Ingmar Bergman. INTYMŪS POKALBIAI

  • Spektaklis

    Ingmar Bergman. INTYMŪS POKALBIAI

  • Režisierius

    Vytautas RUMŠAS

  • Trukmė

    2 val. 30 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2016 m. vasario 13 d.

  • N-14

  • Pirkti bilietą

Apie

Iš švedų kalbos išvertė Zita MAŽEIKAITĖ

Spektaklis sukurtas pagal garsaus švedų rašytojo, įtakingo teatro ir kino režisieriaus to paties pavadinimo knygą, kurios pagrindą sudaro rašytojo tėvų gyvenimo istorija. Tai pasakojimas apie aistras, kurios per „intymius pokalbius“ sukelia herojams Anai ir Henrikui gyvenimo katastrofą. Tai „keistas švedų meilės romanas“, kuriame kiekvienas gali atpažinti daugelį dalykų, minčių iš savo gyvenimo, patikrinti savo požiūrį į tiesą ir melą, išpažinties paslaptį.

Nelaimingai ištekėjusi Ana dėdei Jokūbui, savo religiniam vadovui, prisipažįsta padariusi vieną iš didžiųjų nuodėmių: ji pamilo teologijos studentą ir buvo neištikima savo vyrui. Tikėjimo sergėtojas pasirinkimo nepalieka. Ji turinti tuoj pat pasakyti vyrui apie neištikimybę ir nutraukti santykius su meilužiu, nesvarbu, kad myli jį besąlygiškai. Tai tikinčiosios pareiga Dievui, savo artimui ir sau. Pirmą kartą pamilusi Ana nejaučia kaltės dėl draudžiamo ryšio. Bet kodėl tuomet verkia, žiūrėdama į akis žmogui, kuris visą gyvenimą klausė jos intymiausių išpažinčių ir davė tai, ko joks kitas vyras nesugebėjo – nuoširdžios draugystės pilnatvę? Ingmaras Bergmanas šį kūrinį rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais ir jame negailestingai interpretuoja savo tėvų istoriją, į juos žvelgdamas atviru tiriančiojo žvilgsniu, nepalikdamas vietos idealizacijai. 

***

Ingmaras Bergmanas – žymus švedų rašytojas, teatro spektaklių bei filmų režisierius, padaręs stiprią įtaką šiuolaikinei kinematografijai. Režisierius gimė 1918 m. liepos 14 d. Upsaloje (Švedija). Jo tėvas buvo evangelikų kunigas, tad Bergmanas augo apsuptas religijos. Bergmanas teigė, kad augdamas tokioje aplinkoje, jis tikėjimą Dievu prarado, būdamas aštuonerių. Panašiu metu jis susidomėjo teatru. Būdamas 9 metų, savo alavinių kareivėlių kolekciją Bergmanas iškeitė į žibintuvėlį, ir žaisdamas juo, sukūrė šešėlių ir lėlių teatrą, kuriame pats atlikdavo visus vaidmenis. Vėliau jis ėmėsi vadovauti vaikų teatrui.

Devyniskart „Oskaro“ premijai nominuotas ir vieną kartą ja apdovanotas I. Bergmanas interviu švedų televizijos kanalui SVT kartą yra sakęs, jog „sugebėjo išstumti už normalumo ribų tiek kiną, tiek ir patį save“. Tačiau nuo to laiko, kai gavo pagrindinį prizą Kanuose už „Šypsenas vasaros naktį“ (1956 m.), šlovė, jo žodžiais, reiškė, kad „niekas jau negalėjo jo kritikuoti sąžiningai.“

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Inscenizacijos autorius ir režisierius — Vytautas RUMŠAS
  • Dailininkė — Virginija IDZELYTĖ
  • Kompozitorius — Antanas KUČINSKAS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Interviu

Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“ // Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2016-02-07

Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“

Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2016-02-07

 

Adrija Čepaitė, Ramunė Skardžiūnaitė ir Vytautas Rumšas repetuoja „Intymius pokalbius“. Vytauto Rumšo (jaunesniojo) nuotrauka„Pirmą kartą perskaitęs knygą „Intymūs pokalbiai“, buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie pastatymą. Šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, jame nėra jokio melo“, - kalbėjo Vytautas Rumšas, dabar repetuojantis spektaklį pagal šį Ingmaro Bergmano romaną.„Intymių pokalbių“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyksvasario 13 d. Lietuvai garsusis švedų režisierius buvo gerai žinomas kelis dešimtmečius, bet šiandien jo kūryba rečiau pasiekia meno gerbėjus. „Intymūs pokalbiai“, kuriuos režisuoja Vytautas Rumšas - antrasis Bergmano kūrybos pastatymas LNDT (1994 m. Jonas Vaitkus buvo pastatęs „Personą“). Romanas „Intymūs pokalbiai“ remiasi Ingmaro Bergmano tėvų gyvenimo istorija. Kūrinį iš švedų kalbos išvertė Zita Mažeikaitė. Spektaklyje vaidins Adrija Čepaitė, Remigijus Bučius, Ramutis Rimeikis, Ramunė Skardžiūnaitė, Dalia Storyk, dailininkė - Virginija Idzelytė, kompozitorius - Antanas Kučinskas.

Apie „Intymius pokalbius“ kalbėjomės su inscenizacijos autoriumi ir režisieriumi Vytautu Rumšu.

1997-aisiais, švenčiant Kanų festivalio 50-metį, Ingmarui Bergmanui buvo skirta „Palmių palmė“, tarsi įvertinant ypatingą šio režisieriaus viršenybę. Tačiau jis neatvyko apdovanojimo atsiimti. Bergmanas pompastiškus renginius laikė tuštybe. Jūs priklausote tai menininkų kartai, kuri taip pat neleidžia lengvabūdiškai „žaisti“ teatru. Kita vertus, imtis Bergmano yra didžiulė rizika. 

Perskaitęs „Intymius pokalbius“, iš karto sėdau rašyti inscenizacijos, intuityviai braukydamas tai, ko man nereikės. Apie pastatymą dar negalvojau, todėl šis darbas stalčiuje pragulėjo apie septynerius metus. Tai buvo ne inscenizacija, o tam tikras kūrinio „pilotas“. Darbas vyko karštai. Dirbant pauzių nebuvo. Manau, kad tai ir yra didžiausias Bergmano poveikis.

Nors Bergmanas tarytum ir daugžodžiauja, jo kalbėjimas prasmingas, šviesus, vertingas. 

Ar ne baisu įkristi į realistinį dialogų nuobodulį?

Tai priklausys nuo žodžių įprasminimo. Kiek aktoriai tariamus žodžius įprasmins, tiek jie taps kūnu. Paradoksas: Bergmanas reikalauja ir loginio aiškumo, ir metafizinės pajautos, dėl to labai svarbus tampa aktorius.

Bus erdvėje vieta, atskirta nuo buitinės realybės. Tam ir muzikos pasaulis priklausys. Aišku, svarbiausiu transliuotoju išlieka aktorius, nuo kurio suvokimo priklausys ir didžioji spektaklio prasmė.

Progresuojanti (ar regresuojanti) žmonija šiandien nieko nebedangsto. Ką šiandien reiškia „intymūs pokalbiai“? Atrodo, kad jie kol kas egzistuoja.

Kiekvienas žmogus siekia intymių pokalbių, bet tuo pačiu ir prisibijo kalbėti intymiai. Intymumas yra labai sudėtingas dalykas, nes tai - asmeniška. Žmogus turi arba nuoširdžiai kalbėti, arba tylėti. Dažniausiai žmonės kalbasi paviršiumi. Žmonės saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip besielgdami žmonės ir praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra. 

Jerzy Grotowskis pripažino, kad „svarbiausia teatre yra ne aktoriaus gabumai, talentas, o jo žmogiškasis pasiruošimas“. Kokios savybės Jums buvo svarbios pasirenkant šio spektaklio aktorius

Kai kalbiesi su žmogumi, pirmiausia pastebi ne intelektualinį jo pasiruošimą, o žmogiškąsias savybes. Visa teatrinė kūryba ant to pastatyta. Bendraudami mes neakivaizdžiai siekiame vienas kitą kilstelti aukštyn. Ir tai yra labai svarbu. Trupėje siekiau šio susiklausymo.  

Bergmanas į savo repeticijų erdves pašalinių neįsileisdavo tol, kol nepereidavo į sceną. Jo manymu, aktoriai ima vaidinti anksčiau laiko. Jūs elgiatės taip pat. Kodėl?

Todėl, kad kiekvienam aktoriui „įsijungia“ programa „atiduoti“. Režisieriai dažniau įsileidžia, nes jie ne aktoriai, jie iki galo nesupranta būsenų, kurias reikia pereiti aktoriams. Kol aktorius iki galo nebūna suformavęs savo personažo šerdies, geriau žiūrovų, stebėtojų neįsileisti. Jie tiesiog trukdo tam procesui. Bet koks naujai atėjęs žmogus aktoriui ne tuščia vieta, dėl to jis pradeda vaidinti anksčiau laiko, o tai nėra gerai.

Viename savo interviu Bergmanas pripažino, kad sudėtingoms pjesėms (turėjo omenyje Henriko Ibseno dramas) režisierius reikalingas, o paprastoms - tik patyrę aktoriai. Retai kada režisieriai palankiai kalba apie aktorinę režisūrą.

Aktorius gali režisuoti tuomet, kai juo pasitiki tame spektaklyje vaidinantys aktoriai. Kiekviename spektaklyje reikalingas vėliavnešys. „Intymių pokalbių“ atveju kyla noras „lįsti“ į medžiagą kuo giliau. Aktoriams tai labai įdomu. Egzistuoja begalė variantų, kurie galėtų būti, statant šią medžiagą, ir mes juos bandome. Bergmano tikslumas ir teisingumas leidžia būti įvairiai dėliojamas. Šiandien jį statydamas, prisimenu „Hamletą“ (Eimunto Nekrošiaus 1997 m. pastatymas - D. Š.). Kiekvieną kartą eidavau į šį spektaklį kaip į atradimą, kiekvieną kartą siekiau vis giliau ir giliau atskleisti savo Klaudijų. Ir galo krašto nebuvo matyt.

Kaip įmanoma išlaviruoti tarp kino ir teatro? Skaitydamas Bergmaną nuolat junti jo kaip kino režisieriaus žvilgsnį.

Ir aš skaitydamas kiaurai mačiau filmą. Bet kūrinyje daug vietų, kurios puikiai pasiduoda teatrinei kalbai. Pirmiausia tai yra garsai. Taip labai svarbūs kadrų išdidinimai, artimi planai. Teatre juk taip pat egzistuoja „artimas planas“. Bergmanas mizanscenas vadino choreografija. Ir tai dėl grakštumo, kuris jam visada buvo labai svarbus. Man taip pat tai yra svarbu. Niekada teatre nemėgau „suveltų“ dalykų, o tikslumui reikia laiko.

Bergmanas labai paprastai įvardino teatro esmę: „Jeigu scenoje gyvybė, reiškia, spektaklis naujas, nes jį vaidina ir žiūri skirtingi žmonės.“ Kita vertus, teatras tarytum visą laiką reikalauja naujumo.

Teatre mintis galime skaičiuoti metrais, šuoliuoti mizanscenomis, bet man asmeniškai įdomus tik toks teatras, kuriame mintis skaičiuojama milimetrais. Svarbu visa tai paversti regimu. Vien dėl to aš visiškai pasitikiu aktoriais. Man nerūpi sudėtingiausios dekoracijos, orkestrai, o tik aktoriai. Dailininkę Virginiją Idzelytę taip pat pasikviečiau dėl Dekalogo. Man svarbu, ką išpažįsta žmonės, su kuriais reikia dirbti.   

Bergmanas menininkų nelaikė visuomenės pranašais („Ir tegul jie neįsivaizduoja, kad tokie yra. Realybė sprunka nuo menininkų, nuo jų politinių nuojautų“). Kaip Jūs suprantate menininko situaciją?

Menininkus dažnai apima tuštybė, puikybė, ir tokiu būdu jie tolsta nuo savęs. Aš norėčiau, kad viska išorinė aplinka būtų išjungta. Visą informaciją, visas idėjas galima pasiimti iš salės. Jeigu žmonės klauso, jų reakcija išduoda tai, kas yra svarbu, kokios temos ir kokio turinio spektakliai jiems reikalingi. 

Kartais tenka stebėti, kaip jauni teatro kūrėjai nori šokti, lėkti, ieškoti, bet apsuka ratą ir, žiūrėk, sugrįžta į tą pačią vietą. Svarbiausia turėti vertybes, kurios padės realybėje nujausti tai, kas vyksta. Juk dažnai nuojautas „pranašauja“ tie, kurių žmogiškasis turinys nėra stiprus. Menininkai turėtų „eiti“ ne prieš ką nors, o už ką nors. 

Ingmaro Bergmano kūryba apima visa tai, kas geriausia ir įdomiausia XX a. 

Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“. Jis reikalingas kaip vanduo. Siekdami per Bergmaną kalbėti apie žmogui sudėtingiausią dalyką - išpažintį, tikimės tapti reikalingi šiandienos žiūrovui. 

 

Adrija Čepaitė: personažas už tave atviresnis // Aušra Pociūtė, menufaktura.lt, 2016-01-26

Adrija Čepaitė: personažas už tave atviresnis 

Aušra Pociūtė, menufaktura.lt, 2016-01-26

Adrija Čepaitė „Versmių“ skaityme „Džuljetos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Naujausioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje, kurią pagal Ingmaro Bergmano romaną „Intymūs pokalbiai“ režisuoja Vytautas Rumšas, pagrindinį vaidmenį kuria LNDT trupės aktorė Adrija Čepaitė. Jai tai - savotiškas sugrįžimas prie pagrindinio vaidmens po Ninos personažo Rimo Tumino „Maskarade“. Aktorė sako, jaudulio nejaučianti, nes bėgant metams visi iššūkiai yra malonumas, be to, ir galvoti apie jį nėra kada - aktorė turi daug kitų veiklų: jau dvidešimtus metus dėsto scenos kalbą ir aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, veda retorikos mokymus įmonių vadovams, verčia Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklius silpnaregiams, vaidina ne tik teatre, bet ir televizijoje. Spektaklyje „Intymūs pokalbiai“, kurio premjera įvyks vasario 13 d., Adrija Čepaitė vaidins meilės ieškančią Aną, kuri išduoda savo vyrą. Ana ryžtasi apie romaną papasakoti nuo vaikystės jos išpažinčių klausiusiam dėdei kunigui Jakobui. Šis išeities nepalieka - liepia prisipažinti sutuoktiniui. 

Ar tai pirmasis Jūsų susitikimas su Švedijos kino ir teatro režisieriaus, scenaristo ir rašytojo Ingmaro Bergmano kūryba?

Neteko niekad vaidinti spektaklyje pagal Bergmano kūrybą, bet jo filmus esu mačiusi ne kartą. Per gyvenimą mano santykis su Bergmanu labai keitėsi. Pirmą kartą jo filmus pamačiau būdama 19 metų, o dabar prieš „Intymių pokalbių“ repeticijas dar kartą peržvelgiau. Viskas pasirodė visiškai priešingai nei jaunystėje. Tada Bergmanas atrodė labai rūstus, žiaurus, jo ypatingas dėmesys seksualumui ir šiaurietiškai erotikai, santykių nepakantumas ir atvirumas man rodėsi labai žiauru, o dabar manau, kad tai elementaru, suvokiama, labai tikslu, neprigalvota. Jaunystėje galvojau, kad taip būna tik Bergmano pasaulyje, dabar matau, kad visi išgyvename tą patį: tuos pačius skausmus, netektis, atradimus. Bergmanas tikriausiai buvo labai išmintingas žmogus.

„Intymūs pokalbiai“ - labai brandus kūrinys. Šiuo metu teatre ir pati kurdama, ir dirbdama su studentais susiduriu su šiuolaikine medžiaga. Joje pasigendi gelmės, esmės, vadinamųjų tiesų, o Bergmanas visa tai turi. Klasika yra klasika. Kiekvieno aktoriaus svajonė - vaidinti klasiką. Pernai viename „Versmių“ skaityme, kur aštuonios Lietuvos dramos teatro aktorės pasakojome apie aktorės profesiją, visos kolegės sakė, kad pasiilgo klasikos. Pasiilgo todėl, kad tuose kūriniuose yra ko ieškoti, apie ką mąstyti, yra dėl ko dirbti.

Manau, kad „Intymūs pokalbiai“ bus labai plačiai auditorijai. Juk santykių problemos susijusios su kiekvienu. Jaunystės meilės ir išgyvenimai, atsimenu, tokie aštrūs ir skausmingi. Kuo daugiau metų išgyvenu, tuo labiau pasiilgstu to jausmo aštrumo. Meilės trūkumas kelia visas problemas. Kai trūksta meilės, viskas ima griūti.

Kokia bus Ana?

Žinokit, nežinau ir sau stengiuosi tiksliai neįvardinti, kol dar spektaklis nebaigtas, nes kartais būna, kad repetuojant nedideli skirtumai, koks naujas mažas vidinis judesys viską pakeičia. Toks jau tas vaidmens kūrybos procesas. Kaip sakė vienas mano kolega: „Kai atsirado muzika, tai ir vaidmuo atsirado!“. Aš pati kažkada tik kai užsidėjau spektaklio batus, supratau, kur vaidmens esmė, kur viskas paslėpta. Žinau tik, kad yra trys dalykai, kurie labai svarbūs Anai - tiesa, laisvė ir meilė. Tiesa - viena iš ryškiausių.

Ar Ana panaši į Jus?

Visos moterys kažkuo panašios. Drąsiai galėčiau save įsivaizduoti jos vietoje. Gal pasielgčiau kitaip, kai kuriuos dalykus daryčiau kitaip, bet tai, ką ji daro, man yra suvokiama. Ir kiekvienai moteriai suvokiama. Repetuodami susiduriame su vyrų ir moterų požiūrių skirtumais. Būna, kad Vytas (režisierius Vytautas Rumšas - Red.) sako: „Moterys taip nesielgia“, aš prieštarauju: „Elgiasi“. Pasidaro akivaizdu, kad vyrai moteris mato iš savo bokšto.

Kaip sekasi dirbti su režisieriumi, kuris yra Jūsų kolega aktorius? Ar paprasčiau?

Labai sureikšminama, kad aktorius režisuoja. Mane tai visada stebina. Tiek daug yra dirigentų, kurie yra smuikininkai. Dažnai net solistai, bet dėl to niekam nekyla klausimų. Niekas nesistebi, kad režisierius yra puikus aktorius. O jei aktorius imasi režisuoti, visiems kyla klausimų. Pradėkime nuo to, kad Vytauto Rumšo režisūrinė patirtis yra labai didelė. Gal tai ir pirmas jo kaip režisieriaus darbas teatre, tačiau jis yra sukūręs daugybę spektaklių po atviru dangumi, ir aš pati esu daug kartų juose vaidinusi. Antra, Vytautas Rumšas yra perėjęs puikią režisūrinę mokyklą, nes dirbo su geriausiais mūsų režisieriais, ir jei aktorius išmintingas - jis daug išmoksta. Per „Intymių pokalbių“ repeticijas Vytas man sako: „Aš kaip aktorius suprantu, kad tai yra labai sudėtinga padaryti, žinau, kad tai žiauru, ko prašau, bet tu pamėgink“. Manau, tai didelis pliusas, kad jis mąsto kaip aktorius. Galvoja, ne tik ko nori scenoje, bet ir kaip aktoriai turės tai įgyvendinti.

„Intymių pokalbių“ kūrėjai - tikriausiai puikiai „susigrojusi“ komanda? Visi, išskyrus Dalią Storyk, esate ilgamečiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės nariai, puikiai vienas kitą pažįstate?

Su Ramune Skardžiūnaite ir Remigijumi Bučiumi mes draugai, bendraujame šeimomis. Dalia Storyk - irgi mano bičiulė. Bendraujam ne tik teatre, bet ir gyvenime. Nereikėjo pažindintis pradėjus dirbti, ir tai yra gerai kuriant spektaklį.

Esate sakiusi, kad „geras režisierius yra tas, kuris atskleidžia aktorių, ir visi aktoriai siekia dirbti pas tokį režisierių, jis supažindina tave su pačiu tavimi ir tai yra skausminga“. Ar vis dar taip manote?

Taip, tai vis dar galioja. Yra daugybė dalykų, kurių sau nedrįstame pripažinti. Dauguma žmonių siekia prieš save atrodyti geriau, gražiau. Tarp kitko, psichologų įrodyta, kad žmogus veidrodyje save mato gražesnį, jaunesnį ir lieknesnį nei yra iš tiesų. Žmogaus prigimtyje - siekis pateisinti save. Repetuodamas personažą, jo poelgius dažnai lygini su savimi ir supranti, kad gyvenime vengi prisipažinti kai kuriuos dalykus, vengi aštrių kampų, nes esi bailys, nesiimi spręsti problemų, žinai, kad skaudės... Bėgi nuo tiesos. Repetuodamas supranti, kad personažas už tave drąsesnis, stipresnis, atviresnis. Nebūtinai tik Ana, bet ir daugelis veikėjų. Tada kyla mintis: gal ir man reikia keistis? Personažai mus tikrai keičia. 

O Jums šis spektaklis ir Ana - tai lyg sugrįžimas prie pagrindinio vaidmens po Ninos Rimo Tumino režisuotame Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Maskaradas“? Ar prieš premjerą jaučiate nerimą? O gal priešingai - džiaugsmą?

Koks gėris nugyventi pusę gyvenimo! Baimės išnyksta, į iššūkius pradedi žiūrėti kaip į malonumą. Nebėra noro kažką nustebinti ar priblokšti, atkreipti dėmesį į save. Viskas įgauna kitas prasmes. Kalbu ne  apie sėkmę ar nesėkmę, kalbu apie patirtį. Ar ji kam nors bus svarbi, įdomi, ar atsakys į asmeninį klausimą? Tarkim, po spektaklio „Maskaradas“, kur vaidinu Niną, berods trečiame sezone gavau vienos moters laišką. Ji rašė, kad pamačiusi spektaklį, nusprendė nesižudyti. Pasakojo, kad bilietą į spektaklį gavo dovanų ir iš pradžių nenorėjo eiti, bet visgi atėjo, o pažiūrėjusi spektaklį, pasakė: „Ne, aš gyvensiu“, nors buvo tvirtai apsisprendusi pasitraukti iš gyvenimo. Jos sūnus sirgo vėžiu, avarijoje staiga žuvo vyras, tad palaidojusi sūnų, planavo išeiti ir pati. Ji rašė, kad yra labai dėkinga. Neįvardino: man ar Tuminui... Ir tada galvoji, štai toks vienas atvejis per visą gyvenimą turbūt vertas aktorinės karjeros. Jeigu tai tiesa, ką ji rašė, - tai jau labai daug.

Jūs labai užimta - vaidinate teatre, televizijoje, dėstote LMTA, įmonių vadovus, advokatus mokote retorikos, teatre vertėjaujate per spektaklius silpnaregiams. Kuri veikla Jums svarbiausia?

Visos tos veiklos - baisiai geras būdas perprogramuoti smegenis. Aš toks žmogus, kad vienu metu galiu veikti daug dalykų. Kai rinkausi profesiją norėjau būti psichologė, archeologė, balerina, žodžiu, kuo tik nori... Man atrodė, kad aš iš tiesų galiu daryti viską vienu metu. Labai džiaugiuosi, kai turiu mokymus. Jie paprastai vyksta vieną dvi dienas. Per tą laiką atiduoti tiek energijos, tarsi dirbtum tiesioginiame eteryje. Grįžusi namo aš net kalbėti negaliu, negaliu nieko daryti.

Vienoki mokymai yra advokatūrai, visai kitaip bus versle, dar kiti mokymai bus dirbant su europiniais projektais, startuolių pitchai, kurie yra itin specifiniai, nes žmogus turi pasiruošti tokią kalbą, kad per tris minutes, sudomintų galimą investuotoją, parduotų savo produktą, ir jie vyksta tik anglų kalba. Mokau įvairių dalykų. Dar daug metų dirbau su Britų taryba. Kiekvieniems mokymams reikia ruoštis atskirai. Akademijoje yra kiti reikalai.

Ar norite pasakyti, kad lengviau dirbti su studentais?

Visiškai ne. Daug gyvenime pasiekę žmonės yra labai geri mokiniai. Kartais manęs klausia: „Oi, tu dirbti su tokio aukšto lygio vadovais, turbūt labai sunku?“,  „Ne, labai lengva“ - atsakau, nes tie žmonės turi puikų išsilavinimą ir moka mokytis. Ir nori. Mokosi greitai, daug greičiau nei studentai, nes jie už tai moka. Turi puikų humoro jausmą, su jais labai linksma. Tai labai produktyvus darbas, todėl ir sakau, kad tai tas pats, lyg filmuotumeisi tiesioginiame eteryje.

O dėl studentų... Neturiu tokių, kurie nenori mokytis. Labai džiaugiuosi savo mokiniais ir jų pasiekimais. Džiugu, kad jau trečius metus pasibaigus mano programai, jie patys rašo prašymus ją pratęsti.

Jūs daug keliaujate, stažuojatės užsienyje, važiuojate į įvairius kursus, stengiatės vis tobulėti profesinėje srityje.

Na taip, paprastai pati susirandu, kur norėčiau nuvažiuoti. Lankydamasi tarptautiniuose forumuose, konferencijose susipažįstu su įvairiausiais Europos ir pasaulio pedagogais. Per tą pažinčių tinklą gauni geriausią informaciją, kas kur vyksta, kur važiuoti. Tai didelė vertybė. Gal iš čia ir mano pedagoginė sėkmė, nes turiu šiek tiek kitokį požiūrį, koks turi būti studentas, koks turi būti jo ir pedagogo santykis, į ką turi būti kreipiami patys didžiausi akcentai. Pas mus svarbiausia suteikti studentui profesinių žinių, o užsienyje - išmokyti studentą ieškoti, klysti, rizikuoti, kurti tai, ko niekas nedarė. Kartais ir pati nežinai, pavyks jam ar ne, išvis ar tai įmanoma? Užsienyje vertinamas studentų kūrybiškumas, o pas mus šiek tiek likusi sovietinės mokyklos įtaka.

O jums malonu, kai studentai ateina pažiūrėti, kaip Jūs vaidinate spektaklyje?

Taip, malonu.

Ar truputį pasitempiate?

Neįmanoma repetuoti puse kojos, neįmanoma vaidinti „kaip nors“. Mes su antro kurso režisūros studentais sukūrėme spektaklį Balkono teatre ir jį nuolat rodome. Kai vaidina studentai, mane net pykina iš jaudulio. Tada galvoju: vargšai režisieriai, kaip man jų gaila, ką jie turi išgyventi, kai tiesiog stovi salėje ir nieko negali padaryti. Kita vertus, matai, kaip studentai auga, keičiasi, kaip viskas gerėja, atsiskleidžia. Tai didelis džiaugsmas, didelis pasitenkinimas matyti savo vaikus scenoje, didžiuotis jais. Atrodo, kad pats tai padarai. Studentai, jų meilė ir santykiai su jais yra didelis džiaugsmas.

Iš jų galima be galo daug išmokti. Aš pirmiausiai mokausi tolerancijos. Mano karta žiauriai nepakanti. Fobiška, homofobiška. Ir aš būčiau melagė, jei sakyčiau, kad to neturiu. Būdama su jais, jaučiu kaip pati gerėju. Mano karta nėra tokia gera, jaunimas daug geresnis už mus. Daug protingesnis, išmintingesnis.

***

Spektaklio „Intymūs pokalbiai“ (rež. Vytautas Rumšas) premjera įvyks vasario 13, 14 d. 16 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje (įėjimas iš Odminių g.)

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. gruodžio 10 d. 10:19 / Gerda

Išskyrus puikią Dalios Storyk vaidybą, spektaklis visomis prasmėmis yra klaikiai žemo meninio lygio. Norėjosi staugti iš gėdos, kad tai rodoma NACIONALINIAME (!) teatre. "Menų faktūros" tinklapyje yra pakankamai profesionaliai ir objektyviai sukalta recenzija, Pasiskaitykite.

2016 m. lapkričio 24 d. 22:03 / Justea

Labai auksto lygio spektaklis! Teatras is didziosios raides!!! Kiekvienas zodis isgludintas, sakiniai..akimirkos....atrodo, kad pats dalyvautum scenoje kartu su aktoriais! Didelis dekui uz nuostabu vaidinima!!!

2016 m. lapkričio 23 d. 09:01 / Aušra

Seniai buvau tokiame spektaklyje... jeigu žiūrovas verkia, tai reiškia, kad paliesta jo siela. Tuo viskas ir pasakyta...Labai ačiū.

daugiau