir papasakotume jų istorijas“.



[1] 1958–1963 m. Prancūzijoje, Kanadoje, JAV vykusia dokumentinio kino kaita, dažnai vadinama „tiesioginio kino“ judėjimu (angl. direct cinema).