DREAMLAND Premjera

  • Spektaklis

    DREAMLAND

  • Režisierius

    Mantas JANČIAUSKAS

  • Trukmė

    1 val. 30 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2017 m. lapkričio 25 d.

  • N-14, spektaklis vyks anglų, rusų ir farsi kalbomis. Lietuviški vertimai bus titruose.

  • Pirkti bilietą

Apie

Lapkričio 25 d., šeštadienį, po spektaklio (apie 17.30 val.) Mažojoje salėje vyks aptarimas „Auditorija tiria: „Dreamland“. Susitikime dalyvaus spektaklio dalyviai ir kūrybinė grupė. Aptarimą moderuos istorikas ir rašytojas dr. Tomas Vaiseta. Susitikime kviečiami dalyvauti visi norintys, ne tik to rodymo dalyviai. Renginys nemokamas, laukiame Jūsų!

Vertėjas – Vytautas Matulevičius

Spektaklyje naudojami pokalbių su Nerija KASPARIENE įrašų fragmentai

78-ajame LNDT sezone spektaklis apie migraciją suskamba kaip sezono šūkio „Po tiesos mirties“ kamertonas. Juk vargu ar galima rasti temą, kuria šiandien Europoje, o ir Lietuvoje, manipuliuojama labiau nei „pabėgėlių krize“, siekiant pritraukti skaitytojus, gauti daugiau balsų ar įtvirtinti savo įvaizdį viešojoje erdvėje.

Lietuva, formaliai sutikusi su Europos Sąjungos kvotomis ir po truputį įsileisdama pabėgėlių šeimas, didžiosios jų dalies netenka iš karto po integracijos proceso. Nerasdami Lietuvoje darbo, jausdami visuomenės priešiškumą arba norėdami susijungti su Europoje išsibarsčiusiais šeimos nariais, šie žmonės sprunka iš šalies legaliai išsinuomotais autobusais arba nelegaliai, padedami kontrabandininkų.

Spektaklis „Dreamland“ prasidėjo kaip jaunos menininkų komandos reakcija į šią problemą. 2016 m. lapkričio mėnesį LNDT Studijoje pristatytas bendras Menų agentūros „Artscape“ ir LNDT dokumentinio teatro eskizas „Arrivals/Departures“ („Atvykimai/išvykimai“) buvo sudarytas iš meninio tyrimo Pabradės užsieniečių registracijos centre metu surinktos informacijos, Lietuvos ir užsienio internetinių straipsnių, politikų pasisakymų ir vaizdo įrašų.

Kūrėjams renkant medžiagą ir kalbantis su Lietuvoje gyvenančiais imigrantais paaiškėjo, kad vien politikos ir citatų spektaklyje neužteks. Nes jeigu tiesą vadiname mirusia, o mirties diagnoze laikome jos suskaldymą žiniasklaidos srauto veidrodžių karalystėje, tuomet ir teatriniai žaidimai šiuo srautu gali būti ne kas kita, tik interpretacijų atspindžiai. 

„Stereotipų nepakeis jokia žiniasklaida. Jei esi nusistatęs prieš musulmonus, toks ir liksi, kol neišvysi jų priešais save“, – sako viena „Dreamland“ dalyvių. Vis labiau stiprėja teatro, kaip gyvo susitikimo vietos, būtinybė. Galbūt būtent teatras gali tapti vieta, kur pasikeis žiniasklaidos galiai atsparūs stereotipai, o tiesa prisikels?  

Todėl į LNDT sceną vėl žengia ne aktorių įkūnyti personažai, o tikri žmonės. Šįkart – Lietuvoje gyvenantys imigrantai iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos. Kai kurie – pabėgėliai, kuriems prieglobstis Lietuvoje išsaugojo laisvę ar net gyvybę, kiti – ekonominiai, meilės migrantai, studentai. Beveik visi jie sako, kad neturi čia draugų. Praeiviai dažnai pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų su jais prasilenkti. Butų nuomotojai meta telefono ragelius išgirdę jų tautybę. Nepaisant to, šie žmonės dėkingi Dievui, Alachui ar likimui už tai, kad yra Lietuvoje, už lietingą mūsų rudenį ir ramų Nėries upės tekėjimą.        

Jie skirtingi, tačiau visus juos kai kas jungia: kiekvieno likimas, atvykus į Lietuvą, tapo paženklintas lūžiu, suintensyvinusiu praeitį, paskandinusiu ateitį nežinomybės migloje, o dabartį pavertusiu nesibaigiančia nesvarumo būsena. Būsena, kai vienu metu esi ir „čia“, ir „ten“. Arba nesi niekur.

Galbūt šią būseną pažįsta tie, kurie patys buvo emigravę. Galbūt ji artima negalintiems užsiimti tuo, kuo norėtų arba nerandantiems sau tinkamos veiklos. Gal tiems, kurie nemyli ar jaučiasi nemylimi. Tačiau stipriausiai žmogus ją jaučia tada, kai supranta, kad tai, kas palikta, negrįžtamai pasikeitė, ir kad grįžti tiesiog nebėra kur. Būtent šią būseną ir bando užčiuopti spektaklio kūrėjai. Ar įmanoma prie jos priprasti, su ja susigyventi? O gal iš jos išsivaduoti? Kur yra „Dreamland“ – svajonių šalis: ten, iš kur atvykta, čia, į kur atkeliauta? Žmogaus viduje? O gal ji išvis neegzistuoja?  

„Dreamland“ – tai spektaklis apie migraciją. Tik ne tą, kuri apibrėžiama žodynuose ir enciklopedijose, o tą, kurią patiriame kiekvienas. 

Spektaklio koprodiuseris: VšĮ menų agentūra Artscape

Spektaklio kūrybinė grupė dėkoja: Guodai Dusevičiūtei, Matui Grubliauskui, Elzei Gudavičiūtei, Raimondai Lebelionytei, Svetlanai Matulevičienei, Vytautui Matulevičiui, Gintautui Mažeikiui, Egdūnui Račiui, Mariui Repšiui, Vytautui Sinicai, Ilmai Skuodienei, Aistei Ulubey, Karoliui Žibui, LMTA pirmo kurso vaidybos studentams (kurso vadovas Oskaras Koršunovas).


Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Koncepcijos autoriai — Mantas JANČIAUSKAS, Agnė MATULEVIČIŪTĖ, Rimantas RIBAČIAUSKAS, Kristina SAVICKIENĖ
  • Teksto autoriai — Rimantas RIBAČIAUSKAS, Kristina SAVICKIENĖ
  • Režisierius — Mantas JANČIAUSKAS
  • Dailininkė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Vaizdo projekcijų autorė — Aneta BUBLYTĖ
  • 3D animacijos autorius — Aivaras LIGEIKA
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Vadybininkė — Giedrė PUTRAMENTAITĖ

Vaidina

Interviu

Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 38 (1232), 2017-11-17

Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą

 

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 38 (1232), 2017-11-17

Lapkričio 25 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks spektaklio „Dreamland“ premjera. Dramaturgai – Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisierius – Mantas Jančiauskas, dailininkė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autorė – Aneta Bublytė, 3D animacijos autorius – Aivaras Ligeika.

 

Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.

Kodėl nusprendėte imtis pabėgėlių temos? Ar Jums asmeniškai ši tema aktuali?

Kartais į pasiūlytas temas pats taip įninki, kad jos savaime tampa „tavo“. Prieš metus gavau pasiūlymą dalyvauti projekte Užsieniečių registracijos centre, sukūrėme eskizą, kuris buvo labiau apie pačią instituciją, nei apie ten atsidūrusius žmones. Stereotipinis pabėgėlių apibūdinimas – tai žmonės, bėgantys nuo karo. Neseniai pats buvau Ukrainoje ir mačiau, ką žmonės patiria karo akivaizdoje. (M. Jančiauskas filmavosi Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, – D. Š.) Susiformavo papildomi kontekstai. Pabėgėliai įvairūs, vieni bėga nuo karo, kiti – ekonominiai ar politiniai bėgliai. Susidūrus su šia tema apima keistas jausmas: man – dvidešimt penkeri, o ėmiau jausti tektoninius pasaulio svyravimus. Nors Lietuvoje tema ne tokia aktuali, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Vokiečiai su pabėgėliais susiduria kasdien, registracijos centrų ten gerokai daugiau. Graikija, Makedonija dabar apskritai atsisakė priimti pabėgėlius, šiuo metu daugiau jų neįsileidžia. Įvyko didelis lūžis, kai Balkanų kelias buvo uždarytas. Lietuvoje mes tarsi to nejaučiame, bet, kita vertus, problema yra ne vien tik skaičiai, kuriuos skelbia žiniasklaida. Man atrodo, kad žmonės dažnai nusiteikę rasistiškai, nors nėra bendravę su pabėgėliais. Kai teko su jais pabendrauti, pamačiau ir supratau kultūrų skirtumus. Jie labai ryškūs. Vienas iš mūsų projekto dalyvių tiesiog išėjo, nes jam, matyt, nepatiko darbo metodai. Iš jų pusės taip pat pajutau tam tikrą rasizmą mano atžvilgiu. Man įdomu nagrinėti žmogų, atsigręžti į individą vengiant apibendrinimų, netaikant sankcijų ir suprasti, kaip žmogus jaučiasi tam tikroje situacijoje. Neabejoju, kad Ukraina man padarė didelę įtaką.

 

Kokias teatrines priemones naudojate kurdamas dokumentinį spektaklį? Kodėl į sceną kviečiate tikrus pabėgėlius?

Norėjosi išvengti stereotipų ir supaprastinimų. Pavyzdžiui, jie nemėgsta būti vadinami pabėgėliais. Jiems šis žodis jau yra tapęs keiksmažodžiu. Nesinorėjo ko nors primesti, kurti spektaklį apie sistemą, apie biurokratinį mechanizmą. Todėl reikėjo gyvų žmonių su savo istorijomis, kad jie patys galėtų jas pasakoti. Buvo nelengva rasti norinčių pasakoti apie save. Ilgai ieškojome, mums talkino net „Caritas“. Žvelgiant iš šalies migracija atrodo kaip ištisinis srautas, bet, kita vertus, tai kiekvieno atskiro žmogaus likimas. Be to, norėjosi išvengti politikos. Nes kuo tema politine ar socialine prasme aktualesnė, tuo labiau norisi ją nagrinėti kitaip, atrasti joje poezijos, universalumo, bendražmogiškų dalykų, nes tai atpažįstama kiekvienam.

Spektaklyje judi iš taško a į tašką b ir šį judėjimą gali pajusti nepakildamas iš vietos, tai vidinė kelionė. Bet turbūt judėjimas, priklausantis nuo daugybės aplinkybių, ypač kai tai vyksta ne tavo valia, šią būseną pastiprina. Neįsivaizduoju, ką reiškia būti išstumtam iš savo šalies ir prarasti prigimtinį dalyką – kalbą. Tai neatsiejama nuo kultūros.

Spektaklyje dalyvaus įvairūs žmonės: du politiniai pabėgėliai rusai, mergina iš Turkijos, afganistanietis ir libanietis. Visi labai skirtingi. Pavyzdžiui, vienas žmogus labai norėjo dalyvauti, bet negalėjo, nes buvo įsitikinęs, kad jeigu prabils taip, kaip norėtų, tai bus užmuštas.

 

Kodėl „Dreamland“?

Paklausiau vieno siro – labai protingo studento, prisidėjusio prie Sirijoje vykusių maištų, kuriam vieną dieną teko bėgti supratus, kad yra pasmerktas, – kaip jie vadina žemę, į kurią vyksta. Jis atsakė: „Dreamland“ („Svajonių šalis“). Tai tapo poetiniu simboliu. Įdomu, kad jie įsivaizduoja „Dreamlandą“ Vokietijoje, „kažkokioje“ Europoje, bet, kita vertus, yra prisirišę prie savo šalies, daugelis žmonių nori grįžti namo. Jie supranta, kad pateko į visiškai kitokią kultūrą, kad jiems reikia ilgo integracijos laiko, kad galėtų priprasti. Viena vertus, tai kryptis į Europą, kita vertus, tai veidrodis, atgręžtas į namus.

 

Ieškote poetinių priemonių, bet pasitelkiate „dokumentinį“ žmogų. Kodėl netinka aktoriai?

Tai būtų netikra.

 

Ar teatras tam per silpnas?

Nežinau. Tiesiog teatras yra labai kontekstualus. Ir temos yra labai kontekstualios. Pasirinkau dirbti su tikrais žmonėmis dėl to, kad nenoriu primesti interpretacijų. Jeigu mes dirbtume su aktoriais, tai būtų tiesiog neįtikinama.

 

Dar norėčiau grįžti prie karo anatomijos. Ar analizavote konkrečias tų žmonių situacijas? Ar viltis grįžti namo visiškai prarasta?

Pradėję darbą susitikinėjome su įvairiais žmonėmis, norėdami atsikratyti savo stereotipų. Nežinau, ar pavyko, bet sužinojome labai daug. Aš, pavyzdžiui, nemaniau, kad situacija Rusijoje dabar tokia baisi. Daug ką žinome tik iš žiniasklaidos. Spektaklyje dalyvaujantys rusų opozicionieriai Daniilas ir Seva, kurie ilgą laiką priešinosi Putino režimui, padeda susidaryti gana tikslų įspūdį. Vienas iš jų, Daniilas, buvo apkaltintas žmogžudyste. Vieną dieną milicija jį suėmė, panašiai kaip Kirilą Serebrennikovą. Jis išsėdėjo kalėjime trejus metus ir tik dėl netikėto alibi buvo paleistas. Iš žiniasklaidos galime susidaryti įspūdį apie Rusiją, bet apie tokius politinius nusikaltimus aš iki šiol nežinojau.

Kiekviena šalis tarytum pripratusi prie savo „karmos“. Rusija – prie savo despotijos, kuri tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Jie neturi demokratijos sampratos, nes karta iš kartos gyvena po kažkokiu Damoklo kardu. Ten nesusiformavo demokratinė sąmonė, todėl netgi dabar daugelis žmonių palaiko ir myli Putiną.

 

Ar Jums svarbios Jūsų mokytojo Gintaro Varno meninės idėjos, kurias jis garsiai ir griežtai reiškia?

Nori nenori, įtaką jauti. Ypač ji ryški studijų metais. Kai turi mokytoją, kuris tave prižiūri, nėra tau abejingas, tave formuoja. Bet „savo kelio“ pajautimas taip pat yra labai svarbus. Manau, kad studijų metais mes daugiau mokėmės amato, režisūrinės struktūros, temų įvaldymo. Įtaką daro ne tik meniniai metodai, bet ir mokytojo asmenybė, jo autoritetas. Gintarą Varną labai gerbiu, nes jis išmokė maksimalaus atsidavimo. Jeigu ką nors darai, privalai atiduoti visą „kraują“.

 

Koks vaidmuo spektaklyje „Dreamland“ teko dramaturgams?

Šiame spektaklyje dramaturgai yra patys jame dalyvaujantys žmonės, nes būtent iš jų pasakojimų kuriamas tekstas. Svarbu medžiagą pateikti ne buitine kalba, o paversti tam tikra forma. Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė dirbo su „Žalia pievele“, susiformavo tam tikra komanda.

 

Dėkoju už pokalbį.

Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.