Pagal Stanislawą Lemą. SOLIARIS 4

1961-ieji 2021-aisiais

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2021-09-24

Rašytojo Lenkijos žydo Stanisławo Lemo (1921-2006) mokslinės fantastikos šedevrą „Soliaris“ (1961) mūsų LNDT Naujajai scenai pritaikė išmanusis lenkų literatūros, operos, filmų adaptatorius Tomaszas Śpiewakas, „užrašantis tekstus per repeticiją“. Prieš premjerą „Soliaris 4“ (nežinau, kodėl 4) perverčiau romaną - ne mokslinius, o dialogų puslapius - ir šįkart prilipau prie Kriso Kelvino „svečio“, subtilios mylimosios Harės, apie kurią jis sako kolegoms: „Tai yra tam tikra prasme superkopija. Reprodukcija tikslesnė už originalą. (...) Kelias veda toliau.“ Atgimusi Harė iš visų pačiuožusių vyrų astronautų išsiskiria kaip žmoniškiausia, pasiaukojanti, dar nepapuvusi, toliausiai nuėjusi, ir jau vien dėl to romanas tebėra mįslingas, įtraukiantis.   

T. Śpiewako ir jo bendraminčio režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklio kūrimo fantazijos - teoriškai, sprendžiant iš interviu - buvo apribotos pandemijos, žmogaus izoliacijos problemomis. Uždarytas namuose (ne, tikrai ne gete ir ne lageryje!) žmogelis patiria baisias tapatybės aiškinimosi kančias. Ir, pasirodo, lemiškas okeanas ir Soliario stotis tam labai tinka, o dar labiau tiks, jei pagrindinių herojų lytis bus sukeista, dar labiau, jei visus herojus kankinančių prisiminimų zona ir su jų avatarais (šio žodžio S. Lemas nevartojo) suformuotų porų veikla bus praplėsta... seksualinėmis dramomis.

Psichologė Krista (akt. Nelė Savičenko) buvo vyresnė už nusižudžiusį meilužį Harį (akt. Martynas Nedzinskas).

Profesorius Sartorijus (akt. Dainius Gavenonis) kvietė studentą Padarą F (akt. Kęstutis Cicėnas) į namus, kur jį prievartavo.

Kibernetikas Snautas (akt. Gytis Ivanauskas) vaikystėje žaisdavo su savo Sesute (akt. Rasa Samuolytė) neleistiną intymų žaidimą.  

Nusižudžiusio ekspedicijos vadovo Gibariano (akt. Arūnas Sakalauskas) ir juodaodės Venus (akt. Oneida Kunsunga) nuodėmė įvaizdinta subtiliau: projekcija su šia gražuole somnambule atvesta iš knygos, iš šaldymo kameros su Gibariano lavonu ir šalia prisiplojusios miegančios moters, „pasibaisėtinos Afroditės“.

Manau, posakis „jis karste apsivers“ čionai labai tinka. (Beje, S. Lemas kritikavo ir Andrejaus Tarkovskio filmą: „Tarkovskis norėjo parodyti, kad kosmosas bjaurus, o žemėje nuostabu. Aš rašiau ir galvojau atvirkščiai.“) Spektaklyje homoseksualių vyrų sueitis - skirtingai nei kitų porų - demonstruojama su pasigrožėjimu (dabartinės Lenkijos scenose, kaip suprantu, toks fintas neprasprūstų), tarsi tai būtų kosminė ir režisūrinė aukštuma. Romane (o ir filme) gėdingi ar trauminiai pasąmonės užkaboriai yra atsekami tik užuominomis ir nesiejami vien su seksu.

Regis, mūsų mene (ypač teatre) išnaudojama šviežia aktualybė greitai taps meno nuosmukiu. Savotišku menininko kolaboravimu. Štai kaip sėkmingai mūsų scenose iškrenta panašių pjesių kauliukai - vien pandeminės šešiukės: „Puikus naujas pasaulis“, „Soliaris“, „Miegantys“... Jų įforminimas taip pat šviežias, sintetinis ir hibridinis, tolimas nuo teatro esmės ir geluonies. Iš technologinio pulto atidžiai diriguojamas „Soliaris“ - šiltadaržis ir videoarchitektūra - tarsi pateisinami. Kaip ir „Pasaulio“ nuostabus sceninis kosmosas su reklamos stereotipų srautais. Tačiau čionai gyvam aktoriui, o ir nususintam naratyvui po technologijų neišvengiamai lieka tik antraeilis vaidmuo. „Soliario“ (rugsėjo 10 d.) koridoriuose ir užkulisiuose laukiantys savojo išėjimo atlikėjai, spektakliui ritantis ir blykčiojant į pabaigą, tarsi pailsta, sutrinka, lieka vieniši šio okeano drebučiuose. Kinas, rodomas ant dekoracinių konstrukcijų, yra blogas kinas - net jeigu atskirame kadre blizga A. Sakalausko akis su ašara ir leduku.

Geroji šio liūdno teksto naujiena - Naujoji LNDT salė ir pamažu atsidarantis svarbiausias Lietuvos teatras. Valio! Iš brolių Nasvyčių ir Stanislovo Kuzmos, ačiū Dievui, identiškai atkurtos fojė dabar yra kelias į nulinę apačią, į rūbinę, arčiau mistinės pogrindinės upelės, ir kelias į kairę, į Naująją, kurioje atsivers (arba ne) nauji maži pasauliai. Kelerių metų statybas, restauraciją, renovaciją ir kitas sudėtingas procedūras šioje Vilniaus centro citadelėje norisi vadinti statybos meno kūriniu. Apie jo autorius gražiai rašoma naujame žurnale „Teatro mūzos“. O naujas meno vadovas Oskaras Koršunovas, užkurdamas ir save, ir kitus, jau iš anksto teigia, kad LNDT bus Baltijos regiono lyderis. Kad G. Jarzyna yra jo dvynys brolis, o teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą. Argi? 

Iš 3732 / 16 žurnalo (2021-09-24)

Hiperpsichologizmo kapsulėje

Alma Braškytė, 7md.lt, 2021-09-24

Emocijų tomis rugsėjo dienomis, kai įvyko „Soliario 4“, premjera, buvo daugiau nei pakankamai. Ilgai laukto rekonstruojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujosios salės atidarymo džiaugsmas, gaivus netikėtai aukštų, lengvai kvėpuoti leidžiančių naujų teatro erdvių laisvės pojūtis. Seniai matyti veidai be privalomųjų medicininių kaukių ir gerokai primirštas žmonių artumas salėje, nežiojinčioje tuščių kėdžių kiaurymėmis. Spektaklį pagal legendinį Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“ (1961) režisavo vienas iš šiandienos lenkų teatro vidurinės kartos svarbiausių kūrėjų Grzegorzas Jarzyna. Vaidina mūsų aktorių žvaigždynas: Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Martynas Nedzinskas, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, jaunųjų kartos stipriausieji - Oneida Kunsunga, Kęstutis Cicėnas. Taip pat - nematomi, bet daugelio žiūrovų vaizduotėje neišvengiamai dalyvaujantys Andrejaus Tarkovskio filmo (1972) aktorių Donato Banionio, Natalijos Bondarčiuk, Jürio Järveto, Anatolijaus Solonicyno sukurti personažai. Kai kas, ypač jaunesnieji žiūrovai, tikėtina, prisiminė ir menkiau nusisekusioje Steveno Soderbergho 2002 m. ekranizacijoje sukurtus George'o Clooney ir Nataschos McElhone vaidmenis (Jarzyna, pavadindamas savąją versiją „Soliaris 4“, nurodė į abi minėtas ekranizacijas). Savaime sprogstamas realių aplinkybių ir lūkesčių mišinys.

Spektaklis ir prasidėjo nuo fokuso į emocijas - psichologo-psichoterapeuto konsultacijų (panašiai kaip Soderbergho filmas, tik ten būta grupinės terapijos - ši vėliau taps svarbiu motyvu spektaklyje). Iš nedidelio ekrano scenos dešinėje (panašaus į tuos, kokiuose buvo priverstas išsitekti mūsų visų bendravimas per atstumą daugelį karantino mėnesių) apie savo emocinę būklę terapeutei, žvelgiančiai pro dar mažesnį videolangelį kitame nuotolinio seanso ryšio gale, viena po kitos pasakojo trys pacientės. Šis teatro darbuotojų neaktorių cameo su jų rupiu neprofesionalų natūralizmu ir humoro jausmu sukėlė žiūrovų salėje linksmą pagyvėjimą - būseną, į kurią spektaklis daugiau nebeleido sugrįžti iki pat paskutinės dalies. Visos trys pacientės skundėsi kankinama priklausomybe nuo joms svarbių žmonių emocinės būklės, o jų nerimastingus skundus su neišblaškoma profesionalia ramybe sugėrė (lyg prabangus aksominis kilimas žingsnių garsą atnaujintame teatro vestibiulyje) psichologė Krista (Nelė Savičenko). Taip Jarzyna transformavo Lemo romano psichologą soliaristą Krisą Kelviną.  

Jarzyna pakeičia pagrindinės „Soliario“ poros lytį - į stotį atvykusią Kristą netrukus aplanko prieš septynerius metus nusižudęs jos vyras Haris (Martynas Nedzinskas). Greitai pasirodo ir kiti stoties rezidentai bei jų paslaptingi nežemiškieji lankytojai. Tyrinėtojo Snauto (Gytis Ivanauskas) viešnia yra jo sesuo  (Rasa Samuolytė), profesoriaus Sartorijaus (Dainius Gavenonis) - panašus į jį jaunas vyriškis (programėlėje įvardytas kaip Padaras F), kurio tapatybę sunkiau nusakyti: tai lyg ir pats Sartorijus jaunystėje, lyg ir jo buvęs studentas (aktorius Kęstutis Cicėnas). Psichologę Kristą į Soliarį iškvietusį buvusį kolegą Gibarianą (Arūnas Sakalauskas), kuris nenusižudė (kaip romane ir minėtose ekranizacijose), bet, atrodo, sąmoningai sukėlė sau medicininę komą, lanko ir slaugo vis realesne tampanti viešnia Venus (Oneida Kunsunga).

Pati stotis - scenos aikštelę juosianti metalo ir stiklo konstrukcija (scenografas Fabien Lédé), kurios galinę dalį sudaro du aukštai. Juose yra stoties koridoriai ir darbuotojų kambariai, sunkiai matomi iš žiūrovų salės, tačiau vaizdas iš jų transliuojamas kameromis. Antrasis aukštas dalį spektaklio ir veikia kaip ekrano plokštuma, į kurią projektuojami ir kiti videovaizdai (dažniausiai tai vandenynas, banguojančio vandens paviršius, bet taip pat žemiški saulės nutvieksti sausumos peizažai). Stotis nepalyginti nejaukesnė už abiejų ekranizacijų futuristinę prabangą. Metalinės techninės paskirties koridorių sienos, apklijuotos geltona ir juoda įspėjamąja juosta, į mažas soliariumo kapsules panašios lovos, klaustrofobiška ankštuma - visa tai byloja apie laikinumą, diskomfortą, laboratorinį būvį. Tačiau šios laboratorijos tyrimo objektas - patys soliaristai. Netrukus dar viena tiriamąja tampa ir naujai atvykusi Krista.

Kas siunčia tuos išbandymus, kas sukelia tai, ką Krista pradžioje atkakliai vadina haliucinacijomis, koks yra svečių siuntimo tikslas - spektaklis apie tai neklausia. Paslaptingasis Soliario vandenynas spektaklyje - ekrane banguojantys vandenys, kuriuos galima laikyti tiesiog žmonėms pavojinga svetima stichija, arba, jeigu norėtume matyti metaforą, - tamsia ir neperžvelgiama pasąmonės gelme, kurios paviršius banguoja visa užlieti galinčiomis emocijomis. Didžiulę romano dalį sudarantys keistojo vandenyno, kaip mąstančios būtybės, su kuria žūtbūtinai stengiamasi užmegzti ryšį, aprašymai ir tos būtybės prigimtį mėginantys suprasti klausimai spektaklyje neliečiami. (Beje, dėl menko dėmesio pačiam Soliario vandenynui romano autorius nebuvo patenkintas nė viena ekranizacija.)

Jarzynos „Soliaris 4“ visiškai susitelkęs į Kristos, Snauto ir Sartorijaus bei jų lankytojų porų santykių psichologiją, tiksliau - tų santykių patologinius, trauminius aspektus. Pirmoji spektaklio dalis pristato tris skausmingais ryšiais susietas poras, kurių problematiką nesunku įvardyti šiandienos kasdienėje apyvartoje įsitvirtinusiais terminais: Kristos kopriklausomybė nuo alkoholizmu sergančio Hario, liguistas incestinis Snauto ir jo sesers ryšys, kurio priežastis - sesers patirta tėvo seksualinė prievarta, kurią Snautas, žinoma, neigia. Aktorių Ivanausko ir Samuolytės sceninė partnerystė, be abejo, iškelia į spektaklio reikšmių lauką brolio ir sesers incestinį ryšį Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veide“, režisuotame Oskaro Koršunovo (2000). Šios pjesės paralelė dar labiau išryškina Tomaszo Śpiewako scenarijaus susitelkimą į kebliai ir skausmingai sunarpliotų personažų santykių psichologiškumą. Tuos santykius įmanoma įvardinti ir tokiu būdu praktiškai visiškai paaiškinti, išnarplioti, išsakyti, „išsemti“ kaip tam tikrus psichologinius (ar net klinikinius) atvejus (tai, ką anglų kalba vadiname cases).

Bet ši Śpiewako scenarijaus siužetinė linija stokoja to matmens, kuris Mayenburgo „Ugnies veidą“ (taip pat ir Koršunovo spektaklį) paverčia didesne, universalesne, mūsų laikų paslaptį interpretuojančia tragedija. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų „Soliario 4“ scenarijaus (ir spektaklio) porų atvejus. (Panaši siužetinė paralelė vedama ir su Savičenko bei Nedzinsko vaidmenimis OKT spektaklyje pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“, kur jie yra motina ir sūnus (Sartorijus, kuriam Krista pristato Harį, taip ir klausia: „Sūnus?“). Pati paralelė, interpretuojanti moters ir vyro poros santykį kaip motinos ir sūnaus, įdomi ir produktyvi, bet vėlgi, spektaklyje ji išsibaigia tuo, ką galima įvardinti psichologiniais terminais, už kurių graibšto nelabai kas ir lieka.) Pasakyti, kad „Ugnies veidas“ yra apie paauglį piromaną, kurį sieja incestinis ryšys su seserimi, reikštų apie šią istoriją nepasakyti beveik nieko. O Snauto ir sesers ryšiui apibūdinti užtenka jau minėtų sąvokų - jokios kitos minties plėtotės žiūrovo sąmonėje tas ryšys neatveria. Taip pat ir įvardijus, kad psichologę Kristą ir jos vyrą, į agresiją linkusį alkoholiką Harį, siejo kopriklausomybės ryšys, kurį Krista vienašališkai ir todėl neteisingai aprašė savo knygoje (nes rašė ją viena, nedalyvaudama pokalbyje), - turbūt būtų ir viskas. Jokios kitos erdvės už šių žodžių (perfrazuojant Ramunės Marcinkevičiūtės knygos apie Eimuntą Nekrošių pavadinimą) ir nėra. Įdomiausias spektaklyje, ko gero, Sartorijaus ir Padaro F santykis, pažadinantis universalesnei interpretacijai: kiek mūsų patirtas skriaudas pratęsia mūsų aukos? Ar kaltė neišvengiama? Kas gali išgydyti kaltę?

Gibariano ir Venus poros siužetui labiausiai nepasisekė - jis buvo sugrūstas į dar ankštesnį psichologinės schemos narvelį. Krista paaiškina sutrikusiai Venus, esą Gibarianas per ketverius metus nė karto jos neužkalbino dėl to, kad pajutęs ją esant stipria asmenybe jautėsi nesaugiai. Laimei, netrukus po šio paaiškinimo įvyksta struktūrinis spektaklio lūžis - fikcinė „Soliario“ stotis prigęsta ir atidengia tikrovės terpę, kurioje buvo sukurta, - patį pandemijos laikotarpiu rekonstruojamą teatrą. Sakalauskas, pakilęs iš Gibariano komos (kurią naujai atvertame kontekste galima interpretuoti ir kaip aktorių būklę karantino metu), tampa panašus į rekonstrukcijos darbų vykdytoją ar bent jau gidą, vedžiojantį po teatro statybų erdves. Po mažne pusantros valandos trukusios „Soliario“ scenovaizdžio ir emocinės įtampos ankštumos žiūrovams leidžiama iškvėpti: aktorius juokauja, atsiveria įspūdingi rekonstruojamo teatro vaizdai, sakantys, kad patį teatrą ir jame dirbusią trupę galima laikyti savotiška tyrimų stotimi, iš kurios, laikui atėjus, galima išeiti į laisvę, į gatvę, įsimaišyti tarp žmonių. Tą padaro Kunsungos Venus, iš Gibariano sąmonės avataro tapusi realiu žmogumi.

Spektaklis tikriausiai būtų laimėjęs, jeigu būtų leidęs šiems antrosios, „teatrinės“ spektaklio dalies vaizdams patiems kalbėti savo asociatyvia kalba. Tačiau režisieriaus sumanytas keliasluoksnis grupinės psichoterapijos seansas (skirtas „Soliario“ stoties komandai ir jos aktoriams, taip pat žiūrovams arba ir dar plačiau - sergančiai, vieniems nuo kitų izoliuotai šiandienos visuomenei, patekusiai į savo psichikos fantomų nelaisvę), turintis išvaduoti visus per pokalbį, kalbėjimąsi, nuskambėjo pernelyg deklaratyviai, neįtikinamai ir vėl uždarė visą spektaklio reikšmių horizontą į ankštoką schemą. Aktorių emocinė energija, būsenų ir santykių linijų filigraniškas tikslumas (tokią aukščiausios prabos psichologinę vaidybą grynuoju pavidalu, per visą spektaklio laiką nepereinant į žaidybinį santykį su vaidmeniu, šiandienos teatre retai tepamatysi) nekelia abejonių. Taip pat ir spektaklio teatrinės kalbos audinio kokybė, tikslingas ir prasmingas medijų naudojimas, videomenininkų Mareko Kozakiewicziaus ir Oliwios Szanajca-Kossakowskos, kompozitoriaus Piotro Kureko, kostiumų dailininkės Annos Axer-Fijałkowskos, šviesų dailininko Aleksandro Prowalińskio darbas. Tačiau ši aukšto lygio sceninė kultūra neišgelbsti spektaklio nuo ankštokos pasaulėvokos schemos pojūčio ir palieka žiūrovą emocijų prisodrintoje kapsulėje, kurioje ima stigti deguonies.

Pažinti save - tai išgelbėti žmoniją

Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2021-09-16

Švelnus, jautrus ir profesiškai labai reiklus - taip Lietuvos nacionaliniame dramos teatre apie vieną žymiausių Europoje režisierių Grzegorzą Jarzyną kalbėjo su juo dirbusi komanda. Spektakliu „Soliaris 4“ pagal žinomą Stanisławo Lemo romaną po ilgos pertraukos atidarytas vis dar nebaigtas rekonstruoti teatras ir jo Naujoji salė.

Šia proga surengtoje spaudos konferencijoje susirinkę dalyviai itin teigiamai (su nedidelėmis išimtimis) kalbėjo apie nuostabų procesą, komandinį darbą ir unikalią režisieriaus suburtą tarptautinę komandą. O kaip kitaip - spaudos konferencijos skirtos tam, kad premjeros būtų pristatytos iš pačios geriausios pusės.

Vis dėlto kiek nejauku ir liūdna buvo klausyti ryškiausių, darbo patirties su žymiausiais Lietuvos režisieriais turinčių aktorių, pasakojančių, kad tokio atidumo asmenybei ir tokio žmogiško santykio iki G. Jarzynos jie nebuvo patyrę iš jokio kito režisieriaus. Arba kad seniai savo personaže jautėsi taip saugiai, kaip šio kūrėjo spektaklyje. Tai paaiškina, kodėl aktorių terpėje (ne vien Lietuvoje) daug dešimtmečių sklandė nemalonios pamokos: pripraskite būti žeminami studijų metais, nes pradėję dirbti teatre „sulauksite dar ne to“. Taip, be abejo, kalbėta iš savo patirties. O nežinant, kad gali būti kitaip, nėra kaip to išmokyti jaunesnes kartas.

Įdomu, kad žvilgsnių į visuomenę perspektyvų skirtumai akivaizdūs palyginant G. Jarzynos „Soliarį 4“ su neseniai matytais kitais dviem futurizmo bruožų turinčiais spektakliais - Oskaro Koršunovo „Miegančių“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę tarpine peržiūra ir Gintaro Varno „Puikiu nauju pasauliu“ pagal Aldouso Huxley'io romaną. Lietuvių režisuoti spektakliai pristato morališkai degraduojantį pasaulį, pasidalijusį į grobuoniškus valdančiuosius ir situacijos nesuvokiančius, paviršutiniško mąstymo išnaudojamuosius. Juose, ypač „Puikiame naujame pasaulyje“, piktinamasi žmonijos pasirinkimais, į viršų keliamas neetiškas technologijų naudojimas.

G. Jarzyna nesipiktina - jis bando suprasti pasaulį, pildydamas sceninę raišką žmonijai įtaką darančiais reiškiniais (pvz., integruoja dirbtinio intelekto vaidmenį). Režisierius kalba apie šiandieną analizuodamas giliausias žmogaus veiksmų ir sprendimų priežastis, akcentuodamas kiekvienos asmenybės įtaką visuotiniams procesams. Spektaklio scenografas Fabienas Lédé teigė, kad spektaklyje vaizduojama „[kosminė stotis yra] iš plazmos sudarytas gyvas vandenynas, nuolat besikeičiantis, sugeriantis tų, kurie į jį patenka, jausmus ir emocijas.“ S. Lemo romane „aprašytą planetą reguliuojantį Vandenyną „Soliario 4“ komanda traktuoja kaip visų gyvų būtybių emocijų liūną, ilgainiui pasiunčiantį bangą atgal savo kūrėjams. Spektaklyje jis nėra suverenus pasaulio valdovas - jo turinys priklauso nuo to, ką į jį įdeda gyventojai“.

Lietuviams S. Lemo romano istorija turbūt geriausiai pažįstama iš 1972-aisiais pasirodžiusio Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“, kuriame pagrindinį - psichologo Kriso Kelvino, atvykusio į Soliario planetą išsiaiškinti, kas nutiko paskutinės į jį keliavusios įgulos nariams - vaidmenį atliko Donatas Banionis. G. Jarzynos spektaklyje Krisas tampa Krista (Nelė Savičenko) - savo klientus trumpam paliekančia psichologe, persikeliančia į Soliarį ir kuriam laikui atsitraukiančia nuo bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu.

G. Jarzynos ir F. Lédé Soliaris - tai šiuolaikinis statinys, kuriame atsidūrus iškart perskrodžia vienatvės jausmas, ryškus jau pirmoje scenoje, Kristai lėtai apžiūrint tylią, apleistą erdvę ir kamera fiksuojant žiūrovams parteryje nematomas scenografijos detales. Ilgainiui paaiškėja, kad Soliaryje esantys įgulos nariai atsiriboję ne tik nuo išorinio pasaulio, bet ir vienas nuo kito. Kiekvienas užsidaręs savo pasaulyje su paties susikurtu avataru, įkūnijančiu iki šiol psichiką dirginančias praeities nuoskaudas. Natūralu, kad su didžiausiomis ir slapčiausiomis silpnybėmis susidūrę žmonės paniškai bijo susitikti su kitais, vengdami jiems pasirodyti pažeidžiamiausioje savo versijoje.

S. Lemo aprašyta kosmoso, nepažinios erdvės atmosfera G. Jarzynos spektaklyje pirmiausia skleidžiasi vizualioje raiškoje. Scenoje įrengta didelė uždara stiklinė konstrukcija, kurios turinį (primenantį ir laboratoriją, ir fantastiniuose filmuose atpažįstamą kosminį laivą) žiūrovai mato tik viduje įtaisytos arba dėl Kristos nešiojamos kameros. Ekrano čia nėra - projekcijos transliuojamos kelių metrų pločio skaidrioje viršutinėje konstrukcijos sienoje, už kurios vyksta ir gyvas veiksmas. Tai - vienas įspūdingiausių spektaklio sprendimų (už persiklojančius vaizdus atsakingas Marekas Kozakiewiczius) ir svarbi, daugiaskluoksnę žmogaus psichiką atskleidžianti priemonė: sienoje matome tiesiogines transliacijas; pinant miegančio žmogaus vaizdą su už ekrano gyvai veikiančiais žmonėmis sukuriamas sapno įspūdis; erdvė, kurioje veikia žmonės, perklojama iš anksto nufilmuota medžiaga arba vietoje montuojama vaizdo transliacija, kuriančia papildomus, plika akimi nematomus personažų santykius. Beje, santykiai „Soliaryje 4“ yra kertinė kategorija - ši sąvoka yra raktas į žmogaus psichiką, kurioje faktai gožiami asmeninio santykio į juos. Pavyzdžiui, avatarai atspindi ne tikslius žmonių prototipus, bet jų autorių santykį į juos.

Tokia kryptimi pasuko spektaklio tekstą kūręs dramaturgas Tomaszas Śpiewakas. Istorijoje greta minėtos psichologės Kristos veikia trys gynybiškai nusiteikę mokslininkai vyrai: jautrus Gyčio Ivanausko Snautas, arogantiškas Dainiaus Gavenonio Sartorijus ir daugiausiai ekrane pasirodantis, komos būsenoje gulintis Arūno Sakalausko Gibarianas. Krista į šią kompaniją atsiųsta kaip profesionali kelrodė žvaigždė, galinti nukreipti žmones ir palaikyti juos susitaikymo su savimi kelyje. Tiesa, Kristą taip pat aplanko avataras - jos nusižudęs alkoholikas mylimasis Haris (Martynas Nedzinskas). Situacija gali pasirodyti ironiška - kitiems padedanti psichologė pati nesusitvarko su praeities šešėliais. Vis dėlto Hario personažas akivaizdžiai kitoks nei likę avatarai - jis nėra visiškai savarankiškas, jis pats ieško ryšio su Krista, klausdamas jos, kaip turėtų elgtis pagal jos prisiminimus. Tad nors Krista vis dar patiria jo smurtą ir savo skausmą, Haris vienintelis iš avatarų taip pat jaučia skausmą dėl savo santykio su Krista. Galima manyti, kad tai - tam tikra prisiminimo integracija, neleidžiant jam užvaldyti autoriaus psichikos.

O štai kiti veikėjai atsidūrę savo prisiminimų valdžioje. Pirmiausia - Gibarianas, fiziškai negalintis pasirūpinti savimi ir atsakomybę už tai perkėlęs avatarui Venus. Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės personažas neturi asmeninių bruožų, nes jis savo išvaizda primena architektę, kurios vadovaujamame projekte mokslininkas dirbo prieš užsidarydamas Soliaryje. Taip pat su kuria jis nedrįso užmegzti kontakto. Galbūt Soliaryje vėl su ja susidūręs vyras sąmoningai atgulė į komos būseną, toliau vengdamas akistatos? Snautas įkritęs į prisiminimus apie Seserį (Rasa Samuolytė), su kuria jį siejo incestiniai ryšiai ir kuri pasirodo esanti simbolis šeimos, atstūmusios švelnumo ir meilės prašiusį berniuką. Ypač painioje situacijoje atsidūręs kategoriškai Kristą atmetantis Sartorijus, kurį iš pradžių pažįstame kaip savo studentą (F pavadintas Kęstučio Cicėno personažas) išprievartavusį profesorių, o vėliau suvokiame, kad jis pats nepamena, kokiose smurto pusėse yra buvęs, taip pat kokius vaidmenis atlikęs.

Šias istorijas norisi perskaityti ir kaip dalies Lietuvos teatro diagnozę. Sartorijaus istorija neišvengiamai asocijuojasi su žiniasklaidoje prieš kelis metus paviešintais įtarimais dėl Jono Vaitkaus priekabiavimo prie studenčių. Rasos Samuolytės ir Gyčio Ivanausko duetas personažų paveikslais ir santykiais tarp jų tampa O. Koršunovo „Ugnies veido“ citata - tarsi ankstesnių laikų teatro ilgesys, o galbūt iliustracija paties G. Jarzynos nueito kelias nuo tada, kai pirmą kartą šiuos aktorius pamatė scenoje iki darbo su jais pradžios. Fiziškai neveiksnus, tačiau autoriteto neprarandantis Gibarianas, nebegalintis funkcionuoti be šalia esančios moters, yra tarsi visi teatro stabai, kurių įdirbis ir profesiniai nuopelnai verti didžiausios pagarbos, tačiau šiandien jų kūryba inertiška, nebenešanti įspūdžio, prieš kelis dešimtmečius iškėlusio juos į teatro elitą.

Štai tokia visuomenė maitina mus visus veikiantį Vandenyną. Mokyti ją atsiverti, kad puvėsiai iškiltų paviršiun ir būtų išmesti (o ne gestų toliau), imasi viena savarankiška moteris. Tik ką daryti tvirčiausiais padarais žemėje save laikančiai vyrų bendruomenei, už kurią stipresnis pasirodo ir kuriai pagalbos ranką tiesia visai ne toks herojus, kokio jie tikėjosi?

Lyčių padėties klausimą spaudos konferencijoje režisierius įvardijo kaip vieną svarbiausių, tačiau pati jį pastebėjau epizodiškai. Užtat herojaus samprata čia įdomi ir išskirtinė - ypač palyginus ją su samprata „Miegančiuose“ ir „Puikiame naujame pasaulyje“, kur herojais tampa išskirtiniai, sistemai besipriešinantys žmonės. Tie, kurie savo asmenines vertybes stato prieš degraduojančios visuomenės įpročius ir tikisi jai įdiegti naujus, sau priimtinus. Šias distopijas jungia „vienas lauke - ne karys“ pozicija: vieningos vidutinybės „suvalgo“ išskirtinio dvasingumo nešėją. „Soliaryje 4“ G. Jarzyna pripažįsta kiekvieno žmogaus įtaką Vandenynui, t. y. pasaulio formavimui. Todėl jo herojus yra žmogus, gebantis pažiūrėti į akis savo gėdai, baimei, skausmui, nevilčiai. Tai - ne išskirtiniais gebėjimais pasižymintis supermenas, o drąsus žmogus, atvirai žengiantis link to, ko labiausiai bijo. Regis, tai yra režisieriaus siūlomas pokyčio raktas - kiekvienas susitvarkykim savo užkaborius, o Vandenynas už tai duos grąžą visam pasauliui.

„Kas išgelbėjo vieną žmogų, išgelbėjo visą pasaulį“ teigiama žydų patarlėje, trumpinančioje Talmude užrašytą išmintį. Panašiai „Soliariu 4“ kalba G. Jarzyna: išgelbėk pats save ir pasaulis bus išgelbėtas kartu su tavimi.

„Soliaris 4“ – apie realybę, kurioje gyvename, ir asmenines traumas, su kuriomis gyvename

Aušra Pociūtė, Delfi.lt, 2021-09-16

Rugsėjo 9, 10 ir 11 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, naujai pastatytoje Naujojoje salėje, vyko pirmoji premjera „Soliaris 4“. Po pirmojo premjerinio rodymo susirinkę kūrėjai pasakojo apie spektaklio kūrimo aplinkybes, iššūkius, su kuriais susidūrė, ir žinutes, kurias siekė perduoti žiūrovams.

G. Jarzyna: Pasiilgsiu Vilniaus ir žmonių, kuriuos sutikau

„Kartais būdavo sudėtinga dėl rekonstrukcijos, buvo daug iššūkių, bet pats procesas, kuris truko 10 savaičių, teikė daug gerų jausmų ir esu sužavėtas kūrybine teatro trupe, išvažiuosiu su jausmu, kad labai pasiilgsiu Vilniaus ir tų žmonių, kuriuos čia sutikau“, – sakė režisierius Grzegorzas Jarzyna.

Pokalbį moderavusi LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė teigė: „Tokios erudicijos ir tokio mandagumo režisieriaus kaip Grzegorzas Jarzyna dar nebuvo Lietuvoje. Jis tiek kartų dėkojo aktoriams, kiek visi kiti režisieriai kartu sudėjus“.

Aktorė Nelė Savičenko. I. Juodytės nuotr.

Šiai minčiai antrino ir pagrindinį Kristos vaidmenį sukūrusi aktorė Nelė Savičenko: „Aš laiminga, kad susitikau su Grzegorzu. Kai kažkas jam patikdavo, jis sakydavo to bardzo delikatne.  Noriu pasakyti, kad ir jis pats labai delikatus. Aišku, visokių atvejų buvo. Bet priėjimas prie žmogaus visiškai kitas nei mums įprasta. Vis dėlto tas delikatumas netrukdo būti jam beprotiškai reikliu, ir tada galiu pasakyti: He kills me softly. Tai tokios pilnatvės patirtis būti, kalbėti, beje, nuo tam tikro laiko jau man ir vertėjo iš lenkų kalbos nereikėjo. Man bus gaila, kai jis išvažiuos, nes pripratau prie tų labai dėmesingų akių. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo klausimo, kaip jautiesi, kaip šiandien viskas bus. Mes labai neišlepinti tokiu dėmesiu. Labai noriu padėkoti kostiumų ir grimo dailininkei Annai, kuri atėjusi į grimo kambarį suteikdavo stiprybės, pasitikėjimo. Ir dramaturgui Tomekui noriu padėkoti, nes kartais, kad nereiktų ilgai versti to, ką jis parašė – tiesiog imdavo ir už Kristą suvaidindavo. Man tai buvo nuostabiausios akimirkos, jis ją labai gerai jautė. Būdavo, kad kartais nusižiūrėdavau iš jo, ir repeticijoje Grzegorzas sakydavo: „Gerai, Nele, kažkokie nauji dalykai.“

Scenografijoje – detalės iš teatro pastato

Paklausus, kodėl tekstas toks minimalistinis, dramaturgas Tomaszas Śpiewakas atsakė: „Pakankamai sunku kurti, kai nesupranti kalbos, kuria kalba aktoriai. Todėl ir negalėjo būti labai daug teksto dramaturgijoje. Iš pat pradžių su Grzegorzu aptarėme, kad tai bus kaip filmo scenarijus. Siekėme, kad teksto būtų kuo mažiau ir liktų kuo daugiau erdvės aktoriams, kad susikurtų tam tikri dalykai be žodžių.“

Dramaturgas Tomasz Spiewak. I Juodytės nuotr.

Jau trečiam spektakliui scenografiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kuriantis Fabienas Lédé sakė, kad „Soliario 4“ atveju scenografija buvo inspiruota paties pastato ir rekonstrukcijos, kuri čia vyko: „Daugiau scenografijos sutalpinti scenoje nebūtų buvę įmanoma, turbūt visi tai mato. Vis dėlto yra labai daug detalių iš teatro, kurias sunku pastebėti, bet atkartojamos gėlių iš fojė formos, pagrindinė skulptūra „Versmė“.

Scenografas Fabien Lede. I. Juodytės nuotr.

Apie spektaklio kūrimo ypatybes mintimis pasidalino ir aktorius Gytis Ivanauskas: „Kad klausimų kyla žiūrovams, tai man atrodo yra pliusas. Sukišti tiek daug informacijos ir išvynioti didžiulį siužetą per tokį trumpą laiką, tai, mano manymu, yra didžiulis talentas. Ir žiūrovai, su kuriais man teko bendrauti, labai apsidžiaugė, kad pagaliau jie atėjo ne į šešių valandų spektaklį. Buvo tik vienas sunkus dalykas, bet čia Tomekas kaltas, nes labai nemėgstu, kai atneša naujus tekstus likus trims dienoms iki premjeros. Nepaisant to, bandžiau prisiminti per savo nemažą karjerą teatre ir supratau, kad iki šiol nebuvo tokio jausmo nei prieš premjerą, nei po jos, kai jaučiausi 100 procentų užtikrintas ir ramus. Už tai reikia dėkoti režisieriui, kad neištaškė į šonus piktais komentarais ar netaktu.“

Aktorius Gytis Ivanauskas. I. Juodytės nuotr.

Apie nepageidaujamą, ištrintą praeitį

Režisierius dar prieš premjerą sakė, kad sprendimas pasirinkti Stanisławo Lemo „Soliarį“ naujam kūrybiniam darbui buvo tiesioginis izoliacijos rezultatas. „Pasaulis sustojo, mes užsidarėme savo butuose, mus apėmė neviltis, bejėgiškumas ir apatija. Vandenynas, nežinoma materija, pranokusi mus savo veiksmais, nulėmė mūsų elgesį ir tikslus. Dėl atliktų eksperimentų šalutinio poveikio stotyje „Soliaris“ pasirodė avatarai. Tai vandenyno padarai, kurie materializuoja mūsų pasąmonėje išsaugotus įvykius, košmarus ir traumas. Nepageidaujama, ištrinta mūsų atminties dalis. „Soliario“ stoties žmonės negali atlikti tolesnių tyrimų, kol nesusitaikys su savo praeitimi. Žmogus negali judėti pirmyn, kol nesusitaikys su savo slopinamais potyriais.“

Režisierius Grzegorzas Jarzyna. I. Juodytės nuotr.

Todėl spektaklyje žiūrovai pamato keturis stotyje dirbančius mokslininkus, kuriuos vaidina Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Dainius Gavenonis ir Gytis Ivanauskas, bei keturis jų avatarus, kurie nėra žmonės ir kuriuos vaidina Martynas Nedzinskas, Oneida Kunsunga, Kęstutis Cicėnas ir Rasa Samuolytė.

„Soliario 4“ kostiumų dailininkė Anna Axer-Fijalkowska pasakojo: „Visą laiką kuriu iš to, ką padiktuoja pats žmogus. Man labai įdomu pažinti aktorių, pažinti žmogų, iki gilumos pažinti tą personažą, kurį jis kuria. Siekiu, kad kostiumas atspindėtų būseną, kurioje yra žmogus. Todėl ir eskizus galiu pristatyti ne pirminiame kūrybos etape, o kai esu pažinusi personažą ir aktorių.“

Kostiumų dailininkė Anna Axer-Fijalkowska. I. Juodytės nuotr.

Kodėl pagrindinė herojė yra moteris?

Alexandras Prowalinskis, šviesų dailininkas, daugiausiai dirbantis su operų pastatymais teigė: „Pagrindinis tikslas buvo, kad šviesa nebūtų pati savaime, bet pastiprintų ir sąveikautų su scenografija, muzika ir kostiumais, kad būtų jų jungiančioji dalis.“

Šviesų dailininkas Aleksandr Prowalinski. I. Juodytės nuotr.

Žurnalistei paklausus, kodėl Stanisławo Lemo sukurtą personažą Krisą Kelviną režisierius nusprendė skirti moteriai Nelei Savičenko, jis atsakė: „Tai nuo pat pradžių buvo vienas pagrindinių sprendimų ir susitarimų. Nenorime inscenizuoti senos meilės istorijos, nes tai praeitis, o „Soliaris“ liečia ateitį, ir ateitis mūsų spektaklyje artimesnė, nei Lemo romane, todėl per moterį galima atviriau atskleisti progresą ir realybę, kurioje esame šiandien. Teatro istorijoje čia nėra nauja, kad moteris vaidina vietoj vyro. Bet mes jaučiame, kad vyriškoji visuomenės pusė yra šiek tiek šovinistiška. Nekalbu apie kūrybinę grupę, nes to čia nemačiau, bet apie visuomenę. Vyrai jaučiasi dominuojantys. Ši tema buvo ypatingai svarbi.

Spaudos konferencijoje vertėjavo aktorė Agnieszka Rawdo. I. Juodytės nuotr.

Gibarianas (Arūnas Sakalauskas) yra kaip atstovas tos senesnės kartos, kuris, apmąstydamas visą šitą situaciją, pasikvietė į stotį stiprią moterį (Nelė Savičenko), bet nesugebėjo jai pasižiūrėti į akis. Jo avataras yra moteris – nepasiekiama, graži, kurią jis susikūrė vaizduotėje (Oneida Kunsunga). Todėl mums ir kilo tokia mintis, kad Gibarianas statė stotį, bet, paradoksalu, inžinierė buvo moteris – graži, egzotiška, mokėjo vadovauti, dirbti su komanda. Jis nemoka, nedrįsta su ja komunikuoti – tai jo trauma.“

Naująją Lietuvos nacionalinio dramos teatro salę rugsėjo 9, 10, 11 dienomis atidarys lenkų režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Soliaris 4“ pagal Stanisławo Lemo kūrinį „Soliaris“, spektaklio dramaturgas – Tomasz Spiewak. Premjeroje vaidins Nelė Savičenko, Martynas Nedzinskas, Arūnas Sakalauskas, Oneida Kunsunga, Dainius Gavenonis, Kęstutis Cicėnas, Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė. Repeticijas perkėlus į ką tik pastatytą salę režisierių kalbina Daiva Šabasevičienė.

Ką Jums kaip menininkui reiškia Stanisławo Lemo kūryba ir konkrečiai jo romanas „Soliaris“? Kodėl ėmėtės šio kūrinio, kokius klausimus šiuo spektakliu norite užduoti sau ir žiūrovams?

Lemas mane lydėjo daugelį metų, ne kartą įkvėpė ir leido svajoti apie nežinomas erdves. Sprendimas pasirinkti Lemo „Soliarį“ naujam kūrybiniam darbui buvo tiesioginis izoliacijos rezultatas. Priverstinio sprendimo izoliuoti žmones rezultatas. Pasaulis sustojo, mes užsidarėme savo butuose, mus apėmė neviltis, bejėgiškumas ir apatija. Vandenynas, nežinoma materija, pranokusi mus savo veiksmais, nulėmė mūsų elgesį ir tikslus. Dėl atliktų eksperimentų šalutinio poveikio stotyje „Soliaris“ pasirodė avatarai. Tai vandenyno padarai, kurie materializuoja mūsų pasąmonėje išsaugotus įvykius, košmarus ir traumas. Nepageidaujama, ištrinta mūsų atminties dalis. „Soliario“ stoties žmonės negali atlikti tolesnių tyrimų, kol nesusitaikys su savo praeitimi. Žmogus negali judėti pirmyn, kol nesusitaikys su savo slopinamais potyriais. „Soliario 4“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje, čia, Žemėje. Nes kaip mes galime bendrauti su tolima civilizacija, kai nesugebame susikalbėti su savimi?

Kodėl pavadinimas „Soliaris 4“?

Mano spektaklio idėja visų pirma susijusi su poveikį man padariusiais kūriniais: pačia Lemo knyga, Tarkovskio ir Soderbergo filmais. Tad man tai yra ketvirtasis bandymas šią temą apmąstyti.

Ar galėtų šiandien egzistuoti Lemo plačiai aprašytas soliaristikos mokslas? Kokios jo idėjos būtų aktualios mūsų visuomenei?

Savo adaptacijoje soliaristikos, kokią aprašė Lemas, nenagrinėju. Man soliaristika yra ne paties kosmoso, o visų pirma žmogaus psichikos tyrimų objektas. Kaip mes susikalbėsime su kitomis civilizacijomis, jei negalime susikalbėti tarpusavyje? Negalime netgi suprasti patys savęs. Tad man soliaristika susijusi su pripažinimu, kad negalime suprasti savo sąmonės, su tomis paslaptimis, kurios slypi ne kosmose, o pačiuose mumyse. Tas nepažinumas mane labiausiai domina, tai yra tas vandenynas, kuriame glūdi mūsų praeities, mūsų patirties bagažas, mūsų traumos, sapnai, taip pat ir mūsų protėvių patirtis, kuri įrašyta mūsų organizmo ląstelėse. Kai Lemas parašė savo romaną, nė kalbos nebuvo apie galimybes tyrinėti mūsų suvokimo ribas, psichologai neturėjo tokių įrankių, kuriais gali remtis šiandien, tyrinėdami ir gydydami tas traumas, tą nepažinų vandenyną, kuris slypi mumyse.

Spektaklio repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Išorinis ir vidinis kosmosai yra vienodai sudėtingi. Kaip juos derinate „Soliaryje 4“?

„Soliario 4“ veiksmas vyksta ne kosmose, o žemėje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kuris bus atidarytas mūsų premjeros metu. Įsivaizduojame, kad pandemija toliau tęsiasi, kad veiksmas susijęs su artimiausia ateitimi, ir tas teatras, ta scena yra lyg paversti pandemijos tyrimų centru. Lemas aprašė kosmosą, kurio nepažįstame, erdves, kurios nepažįstame, tai mūsų spektaklyje leidžia mums patekti mąstyti apie paties teatro esmę. Galima pasakyti, kad man teatras taip pat yra tam tikras kosminis, metafizinis fenomenas, kuriuo remiamės, tad Lemo kūrinį suvokiu kaip vidinį patyrimą. Vandenynas sugeneravo, materializavo mūsų košmarus, mūsų mintis su avatarų pagalba (spektaklyje juos vadiname svečiais, padarais) – Lemo mintis, kad galime bendrauti su savo praeitimi, kurios nenorime prisiminti, yra nepaprastai įdomi ir nauja. Neperpratę savo vidinio kosmoso negalėsime perprasti išorinio. Tai vienintelis kelias, kuriuo eidami galime pasiekti tuos kosminius tolius.

Spektaklyje veikia avatarai. Koks jų vaidmuo Jūsų spektaklio koncepcijoje?

Avatarai veikia ir Lemo romane. Tai nesąmoningų mūsų minčių pavidalai – tai, ko gėdijamės, kas susiję su mūsų traumomis, ką norėjome pamiršti, sunaikinti, ko nenorime pripažinti ir netgi nebeprisimenam, ką giliai paslėpėme savo smegenyse. Tie dalykai iškyla eksperimentų metu – eksperimentuojant su smegenų audiniais, įtampos laukais, siekiant gydyti psichiatrines ligas, kurios yra pandemijos pasekmė. Dėl šių eksperimentų „Soliario“ stotyje tos mintys, tie praeities įvykiai ir buvo materializuoti. Ir tai man yra labai paprasta, aiški teatro analogija: tai mes darome teatre, su aktoriaus pagalba materializuodami pjesėje aprašytą personažą, sukuriame trečią būtybę, kuri nėra nei aktorius, nei personažas, kuri sukurta aktoriui naudojant savo kūną, energiją, žinias, siekiant scenoje sukurti naują pavidalą. Aktoriai tuo pat metu yra ir mūsų, žiūrovų avatarai.

Spektaklyje nemažai dviprasmybių, kurios tinka teatrui. Ar sąmoningai jas stengiatės išryškinti?

Apie Lemo romaną mąsčiau keliolika metų. Tai sudėtingas veikalas, veiksmas vyksta ateityje, ir kur kas lengviau jį perteikti kine nei teatre. Bet tik karantino metu atsirado galimybė tas mintis materializuoti, įsivaizduoti, kaip ši tema galėtų būti atskleista scenoje. Kai staiga buvome priversti užsidaryti savo namuose, netekome galimybės bendrauti su kitais žmonėmis ir likome vien su savo mintimis, ir tai pirmuoju pandemijos laikotarpiu paskatino mane atsigręžti į Lemą, į „Soliarį“, vėl pradėjau jį skaityti. Nes analogija su šiomis dienoms yra labai artima.

Į stotį atvyksta psichologas, kuris turi padėti išspręsti kilusias problemas – tai man atrodo labai aktualu, nes šiandien labai sunku patekti pas psichologą, daugybė žmonių išgyvena depresiją, netgi nusižudo. Tad man atrodo, kad Lemas turėjo genialią intuiciją, nes tam tikra prasme aprašė tą būseną, kurią mes šiandien patiriame. Todėl šiame spektaklyje kils daug dviprasmiškų minčių ir asociacijų. Man labai svarbu, kad ir patys žiūrovai įsiklausytų į tas reikšmes, kurios jiems ateis į galvą, kad spektaklis nebūtų vienareikšmis, kad taptų nuotykiu ir kelione – gal kosmine, gal mikrokosmine – į save, į savęs pažinimą. Būtent toks yra spektaklio tikslas.

Režisierius G. Jarzyna. D. Matvevejo nuotr.

Vienos repeticijos metu pasakėte, kad žmogus turi jausmus, bet negali susikalbėti su kitu žmogumi. Ar tai ir yra tragiškiausia šio kūrinio tema?

Stiprūs jausmai neužtikrina mums gero bendravimo, kurį lemia empatija ir savęs paties supratimas. Taip, bendravimo stygius yra viena iš pagrindinių spektaklio temų.

Šiuo spektakliu Jūs bandysite žmoguje pažadinti žmogų: tai nuojautų, prisiminimų, išgyvenimų, neišsakytų jausmų polifonija. Tai tarytum bandymas nugalėti laiką ir išsaugoti kažką svarbaus. Kiek Jus patį veikia šio spektaklio kūrybinis procesas?

Dirbdamas su aktoriais ir kitais spektaklio kūrėjais, pirmiausiai stengiuosi jiems perteikti savo apmąstytą koncepciją. Tad man kūrybinio proceso esmė – būti kiek įmanoma geriau suprastam. Kiekvienas spektaklis – tam tikras iššūkis savajam laikui, būna labai gerai, jei jis atitinka savo laiką, bent porą metų išlieka aktualus. Nes vienas iš ypatingų teatro fenomeno bruožų – spektaklis labai greitai miršta, jis sukelia žiūrovų jausmus, ir jie privalo būti aktualūs. Filmai, paveikslai sensta, o spektakliai tiesiog miršta. Todėl savo spektakliais nekovoju su laiku – siekiu jais perteikti dabarties fenomeną, jos emocijas, pojūčius ir asociacijas.

Scenas kuriate kinematografiniu principu: trumpos, skirtingos, tačiau temų atsikartojimas suformuoja spektaklio polifoniją. Ar tokį sprendimą Jūs buvote numatęs dar repeticijų pradžioje?

Pradėdamas repeticijas turiu jų planą, žinau, kokios jos bus, kokios priemonės bus naudojamos spektaklyje, taigi, turiu susidaręs tam tikrą spektaklio vaizdą. Turiu savo darbo metodą, žinau, kaip spektaklis atrodys. Bet labai daug laiko skiriu darbui su aktoriais. Kaip minėjau, kùriame ne personažus, bet labiau personažų ir aktorių avatarus, tą trečiąjį pavidalą, esantį tarp aktoriaus ar aktorės ir personažo, ir ši kūrybinio proceso dalis man labai įdomi – kaip žmogaus organizmas, gyvas aktorius prisitaiko prie to vaidmens. Aktorius yra mano scenos partneris repeticijų metu. Niekada konkrečiai neapibrėžiu, koks turi būti vienas ar kitas personažas, kokie turi būti jo jausmai – palieku tą mūsų bendrų repeticijų laikotarpiui. Tačiau spektaklio konstrukcija, temos, jo trukmė mano jau būna iš anksto numatyta. Tekstas repeticijų metu kinta, stengiamės, kad jis kuo geriau skambėtų, kuo geriau perteiktų tas aktorių sugeneruotas būsenas – ne tiek su žodžių, bet labiau su jausmų pagalba. Žmogaus jausmai kyla ne iš žodžių, bet iš tam tikrų situacijų, vidinių nuotaikų, atsirandančių bendraujant su kitu žmogumi. Žodžiai labai dažnai gali ir suklaidinti, nes žmogus gali kalbėti vienaip, tačiau tai visiškai nereiškia, kad taip yra. Gyvenime lygiai taip pat.

Šiuolaikiniame teatre toks kruopštus darbas su aktoriais – gana retas. Paprastai spektakliai statomi, o aktoriai lieka antroje vietoje. Aišku, yra išimčių. Manau, aktoriams gilus aktoriaus ir režisieriaus ryšys yra didelis impulsas kūrybai. Ką Jums reiškia aktorius?

Aktorius yra vienintelis režisieriaus partneris kuriant visą tą gyvą emocinį ir energetinį spektaklio audinį, ryšį su žiūrovais. Žinoma, labai svarbūs ir kiti spektaklio komponentai – scenografija, kostiumai, muzika, video, šviesos, bet aktorius yra visų spektaklio minčių laidininkas. Įtampoje, kuri atsiranda tarp aktoriaus ir žiūrovo, ir kuriasi pats teatras. Teatras gimsta mūsų vaizduotėje, jis niekada nėra realistinis – kitaip spektaklis virsta pasirodymu, šou. Tikrasis teatras remiasi energija, atsirandančia tarp žmonių; ji sukuriama scenoje tarp aktorių ir perduodama žiūrovams, esantiems salėje. Aktorių energija privalo pasiekti žiūrovus, pabudinti jų sinapses, neuronus, ir sukurti naują energiją, kuri vėl grįžtų į sceną, į šią rampos pusę. Tada ir gimsta teatras, kurį pajuntame visame kūne. Geras spektaklis yra tada, kai visu kūnu pajuntame tą energiją, kuri sužadina mūsų visus jausmus, kartais užburia. Malonu žiūrėti į vaizdinius efektus, tačiau teatrui reikalingas rezonansas, kylantis tarp aktoriaus ir žiūrovo.

Mažiausiose mizanscenose Jums visada pavyksta pristabdyti aktorius ir beveik sukurtam personažui savo pastabomis pasiūlyti daug paralelių, kurios vaidmenis dar labiau panardina į psichologiją. Kaip Jūs dirbate su aktoriais?

Darbo su aktoriais metodas paprastas ir remiasi improvizacijomis ir pokalbiais apie tai, kas, mano nuomone, šiose improvizacijose veikia, kas – ne. Metodas remiasi ir abipusiu pasitikėjimu, kurį labai svarbu sukurti jau pirmųjų repeticijų metu, nes aktoriai vėliau turi pasitikėti ta informacija, kurią jiems perteikiu.

Spektaklio scenografija. Nuotr. F. Lede.

Repeticijoms įpusėjus teksto vis mažėjo, personažų frazės trumpėjo, pradėjo veikti aktorių intuicija. Jie vienas kitą pradėjo labai gerai jausti. Jūs suformavote itin darnų aktorinį ansamblį. Ar to sąmoningai siekėte, ar viskas įvyko repetuojant?

Žinoma, ansamblis susiformavo repeticijų metu, ir to sąmoningai siekėme. Visų pirma stengėmės apie personažus papasakoti, juos apsakyti žodžiais, o paskiau – juos suvaidinti, išreikšti. Man vertingiausia yra ta emocija, energija, susitapatinimas su aktoriumi, o ne žodžiais perteikiama informacija.

Ar galėtumėt „Soliarį 4“ apibūdinti kitų savo spektaklių kontekste? Kuo jis ypatingas ar kaip pratęsia ankstesnius Jūsų kūrybinius ieškojimus? Kas buvo sunkiausia ar maloniausia jį kuriant?

Šio spektaklio kūrybinis procesas ypatingas visų pirma tuo, kad galų gale ištrūkome iš izoliacijos. Šis laikotarpis labai visus iškankino, viskas vyko nuotoliniu būdu, žmones apėmė neviltis, o aktoriams šis laikotarpis buvo ypač sunkus – ne tik todėl, kad jie neteko didelės dalies pajamų, bet pirmiausiai todėl, kad jie negalėjo vykdyti savo misijos, negalėjo vaidinti, niekas jų nematė. Mūsų atvykimas į Vilnių ir susitikimas su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais buvo labai maloni staigmena, iš pat pradžių jutome labai daug geros ir pozityvios energijos, pasitikėjimą mumis. Teatre laikas taip pat ypatingas – statoma nauja scena, mums patikėta tą sceną atidaryti, taip pat Lemas, „Soliaris“ – visa tai repeticijas pavertė nepaprasta kelione, kai kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę tolome nuo pirminių sumanymų, atsikratėme buvusių negatyvių minčių, grįžo pasitikėjimas savimi. Galiu pasakyti, kad tai tikrai ypatingas darbas, ir tikiuosi, kad paskutinė mūsų darbo savaitė, kai visi elementai ras savo vietą galutiniame spektaklyje, bus nemažiau įdomi. Labai džiaugiuosi ne tik puikiais aktoriais, jų energija, intuicija, kūrybiškumu, humoro jausmu, bet ir visa komanda – techniniais darbuotojais. Tai nepaprastai įdomi kelionė nežinomais takais į aiškiai apibrėžtą tikslą.

Kada galite sau pasakyti, kad spektaklis jau sukurtas? Kada fiksuojate kūrybinio proceso pabaigą?

Man labai svarbiu spektaklio kūrybos elementu yra antroji generalinė repeticija, ir, žinoma, pati premjera, kurią palyginčiau su kūdikio gimimu. Bet galutinai spektaklis man susiformuoja po kokių septynių-dešimties parodymų, kai nuslūgsta ta ikipremjerinė energija – ji, žinoma, yra kūrybinė, tačiau kitokia nei ta, kuri atsiranda vėliau, kai nebelieka to jaudulio, tos įtampos, ir lieka vien tų personažų-avatarų energija, ir jos perteikimas žiūrovui išsigrynina, visi spektaklio elementai – aktoriai, scenografija, muzika, šviesos – susilieja ir sukuria vieningą organizmą. Spektaklio gyvavimui taip pat labai svarbus grįžtamasis ryšys, todėl savo spektaklius nuolat stebiu ir su aktoriais stengiamės juos aptarti.

Negalėčiau tvirtinti, kad man sekasi atskleisti moterų pasaulį. Bandau įvairius būdus. Suvokiu savo „animą“ (lot. – siela – D. Š.), savo minkštuosius resursus. Moteriškas jautrumas man lygiai taip pat artimas, kaip ir vyriškas. Jau keliolika metų Europoje kovojama už lygias moterų teises, ir šį sąjūdį labai stipriai palaikau. Manau, kad tai rodo didelę visuomenės sąmoningumo kaitą. Visada remiu moterų lygiateisiškumą mene. Labai dažnai moterys yra mano spektaklių herojės. Pamenu, kai kūriau „Širdies magnetizmą“ Sylwios Torsh pseudonimu, supratau, kad moters pasaulis turi daugiau ką pasakyti apie meilę, jausmus nei vyro. O naujajame spektaklyje yra puiki galimybė padaryti atvirkščiai, nes Lemo kūrinyje visi personažai – vyrai. Aišku, kad Krisas Kelvinas yra pagrindinis personažas ir iš jo perspektyvos viskas pasakojama. Dėl to pagalvojau, kad toks nedidelis kopernikiškas perversmas bus visiškai tinkamas, tad vietoj pagrindinio personažo vyro yra brandi moteris. Ši moteris nėra geismo objektas, tai moteris, turinti labai daug patirties ir išminties. Tai šiek tiek apverčia kūrinio vyrišką tvarką ir savaip atspindi mūsų laikus.

Kalbant apie Lietuvos vyriausybę, žinau, kad Lenkijoje daugeliui žmonių ji labai patinka. Maža to, kad ji liberali – joje daug moterų. Mums tai – progresyvus pavyzdys. 

Repeticijų pradžia – labai įdomi: viskas suskaičiuota, suplanuota kuo tiksliausiai ir tuo pačiu dirbate lyg intuityviuoju metodu, kada aktorių veiksmai, mintys tampa naujų tekstų inspiracijomis. Gal tai net primena Jerzy Grotowskio laboratorinį darbo principą, kada aktorius kuria ne personažą, o save patį, finale siekiant įtraukti žiūrovą?

Mėgstu tiksliai, gerai ir daug ruoštis repeticijoms. Tai man suteikia pasitikėjimo. Ir beprotiškai dievinu pirmąjį susitikimą su aktoriais. Tuo metu jau turiu visą spektaklio vaizdinį, prasideda pirmos repeticijos, o po tokių dviejų, trijų repeticijų, kai papasakoju, apie ką ketinu statyti spektaklį ir kaip aš jį įsivaizduoju, labai įkvepia pasiklausyti, ką apie tai mano aktoriai ir kiti kūrėjai. Pagal tai mėgstu intuityviai keisti ir kitaip dėlioti pirminį scenarijų.

Pirmos mano kelionės į Aziją buvo Grotowskio pėdomis. Labai kruopščiai, smulkmeniškai nagrinėjau jo metodiką. Labai daug laiko praleidau tolimose kultūrose – Naujosios Gvinėjos kalnuose, kur žmonės gyveno uolose, kur ir dabar gyvena pirmykštėse sąlygose. Tyrinėjau jų ritualus ir galiausiai supratau, kad mano požiūris kitoks nei Grotowskio. Neabejoju, kad per tuos dvidešimt metų, kai aš keliavau, labai daug kas pasikeitė. Manau, kad neįmanoma to tikro ritualo atkartoti scenoje, nes čia užprogramuota tam tikra netiesa, tam tikras prieštaravimas. Scenoje negalima atkartoti to ritualo prasmės. Galima sukurti savo ritualą, man tai ir yra teatras. Ir tas ritualas vyksta ne formoje. Grotowskis jį kūrė energijoje. Bet man atrodo, kad ta energija gali sklisti tik tarp žmonių, tik tarp aktorių. Jeigu energija tarp jų nebus sukurta (o tvirtinama, kad pats atlikėjas skleidžia tą magišką energiją), nepatikėsiu teatro išgyvenimu, teatro ritualu. Man tai labai svarbus skirtumas lyginant su Grotowskiu. Manau, kad teatras gali gyvuoti tik išimtinai per žmones, kurie jį žiūri.

Grotowskis teigė, kad yra trečioji akis – kažkokia apvaizda, absoliutas, kuris stebi tuos atlikėjus, ir jam nereikia žiūrovo. Net sakė, kad kamera atlieka trečiosios akies funkciją. Šiuos jo teiginius aš visiškai atmetu. Netikiu, kad kažkas žiūri mūsų spektaklius iš kažkokio kosmoso. O kamera man yra tikro, švaraus, gryno teatrinio išgyvenimo žudikė. Teatras man vyksta kažkur viduryje – tarp aktorių ir tarp žiūrovų. Kai susitinka tos dvi energijos.
  

Jūs provokuojate situacijas ir atsiranda puikūs dialogai. Aktoriai tarytum tampa tekstų antraisiais autoriais. Ar šį principą naudojate kurdamas ir kitus spektaklius?

Taip, visada taip dirbu. Nežinau, ar tai yra metodas, bet ilgainiui taip susiklostė. Ir tai turbūt duoda rezultatų, kai komanda gali pasijusti saugiai. Ypač kai dirbu užsienyje ir gerai nepažįstu žmonių, tai dar labiau stengiuosi tiksliai laikytis šio savo metodo. Turiu tam tikrą pradinį scenarijų, mano paties sugalvotą arba aptartą su dramaturgu. Ir per pirmas repeticijas bandau nusibraižyti tam tikrą kelionės žemėlapį: kas vyks nuo pirmosios repeticijos iki premjeros. Net jeigu visko ir tiksliai nežinau, tai planuoju etapais. Lygiai kaip tikrame žemėlapyje kelionės metu.

Labai mėgstu keliauti, ir teatre yra lygiai taip pat. Pasirenku kelią, kuriuo važiuosiu, ir juo labiau esu pasiruošęs kelionei – žinau, ką valgysiu, kur nakvosiu ir kokias vietas aplankysiu, – tuo daugiau galiu leisti sau nuklysti nuo to plano. Nes nuvykęs į vieną vietą labai greitai gaunu naujos informacijos ir dėl to galiu patraukti į kokią nors kitą vietą, apie kurią net neįsivaizdavau. Tokiu pat metodu rėmiausi, kai man buvo dvidešimt penkeri, kai organizuodavau ekskursijas iš Lenkijos po Aziją ir Vidurio Ameriką. Tuomet reikėjo žinoti kiekvieną žingsnį, kas kiek kainuoja ir kaip viskas bus. Ir pasakodavau žmonėms, ką jie galės pamatyti tose vietose. Bet visada sakydavau, ką galima pamatyti pagal planą, ir primindavau apie kitą galimybę – nusižengti planui ir pamatyti ką nors kitką. Ir jie labai dažnai naudojosi tuo alternatyviuoju būdu. Taip man pavykdavo juos nutempti, pavyzdžiui, į karališkus šokius Džakartoje, tradicinius Havajų šokius, arba transo šokius Balio saloje. Žmonėms visada pasiūlydavau staigmenų, to, ko jie nesitikėjo. Taip yra ir šiose repeticijose: nesu tik tas, kuris užveda motorą, manau, kad aš taip pat turiu gauti šį tą iš aktorių, kad galėčiau pajusti kūrybinį nuotykį. Mano atveju viskas vyksta pagal precizišką, iš anksto sudarytą konkretų planą. Kuo geriau esu viską tiksliai susidėliojęs, tuo geriau žinau, kad galiu nuo to plano nutolti, nes turiu vaizduotę ir jaučiu, kad tai yra teisinga. Kai jaučiuosi pasiklydęs, visada galiu grįžti prie plano ir pasitikrinti. Tai yra gerai, bet visada kažkas gali būti dar geriau. Visada galiu žengti žingsnį atgal ir pasižiūrėti, koks buvo pirmasis planas. Tie visi detalūs užrašai – labai svarbūs. Nes jeigu eičiau tik vedamas intuicijos ir savo vaizduotės, tada paaiškėtų, kad esu sužavėtas savo idėjos, bet visiškai prarandu kontaktą su žiūrovais. Tada spektaklis taptų pernelyg hermetiškas.
       

Tokia kelionė, toks darbo principas ne tik įdomus ir mūsų teatro aktoriams naujas, bet skatina paklausti, ar toks darbo metodas nesukurs asociatyvaus kūrinio, nutolusio nuo „Soliario“? Juk Lemas labai saugojo šio kūrinio vientisumą. Andrejui Tarkovskiui net penkis metus teko susidurti su įvairiais draudimais. Scenarijų atmetinėjo ne tik kino studija „Mosfilm“, bet ir Lemas. Net po premjeros Lemui nepatiko kai kurie Tarkovskio savarankiški sprendimai „Soliario“ atžvilgiu.

Praėjo labai daug laiko nuo to, kai buvo parašytas originalas „Soliaris“ (1961). Lemas yra nepaprastai aktualus daugeliu aspektų. Man asmeniškai jis yra vienas iš tų rašytojų, kurie kūrė genialią literatūrą. Ji – labai originali, Lemo idėja apie tuos avatarus, padarus yra labai paveiki, stipriai rezonuoja, mąstant apie žmogaus kaip psichologinės asmenybės raidą, ir yra labai aktuali. Ir man, kaip kūrėjui, kaip menininkui, labai sunku parašyti tokį scenarijų, kuriame būtų tiksliai laikomasi originalo. Manau, kad knygos „Soliaris“ populiarumas priklauso ir nuo to, kaip ji yra interpretuojama priklausomai nuo šalies, laiko ir vietos. Andrejus Tarkovskis filmą „Soliaris“ sukūrė Rusijoje, ir jis tai padarė pagal savo laiką, su tam tikra rusiška siela, rusišku jautrumu. Stevenas Soderbergh’as savo filmą sukūrė Amerikoje, padarė jį, remdamasis amerikietiškos kultūros požiūriu, žiūrovams jis patiko. Šios abi ekranizacijos smarkiai sustiprino Lemo pozicijas pasaulinėje literatūroje. Ir jei mūsų spektaklis pateisins viltis, jis taip pat sustiprins šios knygos supratimo pozicijas. Mes iš anksto nusprendėme, kad nenaudosime kitų tekstų. Yra Lemas ir jo „Soliaris“. Jokių kitų kūrinių. Yra Tomaszas Śpiewakas, kuriantis tekstus, ir aš, rašantis scenarijų. Toks mūsų trejetukas. Daugiau nieko neieškome. Taip pareiškiame pagarbą šiai knygai ir pačiam Lemui.
 

Esate baigęs filosofijos, teologijos ir režisūros mokslus. Kas lėmė tai, kad pasirinkote teatrą?

Supratau, kad gyvenime man beprotiškai svarbu darbas su žmonėmis, t. y., minčių apsikeitimas. Galimybė tam tikram laikui sukurti tarytum mini šeimą, mini bendruomenę, mini komuną, kurioje galima keistis emocijomis, išgyvenimais, intuicija, – tai mane žavi, ir aš manau, kad dėl to kuriu teatrą. 

Jūsų labai įdomi praeitis iš kurios nemažai sėmėtės. Iš ko šiandien semiatės, kas Jus inspiruoja?

Taip, darbas teatre Varšuvoje – juo labiau vadovavimas teatrui – labai sekina, iš tikrųjų. Dabar man atrodo, kad kur kas daugiau gaunu ir imu iš žmonių, su kuriais dirbu. Daugiau pasakoju kūrėjams apie savo darbą ir daug iš jų gaunu pats.

Pirmosios repeticijos atskleidė Jūsų ypatingą, sakyčiau, išskirtinį požiūrį ne tik į režisieriaus profesiją, bet į meno paskirtį apskritai. Visa tai labai įkvepia aktorius. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti, kuo svarbi teatro misija, ypač gyvenant pandemijos fone?

Ši meno rūšis – teatras – yra misionieriškas menas. Jeigu kas nors nori kurti teatrą, man atrodo, kad nuo pat pradžių reiškia, kad pasirinktas misionieriškas kelias. Manau, kad kiekvienas režisierius, aktorius, tas kuris dirba teatre, žiūrovams nori perteikti tam tikras vertybes. Kaip tai padarys, kokias emocijas sukels, kokią istoriją papasakos – viskas yra tam, kad būtų atskleistos vertybės. Banaliai galima pasakyti, kad teatras rodo, nori parodyti žiūrovams, kaip reikia gyventi. Pasakojame istorijas apie gyvenimą, apie pačius save tam, kad dar kartą perkurtume tas situacijas patogiai sėdėdami fotelyje ir jas sau paaiškintume.

Taip ir vertinu teatrą: jis yra savotiška tarnystė, misija žmonėms. Pats taip pat dalyvauju ir savo spektakliuose, esu savo ir kitų spektaklių žiūrovas. Kaip ir kiti, kontempliuoju savo gyvenimą žiūrėdamas tuos spektaklius. Kai spektaklis repertuare išsilaiko ilgiau nei dešimt metų, galvoju apie tai, koks buvau tada, kai kūriau, ir koks esu dabar. Ir ši patirtis padeda suvokti ateitį. O pandemijos kontekste mes esame visiškoje depresijoje, mums labai trūksta tiesioginio kontakto, paprasto žvilgsnio vienas kitam į akis, apsikeitimo emocijomis, energija. Daug prisikalbėjome per visus tuos zoom’us, daug vienas kitam priskambinome, prirašėme trumpųjų žinučių, elektroninių laiškų. Bet mums labai trūksta to gyvo kontakto, gyvo apsikeitimo – žmogaus su žmogumi. Ir tai yra didelė mūsų depresinių palūžimų priežastis.

Kažkada buvo svarstoma, ir dabar apie tai galvojama, kada ateis laikas, kai teatras išnyks. Manau, kad tai neįmanoma. Teatras yra ta meno rūšis, kuri niekada neišnyks, nes gyvas žmogus vaidina kitam žmogui. Šitos patirties iš teatro meno neįmanoma atimti. Net muzika, kuri yra geniali ir negalime įsivaizduoti, kad be jos galėtume gyventi, yra komponuojama, o teatre yra žmogus, kuris vaidina savo kūnu, savo jausmais, savo energija ir atiduoda tai žmonėms, o jie priima. Vyksta mainai. Todėl man atrodo, kad pandeminis ir postpandeminis teatras yra labai svarbus ir mums, ir žiūrovams, nes tai yra mūsų misija.

Ką labiausiai vertinate teatro žmonėse, aktoriuose?

Ypač vertinu juose misijos pojūtį, kad kažką kuriame ne dėl idėjos, bet žmonėms. Man labai svarbus ir profesionalumo jausmas. Mane taip pat domina tokie bruožai, kaip emocionalumas, intuicija, atvirumas, lankstumas, daugialypiškumas, originalumas, tai, kad aktoriai ar kiti kūrėjai nekartotų ko nors, nesektų paskui ką nors, bet pagal mūsų išgyvenimus, pagal mūsų patirtis bandytų savyje surasti ką nors originalaus, naujo. Siekiu, kad mano spektakliai nesikartotų, kad skirtųsi vienas nuo kito. Pamenu, kažkokiame festivalyje paklausė, kaip mane pristatyti, nes vienas spektaklis – toks, kitas – kitoks. Skiriasi spektaklių stiliai, o festivalinei auditorijai tai nepatinka. Klausė, kodėl aš nesurandu vieno stiliaus ir jo nešlifuoju. Man labai svarbu visą laiką būti kitokiam, parodyti maksimalią savo veidų įvairovę. Kad pats nenuobodžiaučiau savo spektakliuose.

Kokiu principu pasirenkate dailininkus, kompozitorius?

Iš tiesų tai yra labai paprasta: aš tiesiog susitinku su žmonėmis, susipažįstu su jais, nes man labai svarbu ne tik kūryba – tarkim, kompozitoriaus muzikos originalumas, – bet ir tai, kokia tai asmenybė, ar aš pajuntu ryšį su juo, ar mes panašiai mąstome. Kontaktas su bendrakūrėju labai svarbus. Esu labai reiklus, labai daug tikiuosi iš visų, kurie dirba su manimi, turiu labai daug lūkesčių. Todėl prieš pradedant darbą tarp mūsų turi būti stiprus ryšys, abipusis susikalbėjimas. Turiu būti tikras, kad vienas ar kitas kūrėjas nori leistis į kelionę, į tą nuotykį kartu su manimi. Sakykim, važiuojame į Kambodžą su kuprinėmis, o ne lėktuvu skrendam į Paryžių savaitgaliui. Mes iš anksto turime susitarti, kaip tas mūsų bendradarbiavimas atrodys. Tai yra labai svarbu.     

Pirmajame savo kūrybos laikotarpyje nemažai spektaklių esate sukūręs vis kitu slapyvardžiu. Kam jie buvo reikalingi ir kodėl dabar jų nenaudojate?

Labai ilgai nesupratau, kodėl. Manau, kad dėl to, jog nenorėjau sakyti, kad „aš esu Grzegorzas Jarzyna“, kad savyje galėčiau ieškoti daugiau vardų, veidų. Man buvo svarbiau parodyti vienokį ar kitokį savo veidą, būtent tokią dalį savo asmenybės – kitokią negu prieš tai. Dėl to turėjau tokį šizofrenišką sumanymą – keisti tas pavardes. Sakiau sau: šitą spektaklį sukūrė Horstas d’Albertis, o šitą – Brokenhorstas. Taip iškart buvo perteikiamas tam tikros asmenybės charakteris. Tarkim, kodėl buvau Sylwia Torsh? Viena vertus, tai mano tėvo pavardės anagrama, plius moteriškas vardas. Iš pradžių, kaip matosi iš pasirinktų pseudonimų, aš sukinėjausi aplink savo tėvą. Tai irgi labai pasąmoninga ir intuityvu, nes negalėjau iššifruoti jo paslapties ir kartu savo paslapties. Tik po jo mirties daug dalykų man susidėliojo į savo vietas, bet tai irgi buvo labai ilgas procesas. Ir tada jau pradėjau naudoti savo pavardę.

Ar Lenkijoje žinojo, kad Jūs esate Jūs? Esate vienas iš nedaugelio režisierių, neturinčių įprastiniu būdu parašytos biografijos.

Taip, tai tiesa. Net Vikipedijoje nėra tvarkingo įrašo. Apie tas pavardes pradžioje dalis žmonių žinojo, dalis nežinojo. Pamenu, kai stačiau „Kunigaikštį Myškiną“, laikraštis „Wyborcza“ paskelbė konkursą: „Kaip dabar vadinsis Grzegorzas Jarzyna, koks bus jo pseudonimas?“ Televizijoje taip pat pasigirsdavo klausimų apie tuos pseudonimus: „Kuris iš režisierių sukūrė vieną ar kitą spektaklį?“ Toks žaidimas. Ir aš nusprendžiau, kad tai yra daugiau medijų, o ne mano istorija. Prasidėjo tam tikra konjunktūra. Tuomet pagalvojau, kad gal jau metas atsisakyti pseudonimų ir naudoti savo tikrą pavardę, pagalvoti apie tai, kodėl taip dažnai aš jos vengiau. Vėliau visa tai jau neturėjo prasmės.  

Norisi sužinoti, kuo šiandien gyvena Jūsų teatras – „TR Warszawa“? Ar saugote jo išskirtinumą, siekiate to?

Jau dvejus trejus metus mūsų teatre vyksta dideli pokyčiai, susiję su naujomis taisyklėmis, nauja komunikacija. Pavyzdžiui, sutarčių klausimas. Kiekvienas gali sužinoti, kokia yra mano sutartis, kokios sutartys, sudarytos su kitais režisieriais, aktoriais, darbuotojais. Kiekvienas žiūrovas gali jas perskaityti, tai nėra paslaptis. O kitas labai svarbus pasikeitimas – stengiamės „suplokštinti“ visą struktūrą. Tai yra, kuriame tokią ahierarchinę struktūrą. Kalbame apie bendruomenės valdymą, kai ji viską turi spręsti pati. Ir tai jau vyksta treti metai. Dėl to trupėje gimsta labai daug konfliktų, nesusipratimų, nes turime nubrėžti ribas tarp to komunistinio valdymo ir kiekvieno darbuotojo atsakomybės.

Labai ačiū už įdomų pašnekesį.

Bendrauti lenkų kalba padėjo Jovita Jankelaitytė