Wisława Szymborska. MOTERS PORTRETAS

  • Spektaklis

    Wisława Szymborska. MOTERS PORTRETAS

  • Režisierius

    Dalia MICHELEVIČIŪTĖ

  • Trukmė

    1 val. 10 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Mažoji salė

  • Premjeros data

    2015 m. vasario 21 d.

  • Pirkti bilietą

Apie

Vienos dalies spektaklis pagal Wisławos Szymborskos eiles

Eilėraščius vertė Sigitas GEDA, Algis KALĖDA, Mindaugas KVIETKAUSKAS, Kornelijus PLATELIS, Tomas VENCLOVA. 

Taip pat spektaklyje skamba Marinos CVETAJEVOS, Daivos ČEPAUSKAITĖS, Donaldo KAJOKO ir Juditos VAIČIŪNAITĖS eilės.

Wisława Szymborska (1923 m. liepos 2 d. – 2012 m. vasario 1 d.) – lenkų poetė, eseistė ir vertėja. Būsima poetė, gimusi Kurnike (Vakarų Lenkija), nuo 1931 m. apsigyveno Krokuvoje, kur Jogailos universitete 1945–1948 m. studijavo lenkų literatūrą bei sociologiją. Kaip poetė debiutavo 1945 m. eilėraščiu „Ieškau žodžio“, o per savo gyvenimą išleido 16 poezijos rinkinių. Pirmasis eilėraščių rinkinys pasirodė 1952 m., o paskutinis – italų kalba – 2010 metais. Už savo kūrybą poetė įvertinta įvairiomis premijomis, tarp kurių – Goethe’s premija (1991). 1996 m. poetė apdovanota Nobelio literatūros bei Lenkijos PEN klubo premijomis. W. Szymborska buvo devintoji moteris, pelniusi nuo 1901 m. skiriamą Nobelio literatūros premiją. Nobelio komitetas, teikdamas poetei premiją, vadino ją „poezijos Mozartu“, moterimi, kuri kalbos elegantiškumą derino su „Beethoveno įniršiu“, o rimtas temas nagrinėjo su humoru. Nors ji buvo viena populiariausių Lenkijos poečių, iki to meto, kai jai buvo skirtas garbingas tarptautinis apdovanojimas, likusiame pasaulyje drovią ir tyliai kalbančią kūrėją mažai kas žinojo.

Poetės Nobelio premijos apdovanojimo proga Czesławas Miłoszas rašė: „Szymborska nebūtų didelių abejonių laikotarpio poetė, jeigu neieškotų išsigelbėjimo kūryboje. „Mirtingosios rankos kerštas“ jos kūryboje pasirodo įvairiomis formomis, taip pat ir kaip saviironiškas žaidimas.“ Jos eilėraščiai žinomi ir vertinami ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje. Jie išversti į lietuvių, švedų, anglų, vokiečių, prancūzų, arabų, japonų, kinų, bulgarų, slovakų ir daugelį kitų kalbų.

W. Szymborska, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957-ųjų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, išleido tik kelis plonus poezijos tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnių eilėraščių, kuriuose atsispindėjo stalinistinės eros literatūrinis stilius ir turinys.

Jos poezija garsėja mitų, pokštų vartojimu ir išplėtotomis metaforomis, dažnai pagardintomis ironija ir karčiu humoru. Nors W. Szymborskos kūrybinis kelias truko šešis dešimtmečius, išleista mažiau nei 400 jos eilėraščių. Paklausta, kodėl ji negali pasigirti dideliu produktyvumu, poetė atsakė: „Mano kambaryje yra šiukšliadėžė. Vakare parašytus eilėraščius vėl perskaitau iš ryto. Jiems ne visada lemta išgyventi.“

W. Szymborska – tai fenomenas ir mįslė: kukli, uždara, santūri ir rami, ji įelektrindavo skaitytojus. Jos eilėraščių paprastumas sėkmingai pasipriešina tyrinėtojų aiškinimams ir tiksliai atitinka šiuolaikinio skaitytojo skonį. Poetė užmegzdavo kontaktą su publika be kritikų ir žiniasklaidos pagalbos, o jos eilėraščiai, panašiai kaip ir populiarieji romanai, buvo leidžiami dideliais tiražais. Nuo ko priklausė W. Szymborskos populiarumas ir jos sėkmė? Nuo savotiško, išskirtinio, ypatingo stiliaus, suprantamo kaip kūrybinės ir egzistencinės nepriklausomybės sąlyga. W. Szymborska nepriskirdavo savęs jokiai poetinei krypčiai, ji sukūrė savo rašymo mokyklą, savo kalbą – atitolusią nuo didelių istorinių įvykių, biologinių žmonių egzistavimo sąlygų, visuomeninio poeto vaidmens, filosofinių sistemų, ideologijos, nepatikrintų tiesų, įpročių, stereotipų, slopinimų. Tai taip pat užuojautos nuskriaustiesiems kalba, susižavėjimo gyvenimo grožiu, užkrečiančiu savo grožybe, nelogiškumu, tragizmu, kalba. Apgalvotų vertinimų bei susilpnintų jausmų kalba, šalta ir gaivi proto kontroliuojamos lyrikos kalba, ribojama intelektualinių reikalavimų, nevengiančių jautrumo paprastoms buities atrakcijoms, kalba. Paprastai lojali šnekamosios kalbos, nežymiai praplečiančios jos leksikos išteklius, atžvilgiu, kalba. Paradokso kalba, iš pirmo žvilgsnio paprasta, o iš tikrųjų rafinuota ir klastinga.

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Scenografas — Linas LIANDZBERGIS
  • Kostiumų dailininkė — Kristina MALIŠAUSKIENĖ
  • Kompozitorius — Julius AGLINSKAS
  • Animacijos autorius — Rimas SAKALAUSKAS
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS

Vaidina

Recenzijos

Eskizas šiuolaikinės moters portretui // Kristina Steiblytė, „7 meno dienos“, 2015-02-27

Eskizas šiuolaikinės moters portretui

Kristina Steiblytė, „7 meno dienos“, 2015-02-27

 

Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.
 
„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).
 
Koks pavyksta tokiomis priemonėmis kurtas portretas – škicas, eskizas? Žinoma, neišsamus. Bet ne tik neišsamus. Moteris, apie save kalbanti tik eilėmis (net ir įvedus žurnalistės personažą, užduodantį D. Michelevičiūtei keistą, pernelyg išsamų klausimą, vis tiek atsakoma svetimu eilėraščiu) dabar mažų mažiausiai atrodo keistai. Visų pirma, todėl, jog eilės, kad ir W. Szymborskos, gali būti, o šiame spektaklyje ir buvo, skaitomos taip, kad romantizuotų, atplėštų nuo bet kokio konteksto (eilėraščių interpretacijos, jų autorių, autorių gyvento laiko, mūsų gyvenamo laiko specifikos ar pačios D. Michelevičiūtės darbo teatre ir kt.) ir patį eilėraštį, ir skaitantįjį. Taip grįžtama prie romantizuoto poetės, rašytojos įvaizdžio, lietuvių literatūroje ryškiausiai įgyvendinto Salomėjos Nėries. Neatsitiktinai ir „Moters portretas“ priminė 2005 m. Birutės Mar spektaklį „Poetė“ pagal S. Nėries dienoraščius ir eiles apie jos gyvenimą.
 
„Poetėje“ romantiška menininkės legenda atkuriama ir palaikoma, bet pati aktorė su poete tapatinasi nebent kiek egzaltuotu jautrumu, o apie moterį menininkę kalba jos kūrybos, istorinių aplinkybių kontekste. Savo ruožtu „Moters portretas“ – ne kieno nors (pavyzdžiui, daugumos naudojamų eilėraščių autorės W. Szymborskos) legendos apmąstymas. Greičiau tai legendos apie save kūrimas: pristatant save kaip žinomą, svarbią moterį, dirbusią ir dirbančią teatre ir kine, bendraujančią ir bendradarbiaujančią su dabar bene geriausiai iš televizijos žinomais Arūnu Sakalausku, Giedrium Savicku, V. Pauliukaičiu. Taip kuriamas geidžiamą (geistiną) statusą visuomenėje įgijusios, elegantiškos, veiklios moters įvaizdis. Jis, kaip galima suprasti iš eilėraščių apie meilę skaitymo braukiant tikras ašaras, pasiektas sumokėjus tam tikrą kainą. Bet ir tai tėra įvaizdžio dalis, priemonė įteisinti legendą (juk nėra nekentėjusios legendinės moters!).
 
Apmaudu, kad vaidinant šį statuso spektaklį poezija tampa priemone ne suprasti, bet įtvirtinti, įvertinti save, o nemaža dalis eilėraščių pradeda kalbėti apie meilę. Kad ir „Pašnekesys su akmeniu“, kur akmuo skaitomas ne tik kaip nepažini žmogui būtis, bet ir kaip kažkoks nepažinus, nejautrus moteriai vyras.
 
Spektaklio problemos kyla ne tik iš saiko stokos, bet ir iš didelio noro pačiai kalbėti apie save, pačiai rinktis medžiagą ir pačiai režisuoti. Tai pavyksta labai retam aktoriui, aktorei. Vienas iš tokių retų atvejų buvo 2006 m. Valentino Masalskio pastatytas „Aš, Fojerbachas“, kur kalbėta ne tik / tiek apie save, kiek apie teatrą, teatro kūrimą ir aktorių teatre. Tokia tema iš save režisavusio aktoriaus lūpų skambėjo jautriai ir asmeniškai. „Moters portrete“ asmeniškumo taip pat netrūko. Net atvirkščiai – jo buvo itin daug. Bet per mažai tą kalbėjimą apie save aktualizuojančio konteksto, per mažai savęs, kintančio pasaulio ir teatro suvokimo, per daug mėgavimosi savimi.
 
Kiekvienas kūrinys šiaip ar taip kalba apie autorių ir apie kultūrą, kurioje yra sukurtas. „Moters portretas“ primena, kad gyvename pasaulyje, kur moteris vis dar linkusi atsiriboti nuo realybės, aktualijų ir koncentruojasi į savo emocijas bei išvaizdą. Pasaulyje, kur statusas, pažintys, skaitytos knygos, apdovanojimai, priklausymai kam (bet ne kodėl), batų dydis, (ne)tikros ašaros yra svarbesni už mąstymą, ieškojimą ir W. Szymborskos taip vertintą frazę „aš nežinau“. Spektaklyje, o turbūt ne tik ten, tą prisipažinimą „nežinau“, jo kurstomą norą tyrinėti užgožia „braškesys mašinų, kurios mala popierių“, kad jį perdirbus žurnalais žmonėms apie Žmones būtų galima dauginti ir kalti į galvas siektino gyvenimo modelį.

 

Interviu

Dalia Michelevičiūtė: Spektaklyje „Moters portretas“ išvysite ir mano gyvenimo bruožų // 15min.lt, 2015-02-17

Dalia Michelevičiūtė: Spektaklyje „Moters portretas“ išvysite ir mano gyvenimo bruožų

15min.lt, 2015-02-17

Aktorė Dalia Michelevičiūtė

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė vasario 21 d. pakvies į ketvirtąją LNDT 75-ojo sezono premjerą – spektaklį „Moters portretas“, kurį kuria pagal lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eiles.

Artėjant premjerai Dalia Michelevičiūtė pasakoja apie „Moters portreto“ kūrimo niuansus, pažintį su Wisławos Szymborskos poezija, moters ir moteriškumo svarbą šiame spektaklyje.

– Su Wisławos Szymborskos poezija dirbote jau anksčiau. Prieš daugiau nei penkiolika metų vaidinote spektaklyje pagal jos eiles „Stotis N mieste“. Kaip apskritai atradote Wisławą Szymborską, jos eiles?

– Man patinka eilės, skaitau daug poezijos. Ji atveria vaizduotės ribas, jaudina širdį ir protą.

Kai Wisława Szymborska tapo Nobelio premijos laureate, Lietuvoje išėjo dvikalbė jos poezijos rinktinė. Knyga papuolė man į rankas, perskaičiau ir man labai patiko tos eilės. Tada pradėjau galvoti, kokį būdą rasti perteikti jos poezijai. Atsirado spektaklis „Stotis N mieste“. Tai buvo džiazo perkusininko Arkadijaus Gotesmano ir mano bendra idėja. Ieškojome netradicinių poetinio žodžio minties perteikimo būdų. Norėjome spektaklį padaryti dinamišką, išvengti monotonijos ir tradicinės patetikos. Ieškojome būdų, kaip galėtų žodžio muzikalumas derėti su būgnais, perkusija, su muzika ir šokiu. Mane visada domino dermės tarp įvairių menų ieškojimas. Menų „dialogavimo“ netrūks ir spektaklyje „Moters portretas“.

Kamilė Zickytė nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
Kamilė Zickytė nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Kokia yra Wisławos Szymborskos poezija?

Kiekvienas geras menas, mano manymu, turi galią mumyse supurtyti tuos egzistencinius klodus, kurie išjudina gyvenimo prasmes.

– Ji yra labai egzistenciška. Balansuojanti ant vilties ir nevilties ribos. Labai ironiška ir lakoniška. Kai Wisława Szymborska buvo pasiūlyta Nobelio premijai, visi kritikai pripažino, kad jos eilės dėl savo lakoniškumo yra labai paveikios ir talpios. Kaip sakė mano vienas pažįstamas matematikas, tarsi skaitai skaitai jos eiles, eilėraštis plaukia, o pabaigoje kaip trenkia per galvą lyg su vėzdu netikėta prasmė.

Kiekvienas geras menas, mano manymu, turi galią mumyse supurtyti tuos egzistencinius klodus, kurie išjudina gyvenimo prasmes. Dabar kai įsigalėjo mirties kultūros ženklų klestėjimas, yra tiesiog būtina kalbėti apie gyvybės vertę, apie viltį, apie tai, kad mes turime saugoti vieni kitus, mylėti. Aišku, spektaklis bus ne tik apie tai, jame bus ir mano gyvenimo bruožų. Mano, kaip žmogaus, kuris darbuojasi teatre ir kine. Kaip aktorės, režisierės. Žiūrovai spektaklyje išvys ir mano gyvenime reikšmingus žmones.

D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Spektaklį „Stotis N mieste“ Jums teko vaidinti Günteriui Grassui, Czesławui Miłoszui ir Wisławai Szymborskai. Kaip spektaklį priėmė pati poetė?

– Ji nemėgo savo tekstų interpretacijų. Greičiausiai ji tikrai buvo tik žodžio žmogus. Dėl to, man atrodo, pagal jos tekstą nėra nė vienos dainos sukurta. Aš nemanau, kad savo darbu jos eiles kaip nors sumenkinu, manau, kad suteikiu galimybę ir kitiems žmonėms tai išgirsti.

Kai vaidinau Krokuvoje, gavau jos autografą ir tai yra man svarbus prisiminimas, tačiau ji sudarė šalto žmogaus įspūdį. Poezijoje ji man net panaši į chirurgę: ranka nesudreba, kai išpjaudinėja bet kokius sentimentalumus. Kuo jau kuo, bet jausmingumu jos niekas negalėtų apkaltinti. Ji sarkastiška, šalta. Eilėse vyrauja temos apie tai, kad mes negalim kito žmogaus iki galo pažinti, kaip ir savęs. Giluminis kito žmogaus klodas taip ir lieka mums nepasiekiamas.

D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
D.Matvejevas nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Prie W. Szymborskos eilių po 15 metų grįžtate su tais pačiais kūrėjais, su kuriais dirbote spektaklyje „Stotis N mieste“: scenografu Linu Liandzbergiu ir kostiumų dailininke Kristina Mališauskiene. Tai greičiausiai ne atsitiktinumas?

– Ne atsitiktinumas. Pirmiausiai aš juos vertinu kaip savo srities profesionalus, o antra – jie yra mano bičiuliai, kuriais galiu pasitikėti kaip savimi. Turiu mintyje, kad ką mes bekurtume, stengiamės būti maksimaliai atviri sau. Iš esmės šis spektaklis – tai vyro ir moters dialogas. Tas vyras nekonkretizuotas, bet jis visuomet jaučiamas. Darbas su scenografu Linu Liandsbergiu yra vyro ir moters dialogas, kūrėjų partnerystė. Jis poetiniam žodžiui prideda vizualumo, modernumo, ir netikėtų sprendimų – mes nevengiame šiandieninio gyvenimo realijų.

– Jau tuomet spektaklyje naudojote daug medijų. Dėl to netgi buvote nesuprasti teatro kolegų. Kokių modernių sprendimų pamatysime „Moters portrete“?

– Tiesą sakant tuomet, kai kūrėme spektaklį „Stotis N mieste“ norėjome būti modernūs. Mes pirmieji pradėjome spektaklyje naudoti video, todėl iš legendinių teatro aktorių susilaukėme kritikos, nors dabar jie teigia, kad kritikavo patį video, ne spektaklį (juokiasi).

Dabar vėlgi norėjome būti ultramodernūs ir nenaudoti video, kas teatre jau taip įprasta. Apskritai nesinori kažką naudoti ar nenaudoti savitiksliai, pirmiausiai būtina galvoti, ko reikia, kad išskleistum žodžių prasmę.

Vaizdo medžiaga leidžia praplėsti teatro dėžutės ribas, leidžia įtraukti gyvenimo aktualijas. Tai yra neišvengiama, nes mes gyvename tokioje informacinėje krušoje, kur esame nuolat atakuojami skambučiais, trumposiomis žinutėmis, nesiliaujančiomis naujienomis iš interneto tinklų, portalų. Todėl šiais laikais, kai visi gyvena vaizdais, ir spektaklyje reikia vizualumo, kad jis būtų įdomus šiuolaikiniam žmogui, kad žiūrovą pasiektų poezijos žodis, jo prasmė.

„Good Life Photography“ nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė
„Good Life Photography“ nuotr. /Aktorė Dalia Michelevičiūtė

– Kokie yra spektaklio pagal eiles kūrimo niuansai?

– Yra labai sunku, nes poetiniai tekstai yra kaip vandenynas. Juos reikia suverti ant vienos smilgelės, suvesti į vieną liniją, atrinkti, kas tinka. Vis tiek scena reikalauja tam tikro siužetiškumo. Yra scenos logika, veiksmas turi būti motyvuotas. Rašydama šią poetinę kompoziciją, aš siekiau sukonkretinti veiksmą. Tai buvo sunku, nes eilėraščiai ne visada pasiduoda tokiam siužetiniam išdėstymui, tačiau buvo įdomu.

Spektakliui atrinkau savo širdžiai mieliausius eilėraščius. Gera literatūra turi tokią savybę, kad ji suskamba įvairiais mūsų gyvenimo tarpsniais. Žmogus, kuris eina į teatrą arba į kiną, tą valandą yra priverstas gyventi tamsoje su matomu personažu. Veikėjas scenoje vis tiek tam tikras prasmes ir klodus iškelia žmoguje. Norisi, kad žiūrovas tą viršvalandį pakeliautų su mumis, su tekstais ir atrastų savąsias prasmes. Aš dar labai norėčiau užakcentuoti, kad tuose egzistenciniuose tekstuose ieškau džiugesio, bet ne kaip psichologinės būsenos, o kaip ontologinės. Aš ieškau juose vilties, džiaugsmo ir skaidrumo.

– Ką galėtumėte pasakyti skeptiškai nusiteikusiam vyrui, kuris galvoja, kad tai spektaklis tik moterims?

– Aš jam pasakyčiau: „Ateik ir pažiūrėk!“ (juokiasi). Mano noras yra, kad šis spektaklis moterims įskiepytų viltį gyventi, o vyrus įkvėptų dar aistringiau jas mylėti.

Aurimo Šrubėno nuotr./Dalia Michelevičiūtė
Aurimo Šrubėno nuotr./Dalia Michelevičiūtė

– Jūs suvaidinote daugybę skirtingų įsimintinų moterų vaidmenų: Jeanne d'Arc, Marilyn Monroe, Elžbieta Pirmoji, Pepė Ilgakojinė, senjora Kapuleti. Ar galėtumėte išskirti universalias kiekvienai būdingas moteriškąsias savybes ar visos moterys yra skirtingos?

– Sunkus klausimas. Aš kartais susimąstau, kas yra moteriškumas. Man, pirmiausiai, tai yra širdies jautrumas, švelnumas.

Vyras ir moteris sukurti taip, jog jie trokšta sutikti vienas kitą, kad patenkintų bendrystės ir pilnatvės ilgesį. Mes visi esam pašaukti meilei, ateiname į pasaulį tam, kad išmoktume mylėti.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2016 m. sausio 18 d. 12:30 / Zosė

Moters portretas pagal Dalią Michelevičiūtę.Gal jis yra skirtas giminei ir šiaip ją dievinančių gerbėjų grupei. Gal norėta įrodyti , kokia ji gera aktorė, kokius vaidmenissukūrė.. Nes paprastiem teatro gerbėjams neįdomi jos teatrinė biografija, o perteiktos eilės nepasiekia žiūrovų dėl prastos vaidybos. Tiosiog nepatikėjau jos ašarų nuoširdumu. Tokio blogo spektaklio nesitikėjau. Įdomu, kuo jis galėtų sudominti ?

2015 m. vasario 22 d. 19:30 / Valdas

Moters portretas pagal Dalią Michelevičiūtę. Nuostabu, subtilu, trapu, atvira, moteriška. Tiesa, pradžia žadėjo būsiant šiek tiek egzaltuotą, perdėtai jausmingos herojės monospektaklį, tačiau greitai visa tai pavirto į egzistencinę moters dramą. Poetinė mozaiką, kurią sulipdė Dalia, labai nuosekli ir organiška, ilgas ir gana emocingas monologo tekstas žodingas, vaizdingas, loginiai kirčiai ir pauzės kuria dramatinę atmosferą. Scenografija -- minimalistinė, tačiau sykiu labai efektyvi ir išradinga. Bravo Daliai ir jai talkinusiai komandai:))