Tadeusz Słobodzianek. MŪSŲ KLASĖ

  • Spektaklis

    Tadeusz Słobodzianek. MŪSŲ KLASĖ

  • Režisierius

    Yana ROSS

  • Trukmė

    3 val. 45 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2013 m. rugsėjo 20 d.

  • N-18

  • Pirkti bilietą

Apie

[Information in English below]

◊ 2013 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia režisierė – Yana Ross 
◊ 2013 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia scenografija ir šviesų dizainas – Marijus Jacovskis
◊ 2013 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias antraplanis moters vaidmuo – Aldona Janušauskaitė 
◊ 2013 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias jaunasis menininkas – Dainius Jankauskas 

1941-aisiais mažame Jedvabnės kaime Lenkijoje įvykusi tragedija, kai daržinėje žydus sudegino jų kaimynai, pokaryje tapo vienu iš visos Holokausto tragedijos simbolių. Iškalbingas ne tik faktas, kad kartu gyvenę žmonės žudė vieni kitus, bet ir tyla, ilgą laiką po karo gaubusi šį įvykį – valstybės vadovai bei patys įvykių liudininkai vardan šventos ramybės atkakliai nenorėjo prisiminti ir pripažinti įvykusio nusikaltimo. Tačiau iškalbingiausia, kad tokių jedvabnių buvo ne vien Lenkijoje, bet ir kitose Holokaustą išgyvenusiose šalyse. Taip pat ir Lietuvoje. O jų atmintis sunkiai skinasi kelią į mūsų sąmonę.

Žydų istorinėje mitologijoje veikia dibukas – paslaptinga piktoji dvasia, apsigyvenanti žmoguje kaip kaltės jausmas. Dibukas gali apsigyventi atskirame žmoguje arba tautoje kaip neįsisąmonintos praeities šmėkla. Nenorėdami jos pripažinti, nepažįstame patys savęs ir nesuvoktas kaltės jausmas įgauna iracionalias, neretai agresyvias išraiškas. Lietuviai, kaip ir lenkai, turi tą patį dibuką, kurį ilgus metus stūmė iš savo sąmonės. Bet lenkai apie jį pradėjo kalbėti anksčiau. Pirmieji buvo menininkai, ir nemaža dalimi teatralai. Jie suprato, kad tai reikia daryti, nes, anot profesoriaus Zygmunto Baumano, „Holokaustas yra kaip langas, pro kurį žiūrėdamas gali pamatyti kitaip nepamatomus dalykus. Ir tie dalykai labiau svarbūs ne nusikaltėliams, jų aukoms ir liudininkams, bet tiems, kurie gyvena dabar ir gyvens ateityje“. Nes būtent jiems yra sunkiausia suvokti savo dibuko kilmę ir išsivaduoti iš jo.  

Jedvabnės tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ sukrėtė ne naujais faktais apie Holokaustą, o kalbėjimu apie istorinę atmintį šiandieniniam žmogui suprantama kalba. Kodėl klasės draugai pradeda vieni kitus žudyti? Kaip iš nusikaltimo gimsta kerštas? Ir ką, praėjus daugeliui metų, norime, o ko nenorime prisiminti? Nors „Mūsų klasė“ parašyta remiantis istoriniais faktais, ji yra adresuota tiems, „kurie gyvena dabar“. Pjesė provokuoja mus pažvelgti į istoriją pro savo sąžinės langą atmetus išankstines nuostatas. Todėl ji sukelia karštas diskusijas ten, kur tokios nuostatos dominuoja.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Mūsų klasė“ kuria režisierė Yana Ross kartu su skirtingų kartų aktorių ir menininkų komanda. Tai nuoširdus ir sąžiningas kvietimas žiūrovams kalbėtis apie mūsų istorijos dibukus, pasitelkus asmeninius išgyvenimus, patirtis ir sąžinės balsą.  

Audronis Liuga

 


Tadeusz Słobodzianek 

OUR CLASS

Tadeusz Słobodzianek (born in 1955) is a Polish playwright, director, theatre critic, and the head of the Warsaw Drama Theatre (Teatr Dramatyczny). His plays have won two Edinburgh International Theatre Festival prizes Fringe First and three awards by the Polish Ministry of Culture for modern dramaturgy. In 2010 his play Our Class won the prestigious Nike Literary award and was ranked by European Theatre Convention among the best contemporary European plays written during 2009 and 2010.

The play depicts a group of classmates – Poles and Jews, whose story begins in the third decade of the 20th century, when their calm and care-free life is shattered by superstitions of anti-Semitism. After the break of the war the town is invaded by Soviets, later – by Nazis. The people react differently – most Poles choose to retreat to underground, however, some of them collaborate with NKVD or with Nazis. The Jews greet the Russians with relief, thus when the Nazis take over, most of the Jews are brutally murdered. Their former classmates take part in the murder, rape, torture and robbery, only few of them choose to help the Jews. After the war, some of the survivors of the massacre join the secret police, gaining an opportunity to take revenge on their former torturers. In the end, all the classmates, scattered through Poland, America or Israel, are trying to accept the reality.

Having worked in many different countries (Germany, Hungary, USA), the American director Yana Ross made her first appearance on the Lithuanian theatre stage in 2007 with Bambiland by Elfriede Jelinek, and since then she has staged eight more plays in Lithuanian theatres. According to Ross, although Our Class is set in Poland, instead of abstractly depicting Poland the play will aim at specifically showing Lithuania, while two different generations of actors, embodying the same characters, will create two different views of lives lived.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Scenografas — Marijus JACOVSKIS
  • Kompozitorius — Antanas JASENKA
  • Videomenininkė — Eglė EIGIRDAITĖ
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Kostiumų dailininkas — Zane PIHLSTROM (USA)
  • Iš lenkų kalbos išvertė — Rolandas RASTAUSKAS
  • Muzikantai — Darius BAŽANOVAS, Edvardas JUCIUS, Algirdas JANUŠEVIČIUS, Julius RAČKAUSKAS, Darius ŽYLĖ
  • Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Vaidina

Recenzijos

Varšuva. Lenkų literatūra Europos kontekste Nacionaliniame teatre // Dorota Wyżyńska, „Wyborcza“, 2015-12-12

Varšuva. Lenkų literatūra Europos kontekste Nacionaliniame teatre

Dorota Wyżyńska, Gazeta „Wyborcza“ - Co Jest Grane online

Šeštadienį ir sekmadienį, gruodžio 4 ir 5 dienomis, Nacionaliniame teatre matėme „Istorijos pabaigą“ pagal Gombrowicziaus „Istoriją“, režisuotą Christophe‘o Honore, o antradienį ir trečiadienį, gruodžio 8 ir 9 dienomis, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“, režisuotą Yanos Ross Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

<...>

Nuo Londono iki Vilniaus

„Mūsų klasė“, už kurią Tadeuszas Słobodzianekas pelnė literatūrinį apdovanojimą Nike – neabejotinai viena iš dažniausiai statomų lenkų dramų užsienio teatruose. Nuo 2009 metų, kai Londone įvyko šio veikalo premjera, jis buvo statytas Toronte, Barselonoje, Budapešte, Romoje, Filadelfijoje, Vašingtone, Los Andžele, Čikagoje, Osle, Tokijuje, Tel Avive. Vilniuje spektaklio premjera įvyko prieš du metus. Spektaklį sukūrė Yana Ross – režisierė, kurios „Pageidavimų koncertą“ su Danuta Stenka matėme Varšuvos TR. Ji neslepia, kad Lietuvos kritikai jos „Mūsų klasę“ sumaišė su žeme. Rašė, kad negalima taip statyti spektaklių apie holokaustą, kad negalima su cirko ir karnavalo pagalba kalbėti apie tragediją. Kitaip spektaklį priėmė kitų šalių žiūrovai. Bet Yana Ross vis tiek sako: Lietuva – mano namai, bet mano spektaklių vieta – Europa.

<...>

Dorota Wyżyńska

Gazeta Wyborcza - Co Jest Grane online / 2.12 03-12-2015

Režisieriai, verti nacionalinės scenos // Jan Bończa-Szabłowski, „Rzeczpospolita“, 2015-12-10

Režisieriai, verti nacionalinės scenos

IV nacionalinių teatrų susitikimas Nacionaliniame teatre Varšuvoje

Jan Bończa-Szabłowski, „Rzeczpospolita“, 2015-12-10

Verta, kad Nacionalinis teatras, kviesdamas užsienio kūrėjų spektaklius, tuos kūrėjus taip pat kviestų statyti lenkų klasiką. Nepaisant to, kad Lenkijoje yra daug teatro festivalių, tačiau jau ketvirtą kartą surengto Nacionalinių teatrų susitikimo reikšmė ypatinga. Jis suteikia galimybę pasikeisti spektakliais, bendradarbiauti su nacionalinėmis Europos scenomis.

Antradienį pasibaigusioje programoje buvo bent trys pavardės, tapusios Nacionalinio teatro afišos puošmenomis. [Kalbama apie Alvio Hermanio režisuotą „Platonovą“ (Burgtheater, Viena), Yanos Ross režisuotą Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir Stefano Larssono pastatytą Henriko Ibseno „Rosmersholm“ (Karališkasis teatras, Stokholmas)]

<...>

Vertėtų pasistengti, kad pas mus spektaklį pastatytų Yana Ross, kuri Susitikimuose parodė puikią Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasės“ inscenizaciją. Maskvoje gimusios režisierės gyvenimas ypač spalvingas. Gyveno Rygoje, išvyko į Sibirą, mokėsi Maskvos GITIS, paskiau išvažiavo į JAV, kur baigė kino režisūros studijas. Televizijos programos ir eksperimentiniai filmai ją išgarsino, tačiau nesuteikė pakankamo pasitenkinimo, kokį gaudavo iš teatro. Tad nusprendė studijuoti režisūrą Yale‘yje.

Į Lietuvą ją pakvietė Oskaras Koršunovas. „Mūsų klasėje“ iš Vilniaus sužavėjo labai preciziškas darbas su aktoriais. Puikiai valdė masines scenas. Słobodzianeko dramą pastatė su užmoju, kaip universalią parabolę apie žmoguje tūnantį blogį, jo elgesį ekstremaliose situacijose, taip pat istorijos dvideidiškumą. Tai įtampą išlaikantis, sukrečiantis spektaklis.

<...>

Jan Bończa-Szabłowski

Rzeczpospolita online / 9.11 10-12-2015

e-teatr.pl - wortal teatru polskiego © Instytut Teatralny im. Zbigniewa Raszewskiego

Mylima mūsų klase! // Tomasz Miłkowski, „Trybuna“, 2015-12-15

Mylima mūsų klase!

Tomasz Miłkowski, „Trybuna“, 2015-12-15

Ar taip galima pasakoti apie Holokaustą? Ar tai ne šventvagystė? Ką vis dėlto slepia šis spektaklis?

Tokie ir panašūs klausimai kilo po Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasės“ premjeros; spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo Yana Ross. Lietuvos kritikai apjuodino spektaklį, kaltindami režisierę, kad trypia aukų atminimą, leidžia sau rengti cirką ten, kur turėtų būti rodoma elgiamasi rimtai ir pagarbiai. Tačiau kai į Vilnių pradėjo važinėti kritikai iš kitų Europos šalių, tame tarpe ir iš Lenkijos, kada pasirodė entuziastingos recenzijos ir kvietimai į tarptautinius festivalius, nuomonės pasikeitė. Galiausiai tas nenorimas, šokiruojantis spektaklis buvo apipiltas daugybe apdovanojimų, o pati režisierė, kuri nėra lietuvių kilmės, buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Į spektaklį pradėjo plūsti žiūrovai, pradėta kalbėti apie lietuvių teatro atgimimą – jis po daugelio laimėjimų netolimoje praeityje kurį laiką buvo užmigęs ant laurų.

Kodėl kilo ši sumaištis? Beje, ne pirmą kartą, nes ir anksčiau Lenkijoje ir ne tik taip nutikdavo – šiame leidinyje rašiau, kaip prieštaringai buvo sutikta „Mūsų klasės“ premjera Stokholme, kur Teater Galeasen spektaklis taip pat tapo teatriniu hitu, laužančiu scenos tabu. Švedijoje apie Holokaustą, eugeniką, rasių politiką teatre nekalbėta. Arba kalbėta labai retai. Taip pat ir Lietuvoje. Yana Ross su Słobodzianeko dramos pagalba nutraukė nerašytus tylos įžadus. Užteko, kad lenkiškus eilėraštukus ir daineles pakeistų lietuviškomis ir tarybinėmis, kad vietos koloritas perkeltų veiksmą į Lietuvą.

Tačiau tuo pat metu jauna režisierė parodė, kad apie praeitį galima kalbėti be patoso ir tragiškų figūrų. Kad nelemti istorijos puslapiai, kurie kartais nepaprastai skaudžiai laužo atskirų žmonių likimus, gali būti perteikti paprastai, kartais netgi prieinamai, su užsidegimu ir estradiniu įkarščiu. Į viena sujungė įvairias stilistikas, tuo pat metu išvengdama disonanso įspūdžio. Tai beveik stebuklas, bet spektaklis savo forma netrikdo. Iš pradžių scenos vaizdas stebina. Uždanga atskleista. Matome kažkokio kino teatro, kultūros namų, paskaitų auditorijos, bendruomenės patalpos interjerą, kuris mažiausiai primena mokyklos klasę. Virš suolų eilių ir čiužinių (kaip sporto salėje) kyla įkypai pasvirusios, beveik sugriuvusius lubos su skyle viduryje, o gal tik su nedidelio bažnytinės navos, gal sinagogos, kupolo stoglangiu. Netrukus paaiškės, kad šioje katalikiškų namų salėje po sovietinės armijos įsiveržimo pradės veikti kino teatras „Aurora“, kur bus galima pažiūrėti komediją „Pasaulis juokiasi“, o kartais netgi Eizenšteino ir Chaplino filmus. Šis nemalonus interjeras neturi aiškių ribų, erdvė atvira, ji nuolat keičiasi sceniniams įvykiams keičiant vienas kitą, tampa istorinių permainų liudininke – tos permainos parodys, kad dešimt klasės draugų atsidurs tarp istorijos malūno girnų. Kai kurie iš jų taps budeliais, kiti – aukomis, dar kiti – gelbėtojais ir išgelbėtaisiais.

Tirštame Słobodzianeko pasakojime apstu kartėlio, žmonių likimai rodo istorijos užkulisius, didžiulę nelaimę, kuri tampa žmonių, besistengiančių tik gyventi ir išlikti, lemtimi. Tačiau kai kurie nori išgyventi bet kokia kaina.

Pirmosios spektaklio dalies kulminacija yra miestelyje įvykdytos žudynės – suvaryti į svirną, kaimynai žydai gyvi sudeginami, paverčiami pelenais. Teatre jie įdaiktinami – tai dešimtys ir šimtai šaukštų, išberiamų iš metalinių kibirų. Jų čaižus girgždesys, o netrukus – rinkimas kelia siaubą.

Varšuvoje spektaklis (2015 m. gruodžio 8 d.) baigėsi ovacijomis žiūrovams atsistojus, nepaisant nesklandumų su lenkiškais titrais, kurie – nedaug trūko –  būtų niekais pavertę antrosios dalies atlikimą. Žiūrovai kantriai laukė, kol bus pašalinti nesklandumai, tačiau buvo verta. Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“, režisuota Yanos Ross, tarp daugiau nei 20 šios dramos pastatymų dėl savo išskirtinės kalbos užima ypatingą vietą. Joje menininkė jungia „lietuviškai mokyklai“ būdingą niūrumą, taip pat ir jos monumentalumą su individualiu įtaigumu ir vaizduote. Iš čia kyla šiame spektaklyje naudojami cirko, klounados elementai, pučiamųjų orkestras ir tos pasvirusios lubos su skyle viduryje, kurios tam tikru metu virs apvaizdos akimi. Tai netgi nesusiję su režisierės išradingumu – o jai netrūksta sprendimų ar naudojamų priemonių įtaigos, o su tuo, kad ji sugeba iš jų išgauti kilnias akimirkas, keliančias siaubą ir skatinančias mąstyti.

Puikus vaidinimas, visiškai kitoks nei beveik minimalistinis spektaklis teatre na Woli arba „švietėjiškas“ Stokholmo spektaklis. Yana Ross įrodė, kad yra daug būdų kalbėti apie skaudžius ir rimtus dalykus, tokius kaip Holokausto patirtis.

„Mylima mūsų klase“ – taip pradeda savo laišką Abramas Piekarzas, už Atlanto vadinamas Bakeriu, kuris tapo rabinu. Siunčia juos dešimtmečius, nors adresatų mažėja – jie nužudomi, sudeginami, nusižudo, arba miršta kančiose, kurias sukelia vėžys. Jam nepavyks nieko apsaugoti – jokio skausmo. Taip baigiasi visos istorijos. Ši – taip pat.

Tomasz Miłkowski

Trybuna, Nr 246 / 11. 12, 15-12-2015

http://www.e-teatr.pl/pl/artykuly/214366.html

Kochana nasza klaso! // Tomasz Miłkowski, Dziennik Trybuna Nr. 246/11.12, 2015-12-15

Kochana nasza klaso!

Tomasz Miłkowski, Dziennik „Trybuna“ Nr. 246/11.12,  2015-12-15

 

"Nasza klasa" Tadeusza Słobodzianka w reż. Yany Ross z Litewskiego Teatru Narodowego w Wilnie na IV Spotkaniu Teatrów Narodowych w Warszawie.

Czy tak można opowiadać o Holocauście? Czy to nie świętokradztwo? Kto zresztą stoi za tym spektaklem?

Pytania w takim duchu stawiano po premierze "Naszej klasy" Tadeusza Słobodzianka w reżyserii Yany Ross w Litewskim Teatrze Narodowym. Litewscy krytycy odsądzili spektakl od czci i wiary, zarzucając reżyserce, że bezcześci pamięć, pozwala sobie na uprawianie cyrku w miejscach, gdzie należy wykazać się powagą i czcią. Kiedy jednak zaczęli się zjeżdżać do Wilna krytycy z innych krajów europejskich, w tym i z Polski, kiedy pojawiały się entuzjastyczne recenzje i zaproszenia na międzynarodowe festiwale, nastąpił zwrot opinii. W rezultacie ten początkowo niechciany, szokujący spektakl został obsypany licznymi nagrodami, a i sama reżyserka, która nie jest urodzoną Litwinką, otrzymała Złoty Krzyż Sceny. Spektakl zaczął być oblegany przez publiczność, zaczęło się mówić o odrodzeniu litewskiego teatru, który po licznych sukcesach w nieodległej przeszłości jął osiadać na laurach.

Na czym polegało to całe zamieszanie? Nie pierwsze przecież, bo i wcześniej miało miejsce w Polsce i nie tylko - na tych łamach pisałem o kontrowersjach, które wzbudziła sztokholmska premiera "Naszej klasy", gdzie spektakl Teater Galeasen także okazał się teatralnym przebojem, przełamującym sceniczne tabu. W Szwecji o Holocauście, eugenice, polityce rasowej w teatrze nie mówiono. Albo bardzo rzadko. To samo miało miejsce na Litwie. Yana Ross za pomocą dramatu Słobodzianka przełamywała niepisaną zmowę milczenia. Wystarczyło, że polskie wierszyki i piosenki zastąpiła litewskimi i radziecki, aby koloryt lokalny odsyłał akcje na Litwę.

Ale jednocześnie młoda reżyserka pokazała, że można mówić o przeszłości bez uciekania się do patosu i figur tragicznych. Że paskudne stronice historii, które przełamują się czasem niezwykle boleśnie w losach poszczególnych ludzie, mogą być opowiedziane zwyczajnie, a nawet chwilami dowcipnie, ze swadą i estradowym zacięciem. Połączyła w jedno rozmaite stylistyki, jednocześnie unikając wrażenia dysonansu. Graniczy to niemal z cudem, a jednak spektakl nie budzi niepokoju swoją formą. Początkowo wygląd sceny zdumiewa. Kurtyna jest odsłonięta. Widzimy wnętrze jakiegoś kina, domu kultury, auli wykładowej, pomieszczenia wspólnego, które może w najmniejszym stopniu przypomina szkolną klasę. Nad rzędami ławek i materaców (jak w sali gimnastycznej) dominuje podwieszony pod kątem, niemal zrujnowany sufit z dziurą w środku, a może tylko świetlikiem niewielkiej kopułki kościelnej nawy, a może synagogi. Okaże się wkrótce bowiem, że w tej salce domu katolickiego po wkroczeniu armii radzieckiej rozpocznie działalność kino "Aurora", gdzie oglądać będzie można komedię "Świat się śmieje", a czasami nawet filmy Eisensteina i Chaplina. To nieprzyjemne wnętrze, bez wyraźnych granic, bo przestrzeń jest otwarta i w ciągu zdarzeń scenicznych nieustannie zmienia swój charakter, będzie świadkiem historycznych przemian, które sprawią, iż dziesięcioro przyjaciół z klasy dostanie się w tryby młyna historii. Niektórzy z nich staną się katami, inni ofiarami, jeszcze inni zbawcami i zbawionymi.

Gęsta opowieść Słobodzianka goryczą jest podszyta, ludzkie losy ukazują podszewkę historii, ogromne spustoszenie, jakie staje udziałem ludzi, usiłujących tylko żyć i przetrwać. Niektórzy jednak chcą żyć za wszelką cenę.

Kulminacją pierwszej części spektaklu jest mord dokonany w miasteczku - stłoczeni w stodole sąsiedzi-Żydzi zostaną żywcem spaleni, spopieleni. W teatrze zostaną uprzedmiotowieni - to będą dziesiątki i setki łyżek do zupy wysypanych z metalowych wiader. Ich zgrzytliwy chrzęst, a potem sprzątanie budzi przerażenie.

Warszawski spektakl (8 grudnia 2015) zakończył się owacją na stojąco, mimo kłopotów z polskimi napisami, które - niewiele brakowało - udaremniłyby wykonanie drugiej części. Widzowie czekali cierpliwie na usunięcie usterek, ale opłacało się. Spektakl "Naszej klasy" Tadeusza Słobodzianka w reżyserii Yany Ross wśród ponad już 20 realizacji tego niezwykłego dramatu zajmuje bowiem miejsce szczególne za sprawą jej odrębnego języka. Wiąże w nim artystka charakterystyczną mroczność "szkoły litewskiej", także jej monumentalizm, z indywidualną wrażliwością i wyobraźnią. Stąd obecne w tym spektaklu elementy cyrku, błazenady, obecność orkiestry dętej i ten pochylony z dziurą pośrodku sufit, który w pewnym momencie okaże się okiem opatrzności. Tu nawet nie chodzi o pomysłowość reżyserki, której nie brakuje rozwiązań czy sugestywności stosowanych środków, ale o to, że posiadła umiejętność wydobywania z nich chwil wzniosłych, budzących zgrozę i skłaniających do refleksji.

Świetne przedstawienie, zupełnie inne od niemal minimalistycznego spektaklu w teatrze na Woli czy "świetlicowego" spektaklu ze Sztokholmu. Yana Ross dowiodła, że istnieje wiele sposobów mówienia o sprawach bolesnych i tak poważnych, jak doświadczenie Holocaustu.

"Kochana nasza klaso", tak rozpoczyna swoje listy Abram Piekarz, zwany za oceanem Bakerem, który wyuczył się na rabina. Śle je dziesiątkami lat, choć adresatów ubywa: giną zamordowani, spaleni, w samobójstwach albo w mękach, towarzyszących chorobie nowotworowej. Nic nie będzie im oszczędzone, żaden ból. Tak kończy się każda historia. Także i ta.

„Mūsų klasės“ sėkmė Lenkijoje 2015 m. gruodžio 8-9 d. vykusiame STN festivalyje

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“, kurį 2013 metais režisavo Yana Ross, tik ką baigė gastroles Lenkijoje – gruodžio 8 ir 9 dienomis su dideliu pasisekimu buvo parodytas ketvirtajame Nacionalinių teatrų susitikime (Spotkanie Teatrów Narodowych) Nacionaliniame teatre Varšuvoje. Lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ parašyta remiantis istoriniai faktais, nors adresuota šiuolaikiniam žmogui. Dramaturgui rūpėjo atskleisti tragedijos mechanizmą, veikiantį žmones, atsidūrusius tam tikroje vietoje tam tikru metu, susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms.

Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. Nuotr. Mikko Waltari

Pasaulyje išgarsėjęs draminis kūrinys, susilaukęs įvairiausių sceninių interpretacijų, tarp kurių ir Oskaro Koršunovo šį rudenį režisuotas spektaklis Nacionaliniame teatre Osle, daugiausia diskusijų susilaukė savo tėvynėje.

Y. Ross spektaklį „Mūsų klasė“ dažnai atvyksta pažiūrėti kritikai, festivalių prodiuseriai iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau režisierei ypač svarbus buvo susitikimas su Lenkijos žiūrovais. Pirmojoje recenzijoje, pasirodžiusi pagrindiniame Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ (2015.12.09) iškart po pirmojo spektaklio pristatymo, teatro kritikas Jan Bończa-Szabłowskis išskyrė ne tik režisierės Yanos Ross darbą, bet ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Straipsnyje, pavadintame „Režisieriai, verti nacionalinės scenos“, jis rašo: „Verta pakovoti, kad pas mus spektaklį pastatytų Yana Ross, kuri Susitikimuose parodė puikią Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasės“ inscenizaciją. Maskvoje gimusios režisierės gyvenimas ypač spalvingas. Gyveno Rygoje, išvyko į Sibirą, mokėsi Maskvos GITIS, o po to išvyko į JAV, kur baigė kino režisūros studijas. Televizijos programos ir eksperimentiniai filmai atnešė jai populiarumą, tačiau nesuteikė pakankamai pasitenkinimo, kokio kažkada suteikdavo teatras. Į Lietuvą ją pakvietė Oskaras Koršunovas. „Mūsų klasėje“ iš Vilniaus nustebino ypač preciziškas darbas jos su aktoriais. Puikiai valdė grupines scenas. Słobodzianeko dramą pastatė su užmoju kaip universalią alegoriją apie žmoguje tūnantį blogį, jo pasirodymą ekstremaliose situacijose, o taip pat istorijos dviveidiškumą. Sukurtas įtemptas, jaudinantis spektaklis.“

Lietuvos nacionalinio dramos teatro informacija

 

 

Skylė danguje // Lukasz Drewniak, „Kultūros barai" 2014, Nr. 5

Skylė danguje 

Lukasz Drewniak, „Kultūros barai" 2014, Nr. 5

1.

Žydiškame danguje jau irgi įsitaisęs budelis gojus. Miko Waltari nuotrauka„Katalikų namus perdarė į „Auroros" kino teatrą!" - iš šitų Tadeuszo Słobodzianeko pjesės „Mūsų klasė" žodžių, kuriuos su siaubu ištaria Heniekas, vėliau tapsiąs kunigu, atsirado vilnietiškojo Yanos Ross spektaklio tuo pačiu pavadinimu erdvės idėja. Tarytum kritęs, tačiau nematomais lynais sustabdytas, virš scenos pakibo puošnus klasikinis plafonas su apskrita ertme sklisti šviesai. Nukritęs sufitas suskaldė šventyklą, o drauge perskėlė perpus ir visą pasaulį. Dramos veiksmas vyksta bažnyčioje, gal net sugriautoje katedroje, į kurią suneštos kino teatro kėdės. Čia vyksta nesibaigiantis remontas, visur mėtosi čiužiniai, sustatytos kopėčios ir kibirai lietaus vandeniui rinkti. Scenos gilumoje į krūvą suverstos kėdės atrodo tarsi aukojimo laužas, parengtas padegti. Ross spektaklyje nėra nebaudžiamų asociacijų. Lietuviškosios „Mūsų klasės" veiksmas vyksta šventovėje, paverstoje simboliu.

O juk praeitą sezoną Oskaras Koršunovas toje pačioje scenoje pastatė legendinę Justino Marcinkevičiaus dramą „Katedra", pasakojančią, kaip lietuviai, Pirmosios Respublikos laikams besibaigiant, statė šventovę - gyvenimo simbolį. Praradę laisvę, jie jau turėjo Arką. O vėliau kitame, su Koršunovo vizija polemizuojančiame „Bakchančių" spektaklyje Gintaras Varnas ironizavo, kad šiandieninė vilnietiškoji katedra jau nėra toji istorinė šventykla - iš jos liko tik milžiniškas prekybos centras, pavadintas „Akropoliu".

Ross tą simbolį dar kartą sugrąžina. Bet ši vieta jau desakralizuota. Kalbant apie Słobodzianeko dramą, tai reiškia viena: „mūsų klasės" bendruomenė ėmė irti ne tada, kai prasidėjo karas, kai prasiveržė tiek tautiniai, tiek rasiniai prietarai. Pasaulis skilo pusiau ir žlugo kur kas anksčiau, o pjesės veikėjai tiesiog apsigyveno griuvėsiuose. Buvusi šventovė virsta kino sale, kurioje kinas nerodomas, nes teatriniu filmu tampa viskas, kas toje erdvėje dedasi. Personažai sėdi prisiekusiųjų salėje, stebi save praeityje ir ateityje, juokiasi, laido replikas, komentuoja. Net nepastebime, kaip įvyksta šventvagiška katedros degradacija - čia rengiami šokiai, vestuvės, čia atsiranda kalėjimai ir kankinimų kameros. Galiausiai šventykla tampa Jedvabno miestelio klojimu, kuriame sudeginami žydai. Ugnies sinagoga.

2.

Słobodzianeko pjesėje „mūsų klasės" likimus pasakoja tik dešimt veikėjų. O lietuvių spektaklyje į sceną išeina minia. Kino salėje susėda penki muzikantai iš kažkokio provincijos pučiamųjų orkestro, keturi aktoriai senjorai (jie atlieka vaidmenis tų herojų, kurie gyveno ilgiausiai), na ir, savaime aišku, dramaturgo aprašyti personažai. Ross demonstratyviai nepaiso šio kūrinio kameriškumo, jos nedomina intymus ir graudulingas pasakojimo tonas. Tai nebus kadišas - atminimo malda už mirusiuosius. Jokio scenografinio ir aktorinio minimalizmo, kurį numatė ir kuriam pirmenybę teikė autorius. Spektaklyje nuo pat pirmosios akimirkos dominuoja perteklius. Judesių, garsų, žodžių. Režisierė pasitelkia visą pastatyminę mašiną, pasaulyje siejamą su lietuvių teatru. Ji skaido atskiras scenas ir ištraukia iš jų bent po dvi naujas. Ieško tekste esminių įvaizdžių, kuriuos materializuoja scenoje, net jeigu jie yra tokie, kokių tiesiogiai rodyti negalima. Užuot konstatavusi, ji pasitelkia metaforas. Nuojautas keičia veiksmas, ritmą - rekvizitas. Kartais gali net pasirodyti, kad tai ne vienas, o dešimt skirtingomis konvencijomis pagrįstų spektaklių ta pačia tema. Tačiau kakofonijos grėsmė išnyksta, nes Ross išgauna neeilinę estetinę darną, remdamasi citatomis, nuorodomis, polemika, gerai perprastu lietuviškų spektaklių, sukurtų daugiau kaip prieš dešimtmetį, tonu ir atmosfera. Neatsitiktinai plastinis spektaklio apipavidalinimas patikėtas Marijui Jacovskiui, kuris yra pirmojo Eimunto Nekrošiaus scenografo, Rimo Tumino nuolatinio bendradarbio sūnus.

Lietuviškoji „Mūsų klasė" sulaukė daugybės kaltinimų, esą taip kūniškai, triukšmingai, jaunatviškai, remiantis populiariąja kultūra pasakoti apie Holokaustą tiesiog negalima. Patoso atsisakymas įvertintas kaip pagarbos stygius. Pasakodami apie tai, kaip miestelio žydai buvo suvaryti į klojimą ir sudeginti, spektaklio kūrėjai naudoja triukus, tarytum atkeliavusius iš Fellinio filmų: katiliukai, balionai, triukšminga muzika. Budeliai ir suanglėjusius kūnus bendrame kape vokiečių paliepimu užkasanti minia užsimaukšlina raudonai nudažytas dujokaukes su asilo ausimis. Vien ši rekvizito detalė aprėpia ir graikišką kaukę, ir Goyos paveikslų, komiksų Maus, net serialo „Vaikščiojantys numirėliai" personažus. Sunaikintą visuomenę simbolizuoja Nekrošiaus teatrui būdingi objektai - iš skardinių kibirų išpilami šaukštai. Viena vertus, tai žydų pasigaminti daiktai, tarp kurių Rachelka/Marianka atpažįsta ir savo nuosavybę. Antra vertus, tai - nesuskaičiuojamų aukų kūnai, mindomi, išmėtomi ir vėl surenkami nebylūs objektai.

Nusikaltimas, krikštynos, sužadėtuvės, vestuvių linksmybės ir pačioje dramoje sudaro organišką ritualinę visumą. Słobodzianekas ne šiaip sau nurodo, kad visa tai vyksta kone   kasdien ir kasnakt. Tačiau Yanai Ross to negana. Ji eina dar toliau ir smogia dar stipriau - prieš žudynes ir po vestuvių vyksta seksualinė orgija. Visi poruojasi su visais - vėlės su gyvaisiais, aukos su žmogžudžiais. Nusikaltimas netenka grėsmingumo ir išskirtinumo aureolės, o juokas ir linksmos išdaigos, kurias scenoje krečia aktoriai, sumaišomos su oneirine simbolika, kai sapnas nebeskiriamas nuo tikrovės. Žiūrovai nepaliaujamai bombarduojami vienas kitą paneigiančiais ženklais. Režisierė visiškai atitrūksta nuo autoriaus intencijų - peržengusi pasakojimo konvencijas, ji neleidžia aktoriams vaidinti istorijos.

Kokiame tad vyksme dalyvauja publika? Dramos epizodus vieną po kito papildo užrašai ant sienų, scenų pavadinimai, kontekstinė informacija, komentarai. Ross praplečia kai kurias personažų mintis, paaiškina jų reakciją ir motyvaciją, lyg rašytų pastabas paraštėse, negalėdama tylėti, kai scenoje vyksta tai, kas vyksta. Spektaklyje nuolatos skamba dainos, iš kurių kiekviena tampa užuomina apie kitą realybę, besikeičiančias epochas reprezentuoja vis nauja melodija: kai ateina eilė kalbėti Abraomui Piekarzui, - ji amerikietiška, kai miestelyje valdžią paima komunistai - sovietinė, vėliau liejasi lietuviškos estradinės, serialinės... Publika į šiuos muzikinius komentarus reaguoja šypsodamasi arba piktindamasi. Tokie sugretinimai šokiruoja lietuvių žiūrovus, pažadina jų širdyse kažką gero, bet kartu negero.

Ir pamažu susivokiame, kad Ross savo spektakliu nesiekia papasakoti apie Holokaustą ar pateikti reportažo apie pamirštą pogromą, jos nedomina ir šalutinis pasakojimas apie karą, sugriovusį žmonių gyvenimus. Ji nekalba nei apie dramatišką kadaise vieningos bendruomenės skilimą, nei apie kaltės simetriškumą ar deramą likimo atpildą už nusikalstamus veiksmus. Bet jei ne apie tai, tada apie ką byloja šitas spektaklis? Kam režisierei reikalingas Słobodzianekas ir jo drama?

3.

Žiūrintiems šį spektaklį sunku susijaudinti, bet lygiai taip pat nelengva išlikti abejingiems ir išlaikyti distanciją. Ross ieško tokios teatrinės kalbos, kuri leistų papasakoti apie sunaikinimą, išvengiant sentimentalumo, kartėlio, užuojautos, melodramos, ašarų... Sukrėtimas čia nieko neduoda. Ir šaltakraujiškų struktūrų tragedijoje paieškos, regis, veda į aklavietę. Režisierė renkasi kitą strategiją. Jai patinka kolizijos, ji derina vieną su kitu nesutampančius elementus - faktus ir konvencijas, tekstą ir vaizdą. Čia tuo pat metu pademonstruojama ir simbolių kapituliacija, ir jų triumfas. Audra, griaunanti stereotipą, kad menas nepajėgus papasakoti apie pražūtį. Svarbu ne tai, kaip viskas bus nustatyta, išmąstyta ar apibrėžta, o tik tai, kam, kada ir kokiomis priemonėmis pasakota.

Todėl keturi seni aktoriai, lig tol buvę statistai, besidairantys po šventovę, paverstą kino sale, kurioje rodomas filmas apie jų gyvenimą, pradeda patys pasakoti, kaip viskas buvo. Jaunieji atlikėjai drauge su kokia nors kostiumo detale (skarele ar švarkeliu) perleidžia jiems ir savo vaidmenis. Regėjimo kampas iš karto pasikeičia. Įvykių ir konvencijų sūkurys virsta revizija to, ką patyrėme ir ką prisimename. Pasirodo, istorija ir atmintis iš tikrųjų kažkokiu nesuvokiamu būdu skilo, pasikeitė. Senas matė visai kitką ir kitaip negu jaunas. Akcentuojamas patosas ir pyktis, rezignacijos kupinas tonas - nežinome, kodėl nutiko tai, kas nutiko. Marianka, Zocha, Heniekas ir Vladekas žino, kad ištiko tragedija, kad praeityje jie atliko kažkokį esminį gestą, nulėmusį jų būtį. Tačiau koks tas gestas buvo iš tikrųjų? Pirmojoje spektaklio dalyje jų pirmtakams, jauniems aktoriams, ir mums, žiūrovams, dar atrodė, kad žinome. O dabar viskas visai kitaip: mes jau nebedalyvaujame provokatyvioje, pagoniškoje fejerijoje, nes tai, ką regėjome, yra greta mūsų, už mūsų, nuošalėje - sutelkta tų senų žmonių kūnuose ir balsuose. Dabar visa tai priklauso tik jiems. Ir niekam daugiau.

Abraomas Piekarzas, prieš karą išvykęs į Ameriką ir todėl likęs gyvas, scenoje užima ypatingą vietą. Nuo tam tikro momento jis visą laiką sėdi prie stalo, apkrauto instrumentais, buteliais, popiergaliais. Už jo nugaros stovi senas televizorius ir archajiškas radijo imtuvas. Būtent nuo jo stalo kitus personažus pasiekia laiškai, savotiškas Amerikos balsas - Amerikos, kuri visiškai nesigaudo, kas dedasi toje Europoje. Abraomas scenoje yra irdidžėjus, ir liudytojas, kartais net dramaturgas (jo vaidmenį atlieka vienas iš gabiausių jaunosios kartos aktorių Marius Repšys). Abraomas nesensta ir nemiršta. Ištisus dešimtmečius jis išlieka toks pats nekaltas, vaikiškas, naivus. Todėl darau prielaidą, kad Ross juo netiki. Abraomas nėra gyvas asmuo, jis - viso labo mitas, kuriuo nori tikėti jo klasės draugai ir draugės, personifikuotas ilgesys, viltis, kad galima pabėgti nuo lemties, atkurti išžudytą giminę, kad nukirstas gyvenimo medis vėl ataugs, išsikeros, apgaubs visas pasaulio šalis ir rases. Abraomas - kitaip tariant, patriarchas - rašo klasiokams iš rojaus ir iš kapo. Vos perskaitęs Słobodzianeko pjesę pajutau, kad kažkas su šiuo personažu yra ne taip, kad jam priskiriama kažkokia kaltė. Juk simboliniu lygmeniu būtent jo išvažiavimas sutrikdo pusiausvyrą, sugriauna klasės brolybę. Taip interpretuodama šį personažą, Ross parodo apgaulingą žmogžudystės neįtikimumą ir abejotiną išsigelbėjimo tikimybę. Spektaklio finale Repšys stovi scenos viduryje ir tyliu balsu kalba apie savo palikuonis, neįstengdamas sustoti, bandydamas užkalbėti mums, žiūrovams, dantį, meluoja, kuria savąjį mitą... Nutraukia tą monologą tik audringi plojimai.

4.

Yaną Ross prieš kokį dešimtmetį Niujorke atrado Oskaras Koršunovas, įkalbėjo atvažiuoti į Lietuvą ir imtis darbo OKT. Dar prieš tris sezonus, kai Vilniuje statė spektaklį „Chaosas", režisierė kalbėjo universalia, europietiška teatro kalba, tarytum būtų norėjusi lietuvių publikai pristatyti kitokias konvencijas. Dabar, jau perpratusi vietos teatrą, ji pastatė kone geriausią lietuvišką spektaklį nuo Koršunovo „Mirandos", o gal ir nuo Nekrošiaus Shakespeare'o trilogijos laikų. Jos rankose atgijo, reikšmėmis ir emocijomis ėmė trykšti lietuviškas režisūros stilius. O iš jo lyg nauja srovė išteka didelė, neišsemta, lietuvių teatro apleista tema.

Juk iki „Mūsų klasės" Lietuvos teatre apie Holokaustą buvo kalbama tik Joshua Sobolo „Gete" (rež. Jonas Vaitkus) ir Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie!" (rež. Rimas Tuminas). Būtent todėl Ross spektaklis sujudino tiek daug konservatyvių žiūrovų. Pasirodo, apie žydų ir lietuvių problemą Vilniuje gali kalbėti lenkišką pjesę pasitelkusi amerikietė, „kosmopolitų-rusų-žydų emigrantų duktė", kaip po premjeros ją imta vadinti interneto portaluose. Ross nekaltina lietuvių antisemitizmu ar žydų žudymu karo metais, nors visai nebando nuslėpti, kad spektaklį grindžia vietiniu kontekstu. „Mūsų klasės" veiksmas vyksta ne Lenkijoje, Jedvabno įvykiai šiame spektaklyje nelyginami nei su 1941 m. pogromais Kaune, nei su žudynėmis prie Vilniaus esančiuose Paneriuose. Ross žino, kad toks sugretinimas niekur nenuves. Tad kurgi tada slypi šio spektaklio „lietuviškumas"? Manyčiau, režisierei svarbu pavaizduoti tai, kas nepavaizduota. Teatras gali siekti skirtingų tikslų, bet pirmiausia jis suteikia galimybę parodyti tai, kas paslėpta, išstumta į pašalį, nutylėta. Spektaklyje juntamas režisierės priekaištas lietuvių teatro menininkams, kad kelti tam tikrų klausimų jie nedrįso, kad rezignavo ir pasitraukė iš tokio nepatogaus esamojo laiko. „Ar apie tai kalbėti nenorėjote, ponai? - kone visą laiką šaukiama „Mūsų klasėje". - Ieškojote tono, teksto, pritarimo? Kodėl tylėjote? Juk turite teatrinę kalbą, kurią šiuo tikslu galima panaudoti. Reikia tik pasitraukti nuo privačių istorijų ir teatrinės klasikos."

Net neabejoju, kad šis Yanos Ross riksmas prikėlė lietuvių teatrą iš numirusiųjų.

5.

Vienoje iš pirmųjų antrosios spektaklio dalies scenų, jau po skerdynių, vestuvių ir orgijų, Rachelė, perkrikštyta Marianka, įsikibusi balto veleno kariasi į puošnaus sufito centre esančią ertmę. Ir labai primena Mergelę Mariją, naktį kylančią į dangų garsiajame Chagallo paveiksle. Vis dėlto tai tėra metafora, minties apie savižudybę vizualizacija, paremta veikėjos monologu. Ross vaizduoja tai kaip sapną, aiškinantį, kad bet koks pabėgimas, pasitraukimas yra beprasmiškas. Nuo ko ji bėga? Nuo Vladeko? Nuo lemties? Nes ten, tame žydiškame danguje, jau irgi įsitaisęs budelis gojus (pro skylę danguje išlenda galva su raudonai nudažyta dujokauke ir asilo ausimis). Rachelė pakimba pusiaukelėje - žemėn grįžti nenori, kilti aukštyn negali, nes iš jos atėmė net ir dangų. O tada Ross sukuria neįprastą videoefektą, ant plafono rodydama tikslios jo kopijos projekciją. Vaizdas dengia objektą, tikrąją jo struktūrą maskuoja fantomas. Rachelė kybo ir nežino, ar ji dar gyva, ar sapnuoja, o gal jau mirė? Staiga scenos kadras suvirpa. Fantomas ir objektas akimirkai atitrūksta vienas nuo kito, apnuoginamas apgaulingos pasaulio išorės principas. Šiame virpėjime, klejonėje tarp sapno ir tikrovės, neatitinkančių vienas kito, įžvelgiu pirminę Yanos Ross spektaklio prielaidą, svarbiausią jo temą. Holokaustas yra objektas, o kiekvienos meno rūšies - teatro, kino, prozos - kalba tampa jo fantomu, mėginančiu jį persekioti ir uždengti. Didžiausias sunkumas - ieškoti jame įtrūkimų. Yana Ross jų rado.

 

Teatr, 2014, nr. 5

Iš lenkų kalbos vertė Andrius Jevsejevas

 

 

Sidabriniai šaukštai ir traumos vaizdavimas: radikalios priemonės // Bryce Lease, literaturairmenas.lt, 2014-02-21

Sidabriniai šaukštai ir traumos vaizdavimas: radikalios priemonės 

Bryce Lease, literaturairmenas.lt, 2014 02 21

 

Šaukštai kaip aliuzija į Krištolinę naktį. Mikos Waltari nuotrauka(...) Yana Ross, anksčiau dirbusi Berlyno Volksbühne ir Suomijos nacionaliniame teatre, į Lietuvos sceną atnešė įspūdingą ir naują režisūrinį požiūrį. Jos pastatyta „Mūsų klasė" skiriasi nuo šios pjesės pastarojo meto premjerų Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje: režisierė naudoja gyvą muziką, tragikomišką toną, kunkuliuojančią estetiką ir ekspresionistinį apšvietimą. Cirko triukai pakeičia smurtą - taip sukuriamas brechtiškas atstumas tarp režisierės pasirinktos žaismingos formos ir atvirai tragiško turinio. Jaunesnieji Nacionalinio teatro trupės nariai vaidina tą spektaklio tekstą, kur veiksmas vyksta nacių okupuotoje bei pokarinėje, jau komunistinėje, Lenkijoje, o vyresnieji įkūnija ne tokią seną veikėjų praeitį - po 1989-ųjų. Toks sklandus jaunesnio ir vyresnio amžiaus aktorių bendradarbiavimas kuriant tuos pačius vaidmenis liudija didelį aktorių ansamblio talentą ir pasitikėjimą vienas kitu dirbant ypatingo intymumo atmosferoje. Nors kai kurie Lietuvos teatro kritikai kritikavo režisierę dėl netradicinio holokausto temos pateikimo, pats pjesės autorius būtent Ross režisūrinį darbą laiko geriausiu iš visų iki šiol buvusių „Mūsų klasės" pastatymų.

 

Varšuvoje ir Londone statę „Mūsų klasę" režisieriai akcentavo bendraklasių prisiminimų, pereinančių iš liudijimų į išpažintis, kalbą, santūriai naudodami dekoracijas, butaforiją bei vaizdinius simbolius, o Ross sukūrė tikrą reginį, pribloškiantį garsais, šviesomis ir scenografija. Nors pjesės veiksmas vyksta Lenkijoje, režisierė siekė išryškinti Lietuvos poziciją šių istorinių debatų kontekste. Be atsilenkiančių sovietinio kino teatrų kėdžių eilių (toks kėdžių tipas Lietuvoje yra tarsi spektaklio ar filmo sėkmės metafora: jei nesigirdi jų girgždesio, vadinasi, auditorija ne nuobodžiauja, o atidžiai stebi vyksmą), pagrindinis scenografijos elementas - virš scenos pavojingai pakibusios lubos, nelyginant istorija, galinti bet kuriuo metu visu savo svoriu užgriūti ir sutraiškyti trapią vietos bendruomenę. Religinį ar transcendentinį lubų įspūdį sustiprina didelė skylė pačiame jų centre, kurią kai kurie recenzentai palygino su „Dievo akimi". Ross pastebi, kad šios lubos, tarsi istorijos griuvėsiai, įsikibę erdvių, kuriose nuolat kinta ideologijos: „Tai XX a. Lietuva." Ilgos pasvirusios sienos, įrėminančios scenos veiksmą, iš pradžių sudarančios glamžyto aksomo įspūdį, vėliau, peršviestos lempų, atrodo kaip pagamintos iš margo plastiko. Scenos paviršių nesaugumas ir nestabilumas harmoningai dera su Słobodzianeko nagrinėjama oficialiosios monumentaliosios istorijos tema. Kai spektaklio pradžioje „Mūsų klasės" mokiniai prisistato, scenos šone ant daikto, išvaizda primenančio klasės lentą, pasirodo kiekvieno iš jų gimimo ir mirties datos. Pjesės veiksmas vyksta chronologine tvarka, todėl režisierės sprendimas iš karto pranešti žiūrovams personažų mirties datas tik padidina dramos įtampą. Abraomas, vienintelis iš žydų tautybės mokinių, išgyveno holokaustą, nes spėjo emigruoti į Ameriką, liguistai fiksuodamas savo bendraklasių dialogus, scenoje kuria gyvą archyvą. Tačiau istorinio archyvo dokumentavimas skaitmeninėmis technologijomis Abraomui vis retušuojant, montuojant bei kitaip manipuliuojant vaizdo ir garso įrašais toliau destabilizuoja pretenzijas į objektyvumą. Nostalgija taip pat veikia atsiminimus: Abraomo laiškus iš Niujorko į Lenkiją lydi amerikietiško džiazo garsai - alegorija į žydų gyvenimo ritmą Jungtinėse Valstijose, kuris skaudžiai kontrastuoja su Lenkijos žydų tuo pat metu patiriamomis kančiomis.

 

Słobodzianekas nuolat pabrėžia, kad jo pjesė nėra dokumentinė ir nepretenduoja į istorinį tikslumą. Naudodamas lenkų romantizmo dramos ir Tadeuszo Kantoro „Mirties teatro" archetipus, dramaturgas norėjo atskleisti kasdieniame gyvenime paslėptus ideologinius mechanizmus, sukuriančius kančios, žiaurumo ir keršto kontekstus. Yana Ross, teikianti privalumą blaiviam ir intelektualiam teatrui, mato aktorius kaip intelektualią jėgą, kurios tikslas nėra pasitelkti empatiją ir taip auditoriją įtikinti ar užliūliuoti. Atvirkščiai, aktoriaus vaidmuo - išjudinti žiūrovus, pažadinti juose mąstančius piliečius. Gausus teatrinių efektų naudojimas, ne vieno kritiko palaikytas vokiečių teatro įtaka režisierės kūrybai, buvo sąmoningas žingsnis, originali estetinė priemonė siekiant išvengti temos išbaigtumo.

 

Vienas svarbiausių sceninių simbolių - sidabriniai šaukštai. Pradžioje simbolizavę žeminantį ir beprasmišką darbą, kurį žydai buvo priversti dirbti (šaukštais turėjo gramdyti miesto aikštę) - jie vėliau tapo pačių sudegintų žmonių personifikacija. Beriamų iš kibirų šaukštų garsas primena dūžtantį stiklą - aliuzija į Krištolinę naktį. Ypač ryški scena pačioje spektaklio pabaigoje, kurioje Henekas, dabar jau senas žmogus, degina laiškus ir nuotraukas mažame kibirėlyje, o paskui krenta ant scenoje pakreiktų šaukštų. Kai atsikelia, jo kūnas visas jais apkibęs - tai primena Tadeuszo Kantoro „Mirusios klasės" manekenus, prilipusius prie gyvų aktorių. Kaip ir Kantoras, Ross nevengia pasimėgauti smurtu ir žiaurumais. Smurtas perteikiamas per cirko triukus, o vatinis manekenas naudojamas kaip prievartaujamų ar mušamų kūnų dubleris. Tai tarsi simboliškai atskiria šiuos du kūnus (aktorių ir iškamšą) bei patį įvykį ir skausmingą jo prisiminimą. Aktorių, stebintį, kaip smurtą „vietoj jo" patiria manekenas, galima palyginti su prievartos aukų „išėjimu iš savo kūno", išlaikant nuostatą, kad ne pats prievartos aktas, o jo prisiminimas yra labiau traumuojantis.

 

Vis dėlto svarbiausia ir pagrindinė Ross intervencija į tekstą buvo daržinės sudeginimo scena. Daugelyje šios pjesės pastatymų ji vaizduojama šventos tylos atmosferoje, su minimalia scenografija, sutelkiant visą dėmesį į aktoriaus balsą. Pasitelkdama cirko tematiką, Ross žydų varymą į daržinę vaizduoja kaip spalvingą ir energingą paradą, vykstantį skambant linksmai muzikai - vaiduokliško Kantoro „Mirusios klasės" parado paralelė. „Tvarkant" nužudytų žydų kūnus, išdalijamos chirurginės kaukės, o kai austrų kariškis priverčia lenkus ištuštinti kišenes ir atiduoti iš negyvų žydų išluptus auksinius dantis, per rankas paleidžiama kareiviška kepurė. Pastaroji scena labai primena aukų rinkimą per katalikiškas mišias. Nors vienas Lietuvos kritikas atkreipė dėmesį į turinio ir formos nederėjimą, toks žanrinis sprendimas labai tiksliai atspindi teatro neįgalumą vaizduoti holokaustą.

 

Nors dalis žiūrovų turbūt laukė, Yanos Ross žodžiais, „bendrai priimto trafaretinio paminklo holokausto aukoms", spektaklyje Šoa nevaizduotas kaip istoriškai išskirtinis, jis pastatomas šalia kitų skausmingų pastarojo šimtmečio įvykių, tokių, kaip dabar Sirijoje vykstantis pilietinis karas arba Jugoslavijos karai praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Po lietuviškosios premjeros buvo surengta vieša diskusija „Menas ir holokaustas", kurioje dalyvavo pjesės autorius, režisierė bei vokiečių ir lietuvių teatro kritikai. Jos metu įsiplieskė gana aršūs debatai apie istorines traumas ir jų vaizdavimo mene krizę. Iš salės nuskambėjo priekaištas dėl žydų repatriacijos į Izraelį vaizdavimo spektaklyje, skambant garsiajai dainai „Čiunga čianga" iš sovietinio animacinio filmuko, kurioje Afrikos vaikai liaupsina turtingą ir nerūpestingą gyvenimą naujoje šalyje. Pažymėtina, kad per premjerą nemaža dalis auditorijos plojo grojant šiai pažįstamai melodijai nostalgiškai šypsodamiesi. Nors žiūrovas pasiskundė, kad žydų lyginimas su beždžionėmis yra antisemitiškas, Ross pastebėjo, kad animaciniame filme jis supainiojo afrikiečių vaikus su gyvūnais ir taip pats atskleidė savo latentinį rasizmą. Toks susipainiojimas geriau nei bet kas kitas atskleidžia niekur nedingusį antisemitizmo ir ksenofobijos paveldą, apie kurį kalbama spektaklyje.

 

Revizor (revizoronline.hu)

Vertė Judita Gliauberzonaitė

Mūsų klasė: tarp tylėjimo ir liudijimo // Rasa Vasinauskaitė, „Lietuvos teatras“ (lteatras.lt)

Mūsų klasė: tarp tylėjimo ir liudijimo

Rasa Vasinauskaitė, „Lietuvos teatras“ (lteatras.lt) 

 

Savo knygoje „Aušvico liekanos. Archyvas ir liudijimas“ (1998) Giorgio Agambenas kalba apie Katastrofos, kaip neįmanomos apsakyti ir įsivaizduoti patirties, sampratą. Pasitelkdamas Primo Levi, daugelio kitų Aušvico liudininkų prisiminimus, teoretikas aktualizuoja liudijimo poreikį. Liudyti nepaprastai sunku – pats liudytojas išgyvena gėdą dėl to, kad liko gyvas, o vietoj jo mirė kiti. Dauguma liudininkų siekia ištrinti praeitį, atsikratyti jos, nes išlikusieji, išsigelbėjusieji vienokiu ar kitokiu būdu peržengė „moralines normas“ – kam nors nepadėjo, su kuo nors nepasidalijo, ko nors išsižadėjo, kentė pažeminimą ir nužmoginimą. Anot Levi, išlikusieji sugebėjo prisitaikyti, jiems pasisekė. Agambenas kalba apie tokį liudijimą, kai liudininkas netenka savo autoriteto, jis nei baudžia, nei atleidžia, nes liudija už tuos ir vietoj tų, kurie paliudyti negali. Per tokį liudijimą, kai neįsivaizduojama virsta įsivaizduojamo sąlyga, Katastrofa liaujasi būti bežadė.

***
Lenkų dramaturgas, režisierius, kritikas Tadeuszas Słobodzianekas pjesę „Mūsų klasė“ pradėjo rašyti 2007 metais. Po metų pirmą kartą pristatyta Lenkijos žiūrovams, iki šiol pjesė apkeliavo nemažai šalių ir teatrų. Veiksmo centre – 1941 m. Lenkijos miestelio Jedvabno tragedija, paženklinusi bendraklasių likimus: išskyrusi į skirtingas barikadų puses, įrėžusi neužgydomas žaizdas, išblaškiusi po pasaulį. Per 14 pamokų-pasakojimų bendraklasiams žydams ir lenkams virstant nesutaikomais priešais atsiveria ne tik Katastrofos tema – sudeginama 1600 žydų, bet ir šalies, vienos ir kitos tautos, įsuktos į neįveikiamą istorinį mechanizmą, drama. Słobodzianekas išskleidžia savo herojų gyvenimus per laiką – nuo J. Pilsudskio mirties 1935 m. iki 2003-ųjų, nuo valdžių ir ideologijų, kurios kiekvieną išbando ir kiekvienam randa vietą tikrų ir dirbtinių vertybių skalėje, kaitos iki paskutinės valandos, kai visus pasiekia jei ne atpildas, tai išsilaisvinimas iš patirtos praeities. Rašydamas „Mūsų klasę“, dramaturgas turbūt galvojo ne vien apie Jedvabno tragedijos įamžinimą. Jam svarbi buvo Lenkijos bei lenkų laikysena okupacijų, karo ir pokario metais, kolaboravimo ir genocido „genas“, Katalikų bažnyčiosvieta ir vaidmuo istorinėse ir žmonių likimų peripetijose – tai yra ta netiesos ar dvigubos tiesos „skraistė“, kuri dešimtmečius dengė ir iki šiol tebedengia istorijai ar tautai gėdingus faktus. Neatsitiktinai tiesa pjesėje nėra graži; nepadailintas tekstas, žiaurios ir prieštaringos situacijos, juolab poelgiai, apie kuriuos be jokios graužaties pasakoja veikėjai, priartina „Mūsų klasę“ prie publicistinio, o ne meniškai raiškaus kūrinio. Įsivaizduoti pjesę scenoje nėra paprasta, o jos atvirumas skirtingoms interpretacijoms gali paskatinti skirtingus tiek veikėjų, tiek jų istorijų vertinimus.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje „Mūsų klasė“ atsirado kaip dar vienas teatro bandymas aktualizuoti šiandienei visuomenei svarbias temas. Neabejoju, kad ir spektaklis buvo laukiamas, siejant su juo pagaliau ir teatro kalba artikuliuotą genocido problematiką. Kiek anksčiau, 2011 m., prie jos prisilietė Kauno kamerinis teatras Stanislovo Rubinovo statyta „Diena ir naktimi“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“. Kad šis spektaklis negalėjo neatsirasti, patvirtina dabar jau šviesios atminties paties Rubinovo atsiminimų knyga „Miške ir scenoje“ (2013). Atrodo, dar visai neseniai, spalį, susitikime su skaitytojais Vilniuje režisierius be jokios patetikos, su šypsena kalbėjo, kad užrašyti prisiminimai padėjo„išeiti iš miško“. Nes tik dabar, po daugybės metų, tapo laisvas nuo vidinio cenzoriaus. Knygos dalį „Miške“ Rubinovas rašė ne todėl, kad norėjo papasakoti apie su mama besislapsčiusio ir stebuklingai žydų naikinimą išgyvenusio berniuko kančias, o todėl, kad nedavė ramybės vyta iš atminties praeitis, dvigubos tapatybės jausmas, nors pats po visko, kas nutiko, norėjęs gyventi pilnavertį gyvenimą, buvęs kaip visi... „Mūsų klasėje“ irgi yra epizodų, kai patirtis ir žinojimas tampa ne vertybe, o kitoniškumo ir atstūmimo ženklu; kai Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis nesuteikia džiaugsmo ar pasididžiavimo; kai didžioji Atmintis (paminklai ir pagerbimai) iškraipo ir užgožia „mažąją“ – kiekvieno savą ir anaiptol neherojišką. Apie tai kalba 10 pjesės veikėjų, kurių nebėra tarp gyvųjų, ir retrospekcija bei laiko atstumas leidžia išvengti sentimentų – pasakojimai ir prisipažinimai taip pat įgyja savotiško lengvumo, paprastumo. Tiesa, vienas bruožas išskiria „Mūsų klasę“ iš kitų pjesių, sukurtų panašia tema, – veikėjai pasakoja apie vienos ar kitos situacijos akivaizdoje vykdytus nusikaltimus, išgyventus jausmus, ir siaubas gimsta ne iš jų elgesio žiaurumo, o iš moralės trapumo ir žmogaus bejėgystės prieš nužmoginimo inerciją suvokimo.

Po „Mūsų klasės“ premjeros dramos teatras surengė spektaklio aptarimą, susitikimą su dramaturgu, net diskusiją apie Katastrofos vaizdavimo problemiškumą. Tokie klausimai kyla kiekvieną kartą, kai istorija ar faktai įgyja fikcijos (meno) pavidalą. Nes fikcijos, o kartu su ja ir simbolizacijos aspektas – vaizduotę žadinančio meninio pasakojimo forma, priverčia išgyventi nepatirtos tikrovės faktus kaip savus. Apie tai yra kalbėjęs Jeanas-Lucas Godard’as, sveikinęs Claude’ą Lanzmanną už jo „Shoah“ kaip vienintelį galimą būdą priartėti prie to, kas nepavaizduojama, tačiau kartu taikliai įvardijęs dokumentikos ir fikcijos skirtumą: dokumentika – tai, kas nutinka kitam, fikcija – kas nutinka man. Turbūt todėl, nepaisant garsiosios Theodoro Adorno frazės, kad po Aušvico poezija nebeįmanoma („rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška“), ji tebekuriama, o Katastrofos tema menui yra vienas iš kalbos apie žmoniškumą šaltinių. Europos Tarybos išleistoje studijoje „Shoah ekrane. Nusikaltimas prieš žmoniškumą ir reprezentacija“ (2004) Anne-Marie Baron pateikia skirtingų žanrų (nuo dokumentinių iki komedijų) filmų, sukurtų Europoje ir Amerikoje Holokausto tema nuo 1940 m., katalogą. Kadangi katalogas parengtas edukaciniais tikslais, filmus siūloma rodyti mokyklose, autorė kiekvieną jų apžvelgia iš istorinės-dokumentinės, meninės-estetinės ir pedagoginės pozicijų. Ir konstatuoja, kad nereikia baimintis Shoa „banalizavimo“ meninės išmonės priemonėmis, nes pats didžiausias nusikaltimas jo atžvilgiu būtų tyla – Holokaustas šiandien nebėra vien istorinė tiesa, o moderniųjų laikų siaubo simbolis, toks jis ir turi išlikti kolektyvinėje atmintyje.

„Mūsų klasę“ LNDT režisavo Yana Ross, kietos rankos statytoja, sukūrusi šiame teatre ne vieną spektaklį. Labiausiai įsiminęs ir geriausiai pavykęs – jos debiutinis Lietuvoje darbas pagal Elfriede’s Jelinek „Bembilendą“ (2007). Rusų kilmės, JAV studijavusi režisūrą, įgijusi televizijos reporterės patirties, Ross Jelinek tekstui suteikė agresyvaus karnavališkumo formą, kuri itin tiko demaskuojant televizinį karinių intervencijų (karo Irake) melagingumą, ryškinant kontrastą tarp tikros ir netikros siaubo patirties. Viename interviu režisierė prasitarė buvusi lemtingą rugsėjo 11-ąją Niujorke ir savo akimis mačiusi virstant pirmąjį Prekybos dvynių bokštą. Neabejoju, kad ši patirtis turėjo įtakos „Bembilendo“, o ypač „Mūsų klasės“ sceninei interpretacijai – iš pažiūros nevienareikšmei, sutelktai į ekstremalių situacijų vaizdavimą teatrinėmis priemonėmis, tačiau kartu prabylančiai ne apie kančią, o tuos moralinių, etinių normų pažeidimus, kurie ištinka kiekvieną, sukaustytą mirtinos baimės.

Puikiai suprasdami „Mūsų klasės“ temą (lietuviškame kontekste ji ne mažiau jautri nei lenkiškame), spektaklio kūrėjai pasirinko gerokai sudėtingesnį, nei siūlo pjesė, jos inscenizavimo kelią. Tai yra pabandė paversti tekstą tokia teatrine materija (fikcija), kuri nenusižengtų meninei tiesai. Manyčiau, meninė tiesa „Mūsų klasėje“ yra svarbiausia, nes per kiekvieno veikėjo, įsukto į istorinės mėsmalės mechanizmą, liniją skatina galvoti apie daugybę kitų jedvabnų, kai užtenka vieno neatsargaus degtuko brūkštelėjimo įsiplieksti prie katastrofiškų pasekmių vedančiai priešpriešai. Spektaklyje vaikiškos nuoskaudos ir nekaltos išdavystės netrunka virsti akmenimis į žydų krautuvėlės langus, kino teatro katalikų namuose atidarymas – parsidavėlių neapykanta, pastangos išgelbėti suimtą tėvą – draugų skundimu ir kolaboravimu, tardymai dėl pogrindinės veiklos – keršto troškimu, žudymu ir prievartavimu. Buvusi kaip kumštis klasė skyla į atskirus pasaulius, tačiau nusikaltimai ne tik paženklina tolesnį veikėjų gyvenimą, bet ir susaisto bendromis paslaptimis.

Per visą spektaklį režisierė nepaleidžia šios nusikaltimo ir paslapties gijos, kuri net ir išviešinta mūsų, žiūrovų, akivaizdoje kuria įtampą tarp tikros ir nutylėtos tiesos. Spektaklis primena ir savotišką teismą, ir tyrimą, ir veikėjų saviegzekuciją, kai iš atminties pakraščių tenka krapštyti ištrintus prisiminimus. Kūrėjai nė vieno neteisia, neskirsto į budelius ir aukas, kaltuosius ir nekaltuosius – pats jų at(si)vėrimo aktas kitų akivaizdoje tampa varomąja spektaklio jėga, užpildo trūkstamas tiek veikėjų gyvenimo, tiek istorijos grandis.

Marijaus Jacovskio scenovaizdis – gal sinagogos, gal kino teatro ar klubo erdvė, įcentruota didžiule pakibusia, tarsi smingančia žemyn lubų plokšte, Zane’o Pihlstromo kostiumai – visų vienodos mokyklinės uniformos, pilki sijonėliai ir kelnės, baltos bliuzelės ir marškiniai, nenurodantys į jokį konkretų istorinį laiką, juolab etninę priklausomybę, Antano Jasenkos muzika – jo žodžiais tariant, pasinėrusi į istoriškumą, bet kartu besisukanti vienoje orbitoje, tik sustiprina nenukertamais ryšiais tarpusavyje ir su istorija susaistytos žmonių būties įspūdį. Pirmoje spektaklio dalyje šie ryšiai taip smarkiai sumezgami, kad antroje, veiksmui šuoliuojant per epochas ir šalis, ne tik nenutrūksta, o nuolat pasiveja – vienus kaip atgaila, kitus – kaip prakeikimas, dar kitus – kaip sielos ar sąžinės vėžys. Bendra praeitis visus paženklina ir nė vieno nepalieka gyvo. Spektaklį įrėmina iškalbinga mizanscena – scenos dešinėje sėdintys veikėjai pradžioje atsistodami tarsi paliudija ir pagerbia realiai egzistavusius savo prototipus, o pabaigoje – ir tuos, kurie pratęsė jų giminę, atėjo į šį pasaulį po jų. Tačiau tarp tų, kurie buvo ir kurie atėjo, skirtumas yra – tai Abraomas vardija savo palikuonis, vaikus ir vaikaičius, tarsi jiems būtų skirta užimti Jedvabno kluone sudegintų žydų vietą, išsaugoti jų atminimą. Taip – per iš kartos į kartą būtiną perduoti žinią – režisierė prisiliečia prie Holokausto, ir to užtenka, kad į spektakliovyksmą žiūrėtume kitomis akimis.

Žinoma, meninė „Mūsų klasės“ tiesa dar kitokia. Spektaklio erdvė – ir sąlygiška, ir konkreti, skirta ir pasakojimui, ir vaidybai. Dar iki premjeros režisierė kalbėjo, kad aktoriai nesistengs suvaidinti nepatirtų išgyvenimų, nemeluos nei sau, nei žiūrovams. Ir jie nemeluoja. Spektaklis įgyja čia ir dabar (at)kuriamų pasakojimų formą – pasakojimo ir vaidybos variacijos tai sutapatina, tai išskiria aktorius ir veikėjus; atsiradusi distancija įskelia dramatiškumo ir ironijos, teatrinės žaismės blyksnių. Scenos kairėje esantis „darbinis“ stalas nuolat keičia savo paskirtį ir funkciją – prie jo spektaklio garsus išgauna Marius Repšys (čia ir jo vaidinamo Abraomo, 1938 m. pasiekusio Niujorką ir tapusio Abramu Bakeriu, vieta, iš kur jis siunčia savo bendraklasiams laiškus), prie jo tariasi ir lėbauja pogrindinės „Baltojo erelio“ grupelės nariai Rysekas, Henekas, Vladekas ir Zigmuntas, iš čia savo pamokslus sako Henekas, kino teatro „Aurora“ veiklą pradeda ir Leniną cituoja Jokūbas Kacas, Majakovskio eiles skaito Menachemas. Režisierė anaiptol nesakralizuoja šios vietos, kurioje atsiduria ir pirmosios aukos. Tik spektakliui vykstant supranti šios vietos ir sakymų, sustiprintų mikrofonu, kartojamais garsais ir žodžiais, reikšmę – visa fiksuojama kaip trūkčiojančios ir besisukančios galvoje mintys, plyšaujantys ausyse garsai, ir visa yra eksponuojama, akcentuojama, pateikiama ne tik žiūrovų, o ir dešinėje, ant sulenkiamų, iš senųjų sovietinių kino teatrų ar kultūros namų atkeliavusių kėdžių sėdinčių tokių pat liudininkų vertinimui.

Situacijų eksponavimas ir apsikeitimai vaidmenimis suteikia spektakliui intensyvumo, įvykių punktyrai leidžia žvelgti į pasakojimus iš skirtingų laiko perspektyvų. Tačiau tų bendramokslių, kurių vardus aktoriai ištaria spektaklio pradžioje ir kurių gimimo ir mirties datas pamatome vaizdo projekcijoje, niekas nepakeis. Miglės Polikevičiūtės (Tomos Vaškevičiūtės) Dora, Rimantės Valiukaitės (Monikos Bičiūnaitės) Zocha, Monikos Vaičiulytės Rachelka-Mariana, Daumanto Ciunio Jokūbas Kacas, Dainiaus Jankausko Rysekas, Tado Gryn Menachemas, Ramūno Cicėno Zigmuntas, Pauliaus Tamolės Henekas, Algirdo Gradausko (Tomo Žaibaus) Vladekas – tai gyvieji tarp mirusiųjų, kuriems leista brūkšnį tarp gimimo ir mirties datų paversti tikrove. Iš pradžių visai jauni, nė nenumanantys apie laukiančius košmarus, ir kartu tokie jauni, kad pultų į juos stačia galva. Dauguma tokie ir išlieka – vieni „sustabdyti“ pačioje jaunystėje, kiti – subrandinti ir sukietinę širdį; jų pasakojimai – mūsų, žiūrovų, reakcijų patikrinimas, priėmimas ar atmetimas to, ką norime ar nenorime žinoti ir matyti. Antra vertus, būtent aktoriai, įkaitindami pasakojimus scenine temperatūra, suteikdami jiems emocinio tikroviškumo ir subjektyvumo, paverčia spektaklio įvykius ne abstrakčios, o individualios vaidinamų veikėjų biografijos potėpiais. Štai bendraklasiai šoka ir kvailioja, suriša kaip įsimylėjėlius Ryseką ir Dorą, Menachemas pavagia Ryseko laiškelį ir garsiai perskaito: „Širdis šitoji žino, kad myliu tą merginą“. Ir gerokai vėliau, kai Rysekas neišpasakytai žiauriai išprievartaus Dorą, ji išrėks: „Jaučiau malonumą!“ Nes Rysekas jau bus tardytas, jau tirtės iš neapykantos žydams ir bus nužudęs Jokūbą Kacą, manydamas, kad tai jis, sveikinęs rusų atėjimą, yra išdavikas. O Dora jau bus susilaukusi vaikelio su Menachemu, kuris slapstosi, nes vienintelis matė, kaip Rysekas, Zigmuntas, Vladekas ir Henekas, bendraklasių vadinti „keturiais muškietininkais“, negyvai suspardė Kacą. Šiurpi prievartavimo scena tėra viena iš kitų, kuriosepratrūksta susitvenkusios emocijos ir keršto ar teisingumo troškimas – emocijos tirštėja, motyvuodamos bendraklasių poelgius, ir verčia vieną nusikaltimą slėpti kitu. Tačiau aktoriai nevaidina nesuvaidinamo – drastiškas, tragiškas scenas ir patyrimus, kai nebelieka skirties tarp žmogaus ir daikto, gyvybės ir mirties, režisierė išplėtoja iki apibendrintų meninių vaizdinių, ir būtent jie veikia kaip šiurpaus sapno, groteskiškos ir absurdiškos (ne)tikrovės intarpai. Žmogaus protas, jo moralė ir tikėjimas neleidžia tokios tikrovės suvokti tiesiogiai – kasdienei kalbai ji paprasčiausiai neprieinama. Ir tik teatras, vaizduojantis neatvaizduojama ir įkūnijantis neįkūnijama, suteikia pavidalą tam, prieš ką kalba nutyla. Neatsitiktinai vaizdiniai stiprėja, priartindami ir prie įsišėlusio dibuko pajautos – tos paslaptingos piktosios kaltės jausmo dvasios ar nerimstančios „nuogos sielos“, kuri negali patekti į aną pasaulį. Tuomet tarsi sujuda ir sutvinksi pasvirusios lubos, menančios nekaltų aukų nekaltą procesiją – nieko nenutuokiantys vaikai, marionetės su balionais rankose, maršo ritmu suvaryti į juos prarysiančias liepsnas; ima judėti, žvangėti šaukštai, kuriais žydai gramdė grindinį ir kurie kaip apsėdimas, sąžinės priekaištas kimba prie budelių. Galima vardyti daugybędetalių, atsiradusių spektaklyje bandant perteikti tai, ką galima apsakyti ir ko neįmanoma. Pirmosios spektaklio dalies kulminacija virsta Rachelės ir Vladeko vestuvės – dar vienas košmariškas epizodas, kur prie vaišių stalo lėbauja Rachelę išgelbėję bendraklasiai, jaunavedžiams dovanodami nužudytų žydų žvakides, padėklus, cukrines, staltieses. Tarp nužudytųjų – ką tik pasiųsti amžinybėn draugai Jokūbas ir Dora. Vestuvių fotografijoje – gyvieji ir mirusieji. Vėliau prie jų prisijungs Vladeko nušautas Rysekas – už tai, kad norėjo įduoti Rachelę. Vaizdiniai tai inspiruoja pasakojimus, tai juos pratęsia – kitaip sakant, materializuoja tai, kas gali vykti tik vaizduotėje, kas išnyra iš slopintos (pa)sąmonės ir kas sulieja atsiminimus ir tikrovę į vieną aitrų gniužulą.

Spektaklis tarsi skyla į dvi dalis – iki Katastrofos ir po jos. Būtent po jos intensyvioji gyvenimo ir išgyvenimo patirtis įsukama į nenumaldomą laiko ir istorijos ratą. Epochų kaita, režisierės ir kompozitoriaus prisodrinta atpažįstamų melodijų, atveria ne tik neužgyjančias keršto ar atpildo žaizdas, bet ir veikia kaip savotiškas užmaršties mechanizmas. Vis dėlto dibukas nenurimsta, ir režisierė išbaigia veikėjų likimus, kad ir kur jie atsidurtų. Teisingumo savais metodais ėmęsis Menachemas nusižudo, nes žūsta jo sūnus; tą pačią dieną, kai buvo nužudytas Kacas, tik po trisdešimties metų, žūsta Zigmunto sūnus, o po kelerių metų užgęsta ir pats Zigmuntas. Tapusius priešais, vienas kitam keršijusius, atsidūrusius skirtinguose pasaulio kraštuose, abu ištinka toks pat nepakeliamas praradimas. Su Zigmunto ir Menachemo mirtimi išsenka abiejų gyvenimus įprasminęs antagonizmas, išsenka ir spektaklį kaitinęs konfliktas, tarsi šie du veikėjai į nebūtį būtų nusinešę svarbiausius įkalčius. Netrukus jaunus aktorius pakeičia vyresni: Gediminas Girdvainis (kunigas Henekas), Valerijus Jevsejevas (Vladekas), Aldona Janušauskaitė (Rachelė), Vaiva Mainelytė (Zocha) – paskutinieji, kurie Jedvabno tiesą ir bendraklasių paslaptis saugojo ilgiausiai.

Kas yra tiesa ir kodėl galima ja manipuliuoti? Kodėl tiesa taip ilgai slepiama? Ar tiesa gali išlaisvinti nuo praeities? Ar kerštas, atpildas, teisingumas gali nuraminti atmintį, išpirkti kaltę? Šie klausimai netiesiogiai kyla per visą spektaklį. Bendraklasių likimai – pretekstas kalbėti ne vien apie košmariškas patirtis ir nežmoniškumą, bet ir apie tylėjimą, ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvenimą. Režisierė „dirba“ priartinimo ir nutolinimo būdu – įsivaizduojami veikėjai įgyja žmogiškos pilnatvės ir konkretumo, o įvykiai – universalumo. Taip spektaklis išvengia patoso – nevirsta paminklu Jedvabne sudegintiems žydams, kuriuos į kluoną suvarė artimiausi draugai ir kaimynai. Greičiau čia analizuojama žmogaus prigimtis ir tokios aplinkybės, kurios sugriauna pačius tvirčiausius jo moralės, tikėjimo pamatus. Spektaklyje šios aplinkybės tapatinamos su istoriniais ir politiniais posūkiais, su viena ar kita ideologija, kuri paverčia jį ne tik aklu tikėjimo, bet ir naikinimo ar keršto įrankiu, išgyvenimo instinkto auka. Išgyvenimo akivaizdoje moralinis pasirinkimas gali būti tik individualus ir subjektyvus, bet nuo atsakomybės vis tiek neišlaisvina. Šiuo požiūriu atsakingi tampa ne tik budeliai, bet ir aukos, Giorgio Agambeno žodžiais tariant, išgyvenusios tam, kad liudytų.

Būtent vyriausieji aktoriai spektaklyje primena savotišką „bežadę kartą“, kuri išmoko taikytis ir prisitaikyti arba susitaikė su netiesa dėl šventos ramybės, nes nė vienas nebuvo skaidrus pasirinkimo akimirką. Atrodo, kad aštriausios spektaklio strėlės skrieja į Girdvainio kunigą Heneką – į jo parodomuosius pamokslus, aistrą pinigams ir gerokai ramų gyvenimą apkartinusias niekšybes, darytas jau „ramiaisiais laikais“, vadovaujant parapijai, arba – į jo dvigubą moralę, skelbiamą Bažnyčios vardu. Bet ir Mainelytės Zocha, atvažiavusi iš Amerikos aplankyti bendraklasių ir tėvų kapų, apdalijusi draugus doleriais ir tuoj grįžusi atgal, į savo pensionatą, ir Janušauskaitės Mariana, vienintelį malonumą radusi televizijos kanaluose ir laidose apie žvėrelius, ir Jevsejevo Vladekas, galbūt taip ir neišsiblaivęs iki mirties, palaidotas kapų pakraštyje, sukelia keistą jausmą. Matydamas džiugesį ir šypsenas jų veide, imi galvoti, kad laisvė nuo praeities sugrąžino juos į vaikystę, atminties amputacija suteikė dvasios stiprybės. Paklausta, koks vardas turėtų būti iškaltas ant antkapio, Rachelė nedvejodama atsako, kad Marianos – taip bendraklasių pakrikštyta ji ištekėjo už Vladeko, su tokiu vardu išsigelbėjo ir neliudijo prieš vyrą net tada, kai turėjo tokią galimybę. Girdint Marianos ar Zochos pasakojimus apie pagaliau ramią senatvę, gali manyti, kad praeities ištrynimas joms taip pat buvo gyvenimo ir išgyvenimo sąlyga.

Vienintelis Abraomas per visą spektaklį lieka toks pat – tai kontroliuodamas spektaklio eigą, tai laiškais įsiterpdamas į bendraklasių pasakojimus, tai juos fotografuodamas ar kalbėdamas su Heneku „Skype’ą“, jis lieka jaunas ir laisvas nuo ištikusios tragedijos. Laisvas tiek, kad, kitaip nei jo bendraklasiai, neprarastų tikėjimo. Spektaklyje jis neatvyksta į gimtąjį Jedvabną, nesusitinka su Vladeku. Užtat „nusiperka“ savo tiesą apie žudynes – žydus į kluoną vedęs rabinas buvo kartu su savo tautiečiais ir laimino ne tik aukas, bet ir budelius. Abraomo vardas suteikia jo figūrai gerokai platesnes konotacijas, tačiau spektaklio kūrėjai jo neidealizuoja ir nedramatizuoja – iš pradžių buvęs dvasine bendraklasių atrama, pabaigoje jis tampa savo tikėjimo ir Didžiosios istorijos manipuliacijų auka. Tik prieš mirtį, paskutiniame savo laiške, Abraomas pasirašo tikruoju vardu – „Piekarz“.

Po spektaklio pasirodžiusiose recenzijose būtent vaizdinių ir režisūrinių priemonių perteklius buvo įvardytas kaip jo trūkumas. Žinoma, galima sakyti, kad „vaizdavimo“ šėlsmas nesuteikia atokvėpio prasmių ar reikšmių percepcijai, cirko ir klounados, kino ir kabaretinio teatro elementai disonuoja su artikuliuojama mintimi, ką jau kalbėti apie (kritikų?) norą išvyti iš šiandienio teatro bet kokį teatriškumą, paversti jį „dokumentika“. Yana Ross elgiasi priešingai, nes šįkart melagingesnė būtų dokumentinė „tiesa“ ir (svetimos) tragiškosios patirties ar kolektyvinės kaltės kanonizavimas, grįstas vien temos aktualumu. „Mūsų klasė“ režisierei yra teatrinės reprezentacijos objektas, o artimų žmonių santykiai bei jų likimai, žmogaus išlikimas žmogumi, – atspirties taškas, kalbant apie atmintį, sąžinę ir atsakomybę. Kitaip tariant, pats spektaklis tampa liudijimu, skirtu ne mirusiesiems, o gyviesiems – tik žinojimas, kad tai vyko, tik gebėjimas pažvelgti tiesai į akis, o ne atgaila ar nuosprendis gali apsaugoti nuo atminties ištrynimo. Nes norint suvokti ir įvertinti bendros istorijos naštą būtina prisiminti, o norint pri(si)minti būtina liudyti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Priartinant prie mūsų patirties. Kaip menas padeda suvokti Holokaustą? // Meda Petrikaitė, „7 meno dienos“, 2013-11-01

Priartinant prie mūsų patirties. Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?

Meda Petrikaitė, „7 meno dienos“, 2013-11-01

Rugsėjo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko tarptautinė diskusija „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?“. Diskusijoje dalyvavo dramaturgas, režisierius, pjesės „Mūsų klasė“ autorius Tadeuszas Słobodzianekas (Lenkija), žurnalistas ir vertėjas Adamas Szostkiewiczius (Lenkija), teatro kritikas Thomas Irmeris (Vokietija), režisierė Yana Ross ir teatrologė Irena Veisaitė. Renginį moderavo kino kritikas Linas Vildžiūnas. Renginio partneriai – Lenkijos ir Goethe’s institutai Vilniuje. 

Linas Vildžiūnas: Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ suveda skaitytoją ir žiūrovą akistaton su Holokausto patirtimi, priartina jo nežmoniškumą ir siaubą bei diagnozuoja negyjančią psichologinę ir socialinę traumą. Nekyla abejonių, kad po „Mūsų klasės“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasigirs balsų, jog pjesėje kalbama apie Lenkijos realijas, o mes čia niekuo dėti. Nuo Holokausto stengiamasi atsiriboti, nustumti atmintį apie tai gilyn į pasąmonę. Takai į masinių žudynių vietas, kurių Lietuvoje daugiau kaip 200, apžėlę žole, nė viena iš jų nepažymėta tarp atmintinų vietų „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ savivaldybių žemėlapiuose. Visa tai – ne mūsų ir ne apie mus. Tarsi tai būtų ne tragiškiausias Lietuvos istorijos puslapis, ne opi šiuolaikinės visuomenės moralinės atsakomybės problema.

Anot pesimistinės prof. Zygmunto Baumano išvados, tai visoms šalims, kuriose vyko Holokaustas, bendra sąžinės priekaištų problema, kuri tik stiprės, nors asmeninė diskusijos dalyvių patirtis nebeturi tiesioginio ryšio su tuo, kas vyko: „Ir tie, kurie ką nors pavalgydino, kam nors padėjo, ką nors slėpė, ir tie, kurie turėjo tam tikrų interesų ir skundė, ir tie, kurie žudė, ir tie, kurie išsigelbėjo, – visi nešioja kuprą. Mus slegia prisiminimai, kad kai vieną kaimyną vilko iš namų ir žudė, kitas kaimynas tai matė. Taigi lenkai, lietuviai, taip pat ir žydai – visi slegiami sąžinės priekaištų, kurių nei jie, nei jų vaikai ar anūkai nepajėgia numalšinti iki šiol.“ (IQ, 2010 10 30)

Diskusija apie Holokaustą visada sukelia kontroversijų audrą, skatina absurdiškus gynybinius ir puolamuosius argumentus, minėtieji sąžinės priekaištai veikiausiai stiprina vadinamąjį aukos sindromą ir palaiko antisemitizmo be žydų fenomeną. Lietuvoje ši diskusija sumišusi ne vien su tautiniais mitais bei stereotipais, bet ir su sąmoningais istorijos iškraipymais, paveldėtais iš sovietmečio. Viešojoje erdvėje ji įsižiebia tik retkarčiais, o dažniau rusena interneto pogrindyje, įgydama atstumiančių formų. Ir visuomeniniu, ir politiniu požiūriu Holokausto problemą gaubia tyla (neskaitant privalomų valdžios reveransų), labai panaši į ilgus dešimtmečius ją gaubusią nutylėjimo ir abejingumo tylą.

Tačiau Lenkijoje ši diskusija aukštu intelektualiniu lygiu aktyviai vyksta daugiau kaip dešimtį metų. Ji palietė ir istorijos mokslą, ir publicistiką bei eseistiką, ir meno rūšis – teatrą, dokumentinį ir vaidybinį kiną. Pakanka paminėti tokius dokumentinius filmus kaip Paweło Łozińskio „Gimimo vieta“, Agnieszkos Arnold „Kaimynai“, vaidybiniame kine – sukrečiančią Agnieszkos Holland dramą „Tamsoje“, teatre – Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „(A)pollonia“ ir, žinoma, mūsų svečio Tadeuszo Słobodzianeko nepaprastai stiprų dramaturginį tekstą – pjesę „Mūsų klasė“, aprėpiančią daugybę šio siaubingo reiškinio aspektų.

Taigi, kaip menas padeda suvokti Holokaustą? Ar gali prie šio suvokimo prisidėti, pavyzdžiui, teatro spektaklis? Turbūt pradėti pokalbį reikėtų nuo to, kad jei nejauti stipraus vidinio poreikio kalbėti šia tema, tai verčiau ir nereikia, nes ji reikalauja ne tik kūrėjo empatijos, ne tik dvasinio bei emocinio išgyvenimo, bet ir proto pastangų, aiškaus problemos suvokimo. Ši tema atmeta bet kokius išorinius efektus, ji reikalauja labai tikslios artikuliacijos, perteikiančios kūrinio mintį žiūrovui. Tad pirmiausiai kreipiuosi į „Mūsų klasės“ autorių, prašydamas pasidalinti savo įspūdžiais po vakarykščio spektaklio.

Tadeusz Słobodzianek: Ypač džiaugiuosi tuo faktu, kad tokia pjesė buvo pastatyta Vilniuje – mieste, su kuriuo mane sieja giminystės ryšiai. Spektaklis įdomiai ir netradiciškai surežisuotas, jame vaidina puikūs aktoriai.  Iškeltame klausime slypi šiokia tokia provokacija, kuriai nenoriu pasiduoti.

Negalėčiau išskirti, kuris iš „Mūsų klasės“ pastatymų, matytų Londone, Budapešte, Varšuvoje ar Vilniuje, yra geriausias, nes tai prilygtų klausimui, „kurią iš savo dviejų dukterų myliu labiau“. Yanos Ross režisūra išsiskiria iš kitų spektaklių, tad man susidaro įspūdis, jog ji yra šio spektaklio motina, o aš – tėvas.

Linas Vildžiūnas: Dabar to paties noriu paklausti teatro kritiką Thomasą Irmerį.

Thomas Irmer: Besiruošiant iš Berlyno į Vilnių mane kamavo smalsumas. Buvau matęs „Mūsų klasės“ pastatymą Budapešte, todėl nuspėjau, kad „Mūsų klasė“, sulaukusi didžiulio Lenkijos žiūrovų susidomėjimo, jau pradėjo savo sėkmingą kelionę po tarptautinių teatrų vandenis. Visgi dvejojau, kaip pjesė bus pritaikyta Lietuvos žiūrovams ir ar ji bus aktuali apskritai? Prieš tai susipažinau su Jedvabno istorija, kuri yra pakankamai žinoma tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje. Suvokiau, kad tai yra labai sudėtinga tema, apie kurią atsargiai ir nenoriai kalbama Vokietijoje. Įdomus faktas: „Mūsų klasė“ buvo išversta į vokiečių kalbą, bet neišleista, ir joks vokiečių režisierius kol kas nesiryžo jos pastatyti. Nepaisant to, Varšuvos teatro pastatymas buvo rodomas svarbiame teatro festivalyje Vysbadene, o Budapešto – Štutgarte. Taigi Vokietijoje apie Jedvabno pogromą yra kalbama bei diskutuojama, tačiau ribotai. Kaip, ko gero, galite įsivaizduoti, šią pjesę nelengva pastatyti Vokietijoje. Manau, ateityje tai įvyks, tačiau šiandien Vokietijos teatras neturi tokių užmojų dėl dviejų priežasčių – dėl to, kad Lenkija yra mūsų kaimynė ir dėl kolaboravimo (nors žydus Jedvabne ir žudė lenkai, tai daryti liepė vokiečiai naciai). Vis dėlto mes turime gilias Holokausto ir postholokausto vaizdavimo tradicijas. Anksčiausia su Holokaustu susijusi pjesė buvo pastatyta jau 1958 m., tai – Thomaso Harlano „Aš pats, be angelų“. Mano duomenimis, ši pjesė yra įtraukta į vokiečių mokyklų programas. Tačiau, mano nuomone, svarbiausia Holokausto pjesė yra Peterio Weisso „Tyrimas“, paremta Aušvico bylų, nagrinėtų 7-ojo dešimtmečio pradžioje Frankfurte, liudytojų parodymais. Statyti šią pjesę buvo itin drąsus sumanymas, nes tada dauguma manė, jog Holokausto nevertėtų vaizduoti teatro scenoje. Tais laikais daug kas vadovavosi vokiečių filosofo Theodoro Adorno citata: „Negalima rašyti poezijos po Aušvico“. Žinoma, Lenkijai prireikė laiko, kad ji galėtų priimti tiesą apie Jedvabną. (2001 m. buvo išleista Jano Tomaszo Grosso knyga „Kaimynai. Žydiško miestelio sunaikinimo istorija“). Tai yra vienas iš atvejų, kai teatras turi būti lėtas, atsargus ir tikslus.

Manau, režisierė Yana Ross sugebėjo atskleisti pjesę daug įvairesniais, universaliais aspektais. Čia paliesta kaimynų tema yra gana opi Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Esu sužavėtas pastatymu, jo erdve, didingumu ir formatu. Viena iš labiausiai įsiminusių detalių buvo nuolat žybsinčios lubos, – manau, čia yra užslėpta puiki vaizduojamos situacijos metafora. Istorijos tėkmė veikia žmones ir jie keičiasi, bet pastatai ir vietos, kur vyksta veiksmas, lieka nepaliesti. Taip pat lubų elementas sietinas su spektaklio laiku – nuo priešholokaustinio laiko iki šių dienų.

Linas Vildžiūnas: Pjesė paremta 1941 m. liepos 10 d. įvykiais Lomžos apskrities Jedvabno miestelyje, kur kaimynai lenkai išžudė, sudegino gyvus visus miestelio žydus. Lenkijoje žodis „Jedvabnas“ yra visiems suprantamas, Lietuvoje – abejoju. Nors Holokausto aplinkybės Lietuvoje ir rytinėje Lenkijoje 1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, buvo labai panašios. Lietuvos miesteliuose Holokaustas buvo gal net dar atviresnis. Mūsų visuomenė apie tai gerai žino, o sykiu – nežino nieko. Noriu klausti Ireną Veisaitę, kaip, Jūsų manymu, šios pjesės realijos koreliuoja su Lietuvos teatro žiūrovų ir apskritai mūsų visuomenės sąmone?

Irena Veisaitė: Man gana sunku kalbėti, nes pati esu tų įvykių liudininkė. Išgyvenau ir Holokaustą, ir Gulagą. Esu buvusi teatrologė ir spektakliui tikrai buvau neabejinga, sekiau Yanos Ross darbą nuo pačios pradžios. Turiu pasakyti, kad man ši pjesė nėra tik apie Holokaustą, tai yra ir pjesė apie Gulagą, apie baisų XX a., apie Sodomą ir Gomorą. Joje autorius bando parodyti, kaip žmogus paverčiamas totalitarinio režimo instrumentu. Perskaičiusi ją, ilgai negalėjau atsigauti, – kiek joje visokių likimų, kaip sudėtingai viskas parodyta, kaip sugebėta atskleisti nekaltinant, o suprantant, neteisiant ir kartu – pašiurpinant. Lenkiu galvą prieš Yaną Ross, kad ji pasiryžo pastatyti šią daug ginčų sukėlusią pjesę. Didelis režisierės nuopelnas yra ir tai, kad vietoj žodžio „Lenkija“ ji pavartojo žodį „tėvynė“, tokiu būdu kalbėdama ir apie mums skaudžias temas.

1939–1941 m. Rytų Lenkija irgi patyrė Gulago terorą bei deportacijas, gal todėl žydų tapatinimas su komunistais buvo ten labai panašus kaip Lietuvoje. Yana Ross šį spektaklį priartino prie mūsų patirčių. Mokslinės knygos, filosofiniai traktatai nėra masiškai skaitomi. Tačiau kai tekstas vaidinamas teatre, kai pasiekia mus per meną, per aktorių vaidybą, tada jis neišvengiamai pažadina mūsų emocijas, verčia mąstyti, galiausiai sukelia mums empatijos ar antipatijos jausmus. Lietuvos nacionalinį dramos teatrą vertinu kaip labai drąsų, kad pasirinko šį genialų, labai skausmingą T. Słobodzianeko tekstą.

Kalbant apie spektaklį, manau, jame buvo per daug triukšmo ir įvykių, per mažai tylos, leidžiančios mums giliau suvokti ir išjausti personažų likimus. Aktoriams jau buvo išsakyta daug pelnytų komplimentų, tačiau man vis dėlto trūko personažų vidaus, nepajutau, kaip jie keičiasi laikui bėgant. Pasigedau aiškesnės jų veiksmų motyvacijos. Galbūt to padaryti neįmanoma, interpretuojant tokią didelę medžiagą? O gal tai dar atsiras spektakliui bręstant?

Linas Vildžiūnas: Taigi, ar personažai keičiasi? Kreipiuosi į režisierę Yaną Ross: ar Jūsų traktuotėje yra koks nors principinis skirtumas tarp personažų, tarkim, Zigmunto ir Menachemo?

Yana Ross: Šio pastatymo pagrindas ir tai, kas mane paveikė šioje dramoje, yra dešimties žmonių draugystė. Tai – bendra klasė ir jų likimas nuo pat vaikystės ligi mirties. O tai, kas vyksta aplink, kad ir kas tai būtų – pergalė, karas, krikštynos ar vestuvės, – jau yra aplinkybės. Dėl ko verta gyventi? Dėl žmogaus, kuris sėdi šalia, būna šalia. Mažame miestelyje tavo draugai yra tavo kaimynai, ir kitos išeities nėra. Tuose žmonėse tiek skirtumų, kiek jų yra tarp manęs ir jūsų, tiek yra skirtumų tarp Zigmunto ir Menachemo. Tai yra žmonės – bendraklasiai ir pirmiausia draugai. Mes daugiau nei pusę metų nagrinėjome pagrindinę pjesės temą „draugystė“. Per tą laiką mums reikėjo tą draugystę užauginti savyje. Jie išgyvena visą paletę emocijų, kurios egzistuoja gyvenant šalia kito žmogaus: išdavystę, nepasitenkinimą, meilę ir pan. Tiek ir skiriasi Zigmuntas nuo Menachemo.

Linas Vildžiūnas: Dabar prašysiu mūsų svečią poną Adamą Szostkiewiczių apibendrinti šiuos pirmuosius pasisakymus.

Adam Szostkiewicz: Tai nėra mano amplua: nekalbu apie spektaklius, nes nesu teatro kritikas. Esu leidėjas, kuris trisdešimt metų domisi lenkų ir žydų santykiais. Paradoksalu, bet šia tema pradėjau domėtis dirbdamas katalikiškame savaitraštyje Krokuvoje. Savaitraštis buvo gana atviras ir liberalus, ir jis pirmasis Lenkijos spaudoje iškėlė šaliai skaudžius klausimus, susijusius su lenkų ir žydų santykiais, visuotinės atsakomybės už nužudytus Lenkijos žydus problemą. Esu kilęs iš tipiškos tradicinės lenkiškos šeimos, kurioje buvo daug kalbama apie patriotizmą, tačiau niekada negirdėjau tėvų minčių apie tai, kas nutiko su mūsų žydais, kaip jie išgyvena savo tautos tragediją po šitiek metų? Imdamasis mokslų, buvau visiškai „žalias“, nieko nežinojau apie žydus Lenkijoje, jų likimą. Nežinojau ir kaip lenkai padėjo (arba nepadėjo) žydams išvengti susidorojimo. Galų gale, kodėl dalis žydų, išgyvenusių Holokaustą, negalėjo Lenkijoje jaustis saugūs, nors nacių ir hitlerininkų šalyje nebebuvo? Tik dėl to, kad atradau puikius šaltinius gerame universitete, dėl apsišvietusių draugų 9-ojo dešimtmečio vidury pradėjau domėtis žydų padėtimi Lenkijoje. Suvokiau, kad tai yra vienas svarbiausių moralinių ne tik žydų, bet ir lenkų klausimų. Kas mes esame? Kuo buvome tais baisiais laikais ir ar esame šiandien pasiruošę kalbėti šia tema atviroje diskusijoje, kuriai pretekstas būtų Jedvabno istorija? Ir tada, pirmąsyk laisvos Lenkijos istorijoje taip įtaigiai, taip argumentuotai ir visapusiškai buvo apie tai prabilta. Nereikia ir neverta slėpti „skeleto spintoje“. Akivaizdu, šia tema nėra lengva kalbėti, tačiau tą skeletą reikia išimti, rodyti ir apie jį kalbėti.

Norėčiau pasveikinti režisierę su puikiu spektakliu ir susirinkusiuosius, kurie išdrįso prabilti šia tema ir pasitelkę šią pjesę. Bet tai nėra lengva. Lenkijoje „Mūsų klasė“ sukėlė aršias diskusijas, ypač turint omeny faktą, kad Jedvabno pogromo detalės buvo atskleistos palyginti neseniai, jau minėtoje knygoje „Kaimynai“. Net demokratiškai tautai yra sunku pripažinti, jog ji, herojiška, kilminga ir turinti tokią turtingą istoriją, galėjo nusileisti iki Jedvabno situacijos. Per paprasta yra sakyti, jog to kaltininkai yra tik vokiečiai. Kai atsiskleidė Jedvabno istorija, pradėta kalbėti kitaip: žydus nužudė lenkai, tačiau tai daryti jiems liepė ginkluoti vokiečiai. Galbūt aš visą šią situaciją traktuoju kiek šališkai, tačiau, mano nuomone, kalbėti apie tokią tragediją kaip Šoa ir reikia šališkai ir emocionaliai. Tokiam lenkui kaip aš – katalikiškai augintam inteligentui ir patriotui – Jedvabno istorija yra milžiniškas iššūkis, kuris kelia abejones šių dienų Lenkijos istorija ir užduoda moralinį klausimą: kokias išvadas padarėme po šios tragedijos? Kokią kuriame švietimo sistemą, akademinius veikalus, susijusius su šita istorijos dalimi? Koks yra bažnyčios vaidmuo? Savaitraštyje, kurį minėjau, 9-ojo dešimtmečio vidury buvo išspausdinta esė, kuri, galima teigti, išprovokavo kalbas apie Jedvabno dramą ir „Mūsų klasės“ atsiradimą. Esė „Vargšai lenkai žiūri į getą“ parašė polonistas Janas Błońskis. Jame autorius nagrinėja žinomą Czesławo Miłoszo eilėraštį „Campo di Fiori“, kuriame už Varšuvos geto sienos, vokiečiams slopinant sukilimą, sukasi šventinė karuselė. Šiuo faktu ir rėmėsi J. Błońskis, norėdamas iškelti bendros atsakomybės už Holokaustą klausimą. Daug kas tvirtina: „Nieko nevyko, tai nėra mūsų reikalas! O žydai – kiek blogio jie yra mums padarę? Kiek iš jų buvo susiję su komunistais? Kodėl jie taip nenorėjo integruotis į mūsų visuomenę?“ Kaip matote, pretekstų nekalbėti šia tema, nekelti jos į viešumą yra apstu. Tačiau atsirado ir kitaip galvojančių, manančių, jog reikia šią temą kelti į viešumą. Deja, jų buvo mažuma ir didelė jų dalis buvo išvadinti antipatriotais, antilenkais, patyrė milžinišką kritiką iš visuomenės pusės. Tiems, kurie nebuvo karo liudininkai, sakyta: „Ką jūs apie tai žinote? Jūs nieko nenusimanote!“ Akivaizdu, jog Holokaustas arba Šoa yra traktuojamas itin įvairiai. Nesvarbu, ar Holokaustas buvo išprovokuotas dar prieškarinių antisemitinių nuotaikų. Bet kuriuo atveju tai nėra vien tik žydų reikalas, tai yra ir lenkų, ir visų mūsų, europiečių, reikalas. Traukti skeletą iš spintos yra visada skaudu ir baisu, tačiau verčiau apšviesti visuomenę ir taip apsivalyti. Kaip dar galime paminėti žuvusiuosius, be istorikų batalijų ar tematinių pjesių, tokių kaip „Mūsų klasė“? Manau, turime gedėti žuvusiųjų. Dėl to mane ir sukrečia kunigo ir rabino pokalbis spektaklio pabaigoje, kai vardijami žuvusiųjų vardai. Holokaustas nėra abstrakcija. Tai yra baisus reiškinys, kurį išgyveno realūs įvairaus amžiaus žmonės. Jų dvasios esti tose vietose, kur žydai žuvo. Privalome juos atsiminti ir apie juos kalbėti kaip apie realius žmones, o ne kaip apie abstrakciją. Mano nuomone, kalbėti apie Holokaustą yra būtina švietimo priemonė, o ne bandymas draskyti vos sugijusias žaizdas. Neturėtume remtis požiūriu: „Ką mes apie tai žinome? Tai nutiko taip seniai, palikime šią temą, gyvenkime šiandiena!“ Neturėtume tylėti net apie tamsiausius istorijos puslapius, mūsų bendrus gėdingus poelgius. Žydai buvo Lenkijos gyventojai, todėl tai yra mūsų visų atsakomybė ir nereikia apsimesti, kad nieko nebuvo. Kaip jau sakiau, pradėjęs domėtis šia tema, buvau visiškai jai abejingas ir nieko nežinojau apie situaciją. Tačiau skaitydamas Jarosławo Mareko Rymkiewicziaus knygą „Umschlagplatz“ ir jau turėdamas ne tik šeimą, bet ir vaikus bei susiformavusią pasaulėžiūrą – verkiau ir stebėjausi: „Kaip tai galėjo nutikti Varšuvoje, Lenkijoje, čia, tarp mūsų?“ Tada sau pažadėjau, kad kaip tėvas padarysiu viską, kad mano dukros nebūtų tokios abejingos šiai temai, koks jų amžiaus buvau aš.

Linas Vildžiūnas: Mūsų visuomenei taip pat būtina ugdyti šį moralinės atsakomybės suvokimą, o imantis Holokausto temos mene labai svarbu, kad kūrėjas suvoktų savo socialinę atsakomybę. Tai ne saviraiška, o įpareigojanti socialinė misija. Gal šios diskusijos dalyviai norėtų dar ką nors pridurti?

Irena Veisaitė: Kalbėdama prieš tai, pasakiau glaustas pastabas apie patį spektaklį, bet vis galvoju, kad veiksmo perkrovimas metaforomis, cirko scenomis ir panašiai, – visa tai yra sąmoningas Yanos Ross pasirinkimas siekiant spektaklį padaryti lengviau žiūrimą, kad jis pritrauktų daugiau eilinių žiūrovų. Jei jis būtų pastatytas kitaip, žiūrovas gal neitų, o dabar jis priviliojamas reginiu, tam tikrais šou elementais. Man tai nebuvo taip artima, galbūt kitiems tai yra artimiau. Bet šiuo atveju viską nusveria tai, kad Słobodzianeko pjesė pastatyta mūsų teatro scenoje, kad spektaklis palietė temą, kurios iki šiol pas mus dažniausiai vengiama.

Yana Ross: Triukšmas yra aplinkybė, kuri neleidžia žmogui bent sekundei sustoti ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Iš pradžių jis gali būti erzinantis, bet jeigu mes pagalvotume, kas iš tiesų yra ekstremali situacija? Dabar mes ramiai, per aštuoniasdešimties metų atstumą, galime logiškai nagrinėti tą temą, žiūrėti iš šono, bandyti įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje galėjo pasielgti žmogus, bet iš tikrųjų mes neturime teisės to daryti. Kai tai vyksta su mumis, tą minutę mes suprantame, kaip galime pasielgti. Toks tempas ir tokios spektaklio aplinkybės yra labai svarbus dalykas. Viskas labai greitai keičiasi ir žmogui kažkaip reikia prie tų pokyčių prisitaikyti ir išgyventi. Tik antrasis spektaklio veiksmas duoda šiek tiek oro, šiek tiek galimybių pabūti tyloje ir suvokti, kas iš tikrųjų įvyko. Kodėl personažai nesikeičia? Tai – sąmoningas sprendimas. Kai su aktoriais kalbėjome apie atspirties tašką, nepamiršome ir to, kad spektaklis yra apie mirusią klasę ir jo personažai – jau mirę žmonės, jų sielos. Tai labai paveikė bendravimą su žiūrovais, kuris gali būti labai įvairus – žaismingas, vaikiškas, naivus, pasikeičiantis per sekundę, banguojantis prisiminimais, atsiribojantis, kai aktorius komentuoja savo personažą, duoda sau laisvę. Požiūris ir pozicija yra būtini ir jie pasiekiami per tam tikrą laiką. Tai negali įvykti per vieną spektaklį, procesas mums yra labai brangus. Yra toks Brechto suvokimo stilius lehrstücke, kai patys aktoriai iš pjesės turi išmokti daugiau nei žiūrovai. Šis procesas irgi labai svarbus. Aš manau, kad spektaklis „Mūsų klasė“ ir toliau kvėpuos, tik turi atsirasti vietų, kuriose galėtume ramiai pažiūrėti į Holokausto įvykius. Pirmas spektaklio veiksmas turi tikslą parodyti žmogui, jog laikas bėga, aplinkybės keičiasi, o jis neturi jokio suvokimo, kas vyksta aplinkui.

Linas Vildžiūnas: Dabar pasidalyti įspūdžiais kviečiu spektaklio žiūrovus.

Markas Zingeris (rašytojas,Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius): Pjesė „Mūsų klasė“ man pateko į rankas praėjusios vasaros pradžioje. Pirmiausia mane paveikė genialus formos sprendimas, elegantiškumas – formalus ir paprastas, teatrališkas tokios sunkios ir prieštaringos problematikos sprendimas. „Mūsų klasės“ tema taip pat yra ir mano šeimos pasakojimuose. Mano motina dar būdama gimnazistė pateko į Kauno getą, po to – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jos pokalbiai ir scenos iš tuometinio gyvenimo labai panašūs į šios pjesės.

Spektaklis „Mūsų klasė“ – neabejotina gairė mūsų kultūroje. Žymuo, kuris liudija apie visuomenės poreikius, o pjesės medžiaga turi didžiulį empatijos potencialą. Spektaklyje yra šlifuotinų dalykų, bet yra ir aukštumų, pranešančių žinią, kuri yra koncentruota pjesėje. Aš lenkiu galvą prieš refleksijos kelią, kurį turėjo nueiti Tadeuszas Słobodzianekas, kurdamas šią pjesę. Lenkiu galvą prieš lenkiškojo diskurso lygį, kuris tęsiasi nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų, nuo pogrindinės spaudos. Per visą XX a. mūsų diskursas atsiliko nuo lenkiškojo, nors buvome tos pačios sistemos replėse.

Dėl lyginimo patirčių, Rytų Lenkijos patirtis yra lygiai tokia pati kaip ir Lietuvos. Tai galiu liudyti ir iš ypač svarbių šaltinių, ir iš savo šeimos pasakojimų. Manau, kad ši pjesė turėtų rasti sau palankią auditoriją bei sceną ir Maskvoje, ir Niujorke. Tenka konstatuoti, kad Lenkija šiame diskurse yra brandesnis partneris. Ačiū Dievui, iš jos galime pasimokyti. Tai, kad pasirenkame šią tematiką, liudija tam tikrą visuomenės brandą.

Tadeusz Słobodzianek: Prisipažinsiu, nesu Brechto technikos gerbėjas, kur aktorius vaizduoja esąs protingesnis už žiūrovą, man tai panašu į žiūrovų kvailinimą. Pjesė labiau tinka anglosaksų teatrui ir man angliškasis „Mūsų klasės“ pastatymas yra labiausiai prie širdies. Toks būdas buvo panaudotas ir Varšuvoje, kur taip pat vaidino jauni ir energingi aktoriai.

Olga Ugriumova (Lietuvos nacionalinio radijo žurnalistė): Man įdomu, kodėl dainelė „Čiunga čianga“ yra Izraelio įvaizdis? Manau, tai kažkoks pasityčiojimas.

Yana Ross: Visų pirma, „Čiunga čianga“ – sovietmečio vaikų daina. Antra, ji tarytum svajonės tęsinys. Aš nemanau, kad tai yra pasityčiojimas. Reikia suprasti skirtumą tarp antisemitizmo ir antisionizmo. Kai kam pasirodė, jog aš Izraelį lyginu su „beždžionių sala“. Noriu atkreipti dėmesį: nei šioj dainoj, nei spektaklyje apie beždžiones nėra nė vieno žodžio. Dėl to kalta kai kurių žmonių pasąmonė!

Daiva Šabasevičienė (teatrologė): Norėčiau paklausti dramaturgo apie aktorius, vaidinančius „Mūsų klasėje“. Jūs esate ir režisierius, ir vadovaujate teatrui, todėl ypač įdomus Jūsų požiūris į mūsų aktorinę mokyklą.

Tadeusz Słobodzianek: Prieš porą mėnesių Varšuvoje teko matyti Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“. Dauguma „Mūsų klasės“ trupės vaidina tame spektaklyje. Abiejuose šiuose spektakliuose žavi aktorių komunikavimo gebėjimai ir mimika. Neakcentuočiau lietuviškame „Mūsų klasės“ spektaklyje brechtiško atsiribojimo ir savęs komentavimo, tačiau visa kita vis dėlto žavi. 

Thomas Irmer: Svarbu paakyti, kad Brechto sistema nėra orientuota į aktoriaus viršenybę. Jo sistema orientuota į atmintį, prisiminimus ir apmąstymą. Aktoriai įsijaučia būtent į tai. Tokie metodai atsispindi ir „Mūsų klasėje“. Juk istorija pasakojama iš dabarties perspektyvos.

Judita Gliauberzonaitė (vertėja): Ar ši pjesė yra įtraukta į Lenkijos moksleivių programą, ar ji aptariama per literatūros pamokas mokykloje?

Tadeusz Słobodzianek: Ne, nėra. Neseniai pasirodžiusiame veikale, nagrinėjančiame lenkų ir žydų santykius ir Holokaustą Lenkijoje bei šių reiškinių vaizdavimą teatre, apie mano pjesę neužsimenama. Tą knygą parašė naujojo teatro kritikas, apkaltinęs „Mūsų klasę“ kritiškos pasaulėžiūros trūkumu, kritiškos kalbos trūkumu. Nenorėčiau pulti inteligentų ar teatro kritikų, bet „Mūsų klasė“ yra nepatogi daugeliui žmonių bei Bažnyčiai. Pjesė kelia daugybę opių Lenkijai moralinių klausimų, bet ji nėra įtraukta į programą, nes mokytojai mano, jog apie tai nederėtų kalbėti jaunimui. Moksleiviams reikia Lenkijos didvyrių, Varšuvos sukilimo. Lenkija visada vaizduojama kaip valstybė-kankinė, Europos Jėzus Kristus. Taigi tokios temos kaip Jedvabno istorija nėra plačiai diskutuojamos. Tikiuos, kol esu gyvas, „Mūsų klasė“ įtraukta į mokyklos programą ir nebus, nes tokiu atveju dingtų susidomėjimas drama.

Nors reikia pabrėžti, kad kalbėti apie tai mokykloje būtina. Ši pjesė kelia jaunam žmogui daug opių klausimų: kas aš esu? kaip turiu elgtis? kaip kurti saugią daugiakultūrinę visuomenę?

 

 

 

 

 

 

M. Zingeris. Mūsų tėvų šauni klasė ir kruvinas XX a. cirkas // Markas Zingeris, Delfi.lt, 2013-10-03

M. Zingeris. Mūsų tėvų šauni klasė ir kruvinas XX a. cirkas

Markas Zingeris, Delfi.lt, 2013-10-03

                                        „Mūsų klasė“. Mikko Waltari nuotrauka

Galvodamas apie „Mūsų klasę“ – varšuviečio pjesę, režisierės Yanos Ross pristatomą Vilniaus scenoje – prisiminiau elementarią tiesą. Tai, kad meno pašaukimas, pasitelkus jau šiek tiek kandimis atsiduodančią leksiką, tai ne vien tik vilioti publiką neįdegusiomis kinožvaigždžių vietomis arba action movie krauju, pigesniu už išspaustą pomidorą, bet ir, paprasčiausia, skelbti žmonėms tai, kas svarbu, tai, ko neįmanoma nutylėti.

Lenkijoje „Nasza klasa“, pasak jos autoriaus T. Slobodzianeko, jau buvo parodyta šimtą kartų. Ji vaidinama ir Londone. Jos kelias užsienyje tik įsibegėja. Vokietijoje, kaip pasakojo vokiečių teatro kritikas Thomas Irmeras pjesės žiūrovams, susirinkusiems į aptarimą Nacionaliniame akademiniame dramos teatre, krapštoma galvas, ar ją apskritai statyti. Nujaučiu, beje, kad viena iš vokiečius trikdančių priežąsčių yra šios pjesės personažas Menachemas, iš keršto nacių bestiališkiems parankiniams, prievartavusiems, plėšusiems ir galabijusiems jo gimines ir tautiečius pokariu tampantis tardytoju, o po to, susivokęs, kad juo naudojamąsi, pabėgantis iš Lenkijos į Izraelį (kur jis laimės nesusiranda ir galų gale nusižudo).

Budriai Vokietijos viešajai nuomonei, ko gero, atrodo, kad pavojinga rodyti žydą tardytoją, tai, kas gali būti suvokiama kaip nacistiniai „judeobolševizmo“ stereotipai, įkelti, gink Dieve, į vokišką sceną. Antra vertus, ir personažas izraeliečio pareigūno, neišduodančio tardytojo Menachemo pokomunistinei Lenkijai, taip pat kai kam gali dvelktelti gebelsiniais „žydų sąmokslo“ stereotipais.
Betgi čia meniškai pavaizduoti žmonės, prosze pana, o ne vaikštančios schemos!
Tadeušas Slobodzianekas, didžiulis vyriškis šnekantis droviu balsu, turi gyvą velnią literatūrinio talento. Perskaičiau „Mūsų klasę“ dar praėjusią vasarą ir man liko įspūdis, kad ši liesa knygelė – dramaturgijos šedevras. Autorius rado tikslią ir elegantišką formą ir elementariai paprastą sudėtingų praeities mazgų išrišimą; čia pasakojimas epinis, tačiau personažai lyg ir išsipažįsta, ir konstantuoja tai, ko jau negalės pakeisti, nes visa tai – likimas, nes jie visi jau seniai pasimirę. Ir, svarbiausia, nieks autoriaus negalėtų apkaltinti, kad jis dailina, pasigailėjęs XXI amžiaus žiūrovų, tą mūsų bendrą suknistą praeitį.

Lenkijoje, pasakė Tadeuszas Slobodzianekas, parodžius pjesę užvirė tikras pragaras. Bet ne dėl Menachemo personažo ar Izraelio pavaizdavimo. Daugiau dėl to, kad pjesėje kone dokumentaliai parodyta tai, kas įvyko II pasaulinio karo metais Rytų Lenkijos kone idiliškame miestelyje su kinoteatru ir malūnu, švelniu pavadinimu Jedwabne (liet. šilkas). Valdžiai pasikeitus kaimynai-katalikai sudegino gyvus kluone virš tūkstančio savo kaimynų žydų, kūdikių ir jų motinų ir senelių. Prieš gerą dešimtį metų pasirodžiusi lenkų istoriko ir sociologo J. T. Grosso, dėstančio Princetono universitete, knyga „Kaimynai“ atskleidė, kad tai buvo pačių lenkų darbelis, įvykdytas uoliai ir atsidėjus. Ir tai pats skaudžiausias visos kaimyninės nacijos atsiminimų mazgas, kurio ligi šiol neišeina nei perkirsti, nei išpainioti – vieni tai vadina karo metų socialine patologija, kiti mato tokioje antisemitinėje barbarybėje Lenkijai būdingus reiškinius.

Yana Ross pastatė „Mūsų klasę“ ir Vilniaus Nacionaliniame Akademiniame. Vaidinimas kelia aibę klausimų – pirmiausiai istorijai ir kiekvieno sau pačiam, o jau tik vėliau režisierei ar dramaturgui. Ir, beje, visus klausimus būtų galima suvesti į vieną – amžiną – klausimą: ar eiliniam žmogui pakanka jėgų pažvelgti į akis tiesai, kuri, ko gero, baisesnė už Hamleto kalbinamą kaukolę.

Markas Zingeris. Šarūno Mažeikos nuotrauka

„Mūsų klasėje“ kalba vėlės-XX amžiaus aukos, tačiau jos pačios juk ir kūrė tą pragarišką epochą gatvėje, aikštėje, namie savo niekšybėmis ir tamsiais instinktais, kai vienas smurtinis režimas keitė kitą. Kaip jie raitosi scenoje, prieš kitus ir prieš save patys, kaip jiems sunku tai pripažinti!

Kaip mums tai sunku pripažinti – juk ši pjesė apie mus. Įvykiai to laikotarpio Rytų Lenkijoje ir Lietuvoje kone tapatūs. Ir Atgimimo laikotarpio problematika, tarkim, žudynių vietų žymėjimas – ta pati. Ar ir Lietuvoje dėl „Mūsų klasės“ užvirs „tikras pragaras“? Vargu bau. Inteligento barzdelės tradicinis paslėpimas palto apykaklėje ir plačiųjų masių abejingumas viskam, kas yra mandriau susukta už kermošiaus riestainį – toks yra daugumos požiūris. Plačiųjų masių laisvalaikio poreikius Lietuvoje tradiciškai tenkina lozunginė proletkultinė agitacija, čia vadinama politika, „kašė“ ir ašaringas kičas.

Kodėl pasiunta dėl šitos pjesės nacionalistai, marširuojantys beskanduojant „Lenkija lenkams“?

Manau, dėl to, kad jų pasaulėvaizdis yra paprastas kaip avižinė košė. Ir dėl to, kad žmogus ir jo realus, individualus likimas jiems – pernelyg sudėtinga medžiaga.
Štai, mokėsi vaikai vienoje klasėje. Šoko, dainavo, mušėsi, meldėsi, šventė. Pradiniai kilmės, kultūros, religijų skirtumai jų netrikdė, tegu retsykiais susikeiks, tegu būna, kad viens kitam kartais vožtelės į marmūzę.

Ir užima Rytų Lenkiją valdžios, kurios juos ima šokdint pagal savo muziką. Klasiokams Menachemui ir Jokūbui Kacui iš pradžių lyg ir tinka raudonųjų valdžia su jos iliuzijomis, juos, be kita to, gelbstinti nuo katalikiško antisemitizmo. Bet netrukus užgriūva naciai. Ogi dabar jau Rysekas ir Zygmuntas šokdina Jokūbą ir Menachemą bei kitus žydų kilmės bendraklasius, kad ir niekuo dėtus prie didžiosios politikos, valdančios likimus. Laimingiausias ir, tuo pačiu, naiviausias iš klasės draugų yra Abraomas, prieškariu emigravęs į JAV ir iš ten rašantis ilgėliausius laiškus klasiokams žydams ir lenkams, kurių vieni, laipsniškai, degraduoja į bestiališkus genocidinius žudikus, o kiti, išlikę gyvi, į nuožmiausius keršytojus, dar kiti tampa žydų gelbėtojais ir tos visos apokalipsės stebėtojais. Bet ir besislapstydamas už tvoros gali būti išprievartautas.
Beprasmiška yra pasakoti epinį vaidinimą, apimantį kiekvieno iš personažų gyvenimą iki karsto lentos.

Lenkiu galvą prieš giluminių refleksijų kelią, kurį nuėjo autorius prieš sukurdamas pjesę, turinčią galingo empatijos potencialo. Bet ji nesirastų ir be istorinio fakto – apokaliptinės dramos Jedwabnėje – išjudinusios lenkų protus ir širdis. Diskusija dėl to, kas čia kaltas, daug metų siaubė šalies žiniasklaidą.

Akivaizdu, kad lietuvių režisierei nekilo jokių abejonių, kad visa ši kaltės, atsakomybės, klerikalinės veidmainystės, antisemitinių stereotipų ir dviejų smurtinių režimų sąlygotų likimų problema yra tapati ir tam, kas įvyko Lietuvoje. Man dėl to jokių abejonių taip pat nekilo. Esu ką-ne-ką girdėjęs apie tokius dalykus. Buvo gyvai sudegintų, buvo gyvai užkastų, bet gadynės esmė slypi ne tiek kraupiose nusikaltimo detalėse – tegu jos ir suformavo Holokaustą išgyvenusių pasaulėvaizdį – kiek tam tikrose „stebėtojų“ t.y. pilkosios daugumos, elgesio ir santykių su ujamais žydais plonybėse.

Štai vaizdelis iš 1941 m. rudens Kauno gatvių. Tai iš mano motinos, Kauno IV valstybinės gimnazijos abiturientės pasakojimų. Realus „pašnekesys“, pasakojamas šeimoje vis taip pat, ne mažiau kaip keturiasdešimt metų, įvykęs tarp jos, varomos iš Kauno geto su darbo brigada plauti langų vokiečių špitolėje, ir sutikto bendraklasio, greta žingsniuojančio šaligatviu.

„Mūsų klasė“ remiasi tikrais liudijimais, tai tegu šis liudijimas bus kaip pjesė. Jos 
Dalyviai: KLASIOKAS, POLICININKAS, GIMNAZISTĖ PAULINA.
Bendraklasis: Ei, Paola!
Paulina, velkanti kojas grindiniu, linkteli, nes šūktelėjusi „sveikas“, ko gero, gautų buože per galvą.
Bendraklasis: Šiandien „Laisvėje“ rodo „Arabijos šeichą“. Matei?
Polina papurto galvą.
Bendraklasis, apsisuka ir eina šalia kolonos: Ei! Su Greta Garbo! Juk tau patikdavo Greta Garbo!
Polina linkteli. 
Policininkas, smūgiuodamas buože KLASIOKUI petin: Kurva tu! Bus tau prie žydės kombinuot.
Šis, aiktelėjęs ir stvėręsis už peties, atsišlieja į Kauno Laisvės alėjos liepą. Kolona gyvų dvasių, drausminama policininkų šūksmų, nutolsta. Įprastiniai gatvės garsai: praūžiantis automobilis, arklių klapsėjimas, balandžių burkavimas, praeivių šnekos.

Ar KLASIOKAS nematė, kokioje padėtyje atsidūrė jo buvę bendraklasiai? Ar apsimetė, kad nemato? O gal norėjo ir pasityčiot? Kas, beje, žino, kur nūnai jo kapas? Lietuvoje, Amerikoje, Vokietijoje? O po tuo kapu – jo sąžinės paslaptis.

Štai tokius ir panašius antkapius, pirmiausia ne stebėtojų, o žudikų bando nukelti dramaturgas Tadeuszas Slobodzianekas ir lietuvių režisierė Yana Ross. Ir išsikviečia prieškario klasės vėles, pasakojančias apie tai, ką matė, girdėjo, patyrė beaistriu balsu.

Yra čia dalykų pavykusių, kaip įkypos kambario lubos virš sujauktų gyvenimų (scenografas Marius Jacovskis), kaip, mano manymu, kvotimo su kankinimais scenos, pasinaudojant cirko elementais, kaip aktoriaus Tado Gryno parinkimas Menachemo vaidmeniui ir, apskritai, pjesės „castingas“; taip pat lenkų emigrantų svaja apie JAV šokant stepą ar čarlstoną (kompozitorius Antanas Jasenka) arba vaizdinis pokalbis Skypaku šiais laikais tarp Lenkijos ir JAV; yra ir – mano skoniui – ne itin vykusių, kaip kad muzikinio triukšmas pirmoje dalyje, arba angliškoji-amerikietiškoji tartis (V. Mainelytės-Zochos humoristinį „dollars“ efektą sustiprintų ryškus amerikietiškas tarimas); yra prieštaringų kaip daina Čingo čanga ir multfilmo apie egzotišką salą projekcijos, komentuojant emigranto į Izraelį situaciją. Tačiau viena, mano manymu, aišku: „Mūsų klasė“, tai gairė lietuviškąjame diskurse apie moralinę atsakomybę už Holokaustą arba sovietinį totalitarizmą, ir jų nepagydomą įspaudą mūsų sieloms, apie vadinamuosius žydų -lietuvių santykius.

Apskritai žiūrint, „Mūsų klasė“ nėra vien tik individualus jos autoriaus, Varšuvos Dramos teatro direktoriaus T. Slobodzianeko nuopelnas. Jos empatinis impulsas atėjo iš lenkų ir Vakarų Europos išpažintinio meno ir viešo Lenkijos diskurso, subrandinusio šiems dalykams visuomeninę mintį. T. Slobodzianekas sėmėsi iš šaltinių, kurie yra viršindividualūs. Šis kūrinys, tai juk ir visas gilus, išsamus, įnirtingas, nuodugnus kelias kurį Lenkijoje nuėjo vieša diskusija žydų-lenkų santykių temomis, prasidėjusi dar II p. karo metų lenkiškoje pogrindžio spaudoje ( Gen. Sikorskio kreipimasis į Rytų Lenkijos gyventojus 1941 m. birželį, S. Kossak 1942 m. "Protestas“ ir pan.) o naujaisiais laikais, sverdėjant Geležinei uždangai ir bręstant išsivadavimo jėgoms, straipsniai šia tema katalikiškąjame (betgi liberaliame!) savaitraštyje Tygodnik Powszechny, leistame Krokuvoje.

Paminėtinas, beje, ir Česlovo Milošo eilėraštis „Karuselė“. Tai ir prancūzų dokumentinis serialas „Šoa“, ir garsūs Holivudo filmai – Špielbergo „Šindlerio sąrašas“ ir R. Polonskio „Pianistas“. Visi šie kūrėjai buvo paveikti įvykių Lenkijoje. Ko gero, varšuvietis dramaturgas turėjo ir artimų draugų tarp nukentėjusių Lenkijos žydų – kitaip negalėtų taip imti širdin šių istorijų. Ir kaip tik čia, manau, glūdi priežastis, dėl ko negausūs šiuolaikiniai lietuviški veikalai apie visų mūsų bendrą istoriją, S. Parulskio knyga „Tamsa ir partneriai“ ir D. Čepauskaitės pjesė „Diena ir naktis“ (rež. S. Rubinovas) tiek giliai nesiekia.

Įsiklausykit ir įsižiūrėkit istorikai ir švietėjai, žurnalistai ir politikai – paprasčiausias, ponai, dalykas. Dvidešimtajame amžiuje, kaip ir visados anksčiau šioje griešnoje žemėje, gyveno žmonės, o ne schemos. Pasižiūrėkite vaidinimą „Mūsų klasė“, pasikrapštykite galvas, pasiklausinėkite savo senučių ar senelių apie jų klases, susiraskite seną Lietuvos žydą ir išgurkšnokit su juo po bokalą alaus. 
O jau tuomet sėskitės prie kompiuterio, stokitės prie klasės lentos ir prie mikrofonų.

 

 

Žvaigždės recenzija. G. Padegimas: spektaklis „Mūsų klasė“ turėtų išprovokuoti aštrią diskusiją // Edita Maželytė, Delfi.lt, 2013-09-21

Žvaigždės recenzija. G. Padegimas: spektaklis „Mūsų klasė“ turėtų išprovokuoti aštrią diskusiją

Edita Maželytė, Delfi.lt, 2013-09-21

Nacionalinis dramos teatras naują sezoną pradėjo Yanos Ross režisuotu spektakliu „Mūsų klasė“. Pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko parašytą pjesę pastatytame spektaklyje paliečiamos itin skaudžios XX amžiaus sovietų ir vokiečių okupacijos, holokausto temos. Istorija paremta tikrais įvykiais, kai viename Lenkijos kaimelyje žydus kluone sudegino jų kaimynai ir buvę bendraklasiai.

Vienas pirmųjų premjerinį Nacionalinio dramos teatro darbą „Mūsų klasė“ pamatė ir režisierius Gytis Padegimas. DELFI apie spektaklį kalbintas teatro kūrėjas prisipažino, jog spektaklis jam paliko didelį įspūdį.

Režisierius gyrė vienų teigiamai, kitų skeptiškai vertintą režisierės sprendimą apie tragediją prabilti per tragikomedijos prizmę.

„Mes jau esame pripratę prie to lietuviško tragizmo ir toks žvilgsnis į tragediją yra tikrai įdomus“, - pastebi G. Padegimas.

Režisieriaus nuomone, šis spektaklis yra didelis ir svarbus darbas, turėsiantis ne tik didelę kultūrinę, bet ir visuomeninę, socialinę reikšmę.

„Man šis spektaklis paliko teigiamą įspūdį. 3.45 val. trukmės spektaklis tikrai neprailgo. Pažiūrėsiu jį dar kartą. Norisi į jį dar labiau įsigilinti. Mūsų visuomenei tai labai reikalingas spektaklis. Šalia visų pramoginių darbų reikia tokių socialiai įkrautų spektaklių tiek dvasine, tiek politine prasme, - neabejoja G. Padegimas. - Džiaugiuosi, kad Nacionalinis dramos teatras tęsia visuomeniškai svarbių ir svarių spektaklių tradiciją. „Mūsų klasė“ turėtų išprovokuoti aštrią diskusiją, nes holokausto, budelio ir aukos tema yra pakankamai gili ir svari, tačiau pas mus dar pakankamai nenagrinėta. Diskusijose priartėsime ir prie istorinės teisybės, savivokos, kas gi įvyko, o tai mums padės eiti toliau į priekį.“

Tiesa, G. Padegimas prisipažino, jog jam norėtųsi, kad spektaklio scenų gausa neužgožtų pačių aktorius ir siužeto linijų.

„Labai džiugu buvo matyti puikiai pažįstamas aktores Vaivą Mainelytę, Aldoną Janušauskaitę, kurių buvimas scenoje ir kiekvienas ištartas žodis yra aukso vertės. Džiugu matyti ir gabius jaunosios kartos aktorius. Tačiau norėtųsi, kad jaunimas dar paieškotų savos kalbos ir technikos, kurią turi A. Janušauskaitė. Net kai ji prabyla scenos gilumoje, tu vis tiek aiškiai girdi kiekvieną jos žodį, jauti kiekvieną judesį. Savo buvimu ji prikausto dėmesį ir tai dažnai atstoja bufonadinį, butaforinį blaškymąsi, kuris neretai išblaško žiūrovų dėmesį“, - pastebi režisierius.

Režisierės sprendimas į viską pasižiūrėti per tragikomedijos žanrą yra sveikintinas. Spektaklyje atrasta daug gražių atradimų, kaip antai metaforos su sidabriniais šaukštais, simbolizuojančiais žydų kūnus.

„Tik bufonadiniais momentais gal kartais per daug užsižaidžiama. Antroje dalyje veiksmas vietomis darosi šiek tiek chaotiškas, nekontroliuojamas. Norėtųsi, kad tai neužgožtų pagrindinių aktorinių veiksmo linijų. Tačiau manau, kad mizanscenų gausa laikui bėgant aprims ir viskas organiškai susidėlios į savo vietas. Kai išsiveržia kunkuliuojantis vandens srautas, viskas išeina iš krantų, visa nusinešama su savimi. Bet po to viskas vėl sueina į krantus, sugrįžta į savo vagą ir stabilizuojasi“, - masto G. Padegimas.

Spektaklyje „Mūsų klasė“ pagrindinius vaidmenis sukūrė Vaiva Mainelytė, Aldona Janušauskaitė, Gediminas Girdvainis, Valerijus Jevsejevas, Toma Vaškevičiūtė, Monik Vaičiulytė, Marius Repšys, Daumantas Ciunis, Tadas Gryn, Ramūnas Cicėnas, Tomas Žaibus, Paulius Tamolė.


„Holocaust Superstar“? // Konstantinas Borkovskis, „Menų faktūra“, 2013-09-23

„Holocaust Superstar“?

Konstantinas Borkovskis, „Menų faktūra“, 2013-09-23

  „Mūsų klasė“. Marijaus Jacovskio scenografija. Mikko Waltari nuotrauka

 

Yanos Ross pastatyta Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė" pradėjo Lietuvos Nacionalinio dramos teatro 74-ą sezoną.

... Margaspalvė hipių kompanija turistiniu autobusu atvyksta į dykumą, kur ant pastolių surengia sau nuotaikingą „woodstocką" Švento Rašto motyvais... Linksma itin įvairiaamžių skautų komanda okupuoja sovietinį kino teatrą, įkurtą apgriuvusioje sinagogoje, ir surengia ten nuotaikingą klubinę saviveiklą apie Holokaustą... Kas yra bendro tarp 1973 m. Normano Jewisono filmo „Jesus Christ Superstar" pagal visų laikų garsiausią roko operą, ir šį savaitgalį Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre įvykusią spektaklio pagal garsiausią pastarųjų metų lenkų pjesę Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė" premjeros? Gali pasirodyti, kad nieko bendra tarp jų nėra. Bet taip tik atrodo.

Šios naujausios premjeros įspūdžius pradėsiu ne nuo spektaklio, o nuo renginio, įvykusio kitą dieną LNDT Mažojoje scenoje: su diskusija „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?", kurioje dalyvavo pjesės „Mūsų klasė" autorius Tadeuszas Słobodzianekas, žurnalistas Adamas Szostkiewiczius, teatro kritikas iš Vokietijos Thomas Irmeris, režisierė Yana Ross, teatrologė prof. dr. Irena Veisaitė, o moderavo diskusiją kino kritikas Linas Vildžiūnas. Pastarasis pacitavo prancūzų kino dokumentininką Claude'ą Lanzmanną, autorių garsiojo devynių valandų trukmės dokumentinio filmo „Shoah" apie Holokaustą Lenkijoje, kuris tvirtina, kad Holokaustas yra nefabularizuotinas (t.y. neatpasakotinas) meninės kūrybos priemonėmis. Esu taip pat yra tos pačios nuomonės, kad bet kurie meno kūriniai, mėginantys atspindėti arba traktuoti Holokaustą, neišvengiamai stilizuoja, interpretuoja, t.y. susiaurina, supaprastina, įspraudžia į schemas patį reiškinį. Tokia meninė patirtis gali būti naudinga tik kaip mėginimas ne tiek suvokti jį, kiek padėti pradėti susivokti jame - ir tai savo ruožtu gali būti pasiekiama, paveiku ir naudinga tik individams, turintiems tokią išankstinę nuostatą. O taip žvelgiančių į Holokausto temą žiūrovų mūsų teatro salėse, manyčiau, tikrai yra nedaug.

Beje, diskusijos dalyviai, nepaisant skirtingų spektaklio vertinimų, priėjo daugmaž vieningos nuomonės, kad Holokausto meninio reflektavimo visuotinės praktikos kontekste LNDT spektaklis „Mūsų klasė" yra teigiamas reiškinys, o meninės ypatybės ne tiek jau svarbios. Taip pat būna itin sunku, nagrinėjant meno kūrinius apie Holokaustą, nenuslysti į samprotavimus apie patį Holokaustą. Beje, diskusijos dalyviams to sėkmingai pavyko išvengti. To paties siekčiau ir aš, nors kalbėti apie kūrinį atsiejant jį nuo vaizduojamos temos - tokie mėginimai akivaizdžiai pasmerkti žlugti. Bet vis tik pamėginsime.

Režisierė Yana Ross yra iš tų teatro spektaklių statytojų, kurių darbą XX a. pabaigos  režisūros klasikas Anatolijus Efrosas įvardijo kaip „meną nuoga ranką kalti vinis į ąžuolinę lentą". Savo kieta ir įgudusia ranka patraukli režisierė mūsų teatruose spektaklius pradėjo „kalti" prieš dešimtmetį. Čia ją lydėjo itin permaininga kūrybinė sėkmė, bet tai, ką pavyko pamatyti, liudijo ją kaip tvirtai suręstų spektaklių statytoją. Tad nenuostabu, kad dabartiniai LNDT vadovai būtent jai nusprendė skirti tokią rizikingą ir atsakingą užduotį - teatro didžiojoje scenoje pastatyti pjesę apie Holokaustą, prieš keletą metų išprovokavusią audringą diskusiją Lenkijos visuomenėje. Dramaturgo ir režisieriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Nasza klasa" (2007)  reflektuoja tikrus 1941 m. birželio įvykius, kai Jedvabnės miestelio gyventojai lenkai patys sudegino kluone gyvus 1600 savo kaimynų žydų.

Nors pjesės teksto inspiracija akivaizdžiai buvo lenkų teatro modernizmo pradininko Tadeuszo Kantoro garsusis spektaklis „Mirusi klasė" (Umarła klasa, 1974 m.), šio kelio lietuviškos versijos statytoja Yana Ross sąmoningai atsisakė. Sutinku su profesore Irena Veisaite, per diskusiją išsakiusia mintį, jog tokią „palengvintą" sceninio pasakojimo formą teatras pasirinko dėl to, kad būtų patrauklesnis plačiajai publikai, kurios daugumai pats žodis „Holokaustas" skamba atgrasiai. Režisierė pasirinko tokią „teatro teatre" rūšį, kuri artimesnė jos įgūdžiams, meninei pasaulėjautai ir jos Holokausto temos suvokimui, - agitacinį propagandinį teatrą. Bet ar ši teatro rūšis dera prie pjesės ir jos temos, ir ar ši teatro atmaina apskritai gali būti įvardijama kaip normali praktika meniškojo teatro sferoje?

Spektaklio dailininkas, nuolatinis režisierės Yanos Ross darbinis kompanionas Marijus Jacovskis sukūrė šiam spektakliui įspūdingą konstrukciją - virš scenos pavojingai pasvirusį ant vieno kampo sinagogos ar kitokios šventyklos gigantišką aptrupėjusį lubų plafoną su žiojinčia „Dievo akies" anga jo centre. Pati scena prigrūsta fanerinių kėdžių eilių, naudotų sovietinio tipo kino teatruose, - taip scenografijai ir tenka pagrindinis viso reginio draminis krūvis, čia kryžiuojasi dvi vaizduojamo laikmečio stichijos - sovietinė propagandinė ir paties Holokausto.

Sovietinės santvarkos archetipai, iš dalies atspindėti ir pjesės tekste, režisierės valia dominuoja. Tuo ji sugebėjo užkrėsti ir spektaklio kompozitorių Antaną Jasenką, kuris šiaip yra puikus spektaklių muzikinio „eterio" kūrėjas. Bet kadangi pati režisierė nuėjo teksto utriruoto „agitbrigadinio" iliustravimo keliu, tai ir kompozitoriaus muzikiniai akcentai skamba iliustratyviai, kartais anachroniškai, ir perdėm akcentuojantys sovietinę pasakojimo dalį. Tarpukario lietuviško kabareto melodijos čia pinasi su sovietiniais prieškario maršais (kurie, beje, yra nacistinės Vokietijos maršų perdirbiniai), su patefoninėmis pokario sovietų ir Amerikos šokių melodijomis, ir visą tą melodijų bei epochų popuri vainikuoja jau aistrų sukėlusi animacinė „Čiunga-čianga", kurią entuziastingai atlieka puikus agitbrigadinis duetas, Miglė Polikevičiūtė ir Paulius Tamolė. Nuostabaus varinių pučiamųjų kvinteto, scenoje gyvai atliekančio originalias kompozitoriaus melodijas, skambesys prapuola tarp viso popuri dar ir todėl, kad orkestras nemezga jokio dialogo su vyksmu. Ir vienintelė žydiška melodija šioje garsų orgijoje tėra stilizuota „Hava Nagila", lakoniškai nuskambėjusi iš įrašo kaip infantilios muzikinės dėžutės tilindžiavimai.

Muzikinė, garsų, triukšmų ir masuotės šūksnių orgija čia puikiai siejasi su ta scenine orgija, kurią žiūrovų akivaizdoje surengia entuziastinga vienodai aprengtų skautų (kostiumų dailininkas – Zane'as Pihlstromas iš JAV) komanda, režisierės suburta iš įvairaus amžiaus ir amplua artistų. Viename scenos kampe iš lentų ir taburečių suręstas didžėjaus sostas, čia pat iš taburečių renčiamas ir katalikiškas altorėlis, ir galvažudžių periodinių išgertuvių vieta. Gilumoje ant matracų ir neaiškios paskirties sėdimųjų iliustruojamos aukų ir budelių kolektyvinės sueities orgijos.

„Orgija" čia yra režisierės pasirinktasis kertinis sceninio atpasakojimo raktas, bandant iliustruoti septynių dešimčių metų senumo brolžudišką kolektyvinį iškrypimą, beje, tuo pat metu vykusį ne tik lenkiškoje Jedvabnėje, bet ir daug kur kitur Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Toks teatrinis vaizdas itin naudingas Holokausto „fabuliarizavimo" priešininkams, nes visus vaizduojamų įvykių dalyvius nuasmenina, atima iš jų bet kokius moralinius imperatyvus, aukas prilygina budeliams, kurie vaizduojamoje tarpusavio naikinimo šėlsme neva patiria vienodą orgazmą. Kad publikai čia būtų viskas aišku, tarpusavio pasitenkinimo motyvą dar sustiprina ginekologės instrukcijos švieslentėje - klasės lentoje, kai miestelio jaunuoliai lenkai sutartinai sceniškai „prievartauja" Dorą (Miglė Polikevičiūtė), - vėliau ji su savo vaikeliu bus gyva iškepta tų pačių lenkų surengtoje milžiniškoje „krosnyje"...

Visa tai, be abejo, vyksta verbaliniame lygmenyje, bet ir pjesės tekstas dėl pasirinkto agitbrigadinio žanro iš esmės prapuola kitoje - režisūrinių išmonių ir triukų - sceninėje orgijoje. Tadeuszo Słobodzianeko punktyrinis tekstas, punktualus tarsi įvykius fiksuojantis „logfailas", spektaklyje nuolat yra paskubomis prašnekamas, prašūkaujamas, techniškai neartikuliuojamas netgi nepaisant gausiai naudojamo „mikrofoninio teatro". Autoriaus užkoduotą pasakojimo suskirstymą į 14 „pamokų", kurios yra tarsi tragedijos siužetinio kelio „stacijos", - šį struktūrinį „pasufleravimą" statytojai visiškai ignoravo, paaukojo minėtam žanrinės „orgijos" principui.

Bet ką mes iš tokio teatralizavimo  gauname? Daugybę teatrinių priemonių, klišių ir stereotipų, būdingų agitaciniam, „agitbrigadiniam" teatrui: balaganinius „žydiškus peisus", priklijuotus prie skrybėlių; žvanginimą šūsnimis aliuminio šaukštų, kas jau buvo prieš 20 metų sėkmingai naudota toje pačioje scenoje; raudonai dažytas dujokaukes su asilo ausimis, iliustruojančias sovietinę „raudonligę"; sovietines ausines kepures „ušankes". Enkavėdistinių žiaurumų epizodas pateiktas kaip entuziastinga demoniška klounada... Šūkavimai su aplodismentais, egzaltuotas entuziazmas...

Puikiai suprantamas režisierės noras pateikti Holokausto žiaurumus ir brolžudiško sužvėrėjimo tragediją per tarsi linksmą, tarsi entuziastingą, efektingą ir išradingą sceninį pasakojimą. Tai tarsi ir turėtų žiūrovui suteikti uždelstą kurtinantį „atbulinį poveikį", smogti „iš pasalų" per žiūrovo moralinius pamatus ir atverti jam akis į atsivėrusią jo instinktų chaoso bedugnę. Bet to neįvyksta, nes įvykti negali: skirtingai nuo Słobodzianeko pjesės, kuri sufleruoja gal ir kuklesnį, bet tikslesnį „refleksijos refleksijos" principą (Holokaustas pateikiamas per jo papasakojimą apie jį pasakojančiuosius), režisierė bando „atvaizduoti" (ergo, traktuoti) istorinius įvykius. Ir tai neišvengiamai susiduria su būtinybe „meniškai interpretuoti" Holokaustą.

Antai pradžioje minėtame filme pagal roko operą „Jesus Christ Superstar" panašiai neparėpiama istorija apie Dievo Sūnaus nukryžiavimą, patyrusi keleriopą žanrinę ir refleksinę transformaciją, tampa ir žiūroviškai patraukli, ir išlieka moraliai paveiki. Regis, režisierė Yana Ross išsikėlė sau panašų uždavinį, ir profesine prasme jos pastangos tikrai nusipelnė pagarbos. „Demoniško kabareto" žanras, taip efektingai nuskambėjęs, pvz., lenko Krzysztofo Warlikowskio „(A)Polonijoje", yra užkrečiamas pavyzdys, bet nėra taip jau lengvai „klonuojamas". Tiek jo principą, tiek visą spektaklį  imituojant propagandinio teatro priemonėmis, pats propagandinis patosas čia irgi tampa imitacija. Manyčiau, Holokausto temos atveju tai ne itin korektiškas paviršutiniškumas. „Holokaust Superstar" raktas čia akivaizdžiai nesuveikia taip, kaip buvo sumanyta.

Ir dar keletas žodžių apie aktorius. Niekas čia neketina „šaudyti į pianistus", nes savo darbą jie atlieka tikrai nuoširdžiai - entuziastingai, azartiškai, techniškai, nekompromituodami artisto profesijos, ir, kiek įmanoma, teisindami kartais sunkiai pateisinamus uždavinius. Ir patikimas visais sceniniais atvejais Marius Repšys, ir spindėti rampos šviesoje sutverta Miglė Polikevičiūtė, ir didvyriškai per savo dikcijos rifus besiiriantis Tadas Gryn, ir neišsemiama moteriškos aistros sceniškose apraiškose Monika Vaičiulytė, ir savuoju įspūdingu profiliu rėžiantis kaskart vis kito charakterio pėdsaką Daumantas Ciunis, ir savuoju operetiškumu dramos scenoje vis stebinantis Paulius Tamolė, ir savo personažų žavų ciniškumą nenuobodžiai tiražuojantis Ramūnas Cicėnas, ir savuoju šiek tiek raganišku šelmiškumu vis suspindinti Monika Bičiūnaitė, ir stilingas Dainius Jankauskas, ir žemiškas Tomas Žaibus, - visi jie sceniški, organiški, puikiai jaučiasi ir atrodo duotose aplinkybėse. Ne jų kaltė, kad pasirinktos aplinkybės yra būtent tokios.

Meilė ir pagarba mūsų šauniai pasirodžiusiems scenos senjorams - Gediminui Girdvainiui, Vaivai Mainelytei, Aldonai Janušauskaitei ir prie jų labai organiškai prisišliejusiam, miltiniško panevėžietiško kvapo nepraradusiam žilagalviam „jaunėliui" Valerijui Jevsejevui. Nuo jų pasirodymo scenoje visas spektaklio teatrinis vyksmas, regis, galų gale pajuda iš vietos. Epinio Słobodzianeko pasakojimo finalas senjorų dėka neišvengiamai nukeliauja į nenumatytą buitinio teatro plotmę. Tai yra akivaizdžiai klaidingas kelias, bet būtent šie veidai, jų tariami žodžiai ir jų intonacijos išliks žiūrovų atmintyje.

Senų aktorių žodžiuose, jų veiduose, ir jų pateiktame, seniai savo galiojimo laiką nugyvenusiame „žodžių teatre" vis tik skamba kažkoks giluminis tikrumas ir kažkokia aukštesnė prasmė. Publika jiems už tai lieka dėkinga.

Nes Holokausto patirtis vis tik nėra vien nusikalstamas girtas instinktų siautėjimas, po kurio visas kitas aukų ir budelių kartas kamuoja tik šiokios tokios moralinės pagirios. Kaip ir visai žmonijai, taip ir mūsų krašto žmonėms, karta po  kartos, tai yra sukrečianti patirtis, iš kurios anksčiau ar vėliau bus visuotinai pasisemta aukštos moralinės, visa apimančios prasmės.

Taip manyčiau.

 

 

Interviu

Lietuvių teatro Olimpo vyrai susispaudė ir padarė vietos Y.Ross // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2014-04-01

Lietuvių teatro Olimpo vyrai susispaudė ir padarė vietos Y.Ross

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2014-04-01

 

Praėjusią savaitę Auksinį scenos kryžių pelniusi režisierė Yana Ross interviu  „Lietuvos rytui“ teigė, kad po septynerių metų darbo jaučiasi priimta į nedidelę Lietuvos teatro bendruomenę.

 

Į apdovanojimų teikimo vakarą Panevėžyje Y.Ross vyko su savo spektaklio „Mūsų klasė“ kūrybine grupe – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais.

„Mūsų klasės“ kūrėjai buvo „masiškai nominuoti“, kaip iš šventinės tribūnos pareiškė spektaklyje vaidinantis Paulius Tamolė.

Su Yana buvo ir aktorius Algirdas Gradauskas, kuriam režisierė, papuošta Auksiniu scenos kryžiumi, nuo scenos dėkojo už tai, kad jis vaidina jos vyrą, dėl kurio ji, amerikietė, pasirinkusi ne tik Lietuvos teatrą, bet ir Lietuvą.

Stebėdama apdovanojimų ceremoniją 40 metų Y.Ross įsiminė, kaip aktorius Tomas Rinkūnas pasakė, kad pernai pelnytas Auksinis scenos kryžius nepakeitė jo gyvenimo, tik „pasaldino tą akimirką“.

„O man tas apdovanojimas pakeis gyvenimą, – įsitikinusi Y.Ross. – Pajutau, kad labai maža Lietuvos teatro bendruomenė pagaliau mane priėmė po septynerių metų darbo čia. Lietuvių teatro Olimpo vyrai gražiai susispaudė ir padarė vietos man, moteriai užsienietei.

Juk iki šiol tik vyrai režisieriai pelnydavo svarbiausios kategorijos Auksinį scenos kryžių. Suskaičiavau, kad esu pirmoji moteris režisierė, apdovanota už geriausią spektaklį Lietuvoje. Žinau, kad režisierės būdavo apdovanojamos, bet už spektaklius vaikams.

Buvo malonu priimti Auksinį scenos kryžių iš kolegos Jono Vaitkaus rankų. Malonu ir prisiminti, kad mane į Lietuvą iš JAV pakvietė Oskaras Koršunovas, pamatęs, kokius spektaklius kuriu Niujorke ir Bostone.

Apdovanojimo akimirką galvojau ir apie vokiečių režisierių Franką Castorfą, kuris 2008 metais pakvietė mane statyti spektaklio savo teatre „Volksbuehne“ Berlyne. Prisiminiau visus, kurie mano darbą vertina, pasitiki manimi. Buvo gera.“

– Jūsų režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“ pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę pelnė keturis Auksinius scenos kryžius. O nuomonių apie savo kūrinį esate girdėjusi ir skaičiusi įvairiausių. Susidarė įspūdis, kad sugebate reaguoti į tai tolerantiškai?

– Lietuvių kritikai „Mūsų klasę“ visiškai sudirbo. Rašė, kad negalima taip statyti spektaklio, kad negalima per cirką ir karnavalą kalbėti apie tragediją. O kur ta knyga, kurioje surašytos taisyklės, kaip galima ar negalima statyti spektaklių?

„Mūsų klasei“ pasisekė, kad spektaklis buvo įtrauktas į „Sirenų“ festivalio lietuviško teatro vitriną. Jį pamatė dramaturgas, daug čia viešėjusių kritikų ir festivalių direktorių iš kitų šalių.

Iš Europos teatro bendruomenės išgirdau visiškai kitokį požiūrį į mūsų darbą. Nuomonė viena: tai nuostabus darbas. Ir man pasidarė ramu. Spektaklį labai gausiai lanko publika, iki šiol kone į kiekvieną „Mūsų klasės“ vaidinimą atvažiuoja teatro profesionalų iš užsienio.

Man svarbi visų nuomonė, net nuomonių skirtumas. Lietuvoje apie spektaklį rašyta šimtu procentų atvirkščiai nei Lenkijoje, Vengrijoje ar Vokietijoje. Taip, Lietuva – mano namai, bet mano spektakliai yra Europos teatre. Kodėl taip skiriasi nuomonės? Gal tai rodo Lietuvos kritikų uždarumą? Tabu paisymą?

Kai stačiau pirmuosius spektaklius Lietuvoje – „Liučė čiuožia“, „Bembilendas“, buvau galbūt kažkuo įdomi nepažįstama užsienietė. Tada į mano darbą kritika reagavo atsargiai. Po to vis griežčiau, kol pasijutau visai vietinė.

Svečiams „Mūsų klasė“ atrodė ne tik priimtinas, bet ir labai įdomiai sukurtas, vertingas, jaudinantis spektaklis. Mus pakvietė į svarbius Europoje festivalius – BITEF Belgrade, „Boska Komedia“ Krokuvoje.

T.Slobodzianekas, kuris vadovauja „Teatr Dramatyczny“ Varšuvoje, iškart paklausė: „Ką režisuosi pas mus?“ O Auksinis scenos kryžius dabar tarsi sako man: lik Lietuvoje, tu reikalinga.

– Čia sukūrus šeimą ir nuolat turint darbo, jums buvo kilusi abejonė?

– Visą laiką aktualus klausimas, ar tu kaip kūrėjas esi reikalingas. O Lietuvoje to niekada nežinai. Užtat nuolat žinau, kad esu šimtu procentų reikalinga svetur.

Mano darbo grafikas sudarytas iki 2017 metų: Švedija, Lenkija, Vengrija, Suomija, Vokietija. Tai mažas atviras teatro šalių ratas. Nuostabu, kad turiu galimybę jose kurti. Iš principo vengiu neteatrinių šalių.

Kai studijavau teatro režisūrą Yale’io universitete, mums dėstė, kokios yra gero teatro šalys. Visada kartoju ir per ceremoniją Panevėžyje sakiau, kad dar studijų metu Amerikoje žinojau – Lietuva pasaulyje žinoma kaip gero teatro šalis. Ar tai mitas, ar ne – kitas klausimas. Bet man be galo svarbu, kad kuriu Lietuvos teatre.

– Spėjate ir dirbti svetur, ir susipažinti su Lietuvos teatro aktualijomis. Įdomu Lietuvos teatro atmosferą pamatyti jūsų akimis. Ar čia pakanka laisvės?

– Laisvės trūkumo tikrai niekada nejutau. Visada čia stačiau tą dramaturgiją, kurią pati rinkausi, ir dirbau su tais aktoriais, kurie man atrodė reikalingiausi.

Lietuvoje man trūksta bendravimo. Žmonės mažai kalbasi, daug nutyli, slepia savo nuomonę, dramas savyje ir dėl to kenčia.

Mes neaptariame vieni kitų darbų. O juk būtų daug įdomiau, jei kalbėtumės ir drąsiai sakytume, ką manome. Atvirai! Nesislėpdami.

– Prašau atvirai pasakyti, kokį spektaklį dabar statote?

– Mano darbo lagamine ilgai savo laiko laukė Antono Čechovo pjesė „Dėdė Vania“. Dabar aš ją režisuoju Upsalos miesto teatre Švedijoje. Premjera bus rudenį. Didžiulis teatras, fantastiška trupė, visi gyvena Stokholme – pusvalandis kelio traukiniu. Ir visi labai mėgsta tą važiavimą, nes turi pusvalandį ramiai susikaupti.

Man asmeniškai „Dėdė Vania“ yra viena aistringiausių ir aktualiausių pjesių apie asmenybės krizę. Tai apie šiuolaikinį žmogų, kuris turi daug galimybių, bet kaltina visus kitus dėl savo pražuvusio gyvenimo.

„Dėdėje Vanioje“ kiekvienas yra laisvas žmogus, kuris laisvai pasirenka nieko nedaryti.

Ir kiekvienas yra pralaimėtojas iš didžiosios raidės P. Žiauriai šiuolaikinė tragedija.

Toliau – darbas Budapešto teatre „Barka“, kuris stato vien šiuolaikinę dramaturgiją, Varšuvos „Teatr Dramatyczny“, Suomijos nacionalinis Helsinkyje, Stokholmo Karališkasis „Dramaten“.

– O Lietuvoje?

– Lietuva yra mano namai. Kad ir kaip įtemptas būtų grafikas užsienyje, kurti Lietuvoje man gera ir svarbu – ypač dėl nuostabių aktorių trupės.

Jau pradėjau svarstyti, apie ką norėčiau kalbėti su jais nuo scenos. Tai vėl sunki tema, artima ir jautri Lietuvai, tik paruošto teksto nebus. Tikiuosi, rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė sukurs!

Gyvenimo maršrutas – nuo Sibiro iki JAV

Y.Ross gimė Maskvoje. Netrukus šeima persikėlė į Latviją. Tėvai, pasak Y.Ross, labai maišyto kraujo: tėvas – tikras lenkas, motina – kažkur iš Ukrainos. Y.Ross septynerius metus gyveno netoli Rygos, vėliau išvažiavo į Sibirą pas senelius, ištremtus dar caro laikais.

Studijoms Y.Ross pasirinko svarbiausią Rusijos teatro mokyklą GITIS Maskvoje, įstojo studijuoti aktorystės, bet po pusmečio tėvai emigravo į JAV. Ten Y.Ross, nusivylusi komerciniu teatru (manė, kad Amerikoje jis tik toks), įgijo televizijos režisieriaus specialybę, filmavo ir režisavo laidas, serialus ir eksperimentinius filmus įvairiose šalyse.

Įamžinusi 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke Y.Ross nusprendė, kad per objektyvą nelabai gali pasakyti daugiau, ir įstojo į Yale’io universitetą studijuoti dramos režisūros. Yra pastačiusi spektaklių JAV eksperimentinėse scenose, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje.

Į Lietuvą režisierę pakvietė O.Koršunovas. 2007 m. OKT / Vilniaus miesto teatre Y.Ross sukūrė spektaklį pagal L.S.Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“, OKT ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose pastatė E.Jelinek „Bembilendą“.

Y.Ross spektakliai LNDT – R.W.Fassbinderio „Juodoji našlė“, H.Ibseno „Meistras Solnesas“, A.Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“, M.Myllyaho „Chaosas“, G.Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“, T.Slobodzianeko „Mūsų klasė“. Klaipėdos muzikiniame teatre režisavo G.Puccini operas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.

 

 

 

 

Scenografas Marijus Jacovskis: „Tragedija – žmogaus prigimties dalis“ // Daiva Šabaševičienė, „Literatūra ir menas“, 2013-09-20

Scenografas Marijus Jacovskis: „Tragedija – žmogaus prigimties dalis“

Daiva Šabaševičienė, „Literatūra ir menas“, 2013-09-20

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 74-ąjį sezoną pradeda viena iš reikšmingiausių šio sezono premjerų – lenkų dramaturgo, prestižinės literatūrinės premijos NIKE laureato Tadeuszo Słobodzianeko pjese „Mūsų klasė", kurią režisavo Yana Ross. Su spektaklio dailininku Marijumi Jacovskiu kalbasi Daiva Šabasevičienė.

                                                                                                                                   Marijus Jacovskis. „Mūsų klasė“ maketas

Premjeros išvakarėse norėčiau paklausti, kuo šis spektaklis svarbus Tau?

Šios pjesės atsiradimas būtent dabar yra ypač svarbus, nes nuo joje aprašomų įvykių praėjo daugiau nei septyniasdešimt metų ir tie įvykiai, tas gyvenimas pamažėle ima virsti istorija. Čia aš plėtoju mūsų spektaklio režisierės Yanos Ross mintį, kad kol yra gyvų tų dienų amžininkų, kol tarp mūsų yra išgyvenusių Katastrofą ir galinčių ją paliudyti, tol tai tebėra gyvenimas, tol tai nevirsta istorija. Šiuo atžvilgiu spektaklis pagal pjesę „Mūsų klasė" – tarsi gyvenimo pratęsimas teatro scenoje.

T. Słobodzianeko pjesės genialumas visų pirma slypi autoriaus pozicijoje pasakojamos istorijos ir jos personažų atžvilgiu. Pjesėje nėra aiškios budelio ir aukos priešpriešos. Tiesiog yra žmonės, patekę į istorinių aplinkybių mėsmalę, kurioje nebegalioja įprastos moralinės ir etinės normos. T. Słobodzianekas nemoralizuoja, nieko nesmerkia, neteisina ir neužjaučia. Papasakoja vieną siaubingą epizodą iš XX amžiaus Europos istorijos. Tai yra labai drąsus kūrinys, nes autoriaus tėvynėje, Lenkijoje, buvo sunaikinta apytikriai pusė viso pasaulio holokausto aukų.

T. Słobodzianekas yra pasakęs, kad tai pjesė ne apie žydus ir lenkus, bet apie lenkus ir lenkus (lenkus ir lenkų žydus). Visi jie yra piliečiai. Tai labai svarbi mintis. Kaip Tu manai?

Tikriausiai šią mintį būtų galima perfrazuoti, kad pjesė yra apie žmones. Apie vienas kitam artimus žmones, apie kaimynus, draugus, klasės draugus, kurie, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ima vieni kitus žudyti. Mėginti suvokti tas aplinkybes ir ieškoti atsakymų į klausimus „kaip" ir „kodėl" yra be galo sunku. Gal net neįmanoma. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skamba, pjesės problematika yra bendražmogiška. Turiu galvoje, kad nuo pat žmonijos istorijos pradžios žmogus žudo savo kaimyną. Vienomis ar kitomis aplinkybėmis tai vyko kiekvienu žmonijos istorijos tarpsniu. Tai vyksta ir dabar. Įvairaus masto genocidai vyksta šiandien įvairiuose pasaulio kampeliuose, o žiniasklaidos pranešimai apie tai tapo kone rutina. Be to, galime daryti visai pagrįstą prielaidą, kad mus pasiekia toli gražu ne visa informacija šia tema.

Neabejoju, kad esi susipažinęs su holokausto istorija. Vertinant istoriškai, kokią vietą jis užima šiuolaikinio žmogaus sąmonėje?

Holokaustas yra absoliučiai unikalus reiškinys dėl savo sunkiai suvokiamo masto ir sistemiško vykdymo. Kita vertus, aš nežinau, kokią vietą jis užima šiuolaikinio žmogaus sąmonėje. Aš net nedrįsčiau spręsti ar teigti, kokia vietą jis turėtų užimti. Jei mes kalbame tiesiog apie istorinę atmintį, apie išsilavinimą – žinoma, šiuolaikinis civilizuotas žmogus privalo apie tai žinoti. Tačiau aš abejoju istorinės atminties nauda. Šiuo požiūriu esu pesimistas. Žmonės nuolat naikina vieni kitus, visiškai neatsižvelgdami į savo pačių istoriją.

Kaip Tau atrodo, kodėl paskutinieji holokausto liudytojai, išgyvenę visą siaubą, šiandien – švytintys žmonės? Nė lašelio širdgėlos ar pykčio. Juk taip yra ne dėl to, kad jiems pasisekė likti gyviems?

Manau, tai lemia atgautas žmogiškasis orumas, kuris kadaise iš jų buvo atimtas ir sutryptas. Sugebėjimas atsitiesti ir pakelti galvą po tokio pažeminimo, kokį jie patyrė, yra vertas pagarbos ir pasigėrėjimo. Galų gale jie ne tik holokausto liudytojai, jie – ir gyvenimo liudytojai. Man kartais atrodo, kad savo asmeninius holokausto ir gyvenimo liudijimus jie suvokia kaip pareigą ir prasmę. Šiuo požiūriu aš jiems net tam tikra prasme pavydžiu. Pavyzdžiui, mano gyvenime man labai trūksta pareigos ir prasmės pojūčio.

Kokias Lenkijos ir Lietuvos sąsajas spektaklis skatina atskleisti?

Pjesėje ir spektaklyje pasakojama apie vieno Lenkijos miestelio įvykius, nutikusius Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Tai yra mikrokosmas, atspindintis visos tuometės Europos politinį, moralinį, etinį veidą. Tūkstančiuose Europos miestų ir miestelių dėjosi panašūs dalykai. Tas pats vyko ir Lietuvoje, kur per pusmetį buvo sunaikinta didžioji dauguma vietos žydų. Tad sąsajos yra daugiau negu akivaizdžios. Todėl ir pjesės pastatymas Lietuvoje turėtų būti nė kiek ne mažiau svarbus ir aktualus nei Lenkijoje ar bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Kodėl svarbu šiandien atskleisti tragedijos mechanizmą?

Naivu būtų sakyti, kad mėgindami atskleisti tragedijos mechanizmą, mes mėginame užkirsti kelią būsimoms tragedijoms. Nemanau, kad net suvokę tokio veiksmo principus, žmonės galėtų tikėtis pozityvių pokyčių. Pastangos pastangomis, tačiau pasikartosiu: tragedijos vyksta nuolat. Tragedija – tai žmogaus prigimties dalis.

Kokios sąlygos išprovokuoja nusikaltimą?

Kultūriniai, religiniai, socialiniai skirtumai, pavydas, baimė ir iš jos kylanti neapykanta „kitokiam" žmogui... Tai tik keli faktoriai, bet juos būtų galima vardyti iki begalybės. Mūsų aptariamu atveju svarbiausias faktorius, ko gero, būtų nebaudžiamumo jausmas. Staiga žmonės pasijuto ne tik nebaudžiami, atvirkščiai – net palaikomi ir skatinami naujos valdžios. Bet kokios rūšies ksenofobija, o konkrečiu atveju – antisemitizmas plius nebaudžiamumas – tiesiausias kelias į baisiausius nusikaltimus.

Karas atskleidžia pačias blogiausias žmogaus savybes. Kaip teatras gali būti be žiaurumo, o tuo pačiu kalbėti apie jį?

Mūsų būsimas spektaklis būtent toks ir yra: kalbantis apie siaubingiausius, žiauriausius žmogaus prigimties užkaborius, bet pats savaime, kaip Tu sakai, yra be žiaurumo. Jame aktoriai ne vaidina savo personažus, ne vaidina istorijas, o jas papasakoja, likdami savimi. Gal tai net ne spektaklis, o veikiau pasakojimas, kuriame atvirai skleidžiasi kiekvieno aktoriaus individualus santykis su savuoju personažu.

T. Słobodzianekas, skirtingai nei Tadeuszas Kantoras, dekonstruoja nacionalinį identitetą. Ar „Mūsų klasėje" galima įžvelgti paralelių su „Mirusia klase", ar jam tai buvo svarbu išryškinti?

Žinoma, „Mūsų klasės" paralelės su „Mirusia klase" yra akivaizdžios. Bet manau, kad tos paralelės išvedamos tik formaliai. T. Kantoro spektaklį „Mirusi klasė" jau turbūt drąsiai galime vadinti klasika. T. Słobodzianekas pasinaudoja jo struktūra tiesiog kaip meninės išraiškos priemone, puikiai derančia su jo paties originaliu sumanymu. „Pasiskolindamas" Kantoro spektaklio motyvus ir adaptuodamas juos savo pjesėje, T. Słobodzianekas savaip atiduoda duoklę lenkų teatro grandui. Šios paralelės palieka labai tolimą, vos įžiūrimą pėdsaką ir mūsų spektaklyje.

Kai matai ir analizuoji reiškinį, tai viskas atrodo gyva, kai jį įvardiji – tarytum pastatai ant pjedestalo, ir jis praranda didelę dalį savo esmės. Teatras tuomet miršta. Ant kokių „ašmenų" vaikščiojote jūs, kurdami „Mūsų klasę"?

Mūsų spektaklis tikrai nevirs paminklu holokaustui. Nemanau, kad istorijos nagrinėjimas ir faktų įvardijimas turėtų vykti teatre. Tai istorikų sritis, ir kūryba neturėtų joje dalyvauti. Taigi ir mūsų spektaklyje mes nekeliame sau tokio pobūdžio uždavinių, tai nėra mūsų tikslas. Labiau mėginame pažvelgti į skirtingus žmogaus prigimties aspektus, atsiskleidžiančius konkrečiose specifinėse aplinkybėse.

Iš kur sėmeisi idėjų kurdamas scenovaizdį: ar vien iš literatūrinės medžiagos, ar daugiau veikė gyvenimo patirtis? Juk mes gimėme tais laikais, kai Dievo namai buvo verčiami sandėliais ar muziejais.

Tikriausiai veikė tiek pati pjesė, tiek gyvenimo patirtis. Tiksliau pasakius, pjesė tarsi pažadino, išjudino asmeninės patirties nuotrupas. Pavyzdžiui, mano vaikystės namai Vilniuje buvo greta tuomečio „Kronikos" kino teatro, įrengto Evangelikų reformatų bažnyčios patalpose. Didžiausia pramoga būdavo su kiemo draugais be bilietų įsmukti į kino teatrą pro išeiti skirtas duris ir valandų valandas žiūrėti juodai baltus sovietinius dokumentinius filmus. Šis vaikystės prisiminimas įstrigo atmintyje visam gyvenimui, tačiau tik dabar, kai pasakoju apie tai, pirmą kartą pagalvojau apie pačios situacijos absurdiškumą. Niekada anksčiau nesusimąstydavau apie tai. Tačiau ir šiandien galiu paniūniuoti melodiją, kurią šimtus kartų girdėjau „Kronikoje". Nežinau, ar visa tai turi kokią nors prasmę. Veikiausiai ne.

Galiu tik daryti prielaidą, kad ši vaikystės patirtis kokiu nors nesuvokiamu būdu darė įtaką, mąstant apie „Mūsų klasę". Pagrindinę scenovaizdžio idėją vis dėlto padiktavo pati pjesė. Joje užkoduotas labai svarbus besikeičiančių valdžių, aplinkybių, žmonių likimų motyvas. Taip pat ir erdvių, kuriose tie likimai skleidžiasi ir žlunga. Scenoje – abstrakti erdvė, talpinanti savyje ir mažo Lenkijos miestelio mokyklos klasę, ir sinagogą, ir bažnyčią, paverstą kino teatru; ta erdvė – sustingusi nesibaigiančio atminties remonto būsena.

Kiek režisierė ar kiti šio spektaklio kūrėjai prisidėjo prie vaizdinės spektaklio koncepcijos?

Ko gero, nė su viena medžiaga neteko dirbti taip ilgai, kaip su „Mūsų klase". Yana Ross atsiuntė man pjesę 2012 metų sausį. Nuo tada ėmėm skaityti pjesę, susitikinėti su režisiere, kitais kūrybinės grupės nariais – kompozitorium Antanu Jasenka, videomenininke Egle Eigirdaite, šviesos dailininku Viliumi Vilučiu. Kaip tik 2012 metų vasarą Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Tadeuszo Kantoro kūrybos retrospektyva. Nors buvau matęs tą ekspoziciją Krokuvoje, ėjau žiūrėti jos vėl ir vėl, suvokdamas jau aptartas paraleles tarp „Mūsų klasės" ir „Mirusios klasės". Neskubėdami diskutavome, bandėme apčiuopti būsimo spektaklio kontūrus. Taigi, galiu pasakyti, kad visi šie žmonės savaip prisidėjo prie galutinio vizualinio sprendimo.

Režisierė sakė, kad nereikia aktualizuoti ir taip ypač aktualios temos. Bet vis dėlto koks turi būti šios temos pateikimas, kad žiūrovui ji taptų aktuali?

Visiškai sutinku su režisiere. Tiesą pasakius, aš nesugebu net mąstyti apie holokausto aktualizavimą. Kaip, kokiomis priemonėmis ir tikslais turėtume tai daryti teatre? Ką reiškia aktualizuoti holokaustą? Ir galų gale koks gi tas žiūrovas, jei ši tema jam savaime nėra svarbi? Mūsų spektaklis nėra edukacinis renginys, skirtas mankurtams šviesti. Kita vertus, Yana dažnai pabrėžia, kad „Mūsų klasė" – spektaklis ne apie holokaustą. Aš norėčiau perfrazuoti: ne tik apie holokaustą. Iš tiesų tai didžiulis, tragiškas, aštuonis dešimtmečius apimantis dešimties žmonių gyvenimų ir likimų žemėlapis.

Kaip manai, kas šiuolaikiniam žiūrovui teatre svarbiau – tema ar forma?

Nemanau, kad šiuolaikinis žiūrovas mąsto tokiom kategorijom kaip tema ir forma. Bent jau aš jomis nemąstau. Kita vertus, džiugu matyti, kad lietuviškas teatras nepraranda savo auditorijos; atvirkščiai – periodiškai užsiaugina vis naujas išprususių jaunų žiūrovų kartas, reikalaujančias iš teatro rimtos kūrybos. Žinoma, ši auditorija nėra itin gausi, ypač lyginant su pramoginio teatro ir meno gerbėjų armija, bet vis dėlto...

Kokią įtaką kuriant scenovaizdį Tau daro aktoriai, muzika?

Žinoma, kartais padiskutuojame su aktoriais, bet dažniausiai – apie kostiumus. Su kompozitorium aptariam bendrus būsimo spektaklio kontūrus, stilistiką, atmosferą, koloritą. Tokios diskusijos tikriausiai šiek tiek veikia scenografinius sprendimus. Vis dėlto, pradedant naują darbą, didžiausią įtaką daro literatūrinė medžiaga ir režisieriaus idėjos. Man patinka mintis, kad visi spektaklio kūrybinės grupės nariai – scenografas, kostiumų dailininkas, kompozitorius, šviesų dailininkas, aktoriai – yra režisieriaus tarnai gerąja žodžio prasme; talkininkai, padedantys režisieriui realizuoti savąsias idėjas. Bandau dirbti teatre vadovaudamasis šiuo principu ir nemanau, kad tokia pozicija sumenkina mano paties vaidmenį bendrame darbe. Man tai visiškai netrukdo įgyvendinti savo paties kūrybines ambicijas.

Marijau, įdomu su Tavimi pakalbėti ne tik apie darbą įvairiuose Lietuvos teatruose, bet ir Maskvoje. Dirbi daug ir su įvairiais režisieriais. Gal galėtum mums plačiau pristatyti savo paskutinius darbus?

Pastaraisiais metais gyvenu, ko gero, intensyviausią ir įdomiausią kūrybinį periodą. Per keletą metų sukūriau nemažai spektaklių, kurie man yra brangūs ir svarbūs. Norėčiau paminėti Anželikos Cholinos spektaklius „Barbora Radvilaitė" Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei „Ana Karenina" Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje; Yanos Ross spektaklį „Chaosas" Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Taip pat buvo labai įdomus bendradarbiavimo laikotarpis su Vilniaus mažuoju teatru, kuriame per metus padariau penkis spektaklius. Tai „Mama katinas" ir „Damos vizitas" su Evaldu Jaru, „Motina (Vassa Železnova)" su Kirilu Glušajevu, „Helgelando karžygiai" su Ramūnu Cicėnu, „Brangusis atrakcionų parko dėde" su Olga Lapina. Labai branginu šį periodą Mažajame. 2013 metų pavasaris taip pat buvo įdomus: su Ramune Kudzmanaite Baltarusijoje kūrėme Adomo Mickevičiaus „Vėlines". Šis spektaklis iš karto tapo svarbiausiu sezono teatriniu įvykiu Minske, ir ne tik dėl to, kad yra vaidinamas baltarusių kalba. Jis yra persisunkęs opozicinėm nuotaikom, ir, man regis, nuolatos pavojingai flirtuoja su valstybine kultūros cenzūra. Dar vienas reikšmingas praėjusio pavasario darbas – tai Mozarto operos „Visos jos tokios" pastatymas su Dalia Ibelhaubtaite ir Gintaru Rinkevičiumi.

Koks miestas yra Maskva? Kuo ji kvėpuoja? Ar sunku joje dirbti, ar kaip tik daug lengviau nei Lietuvos teatruose?

Maskva yra visiškai beprotiškas miestas, visais atžvilgiais. Savo dydžiu, kainomis, gyvenimo tempu, prabanga, skurdu, pasirinkimų gausa... Slegiantis, net gniuždantis miestas. Tokia Maskva man atrodė labai ilgą laiką. Bet pastaruoju metu joje ėmiau jaustis visai normaliai, kažkaip daugmaž komfortiškai. Nesuprantu, kas atsitiko, net pats sau negaliu įvardyti tokio pasikeitimo priežasčių. Gal tiesiog pripratau. Ir vis dėlto būdamas Maskvoje beveik niekur neinu, išskyrus J. Vachtangovo teatrą, kuriame dirbu, ir viešbutį, kuriame gyvenu.

Maskva yra viskuo persisotinusi, viską mačiusi ir prie visko pripratusi. Tai liečia visas gyvenimo sritis, taip pat ir meną, kūrybą, teatrą. Kurdamas Maskvoje turi šansą būti įdomus tik būdamas savimi. Galbūt kartais mums tai pavyksta.

Su Anželika Cholina Maskvoje kartu statei visus spektaklius, todėl ypač gerai esi susipažinęs su jos spektaklių specifika. Kaip ją priima Rusijos teatro mokyklų atstovai?

Šiuo metu su Anželika Maskvoje statome trečią bendrą spektaklį „Otelas", jo premjera numatyta lapkričio mėnesį. Prieš tai buvo „Moterų krantas" ir „Ana Karenina". Turiu pasakyti, kad rusų aktoriai su A. Cholina dirba ištikimai atsidavę ir entuziastingai, repeticijose tvyro labai gera kūrybinė atmosfera. Matau, kaip jiems visiems gera ir malonu kurti kartu, kaip vieni kitus supranta ir jaučia. Galbūt tai lemia A. Cholinos išsilavinimas – juk ji studijavo GITIS'e. Ji daug laiko praleidžia Maskvoje ir yra įsimylėjusi tą miestą ir jo žmones.

Scenografas – menininkas, ieškantis ne vien kolektyvinės, bet ir asmeninės tapatybės. Ką galvoji apie scenografijos parodas, kurių šiais metais buvo surengta nemažai? Gal jau teko apsilankyti Vilniaus šiuolaikinio meno centro parodoje „Iliuzionistai"?

Žinoma, scenografas, kaip ir bet kurios kitos srities menininkas, ieško asmeninės tapatybės. Tik aš ją lengvai randu ir išreiškiu teatre, dirbdamas kolektyve, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba. Pasakysiu tiesiai šviesiai: man neįdomu dalyvauti scenografijos parodose. Dalyvavimas jose man atrodo kažkoks savitikslis ir formalus. Tarsi bandymas įrodyti sau ir kitiems, kad esi, kad kuri. Bet aš ir taip žinau, kad esu ir kuriu. Ir man kur kas įdomiau būti ir kurti teatre.

Kita vertus, aš neturiu įpročio daryti „parodinių" maketų ar piešti „parodinių" eskizų. Visi mano maketai – darbiniai, tokie, kokių reikia bendraujant su režisieriumi ir vėliau – gamyboje. Ir kai artėjant premjerai literatūros skyriaus vedėja manęs paprašo kokios nors vaizdinės medžiagos, kurią galėtų panaudoti spektaklio programėlėje, aš dažniausiai neturiu ką duoti. Tai ką man rodyti tose parodose? Esu du kartus dalyvavęs Prahos kvadrienalėje, taip pat keliose parodose Lietuvoje.

Tarp kitko, tik apsilankęs dabar veikiančioje parodoje „Iliuzionistai" sužinojau, kad dalyvauju ir joje. Tiksliau, dalyvauja nuotrauka iš mano spektaklio. Smagu, žinoma, bet tik tiek. O apskritai paroda, ir turinys, ir ekspozicija, paliko gerą įspūdį. Kuratorės padarė didelį darbą, komplimentai joms. Ir vis dėlto, man nepalyginamai įdomiau būti teatre, stebėti gyvus aktorius scenoje ir ginčytis su režisieriais.

Jau daugiau nei dvidešimt metų kuri scenografiją įvairių režisierių spektakliams. Kaip keitėsi Tavo santykiai su profesija?

Tų spektaklių jau apie aštuoniasdešimt... Žinoma, kiekybė nieko nereiškia, išskyrus tai, kad man vis dar įdomu dirbti su skirtingais režisieriais. Aš priimu beveik visus kūrybinius pasiūlymus, nes kaskart tikiu, kad bus įdomu. Laimei, šis tikėjimas dažniausiai pasiteisina. Tik keletą kartų esu atsisakęs dirbti, nes nuo pat pradžių pajusdavau, kad nerandu kontakto su režisieriumi ir kad nieko iš to neišeis. Bėgant laikui ir augant patirčiai, iš esmės niekas nesikeičia. Kiekvienas naujas spektaklis yra tarsi pirmas. Kaskart išgyveni baimę, kartais net siaubą dėl to, kad šįkart nepavyks. Ir patirtis čia nė kiek nepadeda, atvirkščiai: tos baimės niekur neišnyksta, jos kaskart tik stiprėja.

Nežinau, kokių savybių man trūksta tomis akimirkomis, kai būna žiauriai sunku. O būna taip gana dažnai. Gana dažnai repeticijų metu, ypač artėjant premjerai, pagaunu save galvojantį, kad dabar, šią akimirką, sutikčiau dirbti bet kokį darbą, kad tik nereikėtų sėdėti čia, šitoje salėje, ir būti atsakingam už tai, už ką privalau būti atsakingas. Bet premjera įvyksta, įtampa atslūgsta, ir vėl pradedi iš naujo.

 

 

 

 

 

 

 

 

Režisierė ir aktoriai iš naujo mokėsi XX a. istoriją // Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2013-09-12

Režisierė ir aktoriai iš naujo mokėsi XX a. istoriją

Rūta Oginskaitė, „Lietuvos rytas“, 2013-09-12

Y.Ross įsitikino, kad žiūrovus į teatro salės tamsą traukia noras būti kartu ir bendrauti.  R.Danisevičiaus nuotr. 

Artėjant „Mūsų klasės“ premjerai kalbėjomės Nacionalinio dramos teatro scenoje po grėsmingai pasvirusiomis repetuojamo spektaklio lubomis.

- Kaip atsirado dekoracijos sumanymas? - paklausiau 40-metės Y.Ross.

- Viename pjesės epizode rašoma, kaip atėję sovietai iš Katalikų namų padaro kino teatrą „Aurora“. Mes su Mariumi Jacovskiu ir kūrėme aktų salę, viešą erdvę, kurioje keičiasi ideologija. Griuvėsiai, kurie dar tvirtai laikosi. Juose įstringa sielos. Manau, Lietuvoje šitas XX a. epas ypač gerai suprantamas.

Kai 2008 metais Berlyno „Volksbuehne“ stačiau „Makbetą“, daug kalbėjomės su aktoriais, aiškinomės savo požiūrį į praeitį. Kiekvienas turi įdomių istorijų apie tėvus, senelius. Tai gyva, trapu.

Tik po kelių mėnesių bendravimo po truputį išlindo toks motyvas: kiekvieno šeimoje buvo esesininkas. Viskas suvokiama, atvirai kalbama, žmonės prisipažino, atsiprašė. Oficialiai.

Bet kaip neoficialiai su tuo gyventi? Vokiečių aktorių požiūris į savo gimines labai skirtingi. Yra tokių, kurie saugo senelių paliktas uniformas. Saugo medalius.

Todėl dar nuo darbo Berlyne pradėjau galvoti apie istorijos liudininkus. Dabar dar yra žmonių, kurie gali mums papasakoti, ką patys prisimena. O kai žmonės gyvai pasakoja, jie skirtingai prisimena tą patį įvykį.

Ir pjesėje „Mūsų klasė“ kiekvienas iš dešimties bendraklasių turi savo nuomonę, savo variantą.

- Karo, pokario įvykiai, apie kuriuos bendraklasiai kalbasi, vyksta ne tuo metu. Jie seniai išgyveno tai ir kiekvienas turi savo mitą?

- Būtent! Man tai pirmiausia mirusi klasė. Kiekvienas personažas turi gimimo ir mirties datas.

Labai svarbi tema, kurią T.Slobodzianekas puikiai perteikė, – draugystė. Pjesėje veikia dešimt žmonių, kurie draugauja nuo vaikystės iki pat mirties.

- Arba ne draugauja, bet vis tiek susiduria: kovoja, naikina vienas kitą, nesvarbu, kokie laikai?

- Jie tikrai draugauja. Tai dešimt žmonių, kurie užaugo mažame miestelyje. Vienas kitą įsimyli, prievartauja, išduoda, toliau gyvena, geria kavą ir prisimena. Per tą draugystę matome, kaip veikia ideologija, istorija, aplinkybės. Pjesė provokuoja pasižiūrėti į save.

Su aktoriais, kurie vaidins šitame spektaklyje, bendraujame ir ruošiamės jau ištisus metus. Per pirmą susitikimą iškart pasakiau: „Galvokime apie draugystę, galvokime, kaip mes bendraujame.“

Man akivaizdu, kad Lietuvoje žmonėms sunku bendrauti. Laikoma, kad nepadoru kalbėti apie save. Todėl stiprūs žmonės daug slegiančių jausmų išgyvena tylomis.

O ką reiškia draugystė? Kad tu esi atsakingas už kitą žmogų ir ekstremalioje situacijoje draugas laukia tavo pagalbos. Bet negalime nuspėti, kaip mūsų kūnas ir protas veiks kilus pavojui. Yra instinktai, yra kova už būvį. Tai neprognozuojama, todėl ir teisti negalima. Dramaturgas nieko nesmerkia. „Mūsų klasėje“ nėra nei šviesių didvyrių, nei juodų blogiukų. Yra žmonės, kurie susiduria su aplinkybėmis.

- Sakėte, kad prieš pradėdama repeticijas su kiekvienu aktoriumi kalbėjotės atskirai?

- Visus dešimt bendraklasių vaidina jauni aktoriai. Paskutinę sceną pakviečiau suvaidinti vyresnius, kurie patys išgyveno sovietmetį, o karo atsiminimai – iš tėvų, senelių. Tada nėra nei melagystės, nei vaidinimo, nei pretetenzijos. Yra aktorius su savo požiūriu į praeitį. Dėl to reikėjo drąsiai ir asmeniškai tą medžiagą nagrinėti su kiekvienu aktoriumi.

- „Mūsų klasės“ Londone režisierius iranietis Bijanas Sheibani, užaugęs Liverpulyje, sakė, kad jam pjesės realijos priminė jo jaunystę ir draugystę su airiais, kaip jie vieni kitus pravardžiuodavo. O kur jūsų spektaklio veiksmo vieta?

- „Mūsų klasės“ Lenkija – kaip „Hamleto“ Danija. Scenoje tai gali būti ir Lenkija, ir Lietuva, ir Sirija.

- Įvykiai, apie kuriuos pasakojama „Mūsų klasėje“, labai konkretūs, skausmingi, žiaurūs. Kokio poveikio siekiate primindami kančias?

- Vasaros pradžioje visą mėnesį su aktoriais buvome kartu, bet nerepetavome tiesiogine prasme. Mes turėjome daug svečių ir klausėmės jų pasakojimų. Tai buvo žmonės, išgyvenę karą.

Žiūrėjome daug filmų, dokumentinių ir vaidybinių. Keliavome. Mane sukrėtė masinių žudynių vietos, apsuptos labai gražios gamtos.

Norėjau, kad pradėtume darbą nuo to paties taško. Juk visi skirtingai suprantame istoriją. Tas kelias savaites mes patys tapome bendraklasiai, kartu sėdėjome ir mokėmės istoriją. Dabar, kai dirbame jau scenoje, esame laisvi. Turime visus žinių lagaminus. Ir jaučiame atsakomybę už tai, ką darome.

Esu sutikusi žmonių, kurie negali kalbėti apie savo praeitį. Tai jų teisė, jų trauma. O su mumis keliavo 91 metų Fania Jocheles-Brancovskaja, ištrūkusi iš Vilniaus geto, vėliau buvusi partizanė. Penkias valandas ji su mumis vaikščiojo, nenorėjo nei gerti, nei prisėsti, nei daryti pertraukos. Sakė: "Toks mano gyvenimo tikslas, aš turiu papasakoti."

Tas žmogus žino, kodėl jis gyvena. Mes – nelabai. Gavome labai geros energijos iš žmonių, išgyvenusių panašius dalykus, apie kuriuos pasakojame spektaklyje.

Kai su aktoriais repetuojame, nuolat kalbu, kad mes neturime teisės vaidinti tragedijos. Mes to neišgyvenome. Tai mūsų požiūris į tuos personažus.

Aktorius aiškiai ir tiksliai, be jokių tragedijos ašarų rodo tam tikrą istorijos momentą. Atsiranda ir emocijos – tą akimirką, kai aktorius įlenda į personažą ir pabūna juo. Bet to neleidžiu daryti dažnai. Tu negali ten įšokti kas minutę. Tai skausminga ir pavojinga aktoriui. Žiūrovams tai, manau, irgi nenaudinga. Visas spektaklio laikas skirtas draugystei stebėti: kaip bendraklasiai bendrauja įvairiomis aplinkybėmis. Ir kaip aktoriai bendrauja.

- Režisierius saugo aktorių nuo pavojingų personažo emocijų? Man tai gražu.

- Personažo emocijos gali neigiamai veikti ir gyvenimą, ir profesiją, ir patį kūrinį. Sąžiningai ir atsakingai sukurtas spektaklis, man atrodo, turi būti šviesus. Durys tegu būna atidarytos.

Jeigu „Mūsų klasėje“ nertume į personažus ir per visą spektaklį gyventume jų tragedijomis, man tai būtų didžiulis melas. Aktorius spektaklyje turi būti įdomus kaip asmenybė. Lietuvos aktoriai nepaprastai talentingi. Kas tai lemia? Prigimtis? Istorija? Atmosfera?

Bet būti vien gabiam aktoriui neužtenka. Kodėl žmonės ateina į teatrą, kai yra televizija, kinas, užsienio kurortai? Kas traukia į salės tamsą? Žmonės nori būti kartu. Pabendrauti. O tam reikia kontakto.

Jau praėjo laikas, kai aktorius galėjo slėptis už personažo emocijų ir tragedijų. Svarbu, koks tu žmogus. „Mūsų klasė“ nėra spektaklis. Kaip tai įvardyti? Draugystė su žiūrovais? Kol siela neišsikalbėjusi, ji užstringa. Žiūrovai turėtų padėti toms sieloms iš čia ištrūkti.

Kūrybai pasirinko Lietuvos teatrą

Y.Ross būdama 17 metų su tėvais emigravo iš Rusijos į JAV. Ten įgijo televizijos režisierės profesiją, yra filmavusi TV laidas ir eksperimentinius filmus įvairiose šalyse.

Nufilmavusi 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke apsisprendė nutraukti kūrybą ekrane ir įstojo į Yale'io universitetą studijuoti dramos režisūros. Tapo šio universiteto doktorante. Dėsto teatro disciplinas. Yra pastačiusi spektaklių JAV, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje.

Į Lietuvą režisierę pakvietė Oskaras Koršunovas. 2007 m. OKT/ Vilniaus miesto teatre Y.Ross sukūrė spektaklį pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“, OKT ir Nacionaliniame dramos teatre pastatė Elfriede‘s Jelinek „Bembilendą“.

Y.Ross spektakliai LNDT – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Juodoji našlė“, Henriko Ibseno „Meistras Solnesas“, Arthuro Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“, Mikka Myllyaho „Chaosas“, Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“. Klaipėdos muzikiniame teatre Y.Ross režisavo Giacomo Puccini operas „Sesuo Andželika“ ir „Džianis Skikis“.

T.Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ parašyta 2008 m. ir pirmoji jos premjera 2009 m. įvyko Londono nacionaliniame teatre, vėliau JAV, Vengrijoje, Kanadoje ir tik 2010 m. Lenkijoje, kai dramaturgas tapo Varšuvos „Teatr na Woli“ vadovu. Į lietuvių kalbą „Mūsų klasę“ išvertė Rolandas Rastauskas.

Y.Ross žiniomis, visi „Mūsų klasės“ pastatymai būdavo mažosiose scenose ir panėšėjo į skaitymus. LNDT pirmasis parodys šią pjesę didžiojoje scenoje. Premjera rugsėjo 20 d.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. lapkričio 12 d. 22:38 / Agne

Geriausias spektaklis kada nors matytas!!! Rekomenduoju! Prikauste demesi nuo pirmos minutes...

2016 m. rugsėjo 25 d. 13:04 / Smilgė

Į teatrą einu,kad atsikvėpčiau nuo supančios aplinkos, einu ten, kur tikiuosi,kad nebus klaikios netaisyklingos kalbos, keiksmažodžių.Ir visada nusiviliu,kai juos išgirstu scenoje,suprantu,kad niekur nepabėgau.... Labai gaila,kad šiuolaikinis spektaklis neišsiverčia be keiksmažodžių,o juk niekas nenukentėtų, jei jų nebūtų. Spektaklis patiko, tik trukdė vulgari kalba.

2016 m. rugsėjo 8 d. 15:43 / Eglė

Pats geriausias matytas rimtas spektaklis... po visų Domino balabaikų gera žiūrėti... Ačiū už kokybę ir puikų aktorių darbą.

daugiau