NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA Premjera

  • Spektaklis

    NEŽINOMA ŽEMĖ. ŠALČIA

  • Režisierius

    Jonas TERTELIS

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2018 m. kovo 16 d. Šalčininkuose ir kovo 22 d. Vilniuje

  • Spektaklyje naudojami blyksinčios šviesos efektai

  • Pirkti bilietą

Apie

Balandžio 14 d. apie 17.30 vyks spektaklio aptarimas „Auditorija tiria“, kuriame dalyvaus kūrybinė grupė. Pokalbį moderuos istorikas ir rašytojas dr. Tomas Vaiseta. Aptarime maloniai kviečiami dalyvauti visi norintys, ne tik to rodymo dalyviai! Įėjimas laisvas. Kava vaišins CAFFEINE.

Ką žinote apie Lietuvos periferiją? Kada ten buvote? Ką girdėjote apie Šalčininkus ir Šalčininkų rajoną? Sakote, ten visi kalba lenkiškai ir valdo lenkų partija? Ten pasienis, taigi ir visa, kas su tuo susiję, o taip pat ir kontrabanda? Ten yra aukščiausia Lietuvos vieta? Daug baltarusių. Kas dar? Kad ten yra nuo likusios Lietuvos atskirtas gražiųjų Dieveniškių apendiksas, susiformavęs neva Stalinui ant žemėlapio padėjus pypkę, kurios niekas nedrįso patraukti? Dar daug avarijų. Labai daug.

„Vos pradėję kurti spektaklį, gan greit apsibrėžėme mūsų supratimu aktualiausias, t. y. iš televizijos, interneto ir pačios kasdienybės susirinktas, temas bei leitmotyvus ir nusprendėme „įbristi į Šalčios upę“. Važiavome į Šalčininkus išdidūs, neblogai apsiskaitę ir apsiklausinėję, nusiteikę išgirsti ir fiksuoti įdomiausias bei spalvingiausias istorijas apie tuteišų šnektą, stiprią lenkų diasporą, krašto istoriją, pasienį, kontrabandą, kylančius tautinius konfliktus ir vietinius džiaugsmus.

Neieškojome Šalčininkuose sensacijų ar provokacijų, neprimetinėjom kaip „turėtų būti“, atvirai rinkom įvairias istorijas, pasakojimus, organizavom dirbtuves su įvairaus amžiaus žmonėmis ir stengėmės išsiaiškinti, kuo šiandien gyvena mažai Lietuvai pažintas kraštas.

Spektaklio kūrimo procesui perkopus į antrą pusę, nemažai laiko praleidus ne tik pačiuose Šalčininkuose, bet ir apvažinėjus gretimas apylinkes, tiesiogiai susidūrus su vietos gyventojų svetingumu, savotiškai pietietišku temperamentu, garbės bei orumo suvokimu, daugelis išankstinių nuostatų subliūško. Ten, kur ieškojome išskirtinumo, radome visiškai įprastą, lietuviškai romiai bėgantį gyvenimą, o ten, kur manėme nieko ypatingo nerasią, aptikome kone „tvinpyksiška“ mistika alsuojančią, absoliučiai nekasdienišką kasdienybę.“ (Andrius Jevsejevas)

„Aptikome ten regioną, kuriame slypi savi herojai, tragedijos, socialiniai iššūkiai, ginčai ir atsargiai išsakomi džiaugsmai. Kam tai turėtų būti įdomu? Lyg ir nieko ypatingo ten nėra, gal tik begalinė meilė savo kraštui ir religijai, noras sugrįžti, kurti ten savo gyvenimą ir romantizuoti istoriją. Pavieniai pasakojimai, nuotrupos, faktai negali sukurti apibendrinto Šalčininkų paveikslo, tačiau jų visuma suformuoja kiek kitokį, siurrealų Lietuvos periferinio miestelio vaizdinį ir atmosferą, kurią, siekdami kiek įmanoma didesnio dokumentalumo, naudodami tik pažodinius Šalčininkiečių pasakojimus, ir mėginame perteikti būsimojo spektaklio publikai. Tai spektaklis ne tik apie Šalčininkus, Lietuvos periferiją, Europos pakraštį, bet ir apie realybės jausmą visiškai kitaip tekančiame laike.“ (Jonas Tertelis)

 

Spektaklio rėmėjas:

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Jonas TERTELIS
  • Dramaturgai — Andrius JEVSEJEVAS, Eglė VITKUTĖ
  • Dailininkė — Paulė BOCULLAITĖ
  • Kompozitorius — Martynas BIALOBŽESKIS
  • Šviesos dailininkas — Matas ŠIMONIS
  • Režisieriaus asistentė — Giedrė KRIAUČIONYTĖ
  • Režisieriaus asistentas — Antanas OBCARSKAS

Vaidina

Recenzijos

Horizontalė, vertikalė ir mikrobūtis // Ieva Tumonavičiūtė, „7 meno dienos“, 2018-04-06

Horizontalė, vertikalė ir mikrobūtis

Ieva Tumonavičiūtė, „7 meno dienos“, 2018-04-06

 

„Šitas puodukas taip pat turi savo istoriją“, – sako herojus iš dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurio premjera įvyko kovo 22, 23 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, o savaite anksčiau – Šalčininkų kultūros centre. Iš diskusijos po spektaklio su Šalčininkų bendruomene kūrinyje atsirado paskutinis ekrane rodomas monologas, kuriame kūrėjai prisipažįsta, kad ne visiems spektaklis pasirodė atspindintis realybę, miesto dvasią ir žmones tokius, kokie jie yra ar norėtų save matyti. Tai ir yra pagrindiniai dokumentinio teatro probleminiai aspektai – realybė, faktas, tiesa bei jų reprezentacija. Vilniuje reikalai klostėsi kitaip. Kovo 23 d. pojūtis per spektaklį žiūrovų salėje ir jo aptarimas (kuriame buvo ir šalčininkiečių) liudijo, kad ryšys tarp aktorių ir žiūrovų užsimezgė.

Paulės Bocullaitės scenografija Mažosios salės erdvę dalija ne tarp aktorių ir žiūrovų – scenos ir salės, bet skelia publiką į dvi grupes. Jas skiria stačiakampis rėmas, per kurį tarsi per langą žiūrovai mato vieni kitus. Išrikiuoti valstybės sienos riboženkliai pratęsia rėmo liniją į erdvę: kur įprastai kyla žiūrovų kėdės, dabar liko tik tuščios pakopos. Taip žiūrovai atskiriami simboline siena. Ieškodama savo vietos, milisekundę pamaniau, kad rėmas yra veidrodis, kuriame atsispindi žiūrovai, tačiau jis pasirodė tuščiaviduris: kitoje pusėje sėdėjo kiti, o mes, kaip ir jie, galėjome stebėti ne tik tarp mūsų vaidinančius aktorius, bet ir vieni kitus. Toks žiūrovų išdėstymo principas nėra naujas, panašų panaudojo, pavyzdžiui, a.a. Jūratė Paulėkaitė „Visuomenės prieše“: žiūrovai sėdi skirtingose pusėse (vieni scenos gilumoje, kiti žiūrovų salėje), tačiau atstumai didesni, todėl matyti ar jausti vieni kitų jie negali, nes yra per toli. Toks išdėstymas įgyja simbolinę – priklausymo skirtingoms politinėms pusėms – prasmę. „Nežinoma žemė. Šalčia“, priešingai, yra kamerinis spektaklis, čia ryšys tarp aktorių ir žiūrovų (bei jų pačių) daug intymesnis, o jį sukurti – vienas iš spektaklio tikslų.

Neretai teatre, kur aktorius nuo publikos skiria metras, įsigudrinama „įterpti“ dar ir ketvirtąją sieną. Tada aktorius ignoruoja žiūrovą, apsimeta jo nepastebintis arba prisimena jį tik per dirbtinius madingus intarpus, kai staiga be priežasties pradeda prie jo „kabinėtis“: ką nors dalija, kalbina, klausia, o tada lyg niekur nieko grįžta atgal į „scenos realybę“, palikdamas žiūrovą prasmegti skradžiai žemę. Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ kūrėjai to išvengia: aktoriai nuo pradžių yra sąmoningi, atidūs ir jautrūs publikos buvimui. Jie vaidina žiūrovams ir pamažu stiprina ryšį, todėl kaip žiūrovas jautiesi reikalingas.

Spektaklyje kūrėjai taiko verbatim teatro principą. Lotyniškai šis žodis reiškia „pažodinis“ ir nurodo kūrimo metodą – menininkai atlieka tyrimą, ima interviu ir iš žmonių pasakojimų konstruoja spektaklio dramaturginį tekstą. Kalbintųjų žodžiai paliekami autentiški arba koreguojant derinami su pašnekovais. „Nežinomos žemės. Šalčios“ dramaturgiją sukonstravo Andrius Jevsejevas ir Eglė Vitkutė. Aštuntajame „Teatro žurnalo“ numeryje Loretos Vaskovos, rašiusios disertaciją apie verbatim teatrą, straipsnyje aiškinama, kad vienas tokio teatro kūrimo etapų yra surinktos medžiagos dramatizavimas, t.y. bandymas iš interviu-monologų sukurti dialogus, nors realybėje žmonės nebuvo susitikę. Todėl „...Šalčioje“ aktoriai vaidina ir kūrybinės grupės narius, užduodančius klausimus ir taip palaikančius dialogą su herojais, o ta pačia tema pasisakiusių asmenų žodžiai sugretinami, kad antrindami ir papildydami vienas kitą kurtų pokalbio įspūdį. Dramai būdingų konfliktiškų dialogų spektaklyje nėra, todėl aktoriai dažnai kalba žiūrovams, o šie tampa jų partneriais. Kadangi spektaklyje yra dvi publikos, o aktoriai vaidina atsisukę tai į vieną, tai į kitą pusę, būtent tai skatina stebėti priešais esančius žiūrovus ir jų veiduose ieškoti aktorių išraiškos atspindžių.

Aktoriai Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskaras Vygonovskis ir šokėja Airida Gudaitė kuria po kelis personažus: vieni jų grįžta, kiti pranyksta tik kartą pasirodę fragmentiškame pasakojime. Kitaip nei dokumentiniame kine, žodis, ne vaizdas, teatre yra autentiškas. Todėl spektaklyje balsas yra pagrindinė aktorių raiškos priemonė – jie atkuria tembrus, intonacijas, akcentą bei individualią kalbėjimo manierą. Aktoriai nematė, kaip gyvenime atrodo jų herojai, tik girdėjo balsus, nes režisierius Jonas Tertelis siekė palikti erdvės jų vaizduotei ir kūrybos laisvei. Aktoriai kuria savo personažus jautriai ir humaniškai, išvengdami šaržavimo. Nedideliuose ekranuose, pakabintuose ant žiūrovų puses skiriančio rėmo, taip ir neparodomi dokumentiniai kalbančių žmonių kadrai. Todėl herojus spektaklyje sukuria aktoriai, ir tik šalčininkiečiai juos atpažįsta (tai liudijo diskusija po spektaklio); kitiems žiūrovams jie mažai kuo skiriasi nuo fiktyvių šiuolaikinės pjesės personažų.

Lauryno Jurgelio Česlovas aprodo namus: aktorius vaikšto nedidelėje erdvėje tarp žiūrovų, rodo į tuštumą ir pasakoja, kaip pats pasistatė namą, pasigamino baldus, taip budindamas žiūrovų vaizduotę. Nepaisant amžiaus skirtumo, Miglė Polikevičiūtė balsu įstabiai persikūnija į išmintingą senolę, kurią glumina šiuolaikinio pasaulio perteklius ir žmonės, nevertinantys to, ką turi. Įsimena, kaip Oskaras Vygonovskis vaidina stačiatikių kunigą, gebantį organiškai „persijungti“ iš lietuvių kalbos į rusų ir atgal, – žinoma, tai geba ne tik Šalčininkų regiono gyventojai. Keista, kad spektaklyje beveik neskamba lenkų kalba. Gal kūrėjai nori išvengti stereotipų apie regioną, bet vis dėlto 79,5 procento jo gyventojų sudaro lenkai. Sunku išskirti vieną Gailės Butvilaitės heroję: aktorė suvaidino moterį, globojančią tėvų apleistą mergaitę; merginą, kuri svajojo šokti, bet ją privertė groti smuiku; jauną moterį, kuri sugrįžusi į Šalčininkus didžiuojasi pokyčiais ir pagerėjusia infrastruktūra, ir kt. Kiekvienas aktorius sukūrė ne po vieną herojų, bet kol kas ne visiems vienodai pavyksta atskirti savo herojus vieną nuo kito ir paversti juos išraiškingais. Nedideliuose ekranuose taip pat pasirodo čia ir dabar filmuojami ir transliuojami nespalvoti intarpai, kuriuose aktoriai pristato faktus apie miestą ar pasisako, pavyzdžiui, kaip mokiniai, kurie dalijasi nuomone apie mokytojus, ateities svajonėmis ar prisipažįsta stokojantys tėvų dėmesio.

Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuotame dokumentiniame spektaklyje „Žalia pievelė“ (LNDT, 2017) vaidina ne aktoriai, bet patys visaginiečiai, ir tai vis dėlto sustiprina kūrinio autentiškumo įspūdį, užtat „Nežinoma žemė. Šalčia“ labiau tiki teatru. Be to, ankstesniame Tertelio spektaklyje yra aiškus teminis centras – Ignalinos atominė elektrinė. O iš konkrečių faktų gimsta ir abstraktesnės prasmės, pavyzdžiui, utopijos žlugimas, neišsipildymo skausmas ir t.t. Tačiau net „Žalioje pievelėje“ kritikai pastebėjo draminio konflikto trūkumą. „Nežinoma žemė. Šalčia“ neturi aiškaus teminio centro, todėl pabirusios šalčininkiečių istorijos montuojamos į koliažą, kurį jungia žmonių, gyvenančių viename regione, kasdienybės stebėjimas – paveikus ir prasmingas dokumentiniame kine ir kiek kebliau atkuriamas teatre. Spektaklio autoriai už keturiasdešimt kelių kilometrų nuo Vilniaus ruošėsi atrasti nežinomą žemę, o, atrodo, pasijuto visai kaip namie. Esu tikra, kad sostinės daugiabutyje sutiktume panašių veikėjų. Tačiau panašumas susijęs su spektaklyje pabrėžiama žmonių susikurtų sienų tema. Scenografijos siena skiria dvi žiūrovų grupes, šalies siena išskiria herojų su jo močiute, kalbos barjeras supriešina vienos valstybės piliečius ir t.t., todėl finale pasienio riboženklis išardomas ir sudedamas į stalčių – akivaizdi metafora. Kilni spektaklio kūrėjų misija – mažinti atskirtį tarp žmonių – bent iš dalies atlikta, nes kūrinys įrodo, kad mūsų kasdienybė ir mes patys esame labai panašūs, o sienos, kuriomis sutvirtiname savo tapatybes, yra butaforinės. Spektaklio finale žiūrovai tarpusavyje ir kartu su aktoriais pajunta ryšį – bendruomeniškumo jausmą, kuris yra teatro stiprybė.

Nors spektaklyje svarbiausias yra žodis, jame daug ir šokio. Kūrinys prasideda nuo abstrakčių aktorių kartojamų judesių, kuriuose galima atpažinti ir klasikinio baleto pozicijas. Tai atspindi vieną iš regiono ypatybių – „baletas vs kontrabanda“ (pasienio mieste yra grupuočių, į nelegalią veiklą įtraukiančių jaunimą, tad tėvai stengiasi priversti vaikus lankyti meno mokyklas ar bent būrelius). Ekrane pasikartojantys vaizdai iš baleto ar gatvės šokių pamokų pabrėžia meno ir kultūros svarbą nedideliame mieste, o Airidos Gudaitės šokio intarpai yra tarsi transcendentinės pauzės. Judesys, šokis įgyja jungties – susiliejimo su visata – prasmę. Ekrane dažni žvaigždžių, kosminės erdvės motyvai, kurie kartu su Martyno Bialobžeskio muzika, kai ši virsta elektroninio visatos transo garsais, leidžia pasijusti kaip planetariume, kur atsiveria žmogaus menkumas ir didybė.

Šokis taip pat susiejo aktorius ir publiką. Diskotekos epizode pagal šiuolaikinės klubinės muzikos pulsą žiūrovus skiriantis rėmas sužibo spalvotomis šviesomis (šviesos dailininkas Matas Šimonis). Jų estetika, atėjusi iš šiuolaikinio miesto, tiksliau, vitrinų ir reklamų apšvietimo, spektaklyje virto išgryninta – minimalia ir abstrakčia forma. Neoninių spalvų ir šiuolaikinės muzikos apsuptyje aktoriai juda pakankamai ilgai, kad atmintyje iškiltų ir spektaklio „Lokis“ šokio scena, kurioje sinchroniškai buvo atliekama ta pati žingsnių kombinacija. Čia aktoriai atlieka šiek tiek mechaninius, pasikartojančius, tačiau skirtingus judesius. Kartu į ritmą juda ir žiūrovai – įsijautęs vyras melsvos šviesos lazdelėmis (jas kartu su šviečiančiais velnio ragais išdalijo aktoriai) muša menamą būgną.

Spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“ susijungia horizontalė ir vertikalė. Horizontalios linijos atskiria valstybes, išskiria artimuosius, lemia tragedijas, o vertikalios linijos sujungia. Ekrane dominuoja sniego užklotų Šalčininkų peizažai, filmuojami virš miesto kylančia kamera. Perėjimas į žvaigždžių erdvę byloja, kad Šalčininkų mikrokosmosas ir jo gyventojų mikrobūtis yra neatskiriama visatos dalis, tokia pat svarbi ir nereikšminga, kaip ir visa, kas ją sudaro.

„...Šalčia“: papasakoti kaip mes pasakojame kaip jie pasakoja // Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2018-04-06

„...Šalčia“: papasakoti kaip mes pasakojame kaip jie pasakoja

Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2018-04-06

 

Oskar Vygonovski ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Oskar Vygonovski ir Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žydo karčemos pastogė priglaudė mus tokiam poilsiui, kokį gerai pažįsta kiekvienas lietuvis skaitytojas.“ Vladislovas Sirokomlė, „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“

Apie Šalčininkus nieko nerasime nei prieš dešimtmetį išleistame Giedrės Jankevičiūtės kelionių vadove po Lietuvą, nei prieš 150 metų Vladislovo Sirokomlės parašytoje knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, nors šis rašytojas lankė visai netoliese esančius miestelius. Kiek save prisimenu, aš taip pat nesu ten buvusi. O štai Vikipedija sako, kad Šalčininkų vardas istorijoje minimas nuo 1311 metų, vadinasi, tai labai sena gyvenvietė. Ką apie ją žinau? Beveik nieko. Tad gal ir nebloga mintis apie Šalčininkus kurti spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Darbas, kūrėjų pavadintas „Nežinoma žemė. Šalčia“, mane domino kaip socialinio teatro reiškinys, kuriame užkoduodas „prisijaukinimo“ efektas: kaip, iš pradžių būdami visai svetimi, tam tikri žmonės ar su jais susiję reiškiniai, per valandą kitą tampa daugiau mažiau suvokiami ir labai artimi, savi. Panašus ir labai neblogas pavyzdys - spektaklis „Žalia pievelė“ apie Visaginą, kurį tame pačiame teatre režisavo tas pats režisierius Jonas Tertelis. Viena „prisijaukinimo“ proceso bėdų yra ta, kad „prisijaukinimas“ įvyksta patiems to nepastebint. Tai būdinga mano mėgstamo režisieriaus Jerôme Belio spektakliams. Kita - kad tokių nepažįstamų žmonių ar reiškinių, kuriuos būtų galima  „prisijaukinti“ nuo visiškai nepažįstamo lygmens yra gana nedaug. Tarkime, žiūrėdama „Žalią pievelę“ su Visaginu turėjau gerokai artimesnį santykį nei su Šalčininkais. Tad iš spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ pirmiausia tikėjausi progos patyrinėti tą „prisijaukinimą“.

Norint kažką gerai pažinti, kartais geriau ne domėtis, klausinėti ir skaityti, o imti ir susidurti su tuo reiškiniu. Todėl kartais keliaudama ignoruoju kelionių vadovus, o laukdama premjeros - iš anksto pasirodančias publikacijas, interviu ir vaizdo reportažus. Taip norėjau elgtis ir su „...Šalčia“, tačiau kovo 18 dieną TV laida „Nes man tai rūpi“ su Jonu Terteliu, spektaklio režisieriumi, ir Andriumi Jevsejevu, kuris kartu su Egle Vitkute kūrė spektaklio dramaturgiją, tiesiog įsibrovė į mano eterį. Sužinojau, kad Šalčininkuose daugelis vaikų šoka baletą, žmonės labai religingi, nemėgsta šnekėti apie politiką ir reikšmingai nutyla, jei pradedi klausinėti apie kontrabandą. Kūrėjų pripažintas faktas, kad nesisekė rasti dramaturginio konflikto, kad ieškojo Šalčininkų, o rado Lietuvą, virto dar didesne spektaklio intriga.

Premjera Vilniuje vyko kovo 22-23 dienomis. Per pirmąjį spektaklio pusvalandį Mažojoje scenoje išgirdau kokių aštuonių, o gal dešimties skirtingų žmonių pasisakymus. Visus juos vaidino keturi aktoriai - Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski. Kiekviename epizode jie vaidino kiek pakeitę kalbėjimo manierą, balso tembrą, galbūt šiek tiek eiseną ar stovėseną, tačiau ne bendrą savo įvaizdį - išskyrus kelias išimtis, liko tais pačiais drabužiais, tomis pačiomis šukuosenomis. Atlikėjų moterų kostiumų stilius nė trupučiu nepriminė Vilniaus regiono rengimosi įpročių, kostiumai labiau kvepėjo amerikietiškomis (Airida Gudaitė, Miglė Polikevičiūtė) ar prancūziškomis (Gailė Butvilaitė) madomis, nors ir aiškiai „vintažiniai“.

Kurį laiką vaizduotė strigo ir mėgino daryti sąsajas ten, kur to visiškai nereikia, kol supratau, kad personažų tarpusavyje sieti nereikia. Tarp aktorių pasisakymų beveik nebuvo dialogų, net ir pasirodę kartu ar apsikeitę keliomis frazėmis, kiekvienas pasakojo savo istoriją. Vaizduotė kliuvo už į sceną ateinančių ir savo monologo eilės laukiančių aktorių, bet tai ne bėda. Blogiau jog, kai šnekėjo šeštasis personažas, supratau, kad jau pamiršau, ką apie save sakė antrasis. 

Spektaklio dailininkė Paulė Bocullaitė pasirinko abstraktų scenografijos variantą. Salėje buvo sukurtas veidrodžio efektas: iš dviejų pusių viena prieš kitą išdėstytos žiūrovų kėdės, o per vidurį tarp jų - įsivaizduojamo stiklo rėmas, kurio apatinis skersinis tarnauja kaip scenos pakyla. Dažniausiai aktoriai pasisakyti eidavo per vidurį, ant scenos pakylos ar šalia, paskui prisėsdavo kur nors šalia žiūrovų. Suprask - personažai yra iš mūsų tarpo, o mes žiūrime patys į save. Viršutinio skersinio viduryje buvo nedidelis televizijos ekranas, jame spektaklio įžangoje buvo rodoma iki atpažinimo/neatpažinimo ribos iškraipyta baleto pamokos vizualizacija, vėliau - keli vėlgi kažkaip „meniškai“ apdirbti Šalčininkų vaizdai - fontanas, pieva, sankryža, gal vienas kitas namas. Šiaip jau ten galima rodyti bet ką - detalių, gylio, kažkokių kokybinių detalių net sėdint pirmoje eilėje nesimatė. O juk spektaklio pradžioje Lauryno Jurgelio personažas duria pirštu į žmogų ir sako „Čia mano vyresnysis sūnus“, duria į kitą „O čia mano jaunesnysis“. Ak, jeigu jis taip baksnotų ir savo Šalčininkų žemėlapį sudarytų iš mūsų... na, jeigu sudarytų žemėlapį, kuris nedingtų viso spektaklio metu... po spektaklio Šalčininkai mums tikrai taptų kažkas daugiau nei tiesiog žemė.

Bet grįžkime prie spektaklio. Tiek iš režisieriaus sumanymo, paaiškinto jau minėtoje TV laidoje, tiek iš aktorių kalbos spektaklio metu buvo aišku, kad kūrėjai laikėsi savo surinktos dokumentinės medžiagos -žodis žodin įrašytos Šalčininkų gyventojų kalbos. Taigi, kiekvienas aktorių pasakojimas - tai lyg pažintis su Šalčininkų gyventojais, imituojant personažo kalbėseną. Nors aktoriai dirbo šauniai, Laurynas Jurgelis ir Oskar Vygonovski jau akivaizdžiai mėgavosi kai kuriais vaidmenimis, žiūrovui tai reiškė vaizdo monotoniją ir nesibaigiančią pažinčių virtinę.

Kai kurie personažai - pareigūnai arba dvasiškieji tėvai - kalbėjo už „visuomenę“ ir prisiminė ne savo, o miestelio gyventojų atsitikimus. Kai kurių personažų monologai buvo ilgesni. Kai kurie personažai sugrįžo į sceną dar vienam arba keletui epizodų. Kai kuriuos papildydavo aplinkiniai veikėjai, o dar kiti (tarkime du dvasiškieji tėvai) buvo simboliškai sugretinami. Galbūt jie labiau įsiminė ar pasirodė įdomesni, bet tai nekeitė įspūdžio, kad dramaturgui ir/ar režisieriui svarbu pademonstruoti kuo daugiau personažų pasakojimų. Šis įspūdis perša išvadą, kad šalčininkiečių pasakojimai dramaturgiškai buvo jungti ne montažo (kai sekama tam tikromis turinio idėjomis, medžiaga priešinama arba gretinama, norint perteikti konkrečią mintį), o koliažo principu (vadovaujantis formos kriterijais).

Scenoje aktoriai „pasakojo“ apie tai, kaip šalčininkiečiai pasakojo savo istorijas, ir tame buvo galima pastebėti daug atidumo, šilumos. Štai žmogus džiaugėsi savo rankomis sumeistrautais baldais, o ši moteris - kad nuo skurdo ir pražūties išgelbėjo talentingą mergaitę. Čia jaunimas prisiminė, kokių šunybių prikrėtė, o čia senutė - kaip reagavo į jaunimo aprangos madas. Štai pareigūnas gailėjosi avarijoje žuvusių pažeidėjų, o čia apie moraliai paklydusius parapijiečius istoriją porino ir atlaidžiai šypsojosi dvasiškasis tėvas. O kur dar personažų skaityti eilėraščiai?! Nors visa tai matėme teatre, mums tai buvo pateikta neišgryninta, neišvalyta, neapibendrinta, todėl buvo mažų mažiausiai neįprasta, sunku tuo džiaugtis, sekti ir įsiminti. Nors mes nežinojome personažų vardų, jie mums pasirodė kaip konkretūs žmonės su savomis istorijomis, nepažįstami, ne visada įdomūs, ir jų tiek daug, kad pasakojimai tiesiog praėjo pro ausis.

Vis dėlto aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Palikti be paprastai jiems tarnaujančio įrankių arsenalo, žaisdami tik savo kūnais, per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų. Gailė Butvilaitė įsiminė kaip senutės dukra/prižiūrėtoja, davusi instrukcijas kaip senutei reikia parėkti, kad ši išgirstų. Laurynas Jurgelis įspūdingai, fiziškai ir psichologiškai, išvystė šiandieninio šalčininkiečio Česlovo Milošo (!) vaidmenį. Oskar Vygonovski su publika be jokių sunkumų komunikavo ir lietuviškai, ir rusiškai; jo personažai, gal ne taip juvelyriškai sukurti, kaip Lauryno Jurgelio, atrodė laisvesni, buvo įtaigiausi emociškai. Įdomiausi ir labiausiai įstrigę liko Miglės Polikevičiūtės kurti personažai: vaikystėje smurtą patyrusi policijos Pareigūnė, iš Šalčininkų kilusi ir Varšuvoje studijuojanti Dainininkė, na ir žinoma, 88 metų Močiutė, kurią jauna aktorė suvaidino išgaudama ne tik kalbėjimo manierą, bet ir seno žmogaus balso virpesius - taip, kad Močiutei prasižiojus net nebereikėjo sakyti, nei kiek jai metų, nei kad ji neprigirdi.

Pusantros valandos trunkančio spektaklio viduryje aktorių istorijos buvo pertrauktos gatvės šokiu, kurį hiphopo ritmu šoko Airida Gudaitė. Formaliai, jis buvo jungiamas prie Gailės Butvilaitės baleto šokėjos ir šiek tiek pakėlė žiūrovų tonusą bei prablaškė pasakojimų monotoniją. Tačiau tai sukėlė įspūdį, kad šokis atsirado iš niekur ir į niekur dingo, visiškai nesisiedamas su spektaklio turiniu. Spektaklio pabaigos pradžią taip pat žymėjo šokis pagal klubinio stiliaus muziką - jaunųjų šalčininkiečių vakarėlis - šįkart jau visų penkių atlikėjų kartu, kažkodėl su šviečiančiais akiniais bei mergvakarių šablonu tapusiais velnio ragais, kurie taip pat buvo dalijami ir žiūrovams. Dėl anksčiau aptartos spektaklio struktūros, šie du šokiai spektakliui mažai ką pridėjo.

Panašiai neaiški situacija ir su Martyno Bialobžeskio muzika, kuri spektaklyje nejučia išnirdavo foniniu gausmu arba vedė šokius - viena vertus labai vykusiai, kita vertus aiškiai atitrūkusiai nuo lietuviškų klubų ir spektaklio erdvę nešančią maždaug Berlyno kryptimi. Nesakau, kad apranga, šokis ar muzika „...Šalčioje“ būtinai turi įvietinti Šalčininkus, bet šiuo atveju, kai jie visiškai nesiejami su tuo, kas žiūrovams bandoma įbrukti 90 minučių, nėra ir kaip jų vertinti.

Galiausiai - pora spektaklį užbaigiančių sprendimų. Vienas jų - tai tekstas televizoriuje, kuriame buvo pateikta Šalčininkų statistika (pagal jį - dauguma Šalčininkų rajono gyventojų yra lenkai) ir kūrėjų išvada apie Šalčininkų tyrinėjimo procesą: kad Šalčininkų jiems taip ir nepavyko pažinti, atvažiavę į Šalčininkus jie rado Lietuvą. Tuomet eilė atėjo antrajam finalo sprendimui. Aktoriai išardė Lietuvos - Baltarusijos sieną žymintį stulpą ir sudėjo jį į scenos pakyloje paslėptus stalčius. Spektaklis baigėsi, kai Laurynas Jurgelis uždarė paskutinįjį. Simboliškai galima sakyti, kad buvo panaikintas riboženkis. Bet ar tikrai?

Kūrėjai atmetė visus tautinius klausimus, ir „...Šalčioje“ man liko vienas alogizmas: apie kokią atrastą Lietuvą spektaklio autoriai kalbėjo, jei Šalčininkų rajone absoliuti dauguma gyventojų yra lenkai? Lietuva šiame spektaklyje nebuvo atskleista. O tokio pobūdžio raiška man primena Sirokomlės žydiškos karčiamos aprašymą: pasikeitus kontekstui, perduodama žinia yra visiškai bevertė. „...Šalčia“ rodoma ne tik Vilniuje, bet ir Šalčininkuose, o tai - visiškai skirtingi kontekstai. Gal aš ne iš tos pusės žiūriu? O gal spektaklio kūrėjai supainiojo lietuviškumą su bendražmogiškumu? Nors „...Šalčioje“ buvo papasakota nemažai šalčininkiečių istorijų, nors išryškėjo egzotiška ir intriguojanti kontrabandos tema, pažiūrėjus spektaklį mano riboženklis taip pat nepersikėlė.

 

 

„Nežinoma žemė. Šalčia“. Kokius save veidrodyje pamatė Šalčininkai? // Jurgita Jačėnaitė, Bernardinai.lt, 2018-03-22

„Nežinoma žemė. Šalčia“. Kokius save veidrodyje pamatė Šalčininkai?

Jurgita Jačėnaitė, Bernardinai.lt, 2018-03-22

a
Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kovo 16 dieną Šalčininkų kultūros centre įvyko režisieriaus Jono Tertelio naujo dokumentinio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ apie Šalčininkus premjera, praėjusią savaitę kūrybinės grupės ir žiūrovų diskusijoje po spektaklio sukėlusi pliūpsnį ne pačių pozityviausių šalčininkiečiams emocijų.

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šalčininkiečiai: pusantros valandos negatyvo

„Kai baigėsi spektaklis, pagalvojau: negi čia gimiau? Negi čia augau? Negi čia baigiau muzikos mokyklą? Po spektaklio susidarė nuomonė, kad čia gyvena truputėlį neįgalūs žmonės, ir kalba jie kažkokia keista kalba, – svarstė šiuo metu Vilniuje dirbanti viena Šalčininkų gyventoja. – Jūs puikiai vaidinote, neturiu jokių priekaištų aktoriams. Tik galvojau, pažiūrėsiu, kaip spektaklis pristato Šalčią tiems, kurie čia negyvena. Ir ką sužinai? Vien alkoholikai, kontrabandininkai, banditai, visi nuskriausti, vargšai tokie... Grįžusi į Vilnių aš nepasakysiu nei savo kolegoms, nei draugams, kad jie nueitų pasižiūrėti šio spektaklio.“ 

„Mes nesupratome jūsų filosofijos, o jūsų darbas – ją atnešti mums. Jūs neatsisakėte jokių klišių – jūs tas klišes atkartojote ir dar etikečių pridėjote. O buvo galima pasižiūrėti kitaip“, – tokios nuomonės buvo kitas žiūrovas. 

„Mes gyvename be galo išprususiame ir gražiame regione. Pažiūrėjęs šį spektaklį gavau pusantros valandos negatyvo, bet aš visada pristatau Šalčininkų rajoną kaip išsivysčiusį, augantį. Pažiūrėjęs šį spektaklį Vilniuje, turbūt bijočiau važiuoti į Šalčininkus“, – nuskambėjo dar vieno šalčininkiečio atsakas spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ kūrėjams. 

„Man nepatiko, – sakė diskusijoje dalyvavęs stačiatikių dvasininkas, kurio pasakojimas spektaklyje panaudotas. – Ar jūs turite teisę parodyti žmogų, kurį matėte vieną kartą? Aš save spektaklyje pamačiau kaip labai ironišką žmogų. Jūs rodote, tarsi tai būtų teisybė, realybė. Aš jus kviečiu ateiti ir pasikalbėti su parapijiečiais. Jie pasakys jums, kaip mes gyvename. Man atrodo, teatras turi parodyti teisybę, bet taip, kad žmogus ir suprastų, ir neįsižeistų. Mes turime visapusiškai, objektyviai į viską žiūrėti. Žmogus atviras, gali papasakoti viską, bet jūs kaip režisierius turite pagalvoti, ar jo nepavesite.“

„Visi faktai, parodyti aktorių ir nuostabiai suvaidinti, tinka bet kuriam kaimui bet kurioje Lietuvos vietovėje. Ir jeigu nebūtų to žodžio „Šalčia“, viskas būtų gerai, – atviravo dar viena žiūrovė, pasigedusi pozityvaus Šalčininkų atvaizdo spektaklyje. – Mano nuomone, arba žmonės, su kuriais jūs šnekėjote, nemyli šio krašto, arba jūs norėjote parodyti, kad toks šis kraštas. Tai žeidžia. Kas gero mūsų krašte – tai turėjo būti šio spektaklio šerdis. Kokie mūsų žmonės puikūs ir kokie visi poliglotai. Jie moka lietuvių, lenkų, rusų kalbas, mokosi vokiečių ir anglų. O šito mes nematome. Režisierius labai gražiai ginasi, bet nepagavo šito krašto esmės. Užtai aš jums negaliu padėkoti, kad tai yra Šalčios žemės spektaklis.“

Spektaklio aptarimas Šalčininkų kultūros centre. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Režisierius J. Tertelis: norėjosi iškirsti langą į Šalčininkus 

Pagavo ar nepagavo režisierius J. Tertelis su kūrybine grupe Šalčininkų krašto esmę ir dėkoti ar nedėkoti jam už naująjį dokumentinį spektaklį, sukurtą Šalčininkuose pusmetį gyvenant, čia rengiant dirbtuves ir klausantis šalčininkiečių istorijų – bus matyti, kai „Nežinoma žemė. Šalčia“ pratęs savo kelionę ir geografiškai, ir keisdamasi kūrybiškai. Nuo šio vakaro Vilnius tampa antruoju miestu, kuriame galima pamatyti šį darbą – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. 

Po premjeros Šalčininkuose pristatydamas „Šalčią“ J. Tertelis sakė: „Iš kur prasidėjo ši kelionė į Šalčininkų rajoną? Daug kartų esu kartojęs: jis taip arti Vilniaus, ir mes apie tai nieko nežinome. Ir toks jausmas, kad nenorime sužinoti. Čia, Vilniuje, sėdintys. Norėjosi perlipti tą neaiškią sieną, barjerą, jame išsikirsti langą ir pro jį įlipti.“ 

Kalbėdamas apie kultūrinį, socialinį kontekstą, kurį turėjo omenyje kurdamas šį spektaklį, J. Tertelis teigė, kad idėjų jam natūraliai kilo dėl klišių, ateinančių iš politikos, žiniasklaidos, gandų. Kita priežastis – režisieriui kilęs klausimas, kaip šiame regione susiformavo tokia įvairių tautų bendruomenė ir kaip joje atsirado naujų unikalių tradicijų.

„Labai ryškiai čia atsivėrė žmonių religingumas. Tuo, prisipažinsiu, iš pradžių netikėjau, maniau, tai dar viena tų klišių“, – sakė J. Tertelis ir pridūrė, kad taip pat į šį regioną buvo įdomu pasižiūrėti probleminės pasienio zonos kontekste. Jautri tema spektaklio kūrėjams pasirodė ir su vaikais bei jų užimtumu susijusios istorijos. 

„Nesakau, kad Šalčininkuose nesirūpinama vaikais. Jiems ir jų užimtumui čia skiriama labai daug dėmesio. Tačiau kartais kai kuriems vaikams norisi paprastos šilumos. Ši tema pasirodė labai jautri ir neišsakyta iki galo. Norėjosi atskleisti šią atmosferą – vaikai, mano galva, yra neatsiejamas miestelio istorijos dalykas“, – tvirtino J. Tertelis.

Režisierius Jonas Tertelis ir dramaturgė Eglė Vitkutė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Bliūkštantys mitai apie Šalčios žemę 

Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ dramaturgas Andrius Jevsejevas, paklaustas, apie ką šis spektaklis, atsakė: „Nežinau. Tai irgi nežinoma žemė. Kai pradėjome kalbėtis, kad važiuosime dirbti į Šalčininkus ir kurti spektaklį apie šitą kraštą, čia važiavau nuoširdžiai įsiteigęs, kad vykstu kurti spektaklio, kaip lenkai mušasi su lietuviais. Ir labai greitai nustebino, kad to čia neradome, nepajutome.“ 

„Šio spektaklio pagrindine tema, – galbūt tai ir gali nuskambėti labai arogantiškai, tapau aš pats. Bendraudamas su šiais žmonėmis pamačiau labai daug savęs“, – svarstė jis. 

Pasak dramaturgo, iš pradžių spektaklio kūrėjai manė, kad jiems bendraujant su šalčininkiečiais prireiks vertėjų pagalbos. Ir vėlgi tai tebuvusi išankstinė nuostata, kad šalčininkiečiai nekalba lietuviškai: „Visi žmonės noriai su mumis šnekėjosi. Ir lietuviškai. Man kaip filologui buvo įdomus ir kalbos – tuteišų ar poprostu, kad ir kaip pavadintum – aspektas. Šį dalyką bandėme spektaklyje užfiksuoti. Ir, manau, pavyko.“ 

A. Jevsejevo tikinimu, kūrėjai vienos ryškios spektaklio temos, – to paklausius pirmųjų atsiliepimų šalčininkiečiai būtent ir pasigedo, – nerado. „Žinoma, mes galėjome sukurti spektaklį apie lietuvių ir lenkų konfliktą. Bet tai būtų buvę labai neįdomu. Mes nuoširdžiai to čia neradome“, – sakė A. Jevsejevas. 

Režisierius J. Tertelis dramaturgui paantrino niekada nežiūrintis į istoriją vienpusiškai. „Man neįdomu, ir nejaučiu turintis teisę istoriją scenoje pastatyti iš vienos pusės. Kitaip tariant, nejaučiu teisės pasakyti apie šalčininkiečius, kad jie yra kontrabandininkai. Arba kad jie visi yra lenkai. Arba kad visi tik krikščionys. Arba kad čia vaikams tik blogai. Man svarbesnis dėmuo buvo sukurti mūsų pamatytą atmosferą, – mintimis dalijosi J. Tertelis. – Teatras nėra realybė, ir toje atmosferoje aš nenoriu nė vienam piršti minties – susidarykite savo nuomonę. Nė vienam nenoriu pasakyti, kas yra gerai ir kas – blogai.“

Scena iš rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjeros Šalčininkuose. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Apie atvirumą vieni kitiems 

Pasak J. Tertelio, šis spektaklis visų pirma kalba apie atvirumą, kurio Šalčininkuose trūksta daug kur. Ne veltui ir spektaklio scenografija – scena kaip iškirstas langas, kad žiūrovai, sėdintys abipus jos ir žvelgiantys vieni į kitus, pradėtų ir gyvenime vieni į kitus žiūrėti. 

Spektaklio dailininkės Paulės Bocullaitės manymu, toks išdėstymas scenoje atspindi iš nežinia kur susikurtą konfrontaciją – gal dėl didelio jautrumo, asmeniškumų, ilgalaikio nusistatymo. „Tikslas buvo pamėginti pasijausti tokioje situacijoje. Šalčininkuose konfrontacijų galima rasti labai daug. Čia ne tik pasienis – kas yra vienoje pusėje ir kas – kitoje. Čia tarp žmonių yra menamų sienų, ir norisi jas panaikinti“, – kalbėjo scenografė. 

„Nuo pat pradžių šnekėjau, kad atvažiavau čia ne ieškoti sensacijų, ne ką nors marginalizuoti, nors tokių dalykų čia masė“, – svarstė režisierius. Jo įsitikinimu, kokios nors sensacijos iškėlimas neatspindi paties miestelio ir rajono. Žmogiškoji pusė šiuo atveju buvo svarbesnė, norėta žiūrovus priartinti prie Šalčininkų pasaulio – tokio, kokį jį kūrėjai pamatė čia gyvendami pusę metų ir klausydamiesi šalčininkiečių istorijų. 

„Suprantu, kad žiūrėdami spektaklį atpažįstate konkrečius asmenis kaip personažus, jie gana ryškūs ir jūsų bendruomenėje. Bet šis spektaklis yra orientuotas ne tik į šalčininkiečius – jis orientuotas į visus Lietuvos gyventojus“, – teigė J. Tertelis. 

Interviu

Šalčia Jono Tertelio akimis // Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2018-03-13

Šalčia Jono Tertelio akimis

Daiva Šabasevičienė, Bernardinai.lt, 2018-03-13

Režisierius Jonas Tertelis. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro jaunieji kūrėjai rengia premjerą „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurios dėmesys sutelktas į Šalčininkų rajono bendruomenę. Spektaklio premjera pirmiausia įvyks Šalčininkų kultūros centre (kovo 16 d.), po to – Vilniuje (kovo 22, 23 d.).

Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio koncepcijos autorių ir režisierių Joną TERTELĮ. Kodėl šalčininkiečiai važiuodami į Vilnių sako: „Važiuojam į Lietuvą“, ką vietiniai žino apie faktą, kad pas kunigą Povilą Hrinaškevičių 1821 m. viešėjęs Adomas Mickevičius Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje dramoje, kokiais principais su tikromis žmonių istorijomis dirba aktoriai ir kokių prietarų turi šalčininkiečiai?

Apklausa apie Šalčininkus, kurią LNDT Rinkodaros skyrius surengė tarp vilniečių, atspindėjo Lietuvai charakteringą situaciją: niekas nieko nežino, o gal ir žinoti nenori. Iš tuščio į kiaurą beria savo pamąstymus, ir laimi tie, kurie išlaužia ką nors juokinga. Pavyzdžiui, „ten turėtų klestėti kontrabanda, nes miestelis – Lietuvos pasienyje“, ar panašiai. Ką Jūs žinojote apie Šalčininkus, kol Lietuvos nacionalinis dramos teatras nepasiūlė šios temos? Ir ką žinote šiandien, kai teko paanalizuoti įvairias aplinkybes iš vidaus?

Apie Šalčininkus, rodos, mes kiekvienas galime ką nors pasakyti, bet tiek pat, matyt, galėtume pasakyti ir apie kitus miestelius. Pavyzdžiui, aš pats esu druskininkietis ir pastebėjau, kad ko nors paklausus apie Druskininkus visi šnekės apie SPA, apie kurortą ir panašiai. Bet ne apie „black streetą“, ne apie „Bostoną“, ne apie vietos žargoną, kuris yra kiekviename miestelyje.

Aš tikiu, kad kiekvienas miestelis turi savitumo. Apie Šalčininkus, šalia tų visų klišių, kurias pateikia žiniasklaida ieškodama sensacijų, aš visiškai nieko nežinojau. Net apie Jonavą daugiau žinoma: ten yra „Achema“, tai – urbanistinis miestas. Iš to galì susidaryti vaizdinį, kad ten yra ir gelžkelis, kad jame galì rasti cemento ir pan.

Šalčininkai nekėlė jokių asociacijų, dėl to prieš imdamas važinėti tenai pradėjau ieškoti šalčininkiečių Vilniuje, pavadinau juos Šalčininkų išeiviais. Trakai, Grigiškės, Naujoji Vilnia – vietos aplink Vilnių, kurios jau tapo tam tikra Vilniaus dalimi. Iš pokalbių su šalčininkiečiais supratau, kad Šalčininkai irgi yra tapę Vilniaus dalimi, bet mes to nepriimame. Gal taip yra ir dėl komunikacijos ar dėl infrastruktūros.

Vykdamas ten įsivaizdavau, kad gãli nutikti ir taip, jog mums niekas nieko nepapasakos, nes esame iš Vilniaus. Todėl nusprendžiau tirti daugiau antropologinę Šalčininkų pusę. Kai nuvažiavome, pradėjome gan atsargiai šnekėtis su žmonėmis, jautėme jų atsargumą, bet sutikome ir tokių žmonių, kurie gana drąsiai ir atvirai šnekėjo apie jiems rūpimas, opias temas. Labai greitai paaiškėjo, kad iš esmės tos klišinės temos tarp žmonių nefigūruoja, kol neprasideda kalba apie politiką. Ir vos apie tai pradedama kalbėti, žmonės tuoj pat užima pozicijas, kas už ką ir prieš ką.

Pradėję ieškoti krašto istorijos, iš kur kas, pamatėme, kad yra Bžostovskis, Jašiūnų dvaras, įvairūs istoriniai romantizuoti veikalai... Žmonės pasakojo, kaip kraustėsi rajono centras: iš Eišiškių į Šalčininkus ir atvirkščiai, bet iš esmės niekas iki galo negalėjo apibrėžti aiškaus rajono naratyvo.

Įdomių pokalbių vyko su vaikais. Keista tai, kad jie daug dalykų nežino, pavyzdžiui, kodėl klebonija taip toli nuo bažnyčios. Man pats klebonas papasakojo, kad ten, kur dabar yra stotis, anksčiau buvo bažnyčia, bet ji 1944 metais sudegė. Tuo metu tą kunigą norėjo išsiųsti į kitą parapiją, bet jis liko ir pradėjo aukoti mišias kapinių grafų Vagnerių koplyčioje. Ten pradėjo rinktis žmonės, tikinčiųjų buvo daug, ir mišių buvo aukojama daug, matyt, todėl buvo leista toje vietoje statyti bažnyčią. 1992 metais pradėtos rinkti aukos naujos bažnyčios statybai, kuri turėtų atsirasti kitame miesto pakraštyje.

O kai kalbi apie tai su vaikais, skatini vietinių smalsumą ir tikiesi išgirsti ir kitą negirdėtą istoriją iš jų.

Rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pastebėjau, kad žmonės, gyvendami mažame miestelyje, bando jį matyti šiek tiek gražesnį, negu jis yra. Tai yra natūralus dalykas. Na, kaip ir lietuviai Lietuvą. Tik kritiniais atvejais mes pradedame burnoti apie valdžią ar pan. Bet iš esmės bandome reprezentuoti, propaguoti gražesnį pasaulį.  Važiuodami į Vilnių jie sako: „Važiuojam į Lietuvą.“

Bet tą patį sako ir Visagine. Yra dar vienas terminas: kai iš Dieveniškių važiuoji per siauriausią vietą, kur yra postas, ir jame tikrinama, sakoma, kad jie važiuoja į didžiąją Lietuvą. Įdomu tai, kad jie užvažiuoja į Šalčininkus, o tada važiuoja į Lietuvą. Vis dėlto Visagine tas faktorius „važiuoti į Lietuvą“ yra stipresnis. Nes šalčininkiečiai labai dažnai važiuoja į Vilnių, nes infrastruktūros atžvilgiu autobusu nuvažiuoti į Vilnių yra pigu, jie važiuoja kas pusvalandį ar dvidešimt minučių. O į Eišiškes, buvusį rajono centrą, autobusai važiuoja du kartus per dieną ir labai ilgai, – komunikacija visai kitokio lygio. Yra šalčininkiečių, kurie studijuoja ar dirba Vilniuje, bet gyvena Šalčininkuose.

Visa ši patirtis leidžia man asmeniškai visai kitaip vertinti ir tą laiką, kai aš gyvenau Druskininkuose. Žiauriausia, kad daug dalykų nematome, „pasirenkame“ nematyti. „Pasirenkame“ ne iš piktos valios. Mes kaip tie dzūkai grybautojai, kurie miške nenori matyti šiukšlių: prie šiukšlių visada rasi grybų, nes žmogui šiukšlės miške – nemalonu ir jis tas vietas apeina.

Nuo 1818 m. Šalčininkuose klebonavo kunigas Povilas Hrinaškevičius. 1821 m. lapkričio 2 d. Adomas Mickevičius, viešėdamas pas jį, Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje poetinėje dramoje. 2004 m. šalia miesto bažnyčios buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu, patvirtinančiu šį faktą. Ar spektaklyje bus minimas A. Mickevičius?

Turėjome minčių ir kaip, ir kur jį naudoti. Vienu metu buvo atsiradęs noras visą tyrimą pakreipti į „Vėlinių“ pusę ir per „Vėlines“ bandyti atrakinti šią temą bei pasakojimus, kaip nuolat pas Marilką važinėdavo A. Mickevičius...

Apskritai Šalčininkuose galima rasti nemažai sąsajų su „Vėlinėmis“. Bet kai pradėjome apie A. Mickevičių klausinėti paprastų žmonių, pastebėjome, kad jie žino tik patį faktą. Tuo labiau egzistuoja įvairios versijos: vaikščiojo, nevaikščiojo, kaip dažnai vaikščiojo. Kažkas net pasakodamas apie konkrečią vietą sakė: „Netikėkite, kad jis ten kefyrą gėrė.“

Žmonėse atpažinti A. Mickevičių jau sunku. Man net keista, kad jie tiek mažai jį išeksploatavę. Gali būti, kad mūsų spektaklyje atsiras tam tikrų netiesioginių jungčių tarp „Vėlinių“ ir to, ką mes dabar darome.

Jau truputį apie tai užsiminėte, bet vis tik norėtųsi išgirsti, kuo, Jūsų nuomone, skiriasi mažų miestelių gyvenimas, kuo jie panašūs?

Norėdamas suprasti aš tą patį dariau su Visaginu, tą patį darau su Šalčininkų medžiaga: bandau grįžti į savo laiką, kai gyvenau Druskininkuose, ir kaip aš supratau tą miestą. Šie apmąstymai man leidžia geriau suprasti, kaip jie supranta savo miestą, leidžia atrasti reikalingus klausimus miestui atpažinti.

Aš net susimąsčiau, ką aš pats šiandien galėčiau papasakoti apie Druskininkus, jeigu kas nors statytų spektaklį. Pastebėjau, kad žmonės, gyvendami mažame miestelyje, bando jį matyti šiek tiek gražesnį, negu jis yra. Tai yra natūralus dalykas. Na, kaip ir lietuviai Lietuvą. Tik kritiniais atvejais mes pradedame burnoti apie valdžią ar pan. Bet iš esmės bandome reprezentuoti, propaguoti gražesnį pasaulį. O taip besielgdamas praleidi tam tikras temas: gal apie jas nedera kalbėti, gal nepatogu. Ir tuomet kai kurie dalykai pradeda nykti, lyg jų nebūtų. O jie yra.

Vis dažniau pasigirsta nuomonių apie tai, kad laikas atskirti projektinius spektaklius nuo tų, kuriuos menininkai sukuria nepriklausomai nuo įvairiausių pasiūlų. Menininkas jau vien dėl to yra menininkas, nes pats subrandina temą, ją užaugina ir tik vėliau kažkam siūlo. Vis populiarėja dokumentiniai žmonės teatre. Ši socialinių reiškinių tendencija gal ir labai reikalinga visuomenei, bet tai yra ne teatras, o tarytum performatyvios paskaitos ar kažkas panašaus. Ką jūs apie tai galvojate?

O ką galvoja teatrologai? Juk tai yra natūralus pokytis, kuris iš kažkur atsirado, ir mes patys kol kas ne iki galo suprantame, iš kur ar kodėl. Man atrodo, kad mes gana santūriai bandome išlipti iš tradicinio teatro, jei jį tokiu galima įvardyti. Iš kur visa tai atsirado?

Galima bandyti paaiškinti ir iš pragmatinės pusės (patalpų trūkumo, skirtumų tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sektorių, vadybininkų pasiūlų ir pan.), ir iš meninės. Vieni žmonės mėgsta vaidybinį kiną, kiti – dokumentinį ar pan. Negali juk pasakyti, kas yra geriau. Gal susiformavo natūralus poreikis vien dėl to, kad kūriniai, gimę teatro dėžėje, analizuoja atskiras temas, kurios kartais nesusieja su gatve. Galima pasakyti, kad dabar atsirado juodos dėžutės testavimas. Ir dokumentiniame teatre reikia išsiaiškinti, kur yra ribos ar jų nėra.

Rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Važinėjant po Šalčininkų rajoną intriguoja atmosfera, gamta, papildyta unikalia vietinių išmone. Pavyzdžiui, kažkur atokesnėje vietoje šalia kelio pastatytas toks palinkėjimas „S Bogom!“ („Su Dievu!“) Pastebėjau, kad čia žmonės religiją mini įvairiuose kontekstuose, daug plačiau.

Į teatrą atėjote iš kino, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavote spektaklį vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (2016), taip pat „Žalią pievelę“ (2017). Šiandien – „Nežinoma žemė. Šalčia“. Kokius skirtumus tarp kino ir teatro jaučiate šiandien, ar turite prioritetų? 

Žinau, kad į kiną tikrai grįšiu. Aš nuolat analizuoju save galvodamas, koks mano kelias, kur jis veda. Iki šiol skyrėsi visų mano darbų medžiagos, metodai, priemonės. Bet tarp visų darbų randu gana nuosaikų kelią. Kitas dalykas – man patinka lįsti ten, ko aš nežinau, nes tuomet atsiveria daug iki tol nepažintų pasaulių, įvairių knygų keistomis kalbomis. O kas įvyksta, dažniausiai supranti gerokai po kurio laiko. 

Šiame spektaklyje vaidina jauniausios aktorių kartos atstovai. Kas lėmė tokį pasirinkimą? 

Šie aktoriai dirba ne su savo istorijomis. Vykdant aktorių atranką dar nebuvo aišku, kokių iš tiesų aktorių reikės. Šį kartą, be aktorinio meistriškumo, pagrindinis dėmuo buvo jų paslankumas. Šiuo atveju reikalingas atviras požiūris, čia nieko teisti negalima. Nebūnant vienu ar kitu žmogumi, negalima jo ir padaryti vienokio ar kitokio. Taip elgtis nėra jokios moralinės teisės.

Aš abejoju, ar dramaturgas taip gražiai sukurtų žmogaus kalbos autentiką. Vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl pasirinkome „verbatim“ formą (verbalinis diskursas, sukonstruojamas iš tikslių frazių, pasakytų kalbantis tam tikra tema – red. past.). Dabar daugiausia su aktoriais ir dirbame prie visų autentiškų jaustukų, svarstome, kaip perteikti manieras, kalbines šiukšles, skolinius, vertinius... Mes bandome atkurti tų žmonių atspindžius – atspindžius per garsus. 

Kaip manote, dėl ko mažuose miesteliuose iki šiol išliko didžiulis dėmesys meno mokykloms? Šalčininkuose jos nesutalpina visų norinčiųjų. Dar įdomiau: populiariausias – baletas. 

Viskas priklauso nuo bendros nuotaikos mieste. Pavyzdžiui, Visagine vaikų užklasinės veiklos užimtumas yra didžiausias Lietuvoje. Jie turi ypač daug būrelių. Net ir suaugusiesiems yra daug būrelių. Skiriasi net slaviškas požiūris į kultūrą apskritai. Jie labai gerbia visus artistus, savaip aukština teatrą, pripažindami, kad jis kelia dvasią. Druskininkuose taip pat vertina tuos dalykus. Šiame kurorte gyvena daug medikų. Tai gana intelektuali publika, suprantanti ir meno naudą, ir prasmę, suprantanti, dėl ko žmogui reikia plėsti jutimines puses. Nemažai vietos medikų yra baigę menų mokyklas. Šalčininkuose populiarūs ne tik menai, bet ir sportas. Akivaizdu, kad žmogaus užimtumas yra ir tam tikra prevencija. Užimti vaikus tam, kad jie nenuslystų kažin kur. 

Ar tikite prietarais, keistais sutapimais? Atrodo, jų Šalčininkuose netrūksta. 

Aš neneigiu tų dalykų, bet negaliu pasakyti, kad jais vadovaujuosi. Pavyzdžiui, apie Aušros vartų Madoną yra įvairių legendų, kuriomis gali tikėti, netikėti. Aš pats kiekvieną dieną vaikštau pro Aušros vartus. Kartais einu ir praeinu, o kartais einu ir sustoju. O kodėl sustoju, nežinau. Tiesiog sustoju, pasižiūriu ir nueinu.

Važinėjant po Šalčininkų rajoną intriguoja atmosfera, gamta, papildyta unikalia vietinių išmone. Pavyzdžiui, kažkur atokesnėje vietoje šalia kelio pastatytas toks palinkėjimas „S Bogom!“ („Su Dievu!“) Pastebėjau, kad čia žmonės religiją mini įvairiuose kontekstuose, daug plačiau. Ją gali paminėti kalbėdami apie duoną, sakydami: „Parsinešu namo, padėkoju Dievui ir tuomet einu ką nors daryti.“ Religija visur yra, ji reikalinga. Ir kartu kyla klausimas, ką didelis dėmesys religijai pasako apie pačius žmones.

Rež. Jono Tertelio spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nežinoma žemė. Šalčia“ koncepcijos autorius ir režisierius – Jonas Tertelis, dramaturgai – Andrius Jevsejevas ir Eglė Vitkutė, dailininkė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, šviesos dailininkas – Matas Šimonis, vaidina aktoriai Gailė Butvilaitė, Airida Gudaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski. Spektaklio rėmėjas – Britų Taryba Lietuvoje, partneriai – Šalčininkų savivaldybė ir Šalčininkų kultūros centras.

Mėgautis dramaturginio netvarumo būsena // Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018-02-20

Mėgautis dramaturginio netvarumo būsena 

 
Daiva Šabasevičienė, menufaktura.lt, 2018 02 20

Eglė Vitkutė. Giorgio Ruggeri nuotrauka
Eglė Vitkutė. Giorgio Ruggeri nuotrauka

Pokalbis su naujo spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ dramaturgais

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) jaunieji kūrėjai rengia premjerą „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurios dėmesys sutelktas į Šalčininkų regiono bendruomenę. Premjera Šalčininkuose įvyks kovo 16 d., Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje - kovo 22 d. Spektaklio dramaturgai  - Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas, režisierius - Jonas Tertelis, dailininkė - Paulė Bocullaitė, kompozitorius - Martynas Bialobžeskis, vaidina aktoriai Gailė Butvilaitė, Airida Gudaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski.

Daiva Šabasevičienė kalbasi su būsimo spektaklio dramaturgais Egle Vitkute ir Andriumi Jevsejevu.

Kokia turėtų būti dokumentinio teatro dramaturgija?

Eglė Vitkutė. Aktuali, reaktyvi, gyva, lanksti.

Andrius Jevsejevas. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje dar tik pirmuosius žiedus kraunanti dokumentinio teatro tradicija, o tuo labiau vadinamasis „verbatim“, arba pažodinis teatras, yra susijęs su verbalinėmis, pasakojamosiomis, rašytiniu tekstu pagrįstomis sceninės raiškos formomis. Tiek kaip teatro kritikui stebint spektaklius įvairiuose užsienio scenos menų festivaliuose, kurių daugumoje paprastai vienokią ar kitokią su dokumentine raiška flirtuojančio teatro apraišką vis tekdavo aptikti, tiek dirbant prie spektaklio apie Šalčininkus dramaturgijos, pastebiu du esminius, su dokumentinio teatro specifika susijusius momentus.

Pirma, dokumentinis teatras - tai fakto teatras, gimstantis pusiaukelėje tarp meninių ir politinių kontekstų, dramaturginei įtampai randantis faktinės tikrovės ir išmonės konflikte. Tačiau lygiai taip pat kaip gyvenime žmonėms sunku susitarti dėl to, kas laikytina tiesa, taip ir teatre nelengva susitarti dėl to, kas yra faktinė medžiaga. Ar autobiografinio pobūdžio pasakojimai, kuriuos scenoje pasakoja aktoriai ar net patys, realūs tų pasakojimų herojai, yra laikytini dokumentine medžiaga? Kaip žiūrovui ar net ir dramaturgui patikrinti, kad istorijos, kurias pasakoja šimtametė senolė, vietinis verslininkas ar būrys vienuoliktokių, yra tikros, nepagražintos bėgančio laiko ar nesumeluotos (kad ir sau pačiam)? Ar jos tebėra dokumentinės istorijos ar tiesiog dokumentuota išmonė?

Antra, pastebėjau, kad kuriant dokumentinį teatrą ir stengiantis išlikti maksimaliai sąžiningu prieš faktą, neretai pamirštama, kad kalbama ne vien apie dokumentinį, bet dar ir apie teatrą. O teatre, mano supratimu, vis dėlto svarbiausia ne verbalinė, o veiksminė plotmė. Tad kurdami spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“ stengiamės rasti ir alternatyvių, labiau su fizine, plastine raiška susijusių sceninės kūrybos būdų.

Kaip ji keičiasi darbo eigoje: kas yra numatoma iš anksto, kas keičiama darbo metu?

Eglė Vitkutė. Tai labai priklauso nuo projekto. Jei kalbėsime apie spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia” kūrybinį procesą, pradėdami darbą buvome numatę vos kelias temines gaires, norėjome į Šalčininkus važiuoti kuo atviresni. Darbo metu vienos temos ryškėjo, kitos blanko ir atvirkščiai, - nauja medžiaga generavosi jau dirbant su tekstais. Jų kompozicijos procesas - itin dinamiškas, teko valdyti gan sudėtingą mechanizmą. Bet pats procesas labai įdomus.

Andrius Jevsejevas. Jei atvirai, į pirmuosius susitikimus su šalčininkiečiais važiavome gan aiškiai apsibrėžę temas ir leitmotyvus, kurie, kaip mums anuomet atrodė, neišvengiamai iškils viename ar kitame kontekste. Bet, kaip dažniausiai ir nutinka kūrybiniame procese, neiškilo. Kitaip tariant, kone visi tie stereotipai ir klišės, mitai ir legendos, kurių prisiklausėme iš televizijos, radijo, kurių prisiskaitėme spaudoje, ir kurių link mus nukreipė nemažai Vilnijos krašto kultūriniu, istoriniu bei socialiniu gyvenimu besidominčių žmonių, gan greitai subliūško. Išankstinis planas žlugo, ir tam tikra prasme mes iki šiol mėgaujamės tuo faktu, kad nieko grandiozinio apie Šalčininkus nesužinojome. Užtai radome visą aibę neįtikėtinai įdomių žmonių, kuriuos likimas nubloškė į tą apendiksą pačiame Senosios Europos pakrašty, Senosios Europos ir autokratinės Baltarusijos pasieny, regis, čia pat, šalia Vilniaus, bet tuo pat metu taip neišpasakytai toli. Kitaip tariant, per tą beveik pusmetį, kurį praleidome reguliariai lankydamiesi Šalčininkuose ir jų apylinkėse, keitėsi ir tebesikeičia daug kas - galima sakyti, viskas. Šita dramaturginio netvarumo būsena ir bandome mėgautis bei pamažu užkrėsti aktorius.

Ar dramaturgas galvoja apie atlikėjus? Šiuo atveju, ar naujajam spektakliui būsimas tekstas turėjo įtakos pasirenkant aktorius?

Eglė Vitkutė. Taip, bendrų diskusijų su kūrybine komanda metu. Aktoriai buvo pasirinkti, bandant nuspėti, koks vienas ar kitas personažas išryškės pokalbių metu.

Andrius Jevsejevas. Šiuo atveju apie atlikėjus galvoti teko ir tebetenka nedaug. Šį rūpestį mudu su kolege Egle Vitkute su džiaugsmu perleidome režisieriui. Juolab kad ir būsimojo spektaklio teksto kūrimo darbai tebėra pačiame įkarštyje, vis dar „atplaukia“ naujos medžiagos. Tiesa, su Jonu Terteliu nemažai diskutavome ir tarėmės dėl spektaklio atlikėjų, tačiau labiau kaip režisierius su teatro kritiku - t. y. aptardami, išdiskutuodami aktorių bendresnio pobūdžio gebėjimus, profesines stipriąsias vietas ir silpnybes.

Koks dokumentinio teatro spektaklis yra labiau įsiminęs? Kodėl?

Eglė Vitkutė. Iki šiol negaliu pamiršti Juli Apponen ir Jono R. Skulbergo autobiografinio monospektaklio „Everything Remains”, kurį mačiau Kopenhagoje. Dokumentalumas šiame spektaklyje atsiskleidžia per protagonisto Juli kūną. Aktorė be žodžių, tik kūnu pasakoja savo lyties keitimo kelionę. Šiame spektaklyje per judesį, garso ir šviesų efektus žiūrovui atsiveria kūno transformacija, skausmas bei Juli ryžtas.

Andrius Jevsejevas. Ne tiek jau daug teko matyti įsimintinų grynojo dokumentinio teatro pavyzdžių. Ypač tokių, kuriuose iškeltos temos aktualumas nenublanktų prieš senstelėjusią (net ir dokumentinio teatro kontekste), negyvą teatrinę kalbą. Todėl negaliu savęs vadinti dideliu gerbėju tokių dokumentinio teatro šulų kaip „Rimini Protokoll“ (Vokietija), „Forced Entertainment“ (Didžioji Britanija) ar „Teatr.doc“ (Rusija).

Mane kur kas labiau domina dinamiška, žaisminga, teatrališka prieiga prie tikrovės ar faktų kalbos. Tokia, kurią savo spektakliuose naudoja tarptautinė „Gob Squad“ kompanija (įskaitant ir prieš kelerius metus „Sirenų“ festivalyje rodytą spektaklį „Super Night Shot“, nors šios trupės spektaklis „Western Society“ / „Vakarų visuomenė“ man turbūt iki šiandien yra įstrigęs kaip vienas įdomiausių darbų teatre apskritai), kažkada buvau susižavėjęs lenko Jano Klatos sceniniu pasakojimu apie senųjų Vroclavo gyventojų prisiminimus iš karo metų (spektaklis „Transfer!“), tebedievinu visą seriją režisieriaus Alvio Hermanio Naujajame Rygos teatre kurtų „paveikslėlių“ iš latviškosios kasdienybės, o taip pat jo tėvynainių Valterio Sīlio ir Janio Balodžio saviironišką dokumentinį humorą „Dirty Deal“ teatre kurtuose spektakliuose.

Teatras Jus vežioja į Šalčininkus, kokį tyrimą jame atliekate? Kas asmeniškai labiausiai domina?

Eglė Vitkutė. Važiuodami į Šalčininkus siekiame susitikti ir pabendrauti su žmonėmis iš kuo įvairesnių kontekstų. Taip pat stebim ir fiksuojam savo pačių kaip „atėjūnų” jausenas šiame mieste. Mums įdomu, kokie atmosferos, aplinkos aspektai išryškėja, įsimena ir padeda apjungti medžiagą į darnią visumą. Mane domina procesas, kurio metu daugybė išgirstų istorijų komponuojasi į vieną erdvinę turinio kompoziciją, kurioje stengiamės palikti kuo daugiau atvirų durų. Smagiausia - būtent susitikimų momentai, kai esi čia ir dabar su pašnekovu. Labai tikiu „mažųjų istorijų” galia, kuomet gilinantis į apibrėžtos geografinės teritorijos, konkrečios bendruomenės ar net individo istoriją, kyla impulsas kelti kur kas platesnius klausimus, bet tas impulsas yra „įžemintas” ir daugiakryptis, nuolatinio judėjimo tarp mikro ir makro kontekstų dalis.

Andrius Jevsejevas. Tai, ką mes darome išvažiuojamosiose sesijose į Šalčininkus, man, teatrologui, sunku pavadinti tyrimu vien dėl to, kad nelabai aiškus ar, tiksliau, gan sunkiai apibrėžiamas yra tyrimo objektas. Tarkime, kai LNDT buvo statomas spektaklis apie Visaginą ar pabėgėlius, tyrimo objektas buvo daugiau nei aiškus, o štai Šalčininkų „kazusas“ man asmeniškai įdomus tuo, kad ten ne tik nėra uždaromos atominės elektrinės ar migrantų krizės, bet kartais atrodo, kad ten apskritai nieko išskirtinio nėra. Bent jau nieko apčiuopiamo. Tarsi nėra vadinamojo „didžiojo naratyvo“, tačiau yra daug iš pirmo žvilgsnio nedidelių, tačiau spalvingų ir dramatiškų „mažųjų pasakojimų“, kurių sūkuryje, bent jau šiuo metu, gimsta siurrealus, paradoksalus, groteskinės ekspresijos persmelktas miestelio provaizdis.

Su kokiomis staigmenomis susidūrėte?

Eglė Vitkutė. Nustebau, kokia skani espresso kava vienoje iš vietinių Šalčininkų kavinių. Skanesnė nei Vilniuje! O iš tiesų, tai buvo nemažai netikėtų detalių, kurios retkarčiais „iššaudavo”, nustebindavo, labiausiai susijusių su pokalbių turiniu.

Tekstus kuriate dviese. Kaip pasidalinate šiuo darbu?

Eglė Vitkutė. Visą pirmąją tyrimo dalį atlikome paraleliai: naršėme internetą, kartu keliavome, fiksavome pasakojimus ir savo pastebėjimus, kiekvienas dėliojomės akcentus, taip pat nuolat diskutavome. Tuo pačiu metu Andrius daugiau dirbo su literatūriniais šaltiniais, knygomis, o aš daugiau su archyvine medžiaga bei komunikacija su bendruomene virtualioje erdvėje. Artėjant spektakliui ir apsibrėžę dramaturginę struktūrą, kiekvienas pagal savo metodus, tačiau nuolat diskutuodami ir apjungdami turinį į visumą, komponuojame tekstus, ruošiame juos aktoriams.

Andrius Jevsejevas. Man regis, jog mudviejų su Egle gan skirtingos pasaulėjautos, skirtingos estetinės ideologijos, galiausiai, skonio ir elementaraus žmogiškojo charakterio bei temperamento skirtumai savotiškai vienas kitą papildo. Dramaturginio teksto formavimo darbai dar tik prasidėjo - iki šiol buvome informacijos kaupimo ir atrankos stadijose - tačiau, man regis, visa mūsų kūrybinė komanda, drauge su režisieriumi, scenografe Paule Bocullaite, aktoriais, yra gan paradoksali, skirtinga - iš šios kūrybiniu konfliktu grįstos dinamikos, tikiu, gims įdomus, įvairiais emociniais atspalviais prisodrintas scenos meno kūrinys.

Jūs, Egle, į teatrą atkeliavote iš dizaino srities. Kaip tai siejasi su dramaturgo darbu?

Eglė Vitkutė. Šiandien jau nebe naujiena tarpdisciplininės kūrybinės grupės, kuriančios spektaklius, bet man buvo tikras atradimas, kai supratau, kaip dvi iš pažiūros tolimos sritys, kurios man ypač artimos - vizualinių komunikacijų dizainas ir teatras, gali vaisingai persipinti būtent dokumentiniame teatre. Ir ne scenografijoje, ką būtų galima nuspėti, o dramaturgijoje! Šis supratimas atėjo palaipsniui, studijų ISIA Urbino (Italija) universitete metu, kur vietoj to, kad kurtume vien vizualinį turinį (nors mano kryptis buvo leidybos dizainas), daug dirbome su bendruomenėmis, tekstiniu ir kitokios formos turiniu, organizavome parodas ir performansus, gilinomės į dalyvaujamąsias praktikas. (Dalyvaujamosios praktikos (participatory practices, participatory projects) - tai tokios praktikos (kultūrinės, politinės ir t.t.), į kurias aktyviai įtraukiamos bendruomenės, kurias kuria patys šių bendruomenių gyventojai, naudodami asmeninius resursus.) Taigi, dalyvaudama įvairiuose projektuose supratau, kad struktūruotas, „dizaineriškas“ mąstymas, mąstymas „sistemomis“ gali būti naudingas ir kuriant spektaklio dramaturgiją bei mezgant ryšius su bendruomene, apie kurią ir su kuria kuriamas spektaklis.

 

Mitais pinta Jono Tertelio trilogija // Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ 2018-02-13

Mitais pinta Jono Tertelio trilogija

Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“ 2018-02-13

Režisierius Jonas Tertelis Lietuvos miestelių istorijas perkelia į teatro sceną. Spektaklyje „Žalia pievelė“ apie Visaginą pasakojo jo gyventojai ir Ignalinos atominės elektrinės (AE) darbuotojai. Pasienio – Šalčininkų rajono – gyventojų istorijas scenoje atkurs aktoriai.

Jonas Tertelis, Alinos Ožič nuotrauka.

Spektaklį – „Nežinoma žemė. Šalčia“ – apie mitais ir stereotipais apipintą miestą kūrė scenografė Paulė Bocullaitė, pjesės autoriai Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas. Pastarasis pasakojo: „Į Šalčininkus važiavome išdidūs, neblogai pasiskaitę ir pasiklausinėję, nusiteikę išgirsti ir fiksuoti įdomiausias istorijas. Daugelis išankstinių nuostatų subliūško.“

Apie save girdėjo gandų

Pirmąkart į Šalčininkus kūrybinė grupė nuvyko pernai rudenį. Kaip ir kuriant „Žalią pievelę“, vietos gyventojus teatralai pakvietė į susitikimą, vildamiesi išgirsti autentiškų jų pasakojimų apie miestą. Ir šalčininkiečiai iš pradžių nereagavo į teatralų kvietimą. Anąkart, kad prisikviestų dalyvių, „Žalios pievelės“ dramaturgė Kristina Werner iškepė morkų pyragą.

Paklaustas, ar šįkart spektaklio kūrimą pradėjo nuo pyragų, J. Tertelis pasakojo: „Visagine norėjome surinkti didelę grupę, žmonės ėjo vangiai. Tada sutikome vieną, jis pasiūlė pasikalbėti su kitu. Šalčininkai – daug mažesnis miestas, skiriasi ir gyvenimo būdas. Tie, kurie aktyvūs visuomeninėje veikloje, kitiems dalykams neturi laiko. O gyvenantieji rajone dvejojo, ar su mumis kalbėtis. Apie save girdėjome gandų ir kartais jautėme vietinių baimę, lyg būtume iš sostinės atvažiavę tik pasijuokti.“

Lietuviškas pietietiškas būdas

Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, prie sienos su Baltarusija. 2017 metų duomenimis, čia gyveno 6600 žmonių. Dauguma bendruomenės gyventojų (70 proc.) – lenkai. Kraštas, režisieriaus teigimu, apipintas mitais ir politika, siurreali Lietuvos periferija, Europos pakraštys.

„Sutikome keistų, įdomių ir pozityvių žmonių. Ten formavosi tuteišių kalba, todėl ieškojome kultūrų samplaikos, - aiškino režisierius. – Bet, panašiai kaip ir Visagine, gyventojai kalbų skirtumų neakcentavo – visi šnekėjo lietuviškai. Net ir tie, kuriems sekėsi sunkiau, užsispyrė. Įsivaizduojamo tautinio susipriešinimo tarp jų neradome.“

Apvažiavę gretimas apylinkes menininkai susidūrė su vietos gyventojų svetingumu, pietietišku temperamentu ir lėtesniu gyvenimo tempu. „Geriausiai tą jausmą perpranti pasivažinėjęs laukais. Važiuoji iš miestelio į miestelį, peizažas – vien apsnigtos kalvos. Sustojęs pamatai trobelę. Iš tolo girdėti, kaip kažkas ramiai, su pertraukėlėmis pjauna malkas ir niekur neskuba. Bet jei užkalbini, užsidega pasakoti kaip pietietis“, - palygino Jonas.

Populiariausias – baletas

Kadangi Šalčininkuose gyvena ir trijose mokyklose mokosi apie 2 tūkst. moksleivių (tai – beveik trečdalis miesto gyventojų), teatralai susidomėjo, kuo gyvena jaunoji karta. „Menai ten – labai svarbūs. Stanislavo Moniuškos menų mokykloje mokosi apie 300 vaikų, bet norinčių į ją patekti – dar daugiau. Mokykloje yra keli skyriai – muzikos, dailės, šokio. Nustebino, kad populiariausias – baletas. Norintieji mokytis meno dalykų netelpa į klases, trūksta mokytojų, todėl tiems, kurie čia ateina, pasiryžimo netrūksta“, - tikino pašnekovas.

Spektaklyje šoks Airida Gudaitė. Vaidins Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė ir Oskaras Vygonovskis. Kadangi Šalčininkai – netoli Vilniaus, spektaklio pavadinimą kūrėjai sieja su žodžiais „šalia“ ir „čia“.

Nuo „Žalios pievelės“ „Šalčia“ skirsis tuo, kad vietos gyventojai nevaidins, bet jų istorijas pažodžiui perpasakos aktoriai. „Pasirinkau „verbatim“, dokumentinio teatro ir jo dramaturginę formą, kurią seniai norėjau išbandyti. Tikėjausi įpinti kalbos manierizmo, tai – nelengva užduotis aktoriams, - paaiškino režisierius. – Žiūrovai sėdės ne salėje, o scenoje. Norėjome sumažinti atstumą iki Šalčininkų, tarsi ne „Ten, Šalčininkuose, yra taip“, o „Čia, Šalčininkuose“. Prieiti taip arti prie žiūrovo yra iššūkis ir profesionalui.“

Kontrabanda – pas kaimyną

J. Tertelį labiausiai Šalčininkuose nustebino stipri gyventojų religinė bendruomenė. Kaip teigė režisierius, vieni apie save pasakojo noriai, kiti buvo linkę slapukauti. „Kaip druskininkietis žinau, kad žmonės, gyvenantys pasienyje, linkę daug ką nutylėti. Jei tavo kaimynas kontrabanda atsivežė benzino ar cigarečių, nutyli ir pats pas jį užsuki įsipilti degalų. Pasieniečiams pasakėme, kad, šalčininkiečių tvirtinimu, jų krašte nėra kontrabandos. Tie šypsojosi: „Aišku, kad nėra.“ Jei ir yra, tai ne jų mieste, gal Eišiškėse“, - juokėsi Jonas.

Įdomių istorijų papasakojo tie gyventojai, kurie prisimena, kaip jų krašte iškilo Lietuvos siena. Vieną dieną ten buvo kaimas, kitą - kaimo bendruomenė skilo pusiau: jie liko vienoje sienos pusėje, bažnyčia ar kapinės – kitoje.

„Pasieniečiai pasakojo, kaip porąkart po nakties kapinėse rado naujai supiltų kauburėlių. Nuo tada per religines šventes laikinai įleidžia artimuosius aplankyti kapų, - kalbėjo Jonas. – Kitas vaikinas sakė, kad anksčiau pas močiutę nueidavo tiesiai per laukus. Vėliau pastatė sieną – teko kirsti ją. Iškasė griovius – pasidarė sunkiau pervažiuoti vežimu. Galiausiai ėmė pas močiutę važinėti aplinkiniu keliu, ir 5 kilometrai tapo 30.“

Trilogiją pradėjo nuo J. Basanavičiaus

Viena „Žalios pievelės“ aktorių, Marija, yra ir Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Dabar ji dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Į sostinę atsikėlė ir Edita. Vladimirą, vieną jauniausių projekto dalyvių, mokykloje pagyrė už pramoktą lietuvių kalbą.

„Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo mažam miesteliui, - svarstė režisierius. – Dalyviai tapo Visagino ambasadoriais – svarbiais žmonėmis. Po truputį susibūrė spektaklio bendruomenė. Dabar, kai visi gyvena skirtinguose miestuose, susitikę prieš repeticijas jie pirma nori išsičiaukšti, pasidžiaugti.“

Klaipėdoje taip pat rodomas J. Tertelio spektaklis „R.E.M.“ Jame kalbama apie jaunosios kartos šių dienų problemas, kurių pasekmė – emigracija, tuštėjantys miestai. Spektaklio tema kilo per festivalį „Jauno teatro dienos“, kai režisierius susipažino su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais.

Visi šie spektakliai – „R.E.M.“, „Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“ – susiję. Režisieriaus, pavadinkime, trilogija remiasi dokumentinio teatro principais. „O gal nejučia visa tai prasidėjo nuo Jono Basanavičiaus pasakos – jo aprašyto kaimo, periferijos, mito. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip žmogus mąstė anuomet, jo pasaulėjautą nupasakoti šiandienos žmogui, - „Kaulinį senį ant geležinio kalno“ priminė J. Tertelis. – Ignalinos AE – taip pat įdomus mitas. Tačiau nuvykę jos apžiūrėti ten radome nuoširdžius, paprastus žmones ir taip pat įdomias jų istorijas. Klaipėdiečių projektą pradėjome nuo klausimo: kodėl visi dar neišvažiavo? Šios temos, matyt, aktualios ir kitur.“

Puse kojos kine

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje J. Tertelis baigė televizijos ir kino režisūrą. Prisidėjęs prie teatro judėjimo „No Theatre“ jis filmavo šios trupės spektaklius. „Su Vidu Bareikiu įsivėliau į „Mr. Fluxus“ „šarlatanizmus“. Dar šiandien susitikę prisimename, kaip nuostabu tai buvo, iki šiol inspiruoja“, - kalbėjo Jonas.

Tuo metu jis dirbo ir reklamos agentūroje. Manė, reikėtų mesti teatrą. Vietoj to, pateikė projektą „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ programai. Nuo tada teatre ir pasiliko.

Jono magistro darbas buvo filmas „Feng shui pagal savo Tėvą“. Jono tėtis Jonas Tertelis – vaikų neurologas. Taip pat režisierius sukūrė trumpametražius filmus „Rudnosiuko nutikimai“, „14:56“. „Į kiną dar grįšiu, - paklaustas apie filmus, sakė Jonas. Ir pasitaisė: - Tiksliau, visada esu viena koja jame.“

Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjera Šalčininkų kultūros namuose – kovo 16 dieną. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – kovo 22 dieną.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2018 m. kovo 23 d. 09:06 / Snieguolė

Žaviuosi visa spektaklio komanda. Šaunuoliai. Spektaklis suprantamas, įdomus ir senjorui, ir jaunuoliui. Jauni aktoriai vaidina puikiai. Labai originali salė. Tik gal šiek tiek daugoka pesimizmo.