Rimgailės Renevytės recenzija

Rimgailė Renevytė

Apmąstant 84-ąjį LNDT sezoną

Egzistuoja nerašyta taisyklė, jog teatrui priklausantis kritikas negali likti objektyvus savo teatro spektakliams, todėl jam nederėtų ir apie juos rašyti. Skamba logiškai, tačiau tik mąstant apie kritiką, kuris veikiau teisina ir gina spektaklį nuo kritikos. Tačiau kokioje kritikoje esama objektyvumo? Juk tai rašantys žmonės, skirtingai išgyvenantys ir suvokiantys meno kūrinį. Profesionalumas – kas kita. Tačiau ar teatre dirbantis kritikas savo tekstuose yra mažiau profesionalus? Arba jeigu kritiką laikysime kritikavimu – mažiau kritiškas? O galbūt labiau atsakingas? Arba suvokiantis ir analizuojantis ne tik rezultatą, bet ir procesą? Tinkamai apibrėžti kritiko kaip dalyvio ir žiūrovo vaidmenį visuomet kelia tam tikrą iššūkį – kaip vertinti tai, ko viduje esi, kaip pamatyti iš šalies, kaip atsiriboti nuo aplinkybių, kurias žinai, įtakos? Tačiau man kaip kritikei, kuri dirba teatre, norisi klausti: o kam reikia nuo jų atsiriboti? Kodėl kritikas negali būti dalyviu ir tam tikru teatro procesų tyrėju? Anksčiau jutau didelę įtampą būdama kritike teatre, o dabar – priešingai, matau didelę prasmę būti viduje ir suvokti, kaip viskas sukurta. Į teatrą atsinešta kritiko atsakomybė verčia kritikuoti net tai, kur pats dalyvauji, jeigu jauti ten neprofesionalumą, todėl kritiką teatre vertinu kaip paties teatro savikritiką.

Tad apie šį sezoną rašau stengdamasi sujungti savo asmenines ir profesines pažiūras į labai konkrečius teatro veiklos aspektus, kartais leisdama sau ir suprasti, ir kritikuoti teatro meninius ar strateginius sprendimus.

„Neik į teatrą“

Šio sezono reklama „Neik į teatrą“ sulaukė stiprių reakcijų teatro bendruomenėje. Tačiau provokavo tik pirmoji reklaminės kampanijos dalis, nes antroji paaiškino pirmąją: į teatrą siūloma neiti dėl svarių priežasčių – nes pamilsi, nes pasikeisi, nes priprasi ir t. t. Tačiau sunku pamatuoti, kiek be paaiškinimo sezono pradžioje atsiradęs šūkis „Neik į teatrą“ įžeidė nepriklausomus ir stabilaus finansavimo negaunančius teatrus ar kūrėjus, o kiek žadino likusiųjų smalsumą. Visgi patį reklaminį sumanymą (jeigu jis būtų pasirodęs ne dviem etapais) vertinu pozityviai, nes jau ilgą laiką teatruose pasigendu visą sezoną idėjiškai jungiančios reklaminės strategijos. Ši kampanija, nors pradžioje sukėlusi nereikalingą intrigą, tačiau vėliau pati ją pateisinusi, į teatrą grąžino vientisumą ir laukimo jausmą, kai spektakliai pristatomi vizualiai, atskleidžiant tam tikras būsimo kūrinio detales ar stilistinį jo sumanymą. Tai kuria teatro veidą bei formuoja žiūrovų lūkesčius.

Tačiau tai tik teatro įvaizdžio dalis, pristatanti sezoną, pavadintą „stiprių išgyvenimų sezonu“, o apie išgyvenimus kalba nebe reklaminiai plakatai, bet spektakliai. Visas šio sezono premjeras paeiliui surašius ant popieriaus lapo norisi braukyti ir peržiūrėti sąrašą ieškant bendro jų vardiklio. Vadinasi, jos nėra vienakryptės. Galiu tai laikyti minusu, jog premjerų sąraše nerandu vientisumo, galiu tai įvardinti kaip pliusą – stengiamasi patenkinti įvairių žiūrovų skonį. Visgi po vienu stogu padėčiau Lauros Kutkaitės „Teiresijo krūtį“, Kamilės Gudmonaitės taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ bei Antano Obcarsko spektaklį „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Tai formos spektakliai. Gudmonaitės „Dalykai...“ – tai spektaklis, balansuojantis tarp operos ir dramos. Dominyko Digimo muzika ir autentiškos į taksofono būdelę užėjusių praeivių išpažintys palieka tą operinę tuštumą, kurią turėtų užpildyti žiūrovai, tačiau dramos teatre įprasta, jog kaip pildyti tą tuštumą, parodo scenoje esantys aktoriai. Taip ir įvyksta – mizanscenos su dramos aktoriais suveikia kaip temos ar jausmų katalizatorius, tačiau aktoriai operinėje scenoje tegali iliustruoti temą, emociją ar veiksmą, todėl draminė spektaklio ašis lieka tarsi neapibrėžta. Todėl susidaro įspūdis, jog šis spektaklis yra veikiau režisūrinės Gudmonaitės kalbos ir krypties eksperimentas, kai leidžiama neapsispręsti ir kūrinyje palikti klausimus ne tik žiūrovams, bet ir pačiam sau. Panašus santykis su turiniu man pasirodė ir spektaklyje „Teiresijo krūtis“, kur dominuojanti forma ir dramaturginiu įkvėpimo pagrindu pasirinktas Guillaume’o Apollinaire’o tekstas tapo antraeiliai. Įvardindama dramaturgijos antraplaniškumą galvoju ne apie hierarchinį teatrinių elementų vaidmenį, o veikiau temos ir pačiam kūrėjui aktualių klausimų kėlimą bei jų perteikimą žiūrovui. Ryški feministinė Kutkaitės kūrybinė kryptis išskirtinai įdomi, tačiau ji negali apsiriboti tik požiūrio į moteris ir vyrus problema. Negana to, vienu aspektu – infantiliu vyro vaizdavimu – Kutkaitės darbas priminė Phios Ménard spektaklį „Sausasis sezonas“. Ar tai kerštas už ilgą laiką scenoje stereotipiškai rodytą moterį?

„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, nors turi aiškias formalistines režisūrines užduotis, sumanyta kaip turinio spektaklis – tai projekto dalis, kurią teatras įsipareigojo pristatyti naudodamas minimalius elektros, kuri pagaminama spektaklio metu, išteklius. Spektaklio apraše itin daug taisyklių, o tai stipriai varžo režisieriaus laisvę kurti. Taip, sukurti spektaklį galima iš nieko, tačiau visų pirma turi turėti, ką juo pasakyti. Ir taip gana dirbtinai bandoma aplinkosaugos, rūšių išnykimo ir išlikimo, ekologijos temas pritempti prie savęs ir savo patirties. Esame tas teatras, kuris labiausiai turi kalbėti apie tvarumą, kai spektaklių gamybai, repeticijoms ir spektakliams sunaudojama išties daug neperdirbtų medžiagų. Tačiau šiame projekte matau ir daug abejonių, kai Didžiojoje salėje rodome Łukaszo Twarkowskio „Lokį“ su begale elektros sąnaudų, o tuo pat metu Mažojoje salėje dviračius minantys aktoriai gamina elektros energiją tam, kad būtų apšviestas „Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ aktorius. Taip, suprantama, jog viskas prasideda nuo mažų žingsnių, tačiau šie pavyzdžiai gana akivaizdžiai rodo, kad jeigu keičiame taisykles, jos turi galioti visiems ir ne tik įgyvendinant tvarumo projektą.

„Ruletę“ taip pat pavadinčiau formos spektakliu, tačiau dėl lengvo turinio šis spektaklis taikosi į kokybiško pramoginio teatro apibrėžtį. Žinoma, tai turbūt žiūroviškiausias sezono spektaklis, todėl negaliu sakyti, jog jis repertuarui nereikalingas. Turbūt „Ruletė“ tam tikra prasme pildo repertuaro spragą, kol Didžiosios salės užkulisiuose ilsisi pilnas sales rinkęs Oskaro Koršunovo „Tartiufas“.

Džiaugiuosi, kad po netrumpos pertraukos repertuare atsirado spektaklis vaikams. Augusto Gornatkevičiaus „Sibiro haiku“ ne tik kalba vaikams, bet ir kalbasi su jais tremties temomis. Pasirodo, jog turime jautrių ir reikliausią auditoriją prisijaukinti gebančių kūrėjų. O ir pagaliau teatras augina savo žiūrovus ir pratina juos prie teatro meno. Į tą pačią lentyną padėčiau ir į repertuarą įtrauktą Gedimino Rimeikos spektaklį „Gyvenimas – tai sapnas“. Tiesa, kur padėti ir kaip įvertinti Gintaro Varno spektaklį „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, vis dar negaliu atsakyti. Kam jis skirtas? Ar teatre vakarojanti „Ruletės“ publika žiūrės šį painų (nors taip pat vietomis šmaikštų) keturių valandų spektaklį? Ilga spektaklio trukmė yra režisieriaus pasirinkimas kurti teatrinį išgyvenimą, tad jis negali būti nei monotoniškas (nebent tai režisūrinė stilistika, kaip, pavyzdžiui, Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“, kurią žiūrovai laikui bėgant taip pat sunkiai tvėrė), nei pernelyg nesuprantamas (nebent jis įtrauks žiūrovus kaip „Respublika“, kuri nereikalauja visiško publikos dėmesio spektaklio eigai). Tad kartais trukmė tikrai virsta sudedamąja spektaklio dalimi, į kurią žiūrovai atkreipia dėmesį.

Visgi sezono įdomiausiu eksperimentu (net jeigu rezultatas nėra toks žiūroviškas, kaip galbūt daug kas tikėjosi) laikyčiau Yanos Ross spektaklį „Apmąstant omarą“. Tai dinamiškas kūrinys, savo prikišamai kičine stilistika atvirai kritikuojantis vartojimo kultūrą. Pati laikydama tai tam tikru eksperimentu režisierė eina sau dar gerai nepažįstama kryptimi ir rizikuoja. Ar laimi? Galbūt tai net ne šio spektaklio tikslas.

Apžiūrėjus visą šį sąrašą, norisi klausti: kodėl šis sezonas apibūdinamas kaip stiprių išgyvenimų? Spektakliai jų nesiūlė taip išskirtinai, kaip galėtum tikėtis. Galbūt šie išgyvenimai vyko ne jausmų, o mąstymo požiūriu? Tai kiek primena 72-ąjį naujo poveikio sezoną, kuris radikaliai keitė iki tol buvusio teatro savivoką, tačiau taip pat buvo nevienakryptis – juk atėjęs į naują vietą atsineši tik idėjas, tačiau turi derėtis su tradicija. Tad galbūt ir trijų meno vadovų atėjimas ir mėginimas formuoti repertuarą įsiklausant į trupės aktorių ir žiūrovų skaudulius turi pasklisti įvairiomis kryptimis.

Dramaturgija ir edukacija

Svarbią teatro veiklos dalį užima dramaturgijos projektai – kasmet rengiamas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, kuriame pristatoma pasirinktos šalies dramaturgija ir lietuvių autorių tekstai. Rudenį „Versmėje“ bendradarbiaudami su „Münchner Kammerspiele“ teatru pristatėme Vokietijos dramaturgų pjeses. Lietuviškojoje dalyje įvyko praėjusio sezono tarptautinės dramaturgų rezidencijos dalyvių, atstovaujančių LNDT, pjesių skaitymai. Apibendrinus rezultatus ir kiek persvarsčius pačią rezidenciją, šiemet taip pat buvo paskelbtas atviras kvietimas dalyviams ir išrinktas LNDT atstovaujantis dramaturgas – Karolis Kaupinis. Jo idėja daugumai komisijos narių pasirodė stipriausiai išplėtota, tačiau pati rezidentų atranka, kurios komisijoje turėjau galimybę dalyvauti, paliko kur kas daugiau klausimų. Iš dalyvių paraiškų gausos matyti, kad rašantiesiems trūksta erdvės savo kūrybiniams sumanymams pristatyti, ir patys dalyviai išreiškė didelį edukacinės veiklos – dirbtuvių, mentorystės ar kt. – poreikį.

Kalbant apie edukaciją svarbu paminėti, jog pirmą kartą surengtas Tvarumo forumas, jame aptarti LNDT vykdomo tarptautinio projekto „Stages“ rezultatai ir kryptys, kuriomis šis projektas įsilies į įprastą teatro veiklą. Šis projektas į teatrą atnešė ne tik spektaklį „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, bet ir režisieriaus Pauliaus Markevičiaus instaliaciją, teatro fojė pavertusią mažu botanikos muziejumi.

Visą sezoną vyko pokalbiai „Auditorija tiria“, „Kultūros paso“ kūrybiniai užsiėmimai, skirti nuodugnesniam spektaklių „Fossilia“ ir „Atžalynas“ supratimui. Spektaklis „Girti“ parodytas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariams, o šiuo metu ieškoma būdų, kaip į spektaklius pakviesti ir kitas negalias turinčius žiūrovus.

Be pačių kūrybinių teatro darbuotojų edukacijos, reikėtų paminėti ir atviras aktorių atrankas, kurias šį sezoną rengė visi trys meno vadovai, išplėsdami savo pasirinkimo galimybes ir ribas. Šie susitikimai leidžia pamatyti, kuo užsiima į trupes nepatekę aktoriai, kokia savijauta tų, kurie neturi galimybių dirbti pagal profesiją, ir t. t. Tai praplečia kūrybinį požiūrį, pasiūlo naujų prieigų ir pagilina paties režisieriaus aktorinio meistriškumo supratimą.

Rudens pradžioje kvietęs neiti į teatrą, užbaigti sezoną LNDT kviečia pasilikus jame visai nakčiai. Rodos, taip meno vadovai sako, jog teatras ne tik atviras visiems, bet jis atviras visada.