Anka Herbut. LOKIS Premjera

Apie

Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrando Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

Garsaus Lenkijos teatro režisieriaus Krystiano Lupos bendražygis Łukaszas Twarkowskis, apdovanotas 2015 m. Auksiniu scenos kryžiumi už spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas imasi pats režisuoti spektaklį, įkvėptą prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) novelės apie XIX amžiaus Žemaitiją „Lokys“.

Režisierius Łukasz Twarkowski: „Spektaklio dramaturgija remsis trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – tai sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos : lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės Noir Désir vokalisto Bertrando Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemetu vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“. 

Literatūrologas Kęstutis Nastopka apie Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“: „Sumanęs „Lokį“ kaip baisių istorijų, kurios buvo skaitomos imperatorienės Eugenijos, Napoleono III žmonos, salone, antifrazę ir pasirinkęs Žemaitiją kaip egzotišką, tik iš nuogirdų žinomą Europos užkampį, prancūzų romantikas ir mistifikatorius Prosperas Mérimée (1803–1870) rimtai susidomėjo šio krašto „vietiniu koloritu“ – kalba, etnografija, praeitimi. Vienai savo korespondenčių novelės autorius rašė: „Visa bėda, kad netrukus ši istorija man pasirodė gana patraukli ir, užuot piešęs karikatūrą, aš panorau nupiešti portretą to, kas neįmanoma.“ Šaltiniai, iš kurių autorius sėmėsi žinių apie Žemaitiją ir Lietuvą, nebuvo gausūs: lenkų emigranto Edmondo Choieckio, pasirašinėjusio slapyvardžiu Charles Edmond, knyga „Pavergtoji Lenkija“, Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ ir baladė „Trys Budriai“, pasakojimai, kuriuos girdėjo iš Lietuvos žmonių, emigravusių į Prancūziją po 1863 m. sukilimo, taip pat laiškai iš Rusijos, kuriuose buvo aptarinėjamos politinės Lietuvos aktualijos. Iš šios fragmentiškos, o dažnai prieštaringos informacijos kūrybinė rašytojo vaizduotė sudarė, jo žodžiais tariant, gana poetišką „žmogiškumo ir žvėriškumo“ mišinį, kurį žemaičių kultūroje interpretuoja svetimšalis stebėtojas – profesorius Vitenbachas. Bandydamas įminti grafo mįslę, jis apibūdina jaunąjį Šemetą kaip dvilypę būtybę, žmogų ir žvėrį tuo pat metu.“

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Łukasz TWARKOWSKI
  • Scenografas — Fabien LÉDÉ
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Bogumił MISALA
  • Choreografas — Paweł SAKOWICZ
  • Vaizdo efektų autorius — Jakub LECH
  • Dramaturgės asistentė — Teklė KAVTARADZĖ
  • Režisieriaus asistentė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ

Vaidina

Interviu

KAIP ŠIANDIEN KALBAMA APIE TIESĄ // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 26 (1220), 2017-06-30

KAIP ŠIANDIEN KALBAMA APIE TIESĄ

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 26 (1220), 2017-06-30

Rugsėjo pradžioje lietuvių publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.

Anka Herbut, O. Sadowski nuotr.
 

Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose,  pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.

Kuo ypatinga dramaturginė „Lokio“ medžiaga?

Įdomu jau vien tai, kad iš Lenkijos atvykome į Lietuvą sukurti spektaklį pagal tekstą, kurį apie lietuvius parašė prancūzas. Kaip ir Mérimée, leidžiame sau remtis savo įsivaizdavimais apie vietą, kurioje atsidūrėme. Žinoma, mes remiamės ta pačia mistifikacijos formule, o tai leidžia žongliruoti faktais bei fikcija visiškai ištrinant tarp jų esančią ribą. Mes naudosime tikrų asmenų vardus ir šaltinius kaip kad juos naudojo Mérimée. Jei jis būtų žinojęs frazę „asmenvardžių sutapimas yra visiškas atsitiktinumas“, tikrai būtų pasitelkęs. Mérimée strategija man atrodo labai artima posttiesos reiškiniui, kuris šiandien labai stipriai veikia žiniasklaidą, visuomenę ir kultūrą. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai – tiesa. Apie emocinį krūvį, kuris leidžia įtikinti tuo, kas yra tiesa, o kas nėra. Apie manipuliacijos medžiaga būdus. Žodį „posttiesa“ Oksfordo anglų kalbos žodynas 2016-aisiais paskelbė metų žodžiu. Per Lenkijos televiziją – priklauso nuo kanalo – galima sužinoti, kad demonstracijoje už moterų teises dalyvavo 50 tūkstančių arba 300 asmenų. Arba apie tokias eitynes visai nepranešama, taigi daliai visuomenės jos bus vien tų, kurie apie jas kalba, fantazija. Mérimée mistifikaciją perleidžiame per labai aktualius filtrus. Vienas jų – šiuolaikinė moterų situacija. Kai pirmą kartą skaičiau „Lokį“, kūrinys mane sukrėtė kaip išskirtinai seksistinis ir šovinistinis. Čia moterys liguistos, išprotėjusios, nesaugios, geriausiu atveju – paviršutiniškos. Žinoma, kyla klausimas, kiek Mérimée stengiasi mus tuo įtikinti ir kiek to pasakojimo vaizdiniai perteikia epochos, kurioje tekstas buvo parašytas, realijas. Kitas dalykas – tai paslaptis, didelė nežinia, kuria prasideda ir baigiasi „Lokys“. Nevisiškai aišku, kas būtent ir kodėl atsitiko. Neaišku, kiek veikėjo Wittembacho pasakojimas yra jo vaizduotės vaisius dėl noro sužadinti skaitytojų smalsumą. Juk jo pasakojimas – šedevras. Pateikdamas užuominų, kas nutiks pabaigoje, pasakotojas klaidina, spendžia skaitytojui spąstus, vilioja. Tokiu principu kuriami geriausi siaubo ir kriminaliniai filmai. Taip pat įdomi Mérimée naudojama kino optika – į tekstą įrašyti kadrai, rėmai, konkrečiai nukreipto žvilgsnio perspektyva. O juk apysaka parašyta 1869 metais, iki judančio vaizdo atsiradimo.

Kuriam iš spektaklio kūrėjų kilo mintis sujungti Prospero Mérimée istoriją-mistifikaciją su „dokumentinėmis“ ir kriminalinėmis Lietuvos istorijomis, susijusiomis su Vitu Luckumi ir Bertrandʼu Cantat?

Apie Luckų mums papasakojo Martynas Budraitis – jo tėvai asmeniškai  pažinojo fotografą, pats Martynas prisimena jį iš vaikystės. Prieš repeticijas atvykau į Vilnių norėdama surinkti medžiagą, peržiūrėti albumus, kuriuos Luckus čia iki savo mirties sukūrė. Skaičiau apie jį, žiūrėjau jo nuotraukas, kalbėjausi su žmonėmis, kurie jį gerai pažinojo – iš vieno pasakojimo plaukė kitas. Luckus – jau miesto legenda. Panašiai atsitiko su Cantat ir Trintignant. Pasitelkti jų istoriją buvo Łukaszo Twarkowskio sumanymas. Šiuo atveju taip pat nieko tikro nežinome. Kad ir kiek būta susitikimų, informacijos spaudoje ir knygų, kurių autoriai kartais remiasi netgi teismo dokumentais, niekas iki galo neaišku. Visos trys temos, kurios iš pradžių iki tam tikro laipsnio buvo traktuojamos kaip dokumentinės, ilgainiui pasirodė turinčios daug baltų dėmių. Žmogaus proto funkcionavimo principai, jo asociacijos ir klaidos tampa didžiausia paslaptimi.


Kokia istorija Jus labiausiai stebina?

Kiekviena jų stebina dėl skirtingų priežasčių. Mane žavi Luckaus idée fixe, susijusi su tiesa fotografijoje, ir performatyvus požiūris jos ieškant. Mažiau – pasakojimai, kurie dauginasi, sklinda ir mutuoja. Cantat ir Trintignant istorija domina kaip smurto prieš moteris tema, taip pat – pats Cantat kaip jos simbolis. Juk per Trintignant Cantat buvo susijęs su Kristina Rady, o ši nusižudė ir dėl to taip pat kaltinamas Cantat. Po istorijos Vilniaus viešbutyje protestavo moterų bendruomenė, Cantat namai Bordo buvo padegti, o Cantat išėjus iš kalėjimo daugelyje šalių buvo atšaukti grupės „Noir Desir“ koncertai. Ir dar vienas įdomus dalykas: Cantat buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėti. Už žmogžudystę afekto būsenos būtų gavęs penkerius. Galiausiai išėjo atsėdėjęs pusę bausmės. Afektas šiame kontekste atrodo kaip švelninama aplinkybė.


Ar šis spektaklis svarbus Jums kaip dramaturgei? Kokius uždavinius sau kėlėte interpretuodama šias tris labai sudėtingas istorijas?

Jei spektaklis man nebūtų svarbus, jei nebūčiau įžvelgusi didelių pradinės medžiagos galimybių, nebūčiau ėmusis šio darbo. Kalbant apie interpretaciją, visas temas analizavome kartu su Łukaszu, o repeticijų metu – su kitais spektaklio kūrėjais bei aktoriais. Ieškome kelių, kurie mums visiems būtų įdomūs. Man svarbiausia, kad spektaklyje nepasakotume trijų siužetinių istorijų, o apčiuoptume jų esmę. Teatras man įdomiausias tada, kai baigiasi jo spektakliškumas. Labiau už tradiciškai suprantamą teatriškumą mane domina bendrų susitikimų performatyvumas ir aktoriaus arba atlikėjo buvimo spektaklyje būdas. Labiau už uždaras sistemas – struktūrų atvėrimas, keliantis daugiau klausimų nei pateikiantis atsakymų. Visų trijų istorijų temos panašios. Paradoksas toks, kad viena jų – XX amžiaus devintasis dešimtmetis ir TSRS sistema, kita – tai 2000-ųjų, taigi – ir interneto, pradžia, o trečia – tai XIX a. antroji pusė, tačiau tą istoriją perkeliame į netolimą ateitį, kai režimu tampa žiniasklaida. Nusprendėme, kad istoriniai kostiumai gali subanalinti pasakojimą, todėl pateikiame jį iš to, kas mūsų netrukus laukia, perspektyvos. Ateitis gali mums atrodyti nesaugi, mes joje atrandame savo pačių baimes.

Koks darbo su Łukaszu Twarkowskiu metodas? Kokius uždavinius jis Jums kelia?

Łukaszas visada suteikia daug laisvės. Drauge dirbame nuo 2011 m., tačiau vieno metodo nėra. Tai, ko gero, būtų neišmintinga. Ne tik grėstų monotonija. Tai reikštų, kad egzistuoja efektyvios kūrybos receptas, bet taip nėra. Tačiau abu tikime improvizacija kaip teksto generavimo, atskirų scenų jungčių ir reikšmių strategija. Taip galima pasiekti visiškai netikėtų sprendimų, kurių teoriškai neišmąstysi. Improvizuodamas aktorius patiria specifinę būseną, užmezga labai stiprų ryšį ir su savo personažu, ir tema, tad įgauna galių perteikti kitus dalykus nei aš, redaguodama tekstą. Tokios improvizacijos kartais pavyksta, kartais – ne, tačiau, žiūrint iš viso proceso perspektyvos, yra labai vertingos. Niekad šių principų nenaudoju griežtai, dirbant man svarbiausia iš naujo suvokti jų prasmingumą.

Kaip vyksta repeticijos su šiuo režisieriumi?

Kadangi spektaklio premjera buvo nukelta iš vasario į rugsėjį, mūsų repeticijos buvo gana specifinės. Leidome sau daugiau eksperimentuoti – tai daryti kurdami ankstesnius spektaklius ne visada turėdavome laiko. Pirmųjų repeticijų metu daug improvizavome kamera, žiūrėjome dokumentus ir filmus, atskleidžiančius poveikio žiūrovų emocijomis strategijas. Diskutavome apie šiuolaikinių medijų ir fotografijos specifiką, fotografijos ir video- ryšius, skaitėme Luckaus užrašus, teorinius Rolandʼo Barthesʼo tekstus. Daug dėmesio skyrėme judesiui, nes su mumis dirba puikus choreografas Pawełas Sakowiczius, todėl visiškai neįprastai traktavome aktorių kūniškumą.

Jau pirmųjų repeticijų metu buvo aišku, kad spektaklio kūrėjams svarbu ne tik papasakoti istorijas, bet ir atskleisti asmenišką kiekvieno aktoriaus santykį su jomis. Ar tai skatina režisieriaus sumanymas, ar ir Jūsų tekstas?

Be asmeninio santykio teatro nepavyks sukurti. Dirbame su puikiais aktoriais, jų nereikėjo skatinti – jie patys sau kelia šiuos uždavinius.

Daug dirbote su lietuvių aktoriais. Kuo jie skiriasi nuo lenkų kolegų?

Pirmiausia nauja buvo tai, kad atsidūrėme visiškai nežinomoje žemėje. Iš visų aktorių, dalyvavusių atrankoje, kartu su Łukaszu išrinkome vienuolika,  nė vienas jų nepriklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupei. Tad esame lyg piratų laivas instituciniuose šio teatro vandenyse. Tai buvo nauja ir patiems aktoriams, kai kurie jų vienas kito nepažinojo. Tas patirčių šviežumas pasirodė ypač vertingas. Mus tikrai nustebino, kaip lengvai aktoriai įsitraukė į mūsų pasiūlytą procesą, kaip mumis pasitikėjo ir sukūrė optimalią bendro darbo aplinką.


Kokią įtaką Jums padarė (jei padarė) klasikinė dramaturgija? Kokie dramaturgai – klasikiniai, šiuolaikiniai – Jums įdomiausi?

Mėgstu britų dramaturgę Caryl Churchill, taip pat Simono Stephenso, Joelio Pommerat kūrybą. Iš lenkų dramaturgų labai vertinu Marciną Cecko ir Tomą Śpiewaką. Įkvepia ir literatūra, dailė, šokis, fotografija, kinas. Mano požiūris į meną išskirtinai tarpdalykinis. Kitų meno sričių strategijos skatina atnaujinti mano pačios kūrybinius įrankius.

Kokius spektaklius be „Lokio“ šiuo metu kuriate?

Iškart po pirmojo „Lokio“ repeticijų etapo pradėjau repetuoti spektaklį „streams_strumienie“. Šį kanadietės choreografės Ulos Sickle kūrinį statome Varšuvoje, Naujajame teatre. Tai labai įdomus darbas, pagrindinė jo tema yra, kaip kapitalizmas naudojasi mūsų emocionalumu ir kaip internetas arba virtualiosios technologijos keičia mūsų pasaulio suvokimą. Pradėjau įžanginį lenkų choreografės Izos Szostak judesio spektaklio apie prigimtinį kūną bei jo disciplinavimo būdus repeticijų etapą, taip pat renku tiriamąją medžiagą Martos Ziółek judesio spektakliui, kurį įkvėpė gatvės menas, parkūras ir braziliški grafičiai (graffiti pixacao). Drauge su grupe „IP Group“, kuriai, be kitų, priklauso Bogumiłas Misala, kuriantis „Lokio“ muziką, Kuba Lechas, atsakingas už šio spektaklio vaizdo projekcijas, ir scenografas Fabienas Lédé, pradėjome kurti performansą „Medžių viršūnių nedrąsa“ („Nieśmiałość koron drzew“). Jo premjera įvyks iškart po antrojo repeticijų etapo Vilniuje pradžios.

Kokie teatro procesai šiuo metu Lenkijoje patys svarbiausi?

Lenkijos teatras šiuo metu išgyvena keistą permainų laikotarpį. Nauja valdžia, kurią sudaro ne savo srities specialistai, o diletantai, ir toliau politizuoja kultūros institucijas. Vroclave esančio Lenkų teatro, su kuriuo anksčiau teko keliskart bendradarbiauti, direktoriumi tapo serialų ir farsų aktorius. Jis atleido įdomiausius aktorius, vietoj jų priėmė paskutinio lygio artistų. Tačiau jį remia kultūros ministras. Pirmą kartą teatro istorijoje visa bendruomenė stojo ginti teatro nepriklausomybės. Krokuvoje esančio Senojo teatro situacija panaši – jam vadovauja vidutinybės, ir spektakliai nekels valdžiai jokių problemų, nes jų niekas nepastebės. Politizuojami ir Bydgoščiaus, Kališo teatrai. Neseniai Varšuvoje kroatų režisieriaus Oliviero Friljićiaus pastatyta Wyspiańskio „Prakeiksmo“ premjera įplieskė karą tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Net kelias gegužės dienas teatras buvo apgultas tų, kurie meldėsi, kad iš jo išnyktų ten slypintis „blogis“. O kultūros ministras atsisakė finansiškai remti šių metų Poznanės festivalį „Malta“, kurio kuratoriumi kaip tik turėjo būti Frljićius. Laimė, trūkstamą sumą pavyko surinkti taip ministrui ryžtingai parodant didįjį pirštą. Deja, fašizmas iš politikos persimetė į meną. Sakyčiau, kad šiuo metu yra svarbiausi Lenkijos teatre vykstantys politiniai procesai, nes būtent jie garantuoja arba atima meninės raiškos galimybes išsakyti savo mintis. Teatras Lenkijoje kaip laisvės erdvė tapo valdžiai grėsmingu reiškiniu.

 

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Aktoriai medžioja „Lokį“ // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“,, Nr. 14 (1208), 2017-04-07

Aktoriai medžioja „Lokį“

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“,, Nr. 14 (1208), 2017-04-07

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Airida Gintautaitė: Medžiaga ypatinga tuo, kad ji ne vienalytė, o iš trijų skirtingų istorijų. Pirmoji – Prospero Mérimée išgalvota istorija apie žiauriai nužudytą merginą (įtariama, užpultą lokio). Antroji – kriminalinė istorija apie aktorės Marie Trintignant mirtį (įtariama, nuo dainininko Bertrandʼo Cantat smūgių). Trečioji – žurnalisto Broniaus Krakausko (įtariama, subadyto peiliu) ir fotografo Vito Luckaus (įtariama, iššokusio pro langą). Tiek mirčių ir įtarimų. Vienijanti vietos aplinkybė – Lietuva.

Visos istorijos iki galo neišaiškintos, jose atsiranda plona linija tarp tiesos ir įtarimų, tarp fakto ir atrastų įkalčių. Visas jas apgaubusi kažkokia paslaptingai (gal net dirbtinai) sukurta legenda. Neaišku, kiek čia likę tiesos.

Režisierius duodavo labai įdomių užduočių, darydavom namų darbus, paskui dalindavomės su kolegomis. Daug žiūrėjom vaizdinės medžiagos, klausėm daug muzikos ir kūrėm patys. Ypatinga režisieriaus šypsena labai gerai nuteikdavo darbui. Jausdavau, kad mes, kaip teatro detektyvai, judam gera kryptim. Pasitikėjau ir žaidžiau kartu su visais.

Repetuodama atradau ypatingą kriminalisto tyrėjo poziciją. Artėdamas prie nusikaltėlio ar aukos psichologinio paveikslo, pats tarsi pradedi suprasti motyvus ir nusikalstamus veiksmus. Tyrinėji personažą ir tapatiniesi su jo sąmone bei pasąmone, nori suprasti, kodėl taip elgiamasi. Tai panašu į vaidmens kūrimą.

Darius Gumauskas: Jau per patį pirmą susitikimą su Łukaszu supratau, kad kalbam ta pačia kalba. Šių istorijų pateikti dokumentiškai neįmanoma, neturim tikslo atskleisti tiesos (galų gale tai ne mūsų kompetencija), dėl to per repeticijas logiškai priėjom prie mokumentikos (dokumentinės fikcijos) ir posttiesos temų. Šiandien dar vieną terminą išgirdau – postpolitika! Oho! Galva plyšta. Spėju, kad nebus čia tų numanomų ar numatomų personažų, o jeigu bus, tai mane nuojauta apgavo. Leidžiuosi apgaunamas, nes šitas repeticijas galėjau suprasti tik bandydamas „veikti“ ir laukdamas tam tikrų refleksijų iš kolegų – jokiu būdu ne atsakymų ir vertinimų, kurie gali sutrukdyti kalbėti šia tema. Tad savijauta – kaip nesvarumo būsenoje esančio astronauto, kuris laukia, kol pasikeis duomenys monitoriuose ir teks priimti kitą sprendimą, galbūt visiškai priešingą nei vakar ar pokalbio pradžioje...

Rytis Saladžius: Šiuolaikiniame teatre jau tapo įprasta spektaklio kūrybos procesą pradėti nuo pjesės ar kito rašytinio kūrinio skaitymo analizės, nepamirštant ir autoriaus. Šį kartą viskas kitaip. Pradėjom nuo to momento, kuriame gyvename dabar, kartu su visomis šiuolaikinėmis technologijomis, medijomis, šiuolaikine politine kultūra ir politiniais virsmais, nuolat kintančiu, kraipomu informaciniu lauku. Dabar eiliniam žmogui sudėtinga suprasti ne tik kas vyksta aplinkui, bet ir savo asmeninius sprendimus. Visus gyvenimo žingsnius smarkiai veikia išoriniai dirgikliai. Yra stebimojo ir stebinčiojo tarpusavio santykiai, arba stebimųjų ir stebinčiųjų grandinė. Kur ji baigiasi ir kas yra tikrasis pasakotojas, istorijos kūrėjas? Kurio stebinčiojo pasakojimas yra tikrasis gyvenimo atspindys? Galų gale, kas stebi žiūrovą?

Kartu su režisieriumi atvyko visa kūrybinė komanda, dalyvavusi beveik visose repeticijose. Dramaturgai repetuojant atrinkinėjo ir kūrė tekstus. Analizavome ne tik Luckaus bei Cantat ir Trintignant gyvenimo tragedijas, bet domėjomės jų kūryba, požiūriu į pasaulį. Šiek tiek vėliau pradėjom dirbti su spektaklio choreografu. Vyko labai įdomios judesio improvizacijos pagal Cantat muziką, pagal Luckaus fotografijas. Vėliau prisijungė videomenininkas. Improvizavome su videokameromis. Susipažinome su scenografija. Dar nepaskirsčius vaidmenų jau buvo aišku, kad prasideda tikroji spektaklio kūryba. Kartais atrodė, kad nespėjame įgyvendinti režisieriaus sumanytų užduočių, tačiau neblėstantis ir atpalaiduojantis Łukaszo optimizmas atribojo mus nuo savikritikos ir leido drąsiai improvizuoti, daryti kvailiausias klaidas ir nebijoti nusišnekėti. Łukaszas Twarkowskis – nenustygstantis kūrėjas. Jam esant, atrodo, kad viskas aplinkui juda, ir ne be tikslo. Darbas su juo reikalauja didžiulės koncentracijos, ypač dėl kalbos barjero. Labai gaila, kad premjera nukelta į rudenį, spektaklis galėjo išsprogti kaip pavasarinis pumpuras.

Arnas Danusas: Su mokumentika susidūriau pirmą kartą ir man tai pasirodė labai įdomu. Tai galimybė ieškoti, kur prasideda ir kur baigiasi tiesa, kur atsiranda išmonė. Kita tema, kuri man „Lokije“ pasirodė ypatinga, tai klausimas, kas atsitinka, kai žmogaus troškimai tampa nebekontroliuojami, kai jis nebegali suvaldyti viduje tūnančio žvėries. Tas išsiveržimas iš savo kailio, manau, ir jungia visas tris istorijas. Šiuo atveju išsiveržimo išraiška – žmogžudystė. Repeticijose daug apie tai diskutavome. Džiugu, kad visi yra lygūs, režisierius nesiekė savęs išskirti kaip komandos lyderio. Šiame „laboratorijos“ etape ypatingai jutau tą laisvę ir nežinojimą, kuris tuo pat metu ir jaudina, ir baugina. Spektaklyje improvizacija bus labai svarbi. Negaliu nepaminėti ir technologijų – kameros, projektoriai, šviesos... Režisierius vis kalbėjo, kad nesiekia psichologinės vaidybos. Manau, pradėjau jį suprasti, kai atlikome užduotį crime scene. Projektoriuje matomas vaizdas visiškai kitoks, nei kuriamas gyvai. Nors abu veiksmai vyksta prieš tavo akis, tačiau jie perduoda visiškai skirtingas žinutes arba smarkiai papildo vienas kitą.
Vainius Sodeika: Kai kurios scenos galbūt turės po kelias versijas ir bus skirtingai vaidinamos. Improvizuojant susikuria bendra atmosfera, kuri „sulipdo“ netgi performatyvų vyksmą, galintį ir istoriją išskleisti, ir provokuoti. Repetuodami iš lėto priėjome prie tam tikro pasakojimo būdo, supratome, kaip būtų įmanoma „žongliruoti“ tomis temomis. Žiūrėjome daug įvairiausių pasaulio režisierių įrašų – ir filmų, ir spektaklių, daug kalbėjome apie mokumentą, dokumentą ir posttiesą. Apie tai, kaip į dokumentinius dalykus įpinama fikcija. Kaip netiesa – melagingas faktas – tampa priemone kalbėti apie tiesą.

Manau, kad su Łukaszu Twarkowskiu kuriamas spektaklis yra kaip vitaminas C dramos teatrui. Daug bus vizualizacijos, svarbūs techniniai dalykai (vaizdo projekcijos, muzika, šviesos, dūmai). Šioje aplinkoje aktorius ne nuogas, bet akivaizdu, kad režisierius yra klasikinės mokyklos atstovas. Twarkowskis studijavo ir Rusijoje, ir Lenkijoje. Jam rūpi jo paties, šiuolaikinio žmogaus situacija. Įdomu, kad režisierius turi savo kalbą, kuri pritraukė pačius skirtingiausius aktorius. Iš pradžių atrodė, kad mums susikalbėti bus labai sunku. Savaip priminė net spektaklio „Barikados“ statymą. Bet „Barikadose“ buvo pažįstama komanda: bendraamžiai, bendros kalbos, bendras supratimas, o čia – visi skirtingi, bet kiekvienas labai tiksliai papildė, savaip, įdomiai praplėtė turinį.

Šiuo metu bandau nufotografuoti kilnųjį erelį (Aquila chrysaetos). Prieš metus netoli Merkinės netikėtai pamačiau, kaip erelis pagavo kiškį, jį dorojo, vėliau netoli Trakų pastebėjau erelį, pagavusį lapę. Vaizdas buvo įspūdingas. Pradėjau domėtis, Gintaras Varnas pagal mano nusakytus požymius patvirtino erelio rūšį. Nuo to laiko panorau dar kartą jį pamatyti, į akis pažiūrėti. Nusipirkau fotoaparatą, įsigijau gerą objektyvą ir pradėjau jį medžioti. Vasarą vykau į Rumuniją, bet sužinojau, kad geriausia jų ieškoti žiemą. Jau seniai buvau suplanavęs kelionę į erelių gyvenamąsias vietas Ispanijoje, bet ir iš ten grįžau tuščiomis. Nemanau, kad ši medžioklė kaip nors susijusi su spektakliu, bet Łukaszas, sužinojęs apie tai, kažkodėl paprašė visą ekspediciją dokumentuoti.

Saulius Bareikis: Aš dar nežinau, apie ką bus spektaklis. Manau, kad per neeilinių asmenybių mitus tirsime tuos, kurie, neatlaikę kovos su įteisinta melo sistema, virsta „žvėrimis“. Tokia reakcija būdinga aukoms, įvarytoms į kampą, bet žūtbūt ginančioms savo prigimtines teises.

Elžbieta Latėnaitė: Kadangi spektaklio premjera iš pavasario nusikėlė į rudenį, repeticijos skilo į du blokus. Rugpjūtį susitikę imsimės konstruoti spektaklį, o šį etapą galėjome skirti kūrybiniams ieškojimams, improvizacijai, laboratorijai. Daug kalbėjomės, žiūrėjome filmus, klausėme paskaitų, darėme įvairius pratimus ir kėlėme sau užduotį pajusti vienas kitą, atrasti tai, kas svarbu medžiagoje, surasti savo santykį su tuo, ką kuriame. Kartais jaučiausi kaip patekusi į keistą realybės šou su mistikos elementais, kurie atsklido iš Mérimée apsakymo „Lokis“.

Dovilė Šilkaitytė: Galbūt dėl to, kad nukelta premjera, nereikėjo siekti rezultato. Režisierius ne reikalavo, bet siūlė apie sukauptą medžiagą reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų. Pagrindinis akcentas – nesigėdyti savo minčių, atpalaiduoti poelgius.

Su Łukaszu jautiesi pats sau įdomus. Jis neteigia, kad viską žino ir bus tik taip, kaip jis nori. Tai yra bendras kūrybinis procesas. Łukaszas moka stebėtis, nežinoti, atrasti, džiaugtis. Jis moka girti, žavėtis. Todėl tikiu, kad spektaklyje „Lokis“ mums, dalyviams, bus smagu būti. O tai, neabejoju, persiduos ir žiūrovui.

Gytis Ivanauskas: Jau įsibėgėjus repeticijoms kyla noras išsiaiškinti, kaip bus sujungtos trys tam tikra prasme nesusijusios istorijos. Jas vienija meilė ir mirtis. Mano manymu, tai amžinos temos, jungiančios mus visus, kūrėjus ir žiūrovus. Repetuojant šį spektaklį, dar nežinant personažų, kuriuos vaidinsime, praėjus daugybę etapų – šokio, aktorinių improvizacijų, provokacijų, pajutau, kad turiu atsiduoti nežinomybei ir eiti keliu, kurį piešia režisierius. O režisieriaus kelias painus gerąja prasme, tai kelias, kuris verčia provokuoti patį save, ieškoti naujų formų ir galimybių, kai kartais atrodo, kad nebežinai, ir iš to nežinojimo atrandi save iš naujo. Atrandi kolegas. Prisijaukini. O prisijaukinti yra labai svarbu. Kaip „Mažojo princo“ lapę.

 

Parengė Daiva Šabasevičienė


Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.