NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA Premjera

Apie

Spektaklio pirmiausiai įvyks Šalčininkų kultūros centre (2018 m. kovo 16 d.), o po to – Vilniuje (2018 m. kovo 22, 23 d.) Po premjerinių rodymų vyks susitikimai su kūrybine grupe. Pokalbius moderuos Mindaugas Nastaravičius.

Ką žinote apie Lietuvos periferiją? Kada ten buvote? Ką girdėjote apie Šalčininkus ir Šalčininkų rajoną? Sakote, ten visi kalba lenkiškai ir valdo lenkų partija? Ten pasienis, taigi ir visa, kas su tuo susiję, o taip pat ir kontrabanda? Ten yra aukščiausia Lietuvos vieta? Daug baltarusių. Kas dar? Kad ten yra nuo likusios Lietuvos atskirtas gražiųjų Dieveniškių apendiksas, susiformavęs neva Stalinui ant žemėlapio padėjus pypkę, kurios niekas nedrįso patraukti? Dar daug avarijų. Labai daug.

„Vos pradėję kurti spektaklį, gan greit apsibrėžėme mūsų supratimu aktualiausias, t. y. iš televizijos, interneto ir pačios kasdienybės susirinktas, temas bei leitmotyvus ir nusprendėme „įbristi į Šalčios upę“. Važiavome į Šalčininkus išdidūs, neblogai apsiskaitę ir apsiklausinėję, nusiteikę išgirsti ir fiksuoti įdomiausias bei spalvingiausias istorijas apie tuteišų šnektą, stiprią lenkų diasporą, krašto istoriją, pasienį, kontrabandą, kylančius tautinius konfliktus ir vietinius džiaugsmus.

Neieškojome Šalčininkuose sensacijų ar provokacijų, neprimetinėjom kaip „turėtų būti“, atvirai rinkom įvairias istorijas, pasakojimus, organizavom dirbtuves su įvairaus amžiaus žmonėmis ir stengėmės išsiaiškinti, kuo šiandien gyvena mažai Lietuvai pažintas kraštas.

Spektaklio kūrimo procesui perkopus į antrą pusę, nemažai laiko praleidus ne tik pačiuose Šalčininkuose, bet ir apvažinėjus gretimas apylinkes, tiesiogiai susidūrus su vietos gyventojų svetingumu, savotiškai pietietišku temperamentu, garbės bei orumo suvokimu, daugelis išankstinių nuostatų subliūško. Ten, kur ieškojome išskirtinumo, radome visiškai įprastą, lietuviškai romiai bėgantį gyvenimą, o ten, kur manėme nieko ypatingo nerasią, aptikome kone „tvinpyksiška“ mistika alsuojančią, absoliučiai nekasdienišką kasdienybę.“ (Andrius Jevsejevas)

„Aptikome ten regioną, kuriame slypi savi herojai, tragedijos, socialiniai iššūkiai, ginčai ir atsargiai išsakomi džiaugsmai. Kam tai turėtų būti įdomu? Lyg ir nieko ypatingo ten nėra, gal tik begalinė meilė savo kraštui ir religijai, noras sugrįžti, kurti ten savo gyvenimą ir romantizuoti istoriją. Pavieniai pasakojimai, nuotrupos, faktai negali sukurti apibendrinto Šalčininkų paveikslo, tačiau jų visuma suformuoja kiek kitokį, siurrealų Lietuvos periferinio miestelio vaizdinį ir atmosferą, kurią, siekdami kiek įmanoma didesnio dokumentalumo, naudodami tik pažodinius Šalčininkiečių pasakojimus, ir mėginame perteikti būsimojo spektaklio publikai. Tai spektaklis ne tik apie Šalčininkus, Lietuvos periferiją, Europos pakraštį, bet ir apie realybės jausmą visiškai kitaip tekančiame laike.“ (Jonas Tertelis)

 

Spektaklio rėmėjas:

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Jonas TERTELIS
  • Dramaturgai — Andrius JEVSEJEVAS, Eglė VITKUTĖ
  • Dailininkė — Paulė BOCULLAITĖ
  • Kompozitorius — Martynas BIALOBŽESKIS
  • Šviesos dailininkas — Matas ŠIMONIS
  • Režisieriaus asistentė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS

Vaidina

Interviu

Mitais pinta Jono Tertelio trilogija // Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ 2018-02-13

Mitais pinta Jono Tertelio trilogija

Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ 2018-02-13

Režisierius Jonas Tertelis Lietuvos miestelių istorijas perkelia į teatro sceną. Spektaklyje „Žalia pievelė“ apie Visaginą pasakojo jo gyventojai ir Ignalinos atominės elektrinės (AE) darbuotojai. Pasienio – Šalčininkų rajono – gyventojų istorijas scenoje atkurs aktoriai.

Jonas Tertelis, Alinos Ožič nuotrauka.

Spektaklį – „Nežinoma žemė. Šalčia“ – apie mitais ir stereotipais apipintą miestą kūrė scenografė Paulė Bocullaitė, pjesės autoriai Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas. Pastarasis pasakojo: „Į Šalčininkus važiavome išdidūs, neblogai pasiskaitę ir pasiklausinėję, nusiteikę išgirsti ir fiksuoti įdomiausias istorijas. Daugelis išankstinių nuostatų subliūško.“

Apie save girdėjo gandų

Pirmąkart į Šalčininkus kūrybinė grupė nuvyko pernai rudenį. Kaip ir kuriant „Žalią pievelę“, vietos gyventojus teatralai pakvietė į susitikimą, vildamiesi išgirsti autentiškų jų pasakojimų apie miestą. Ir šalčininkiečiai iš pradžių nereagavo į teatralų kvietimą. Anąkart, kad prisikviestų dalyvių, „Žalios pievelės“ dramaturgė Kristina Werner iškepė morkų pyragą.

Paklaustas, ar šįkart spektaklio kūrimą pradėjo nuo pyragų, J. Tertelis pasakojo: „Visagine norėjome surinkti didelę grupę, žmonės ėjo vangiai. Tada sutikome vieną, jis pasiūlė pasikalbėti su kitu. Šalčininkai – daug mažesnis miestas, skiriasi ir gyvenimo būdas. Tie, kurie aktyvūs visuomeninėje veikloje, kitiems dalykams neturi laiko. O gyvenantieji rajone dvejojo, ar su mumis kalbėtis. Apie save girdėjome gandų ir kartais jautėme vietinių baimę, lyg būtume iš sostinės atvažiavę tik pasijuokti.“

Lietuviškas pietietiškas būdas

Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, prie sienos su Baltarusija. 2017 metų duomenimis, čia gyveno 6600 žmonių. Dauguma bendruomenės gyventojų (70 proc.) – lenkai. Kraštas, režisieriaus teigimu, apipintas mitais ir politika, siurreali Lietuvos periferija, Europos pakraštys.

„Sutikome keistų, įdomių ir pozityvių žmonių. Ten formavosi tuteišių kalba, todėl ieškojome kultūrų samplaikos, - aiškino režisierius. – Bet, panašiai kaip ir Visagine, gyventojai kalbų skirtumų neakcentavo – visi šnekėjo lietuviškai. Net ir tie, kuriems sekėsi sunkiau, užsispyrė. Įsivaizduojamo tautinio susipriešinimo tarp jų neradome.“

Apvažiavę gretimas apylinkes menininkai susidūrė su vietos gyventojų svetingumu, pietietišku temperamentu ir lėtesniu gyvenimo tempu. „Geriausiai tą jausmą perpranti pasivažinėjęs laukais. Važiuoji iš miestelio į miestelį, peizažas – vien apsnigtos kalvos. Sustojęs pamatai trobelę. Iš tolo girdėti, kaip kažkas ramiai, su pertraukėlėmis pjauna malkas ir niekur neskuba. Bet jei užkalbini, užsidega pasakoti kaip pietietis“, - palygino Jonas.

Populiariausias – baletas

Kadangi Šalčininkuose gyvena ir trijose mokyklose mokosi apie 2 tūkst. moksleivių (tai – beveik trečdalis miesto gyventojų), teatralai susidomėjo, kuo gyvena jaunoji karta. „Menai ten – labai svarbūs. Stanislavo Moniuškos menų mokykloje mokosi apie 300 vaikų, bet norinčių į ją patekti – dar daugiau. Mokykloje yra keli skyriai – muzikos, dailės, šokio. Nustebino, kad populiariausias – baletas. Norintieji mokytis meno dalykų netelpa į klases, trūksta mokytojų, todėl tiems, kurie čia ateina, pasiryžimo netrūksta“, - tikino pašnekovas.

Spektaklyje šoks Airida Gudaitė. Vaidins Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė ir Oskaras Vygonovskis. Kadangi Šalčininkai – netoli Vilniaus, spektaklio pavadinimą kūrėjai sieja su žodžiais „šalia“ ir „čia“.

Nuo „Žalios pievelės“ „Šalčia“ skirsis tuo, kad vietos gyventojai nevaidins, bet jų istorijas pažodžiui perpasakos aktoriai. „Pasirinkau „verbatim“, dokumentinio teatro ir jo dramaturginę formą, kurią seniai norėjau išbandyti. Tikėjausi įpinti kalbos manierizmo, tai – nelengva užduotis aktoriams, - paaiškino režisierius. – Žiūrovai sėdės ne salėje, o scenoje. Norėjome sumažinti atstumą iki Šalčininkų, tarsi ne „Ten, Šalčininkuose, yra taip“, o „Čia, Šalčininkuose“. Prieiti taip arti prie žiūrovo yra iššūkis ir profesionalui.“

Kontrabanda – pas kaimyną

J. Tertelį labiausiai Šalčininkuose nustebino stipri gyventojų religinė bendruomenė. Kaip teigė režisierius, vieni apie save pasakojo noriai, kiti buvo linkę slapukauti. „Kaip druskininkietis žinau, kad žmonės, gyvenantys pasienyje, linkę daug ką nutylėti. Jei tavo kaimynas kontrabanda atsivežė benzino ar cigarečių, nutyli ir pats pas jį užsuki įsipilti degalų. Pasieniečiams pasakėme, kad, šalčininkiečių tvirtinimu, jų krašte nėra kontrabandos. Tie šypsojosi: „Aišku, kad nėra.“ Jei ir yra, tai ne jų mieste, gal Eišiškėse“, - juokėsi Jonas.

Įdomių istorijų papasakojo tie gyventojai, kurie prisimena, kaip jų krašte iškilo Lietuvos siena. Vieną dieną ten buvo kaimas, kitą - kaimo bendruomenė skilo pusiau: jie liko vienoje sienos pusėje, bažnyčia ar kapinės – kitoje.

„Pasieniečiai pasakojo, kaip porąkart po nakties kapinėse rado naujai supiltų kauburėlių. Nuo tada per religines šventes laikinai įleidžia artimuosius aplankyti kapų, - kalbėjo Jonas. – Kitas vaikinas sakė, kad anksčiau pas močiutę nueidavo tiesiai per laukus. Vėliau pastatė sieną – teko kirsti ją. Iškasė griovius – pasidarė sunkiau pervažiuoti vežimu. Galiausiai ėmė pas močiutę važinėti aplinkiniu keliu, ir 5 kilometrai tapo 30.“

Trilogiją pradėjo nuo J. Basanavičiaus

Viena „Žalios pievelės“ aktorių, Marija, yra ir Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Dabar ji dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Į sostinę atsikėlė ir Edita. Vladimirą, vieną jauniausių projekto dalyvių, mokykloje pagyrė už pramoktą lietuvių kalbą.

„Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo mažam miesteliui, - svarstė režisierius. – Dalyviai tapo Visagino ambasadoriais – svarbiais žmonėmis. Po truputį susibūrė spektaklio bendruomenė. Dabar, kai visi gyvena skirtinguose miestuose, susitikę prieš repeticijas jie pirma nori išsičiaukšti, pasidžiaugti.“

Klaipėdoje taip pat rodomas J. Tertelio spektaklis „R.E.M.“ Jame kalbama apie jaunosios kartos šių dienų problemas, kurių pasekmė – emigracija, tuštėjantys miestai. Spektaklio tema kilo per festivalį „Jauno teatro dienos“, kai režisierius susipažino su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais.

Visi šie spektakliai – „R.E.M.“, „Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“ – susiję. Režisieriaus, pavadinkime, trilogija remiasi dokumentinio teatro principais. „O gal nejučia visa tai prasidėjo nuo Jono Basanavičiaus pasakos – jo aprašyto kaimo, periferijos, mito. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip žmogus mąstė anuomet, jo pasaulėjautą nupasakoti šiandienos žmogui, - „Kaulinį senį ant geležinio kalno“ priminė J. Tertelis. – Ignalinos AE – taip pat įdomus mitas. Tačiau nuvykę jos apžiūrėti ten radome nuoširdžius, paprastus žmones ir taip pat įdomias jų istorijas. Klaipėdiečių projektą pradėjome nuo klausimo: kodėl visi dar neišvažiavo? Šios temos, matyt, aktualios ir kitur.“

Puse kojos kine

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje J. Tertelis baigė televizijos ir kino režisūrą. Prisidėjęs prie teatro judėjimo „No Theatre“ jis filmavo šios trupės spektaklius. „Su Vidu Bareikiu įsivėliau į „Mr. Fluxus“ „šarlatanizmus“. Dar šiandien susitikę prisimename, kaip nuostabu tai buvo, iki šiol inspiruoja“, - kalbėjo Jonas.

Tuo metu jis dirbo ir reklamos agentūroje. Manė, reikėtų mesti teatrą. Vietoj to, pateikė projektą „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ programai. Nuo tada teatre ir pasiliko.

Jono magistro darbas buvo filmas „Feng shui pagal savo Tėvą“. Jono tėtis Jonas Tertelis – vaikų neurologas. Taip pat režisierius sukūrė trumpametražius filmus „Rudnosiuko nutikimai“, „14:56“. „Į kiną dar grįšiu, - paklaustas apie filmus, sakė Jonas. Ir pasitaisė: - Tiksliau, visada esu viena koja jame.“

Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjera Šalčininkų kultūros namuose – kovo 16 dieną. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – kovo 22 dieną.

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.