Ramunės Balevičiūtės recenzija

Ramunė Balevičiūtė

Kalbėtis ir skatinti keistis: 84-asis LNDT sezonas

84-ąjį sezoną anonsavęs nemenką šurmulį sukėlusiu šūkiu „Neik į teatrą“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) padarė itin daug, kad pritrauktų kuo daugiau ir kuo įvairesnės publikos (beje, ši reklaminė kampanija „Password“ apdovanojimuose pelnė prizą kaip efektyviausia mažo biudžeto įvaizdinė rinkodaros kampanija). Visų pirma – pasirūpino malonia ir demokratiška atmosfera. Po rekonstrukcijos teatro prieigos tapo gerokai atviresnės: jauki, kiek hipsteriška kavinė „Nacionalinė“ gali tapti puikiu apsilankymo teatre prologu arba epilogu, o užeiti į teatrą galima laisvai – bilietai tikrinami tik ties antrąja fojė. Beje, dėl pastato rekonstrukcijos atsiradusias naujoves įdomiai pristato specialus LNDT žurnalas „Teatro mūzos“. Ir dar maža detalė: kai kurie spektakliai prasideda tik 19.30 – tai irgi leidžia spėti teatro administraciją ieškant būdų, kaip vizitą teatre padaryti kuo malonesnį. Žinoma, tai tik fasadas (ir rinkodara). O kas žiūrovų laukia salėje užgesus šviesoms?

LNDT meno vadovai režisieriai Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė, 2023-iųjų rudens pradžioje pristatydami naująjį sezoną, akcentavo „naująjį jautrumą“ ir transformuojančią teatro meno jėgą. Galima tai vertinti ne kaip vieno sezono, bet kaip tvarią ilgalaikę kryptį ar net misiją, akcentuojančią siekį megzti dialogą su skirtingomis auditorijomis, nevengiant sunkių ir nepatogių temų. Lakmuso popierėliu galime laikyti publikos atsaką spektakliui pasibaigus. Dažniausiai žiūrovai vos išėjus nusilenkti aktoriams pašoka iš vietų ir ploja stovėdami, o šį sezoną pasitaikė ir ne tokių automatinių reakcijų. Ar suglumimą galima laikyti kokybiško meno požymiu? Žinoma, nebūtinai. Tačiau nuostabą gal ir galėtume priskirti prie meno patirties vertės ar gylio rodiklių. Juk ne veltui daugelis filosofų nuostabą laikė svarbiausiu impulsu, skatinančiu žmones tyrinėti, mąstyti ir ieškoti gilesnio supratimo apie pasaulį.

Yanos Ross aštrus, šaltas ir nejaukus kūrinys „Apmąstant omarą“ pagal Davido Fosterio Wallace’o kūrybą sulaukė palankių kritikos atsiliepimų, nors Lietuvos teatro tradicijos kontekste šis spektaklis, kaip ir kai kurie ankstesni jos darbai, yra savotiškas svetimkūnis – ir dėl socialinio angažuotumo, ir dėl režisūrinio mąstymo ypatybių, ir ypač dėl aktorinės raiškos, kuriai būdingas atviras provokatyvumas, kritinio mąstymo žadinimas. Spektaklis, kurio problematikos išeities taškas – masinė omarų valgymo šventė, kviečia įsižiūrėti į įvairiose krizinėse gyvenimiškose situacijose atsidūrusį sutrikusį, vienišą ir kenčiantį žmogų ir užduoti klausimą, ką mums reiškia kito kančia. Spektaklį „Apmąstant omarą“ žiūrėti nėra nei malonu, nei jauku, nepaisant žaismingų atraktyvių intarpų. Ir vis dėlto jis prikausto ir nepaleidžia, versdamas apmąstyti anaiptol ne tik žiaurų omarų gaminimo būdą. Ko galbūt galima pasigesti Ross spektaklyje – tai kūniškumo, fizinės jėgos ir energijos. Režisierė renkasi kalbėti ženklais, taip apeliuodama labiau į intelektualinę žiūrovų patirtį. Tai – sąmoningai pasirinkta strategija: Martynas Nedzinskas demonstratyviai užpila dažų ant peilio, kuriuo po akimirkos „persirėš“ venas, kaip ir Elzė Gudavičiūtė tik imituoja blaškymąsi plastmasiniame vandens konteineryje. Tačiau juk niekas kitas kaip aktoriaus kūnas negali taip liudyti žmogaus bejėgystės ir pažeidžiamumo, gebėjimo patirti skausmą.

Spektaklyje „Apmąstant omarą“ galima užčiuopti ir antropoceno temą, ryškiau ar blankiau persišviečiančią daugelyje šio sezono LNDT pastatymų. Ši tema jau anksčiau išryškėjo Nacionalinio dramos teatro repertuare: galima paminėti spektaklius „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Soliaris 4“ (rež. Grzegorz Jarzyna) ir „Metamorfozė“ (rež. Oliver Frljić). Antano Obcarsko režisuotas monospektaklis pagal Mirandos Rose Hall „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“ atviriausiai reflektuoja žmogaus būklę gyvybės išnykimo grėsmės akivaizdoje. Šis spektaklis – tai didelio tarptautinio projekto „Stages“, siekiančio plėtoti tvaraus teatro metodiką, dalis. Nors įdėta nemažai pastangų, kad susirūpinimas pasaulio ateitimi neliktų deklaratyvus (pavyzdžiui, repetuota nuotoliu, atsisakant taršių kelionių, energija spektaklio metu generuojama minant dviračius), tačiau pasirinkta pasakojimo maniera nemeta iššūkio publikos percepcijai. Viena vertus, kažkas trapaus yra pačioje aktoriaus Gyčio Ivanausko sceninėje figūroje, lyg jis pats priklausytų gyvūnų, kuriems gresia išnykimas, rūšiai, todėl nesunku patikėti jo empatija nuo ligos masiškai krentantiems šikšnosparniams. Kita vertus, lyg vaikams per edukacinį užsiėmimą pasakojama gyvybės raidos Žemėje istorija vargu ar gali išprovokuoti kritinę refleksiją ir individualių nuostatų permąstymą. Kaip rašo filosofas Gintautas Mažeikis, industrinis vartojimas jau nebegali būti kompensuojamas vien šiukšlių rūšiavimu ir perdirbimu: „Reikalingas kur kas platesnis žmogaus įsitraukimas į savo paties sukurtas, katastrofines nerimo zonas, kai jau reikia ne „nugalėti gamtą“, o ją išlaisvinti iš mūsų agresijos.“[i] Lygiai taip pat ir teatre: norint iš tiesų sujudinti žiūrovų sąmonę ir pasiekti „naująjį jautrumą“, nebeužtenka vien pasakoti istorijas, pasikliaujant įprastais raiškos būdais, – teks žengti į dar neištyrinėtas zonas.

Regis, LNDT, vedamas trijų jaunų meno vadovų, turi ambiciją žengti į šią zoną. Vienas iš kelių veda per siurrealizmo dramaturgiją, kurios aktualumas, atrodytų, lyg yra prislopęs dokumentiškumo persmelktame šiandienos teatre. Laura Kutkaitė, kaip atspirties tašką pasirinkusi Guillaume’o Apollinaire’o pjesę „Teiresijo krūtys“, atmeta įprastus teatrinės raiškos būdus, atsisako viską stelbiančio tiršto vizualumo ir ieško savito būdo kalbėti apie jai rūpimus dalykus – pirmiausia visuomenės veidmainiškumą lyčių lygybės atžvilgiu. Nors ši tema perteikiama gana tiesmukai, atvirai išrėkiant susikaupusį pyktį ir išsišaipant iš dominuojančių socialinių normų, smalsumą ir nuostabą žadina režisūrinės taktikos, siekiančios išsiveržti iš šiandien lengvai parduodamo spektaklio standarto ir ieškančios paveikių realybės ir irealybės jungčių. Čia Kutkaitė, ko gero, lenkia režisūros grandą Gintarą Varną, kuris, statydamas Roger Vitraco pjesę „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, nepaisant aukštos sceninės kultūros, lieka saugioje pažįstamoje sceninės raiškos teritorijoje. Gintaro Varno darbas kartu su Jo Strømgreno „Rulete“ sukuria atsvarą sezono eksperimentams ir publikai pasiūlo tiesiog kultūringą pramogą.

Sezono kulminacija laikyčiau režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kompozitoriaus Dominyko Digimo taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Spektaklis įkūnija visus vertybinius LNDT orientyrus: naujų spektaklio kūrimo būdų paiešką, įtraukiant ne tik skirtingų sričių meno profesionalus, bet ir visuomenę, bendruomeniškumo siekį, tarpsektorinį bendradarbiavimą. Spektaklyje dalyvauja profesionalūs ir neprofesionalūs aktoriai, šokėjai, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistai ir šio teatro simfoninio orkestro grupė. Šios gausios kūrybinės pajėgos sukūrė estetiškai švarų ir precizišką scenos kūrinį, siunčiantį paprastą, bet stipriai emociškai paliečiančią žinią – branginkime mylimuosius, kol visi esame dar čia. Kamilė Gudmonaitė yra iš tų režisierių, kuriems spektaklis visada yra daugiau nei meninių idėjų išraiška. Visų pirma – tai ryšių tarp žmonių kūrimas. Socialinis aspektas jos kūryboje ypač ryškus. Jis skleidžiasi ne tik per pasirenkamas nagrinėti atskirties, atstūmimo temas, bet ir per dalyvių pasirinkimą – režisierė ne kartą yra dirbusi su socialiai jautriomis grupėmis – pavyzdžiui, kaliniais, neįgaliaisiais.

Šią patirtį ir išsiugdytą jautrumą nuo konteksto priklausančioms išraiškos priemonėms Gudmonaitė puikiai pritaikė ir naujajame savo darbe. Juk šalia libreto pagrindu tapusių autentiškų žmonių išpažinčių ir atsivėrimų daugelis sceninių sprendimų gali atrodyti dirbtiniai ir pretenzingi. Vizualinis ir dramaturginis minimalizmas spektaklio kūrėjams padėjo išvengti šių spąstų. Muzika, garsai, judesys, sceniniai objektai, abstrakčios vaizdo instaliacijos ir atlikėjų kūnai – nė vienas elementas nėra išskiriamas ir visų jų raiška subtili, minimalistinė. Gali pasirodyti, kad scenų seka šiek tiek atsitiktinė, bet spektaklis ir nesiekia nuoseklaus pasakojimo, jis veikiau paklūsta emocijų ir atmosferų partitūrai. Šiuo požiūriu daliai LNDT publikos „Dalykai...“ gali tapti įdomia šiuolaikinio teatro pamoka. O spektaklio kūrėjų surastas būdas atverti žmonių pažeidžiamumą gali turėti ir terapinį poveikį.

Nuostabu, kad pagaliau LNDT repertuarą papildęs spektaklis vaikams į publiką taip pat žvelgia kaip į dialogo partnerį. Pagal rašytojos Jurgos Vilės ir dailininkės Linos Itagaki grafinę novelę „Sibiro haiku“ sukurtame spektaklyje, kuriam scenarijų parašė Birutė Kapustinskaitė, o režisavo Augustas Gornatkevičius, tarsi nutolstama nuo knygos pasakojimo ir istorinio konteksto, tačiau priartėjama prie vaiko pasaulio. Istorinės aplinkybės – sovietų vykdyti trėmimai į Sibirą ir gyvenimas amžino įšalo krašte – čia tampa veikiau pretekstu kalbėti apie vaikui ir paaugliui aktualias temas, iš kurių ryškiausia – ryšių. Ši tema spektaklyje skleidžiasi ir kaip pasakojimas apie šeimos, giminės, draugystės saitus, ir kaip paties spektaklio, akivaizdžiai išaugusio iš kolektyvinių improvizacijų, kūrybos principas. LNDT „Sibiro haiku“ spinduliuoja aktorių mėgavimąsi žaidžiant ir kuriant kartu. Apie bendrystės, palaikymo, supratimo reikšmę kalba ir pats spektaklis. Žaisdami aktoriai neprimityviai parodo, kad žmonių geraširdiškumas padeda viską ištverti, net jei tenka patirti pačių žiauriausių dalykų.

Svarbi LNDT misijos dalis – kultūrinė edukacija. Be teatre tradiciškai organizuojamų ekskursijų, kūrybinių dirbtuvių ir „Kultūros paso“ veiklų, diskusijų po spektaklių, teatras ieško ir naujų originalių formatų – dažnai bendradarbiaudamas su kitomis organizacijomis. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti gegužės mėnesį kartu su Goethe’s institutu surengta diskusija „Sudėtinga istorija. Meninės praktikos dirbant su atsiminimais apie Sibirą“, kurioje dalyvavo spektaklius LNDT tremties temomis sukūrę režisieriai Eglė Švedkauskaitė ir Augustas Gornatkevičius. Tokie renginiai, apimantys edukacinius, meninius ir tyrimo lygmenis, gali tapti skirtingų interesų auditoriją vienijančia platforma, duodančia postūmį kultūrinei visos šalies raidai. O nuoseklus LNDT dėmesys Lietuvos dramaturgų ugdymui – rengiama tarptautinė dramaturgų rezidencija, festivalis „Versmė“ su plačia edukacine programa – svariai prisideda prie nacionalinės dramaturgijos mokyklos formavimosi.