Apie festivalį

Kaip ir praėjusių metų „Versmės“ katalogo įžangą, šią norisi pradėti nuo Berlyno. Tik šį kartą jau šiek tiek šviesiau, nes laikas vis dėlto gydo. Norisi prisiminti ir atmintyje iš naujo vis persukti įvykusius pokalbius – vienas iš jų ten ir įvyko. Su šviesaus atminimo Viktorija Ivanova, kuri ir buvo tikroji „Versmės“ vedlė, vykome ten tartis dėl bendradarbiavimo su vokiečių teatro kolektyvu „She She Pop“ (jis tapo praėjusių metų festivalio atradimu). Planavome 2018-uosius, o laisvais nuo susitikimų vakarais vaikštinėdamos po mano ką tik atrastą, o Viktorijos ne itin mėgtą Berlyną kalbėjomės apie ateinančius metus. Jau tada abi sutarėme, kad dokumentikos į šalį nepadėsime, bet bandysime ją priartinti prie fikcijos. Pirminė mintis buvo kviesti jaunus dramaturgus tyrinėti ir rašyti apie garsias asmenybes – perkeliant jas į kitą, nei būta iš tikrųjų, laiko ir geografinę juostą. Taigi fantazuoti, o kas būtų, jeigu būtų. Atrodė, kad tokia tema leistų skersai išilgai narstyti istorinius laikotarpius ir visuomenes, gilintis į asmenybių psichologiją, jų istorijas bei vyraujantį požiūrį į jas, taip pat leistis į vaizduotės ir kitokių scenarijų žaidimą. Tema per laiką pasikeitė, tačiau asmenybės ir jų istorijos išliko ašis. 

Aptariant šių metų „Versmės“ temą su viena iš mentorių – nesibaigiančiais pasakojimais užburiančia Naomi Yoeli, garsenybes pakeitė kasdienybės herojai – žmonės, apie kuriuos ateinančios kartos nesimokys iš mokyklinių vadovėlių ir kuriems miestuose nestovės paminklai, tačiau kurių istorijos, kad ir kokios efemeriškos, kaip ir jie patys, būtų, yra vertos būti atgaivintos. Palikti didžiuosius žmones, taigi ir didžiuosius naratyvus, ir atsigręžti į mažuosius man pasirodė tinkamiau šiuo laiku, kuriuo gyvename ir taip noriai kuriame stabus, skleidžiame mitus ir įžiebiame žvaigždes ten, kur aklina tamsa. Jau vėliau, baigiant dėlioti visą festivalio programą, supratau, kad šiemet ji be galo moteriška – abi mentorės, Naomi Yoeli ir slovėnų dramaturgė Simona Semenič, abejų kūrybinių dirbtuvių dalyvės bei verstinių pjesių autorės yra moterys – ir kad neatsitiktinai šiemet tema pasisuko „mažų“ žmonių mažų pasakojimų link. Spalį žurnalo „Literatūra ir menas“ 18 numeryje išspausdintame interviu moldavų dramaturgė Nicoleta Esinencu išsako mintį, kad didelį brangų teatrą dažniausiai kuria baltieji vyrai. Nesiryžčiau apibendrinti, kad taip būtinai yra ir šioje Europos dalyje, tačiau stebėdama, kaip lanksčiai, be dramų, atidžiai žvelgdamos ir įsiklausydamos į kitą savo projektus kuria „Versmės“ premijos laimėtojos Kristina Marija Kulinič ir Dovilė Zavedskaitė, džiaugiuosi, kad šiemet „Versmė“ moteriška ne tik gramatine šio žodžio gimine. 

Šiemet antrą kartą „Versmėje“ pristatomos ir verstinės pjesės. Nuo šiol festivalyje kasmet turėsime šalį viešnią – ja šiemet tapo Slovėnija ir šios mažos šalies šiuolaikinė dramaturgija. Tarp trijų verstinių pjesių (vertė Laima Masytė) – ir kūrybinių dirbtuvių mentorės Simonos Semenič „1981“, ir moterims kūrėjoms duris į dramaturgiją Slovėnijoje atvėrusios Dragicos Potočnjak pjesė „Triukšmas, kurį kelia žvėrys, nepakenčiamas“, ir filosofės, rašytojos Tamaros Matevc „Aus Anstand – La Siesta“. Už bendradarbiavimą rengiant slovėnų verstinių pjesių programą ir tarpininkavimą ieškant teatrologo, galinčio specialiai katalogui parašyti straipsnį apie slovėnų dramaturgiją, dėkoju tarp Jungtinės Karalystės ir Slovėnijos gyvenančiai dramaturgei, teatro režisierei, dėstytojai Kim Komljanec. Moterų dramaturgių tekstus į sceną skaitymų pavidalu perkels jauni teatro režisieriai vyrai – Paulius Markevičius, Augustas Gornatkevičius ir Motiejus Ivanauskas. 

Pabaigoje norėčiau padėkoti „Versmės“ kūrybinių dirbtuvių dalyvėms, kurios abejų dirbtuvių metu sukūrė magišką atmosferą, leidusią skleistis netikėtiems ir labai asmeniškiems pasakojimams: Kristinai Abromaitytei, Elzei Gudavičiūtei, Jevgenijai Karpikovai, Kristinai Marijai Kulinič, Gražinai Montvidaitei, Juditai Norvaišaitei, Editai Puskunigytei, Godai Simonaitytei, Linai Simutytei, Linai Laurai Švedaitei, Uršulei Toleikytei, Nijolei Vailionytei, Živilei Zablackaitei, Dovilei Zavedskaitei, Giedrei Žaliauskaitei. Tikiuosi kada nors išgirsti visų jūsų istorijų tęsinius. 

Agnė Pulokaitė