DREAMLAND

  • Režisierius

    Mantas JANČIAUSKAS

  • Trukmė

    1 val. 15 min.

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2017 m. lapkričio 25 d.

  • N-12, spektaklis vyksta anglų, rusų ir farsi kalbomis. Lietuviški vertimai – titruose.

  • Pirkti bilietą

Apie

Vertėjas – Vytautas Matulevičius

78-ajame LNDT sezone spektaklis apie migraciją suskamba kaip sezono šūkio „Po tiesos mirties“ kamertonas. Juk vargu ar galima rasti temą, kuria šiandien Europoje, o ir Lietuvoje, manipuliuojama labiau nei „pabėgėlių krize“, siekiant pritraukti skaitytojus, gauti daugiau balsų ar įtvirtinti savo įvaizdį viešojoje erdvėje.

Lietuva, formaliai sutikusi su Europos Sąjungos kvotomis ir po truputį įsileisdama pabėgėlių šeimas, didžiosios jų dalies netenka iš karto po integracijos proceso. Nerasdami Lietuvoje darbo, jausdami visuomenės priešiškumą arba norėdami susijungti su Europoje išsibarsčiusiais šeimos nariais, šie žmonės sprunka iš šalies legaliai išsinuomotais autobusais arba nelegaliai, padedami kontrabandininkų.

Spektaklis „Dreamland“ prasidėjo kaip jaunos menininkų komandos reakcija į šią problemą. 2016 m. lapkričio mėnesį LNDT Studijoje pristatytas bendras Menų agentūros „Artscape“ ir LNDT dokumentinio teatro eskizas „Arrivals/Departures“ („Atvykimai/išvykimai“) buvo sudarytas iš meninio tyrimo Pabradės užsieniečių registracijos centre metu surinktos informacijos, Lietuvos ir užsienio internetinių straipsnių, politikų pasisakymų ir vaizdo įrašų.

Kūrėjams renkant medžiagą ir kalbantis su Lietuvoje gyvenančiais imigrantais paaiškėjo, kad vien politikos ir citatų spektaklyje neužteks. Nes jeigu tiesą vadiname mirusia, o mirties diagnoze laikome jos suskaldymą žiniasklaidos srauto veidrodžių karalystėje, tuomet ir teatriniai žaidimai šiuo srautu gali būti ne kas kita, tik interpretacijų atspindžiai. 

„Stereotipų nepakeis jokia žiniasklaida. Jei esi nusistatęs prieš musulmonus, toks ir liksi, kol neišvysi jų priešais save“, – sako viena „Dreamland“ dalyvių. Vis labiau stiprėja teatro, kaip gyvo susitikimo vietos, būtinybė. Galbūt būtent teatras gali tapti vieta, kur pasikeis žiniasklaidos galiai atsparūs stereotipai, o tiesa prisikels?  

Todėl į LNDT sceną vėl žengia ne aktorių įkūnyti personažai, o tikri žmonės. Šįkart – Lietuvoje gyvenantys imigrantai iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos. Kai kurie – pabėgėliai, kuriems prieglobstis Lietuvoje išsaugojo laisvę ar net gyvybę, kiti – ekonominiai, meilės migrantai, studentai. Beveik visi jie sako, kad neturi čia draugų. Praeiviai dažnai pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų su jais prasilenkti. Butų nuomotojai meta telefono ragelius išgirdę jų tautybę. Nepaisant to, šie žmonės dėkingi Dievui, Alachui ar likimui už tai, kad yra Lietuvoje, už lietingą mūsų rudenį ir ramų Nėries upės tekėjimą.        

Jie skirtingi, tačiau visus juos kai kas jungia: kiekvieno likimas, atvykus į Lietuvą, tapo paženklintas lūžiu, suintensyvinusiu praeitį, paskandinusiu ateitį nežinomybės migloje, o dabartį pavertusiu nesibaigiančia nesvarumo būsena. Būsena, kai vienu metu esi ir „čia“, ir „ten“. Arba nesi niekur.

Galbūt šią būseną pažįsta tie, kurie patys buvo emigravę. Galbūt ji artima negalintiems užsiimti tuo, kuo norėtų arba nerandantiems sau tinkamos veiklos. Gal tiems, kurie nemyli ar jaučiasi nemylimi. Tačiau stipriausiai žmogus ją jaučia tada, kai supranta, kad tai, kas palikta, negrįžtamai pasikeitė, ir kad grįžti tiesiog nebėra kur. Būtent šią būseną ir bando užčiuopti spektaklio kūrėjai. Ar įmanoma prie jos priprasti, su ja susigyventi? O gal iš jos išsivaduoti? Kur yra „Dreamland“ – svajonių šalis: ten, iš kur atvykta, čia, į kur atkeliauta? Žmogaus viduje? O gal ji išvis neegzistuoja?  

„Dreamland“ – tai spektaklis apie migraciją. Tik ne tą, kuri apibrėžiama žodynuose ir enciklopedijose, o tą, kurią patiriame kiekvienas. 

Spektaklio koprodiuseris: VšĮ menų agentūra Artscape

Spektaklio kūrybinė grupė dėkoja: Guodai Dusevičiūtei, Matui Grubliauskui, Elzei Gudavičiūtei, Nerijai Kasparienei, Raimondai Lebelionytei, Svetlanai Matulevičienei, Vytautui Matulevičiui, Gintautui Mažeikiui, Egdūnui Račiui, Mariui Repšiui, Vytautui Sinicai, Ilmai Skuodienei, Aistei Ulubey, Karoliui Žibui, LMTA pirmo kurso vaidybos studentams (kurso vadovas Oskaras Koršunovas).


Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Koncepcijos autoriai — Mantas JANČIAUSKAS, Agnė MATULEVIČIŪTĖ, Rimantas RIBAČIAUSKAS, Kristina SAVICKIENĖ
  • Teksto autoriai — Rimantas RIBAČIAUSKAS, Kristina SAVICKIENĖ
  • Režisierius — Mantas JANČIAUSKAS
  • Dailininkė — Lauryna LIEPAITĖ
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ
  • Vaizdo projekcijų autoriai — Aneta BUBLYTĖ, Aivaras LIGEIKA
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Vadybininkė — Giedrė PUTRAMENTAITĖ

Vaidina

Recenzijos

Apie grožį: dokumentiniai veidai // Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt 2017 12 04

Apie grožį: dokumentiniai veidai

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt 2017 12 04

Veidai spektaklyje „Dreamland“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Veidai spektaklyje „Dreamland“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žmogaus veidas yra galinga vizualinė kategorija. Veido užtenka, kad prasidėtų istorija. Šiandien teatre justi dokumentinių veidų pakilimas. Būtent veidų: tai konstruktai, apibrėžiantys dokumentinį žmogų per keletą jo gyvenimo istorijų, kaip kad veidas apibrėžia kūną. Nėra veiksmo plėtočių, nėra tarpusavio santykių, nėra charakterio linijų: yra veidų paradas, kuriame gali čiuopti šiandienos sociumo bruožus. Kalbant bendrai, šito sociumo veide vyrauja arba baimė savęs, arba baimė kitų; arba nevietinis gymis, arba netradicinė orientacija; arba bėgimas kur geriau, arba varymas iš namų, arba namų likvidavimas (nes kai kuriems namai - atominė elektrinė). Ir beveik visada, kaip kad veidams kitų veidų akivaizdoje įprasta, šitas didelis bendras veidas bando būti orus, pasitempęs ir nusiteikęs su visais susitaikyti. Tiesa, visais atvejais jis taip pat slepia vienokią ar kitokią šviesaus rytojaus viltį.

Dokumentika keičia suvokimo procesus: į dokumentinę medžiagą žiūri žmogiškesniu žvilgsniu ir atsagstytais kritiko marškiniais. Apie dokumentikos excuse'o konceptą stipriau susimąsčiau po Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“: tie keli Donbaso fronto veidai atperka visą filmą kamuojantį smegenų maudulį, o finalinis Roko (Mantas Jančiauskas) žvilgsnis pirmąkart per visą filmą išjudina kažkokią emociją. Bet šitas žvilgsnis jau paveiktas autentiško susitikimo su kariais - jų aplinkos, jų nuotaikos, jų karo šalčio, todėl irgi tarsi įdokumentintas. Štai čia ir susiduri su excuse'uok, gal filmo mašina ir silpnoka (naivoka / vienplanė / jokia), bet užtat kur atveža!

Mantas Jančiauskas, lietęs dokumentinį Donbaso sniegą, toliau ėmėsi autentiškų imigrantų istorijų spektaklyje „Dreamland“ (LNDT). Po Martino Crimpo „Laimės respublikoje“ skaitymų atrodė, kad šio kūrėjo režisūrinė kalba, nors struktūruota, tvarkinga, bet potencialiai gerokai karščiuojanti; tačiau „Dreamland“ skiriamosios savybės - ypatingas atsargumas, didžiulė pagarba autentiškoms patirtims ir savotiška režisūros tyla. Atrodo, kad spektaklio veidai visai nesujaudintų, būdami fikciniai. Bet čia vėl pasirodo pakitusi dokumentikos recepcija, ir vien tai, kad prieš tave stovintys žmonės pasakoja savo istorijas, jau trenkia per galvą. Nors, gerai pagalvojus, kas ten gali trenkti, jeigu iš esmės tai tėra vien... veidai ir tekstai? Didžiulį potencialą turintis jausminis tūris kol kas atrodo užblokuotas, ir imigrantų, o ypač karo pabėgėlių, tema, būdama tokia sunki ir dažnu atveju nešvari, scenoje virsta sterilia, sausa, ne jaučiančia, o tik kalbančia apie jausmus.

Didžiausią statiką, mano nuomone, kuria dramaturginių elementų tiražavimas: visą spektaklį galima suskirstyti į teminius klasterius (prisistatymas, skambučiai namiškiams, pasakojimai, kokia mano situacija, ką man reiškia Lietuva, ką man reiškia namai, kokia yra mano šeima, o kur dar mano pirmieji lietuviški žodžiai...), kiekvieno kurių metu po lygiai leidžiama pasisakyti visiems į Lietuvą iš Artimųjų rytų, Turkijos, Afganistano, Rusijos atvykusiems imigrantams. Regis, būtent tokia tvarkinga, lyg glazūruota dramaturgijos forma (teksto autoriai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė) ir sukuria prielaidą negalėjimui čia ir dabar atsiverti: ilgainiui apima jausmas, kad visą spektaklį visi tik laukia, ir laukia, ir laukia savo eilės pasisakyti. O kai savo eilės sulauki, viduje jau būni nusekęs, ir kraujas nebeplūsta, lieka lengva kraujo dulksna.

Toli gražu nekvestionuoju pačios dokumentinės medžiagos: tokia skaudi, gili, atvira teatro dokumentika veržiasi į realybės lauką ir iš tikrųjų paveikiai įrodinėja, jog baimė niekur nenuves; juk, cituojant Abdo Zein al Abedeen, įleidus jūrinę žuvį į upę, upė jūra nevirsta. Ryškiausią istoriją pasakoja Daniil Konstantinov, kurio gyvenimas balansuoja tarp drąsos kalbėti, gresiančio susidorojimo Rusijoje ir pasirinkimo, kas geriau - gimtų vietų kalėjimas ar nyki lietuviška emigracija. Daniil čia turi atspariausią odą ir iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs mažiausiai jautrus, bet visa jo pasakojimo linija - tokia prisotinta, kad jo veidas tampa erdve tam dreamland'o neįmanomumui, apie kurį kalba visi kiti (Feyzanur Önal, Abdo Zein al Abedeen, Zabi Ahmadi, Vsevolod Černozub). Galiausiai Daniil vienintelis prisipažįsta, kad Lietuva jam yra svetima, ir kad, nepaisant visko, jis nori namo.

Šį „noriu namo“ vaizdinį gražiausiai išreiškia turkės Feyzanur Önal figūra, mizanscenoje su Abdo Zein al Abedeen nusigręžusi ir nuo žiūrovo, ir nuo savo šešėlio (koks taiklus sutapimas), žvelgianti anapus, skendinti šviesos sraute. Spalvos, drabužiai, hidžabas, šviesa, kūnas ir veidas, kurio nematyti, išveda žiūrovą iš spektaklio laiko į vidinį, dokumentinį „noriu namo“ laiką, kuris eina tarsi vietoj, kol namai nepasiekiami. Apskritai Feyzanur Önal linija - pati nuoširdžiausia: ji primena amžiną vaiką, kuris amžinai traukia namų link, bet taip niekad ir nepareina.

Pernai metų „Sirenose“ rodytame spektaklyje „Švaros miestas“ (rež. Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris) koja kliuvo už parodomųjų švarinimo veiksmų buitiškai detalioje scenoje (tiesa, nurašyti spektaklio vėlgi neleido dokumentinio excuse'o veikimas - kokios svarbios savo autentiška patirtimi buvo tos moterys!). Šiuo požiūriu savo žanru, tematika ir net dramaturgine logika analogiškas „Dreamland“ kyla aukščiau kaip neturintis jokio bereikalingo gesto, jokio darymo vardan darymo. Kaip atrodo „Dreamland“ excuse'as? Taip, kad žiūrėdamas veikiau scenine kompozicija, nei spektakliu vadintiną kūrinį nepyksti, o iš meninio patyrimo pereini į susitikimo su žmogumi būseną.

Prisiminus dar lakoniškesnę veidų struktūrą, šį sezoną pristatytą Olgos Lapinos spektaklyje „Apie baimes“ (Valstybinis jaunimo teatras), ryškėja pagrindinis šio kūrinio laimėjimas - aiškiai atskirtos dokumentinių istorijų erdvės. Kiekviename kambaryje konkrečią baimę patiri ir ją išgyvenusį balsą girdi nuo pradžios iki galo, o galiausiai susitinki su vienu iš veidų, kalbančiu tau asmeniškai iš ekrano. Įdomus procesas vyksta tada, kai visoms šioms kalbančioms galvoms bandai kaip kūną prilipdyti buvusią baimės erdvę. Iš trumpų vaikystės istorijų pavyksta sukurti gana ryškius, nors tik pirštų galais jaučiamus psichologinius vaizdinius. Bet būtent vieno vaizdinio nenutrūkstamumas, o drauge - ir kruopščiai apgalvota jo režisūrinė tekstūra leidžia iš tiesų sukurti veidą, o ne veido šešėlį.

„Dreamland“ pasako daug daugiau ir įtaigiau, bet dokumentiniams kūnams pritrūksta aiškių tarpusavio takoskyrų. Gal todėl galiausiai spektaklio prisiminimas siejasi su bendra imigracijos kaip reiškinio, bet ne su imigrantų kaip individualybių, schema. Tai - nei gerai, nei blogai: kalba eina vien apie schemos sodrumą, apie skirtumą, kuriuo skiriasi miškas migloje ir miškas vidudienio saulėje. Nors, vaizdžiai pagalvojus, imigracija ir migla dera gal ir labiau nei pabėgėlis ir saulė.

Emigrantų / imigrantų tema įvairiose platformose nagrinėjama labai dažnai, ir mūsų sąmonėje jau nusistovėję priėjimo prie šios temos šablonai, kurių neišvengė ir patys „Dreamland“ kūrėjai. Kur kas paprasčiau įžvalgiai nagrinėti unikalų, neapkalbėtą arba nutylėtą objektą. Tokios užduoties pernai ėmėsi „Žalios pievelės“ komanda (LNDT; spektaklio dramaturgiją kartu su Jonu Terteliu ir Kristina Werner kūrė „Dreamland“ teksto autoriai). „Žalia pievelė“ buvo pirma dokumentinio teatro lauke Lietuvoje ir tapo matmeniu, su kuriuo lyginame visus naujus lietuviškus dokumentikos veidus - tik ne dėl to, kad buvo pirma, o dėl stebinančiai pilnakraujo rezultato. Spektaklis dokumentinių veidų parade rikiuojasi pirmoje linijoje kaip daugiagalvis slibinas, svarstantis savo paties baigtį ir į šitą svarstymą pajungiantis visą teatrinę savo kūno anatomiją. Kruopščiai sukomponuota dramaturgija slibiną daro dinamišką, įvairialypį, gyvastingą, pilną ir informacijos, ir jausmo. Branduolinės energetikos šešėlyje regime mažus, bet didelius žmones, kurie yra tokie žmogiški ne todėl, kad yra dokumentiniai, bet todėl, kad spektaklio erdvė jiems visapusiškai palanki, atvira, priimanti. Jonas Tertelis su komanda randa kompromisą tarp bendruomeniško kiemo jaukumo pojūčio ir šalto mistinio atominės elektrinės plotų gausmo. Labai taikliai šį keistą - ir šiltą, ir elektra purtantį - spektaklio įspūdį apibūdina sekvojos kankorėžio, kuris išsiskleidžia tik degdamas ugnyje, įvaizdis, apibrėžiantis naikinimo(si) siaubą ir grožį viename. Visiškai paprastais dramaturginiais ir režisūriniais judesiais žmogiškos kraujagyslės išvagoja slibino veidą ir suskliaudžia viską į pagarbą ir simpatiją žmonėms, kurių sceninės raiškos netobulumą pamiršti ne kaip excuse'ą, bet kaip šiuo atveju nieko nelemiančią spektaklio mikrosavybę.

„Dreamland“ „Žalios pievelės“ fone, beje, iškyla kaip ypač sukauptas, sutvardytas kūrinys:  čia veikiantys imigrantai teatro erdvėje jaučiasi gerokai santūriau, negu Visagino gyventojai. Tačiau šis santūrumas eliminuoja galimybę scenoje klestėti mėgėjų lygą primenančiam entuziazmui, kurio netrūksta „Žalioje pievelėje“.

Pabaigai - negaliu nepaminėti veido, nuo kurio prasidėjo mano mąstymas apie veidų dokumentiką teatre. Tai - Silvia Calderoni, spektaklyje „MDLSX“ (rež. Enrico Casagrande, Daniela Nicolò) iš autentiškos lytiškumo patirties kurianti visavertį, gyvą, tikrą ir drauge be galo teatrališką fejerverką, kuriame nėra jokių excuse'ų (!). Bet yra veidas, kurio kontūrus išsineši kaip karkasą, tinkamą konstruoti asmeniniam tolerancijos aparatui. Ir čia nėra ironijos: kol kas tai turbūt vienintelis dokumentinis spektaklis, taip giliai įsiveržęs į realybės pojūčius ir iš tiesų gerokai išplėtęs pritarimą mums visokiems, mums visokioms ir mūsų teisei turėti visokią lytį, tautybę, istoriją ir, kas be ko, veidą. Turbūt toks ir turėtų būti esminis teatro dokumentikos tikslas - gilinti mus supančios tikrovės griovį ir didinti plotus, į kuriuos priimame Žmones: su lytimi ir be lyties, iš Turkijos ir ne iš Turkijos, sapnuojančius branduolių dalijimąsi ir tikinčius, kad pasaulis prasidėjo nuo kankorėžio, gyvenančius baimėje ir tuos, kurių bijome patys.

 

Interviu

Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 38 (1232), 2017-11-17

Kai tenka bėgti į pasaulio kraštą

 

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, Nr. 38 (1232), 2017-11-17

Lapkričio 25 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks spektaklio „Dreamland“ premjera. Dramaturgai – Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisierius – Mantas Jančiauskas, dailininkė – Lauryna Liepaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autorė – Aneta Bublytė, 3D animacijos autorius – Aivaras Ligeika.

 

Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.
Mantas Jančiauskas. D. Matvejevo nuotr.

Kodėl nusprendėte imtis pabėgėlių temos? Ar Jums asmeniškai ši tema aktuali?

Kartais į pasiūlytas temas pats taip įninki, kad jos savaime tampa „tavo“. Prieš metus gavau pasiūlymą dalyvauti projekte Užsieniečių registracijos centre, sukūrėme eskizą, kuris buvo labiau apie pačią instituciją, nei apie ten atsidūrusius žmones. Stereotipinis pabėgėlių apibūdinimas – tai žmonės, bėgantys nuo karo. Neseniai pats buvau Ukrainoje ir mačiau, ką žmonės patiria karo akivaizdoje. (M. Jančiauskas filmavosi Šarūno Barto filme „Šerkšnas“, – D. Š.) Susiformavo papildomi kontekstai. Pabėgėliai įvairūs, vieni bėga nuo karo, kiti – ekonominiai ar politiniai bėgliai. Susidūrus su šia tema apima keistas jausmas: man – dvidešimt penkeri, o ėmiau jausti tektoninius pasaulio svyravimus. Nors Lietuvoje tema ne tokia aktuali, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Vokiečiai su pabėgėliais susiduria kasdien, registracijos centrų ten gerokai daugiau. Graikija, Makedonija dabar apskritai atsisakė priimti pabėgėlius, šiuo metu daugiau jų neįsileidžia. Įvyko didelis lūžis, kai Balkanų kelias buvo uždarytas. Lietuvoje mes tarsi to nejaučiame, bet, kita vertus, problema yra ne vien tik skaičiai, kuriuos skelbia žiniasklaida. Man atrodo, kad žmonės dažnai nusiteikę rasistiškai, nors nėra bendravę su pabėgėliais. Kai teko su jais pabendrauti, pamačiau ir supratau kultūrų skirtumus. Jie labai ryškūs. Vienas iš mūsų projekto dalyvių tiesiog išėjo, nes jam, matyt, nepatiko darbo metodai. Iš jų pusės taip pat pajutau tam tikrą rasizmą mano atžvilgiu. Man įdomu nagrinėti žmogų, atsigręžti į individą vengiant apibendrinimų, netaikant sankcijų ir suprasti, kaip žmogus jaučiasi tam tikroje situacijoje. Neabejoju, kad Ukraina man padarė didelę įtaką.

 

Kokias teatrines priemones naudojate kurdamas dokumentinį spektaklį? Kodėl į sceną kviečiate tikrus pabėgėlius?

Norėjosi išvengti stereotipų ir supaprastinimų. Pavyzdžiui, jie nemėgsta būti vadinami pabėgėliais. Jiems šis žodis jau yra tapęs keiksmažodžiu. Nesinorėjo ko nors primesti, kurti spektaklį apie sistemą, apie biurokratinį mechanizmą. Todėl reikėjo gyvų žmonių su savo istorijomis, kad jie patys galėtų jas pasakoti. Buvo nelengva rasti norinčių pasakoti apie save. Ilgai ieškojome, mums talkino net „Caritas“. Žvelgiant iš šalies migracija atrodo kaip ištisinis srautas, bet, kita vertus, tai kiekvieno atskiro žmogaus likimas. Be to, norėjosi išvengti politikos. Nes kuo tema politine ar socialine prasme aktualesnė, tuo labiau norisi ją nagrinėti kitaip, atrasti joje poezijos, universalumo, bendražmogiškų dalykų, nes tai atpažįstama kiekvienam.

Spektaklyje judi iš taško a į tašką b ir šį judėjimą gali pajusti nepakildamas iš vietos, tai vidinė kelionė. Bet turbūt judėjimas, priklausantis nuo daugybės aplinkybių, ypač kai tai vyksta ne tavo valia, šią būseną pastiprina. Neįsivaizduoju, ką reiškia būti išstumtam iš savo šalies ir prarasti prigimtinį dalyką – kalbą. Tai neatsiejama nuo kultūros.

Spektaklyje dalyvaus įvairūs žmonės: du politiniai pabėgėliai rusai, mergina iš Turkijos, afganistanietis ir libanietis. Visi labai skirtingi. Pavyzdžiui, vienas žmogus labai norėjo dalyvauti, bet negalėjo, nes buvo įsitikinęs, kad jeigu prabils taip, kaip norėtų, tai bus užmuštas.

 

Kodėl „Dreamland“?

Paklausiau vieno siro – labai protingo studento, prisidėjusio prie Sirijoje vykusių maištų, kuriam vieną dieną teko bėgti supratus, kad yra pasmerktas, – kaip jie vadina žemę, į kurią vyksta. Jis atsakė: „Dreamland“ („Svajonių šalis“). Tai tapo poetiniu simboliu. Įdomu, kad jie įsivaizduoja „Dreamlandą“ Vokietijoje, „kažkokioje“ Europoje, bet, kita vertus, yra prisirišę prie savo šalies, daugelis žmonių nori grįžti namo. Jie supranta, kad pateko į visiškai kitokią kultūrą, kad jiems reikia ilgo integracijos laiko, kad galėtų priprasti. Viena vertus, tai kryptis į Europą, kita vertus, tai veidrodis, atgręžtas į namus.

 

Ieškote poetinių priemonių, bet pasitelkiate „dokumentinį“ žmogų. Kodėl netinka aktoriai?

Tai būtų netikra.

 

Ar teatras tam per silpnas?

Nežinau. Tiesiog teatras yra labai kontekstualus. Ir temos yra labai kontekstualios. Pasirinkau dirbti su tikrais žmonėmis dėl to, kad nenoriu primesti interpretacijų. Jeigu mes dirbtume su aktoriais, tai būtų tiesiog neįtikinama.

 

Dar norėčiau grįžti prie karo anatomijos. Ar analizavote konkrečias tų žmonių situacijas? Ar viltis grįžti namo visiškai prarasta?

Pradėję darbą susitikinėjome su įvairiais žmonėmis, norėdami atsikratyti savo stereotipų. Nežinau, ar pavyko, bet sužinojome labai daug. Aš, pavyzdžiui, nemaniau, kad situacija Rusijoje dabar tokia baisi. Daug ką žinome tik iš žiniasklaidos. Spektaklyje dalyvaujantys rusų opozicionieriai Daniilas ir Seva, kurie ilgą laiką priešinosi Putino režimui, padeda susidaryti gana tikslų įspūdį. Vienas iš jų, Daniilas, buvo apkaltintas žmogžudyste. Vieną dieną milicija jį suėmė, panašiai kaip Kirilą Serebrennikovą. Jis išsėdėjo kalėjime trejus metus ir tik dėl netikėto alibi buvo paleistas. Iš žiniasklaidos galime susidaryti įspūdį apie Rusiją, bet apie tokius politinius nusikaltimus aš iki šiol nežinojau.

Kiekviena šalis tarytum pripratusi prie savo „karmos“. Rusija – prie savo despotijos, kuri tęsiasi nuo neatmenamų laikų. Jie neturi demokratijos sampratos, nes karta iš kartos gyvena po kažkokiu Damoklo kardu. Ten nesusiformavo demokratinė sąmonė, todėl netgi dabar daugelis žmonių palaiko ir myli Putiną.

 

Ar Jums svarbios Jūsų mokytojo Gintaro Varno meninės idėjos, kurias jis garsiai ir griežtai reiškia?

Nori nenori, įtaką jauti. Ypač ji ryški studijų metais. Kai turi mokytoją, kuris tave prižiūri, nėra tau abejingas, tave formuoja. Bet „savo kelio“ pajautimas taip pat yra labai svarbus. Manau, kad studijų metais mes daugiau mokėmės amato, režisūrinės struktūros, temų įvaldymo. Įtaką daro ne tik meniniai metodai, bet ir mokytojo asmenybė, jo autoritetas. Gintarą Varną labai gerbiu, nes jis išmokė maksimalaus atsidavimo. Jeigu ką nors darai, privalai atiduoti visą „kraują“.

 

Koks vaidmuo spektaklyje „Dreamland“ teko dramaturgams?

Šiame spektaklyje dramaturgai yra patys jame dalyvaujantys žmonės, nes būtent iš jų pasakojimų kuriamas tekstas. Svarbu medžiagą pateikti ne buitine kalba, o paversti tam tikra forma. Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė dirbo su „Žalia pievele“, susiformavo tam tikra komanda.

 

Dėkoju už pokalbį.

Daiva Šabasevičienė

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2018 m. lapkričio 28 d. 23:22 / Giedre

Aktualu.Jautru.Verciantis ilgai mastyt kodel taip...Aciu labai .

2017 m. lapkričio 28 d. 10:21 / Marytė

Jautrus, neilgas spektaklis, įdomi ir aktuali tema. Džiugu, kad toks atsirado, labai džiaugėmės pamatę.