Iwan Wyrypajew. GIRTI

  • Režisierius

    Iwan WYRYPAJEW

  • Trukmė

    2 val. (vienos dalies)

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2023 m. vasario 2 d.

  • N-16, spektaklyje naudojamos blyksinčios šviesos

Apie

Iš rusų kalbos išvertė Gintaras GRAJAUSKAS

Keturiolika personažų – nuo kino festivalio direktoriaus iki prostitutės, nuo bankininkų su žmonomis iki jaunų manekenių – per vieną naktį atsiduria absurdiškiausiose situacijose. Juos sieja ne tik tai, kad kiekvienas personažas yra girtas: vienas buvo bernvakaryje, kitas grįžta namo po banketo, o trečiasis bandė pamiršti rūpesčius gerdamas namuose su draugais. Girtumas ne tik paskatina atvirumą – vystosi netikėti pokalbiai apie tikrąją meilę ir norą gyventi be baimės, bet ir leidžia jiems susidurti su dieviškumo idėjos supratimu.

Pjesės autorius Iwanas Wyrypajewas eksperimentuoja teatrine kalba, pagrįsta visiškai nauja estetika: nors kalba apie žiaurią realybę, kuri mus supa, jis grąžina poeziją atgal į teatrą. Šis pastatymas įdomus tuo, kad I. Wyrypajewas pats pirmą kartą režisuos savo pjesę „Girti“. Kūrinys kreipiasi į Europos gyventojus, pastaruoju metu apimtus sumaišties ir depresijos, į tuos, kurie prarado arba baigia prarasti tikėjimą aukštesnėmis vertybėmis, gyvenimo prasme, kurie nuleido rankas kovoje su pasaulio netobulumu.

Iwanas Wyrypajewas (g. 1974) – aktorius, režisierius, dramaturgas, vienas inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės dramos kūrėjų Europoje. Gimęs Irkutske, šiuo metu gyvena Lenkijoje, turi Lenkijos pilietybę, dirba įvairiuose Europos teatruose. I. Wyrypajewo pjesės statomos visoje Europoje, taip pat ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Wyrypajewas yra pelnęs įvairių apdovanojimų už savo darbus teatre, o pastaruoju metu įsitvirtino ir šiuolaikiniame Europos kine. Jo pilnametražis filmas „Euforija“ 2006 m. pelnė Venecijos kino festivalio „Mažąjį auksinį liūtą“.

Kūrėjai

  • Režisierius — Iwan WYRYPAJEW
  • Scenografė — Anna MET
  • Kostiumų dailininkė — Katarzyna LEWIŃSKA
  • Kompozitorius — Jonas JURKŪNAS
  • Šviesos dailininkas — Dainius URBONIS
  • Kūrybinis režisieriaus asistentas — Aleksandr ŠPILEVOJ
  • Režisieriaus asistentas — Augustas GORNATKEVIČIUS
  • Kostiumų dailininkės asistentė — Karolina KLIMAVIČIŪTĖ
  • Vertėjas repeticijų metu — Andrius MERKEVIČIUS
  • Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

Vaidina

Recenzijos

Blaivus Dievo nesupras // Aušra Kaminskaitė, LRT.lt, 2023-02-13

Blaivus Dievo nesupras
Aušra Kaminskaitė, LRT.lt, 2023-02-13

Scena iš spektaklio „Girti“, režisierius Iwanas Wyrypajewas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Girti“, režisierius Iwanas Wyrypajewas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Prieš kurį laiką iš neblogai žmoniją suprantančios asmenybės išgirdau frazę: „Labai daug žmonių gyvena tamsoje“. Ilgą laiką vargiai įsivaizdavau, kokią tamsą ji turi omenyje, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pamačiusi Ivano Vyrypajevo spektaklį „Girti“ jaučiuosi pradėjusi suprasti.

„Girti“ yra dažniausiai inscenizuojama Vyrypajevo pjesė, tačiau jis pats ją pastatė pirmą kartą. Negalėčiau nuosekliai komentuoti šio dramaturgo režisūros stiliaus, nes Naujojoje salėje matytame spektaklyje pretenzingų vizualinių ar interpretacinių sprendimų nebuvo - dėmesį autorius telkė į teksto artikuliaciją, į aktorinę išraišką ir į sklandžius perėjimus tarp scenų. Taip gimė spektaklis, kurį pavadinčiau viena šiandien retų galimybių gerai praleisti vakarą teatre. Manau, kad „Girtus“ verta rinktis norintiems formos prasme paprasto, neįpareigojančio spektaklio, kurį žiūrėti (beveik) nenuobodu, ir kuriame atrasti kažką sau artimo gali įvairaus išsilavinimo bei vertybių žmonės.

Siūlau netikėti LNDT puslapyje pateikta informacija, kad „Wyrypajewas eksperimentuoja teatrine kalba, pagrįsta visiškai nauja estetika: nors kalba apie žiaurią realybę, kuri mus supa, jis grąžina poeziją atgal į teatrą“. Nelaikyčiau to eksperimentu. Veikiau - vienu žmonijos egzistavimo pagrindų, kuris daugumai mūsų bent jau pasąmoningai suprantamas.

„Girti“ yra tradicinis aktorinis spektaklis, kurio prasmės glūdi tekste ir atlikime, bet ne interpretacijoje. Vyrypajevo pjesės nuostabiai talpios ir įvairiapusiškos, panašu, jog į jas jis sudeda viską, ką sugeba pasakyti apie temą. Tad natūralu, kad režisuojant nebėra ką pridurti.

„Girti“ - tai aktorių malonumas vaidinti ir žiūrovų malonumas juos stebėti. Vyrypajevo pasirinkti profesionalai - tai ryškūs ir daug gerbėjų turintys aktoriai bei puikūs jauni talentai. Akivaizdu, kad jiems režisierius sugebėjo įkvėpti pasitikėjimą teksto prasmingumu.

Keturiolika aktorių įkūnija keturias girtų žmonių kompanijas: vėžiu sergantis kino festivalio direktorius nesėkmingai demonstruojasi prieš jauną merginą, jaunavedžiai švenčia vestuves kartu su nuotakos drauge, kurią jaunikis paliko dėl dabartinės sutuoktinės, dvi vidutinio amžiaus poros ginčijasi dėl skirtingo realybės suvokimo, o keturi vaikinai švenčia vieno jų bernvakarį, į kurį draugai pakvietė prostitutę. Antroje spektaklio pusėje šių istorijų veikėjai susiduria tarpusavyje.

Visas šias istorijas ir netikėtus personažų susidūrimus vienija keletas elementų. Pirma, žinoma, personažų būsena - jie visi yra išgėrę pakankamai, kad nebejaustų poreikio kai kuriuos dalykus pasilaikyti sau. Antra - jie filosofuoja apie Dievą, tiksliau - apie dieviškumą žmoguje, apie žmogų kaip indą dieviškai veiklai. Trečia - visiems personažams būdingas meilės trūkumas ir poreikis, nors dauguma meilę suvokia abstrakčiai ar net paviršutiniškai. Ir ketvirta - daugybė personažų įsitikinę, kad visi žmonės meluoja, tuo teisindami savo pačių melą.

Šiose temose aktoriai varijuoja tarp tragiškos realybės ir komiško absurdo. Kur kas dažniau jie renkasi pastarąjį, leidžiantį sėkmingai pasislėpti nuo jų gyvenimų tamsybių.

Po vieno iš keturių premjerinių spektaklių kolegė iškėlė, mano akimis, dėmesio vertą klausimą: kodėl keturiolika skirtingų žmonių prisigėrę elgiasi vienodai ir kodėl jiems rūpi lygiai tie patys dalykai? Iš tiesų, personažų amžius svyruoja nuo 21 iki 53 metų, čia yra ir vyrų, ir moterų, visi turi skirtingas santykių ir gyvenimo patirtis. Tiesa, dauguma jų priklauso viduriniajai klasei - tai juos jungia ir galimai sufleruoja dramaturgo kritiką mūsų dienų vidutinybėms.

Ir štai ši spalvinga kompanija pasirodo esanti ribotų interesų: prisigėrusiems svarbu aptarti dieviškąjį pradą, išaukštinti savo žmogišką būtį ir išsakyti meilės poreikį, paraleliai rodant, kad patys mylėti gražiai nesugeba.

Atsakymą į klausimą, kodėl visi personažai vienodai girti, atradau LNDT fojė rengtame susitikime su režisieriumi, kurį moderavo jo mokiniu jau vadinamas režisierius Aleksandras Špilevojus. Ilguose ir painiuose Vyrypajevo monologuose (pagarba aktoriams, sugebėjusiems įsceninti tokius išvedžiojimus) režisierius paminėjo, kad personažai yra tokie, kokie yra dėl vienintelės priežasties - nes jis, dramaturgas, taip nusprendė. Personažas - tai pjesės autorius, kuris per kūrinio veikėjus gimsta, miršta, žudo, myli ir taip toliau.

Čia leidžiu sau spėti, kad arba pats Vyrypajevas išgėręs imasi kalbų apie žmonijos pagrindų esmę, arba girto žmogaus būklę jis pasirinko kaip priemonę išreikšti blaivo žmogaus mintis, kurios iš neapsvaigusio lūpų gali būti priimtos kaip neadekvačios. O štai girtumas žmonių akyse pateisina bet kokius išvedžiojimus. „Girti“ - tai spektaklis, kuriame matome daug nutikimų, tačiau apskritai nelabai kas įvyksta. Veiksmo ir personažų varomoji galia yra jų tikėjimas, kad suprato kažką svarbaus. Tik galiausiai tikėjimą nustelbia buitis arba sprendimas susitaikyti su realybe bei paleisti viltis, kad šalia esantis žmogus pasikeis.

Beje, susitaikymas su kitu spektaklyje būdingesnis moterims - vyrai dažniau prašo atleidimo, priėmimo ir galimybės toliau būti nepatikimais. Todėl kūrinį lengva perskaityti kaip pasiteisinimą dėl valios stygiaus ir kaip atsisakymą prisiimti atsakomybę.

Ir tai yra vienas iš teksto pradžioje minėtą tamsą liudijančių dalykų. Kalbėdami apie dieviškumo siekį ir žmogaus kaip dieviškumui talpinti skirto indo funkciją, personažai jaučiasi geresni, nes atranda kuo viską pateisinti. Jie „užsikabina“ už dvasinių ir religinių kategorijų, kurių niekas nepaneigs, nes tiesiog negali moksliškai paaiškinti. Paraleliai tie patys žmonės meluoja, yra šlykščiai neištikimi, gyvena paviršutinišką gyvenimą, pamiršta gerbti savo partnerius ir t. t.

Nelaikyčiau to analogija žmogaus galimybei būti ir vienokiu, ir kitokiu, nors aktoriams toks daugiasluoksniškumas, žinoma, padeda sukurti turtingus personažus. Spektaklio kontekste žmonės veikiau primena moraliniame dugne (tokio pavadinimo Maksimo Gorkio pjesę prisiminiau jau pirmoje spektaklio scenoje - abiejų pjesių situacija išties panaši) besimurkdančiųjų visuomenę, kurios nariai iš paskutiniųjų stengiasi sau ir kitiems įrodyti, kad yra geresni nei atrodo ir būtinai pranašesni už aplinkinius.

Nors tai skamba tragiškai, „Girtus“ galima žiūrėti ir kaip taiklią bei šmaikščią komediją. Bei pasidžiaugti, kad patys, be abejo, suprantame kur kas daugiau nei scenoje šlitinėjantys girtuokliai.

Ir dar - nedidelis post scriptum. Klausydama personažų išvedžiojimo apie žmoguje apsireiškiantį dieviškumą, susimąsčiau, kiek Vyrypajevui iš tiesų įdomi asmenybė. Panašu, kad svarbia žmogaus funkcija jis laiko tam tikros dvasinės kategorijos priėmimą į save ir materialaus kūno pavertimą indu idėjoms talpinti bei skleisti. Man nepanašu, kad jam nuoširdžiai rūpėtų individų interesai, skirtumai ar elgesio priežastys. O skepsį sustiprina pastebėjimas, kad moralės prasme jo žymiausiose pjesėse aprašyti personažai yra išties gana menki.

Ką šnabžda „Girtų“ Viešpats? // Alma Braškytė, menufaktura.lt, 2023 02 08

Ką šnabžda „Girtų“ Viešpats?

Alma Braškytė,  menufaktura.lt, 2023 02 08

Scena iš spektaklio „Girti“, režisierius Iwanas Wyrypajewas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Girti“, režisierius Iwanas Wyrypajewas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Dramaturgo Iwano Wyrypajewo pjesėse man įdomiausia panirti į tą gaivalą, į kurį vis išskrieja jo pjesių personažai. Kai tyčia ar nenorom palikę kasdieniško, įprasto buvimo ir mąstymo koordinačių lauką, ima matyti save ir savo gyvenimus neįprastoje, pavadinkime ją, „pasakiškoje“ perspektyvoje. Kai praranda gyvenimo prasmę ir skonį, arba susivokia niekada nei vieno, nei kito nepažinę, kai pasijunta dūstantys ir leidžiasi ieškoti kitokios, tarkim, dvasinės tikrovės - kad ir ką jie tokia tikrove laikytų. Arba, kai juos užgriūva lig tol nepatirti dalykai, kuriems paaiškinti ir pateisinti ligtolinių gyvenimo taisyklių ir žinių apie jį nebeužtenka, kai jie atsiduria kitaip veikiančioje realybėje ir yra priversti aiškintis jos veikimo principus, kad rastų savo kelią jiems atsivėrusiame nepažįstamame kosmose.

Lig šiol tų nevikrių „kosmonautų“ ieškojimus Lietuvos teatruose daugiausia interpretavo vietiniai režisieriai. (Nuo 2008-ųjų, kai pjesę „Deguonis“ tarptautinėje „Sirenų“ programoje suvaidino pats autorius, jau buvo režisuotos šešios jo pjesės, o naujausias spektaklis, Aleksandro Špilevojaus režisuotas „Jaudulys“, Kauno dramos teatre pasirodė praėjusį sezoną). Šįkart Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje pjesę „Girti“ (2012) pastatė pats Iwanas Wyrypajewas[1]. Kartu dirbo lenkų dailininkės Anna Met (scenografė), Katarzyna Lewińska (kostiumų dailininkė) ir kompozitorius Jonas Jurkūnas, vaidina įvairių kartų LNDT trupės ir kviestiniai lietuvių aktoriai.

Annos Met scenovaizdis apjungia siurrealistišką romėnišką arkadą, žingsniuojančią į keistomis spalvomis scenos gilumoje švytintį dangų (metafiziškų Giorgio de Chirico miesto vaizdų citatą) ir šiuolaikinį pasiturinčios vidurinės klasės svetainės interjerą su draperija uždengta ovaline anga sienoje (teatrališkos prabangos ir pramoginės erdvės žyme), ar nužymi jaunos moters butą, vėliau - nedidelio restorano virtuvę. Spektaklio veikėjai susitinka ir bendrauja šiuose jaukiai ir saugiai atrodančiuose miestietiškuose interjeruose arba išklysta į keistą, sapnišką, įprastos tikrovės žymių stokojantį miesto peizažą - kurį galima sieti su tam tikra iracionalia sąmonės būsena.

Visa scena išklota minkšta kilimine danga, labai panašia į naująją teatro fojė dangą. Turbūt panašumas neatsitiktinis: scenoje spektaklis, kuris pats primena esąs spektaklis („teatriškas“ Giedriaus Arbačiausko balsas praneša spektaklio veiksmo laiką - 2012 metus - ir informuoja apie pjesės veiksmų pradžią ir pabaigą). Pats teatras ir teatrališkumas yra svarbus spektaklio dėmuo. Ne tik kaip medija „Girtų“ istorijai papasakoti, bet ir kaip substancija, užimanti nemenką dalį iš pažiūros neteatrališkų veikėjų gyvenimuose. Teatriška (gal net teatrališka) ir bala avanscenos kairėje, priešais romėniškąją arkadą - minkštoje kilimo dangoje iškirptas maždaug gulinčio žmogaus matmenų siluetas, jame įklotas stiklas, ant jo palieta šiek tiek vandens - kaip tik patogu nukristi ir taškytis teatrališkoje nevilty. Spektaklis prasideda (ir pasibaigia) fonograma - meilės duetu iš Gaetano Donizetti operos. 

Švelnus komizmas - pagrindinė šio spektaklio statybinė medžiaga. Jo keturiolika veikėjų, pasirodantys kaip naktiniame mieste klaidžiojantys ir ant kojų nebepastovintys vienišiai, arba kaip mieloms draugų kompanijoms priklausantys taip pat sunkiai pusiausvyrą išlaikantys miestiečiai, įvairaus amžiaus (kaip nurodyta programėlėje - nuo 21-erių iki 53-ejų), įvairių socialinių sluoksnių (nuo tarptautinio festivalio direktoriaus, bankininkų, vadybininkų iki prostitutės) - visi be išimties labai girti. Ar tiksliau, pakankamai girti. Pakankamai, kad per juos galėtų kalbėti Dievas. Nes, kaip pamatinę „Girtų“ perspektyvą įvardija vienas iš veikėjų, „kas Dievui minty, tas girtam ant liežuvio“.

Personažų gyvenimų istorijos čia nėra svarbios, jiems pristatyti beveik pakanka įvardijimų programėlėje - vardas pavardė, profesija ir amžius. Spektaklyje nedaug apie juos ir tesužinome, vos po vieną kitą faktą (pvz., kad viena iš dviejų draugių „atmušė“ kitos vaikiną ir šiandien įvyko laimėtojos vestuvės, arba kad besibičiuliaujančių porų nariai buvo neištikimi savo antrosioms pusėms su kitos poros nariais, arba tai, kad banko operacijų vadybininkas savo vestuvių išvakarėse švenčia bernvakarį su savo draugais, kad didžiulio tarptautinio festivalio direktorius serga vėžiu ir netrukus mirs). Tačiau „kaip“ ir „kodėl“ personažams atsitiko tai, kas atsitiko, „Girtuose“ neturi reikšmės. Matome tik tam tikro momento išklotinę, savotišką miesto gyventojų, įstrigusių savo nuobodžiuose gyvenimuose, panoramą.

Svarbiausia čia tai, ką tiems pakankamai girtiems personažams „pašnabžda“ Viešpats. O „pašnabžda“ labai gražių, teisingų ir įkvepiančių dalykų. Pirmiausia jau tai, kad Dievas apskritai nuolatos šnabžda žmogaus viduje, ir tas šnabždėjimas padeda net visiškai juo netikintiems ištverti savo nepakenčiamai nykius gyvenimus. Kad visi žmonės sudaro Viešpaties kūną. Kad reikia iš naujo mokytis mylėti. Nebijoti, nepasiduoti savigailai ir labiau stengtis (personažo žodžiais tariant „nemyžti į batą“). Visa tai gražu, teisinga, įkvepia.

(Tiesa, čia norisi įterpti vieną ilgą „bet“. Pjesė sukurta 2012 m., spektaklio pradžioje ir paskelbiama, kad yra 2012-ieji. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, tas laikotarpis atrodo „nekaltas“ laikas, europietiškas „aukso amžius“. Visas spektaklis yra lyg kokia laiko kapsulė, atribojanti nuo šiandienos istorinių aplinkybių. Viena vertus, tokias žaidimo taisykles būtų galima priimti - juk privačių „europietiškų“ gyvenimų sutrikimas, inercija ir prasmės praradimo pojūtis (tikriausiai) niekur nedingo. Kita vertus, girdėti kritiką pertekliniam europietiškam susikoncentravimui į individualius psichologinius sunkumus („visa tai yra europietiška šūduva“, kaip tai vadina Luko Malinausko personažas) šiandien vykstančio karo kontekste - nebėra taip vienareikšmiška ir savaime suprantama, kaip būtų buvę prieš dešimtmetį. Nesinori leistis į ilgas kalbas apie tai, apie ką spektaklis net neketina kalbėti, bet šmėsteli nepralaidžiõs, netolimoje praeityje įšalusios laiko kapsulės įspūdis.)

Kaip bebūtų, šioje saugioje europietiškoje kapsulėje gyvenančius personažus kuriantiems aktoriams tenka pagrindinė atsakomybė ištransliuoti padrąsinančius, viltingus „Girtų“ pranešimus. Išlaviruoti išvengiant patetikos ir naivumo, atrasti tikslią sceninio nuoširdumo tonaciją. Būti subtiliems, išvairuoti tarp girtumo vaizdavimo ir jame atsiveriančių properšų - „tiesos akimirkų“ (kalbant spektaklio žodžiais), kai tiesiog reikia išsakyti į komiškumo rūbą įvilktas idealistines maksimas. Kad jos neišputotų lyg šampanas, bet taptų tvariu spektaklio kūnu, paliekančiu įspaudą žiūrovo atmintyje. Kadangi šitie „Dievo šnabždesio“ momentai pjesėje nėra „įžeminti“, susieti su personažų istorijų dinamika (kaip ir minėta anksčiau, žiūrovai mato greičiau tam tikrą personažų panò dabarties momentu), įtikinti žiūrovus jų tiesa įmanoma tik absoliučiai tikslia aktoryste, sceninio čia ir dabar sėkme. Jokių kitų atramų pjesės struktūra aktoriams neduoda. Išskyrus tai, kad jie gali remtis vienas kitu.

Ir šitai jiems sekasi labai neblogai. Wyrypajewo surinkti aktoriai tikrai žaidžia į vienus vartus, LNDT trupės aktoriai ir spektakliui pakviestieji veikia kaip vienas kitą puikiai girdintis ansamblis. Pirmąją premjeros dieną vaidinusi Sofija Gedgaudaitė taikliai kuria Martos dar paaugliško maišto ir nevilties, o vėliau meilės patetikos komizmą, kurį subtiliai pratęsia Ryčio Saladžiaus Gustavas. Jo įrodinėjimas gerokai pesimistiškam Karlui (Arūnas Sakalauskas), kad visi esame Viešpaties kūnas, užtikrintas lyg mokslininko, gerai pasirengusio disputui. Viltingąjį „Girtų“ flangą palaiko ir Nelės Savičenko Lora, pradžioje juokingai užtikrinta, o vėliau gerokai sutrikusi, bet pasiryžusi branginti galimybę mokytis mylėti. Puikus bernvakario ketvertukas - Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika, Aurelijus Pocius ir Laurynas Jurgelis - ryškiaspalvis (ne vien dėl iškalbingų Katarzynos Lewińskos kostiumų) šiandienės trisdešimtmečių kartos paveikslas. Nuo Viešpaties šnabždesį išgirdusio ne itin gabaus ir įžvalgaus, nykų bankų operacijų vadybininko gyvenimą gyvenančio Makso (Rimeika) iki melancholiškai ekscentriško Gabrieliaus (Sodeika), kuris atkakliai kalba apie Viešpaties šnabždesį apeliuodamas į neegzistuojančio brolio, katalikų kunigo, autoritetą. Pirmąją premjeros dieną atrodė dar ne iki galo išryškėję Adrijos Čepaitės Lindos (tiesiog pavyzdingos ir ištikimos žmonos?) ir Anastasijos Marčenkaitės Lauros (paliktos vaikino ir išduotos draugės, bet nedrįstančios pykti ir dar nelabai žinančios, kas ji?) vaidmenys, tikėtina, irgi ras savo vietą spektaklio vaidmenų mozaikoje. Ryžtingas Luko Malinausko Lorencas (tai jis visai įtikimai išbarė pesimizmą ir savigailą, realistiškai kviesdamas pastangoms, o ne verkšlenimui) ir Aistės Zabotkaitės Magda (kai abejoja, ji net abejoja kažkaip ryžtingai, o kai patiki, tai vėlgi, visa savimi) išbaigia šį nedrąsiai viltingą „Girtų“ pasaulėlį.

Tačiau baigiamasis spektaklio akordas sugrojamas toli gražu ne jų. Du meistriškai sukurti personažai: Dainiaus Gavenonio Markas, didelio tarptautinio festivalio direktorius, ir Tomos Vaškevičiūtės (pirmąją premjeros dieną) Roza - dvi savaip ribinės spektaklio figūros. Markas - todėl, kad serga vėžiu ir po keleto mėnesių mirs, Roza - nes šiame vidurinės klasės pasaulėlyje ji yra įsibrovėlė, įsileidžiama tik trumpam, bet kada galinti būti išprašyta. Pakviesta bernvakariui ir ten draugiškai įtraukta į Viešpaties šnabždesio klausytojų būrelį, finalinėje spektaklio scenoje Roza susitinka su Marku gatvėje. Pradžioje viskas klostosi viltingai: mirčiai į akis žiūrintis Markas uždegančiai kalba apie tai, kaip reikia atiduoti visą melą apie save, apie tai, kad apskritai reikia išmokti atiduoti, ir kad jis lig šiol tik ėmęs, bet niekada nedavęs pats, dabar norėtų grąžinti. Prašo ją stipriai jį apkabinti ir sakosi esąs kaltas prieš Rozą už tai, kad geisdamas tokių kaip ji, atėmė iš jos gyvenimą. Roza išsigandusi priešinasi, bando ištrūkti, bet Markas jos nepaleidžia. O kai galiausiai paleidžia ir Roza nukrenta, ji klausia pavymui: „Ar tu Jėzus Kristus?“, Markas atsako „Taip“. Ir šita Iwano Wyrypajewo minties ekvilibristika manęs nebeprisiveja. Arba aš nebeprisiveju jos. Ir nežinau net, ar noriu vytis.

 


[1] Nuo 2022-ųjų Lenkijos pilietis, vienareikšmiškai smerkiantis agresiją prieš Ukrainą ir aktyviai veikiantis organizuojant pagalbą ukrainiečių pabėgėliams Lenkijoje.

Girti, bet ne rusai // Jūratė Visockaitė, www.literaturairmenas.lt, 2023 02 07

Girti, bet ne rusai

Jūratė Visockaitė, www.literaturairmenas.lt, 2023 02 07

Dabartinio spektaklio „Girti“ (vasario 2 d.) LNDT autorius, dramaturgas ir režisierius – Iwanas Wyrypajewas – prisipažįsta, kad jam „teatras yra aktorius, atliekantis tekstą“. Tad aktoriai turėtų dievinti Iwaną, nes galbūt gauna iš jo kompensaciją už ilgus režisūrinio teatro metus. Žiūrint „Girtus“ toks įspūdis man, kaip žiūrovei, nesusiformavo, pagalvojau, kaipgi bus su šiais 14-a jaunų ir vyresnių artistų gerokai po premjeros? Nebent kuo išradingiau lenktyniaujant piešti fiziologinį girto ir girtesnio elgesį yra kaifas, poilsis? Nebent tau siūloma komedija, kuri neturi pretenzijos parodyti daugiau nei šitaip atsipalaidavusio žmogaus išorę?

O ne, kūrinyje mėginama sujungti, surimuoti tai, kas žema ir aukšta! Iš scenos su pavydėtinai profesionalių aktorių atliekama girtųjų choreografija trykšta idėjų fontanas. Paprasti žmonės išgėrę nenumaldomai ieško gyvenimo prasmių ir Dievo šnabždesių.

Šitos ornamentinės rozetės į atskirų epizodų mozaiką protarpiais vis įsukamos, aktoriai (taip ir lauki – kada) staiga, padiskutavę apie mėsą, kurios kažkodėl nėra šiame vegetariniame restorane, palinksta į dievoiešką, respektabilios poros, tarsi atsirūgdamos nuo girtų pliurpalų, prisipažįsta, kad buvo neištikimos, o tada greitai vėl sentimentaliai ir patogiai susiglaudžia ant suoliuko (ne veltui pjesė prieš 10 metų buvo parašyta vokiečių scenai, ten dažnai ir tebevaidinama). Autorius stengiasi išplakti kuo daugiau emocijų – aktoriai grupelėmis, blyksint trumpų pertraukėlių šviesoms, išlekia į areną savo intermedijų atlikti (hm, čia įdomiai psichologiškai suveiktų užkulisinės slaptos kameros – atvirkščios scenai...).

Gražu ir linksma dvi valandas, iš girtųjų trupės išsirenki saviškius pirmūnus („Man labiausiai – Rytis Saladžius, Laurynas Jurgelis, Nelė Savičenko, o jums kurie?..“). Šie 14 personažų galėtų būti ir vokiečiai, ir lietuviai, bet tikrai ne rusai. „Rusiškos sielos“ platybės atsiskleidžia šio autoriaus kultiniame filme „Euforija“ (2006) ar, pavyzdžiui, tų pačių metų pjesėje vienam atlikėjui, moteriai, „Liepa“ (ištrauka neseniai spausdinta „Literatūroje ir mene“). Ten poezija auga ant itin grubios, ekstremalios prozos, ant žudomų, netgi valgomų gyvulių ir žmonių kūnų.

Taigi sueuropėjęs, Lenkijoje dešimtmetį gyvenantis rusų menininkas tampa elegantiškesnis ir galbūt progresyvesnis.

 


Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2024 m. kovas 13 d. 01:04 / Liana

Perskaičiusi 2023 m. rugsėjo 17 d. komentarą, pagalvojau, gal p.Audra ne tą spektaklį žiūrėjo-). Spektaklis "kietas", jau seniai tokį gerą mačiau, dinamiškas - vieną minutę juokiesi, kitą minutę ašara akyse, trečią minutę, tiesiog, susikaupusi klausai. Per dvi valandas visa emocijų puokštė ir nenori, kad spektaklis pasibaigtų. Aktoriai puikūs, vaidina su tokiu atsidavimu, neįsivaizduoju, kaip po tokių dviejų spektaklių (vyko antradienį ir trečiadienį) jiems atgauti jėgas, kaip sugrįžti į save. Tiek p.Audrai, tiek kitai žiūrovei, jaučiasi, kad neteko bendrauti su girtu žmogumi. Įsivaizduoju, stipriai išgėrusiam žmogui sakai: "nekalbėk pakeltu tonu" arba "nesikeik, panaudok kitus žodžius". Didelis ačiū dramaturgui ir režisieriui Iwanui Wyrypajevui už šį "perliuką" ir ypač ačiū visiems aktoriams, vaidinusiems šiame spektaklyje už jūsų sunkų darbą. Jūs nuostabūs, sėkmės jums ir iki kitų susitikimų.

2023 m. rugsėjis 17 d. 11:49 / Audra

Iš spektaklio išėjau nusivylusi. Spektakliui trūko dinamiškumo, toks dviejų natų (spalvų) kūrinys. Aktorių vaidyba buvo kažkokia paviršutiniška; tarsi būtų norima parodyti, pavaizduoti girtą žmogų, bet ne išgyventi girtumą. Žodžiu, nepatikėjau jų vaizdavimu, nepatikėjau, kad jie girti; ta apgavystė erzino. Aktoriai didžiąją dalį laiko kalbėjo pakeltu tonu ir tas rėkimas dirgino.

2023 m. rugsėjis 15 d. 07:32 / Žiūrovė

Spektaklis geras, aktoriai puikūs, įdomūs, bet keiksmažodžiai tikrai nesustiprino emocijų., o rėžė ausis. Vietoj jų galima buvo panaudoti kitus žodžius.