KOSMOSAS+

  • Spektaklis

    KOSMOSAS+

  • Režisierius

    Kirsten DEHLHOLM

  • Trukmė

    1 val. 20 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2014 m. kovo 21 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

◊ 2014 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias teatras vaikams ir jaunimui – „Kosmosas+“

Didysis sprogimas šeimai – spektaklis apie Visatos stebuklus

Spektaklis „Kosmosas+“ yra skirtas jaunimui nuo 9 metų amžiaus ir visiems įgimto smalsumo nepraradusiems suaugusiems. Tai vaizdinga ir įvairių žiūrovų fantaziją budinanti kosminė kelionė. Ją kuria danų režisierė, grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja ir viena ryškiausių šiuolaikinio Europos teatro vizionierių Kirsten Dehlholm.

„Hotel Pro Forma“ spektakliai ir performansai rodomi teatruose bei muziejuose, miestų aikštėse, kitose kultūrinėse erdvėse visame pasaulyje – nuo JAV iki Singapūro. Visi spektakliai kuriami menų sintezės pagrindu – scenoje susilieja vizualiųjų menų, architektūros, muzikos, kino, literatūros, mokslo išraiškos.

Netikėtų derinių yra kupinas ir „Kosmosas+“. Režisierė K. Dehlholm kartu su gausia įvairių sričių specialistų komanda per kosminę kelionę ieško atsakymų į klausimus apie  didingą ir paslapčių kupiną visatą. „Kas yra už visatos ribų?“, „Ar tamsioji energija turi sunkio jėgą?“, „Kas yra supernova?“, „O kas baltoji nykštukė?“, „Ar mes visi tikrai esame žvaigždžių dulkės?“, „Ar galima verkti kosmose?“. Kūrybinę spektaklio komandą be režisierės sudaro teorinės fizikos specialistas, ypač visata besidomintis vaizdų dizaineris, vaizdo menininkė, operatorė, šiam spektakliui muziką kuriantys bei gyvai ją atliksiantys elektroninės muzikos didžėjai, skirtingi dramaturgai, radijo bangomis valdomų mažųjų skraidyklių su įmontuotomis kameromis operatorius ir kt. „Kosmose+“ drauge su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais vaidina ir keturi moksleiviai, kurie pasikeisdami įkūnija du mažamečius KOSMOSO+ personažus.

Išmoningai derindami mokslinius faktus, planetų ir galaktikų nuotraukas, vaikų įžvalgas, piešinius, šviesos efektus ir gyvai atliekamą elektroninę muziką, spektaklio sumanytojai žada įspūdingą, įtraukiantį reginį.

Režisierė K. Dehlholm, siekianti sudominti jaunimą mokslu ir paskatinti siekti didelių tikslų, tikina: „Siekiu, kad bent vienas vaikas, išėjęs iš šio spektaklio, pasakytų – aš noriu tapti mokslininku“.

Susidomėjusiems spektaklio tema ir norintiems labiau įsigilinti į jame pateikiamus mokslo faktus – siūlome spektaklio tekstą. Jis skirtas asmeniniam naudojimui.

Norint tekstą naudoti edukaciniais tikslais, reikia nurodyti pjesės autorius ir Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.

Komerciniais tikslais naudoti šį tekstą draudžiama. 

Spektaklio KOSMOSAS+ tekstas (LT) 

Play COSMOS+ (EN) (for educational use only)

 

Pokalbis su režisiere Kirsten Dehlholm

Jūsų apsilankymas Lietuvoje – didelis įvykis. Jūsų vadovaujama grupė „Hotel Pro Forma“, įkurta 1985 metais, išgarsėjo performansais, kuriuose dera dailė, architektūra, teatras, muzika, šviesa ir tekstas, o šiandien labai smarkiai priartėjo prie teatro. Įdomu, kodėl taip atsitiko: ar Jūs numatėte, kur link juda teatras, ar tai yra savaimingas teatro procesas, kai dingsta jo ribos, tarytum griaunamos jo sienos?

Mano spektaklio kūrimo principus labai veikia mano, kaip dailininkės, patirtis. Aš esu lyg vaizdų kompozitorė. Mano kūriniuose forma ir turinys turi tapti nedaloma visuma. Siužetą pasakoja ir forma, ir turinys. Mes, kaip žiūrovai, viską suvokiame kaip bendrą įspūdį. Viskas tolygiai svarbu. Tačiau gerą rezultatą lemia saikas, proporcijos, skirtingų elementų orkestruotė.

„Kosmosas+“ – vaizdo ir muzikos sintezės projektas, kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Šis darbas leis naujai įvertinti jau egzistuojančios ir dirbtinės realybės santykį. Nors iki šiol buvo akcentuojamas Jūsų, kaip dailininkės, talentas, šiame spektaklyje vaizdas ir režisūra taps lygiaverčiai. Kokie Jūsų darbo principai? Kam skiriate daugiausia dėmesio?

Mano uždavinys ir yra sujungti tikrą ir dirbtinę realybę. Sujungti tikrą mokslą ir technologijas su „naminiais“ videovaizdais, vaikų piešiniais, diagramomis ir animacija. Sukurti siužetą kaip faktų rinkinį, kaip poeziją, kaip kasdienes istorijas, kaip žodžius, kuriuos taria veikėjai. Sukurti garsus ir muziką, glaudžiai susijusius su vaizdais. Naudoti šviesą kaip fizinę erdvę ir objektus kaip erdvinius šviesos šaltinius. Naudoti kostiumus kaip struktūras ir spalvą.

Man labai svarbu, kad mes patys sužinotume apie kosmosą ką nors nauja ir kad savo smalsumą, nuostabą ir žinias perteiktume žiūrovams, kad spektaklis paskatintų vaikus ir jaunuolius pamačius „Kosmosą“ siekti dar daugiau žinių, kad visus žiūrovus sujaudintų ir sužavėtų tai, ką jie pamatys ir išgirs.

Kokias mokslo žinias panaudosite spektaklyje? Kaip šias žinias aktualizuoja sceninė interpretacija – spektaklis?

Spektaklyje sužinosime apie visatos amžių, kilmę, apie galaktikų, mūsų saulės sistemos atsiradimą. Kas yra žvaigždė, kometa, baltoji nykštukė, raudonoji milžinė, pulsaras, supernova, kas yra juodosios skylės ir tamsioji materija, kas yra KMF – kosminių mikrobangų fonas – ir dar daugiau.

O spektaklis – sceninė interpretacija – leidžia pažadinti kitokias įžvalgas nei, pavyzdžiui, knyga apie kosmosą. Sceninė interpretacija susijusi su mūsų suvokimu. Vaizdų, garsų, muzikos, teksto, šviesos ir aktorių vaidybos derinys pažadina jausmus, protą ir širdį. Sceninę interpretaciją išgyvename ne vieni, o drauge su daugeliu kitų protų ir širdžių. Čia labai svarbus bendro suvokimo, tarpusavio ryšio vaidmuo. Juk mūsų spektaklis „Kosmosas+“ yra kaip tik apie tai.

Jums svarbu atrasti naujas teatrines formas, ar akcentuoti tam tikrus filosofinius dalykus?

Mums vienodai svarbūs abu tikslai. „Kosmosas+“ yra spektaklis, kuriame naujai suvokiamas pats istorijos pasakojimas: jis yra informatyvus, meniškas ir kartu patrauklus. Tai ir filosofinių idėjų apie visatos begalybę rinkinys, ir mintys apie mūsų gyvenimą „čia ir dabar“. „Kosmosą+“ galima suvokti labai įvairiai.

Garsūs menininkai paprastai vengia „smulkintis“, kurti spektaklius vaikams. Jūs drąsiai akcentuojate, kad spektaklis bus skiriamas vaikams ir paaugliams. Kodėl ėmėtės tokio uždavinio?

Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai pradeda klausinėti reikšmingų klausimų. Jie pradeda galvoti, kas slypi už atsakymų į tuos klausimus. Po kurio laiko, tapę paaugliais, jie pradeda patys tyrinėti, nori tapti eksperimento dalimi. Kurti spektaklį vaikams ir paaugliams, o kartu ir jų tėvams – didžiulis iššūkis. Kosmoso tema gali būti suprasta ir išgyventa labai skirtingais lygmenimis. Visi šie lygmenys turi atsirasti spektaklyje. Mes nenorime nieko nutildyti, nutylėti ar pagražinti, mes nežinome, kas, ką, kada ir kodėl sudomins. Gal ko nors ir nesuprasi, bet galbūt to niekada nepamirši. Kas gali suprasti kosmosą? Kas gali juo nesižavėti? Mes norime sukurti spektaklį, kuriame žiūrovai sužinotų ką nors tokio, ko anksčiau nežinojo, ir patirtų tai giliau ir patraukliau. Toks yra mūsų kuklus tikslas!

Į šį spektaklį įtraukėte labai daug įvairių sričių menininkų. Kokiu principu vadovavotės atrasdama šiuos žmones?

Mūsų principas – surasti tinkamus žmones tinkamam projektui. Kurdami „Kosmosą“ siekiame sutelkti pačius įvairiausius savo srities profesionalus, kad būtų tinkamai atskleisti skirtingi spektaklio temos aspektai. „Kosmosui+“ mums reikia menininkų, moksliukų, mokslininkų, dizainerių, muzikantų, rašytojų, poetų, paauglių ir techninių darbuotojų. Žmonių, kurie yra savo srities žinovai. Kūrybinės komandos branduolys nedidelis, bet stiprus, o kiti žmonės pasirodo jo orbitoje lyg sukdamiesi aplink saulę – spektaklį.

Lietuvoje lankėtės ne kartą. Kokį vaizdą Jūsų galvoje „užfiksavo“ Lietuva?

Tai labai atviros kultūros šalis. Jūsų šalies teatre akivaizdus noras eksperimentuoti, rizikuoti dideliu mastu, noras ieškoti tikro ryšio su jaunais žiūrovais. Atvykusi į Lietuvą jaučiu nuoširdumą, pagarbą, lėtą tempą. Jei visa šalis tokia, kokie yra žmonės, kuriuos kol kas sutikau teatre, tai turi būti gera šalis gyventi. Čia žmonės atrodo kur kas mažiau patenkinti savimi nei mano tėvynėje.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Koncepcijos autoriai — Kirsten DEHLHOLM, Anne Mette Fisker LANGKJER, Jesper GRIMSTRUP, Magnus Pind BJERRE
  • Scenarijaus autoriai — Kirsten DEHLHOLM, Laura MORTENSEN, Morten SØNDERGAARD, Anne Mette Fisker LANGKJER, Mindaugas NASTARAVIČIUS, Tomas Lagermand LUNDME
  • Muzikos autoriai — Ernestas KAUŠYLAS, Michail SKALSKIS
  • Vaizdo projekcijų autoriai — Magnus Pind BJERRE, Birk Marcus HANSEN
  • Šviesos dailininkas — Jesper KONGSHAUG
  • Kostiumų dailininkė — Sandra STRAUKAITĖ
  • Kostiumų raštų dailininkė — Anne Mette Fisker LANGKJER
  • Scenografijos kūrėjai — Anne Mette Fisker LANGKJER, Jesper KONGSHAUG, Kirsten DEHLHOLM
  • Rekvizito kūrėjai — Maxime ROBILLARD, Mar Vicens FUSTER
  • Režisierės asistentės — Maria CARNEIRO, Svetlana KARADIMOVA
  • Vaizdo projekcijų kūrėjų asistentai — Juliana STADELMAN, Susanne LEON, Frigge Volander HIMMELSTRUP, Atelier Hotel Pro Forma
  • Piešinių autoriai — Tristan Sømod FERSLEV, Carl Theodor Rørbech ANDREASEN,
  • Vizualinio įvaizdžio autorius — Birk Marcus HANSEN
  • Techninis konsultantas — Ville HYVÖNEN
  • Moksliniai tyrimai — Jesper GRIMSTRUP, Anne Mette Fisker LANGKJER, Laura MORTENSEN, Kirsten DEHLHOLM
  • Dėkojame: — Henning Langkjer, Lis Fisker, Jon Micheelsen, Pernille Pind, Mette Bjerre, N.I.C.O., Gediminui Gelgotui, Danijos Meno fondo Scenos menų komitetui, Danijos Karalystės ambasadai Vilniuje, Danijos Kultūros institutui
  • Projekto vadybininkė — Aušra SIMANAVIČIŪTĖ
  • Techninis direktorius — Gediminas UŠACKAS
  • Pastatymų skyriaus vedėjas — Darius BASTYS
  • Režisierės asistentė — Regina GARUOLYTĖ
  • Vaizdo inžinierė — Eglė EIGIRDAITĖ
  • Vertėja — Ieva Toleikytė
  • Spektaklis sukurtas — bendradarbiaujant su HOTEL PRO FORMA
  • Muziką atlieka: — Tomas NARKEVIČIUS, Pijus Džiugas MEIŽIS

Vaidina

Recenzijos

Fantazijų planetariumas teatro scenoje // Andrius Jevsejevas, „Kultūros barai“, Nr. 5, 2014-06-13

Fantazijų planetariumas teatro scenoje

Andrius Jevsejevas, „Kultūros barai“, Nr. 5, 2014-06-13

Jupiterio žiedų visata. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Jupiterio žiedų visata. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žmogaus pasaulėjautai, o kartu ir estetinei pajautai vis didesnę įtaką daro mokslas ir technologijos. Prisiminkime: Gutenbergo spausdinimo mašinos iš esmės pakeitė dalijimosi žiniomis tvarką ir jų hierarchiją, mikroskopų, teleskopų, net akinių išradimas gerokai pakoregavo erdvinį pasaulio suvokimą, o prasidėjus masinei automobilių gamybai, pakito pati laiko samprata. Ką jau ir kalbėti apie televiziją, internetą, socialines medijas ar virtualią realybę, nusitaikiusias į žmogaus emocijas ir intelektą.

Natūralu, kad tam tikras metamorfozes, susijusias su laiko ir erdvės suvokimu, su scenine jų reprezentacija, patiria ir scenos menas.

Manyčiau, kovo pabaigoje Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio vaikams „Kosmosas+" premjera yra svarbus įvykis bent keletu aspektų. Pirma, su lietuvių aktoriais savo patirtimi ir sceninės kūrybos technika dalijosi pasaulinio lygio šiuolaikinio teatro kūrėjai. Aišku, taip jau yra buvę, tačiau bene pirmą kartą taip atsakingai, sistemiškai ir profesionaliai mąstyta apie teatrinės erdvės ir laiko struktūras, jų poveikį publikos sąmonei. Antra, ypač įdomu, kad tokie svarbūs klausimai sprendžiami spektaklyje, skirtame vaikams. Trečia, LNDT spektaklis „Kosmosas+" atskleidė lietuviškos aktorių mokyklos specifiką, savotišką jos ribotumą, susidūrus su dar, galima sakyti, neperprastais, neišbandytais sceninės reprezentacijos būdais. Į tai derėtų atsižvelgti, nes ateityje neabejotinai susidursime su tokiomis vaizdo ir garso technologijomis, kurios reikalaus vis konceptualesnių sprendimų.

Spektaklio „Kosmosas+" autoriai - danų ir lietuvių menininkų komanda su kompanijos Hotel pro forma, įsikūrusios Kopenhagoje, vadove Kirsten Dehlholm priešakyje - pamėgino susieti Nacionalinio dramos teatro vaidybos ir žiūrovų erdves, sukurdami savotišką teatrinį planetariumą, kuriame smalsus mažas berniukas Tomas7 (Jurgis Benys) dalijasi su bendraamžiais savo fantazijomis apie Visatą.

Bet kokia teatrinės erdvės transformacija vienaip ar kitaip veikia publikos santykį su tuo, kas vyksta scenoje. NDT Didžiosios salės architektūrinė specifika, tam tikri erdviniai ir dramaturginiai spektaklio „Kosmosas+" kūrėjų sprendimai lemia, kad žiūrovai atsiduria ypač toli nuo atlikėjų, tarytum žiūrėtų vaizdus, projektuojamus ant šonu paversto planetariumo kupolo, arba tarsi jų krėslai būtų pakreipti devyniasdešimties laipsnių kampu. Teatrališki žvaigždynų, kitokių mirgančių objektų vaizdai užlieja kone visą erdvę - videoprojekcijos mirga net ant žiūrovų salės sienų, lubų. Viską gaubia vizualinis pasakojimas, į dvi erdvines ir dramaturgines sistemas sceną dalija dviguba uždanga (juoda galinė ir permatoma priekinė). „Kosmose+", kaip ir planetariume, kur kas svarbiau ne tai, ar išgaubtame žvaigždžių kupole projektoriumi kuriami vaizdai tiksliai atspindi mokslo patvirtintus faktus, o poetinė teksto įtaiga, nauja erdvinė patirtis ir akustinis tos erdvės apipavidalinimas.

Tačiau tokia erdvinio pasakojimo forma tarytum nepalieka žiūrovams/klausytojams galimybės empatiškai susitapatinti su scenoje veikiančiais aktoriais, kurių sceninės esaties tiesioginis referentas, perfrazuojant Walterį Benjaminą, yra ne publika, sėdinti salėje, - jie vaidina „mašinai" (kamerai, projekcijai, vizualinėms/akustinėms figūroms ir pan.). Todėl toks sceninis pasakojimas aktorių kūrybiškumą, tam tikru atžvilgiu net jų „žmogiškumą" savaip aukoja dėl hipermedialaus spektaklio bendrojo artistiškumo.1

Bet spektaklyje „Kosmosas+" nutinka keistas dalykas: aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį tiesioginį ryšį su žiūrovais, ir, matyt, neturintys pakankamai sceninės patirties, kaip elgtis, kai dominuoja audiovizualinis planas, tarsi būtų apversta erdvės-laiko-kūno hierarchija, poetizuotuose moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose nejučiomis ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.

Spektaklyje „Kosmosas+" išskirčiau tris atlikėjų grupes, tris skirtingus sceninės reprezentacijos intensyvumo lygmenis. Pirmajam atstovauja Tomas7 ir Mėnulio mergaitė, savo vaizduotės visatą kurianti kažkokioje kitoje erdvėje, o draugo „visatoje" pasirodanti su astronauto kostiumu ir bandža. Tomas7 yra šio poetinio metapasakojimo apie dangaus kūnus ir Visatos sandarą heterodiegetinis naratorius (pagal Gérard'o Genette'o naratyvumo teoriją - tai pasakotojas, esantis už pasakojamojo pasaulio ribų) ir vienintelis „tiesiogiai" jį patiriantis spektaklio veikėjas. Pasaulio neaprėpiamumą pradedantis suvokti vaikas, užuot mėgavęsis kompiuteriniais žaidimais ar lakstęs gatvėmis, domisi kosmosu, iš medinių lentelių konstruoja objektus, primenančius raketas, o tiesioginių žinių apie pasaulį stoką kompensuoja vaizduote, gebančia įspūdingą „kosmosą" sukurti iš paprasčiausių buitinių daiktų. Tomo7 vaidmenį atlikęs jaunasis aktorius nevaidina nuostabos, netrykšta apsimestiniu atradimo džiaugsmu ar egzaltuotu susižavėjimu. Danų kūrėjų komandos ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus parašytą „kosminę poemą" skaito aiškiai, raiškiai, dalykiškai, be teatrališko patoso. Jis valdo situaciją, jaučiasi esąs demiurgas, supažindinantis žiūrovus su savo kuriamu teatro planetariumu.

Antroji grupė - fizikai, astronomai, matematikai ir filosofai. Juos vaidinantys Nacionalinio dramos teatro aktoriai Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Vaiva Mainelytė, Rasa Rapalytė, Ramutis Rimeikis ir Vytautas Rumšas susiduria su tokiais profesiniais iššūkiais, su kokiais jiems vargu ar buvo tekę kada nors susidurti. Kūniškoji jų esatis čia tarytum eliminuojama kartu su visu draminiu potencialu, savotiškai paslepiama tarp dviejų uždangų. Ant jų veidų ir kūnų atsispindinti skaitmeninė informacija verčia manyti, kad matome ne gyvus žmones, o dvimates formas arba figūras. Toks režisūrinis sprendimas aktoriams anaiptol nepalengvina darbo. Veikiau priešingai - tenka vaidinti neįprastu „režimu", nes publiką, kaip tiesioginį referentą, pakeitė audiovizualinis spektaklio planas. Jie tampa savotiškais avatarais, skaitmeninėmis žmonių, gyvuojančių tik Tomo7 sąmonėje, reprezentacijomis (apie tai byloja ir Sandros Straukaitės kostiumai, kone tobulai atliepiantys skaitmeninio plano spalvų gamą, reprodukcijose šmėžuojančių objektų medžiagas ir faktūras).

Trečioji aktorių grupė - Pauliaus Tamolės ir Elzės Gudavičiūtės vaidinami Inžinieriai - scenoje yra pasinėrę į „dvigubą" gyvenimą. Viena vertus, jie kūniški, aktyvūs teatrinio veiksmo dalyviai, bendraujantys tarpusavyje, komentuojantys berniuko teorines įžvalgas, savaip jas „įžeminantys". Antra vertus, intensyvėjant, tirštėjant ir plečiantis projekcijose vaizduojamų spalvų ir figūrų žaismui, jiedu dalyvauja berniuko sufantazuotame kosminiame spektaklyje su šviesų, formų ir skaičių vektoriais. Šiems jauniems aktoriams, manyčiau, irgi ne iki galo pavyko suvokti (o spektaklio autoriams - pakankamai tiksliai „surežisuoti") kuriamų personažų dvilypumą, koks būdingas sceninei būčiai, balansuojančiai tarp skirtingos prigimties medijų. Tarpmedijinis patyrimas „leidžia įkūnyti skirtingas, viena kitai prieštaraujančias realybes, kai įsitraukiama į suvokiamą pasaulį ir pasitraukiama iš jo, padeda į prasmingą vientisą darinį, kad ir koks nestabilus, efemeriškas jis būtų, susieti skirtingas impresijas ir ženklus, painius ir trikdančius jausmus".2

Skaitmeninių technologijų naudojimas scenoje gerokai komplikuoja gyvą kūrybinį veiksmą ir bendravimą su publika. Čia svarbus ne tiek pats „gyvas" aktoriaus ir publikos ryšys (antai amerikiečių teatrologas Philipas Auslanderis apskritai nepaiso, regis, esminės ontologinės takoskyros tarp to, kas teatre yra „gyva", o kas - medijuota), kiek erdvinis ir laikinis reginio artumas, ekspansyvus sodrumas. Aktorius su savo ego čia tarsi išnyksta ir ima reprezentuoti kažką kitą - vaizdą, muziką ar judesius (kaip, pavyzdžiui, garsiajame Philipo Glasso ir Roberto Wilsono spektaklyje „Einšteinas paplūdimyje").

Naratyvo transformacijas skaitmeninių technologijų epochoje tiriantys Jay'us Davidas Bolteris ir Richardas Grusinas išskiria dvi strategijas, kurios sumažina atstumą tarp subjekto ir jo reprezentuojamų objektų, sustiprina komunikacinį betarpiškumą, „išlaisvina" sceninį medijų reginį, atkuria žiūrovų salės ir scenos ryšį: „arba žiūrovai gali per tą (scenos) langą pereiti į reprezentuojamą pasaulį, arba reprezentuojami objektai gali priartėti prie to lango, pro jį netgi prasibrauti ir apsupti žiūrovus".3

Spektaklyje „Kosmosas+" bandoma realizuoti antrąją strategiją: teatrinė patirtis čia kuriama ne tiek užmezgant kūnišką, „gyvą" komunikaciją tarp aktorių ir publikos, kiek kliaujamasi pačia teatro, kaip planetariumo, fiktyvaus žvaigždyno kupolu apgaubiančio visą auditoriją, situacija, kosminės erdvės su dangaus kūnais, kuriamais, atrodo, iš buities daiktų ir medžiagų, vaizdine ir garsine reprezentacija. Aptardamas kitą Hotel pro forma ir Kirsten Dehlholm spektaklį, australų teatrologas Davidas Fentonas pavadino tai skaitmeniniu mimetiškumu, t. y. „procesu, kai intermedialiame šiuolaikiniame spektaklyje erdvė, laikas ir atlikėjo tapatybė vienu metu išskaidoma ir suliejama - taip keičiasi pats originalo ir kopijos suvokimas".4

Efektui pasiekti reikia nepriekaištingos dviejų planų - medijuoto ir gyvojo - darnos, o šiame spektaklyje jos labai trūko. Net dingteli mintis, gal būtų buvę geriau, jei „Kosmose+" vaidintų senų aktorystės tradicijų nepaveikti neprofesionalai. Aišku, tai grynų gryniausia spekuliacija.

Kad ir kaip būtų, Lietuvos Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis vaikams neabejotinai vertas ne tik vaikų ar juos lydinčių suaugusiųjų dėmesio. Perfrazuojant vieno personažo žodžius, jis gyvybiškai reikalingas ir mums, „matematikams", gavusiems reikšmingą postūmį kur kas drąsiau nerti į akademinius medijų tyrimus, nes jos neišvengiamai veikia ir scenos meną.

 


Walter Benjamin, The Work of Art in the Age of its Technological Reproducibility and Other Writtings on Media. Cambridge and London: Harvard University Press, 2008, p. 29-31.

2 Liesbeth Groot Nibbelink, Sigrid Merx, Presence and Perception: Analysing Intermediality in Performance, In: Mapping intermediality in theatre and performance, ed. Sarah Bay-Cheng, Chiel Kattenbelt, Andy Lavender, Robin Nelson, Amsterdam: Amsterdam University Press, 2010, p. 220.

3 Jay David Bolter, Richard Grusin, Remediation. Understanding New Media. Cambridge:The MIT Press, 2000, p. 235.

4 David Fenton. Hotel Pro Forma's The Algebra of Place; destabilising the original and the copy in intermedial contemporary performance. In: International Journal of Performance Arts and Digital Media 3: 2&3, p. 177.

 

„Kosmosas+“ = teatras + mokslas // Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, www.kamane.lt, 2014 06 16

Kosmosas+ = teatras + mokslas 

2014 06 16
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 
www.kamane.lt, 2014 06 13

Scena iš spektaklio „Kosmosas +“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kosmosas +“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Norėčiau  stebėti Didįjį sprogimą, bet negaliu, nes tam neliktų vietos.
                                        Nėra tokios vietos, kur jis nevyktų. Jis vyksta visur tuo pačiu metu."
„Kosmosas+"

Vilniuje pristatyta ypatinga premjera - danų grupės „Hotel Pro Forma" ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendras darbas „Kosmosas+". Tai lauktas spektaklis. Netgi labai. Apie danų teatrą „Hotel Pro Forma" teko girdėti nemažai, matyti kai kurių spektaklių įrašus. Daugelis trupės kūrinių - audiovizualinių eksperimentų - giliai įsirėžė į atmintį dėl jų unikalumo, šiuolaikiškumo, originalumo, estetiškumo. Dar viena (asmeninė, o gal ir ne) priežastis, paskatinusi tokį didelį susidomėjimą šia premjera, - spektaklio tema. Save galėčiau priskirti kosmoso paslaptims neabejingų smalsuolių grupei. Apie Didįjį sprogimą, Visatą, mūsų Paukščių tako galaktiką nemažai jau girdėjome mokykloje per astronomijos pamokas. O kelis pastaruosius metus šias žinias prisiminti ir pagilinti tenka lankant astronomijos mėgėjų klubą. Išgirdus, jog ir teatro scenoje bus kalbama šia tema, buvo smalsu pamatyti, kokią išskirtinę kosminę realybę scenoje sukurs „Hotel Pro Forma" įkūrėja režisierė Kirsten Dehlholm.

„Hotel Pro Forma" teatras įkurtas 1985 m. Kopenhagoje kaip priešprieša tradiciniam teatrui. Geriausiai jo veiklą galima įvardyti pasitelkiant priešdėlį inter-, reiškiantį buvimą tarp: internacionalinis, intermedialus, interaktyvus, interferencinę estetiką (sąveika tarp skaitmeninių medijų ir aktoriaus kūno (danų profesoriaus Larso Qvortrupo mintis[1])) kuriantis teatras. Teatro kūrėjai labai noriai bendradarbiauja su kitais teatrais ir įvairių sričių menininkais iš viso pasaulio. Kūriniai pristatyti daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių. Visi „Hotel Pro Forma" performansai, spektakliai kuriami jungiant skirtingus meno žanrus - vizualiuosius menus, teatrą, muziką, literatūrą, kiną, architektūrą.

Tai nėra tradicinis teatras: jame nevaidinama įprastoje teatro scenoje pagal įprastą dramaturgiją. Kūrinių temos pasirenkamos analizuojant mokslinius atradimus ar žinomas istorijas perteikiant visiškai kitaip. Tačiau pati svarbiausia yra forma. Spektakliai greičiau primena meninius eksperimentus, o pati institucija ne teatrą, o meno/formų laboratoriją. Šiais meniniais, kaip ir moksliniais, eksperimentais bandoma prisiliesti prie didžiojo kūrinio - Visatos - giluminės sandaros, neaplenkiant ir žmogaus kasdienio gyvenimo, pažvelgti, kaip įvairios struktūros nulemia tam tikras formas. Nors šie kūriniai gana šiuolaikiški, tačiau juose keliami esminiai, visada jaudinantys, bet drauge  ir bauginantys egzistenciniai klausimai: kas mes? iš kur mes? kodėl būtent čia mes?

„„Hotel Pro Forma" spektakliai neturi reikalų su politika ar meile, šeiminiu gyvenimu ar vaikų auginimu, bet su metafizinėmis konstantomis: erdve, laiku, grožio manifestacija - ir drauge neišvengiamai su tuo, kas gali matyti tai, ko dauguma mūsų negali pamatyti: Dievu ar Velniu", - taikliai pastebi L. Qvortrupas[2]. „Hotel Pro Forma" kūrėjai vaizduoja tai, kas paprastai ne visada yra matoma plika akimi - erdvės erdviškumą ir laiko laikiškumą. Kitaip sakant, siekia parodyti, kokiomis sąlygomis mes suvokiame šias kategorijas. Parodoma, kaip kažkuri formos idėja „materializuojasi", kaip erdvė virsta erdve, o laikas - laiku. Tam pasitelkiama perspektyva ir ritmas, kuriuos kuria specifinės erdvės, videoprojekcijos, muzika, apšvietimas, spalvos bei judantys, įvairias formas kuriantys aktorių kūnai. Rezultatas - trimatis vaizdas, bandant priartėti ir prie keturmatės erdvės (praeities, dabarties ir ateities matymas vienu metu), įvedant ir ketvirtą kintamąjį - laiką.

Spektakliuose susiduria meninė erdvė ir realus materialusis pasaulis. Teatras realybę atkuria kaip palyginimą, sugretinimą. Tai daroma ne per istorijos tęstinumą, bet per jos trūkinėjimą, tai ne linijos, o šuolio dramaturgija, ne vienos istorijos, o lygiaverčių istorijų - tai nomadinė dramaturgija, esanti kažkur tarp judėjimo ir buvimo, formato ir tapatybės[3]. Įvairiose interferencijose gimstančios vis naujos reikšmės žiūrovus įtraukia aktyviai mąstyti ir konstruoti savąjį siužetą.  

Remiantis šiais esminiais „Hotel Pro Formos" kūrybos principais galima apibūdinti ir naujausią jų darbą - „Kosmosą+". Spektaklis pradėtas kurti 2012 metais Kopenhagoje daugelio įvairių menininkų, prie šio proceso prisidėjo ir kosmosą tyrinėjantys mokslininkai, o didžiausias lietuviškas indėlis į šį kūrinį - lietuvių aktorių įkūnijami personažai, Sandros Straukaitės kurti kostiumai ir dviejų jaunų muzikantų kuriama muzika. Šiuo darbu kiek arčiau priartėjama prie teatro (vyksmas vyksta teatro scenoje, vaidina teatro aktoriai). Spektaklio siužetą lygiavertiškai kuria vaizdas, garsas ir žodis, nors vietomis neišvengiama ir iliustratyvumo. Dramaturgija kuriama remiantis tikrais moksliniais tyrimais, kuriuos vaidinimui kartu su režisiere atrinko Jesper Grimstrup, Anne Mette Fisker Langkjer, Laura Mortensen.

Scenoje pasakojama kosminės paslapties istorija, kuri rutuliojasi keliaujant laiku atgal nuo mūsų Žemės, prasilenkiant su Mėnuliu, Saule, jos sistemos planetomis, raudonąja milžine, mirusiomis žvaigždėmis, tolstant nuo Paukščių tako galaktikos, išvystant Visatos žemėlapį link Didžiojo sprogimo. Tačiau tai nėra vien tik sausų faktų vardijimas. Jiems suprasti pateikiami kasdieniai pavyzdžiai. Pavyzdžiui, teigiant, jog visi kūnai yra veikiami traukos jėgos, žemėn  numetami akmuo, popieriaus lapas ir plunksna. Paprasta ir  įsimintina. Spektaklyje kosmosą galima išvysti, išgirsti, pasvarstoma,  koks galėtų būti jame tvyrantis kvapas: „...visata dvokia kumpiu, metalu ir sudegusiom dulkėm".

Kūrinys skirtas vaikams nuo devynerių metų, tačiau turėtų pasirodyti gana įdomus ir suaugusiesiems. Spektaklis nėra itin vaikiškas, palyginti su tradiciniais vaikams skirtais vaidinimais. Tačiau vaikiškumo neišvengiama - sudėtingus dalykus stengiamasi papasakoti kuo paprasčiau, jaunesniam žiūrovui suprantama kalba. Vaikų ir jaunimo reakcija į vyksmą scenoje gana įvairi: mažesni ne viską supranta, kai kurie pavargsta nuo informacijos gausos, todėl antroje spektaklio pusėje pradeda zyzti, tačiau neilgam, nes sutelkia dėmesį ne į tai, kas sakoma, bet į tai, kas rodoma; tuo tarpu vyresnieji labai įdėmiai viską stebi ir klauso, bando suprasti ir įsiminti. Bet kokiu atveju akivaizdžiai matyti, jog kūrėjams pavyko pasiekti tikslą - sužadinti susidomėjimą mokslu, padėti suvokti, kam jis yra reikalingas - kad suvoktų save ir pasaulį, sukeltų norą sužinoti, kaip susiformavo Visata, kaip atsirado gyvybė, kas mūsų laukia ateityje.

Susidomėjimą kosmosu, taip pat ir matematika bei fizika skatina ir galimybė jaunimui tapatintis su pagrindiniu spektaklio veikėju - berniuku Tomu7 (Jurgis Benys). Tomu7 gali būti bet kuris berniukas, nes jis atrodo ir elgiasi itin natūraliai, tad jo buvimą scenoje sunku būtų pavadinti vaidyba. Atrodo, jog Jurgis Benys tiesiog būna savimi. Šis efektas sustiprėja spektaklio pradžioje, kai berniukasi ateina iš žiūrovų salės, užlipa ant scenos ir pradeda vaidinti. Tomas7, tarytum kreipdamasis į salėje sėdintį jaunimą kaip į draugus, dalijasi savo žiniomis apie kosmosą. Tai iš tiesų labai paveiku: sunku pasakyti netiesioginį „ne" veikėjo siūlomai „draugystei" ir tam, kas vaizduojama scenoje. Be Tomo7, veikia dar vienas vaikiškas personažas - Mėnulio mergaitė (Leta Štopaitė). Ji kalba labai mažai, tik kartkartėmis užlipa ant scenos atlikdama vis skirtingą veiksmą ir taip papildydama Tomo7 sakomus žodžius bei stiprindama ryšį su jaunąja auditorija.

Vaikams, kaip patiems svarbiausiems veikėjams, atiduodamas pirmas scenos planas. Abiejose scenos pusėse - dviejų technikos inžinierių (Elzės Gudavičiūtės ir Pauliaus Tamolės) zonos, kuriose jie atrodo ir elgiasi it kosminiame laive skrendantys kosmonautai. Scenos antrame plane veikia astronomas (Vytautas Rumšas), matematikas (Remigijus Bučius), 2 filosofai (Vaiva Mainelytė, Ramutis Rimeikis) ir 2 fizikės (Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Rapalytė). Aktoriams pavyksta įtikinti savo vaidmenimis, nors su kai kuriais jų į sceną atkeliauja ir tradicinio, psichologinio teatro šešėlis, verčiantis jų vaidybą kiek kontrastuoti su modernaus spektaklio visuma. Veikėjai, išskyrus Tomą, vilki šiek tiek futuristiniais S. Straukaitės kurtais  kostiumais (kostiumų raštų dailininkė - Anne Mette Fisker Langkjer). Čia nėra tradicinės vaidybos, tarp personažų nevyksta įprasti dialogai. Veikėjai pasirodo scenoje išsakydami tam tikrą informaciją, taip savo žiniomis „lipdydami" pasakojimą apie kosmosą.

Didžiausią įspūdį palieka vizualioji ir muzikinė spektaklio pusės. Scena padalyta į tris erdves, kuriančias perspektyvos iliuziją. Arčiausiai žiūrovų scenos dešinėje ir kairėje „įsikūrę" inžinieriai, čia auga įvairūs augalai, kurie, apšviesti melsva šviesa iš apačios, kuria paslaptingą atmosferą (šviesų dailininkas - Jesperis Kongshaugas). Tačiau didžiausią nuostabą kelia videovaizdai (vaizdo projekcijų autoriai - Magnusas Pindas Bjerre'as ir Birkas Marcusas Hansenas), perteikiantys ne tikslias Hubble'o kosminio teleskopo atliktas planetų, galaktikų ir kitų dangaus kūnų fotografijas, o meninę jų interpretaciją. Taip pat įspūdingai atrodo ne tik visą sceną, bet ir žiūrovų salės abi puses apšviečiančios kosmoso erdvę vaizduojančios vaizdo projekcijos. Atrodo, jog šį vaizdą matai žvelgdamas pro kosminio laivo langą. Už centre esančios Tomo7 erdvės, dešinėje, sėdi filosofai, kairėje ant didelių kopėčių užsilipęs stovi matematikas, viduryje it kokios dalelės juda fizikės ir matematikas. Spektaklio pabaigoje ant scenos pradeda leistis muilo burbulai (vaikai salėje tiesiog spurda - taip nori juos sugauti). Itin estetiškai patrauklus kosminės erdvės erdviškumas, atskleidžiantis Visatos grožį.

Muzika taip pat ypatinga, giliai įtraukianti į šią kelionę po kosmoso erdves. Muzikos autoriai - Ernestas Kaušylas ir Michailas Skalskis. Šie jauni muzikantai scenoje patys ir atlieka savo kurtą elektroninę muziką. Dominuoja „kosminis" ambientas, nuolat papildomas naujais nerimą ir įtampą, o kartais ir priešingai - nusiraminimą keliančiais garsais. Vaizduojant žvaigždes atsiranda ir ritmas, perteikiantis jose tvyrantį milžinišką karštį ir branduolines reakcijas. Dažnai atrodo, jog muzika yra svarbiausia, „diriguojanti" vaizdui ir žodžiui jėga. Pats spektaklio daugiasluoksniškumas kelia sąsajas su muzika, tarsi būtų įgijęs muzikos kūrinio formą.

„Kosmosas+" - išskirtinis spektaklis vaikams ir paaugliams. Jame susilieja mokslas ir menas,  įdomiai ir gyvai pasakojama apie kosmose slypinčias jau atskleistas ir dar neatskleistas paslaptis. Svarbu ir tai, jog į jaunuosius žiūrovus kreipiamasi kaip į suaugusias - protingas, gebančias suprasti sudėtingus dalykus asmenybes. O šito labai trūksta lietuvių kūrėjų teatruose sukurtiems spektakliams vaikams - dažnokai į juos žvelgiama kaip į  nieko negalinčius suprasti kvaišelius, kuriems rūpi tik viena - dūkti. Rimti dalykai scenoje tampa tabu, o juk vaikams taip svarbu  ne vien pažaisti, bet ir surasti atsakymus į begalę jiems  kylančių rimtų klausimų.


[1] Lars Qvortrup. The Aesthetics of Interference: From Anthropocentrism to Polycentrism and the Reflections of Digital Art. (Paper from the conference on aestetics and new media at Malmö Högskola, Sweden, Nov 1998). Prieiga per internetą: http://www.hotelproforma.dk/media/articles/.

[2] Lars Qvortrup. Looking at the World Anew. In: Politiken, 2003, october 18.

[3]Erik Exe Christoffersen. Hotel Pro Forma: Exposing Reality as a Visual Illusion. In: Performance Research, 1996, 1(3), p. 89.

KAMANE.LT

 

Tarptautinis ekipažas pakvietė į teatro kosmosą // Helmutas Šabasevičius, „7 meno dienos“, 2014-03-28

Tarptautinis ekipažas pakvietė į teatro kosmosą

Helmutas Šabasevičius, „7 meno dienos“, 2014-03-28

Apie naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Kosmosas+“ turėtų ką pasakyti daugelis – teatro, muzikos, dailės kritikai, šiuolaikinės vizualinės kultūros tyrinėtojai, edukologai, mokslininkai. Vaikams nuo devynerių metų skirtas spektaklis netelpa į įprastų teatro žanrų ribas, vengdamas tradicinėje scenoje įprasto pasakojimo, dramaturginio konflikto, personažų ir charakterių.
„Kosmosas+“ – metus trukusių intensyvių ir sistemingų tyrimų rezultatas, vaizdo instaliacijų ir animacijų paroda, gyvos muzikos koncertas ir mokslinė bei kultūrinė astronomijos refleksija tuo pat metu. Atsakingą ir kruopštų darbą liudija ilgas spektaklio bendradarbių ir kūrėjų sąrašas, kurio pradžioje – šios naujos visatosspiritus movens – menininkė Kirsten Dehlholm, vadovaujanti vaizdų, garsų, performansų ir instaliacijų laboratorijai Hotel Pro Forma. Kaip ir daugelis šios grupės kūrinių, „Kosmosas+“ – kolektyvinės kūrybos rezultatas, kurio koncepciją Dehlholm sukūrė su Anne Mette Fisker Langkjer, Jesperu Grimstrupu ir Magnusu Pindu Bjerre.
Su danų menininkės Kirsten Dehlholm kūryba teko susipažinti dar 1996-aisiais, dalyvaujant Kopenhagoje vykusiame tarptautiniame simpoziume „Teatras ir tekstas“, kuriame išryškėjo dabar jau bendriniu terminu tapusio postdraminio teatro kontūrai. Ypatingu vizualumu pasižymintys Dehlholm kūriniai domino racionalia, aiškia vaizdinės medžiagos organizavimo logika, netikėtų sugretinimų paradoksais, intelektualinės kūrybos gaivališkumu, sudarančiu išsiilgtą atsvarą vis dar dramblio kaulo bokšte užsisklendusiam jausmus „nudavinėjančiam“ teatrui.
Plačiau su Dehlholm kūryba teko susidurti 1997 m. rengiant Danijos kultūrai skirtą „Krantų“ žurnalo numerį – nekilo abejonių, kad Hotel Pro Forma fenomeną būtina pristatyti Lietuvos kultūrai. Vis dėlto tikroji pažintis ir su menininke, ir su jos kūrybiniais principais įvyko tik prieš porą metų, kai tarptautinių ambicijų menininkės akiratyje atsirado Lietuvos kaimynės Latvija, Lenkija, o netrukus – ir Lietuva. 2013 m. spalį Didžiajame teatre Poznanėje įvyko Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ premjera; su 2011 m. Rygoje pastatytu Dehlholm spektaklio „Karo suma“ vaizdo įrašu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo galima susipažinti likus keliems mėnesiams iki „Kosmoso+“ premjeros; kelių recenzijų Lietuvoje sulaukė Richardo Wagnerio operos „Rienci“ pastatymas Rygos nacionalinėje operoje, pradėjęs Rygos – 2014 metų Europos kultūros sostinės renginių paradą.
„Kosmoso+“ scenarijus – mokslinių faktų ir trumpų, kasdienių visatoje nutinkančių reiškinių rinkinys, kurį modeliuojant kartu su režisiere ir jos kolegomis Laura Mortensen, Mortenu Søndergaardu, Anne Mette Fisker Langkjer, Tomu Lagermandu Lundme dalyvavo ir lietuvis Mindaugas Nastaravičius.
Spektaklio visuomeninis, kultūrinis, mokslinis kontekstas – ypač palankus, ir tai akivaizdu spektaklio reikšminėje ir vaizdinėje struktūroje. Labiausiai imponuoja aiški, partitūrą primenanti spektaklio ritmika, kurioje atidžiai išdėstoma faktografinė informacija, vizualinė ir akustinė medžiaga. Visata spektaklyje sukurta iš žemiškų elementų, sumodeliuota iš paprastais veiksmais išgautų formų ir motyvų, atgaivinta šiuolaikinėmis vaizdo atkūrimo ir dauginimo technologijomis.
„Kosmoso+“ naratyvas remiasi trumpomis istorijomis ir teiginiais, kuriais siekiama išgauti tolygiai aktyvų kosminio gyvenimo pulsą, vizualizuojant svarbiausius visatos reiškinius, skatinat juos įsisąmoninti per protagonisto – Tomo 7 (Jurgis Benys) sakomus tekstus. Tiek jo, tiek kitų spektaklio veikėjų – Inžinierių (Elzė Gudavičiūtė ir Paulius Tamolė), Fizikių (Jolanta Dapkūnaitė ir Rasa Rapalytė), Astronomo (Vytautas Rumšas), Matematiko (Remigijus Bučius), Filosofų (Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis) – tariami žodžiai sąmoningai apsaugoti nuo vaidybos: svarbiausia – raiškiai ir aiškiai perteiti faktinę informaciją, kuri žiūrovo sąmonėje atsako sulaukia kartu su vizualiniais ir akustiniais akompanimentais. Aktorių judėjimo trajektorijos spektaklyje – griežtai apibrėžtos, choreografiškos, gestai – sąlygiški, tačiau šis schemiškumas galiausiai sukuria erdvę intelektualinei gyvybei, apsaugo nuo imitacinio teatriškumo.
Ypač reikšminga spektaklio dalis – pasitelkus naujas vaizdo atkūrimo technologijas sukuriamas paralelinis kosmoso vaizdas, nusidriekiantis per visą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės erdvę, kartais „lipantis“ iš scenos, apgaubiantis žiūrovus, panardinantis juos virtualioje artėjančioje ir tolstančioje vaizdinių visatoje. Vaizdo projekcijų autoriai Magnusas Pindas Bjerre ir Birkas Marcusas Hansenas kartu su šviesų dailininku Jesperu Kongshaugu surado fantastiškų analogijų perteikti svarbiausiems visatos kūnams ir reiškiniams – gravitacijai, žvaigždėms, planetoms ir galaktikoms, kiekvieną charakterizuodami atpažįstamais, tačiau išradingumu stebinančiais motyvais.
Vaizdinį spektaklio pavidalą kartu su režisiere ir šviesų dailininku taip pat kūrė Mar Vicens Fuster, Maxime’as Robillard’as ir Anne Mette Fisker Langkjer, kuri taip pat yra ir kostiumų raštų dailininkė, o pačius kostiumus suprojektavo Sandra Straukaitė.
Akustinį kosmosą sukūrė ir scenoje gyvai atlieka žinomi jauni muzikai Ernestas Kaušylas ir Michailas Skalskis. Jų muzika – aktyvus, paveikus spektaklio segmentas, jungiantis spektaklį į savarankišką kūrybinio nuotykio visatą.
Dar pusmečiui likus iki spektaklio premjeros kultūros istorikė Agota Stašytė „Krantų“ žurnalui pasiūlė straipsnį „Astronomija humanitaro akimis“, kuris išspausdintas pirmame 2014 m. žurnalo numeryje. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, straipsnį buvo galima iliustruoti spektaklio repeticijų nuotraukomis, o autorės žvilgsnį į žvaigždes papildo premjerinės refleksijos apie naują Lietuvos teatro reiškinį.

Šaižus niekas ir sprogstanti supernova // Agota Stašytė, „7 meno dienos“, 2014-03-28

Šaižus niekas ir sprogstanti supernova

Agota Stašytė, „7 meno dienos“, 2014-03-28

 

Kovo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsivėrė kosminė erdvė: „Didysis sprogimas šeimai – spektaklis apie Visatos stebuklus“. Režisierė Kirsten Dehlholm kartu su savo komanda naktinį dangų įrašė žiedais uždaroje patalpoje. Ausį kutenant garso bangoms, švytinčios „Kosmoso+“ žvaigždės, planetos, asteroidai ir niekas akinte akino. Didžiulė pasaka, pilna kvantinių fluktuacijų ir iškreipto erdvėlaikio, pasekta kaip paskaita su gausybe vaizdų ir faktų Hotel Pro Forma planetariume.
Už visos šių vaizdų galybės slėpėsi mokslininkai, filosofai, vaikai ir inžinieriai. „Ir vėl. Tu atėjai manęs aplankyti ir visata pasidalino į dvi dalis. Į vieną, kur atėjai manęs aplankyti, ir kitą, kur neatėjai“ (Mėnulio mergaitė) – scenoje, padalintoje į dvi erdves, visata skilo į artimą ir svetimąArtimoje berniukas, mergaitė bei du inžinieriai smalsiai tyrinėjo pasaulius, svetimoje rimti suaugusieji transliavo informaciją ir su nuostaba žvelgė į nepažįstamą aplinką.
Dėl spalvų, šviesų ir muzikos stiprumo jaučiausi tarsi kino salėje. Galbūt iš tiesų žvilgsnis į kosmosą turėtų žlibinti akis? Kaip įmanoma suprasti dangaus kūnų mastą, supernovos sprogimą ar pulsaro sukinį? Sausas racionalumas, susidūręs su begalybe, kosminiais masteliais ir nematomais reiškiniais, netenka visų savo galių, išgelbsti tik vaizduotė. Spektaklio instaliacijos, muzika, ištirpstanti spalvose, priverčia pajusti nesuvokiamybę. Penki, o gal net šeši pojūčiai taip sudirginami, kad proto balsas laikinai prityla.
Įspūdingų instaliacijų šešėlyje mokslininkai ir filosofai tiesiog išnykdavo. Jupiterio fone, tamsiosios materijos apsuptyje žmonių mintys ir atradimai praskrisdavo banguojančia erdve kaip nematomos kosmoso dulkės: „Mes visi padaryti iš kosminių dulkių“ (Filosofai). Netikėtas bendrumo jausmas, vienio išgyvenimas: „Koks čia gyvūnėlis? O kad žinočiau, kur jis keliauja. Gal jis atrado, kad gyvena apvalioje planetoje, kuri skrieja visata trijų šimtų kilometrų per sekundę greičiu, ir kad mes visi esame iš tos pačios žirnių sriubos?“ (Tomas 7).
Žmogus nėra vienas beribėje erdvėje – jis žvaigždžių vaikas, materijos dalis, virpantys kvantai. Tomas 7, trylikametis berniukas, atradęs visa ko bendrumą, be baimių žėrė skaičius, kūrė planus, ieškojo kontakto su dviem nuobodžiaujančiais inžinieriais. Visi truputį atskiri, truputį nesusikalbantys. Ant kopėčių parimęs astronomas, manijos apsėstas matematikas, gąsdinančios fizikės ir virš žemės pakibę abejingi filosofai skrodė publiką informacija. Mažytė mokslininkų parodija, puikiai atspindinti paprasto žmogaus santykį su nepaprasta ir keista akademikų bendruomene. Kartkartėmis išnyranti Mėnulio mergaitė, Tomo 7 bičiulė, užbaigė sudėtingą, bet kartu žaismingą teatrinę dėlionę.
Kaip skruzdėlytės žmogaus meilės siužetus stebime kosmoso dramą, kurioje sprogsta ir vėsta žvaigždės, gimsta planetos ir milžiniškos galaktikos. „Kosmosas+“ – tai iš matematikos atkovotas gabaliukas visatos, ištrinantis visas ribas. Juk „jeigu kažkas gali atsirasi iš nieko, vadinasi, viskas įmanoma“, – sako Tomas 7.

 

 

Danijos portalas „Kosmosą+“ įvertino 5 žvaigždutėmis iš 6 // www.teater1.dk, 2014-03-24

Danijos portalas „Kosmosą+“ įvertino 5 žvaigždutėmis iš 6

www.teater1.dk, 2014-03-24

 

Danijos teatrą ir šokį apžvelgiantis žurnalas „Teater1“ savo interneto svetainėje Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Kosmosas+“ įvertino 5 žvaigždutėmis iš 6 ir pateikė tokį komentarą:

„Su spektakliu „Kosmosas+“ „Hotel Pro Forma“ kūrėjai pristatė visiškai naują teatro vaikams formatą. Tai fantastiškas tarptautinės kūrėjų komandos meninis lygis, kuriame vaikai nėra nuvertinami.  Mažieji, kaip ir suaugusieji, turi būti sutelkę visą dėmesį, kad sektų ir suprastų – arba paprasčiausiai mėgautųsi – nuolat besikeičiančiais unikaliais vaizdais ir muzika. Žvaigždžių vaizdais nuolatiniame amžinybės judėjime. Pažvelkite aukštyn!“.

 

Visa recenzija danų kalba yra čia.

Troškintuvėje spirganti višta – irgi kosmosas // Rūta Mikšionienė, „Lietuvos rytas“, 2014-03-25

Troškintuvėje spirganti višta – irgi kosmosas

Rūta Mikšionienė, „Lietuvos rytas“, 2014-03-25 

 

„Jei į gabalėlį rankos pažvelgčiau pro mikroskopą, pamatyčiau atomus, kurie susidarė žvaigždėse prieš daug metų, vienos rankos susidarė vienoje žvaigždėje, o kitos – kitoje“, – žvelgdamas į savo delnus kalbėjo spektaklio „Kosmosas+“ personažas Tomas7.


Mažas berniukas Tomas7, iš plonučių medžio lentelių ramiai konstruojantis savo „išradimus“ tuo metu, kai pro šalį skrieja milžiniška Saulė ar keisčiausiai vartosi nuo Saturno atsiskyręs asteroidų žiedas, – pagrindinis raktas, atveriantis duris į Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Kosmosas+“ pasaulį.

Kažin ar būtų galima jį pavadinti pagrindiniu veikėju? Tokių galima rasti ir daugiau. Svajingas Astronomas, ryškiu kostiumu dėmesį patraukiantis Matematikas, Mėnulio mergaitė, Filosofų ir Technikos inžinierių poros.

Tačiau būtent Tomas7 perduoda žiūrovams danų režisierės Kirsten Dehlholm pasiūlymą: pažvelgti į mus supantį bekraštį kosmosą vaiko akimis. Ne sentimentalaus literatūros herojaus, o normalaus ir dalykiško šiuolaikinio vaiko, kuriam kosmosas jau gana gerai pažįstamas. Jei ne iš mokyklinių vadovėlių, tai iš mokslo populiarinimo filmų.

Neišvydo mėgstamos planetos

Tomo7 vaidmens atlikėjas Jurgis Benys nė kiek nesidrovėdamas pasakojo, kad repetuodamas ne tik daug naujo sužinojęs apie kosmosą, bet ir gerokai nuliūdęs. Mat spektaklyje jis neišvydo mėgstamiausios savo planetos Neptūno.

Neabejoju, kad šiek tiek nuliūdo ir tie tėvai, kurie atvedė savo vaikus į spektaklio „Kosmosas+“ premjerą tikėdamiesi pasimėgauti NASA vaizdų kaleidoskopu. Mat šio spektaklio kūrėjai tyčia nenaudojo realių kosminių kūnų nuotraukų.

Kaip tik todėl daugelis scenoje matomų vaizdų iš tiesų įspūdingi, o kartais tiesiog užburiantys. Tačiau kiekvienas jų – ne objektyvios tiesos ieškančio mokslininko, o subjektyvius pasaulius kuriančio menininko darbas.

Scenoje – vaizdo instaliacijos

Tas užmojis sukurti savą, alternatyvų kosmoso vaizdą ir daro šį spektaklį iš tiesų išskirtinį. Tarsi pats Tomas7, knaibydamas mamos iškeptą kiaušinienę, visai netikėtai būtų lėkštėje suradęs Saulę.

Neabejoju, kad įprastų spektaklių vaikams kūrėjai mielai sudėliotų scenoje tokią mizansceną su ilgokais vaikiška filosofija grįstais samprotavimais.

K.Dehlholm nekuria spektaklių vaikams. Ji įsteigė teatro kompaniją „Hotel Pro Forma“ ir pavadino ją „priemone kurti dramines kompozicijas ties teatro ir vizualiojo meno parodos sandūra“.

Todėl ir spektaklyje „Kosmosas+“ režisierė net nesigilino į vaiko psichologiją, jai nerūpėjo, ar mažam žmogui kosmosas atrodo kitoks nei dideliam. Režisierei vaikystė pirmiausia simbolizuoja prigimtinį žmogaus kūrybiškumą, dar nesuvaržytą įvairiausiomis tikro meno ir gero tono taisyklėmis. Kūrybos kosmosas, kaip ir tikrasis, visuomet kupinas bauginančių ir pavojingų, tačiau įspūdingų paslapčių.

Todėl be reikalo Astronomą spektaklyje vaidinantis aktorius Vytautas Rumšas įspėjo vieną spektaklio vaizdo projekcijų autorių Magnusą Pindą Bjerre nenuvilti kosminių stebuklų laukiančių žiūrovų ir neatskleisti savo kūrybinės virtuvės paslapčių.

M.P.Bjerre tyčia pabrėžė tai, jog stengėsi savaip parodyti kosmoso grožį, tuštumą, chaosą ir net savitą tos tamsios, bauginančios erdvės brutalumą. Jam nė kiek nesinorėjo, kad spektaklis primintų lengvai virškinamą pažintinę laidą.

Todėl vaizdo menininkų komanda visus vaizdus sukūrė savo studijoje Kopenhagoje. Grėsmingam Saulės paviršiaus kunkuliavimui atkurti neprireikė net lavos, užteko ant stiklo pabertos sodos ir buteliuko „Coca-Cola“.

Raudonosioms milžinėms, Saulės sistemos planetoms, juodosioms skylėms ir daugybės kitų kosmoso paslapčių vaizdams pirminį impulsą davė gėlės žiedai, fejerverkai, kiaušiniai, pienas, rašalas. Nufilmavę paprasčiausias medžiagas menininkai suformavo gausią tekstūrų biblioteką, kurią panaudojo visą spektaklio sceną ir net dalį žiūrovų salės užpildančioms vaizdo instaliacijoms.

Savo kūrybos metodą jie juokais pavadino kosmine virtuve. Ir nuoširdžiai mėgavosi galimybe sukurti visatą iš pačių paprasčiausių, kiekvienam Žemės žmogui įprastų, kasdien naudojamų dalykų.

Jei žmogaus rankoje yra žvaigždžių atomų, tai nė kiek ne mažiau jų rašalo laše ar gėlės žiede. O didžiuliu greičiu aplink Saulę skrieja ne tik mūsų Žemė ar didysis astronomo Gunaro Kakaro teleskopas Molėtų observatorijoje, bet ir mūsų virtuvė su troškintuvėje kvepiančia višta.

Teatras ir nulis karvių

„Čia daug vaizdų, todėl tai kitoks spektaklis nei mano matytas „Mažasis princas“, kuriame buvo daug kalbama“, – „Kosmoso+“ savitumą paprastai paaiškino Tomą7 vaidinantis J.Benys.

„Dalyvauti šiame spektaklyje ir kalbėti jo tekstais – visai kas kita nei vaidinti Antono Čechovo, Moliere’o ar Williamo Shakespeare’o kūrinius. Bet ne paprasčiau, – „Kosmoso+“ esmę bandė užčiuopti ir V.Rumšas. – Neseniai suvokiau, kad šis spektaklis yra kietas riešutėlis. Įsigilinus į tekstą kiekvienam iškyla tokių klausimų: o kas tu esi, kokia tavo paskirtis? Taigi aktorius šiame spektaklyje turi sukurti tokią energetiką, kuri priverstų žmones susimąstyti apie begalybę virš mūsų galvų.“

Susimąstyti šiame spektaklyje verčia ir sausi moksliniai faktai, supinti su kasdienėmis istorijomis, ir muzika – ne atpalaiduojanti ar nunešanti į kosmoso platybes, o aktyviai komentuojanti vaizdus ir tekstus.

Tuos pačius vaizdus ir tekstus premjeros dieną aktyviai komentavo ir spektaklio žiūrovai. Bendrai atmosferai tikrai netrukdė pašnibždomis užduodami vaikų klausimai ir tėvų pastangos papildyti ar paaiškinti iš scenos skambančius atsakymus.

Juk bandymas susivokti visatoje ir žmogiškas bendravimas juodos, grėsmingos kosmoso prarajos akivaizdoje – vienos svarbiausių naujojo spektaklio temų.

„Tai geriausias mano kada nors matytas dalykas“, – salėje užsidegus šviesoms pareiškė mano septynmetis sūnus. Paklaustas, ar buvo dalykų, kuriais nusivylė, prisipažino tikėjęsis bent vienos pertraukos.

O man iki šiol galvoje sukasi spektaklyje išgirsta mintis, jog penkios karvės niekada nebus lygios penkiems obuoliams, ir net viena karvė nėra tas pat, kas vienas obuolys, o nulis karvių yra visiškai tas pat kaip ir nulis obuolių.

 

 

 

 

Interviu

Režisierės minčiai reikia aukštų lubų ir įkvepiančios kompanijos // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“ , 2014-03-18

Režisierės minčiai reikia aukštų lubų ir įkvepiančios kompanijos

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“ , 2014-03-18

Danų režisierei Kirsten Dehlholm paliepus, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salėje įsižiebia užburiantis kosmoso vaizdų kaleidoskopas. Ji dar niekada nekūrė spektaklių vaikams. Ir vis dėlto čia ji tai daro. Vilniuje kuriamas spektaklis „Kosmosas+“ pasaulinio garso menininkei bus jau trečia premjera šį sezoną

Teatro salė, kurioje kalbėjomės su režisiere K.Dehlholm, staiga paniro į tamsą, o aplink ant sienų netrukus ėmė suktis žvaigždynai. Atrodo, ir spektaklio „Kosmosas +“ žiūrovai panašiai pasijus – iš pradžių baugioje nežinomybėje, po to – gal visatos begalybėje, rašo „Lietuvos rytas“.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre K.Dehlholm dirba su įvairių tautų ir skirtingų kartų menininkais. Jie visi kartu kuria „tai, kas yra tarp teatro, koncerto ir dailės“, sakė „Kosmoso +“ režisierė.

Šį sezoną tai bus jau trečia tarptautinė premjera 68 metų menininkei, įvairiose šalyse dirbančiai su savo įkurta grupe „Hotel Pro Forma“. Grįžusi į Kopenhagą Kirsten tęs darbą su dar viena seniai planuojama premjera, kurią irgi pamatysime Vilniuje.

– Praėjusį rudenį pastatėte Richardo Wagnerio „Parsifalį“ Poznanės operoje Lenkijoje, sausį – R.Wagnerio „Rienzi“ Rygoje, dabar – „Kosmosas +“ Vilniuje. Jūs dirbate su keliais spektakliais iš karto? Kaip ir kodėl? - pasiteiravau K.Dehlholm.

- Kasmet pastatau mažų mažiausiai vieną didelį spektaklį. O šitas sezonas išskirtinis – keturi. Tai labai daug. Po „Kosmoso +“ manęs laukia „Juokas tamsoje“ Kopenhagoje.

- Spektaklis, su kuriuo grįšite į Vilnių „Sirenų“ programoje? Vadinasi, pamatysime beveik premjerą.

- Tai spektaklis pagal Vladimiro Nabokovą romaną. Žinoma, romanas bus labai patrumpintas. Klasikinė meilės ir išdavystės istorija. V.Nabokovas pirmosiomis romano eilutėmis pasako siužetą: štai žmogus, kuriam sekėsi, bet jo gyvenimas baigėsi katastrofa. Nuo pat pradžios mes žinome, kad nebus laimingos pabaigos.

Šitą istoriją scenoje pasakosiu įvairiais būdais. Dirbu su garsu, balsais. Spektaklio publika turės ausines, taigi balsai ir garsai priartės prie kiekvieno – žiūrovai galės būti tiesioginiai apgavystės liudininkai. Dirbu su jaunu vokiečių kompozitoriumi ir muzikantu Nilsu Frahmu, jis gyvai gros scenoje.

„Kosmosas +“ yra didelis vaizdų ir muzikos spektaklis su daug aktorių. O „Juoke tamsoje“ turėsime tik tris aktorius ir muzikantą. N.Frahmas ne tik gros, bet ir bendraus su aktoriais, o finale – po nužudymo – skambės vien solo muzika. Ten bus ir visiškos tamsos, ir šnabždesio. Ir labai įdomi judančių objektų scenografija. Tai daugiau vaizdo instaliacija su aktoriais, judesiu, šviesa, tamsa, muzika, tekstu.

- Kaip galite dirbti su tiek daug idėjų vienu metu? Ar visa tai iš tikrųjų nevyksta tuo pačiu metu, o jūs mokate padalinti savo dėmesį kiekvienam spektakliui atskirai?

- Visos idėjos plėtojamos ilgą laiką. „Juokas tamsoje“ buvo pradėtas prieš trejus metus. Tada sukūrėme scenos koncepciją,  surengėme ir nedidelę kūrybinę būsimojo spektaklio laboratoriją. Išbandėme savo idėją. Vėliau pradėjome plėtoti kitas idėjas, o „Juokas tamsoje“ laukė.

- Ir per tokį ilgą laiką idėja neužgeso?

- Ją labai pamėgau nuo pat pradžios. Tekstas pasikeitė, nes scenarijus perrašytas, tą padarė kino scenaristas Mogensas Rukovas, kad atsirastų daugiau tiesioginės kalbos.

- M.Rukovas – garsusis danų kino scenaristas ir scenaristų mokytojas, bendradarbiavęs su „Dogmos“ režisieriais. O kas „Kosmoso +“ scenaristas?

- Mūsų daug. Rašyti „Kosmoso +“ scenarijų buvo sudėtinga. Pirmiausia surinkome labai daug medžiagos. Nepaprastai daug – kad žinotume apie visatą, jos reiškinius, apie mokslinius tyrimus. Skaitėme knygas, žiūrėjome filmus, tarėmės su mokslininkais. Tada paprašiau, kad jauna scenaristė parašytų ką nors ta tema. Ji rinko medžiagą savarankiškai ir rašė.

Bet prie to, ką apie visatą žino mokslas, norėjau pridėti istorijas iš kasdienybės. Kadangi gyvename šioje žemėje ir nuo jos matome dangų, čia mes patiriame savo džiaugsmus ir problemas, šitos istorijos mūsų spektaklį susieja su šiandiena, su mūsų – kuriančiųjų ir žiūrinčiųjų – esamuoju laiku. Taigi „Kosmosas +“ nėra tik mokslo atradimai scenoje, tai ir žmonių gyvenimai.

Kreipiausi į du danų poetus, kuriuos labai gerai pažįstu, kad parašytų mūsų spektakliui trumpas istorijas. Lietuvoje istorijas spektakliui rašė Mindaugas Nastaravičius. O aš rinkausi iš visų tekstų. Jų tekstai pasirodo tarp mokslinių žinių apie visatos reiškinius. Tekstai daugiausia poetiniai. Kai kurie juokingi. Yra ir filosofinių.

Vienos menininkių, su kuriomis kuriame šitą spektaklį, tėvas yra astrofizikas, iš jo daug sužinojome. Kito menininko mama – matematikė. Juk mūsų spektaklyje veikia matematikas ir mums reikėjo pasitikslinti, kaip kalba matematikai. Mes kreipėmės į visus specialistus, kurie tik buvo mums pasiekiami, kad papildytume savo žinias ir sumažintume abejones. Gimines mokslininkus išnaudojome stipriausiai.

- Mokslo žinios „Kosmose +“ tampa menu?

- Taip. Tiksliai! Juk kai pateikiame publikai tokios temos spektaklį, negalime leisti sau netikslumų ar pasenusių žinių. Tačiau mūsų tikslumas turi būti įdomus ir įtaigus. Todėl preciziškai parengtos žinios pildomos ir linksmais dalykais. Štai tokia buvo metų trukmės kelionė scenarijaus link. Todėl reikėjo daug rašančių žmonių ir daug jiems padedančių.

- Kiek puslapių užima scenarijus? Spėju, kad reginių spektaklyje jų negali būti daug.

- Pirmas variantas buvo, atrodo, 32 puslapiai. Bet toks buvo per ilgas. Dabar dirbame su 23 puslapių tekstu. Norėjome papasakoti tiek daug nepaprastai įdomių dalykų. Bet turime trumpinti scenarijų dėl spektaklio kokybės.

- Ar nebuvo sunku atsisakyti dalies savo idėjų, parašytų puikių tekstų?

- Žinoma, tai nėra lengva, tačiau galvoti reikia apie visumą. Mes negalėjome padaryti vien kalbančio spektaklio, mums reikėjo erdvės muzikai, vaizdams stebėti.

- Kada jūsų pačios gyvenime atsirado teatras? Ar buvote vaikas, užaugęs teatre?

- Augau be jokio meno. O teatras atsirado labai vėlai, gal paauglystėje. Tai buvo spektaklis suaugusiems, jame žinomas komikas vaidino tragišką vaidmenį. Labai gerai vaidino.

Mano pokarinėje vaikystėje nebuvo tiek daug ir tokio įvairaus teatro vaikams, kiek jo yra dabar. Todėl įsiminiau tą vieną – nevaikišką – spektaklį. Tik tas aktorius man ir padarė įspūdį, pats teatras nepatiko. Ilgai nemėgau teatro. Netikėjau aktoriais, jų tekstais, visa ta psichologija. Apgavystė visa tai. Nuobodžiaudavau kaip dauguma jaunų žmonių, patekusių į teatrą.

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Danijoje jaunus žmones sunku prisikviesti į teatrą. Vaidinimai būna per lėti jų temperamentui.

O juk keistas dalykas: daug jaunų žmonių mėgsta kurti teatrą patys, mėgsta vaidinti, mėgsta žaidimus, kuriuose tenka pasirinkti vaidmenis. Ir kaip daug jaunimo trokšta mokytis teatro mokyklose, tapti aktoriais. Bet sėdėti teatro salėje, būti publika – ne, tai nepopuliaru. Vis dar ne.

Teatro lėtumas gal net nėra didžiausia problema. Man, pavyzdžiui, labiausiai nepatinka, kai teatre negaunu erdvės savo pačios mintims. Jie tiek daug suvaidina, kad man nebelieka apie ką galvoti. Todėl ir neįdomu.

- Tada jūs labai rizikuojate, jeigu statote spektaklį vaikams žinodama, kad jie nesidomi teatru.

- Rizikuoju ne aš. Manau, kad narsiai elgiasi teatras, kuris pakvietė mane, niekada nekūrusią spektaklių vaikams. Nors visus mano spektaklius vaikai žiūrėti gali – ten daug muzikos, reginių. Juk nekuriu įprasto šnekančio teatro. Niekada.

Mane čia patraukė ne rizika, o tema – kosmosas, kuris domina ir vaikus, ir suaugusiuosius. Mes juk visi esame vaikai kosmoso akivaizdoje. O dalykai, kuriuos čia sakome, anaiptol ne vaikiški. Bet jie nuostabūs.

- Jūs visada dirbate su didele komanda. Tačiau juk būna laikas, kai ruošiatės, kai galvojate, sprendžiate. Kokios aplinkos jums reikia tokiam darbui? Tylos ar muzikos, vienatvės ar viešumos?

- Jokios muzikos. Tyla, taip. Aukštos lubos. Labiausiai man būtinas laikas. Daug laiko. Man svarbu, kad terminai manęs nevaržytų.

Man reikalinga ir vienatvė, ir kompanija. Galiu dirbti viena, bet man netrukdo, kai tame pačiame kambaryje yra žmonių. Ne, man visai nebūtina atsiskirti nuo visų, užsidaryti ir nugrimzti į savo mintis. Man patinka, kai pasaulis supa mane. Galiu pasitrauktį į kampą ir pati sau galvoti.

Bet paprastai visi mano darbai plėtojami bendradarbiaujant. Žinoma, tam turiu pasiruošti. Juk aš režisierė, turiu matyti visumą. Esu atvira visų idėjoms ir priimu tai, kas geriausia.

Dirbate su įvairių kartų menininkais. Kodėl tai gerai?

- Nes jaunesni žmonės žino kitokių dalykų nei aš. Jų kita patirtis, jie pastebi kitką, jie praleidžia daugiau laiko internete, o aš – nelabai interneto žmogus. Jauni žmonės mielai ir drąsiai dalyvauja dideliuose projektuose. Jiems tai nauja, juos žavi galimybė dalytis savo norais ir sugebėjimais.

- Šį sezoną dirbote Lenkijoje ir Latvijoje, esate kūrusi spektaklį Singapūre, ką jau kalbėti apie spektaklius Danijoje. O dabar premjera Vilniuje. Ar jaučiate skirtumus – darbo būdo, santykių, požiūrių, mentaliteto?

- Skirtumų, be abejo yra, bet jie susiję ne su tautomis ar valstybėmis, o labiau su teatrais, kuriuose dirbu.

Darbas dramos teatre su aktoriais nepanašus į darbą operos teatre su solistais, choru ir orkestru. Daug skirtumų galėčiau vardyti, bet netvirtinsiu, kad susiduriu su kultūriniais skirtumais.

Mano darbas labai priklauso nuo to, kokioje erdvėje gaunu dirbti ir kaip dirbama tuose teatruose. Teatrai yra tokie, kokie yra jų vadovai. Kolektyvinei kūrybai labai atsiliepia tai, kaip to teatro direktorius, projekto prodiuseris, net choro vadovas elgiasi ir netgi mąsto, kaip jie dirba kasdien.

Su vienu choru dirbti buvo siaubinga dėl jo nepakenčiamo vadovo. Su kitu choru dirbome nuostabiai – dėl jo puikaus vadovo. Bet su tuo choru turėjome per mažai laiko repeticijoms, nes tas teatras yra suplanavęs pernelyg daug premjerų.

Vienas operos teatras turi fantastišką prodiuserį, kuris išsprendžia visus mūsų keblumus. Kito teatro vadovas yra karštakošis ir jo direktoriavimas yra tragedija teatrui.

Čia, kur dabar dirbu, turiu puikias sąlygas, tai geriausia, su kuo esu susidūrusi. Turiu omeny save, nekalbu už visus. Jie bendradarbiauja, jie tiki tuo, ką mes darome. Todėl ir aš tikiu, kad mes jų nenuvilsime.

- Ar matėte nors kiek Vilniaus?

- Taip, truputį. Ne per daug. Man patiko miestas, labai. Gyvenu senamiestyje, vaikštau. Gražus miestas, gera jame būti. Netgi kitame upės krante buvau, Nacionalinėje galerijoje, Žvėryne. Bet matau ne tiek Vilniaus, kiek norėčiau, nors esu čia kelias savaites. Dirbame užsidarę teatre.

Spektakliuose sutelkia įvairius menus

Danų režisierė, grupės „Hotel Pro Forma“ įkūrėja K.Dehlholm vadinama viena ryškiausių šiuolaikinio Europos teatro vizionierių.

„Hotel Pro Forma“ spektakliai ir performansai rodomi teatruose bei muziejuose, miestų aikštėse, kitose kultūrinėse erdvėse visame pasaulyje – nuo JAV iki Singapūro. Spektakliuose K.Dehlholm suvienija vizualiuosius menus, architektūrą, muziką, kiną, literatūrą, mokslą.

Pati K.Dehlholm ir „Hotel Pro Forma“ yra pelnę daugybę prestižinių Danijos ir kitų Europos šalių meno institucijų apdovanojimų.

Spektaklį „Kosmosas +“ su K.Dehlholm ir „Hotel Pro Forma“ kuria Lietuvos menininkai – poetas M.Nastaravičius, kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, muzikos autoriai ir atlikėjai Ernestas Kaušylas, Michailas Skalskis ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai.

„Kosmoso+“ premjeriniai spektakliai Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje – kovo 21 d. 18 val. 30 min., kovo 22 d. 12 ir 17 val., kovo 23 d. 12 val. Numatoma spektaklio trukmė 1 val. 20 min. Bilietai po 35 Lt.

Ką apsivilkti keliaujant į kosmosą? // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2014-03-14

Ką apsivilkti keliaujant į kosmosą?

Pokalbis su spektaklio „Kosmosas+“ kostiumų dailininke Sandra Straukaite

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, 2014-03-14

P. Gasiūno nuotrauka

Sandra Straukaitė pastaruoju metu itin daug kuria teatrui. Dabar ji baigia drabužius spektakliui apie visatos stebuklus „Kosmosas+“, kurį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre repetuoja garsi danų menininkė Kirsten Dehlhom. Nors K. Dehlholm režisuoja spektaklius, operas, netradicinio formato teatro pastatymus ir performansus, skaito paskaitas, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, ji visada pabrėžia, kad yra dailininkė. Ką reiškia būti dailininke dailininko teatre? Apie tai ir apie kitus dalykus su Sandra Straukaite kalbasi Daiva Šabasevičienė.

 
Ką Tau reiškia „Kosmosas+“? Kuo išsiskiria šis spektaklis, kuo jis yra naujas?
Kai buvau pakviesta bendradarbiauti, pirmiausia susipažinau su Kirsten Dehlhom kūryba. Man labai patiko jos darbų vizualioji pusė – kostiumai, jų formos, scenovaizdžiai, šviesa... Tuo metu tai pasirodė labai nauja. Kai pradėjom dirbti, supratau, kad jos kūrybos pagrindinis bruožas ir yra vizualioji kalba. Iki šiol teatre daugiausia dirbdavau su drama, su judesiu, kai didžiausias krūvis atitenka režisieriui, kuriančiam viso spektaklio dramaturgiją. O „Kosmose“ daugiau veikia vizualinė kalba. Čia mažiau aktorių, režisūros, bet labai daug vaizdinių, suvokiamų „akimis“ – per spalvą, dėmes, dydį, mastelį. Ji iš tikrųjų daugiau dirba kaip dailininkė. Panašiai ir aš dirbu su kostiumais – yra spalva, forma, siluetas... Bet kad tai būtų pagrindinė režisūros savybė – man visiška naujiena.
Dažnai galvodavau, kodėl šviesos sprendimai negali būti kuriami nuo pirmųjų sceninių repeticijų? Kodėl tik paskutiniame etape įsitraukia šviesos, videoprojekcijų dailininkai? Lietuvoje šie darbai atliekami paskutinę savaitę, kai vyksta intensyvios repeticijos. Juk niekam nepakenktų, kad šie komponentai atsirastų iš pat pradžių. Atsiradus sceniniam apšvietimui, vaizdas labai smarkiai pasikeičia. Taip, įmanoma viską įsivaizduoti, ypač daug dirbant teatre. Bet tie, kurie dirba mažiau, daug ko negali nuspėti. Dirbant su šviesom nuo pat pradžių įmanoma pasiekti kur kas optimalesnį variantą.
Dabar aš einu į repeticijas ir stebiu, kas keičiasi, kaip juda, ką daro aktoriai. Antraip mano kostiumai gali būti netikslūs. Pavyzdžiui, žinodami, kad Filosofai sėdės, mes ir kostiumus primatuojame jiems sėdint ant kėdės. Juk svarbu, kaip kris klostės ir panašiai. Tai iš tiesų daug ką keičia: drabužis ant judančio ir ant sėdinčio žmogaus visai kitaip atrodo.
 
Iš kur vis dėlto šiame spektaklyje atsiranda tikroji dramaturgija?
Aišku, tai yra Kirsten Dehlholm didžioji vizija. „Kosmose+“ labai svarbi pati informacija: apie pasaulio atsiradimą, apie mikro ir makro kosmosą. Režisierės tikslas – kuo labiau sudominti kosmosu jaunus žmones. Pamenu savo pirmuosius pamąstymus apie begalines erdves, neturinčias ribų, tvorų. Tai bus labai gražus spektaklis: planetos, saulė... O tarp jų – žmogus, kuris taip pat yra labai gražus: mes juk irgi esame kosmoso dalis.
 
Dailininkė dailininkės teatre. Kaip jūs susiderinate?
Rodžiau savo darbus, ji sakė, kas jai patinka, labai tiksliai žinojo, ko nori. Piešiau, tikslinau, – taip ir gimė kostiumai. Iš pradžių įsivaizdavau, kad kostiumai ir daiktai turės būti labiau futuristiniai, o, pasirodo, ji labiau mėgsta natūralumą, ką aš taip pat mėgstu. Ji išsireikalavo, kad kostiumai nebūtų kaip fantazija, nes apie kosmosą kalbame esamuoju laiku.
 
Kiek kostiumo kūrimo procese dalyvauja gyvas kūnas? Ir bendresne prasme įdomu sužinoti, kaip kinta grožio samprata? Kokią įtaką Tau daro aktorius?
Į žmogų aš žiūriu kaip į atskirą asmenybę. Šiek tiek bandau jį patobulinti, bet naudoju jo fizines savybes. Niekada nesiekiau aktoriaus paslėpti po šarvais, formomis, maketais, kad galėčiau pati geriau „suskambėti“. Man svarbu, kad kostiumas šiek tiek „apgautų“ ir kartu ką nors pakeistų aktoriuje. Aišku, svarbu ir tai, kad kostiumas būtų patogus.
 
Ką darai, kai aktorius prašo sukurti „gražų“ kostiumą?
Čia yra problema. Gerai, kad geri aktoriai to neprašo. Keista, kai to kartais prašo vyrai – ir jauni, ir vyresni. Nori būti gražūs. O mums svarbu, kad būtų įtikinama. Ir pagauti, ir pabrėžti, ir kartais sukontrastuoti su veiksmu... Kiekvienas spektaklis – naujas iššūkis, todėl labai įdomu dirbti, vyksta didelė kaita.
 
Kaip kostiumus derini prie scenovaizdžio?
Dermė turi būti. Iš pradžių su scenografais apsitariam, o vėliau dirbam. Man ypač patinka dirbti su Gintaru Makarevičiumi. Gal ir dėl to, kad mes vienos kartos. Scenografas turi būti ir konceptualus, ir išmanyti architektūrinius dalykus. Mano užduotis mažesnė. Aš užsiimu „mažąja architektūra“. Vienam žmogui labai sunku kurti viską. Kartais scenografai atsisako kurti kostiumus ir dėl to, kad reikia daug laiko viską suderinti su aktoriais, tiekėjais, siuvyklomis.
 
Kokios akimirkos sunkiausios?
Su daugeliu aktorių lengva dirbti, bet yra ir pretenzingų žmonių. Be to, prasideda įvairios priešpremjerinės baimės, panika, ir visa tai atspindi kostiumas. Tuomet sakoma: „Kostiumas blogas.“ Tai susiję su psichologija: kai aktorius jaučiasi nelabai tvirtai, jis kaltina kostiumą. Gerai, kai dailininkas moka įtikinti, o jei to nedaro, būna visko.
 
Kiek Tau svarbus režisierius? Esi dirbusi su pačiais skirtingiausiais.
Labai svarbus. Jis viskam vadovauja. Lietuvių teatras suformavo savo stilistiką ir panašu, kad mes vis norim iš jos išsiplėšti, tuo labiau kad šiais laikais durys atviros, ir visi prisigaudo įvairių pasaulių vėjų. Gal dėl to labai įdomu dirbti su Kirsten Dehlhom. Tai nėra psichologinis teatras, koks vyrauja pas mus ir dar labiau Rusijoje, kur nemažai buitiškumo.
Man labai įdomu dirbti su Jonu Vaitkumi, nes jis yra provokatorius, siekia išjudinti mąstymą. Savo ruožtu Oskaras Koršunovas yra geras vizualistas. Jis, kaip aš sakau, gera „kempinė“, moka į save sugerti visą aplinką: klauso pasiūlymų, prašo aktorių daug bandyti, moka atsirinkti būtent tai, kas tinka vienam ar kitam spektakliui, ir tai daro labai tiksliai.
 
Neseniai Šiaulių dramos teatre įvyko „Nebylio“ premjera. Kas buvo svarbu galvojant apie Vaižganto personažus?
Norėjau išryškinti lietuvio esmę. Mes su G. Makarevičiumi sutarėme, kad lietuvis yra milinis, medinis, kad jis nuo žemės – tikras. Scenovaizdis irgi minimalus, o kartu daugiaprasmis. Žinant režisierių J. Vaitkų buvo aišku, kad jis vis tiek padarys „kažką kitaip“. Jis visada atranda esmę ir užkabina aktualius dalykus. „Nebylys“ išėjo labai vizualus spektaklis.
 
Esi nemažai dirbusi užsienio teatruose. Kuo skiriasi Tavo darbo pobūdis Lietuvoje ir užsienyje?
Lietuvoje dirba daug profesionalių žmonių, išmanančių ne tik savo darbą, bet ir patį teatrą. Tai labai svarbu. Kituose teatruose kostiumus siuva taip pat geri siuvėjai, bet tas darbas vyksta daug sudėtingiau. Šalia savęs turėti profesionalus labai gerai: gali daugiau matuoti, keisti. Tik Lietuvoj dar nėra primatavimų sistemos. Vakaruose gauni lapą, kuriame surašyta, kada ir koks aktorius ateis. Lietuvoje tai reiškia – „kada nors užeis“. Ypač prieš premjeras, kai aktoriui neskiriama net penkių minučių prisimatavimui. Kartais nelieka laiko kostiumui, tarytum jis iš oro turėtų pasigaminti. Dėl to šiame darbe atsiranda nemažai streso daugeliui žmonių. Vakaruose gerbiamas kiekvieno žmogaus darbas. Tai priklauso nuo teatro pozicijos.
 
Tu lygiai prieš dvidešimt metų, 1994-aisiais, sukūrei pirmuosius spektaklius teatre (Hanso Christiano Anderseno „Šešėlį“, rež. Ignas Jonynas, „Šiaurės Atėnų“ teatras, ir „Labas Sonia, Nauji metai“ pagal Aleksandrą Vvedenskį, rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras). Nuo to laiko teatro nepalikai. Kodėl teatras tapo svarbus?
Man teatras įdomus. Teatras duoda daug dalykų – ir supratimo, ir galimybės įsigilinti į pačią įdomiausią medžiagą, įvairius dalykus. Visada mėgau į kostiumus įdėti šiek tiek ironijos. Šiandien gal net užmirštu ją. Reiktų prisiminti.
 
Kiek teatras keičia Tave kaip menininkę?
Man tai labai padeda: madai padeda teatras, o teatrui – mada. Teatre yra labai daug dalykų, kurie atveria kūrybą: daug eksperimento, vizualumo. Teatre viską gali daryti drąsiai, nebijodamas „žaisti“ ir su spalva, ir su forma. Jame daug įkvėpimo šaltinių. Statant spektaklius labai daug dalykų patiriu ir emociškai, ir psichologiškai. Visas šias „žinias“ apie žmogų aš vienaip ar kitaip panaudoju mados pasaulyje. Negaliu pasakyti, kas daugiau ko gauna. Man atrodo, nauda abipusė.
 
Dėkoju už pokalbį.


Kirsten Dehlholm. Teatras be lūkesčių // Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2014-03-10

Kirsten Dehlholm. Teatras be lūkesčių

Daiva Šabasevičienė, „Menų faktūra“, 2014-03-10

Kirsten Dehlholm. Ditte Valente nuotraukaDanų teatro grupė „Hotel Pro Forma" yra įsikūrusi Kopenhagoje. Vadovaujama režisierės Kirsten Dehlhom, ji nuo 1985 metų sukūrė daug vizualių teatrinių ir teatriškų pasirodymų. „Hotel Pro Forma" teatras vadinamas paroda, kuri skolinasi teatro pasaulio estetiką, ir teatru, kuris naudoja parodos estetiką tam, kad atkreiptų įdėmų žiūrovo žvilgsnį.

Kovo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Kirsten Dehlhom režisuoto spektaklio „Kosmosas+" premjera Šį darbą menininkė vadina vienu didžiausių kūrybinių iššūkių. Spektaklio kūrimas prasidėjo 2012-ųjų pabaigoje „Hotel Pro Forma" dirbtuvėse Kopenhagoje. Delholm su jungtine Lietuvos ir Danijos kūrybine grupe daugiau kaip metus formavo būsimo spektaklio vaizdinius, muziką ir dramaturgiją.

Kalbamės su „Hotel Pro Forma" įkūrėja Kirsten Dehlholm.

Danų kritikas Erikas Exe Christoffersenas jau prieš kelis dešimtmečius „Hotel Pro Forma" išeities tašku pavadino „formą ir taisyklingumą". Tai teatras be scenos, be įprastų darbuotojų ir be repertuaro. Bet jis visada juda." Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?

Prieš įkuriant „Hotel Pro Formą" 1985 m. devynerius metus dirbau „Vaizdų fabriko teatre"  (Billedstofteatret, 1977; Dehlholm buvo viena iš šio teatro steigėjų). Su šia grupe aš įgijau teatro išsilavinimą, nes oficialiai buvau baigusi tekstilę. „Hotel Pro Forma" yra nuoseklus tęsinys. Man tuomet buvo labai įdomu, kaip atrodo žmonės, kokios galimos jų „kombinacijos" su pastatais, aplinka. Nebuvau studijavusi meno istorijos, teorijos, todėl visą laiką vadovavausi intuicija. Nekenčiau tradicinio teatro, todėl pirmieji darbai gimė skirtingose erdvėse, dažnai muziejuose. Žmonės buvo kaip instaliacijos, nebuvo jokio jų dialogo. Dar ilgą laiką aš teatro vengiau - jis pilnas lūkesčių, o aš tų lūkesčių nepateisinu. Kiekviena iš viešų vietų turi savo taisykles, tradicijas, aurą, ir tai tampa neatskiriama žiūrovo dalimi - jos į save įtraukia žiūrovus. Pasirinkdama erdves, aš tarsi inkorporuoju į jas savo kūrinius. Šalia to yra ir architektūra, ne tik tradicija ir istorija. Tai labai svarbus faktorius.

Kokia tuomet buvo situacija Danijoje? Kodėl atsirado reikmė būtent tokiems meniniams procesams?

Tais laikais Danijoje menininkai mėgo įvairius hepeningus. Tuo metu jie buvo politiškai angažuoti, siekė politinio turinio. Aš neįsitraukiau į politiką, bet buvau feministė. Savo mene aš feminizmo neskleidžiau, bet suvokiau, kad esu feministinių pažiūrų.

Kadaise Jūs žavėjotės Tadeuszo Kantoro, Roberto Wilsono kūryba. Ar šiandien yra menininkų, kurie Jums taip smarkiai imponuotų?

Egzistuoja nemažai menininkų, kurie mane žavi, bet tokių, kurie įkvėptų, deja, nedaug. Šiandien vienu didžiausių teatro menininkų laikau Romeo Castellucci.

Pirmąjį spektaklį „Terra Australis Incognita" parodėte Kopenhagos nacionalinio muziejaus salėje. Vėliau erdvės keitėsi (atviros erdvės, miestų aikštės, laivų statyklos aikštelė, prekių sandėlis, didelės parduotuvės, industriniai plotai, muziejai, privačios erdvės). Jūs „plėtėtės" į kitus miestus, valstybes. Koks buvo pagrindinis principas jūsų vadinamųjų „paveikslų-mįslių"?

Man visą laiką įdomu atsidurti kitoje erdvėje ir sugalvoti, kaip tą erdvę paversti nauja. Juk kiekviena nauja erdvė reikalauja naujų taisyklių, naujo požiūrio taško, ir tuo pačiu ji daug suteikia kūriniui. Teatre egzistuoja kitos taisyklės, kitos konvencijos. Aišku, pats teatras yra vieta, tinkama transformacijai. Teatre egzistuoja kiti iššūkiai. Tradiciniame teatre žiūrovai sėdi salėje, žiūri į sceną ir tikisi, kad juos „užims", kad jie maloniai praleis laiką. Yra daug nusistovėjusių tradicijų „kaip statyti spektaklį", publika nusistovėjusi... Kūrybiniame procese turiu atsižvelgti į visus šiuos faktorius, kovoti su jais, apeiti juos. Visus šiuos veiksnius stengiuosi kuo geriau panaudoti. Tam, kad galėtum parodyti tai, kas tau iš tikrųjų rūpi, turi prasibrauti pro visa tai - teatro repertuarą, žmones, tik tuomet gali pasakyti tai, kas tau rūpi. Net jeigu pasirenki neteatrinę erdvę, ji taip pat turi savus reikalavimus ir iššūkius. Jei vieta nežinoma, pirmiausia, reikia pranešti, kad ta vieta yra atvira publikai ir joje kažkas įvyks. Joje egzistuoja praktiniai sunkumai: nėra didelių galimybių sceninei įrangai, turi kažkaip suktis. Kita vertus, ta erdvė yra tarytum skaidresnė, atviresnė kūrybiniam procesui, menui.

„Hotel Pro Forma" - institucija ar teatras?

Institucija. Labai sunku apibūdinti. Tai yra kompanija, laboratorija, kurioje mes ieškome, tiriame. Tai - žvaigždynas. 

Ką Jums apskritai reiškia teatras?

Išgirdus žodį „teatras", pirmos mintys - tekstas, aktoriai, vaidinantys personažus. Iš anksto parašytą pjesę aktoriai išmoksta ir vaidina istoriją, kuria siužetą, yra emocijos, psichologija... Scenografija, kostiumai, šviesos... Spektaklio trukmė (Lietuvoje spektakliai žymiai ilgesni, nei Danijoje).

Ir aišku, yra režisierius, kuris nusprendžia, kaip turi atrodyti šitas spektaklis. Tikėkimės, dar yra publika. Tai yra konvencinis teatro apibrėžimas. Aišku, yra ir kitokių variantų. Jau apie 15 metų, bent jau Danijoje, yra ne viena trupė, kuri eksperimentuoja, ieško kitokių prieigos būdų. Žmonės apskritai žaidžia su teatro koncepcija „kas tai yra?". Manau, kiekviename žmoguje glūdi poreikis ar net godulys pasakoti, vaidinti istorijas. O daugybė jaunų žmonių nori būti aktoriais. Jų žymiai daugiau nei tų, kurie nori žiūrėti spektaklius. Šis poreikis vaidinti pasireiškia nuo pačios mažumės ir įgauna įvairias formas. Danijoje - bet manau, ir kitur - egzistuoja toks reiškinys: vaikai nusiperka kostiumus, apsirengia, keliauja į mišką ir ten vaidina, pavyzdžiui, kaunasi su mokytoju... Ir taip kiekvieną šeštadienį sekmadienį. Tai jau tradicija. Esmė, kad nuo pat vaikystės jau yra troškulys vaidinti.

Bet kodėl visa tai pasikeičia, pamažu dingsta noras vaidinti?

Yra daug kitų dalykų, kur gali būti išreikštas tas žaismingumas. Su amžiumi žmogus vis daugiau atsiduoda darbui, kažkokiai veiklai, bet žaismė, pavyzdžiui, egzistuoja internete. Aišku, internetas taip pat labiau tinka jauniems žmonėms. Su amžiumi žmogus truputį atsitraukia ir pradeda įdėmiau stebėti gyvenimą: tegul jauni žaidžia, aš pažaidžiau.  

Kokios literatūrinės medžiagos Jus domina? Kaip pasirenkate temas? Esate kūrusi ir su neūžaugomis („Snieguolės paveikslas", 1994), su neprofesionalais... Nuo ko priklauso toks platus Jūsų diapazonas - tiek vaizdinių, tiek pasirenkamų temų?

Aš esu smalsus žmogus. Pasaulis pilnas įdomių temų, jos visos supa mus. Kartais viena tema tarsi sublyksi ryškiau, ir aš tada ją čiumpu. Yra daugybė temų, kurios mane domina nuo kūrybos pradžios, pavyzdžiui, dvyniai, antrininkai, perspektyva, gravitacija... Tai, kas nuolat vyksta pasaulyje, taip pat veikia. Man labai svarbus humoro jausmas. 

Kodėl būtent „Kosmosas"? Kodėl „Kosmosas+"?

Kosmosas buvo, yra ir bus amžinai. Aš nebuvau kosmoso fanatikė, bet susipažinau su vienu mokslininku, kuris pasakodamas apie jį, rodydamas įvairias nuotraukas degė neįtikėtinu entuziazmu. Ir mane tai pavergė. Mane užkrėtė kosmoso grožis, paslaptis. Po kokių metų, kai Audronis Liuga pasiūlė statyti spektaklį vaikams, čiupau šią temą.

„Kosmosas+" dėl to, kad kosmosas yra tiesiog reiškinys, tai nėra pavadinimas. O „Kosmosas+" -  jau yra pavadinimas. Tai nėra tik apie tai, kas vyksta kosmose, bet ir apie dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime.

Sakoma, kad viskas, kas yra kosmose, yra ir žmoguje. Kaip Jūs suderinate kosmoso beribiškumą su žmogaus kūniškumu, jo galimybių ribotumu? Statydama „Kosmosą+" Jūs tarytum atskleidžiate didelę paslaptį?

Aš nieko nederinu. Kosmosą apskritai labai sunku suvokti, bet žmogiškas smalsumas skatina vis tiek nesiliauti. Aišku, mokslininkai supranta daugiau negu aš, bet manau, kad mes esame milžiniškos paslapties dalis. Manau, kad yra kažkas didesnio už mane. Mes galime galvoti apie kosmosą, jo beribiškumą, tada pažvelgti į karą Sirijoje ir suprasti, kad tarp žmonių nėra jokios tvarkos, pusiausvyros. Visa tai, kas yra visatoje - paslaptis, mįslė, bet tuo pačiu ir faktas.

Įprastai nusipelnę menininkai vengia spektaklių „vaikams" ar „paaugliams". Jūs tai darote entuziastingai. Ar tai vien dėl misionieriškų paskatų - mokslo populiarinimo?

Visus mano spektaklius gali žiūrėti vaikai, nors jie ir nebuvo jiems statyti. Vaikai gali pamatyti kažką, ko nesupras, bet jie daug ką įsimins, negalės pamiršti. Kai pradėjau galvoti apie kosmosą, supratau, kad pati esu vaikas. „Kosmosas+" yra tikrasis iššūkis. Kaip pastatyt spektaklį, kurį oficialiai vadini „spektakliu vaikams nuo devynerių metų"? Kai prieš pusantrų metų pradėjau ruoštis šiam pastatymui, man reikėjo daug skaityti, ruoštis, kad suprasčiau, apie ką bus šis spektaklis. Kai rašėme scenarijų, mūsų pačių išeities taškas buvo susidomėjimas, susižavėjimas tuo kosmosu, bet visą laiką galvojome apie vaikus, tai svarbus faktorius.

Tai nėra vaikiškas spektaklis. Jis sudėtingas. Aš nebijau į savo scenarijų įtraukti tokių sakinių, kuriuos nepaprastai sunku suvokti, bet aš tikiu, kad pats reginys atsvers tą sudėtingumą. Įprastai knygose apie kosmosą, pavyzdžiui, „Nuostabi Gustavo kelionė į visatą", istorija „įvyniota" į naratyvą, ir skaitydamas tą istoriją tu sužinai apie kosmosą, visatą, bet tas kosmosas yra bendro naratyvo dalis. Tai - įprastinis būdas. Aš siekiu kitko. Man pats kosmosas yra istorija. Aš nusprendžiau, kad turi būti mokslininkai, kurie pasakoja apie tai, ir berniukas. Jeigu tu esi vaikas, gali tapatintis su berniuku. Aišku, yra ir mergaitė, bet ji turi labai mažai teksto. Berniukas yra vaikų vedlys šiame spektaklyje. Jis turi būti labai protingas. Šiaip vaikai labai dažnai tokie ir būna. Pavyzdžiui, Rasa Rapalytė sakė, kad jos vaikas žino apie Husarą, Baltąsias nykštukes ir t. t. Vaikai pasižymi smalsumu ir patys susiranda kelią prie žinių.

Šiame spektaklyje darau tai, ko paprastai nedaryčiau. Čia pakankamai daug iliustracijos. Pavyzdžiui, kalbama apie gravitaciją ir numetamas akmuo. Taip niekada nedaryčiau, bet vaikų spektaklyje toks „vaikiškumas" neišvengiamas.

Kokią vietą Jūsų teatre užima aktorius?

„Kosmose+" pasakojama apie kosmosą ir apie kasdieninį gyvenimą. Kai aktoriai pasakoja apie kasdienį gyvenimą, jie labiau priartėja prie tradicinio teatro. Šiame spektaklyje aktoriai nėra tik personažai. Kiekvienas jų savo veikėjus yra apmąstęs kaip žmones - kokie jie yra. Nors aktoriai ir reprezentuoja savo veikėjus, bet jie yra gyvi žmonės.   

Dirbate su pačiais įvairiausiais pasaulio žmonėmis. Kuo išsiskiria lietuvių aktoriai?

Aktoriai visur vienodi. Jiems patinka klausti, kodėl aš turiu daryti viena ar kita? Man teko puikūs aktoriai, kurie priima mano metodą, kuris vis tiek yra kitoks. „Kosmose+" aktoriai turi paklusti visai kitoms taisyklėms: muzika, po jos - pauzė; kad muzika suskambėtų, reikia atsižvelgti į techninius dalykus. Paprastai jiems nereikia apie tai galvoti. Miela iš jų pusės, kad jie sutiko su tokiomis taisyklėmis. Galima sakyti, kad šie aktoriai yra kaip dainininkai, kurie turi laukti, kol dirigentas jiems parodys, kada įstoti. Paprastai aktoriai dirba su emocijomis, jos liejasi per kraštus, jas reikia išlaikyti per visą spektaklį. „Kosmose+" - taip pat, bet jie negali visą laiką kalbėti.    

„Kosmose+" veiks ir pora vaikų. Vaikus Jūs įtraukiate nuo pat savo pirmųjų spektaklių. Vaikų sakomi tekstai visada suteikia naujo skambesio, tačiau dramos teatre vaikų paprastai yra vengiama. Ar Jūsų spektakliuose dalyvaujantys vaikai supranta Jūsų kuriamą teatrą?

Kiekvienas vaikas sukelia emocijas, kai mes jį matome. Mums vaikai įdomu. Jie mus žavi, nes sugeba būti scenoje. Vaikai yra maži žmonės, ir jie galbūt spektaklyje daro tai, ką darytų ir suaugę, bet tuo pačiu jie yra vaikai. Toks dvilypumas. Niekas iki galo negali suvaldyti to vaiko. Jie padaro kažką, ką daro būtent vaikai. Vaikams patinka būti kažko didelio dalimi. Vaikai ambicingi.  

Jūsų spektakliuose svarbi ne tik muzika, bet ir architektūra, vizualusis menas, šokis. Kaip paskirstote prioritetus?

Pradedu savo darbą nuo vaizdo, nuo erdvės. Pirmiausia reikia žinoti, kur visa tai vyks, kokioje erdvėje veiks atlikėjai. Kai statau spektaklius su „Hotel Pro Forma", muzika būna originali,  sukurta specialiai tam pastatymui. Bet vaizdo koncepciją aš jau būnu sumaniusi iki muzikos. Kompozitorius paprastai žino trukmę, kiek viena ar kita scena apytikriai truks. Yra ir kitas darbo būdas, kai statant operą vaizdų partitūrą diktuoja muzika. Bet net dirbdama, pavyzdžiui, su Wagnerio medžiaga, aš dirbu su vaizdų dramaturgija. Man ji svarbiausia.

Kiek įtakos Jūsų kūryboj turėjo ar turi Rytų kultūros?

Ne itin daug, bet Japonija mane žavi savo estetika.

Jūsų spektakliai tarytum sukuria reikšminę tuštumą, kurią žiūrovai gali papildyti savo pačių prasmėmis ir suvokimais. Kiek Jums svarbi žiūrovo integracija į kūrinį?

Jūs pati atsakėte į klausimą. Paklysti, pasimesti toj vaizdinėje tuštumoje - labai gražu. Pasiklysti ir atrasti save. Jeigu negali atrasti savęs, turi įsikibti į savo kaimyną. Jei pasiklysi, svarbu, kad kiltų  noras visa tai aptarti. Labai svarbu, kad vyktų komunikacija tarp žiūrovo ir kūrinio. Tai rūpi kiekvienam kūrėjui. Dėl to ir reikia ilgai dirbti. 

Pažvelgus į Jūsų padėjėjų sąrašą, stebina žmonių gausa. Kokiu principu atrenkate savo pagalbininkus?

Pradžioje, kai gimsta idėja, išsirenku kelis žmones, be kurių darbas nebūtų įmanomas, nes reikalingas jų talentas, žinios, gebėjimai. Kiekvienam projektui reikalingi kiti žmonės, kitokio pobūdžio žinios, nes projektai labai skiriasi. Paprastai kiekvienas projektas pritraukia kitus žmones. Taip būna su pagrindine kūrybine grupe. Aktoriai - kitas klausimas. Dirbant svetur atlikėjai paprastai jau būna parinkti. Pavyzdžiui, su tuo pačiu šviesų dailininku aš jau dirbu 25 metus. Tačiau jau trejus metus „Hotel Pro Forma" vykdo programą, kurioje dalyvauja studentai iš įvairių šalių. Tai būna jų stažuotės: pavasarį ir rudenį po keturis mėnesius. Dirbti su studentais labai puiku, nes jie padeda kūrybiniame procese: pasiūlo įdomių kūrybinių idėjų, renka medžiagą. „Kosmosas+" ypač reikalavo kūrybingumo, nes viską reikėjo sukurti - tekstą, vaizdus, muzika. Tai didelis darbas, todėl ir pagalba buvo labai reikalinga. 

Dar likus nemažai laiko iki premjeros Jūs jau žinote tikslią kūrinio trukmę. Pavyzdžiui, „Kosmosas+" truks 1 val. 17 min. Neįtikėtinas tikslumas. O jeigu aktorius viena minute ilgiau lips kopėčiomis? Dramos teatre, kuriam būdinga atvira improvizacija, toks tikslumas neįmanomas.

Tik linksmumo dėlei aš pasakiau, kad bus 1 val. 17 min. Paprastai mano pastatymai trunka 1 val. 20 min. Tiek laiko normalus žmogus sugeba išlaikyti dėmesį. 

Per daugiau kaip tris dešimtmečius nuo Jūsų darbo pradžios (pirmieji performansai buvo sukurti 1977) pasikeitė visos technologijos. Kokius procesus Jūs stebite šioje srityje?

Aš daugiau esu „juostos" žmogus, o ne „skaitmenos". Liūdna, kad gerai neišmanau technologijų. Aišku, visos jos vystosi, „teka" jaunų žmonių kraujyje. Visi nauji dalykai teatre yra vienodai geri ir vienodai blogi. Visi pasikeitimai - ir blogi, ir geri. Man technologijos yra įrankis, instrumentas, su kuriuo galiu „žaisti". Bet visa tai aš naudoju labai atsargiai, nes jeigu pastatyme bus daug technologijų, gali pasidaryti labai nuobodu. Į tai reikia pažvelgti kūrybingai. Technologijas reikia dozuoti. Dažnai statydama spektaklius neturiu tinkamų technologijų, bet privalau sukurti įspūdingai atrodančius dalykus. Ypač įdomu, kai sukuri prasmingų dalykų, neįmanomų pasiekti be technologijos. Pavyzdžiui, visiškai pakeisti balsą. Bet kiekvieną kartą reikia suderinti šį „mišinį" - aukštas technologijas su itin žemiškomis, žmogiškomis, kaip aš sakau, „juostinėmis". Būtent tai ir yra daroma „Kosmose+". Lietuvoje technologijos gal nėra išsikovojusios savo vietos teatre, jų pilna koncertuose, dizaino parodose ar pan.

Iš kur semiatės jėgų be atvangos leistis į sudėtingiausias keliones - naujus nuotykius proto laivu?

Reikėtų paklausti mano mamos. Kiekvienas pastatymas ir yra mano energijos, įkvėpimo šaltinis. Aš pasikraunu nuo iššūkių. Retsykiais planuoju atostogas. Didžiąją kūrybos dalį labai įdomu dirbti, nes susitinku labai daug įdomių žmonių, o tai suteikia daug jėgų.

Kai kurie Jūsų kūriniai vadinami projektais. Ar Jums neatgrasus šis žodis?

Vienas mano itin mėgstamas danų poetas Sørenas Ulrikas Thomsenas yra pasakęs: „Kai išgirstu žodį „projektas", noriu apsivemti". Aš, išgirdusi šį žodį, gal apsivemti ir nenoriu, bet suprantu, ką jūs turit omeny. Man asmeniškai šis žodis daugiau asocijuojasi su tuo, kas niekada nesibaigs: „kažkas kažką" projektuoja, o galutinio rezultato nėra.

Su režisiere bendrauti padėjo vertėja Ieva Toleikytė

 

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2015 m. spalio 26 d. 10:12 / Inga

kaip edukacija gerai, kaip spektaklis - prastai.

2015 m. gegužės 26 d. 22:11 / Kesha

Man labai nepatiko spektaklis labai nusivyliau .

2015 m. kovo 23 d. 12:53 / beje

labai papiktino rūkymas scenoje :(, spektaklis juk vaikams/jaunumui!!!!

daugiau