Anka Herbut. LOKIS

  • Režisūra

    Łukasz TWARKOWSKI

  • Trukmė

    3 val. 30 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2017 m. rugsėjo 14 d.

  • N-16. Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas.

Apie

 

◊ 2017 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias režisierius – Łukasz Twarkowski 
◊ 2017 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia pagrindinio vaidmens dramos aktorė – Airida Gintautaitė
◊ 2017 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nepagrindinio vaidmens dramos aktorius – Vainius Sodeika 
◊ 2017 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias vaizdo projekcijų kūrėjas – Jakub Lech  

Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand'o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais

Iš lenkų kalbos išvertė Rimvydas Strielkūnas

Režisierius Łukasz Twarkowski: „Spektaklio dramaturgija remiasi trimis šaltiniais. Pirmasis iš jų – Prospero Mérimée literatūrinė mistifikacija „Lokys“. Kiti du – tai sudėtingos ir kontroversiškos radikalių menininkų biografijos : lietuvių fotografo Vito Luckaus ir prancūzų roko muzikos grupės Noir Désir vokalisto Bertrando Cantat. Luckų ir Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemetu vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvyko Vilniuje, visų šių istorijų šerdis iš esmės mums lieka nepasiekiama, kiekvieno jų tema tegalime spekuliuoti. Tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams“. 

Literatūrologas Kęstutis Nastopka apie Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“: „Sumanęs „Lokį“ kaip baisių istorijų, kurios buvo skaitomos imperatorienės Eugenijos, Napoleono III žmonos, salone, antifrazę ir pasirinkęs Žemaitiją kaip egzotišką, tik iš nuogirdų žinomą Europos užkampį, prancūzų romantikas ir mistifikatorius Prosperas Mérimée (1803–1870) rimtai susidomėjo šio krašto „vietiniu koloritu“ – kalba, etnografija, praeitimi. Vienai savo korespondenčių novelės autorius rašė: „Visa bėda, kad netrukus ši istorija man pasirodė gana patraukli ir, užuot piešęs karikatūrą, aš panorau nupiešti portretą to, kas neįmanoma.“ Šaltiniai, iš kurių autorius sėmėsi žinių apie Žemaitiją ir Lietuvą, nebuvo gausūs: lenkų emigranto Edmondo Choieckio, pasirašinėjusio slapyvardžiu Charles Edmond, knyga „Pavergtoji Lenkija“, Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“ ir baladė „Trys Budriai“, pasakojimai, kuriuos girdėjo iš Lietuvos žmonių, emigravusių į Prancūziją po 1863 m. sukilimo, taip pat laiškai iš Rusijos, kuriuose buvo aptarinėjamos politinės Lietuvos aktualijos. Iš šios fragmentiškos, o dažnai prieštaringos informacijos kūrybinė rašytojo vaizduotė sudarė, jo žodžiais tariant, gana poetišką „žmogiškumo ir žvėriškumo“ mišinį, kurį žemaičių kultūroje interpretuoja svetimšalis stebėtojas – profesorius Vitenbachas. Bandydamas įminti grafo mįslę, jis apibūdina jaunąjį Šemetą kaip dvilypę būtybę, žmogų ir žvėrį tuo pat metu.“

Spektaklio rėmėjai:

     

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Łukasz TWARKOWSKI
  • Dramaturgė — Anka HERBUT
  • Scenografas — Fabien LÉDÉ
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Bogumił MISALA
  • Choreografas — Paweł SAKOWICZ
  • Vaizdo projekcijų autorius — Jakub LECH
  • Šviesos dailininkas — Eugenijus SABALIAUSKAS
  • Dramaturgės asistentė — Teklė KAVTARADZE
  • Režisieriaus asistentė — Bartė LIAGAITĖ

Vaidina

Recenzijos

Lenkų kritikai apie LOKĮ Torunėje ir Varšuvoje

Lenkijos teatro kritikai ir žurnalistai apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“, gegužės 19 d. viešėjusį tarptautiniame teatro festivalyje „Kontakt“, ir gegužės 27 d. vaidintą 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų programoje Nacionaliniame teatre.

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius.

 

Lokis

 

<…>

Pirmą kartą susidūriau su tokia teatro spektaklio forma – manau, taip pat ir daugelis kitu žiūrovų. „Lokis“ – nepaprastas multimedijos spektaklis ant kino ir vizualinio meno ribos. Sunku įsivaizduoti, kiek darbo teko įdėti į šio spektaklio techninės pusės sukūrimą. Ekrane keliskart matėsi užrašas „Image is everything”, su kuriuo galima sieti ne tik siužetą, bet ir šio reginio vaizdinę pusę. Aktoriai puikiai susitvarkė su jiems iškeltu nepaprastai sunkiu uždaviniu. Visų pirma jis buvo susijęs su teatrinio vaidmens kūrimo bei nuolatinio ir artimo kontakto su kamera vienalaikiškumu. <…>

Antroji spektaklio dalis pasirodė neabejotinai silpnesnė. Pritrūko konkretesnės siužeto linijos, nors vaizdiniu požiūriu spektaklis ir toliau kėlė susižavėjimą.

„Lokis“ man – ne tiek spektaklis, kiek performansas. Susijęs su romanu ir dviem biografijomis, jis susitelkė daugiausia į jausmus ir jų perteikimą vaizdų kalba. Tai buvo nepaprastas įvykis, ir galiu tik palinkėti festivalio dalyviams, kad ir kiti „Kontakto“ spektakliai pasižymėtų tokiomis pat pozityviai stebinančiomis pozicijomis.

 

Katarzyna Grochowalska

http://www.sfera.umk.pl/34320/trwa-festiwal-kontakt-relacja-z-pierwszego-dnia-i-zapowiedz-niedzieli/

 

* * *

 

Lokio akimirka ir kelionė į Marsą

 

<…>

Churskis sudėliojo „Kontakto” programą pagal Hitchcocko trilerio dėsnius. Kaip ir dera, pirmoji sąlyga buvo pateisinta – iš pradžių išgyvenome tikrą žemės drebėjimą, tai yra Nacionalinio dramos teatro iš Vilniaus „Lokį“, kurį režisavo Łukaszas Twarkowskis ir kuriame esmingai dalyvavo Vroclavo ekipa (Ankos Herbut dramaturgija, Bogumiło Misalos muzika, Jakubo Lecho video, Fabieno Lede scenografija).

Kai kurie žiūrovai, kurie po trijų valandų ėjo iš Torunės Jordankos salės, skundėsi kurtinančia muzika ir akinančiomis stroboskopinėmis šviesomis.

<…>

Vilnius transo apimto Twarkowskio vizijoje tampa juoda skyle, traukiančia į tamsą, provokuojančia nusikaltimą. Tame yra gerokai įžūlumo – režisierius iš Lenkijos atvyksta į Lietuvos sostinę, kad jos gyventojams papasakotų pačią juodžiausią vietinę legendą, tuo pat metu šaipydamasis, kad vienintelė priežastis, dėl kurios prieš dešimt metų čia atvyko prancūzų kino kūrėjų grupė, buvo ta, jog Vilnius pasirodė pigiausias Europoje miestas kurti kiną. Tokiu būdu režisierius kartoja Mérimée, kuris rašė apie Lietuvoje gyvenančius žmonių ir lokių mišrūnus, apie šią šalį žinodamas tik iš pasakojimų.

Nors spektaklis remiasi trimis istorijomis – viena išgalvota ir dviem tikromis, į pirmąjį planą akivaizdžiai išsiveržia pasakojimas apie Trintignant ir Cantat, kuris premjeros metu buvo primirštas, o dabar #MeToo kontekste vėl atkapstytas ir kurstomas žiniasklaidos. <…>

Twarkowskį domina ta paslaptinga „lokio akimirka”, po kurios seka pirmasis smūgis, kurios metu sąmonė atsiskiria nuo kūno, kurioje ji tampa savarankiška, nepriklausoma būtimi. <…>

Režisierius, kuris savo spektakliuose ir performansuose, įgyvendintuose Vroclavo Lenkų teatre, stengėsi naudoti kino ir naujųjų technologijų priemones, dar niekada nedarė to taip preciziškai, kaip Vilniaus „Lokyje“. Stroboskopinės šviesos ar virš scenos kylantis didžiulis ekranas, kuris tampa dar vienu šio pasakojimo herojumi, čia nebėra vien estetinės priemonės – tai pasakojimo elementai. Ieškodamas persilaužimo momento Cantat-Trintignant santykiuose, ieškodamas lokio gimimo akimirkos jų istorijoje, Twarkowskis patiria fiasko, nes iš tikrųjų tokia akimirka lieka žiūrovo nepastebėta.

Taip pat lieka nepastebėta ir tai, kas vyksta tarp vieno ir kito stroboskopinio blyksnio, tarp vienos ir kitos kino kadre įrašytos judesio fazės ar sekundės dalelės, kurios metu, žiūrėdami sceninį veiksmą, mirktelime akimi.

 

Magda Piekarska

http://teatralny.pl/recenzje/moment-niedzwiedzia-i-ucieczka-na-marsa,2386.html

 

* * *

 

Lokio medžioklė

(Iš pokalbio su režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu)

 

Magda Piekarska: Ar šiek tiek neįžūlu: vykti į Vilnių, kad lietuviams papasakoti juodžiausias jų sostinės legendas?

 

Łukasz Twarkowski: Tikrai taip, bet tas įžūlumas glūdi pačiame „Lokyje”, Prospero Mérimée novelėje. Jos autorius prancūzas niekada nebuvo Lietuvoje, tačiau tai nesutrukdė jam savo pasakojimo veiksmą apgyvendinti būtent čia, pasinaudoti tuo metu gyvenusių žmonių pavardėmis, dėl ko kilo skandalas, kai „Lokis” pasirodė. Mérimée projektas suteikė mums drąsos ir įžūlumo kuriant spektaklį – naudojame ne tik istorijas, susijusias su Vilniumi ir jo gyventojais, bet ir ėmėmės Bertrand’o Cantat istorijos <…>. Naudojamės tikrove taip pat, kaip ir Mérimée devynioliktajame amžiuje. Galima būtų jo novelę vertinti kaip protomockumentą.

<…>

 

Vilniaus nepaprasta, keista aura. Tai antras mano darbas šiame mieste, esu kūręs video Krystiano Lupos „Didvyrių aikštei“. Praleidau ten tris mėnesius ir įsitikinau, kad lietuviai paženklinti kažkokiu niūriu ženklu.

<…>

 

Kaip Vilniaus publika priėmė Łukaszo Twarkowskio įžūlumą?

 

Prieš jokią premjerą nebijojau taip, kaip prieš „Lokį“. Viena vertus, tikėjau, kad tai, ką darome, atitinka mūsų svajones, kita vertus, kuo labiau artėjo premjera, tuo didesnė baimė kilo. Galvojau, ar Lietuvos žiūrovas, pripratęs prie sąlyginai tradicinio teatro, sugebės įsijungti į mūsų siūlomą patirtį. Norėjau netgi į trečiąją generalinę repeticiją neleisti žiūrovų. Bet buvo pasakyta, kad jokiu būdu, nes teatre yra tradicija į trečiąją generalinę repeticiją pakviesti teatro veteranus, kurių yra apie šimtą. Maniau, kad iš to šimto spektaklio pabaigoje liks koks vienas, ir tai bus katastrofa, kad aktoriai praras tikėjimą tuo, ką darome. Pasiūliau, kad jei jau kviečiame veteranus, dėl visa ko pasirūpinti, kad prie teatro budėtų greitoji pagalba, o papildomai į teatrą pakviesti jaunų žiūrovų. Galiausiai dalis jaunų žiūrovų neištvėrė visos repeticijos, o tuo metu veteranai liko iki galo ir buvo sužavėti. Dabar kaskart, kai vaidiname Vilniuje, salė lūžte lūžta, o ant laiptų pilna jaunimo, kuris dažnai į Nacionalinį yra atėjęs pirmą kartą.

 

http://teatralny.pl/rozmowy/polowanie-na-niedzwiedzia,2398.html

 

* * *

 

Šiuolaikinis teatras, arba kinas gyvai? Lietuviškas „Lokis”

 

24 tarptautinis teatro festivalis „Kontaktas“ prasidėjo su trenksmu. Konkursinį dešimtuką pradėjo lietuvių „Lokis”. <...>

Lietuvos nacionalinis dramos teatras stebina kūrybišku technologijų naudojimu. Scenoje tamsu. Joje pasirodo augalai, kurie juda lengvai ir be jokios tvarkos. Tik po kurio laiko žiūrovai supranta, kad kiekvienas augalas pastatytas ant automatinio dulkių siurblio. Silpna žalia šviesa suteikia paslaptingumo ir puikiai dera su keistais garsais, kuriuos skleidžia tvarkymo prietaisai. Ar tai teatras, ar jau kinas? Tačiau vis dėlto labiausiai šį spektaklį iš kitų išskiria tai, kad beveik visas veiksmas perkeltas į plokščią ekraną. Beveik viso spektaklio metu aktoriai buvo nematomi arba matėsi tik jų kūnų dalys – žiūrovai buvo priversti žiūrėti į didžiulį ekraną, kuriame esamuoju laiku buvo projektuojami vaizdai iš scenoje įrengtų kambarių. Kilo įspūdis, jog esame kine, kuris kuriamas čia ir dabar. Šios priemonės dėka režisierius galėjo sutelkti dėmesį į detalę, tuo pat metu išsaugodamas teatrinio veikalo dinamiškumą. <...>

Visas spektaklis – tai labai įdomus technologinis eksperimentas su įdomiu siužetu ir puikiu atlikimu. Būtent tokio eksperimento dėka teatras gali tapti populiaria pramoga jaunimui, kuris dažnai vietoj teatro renkasi kiną.

 

Krzysztof Dziardziel

https://festiwal.teatr.torun.pl/wp-content/uploads/2018/05/Lokis-Krzysztof-Dziardziel.pdf

 

* * *

 

„Lokis“ – teatrinė kino kelionė į sąmonės vidų

 

<...>

„Lokis“ – spektaklis, kurio pasakojimas lekia laiko linija nepaprastai išradingai, išryškėja daugybė retrospekcijų ir įvykių, kurie nebūtinai turėjo nutikti tikrovėje. Faktai pinasi, sukasi ratais, kol ateina akimirka, kai žiūrovai nebežino, kas yra tikra, o kas – išgalvota. Tai, nepaisant visko, nereiškia, kad jiems sunku įsigilinti į istoriją – priešingai: tai skatina sekti, kaip ji vystosi toliau. Žiūrovai stengiasi jungti dėlionės elementus į logišką visumą ir atskirti, kur tikrovė, o kur sapnai, kurie ryškėja vis intensyvėjančioje psichodelinėje atmosferoje. Aktoriai dirba ne tik scenoje, bet ir kameros objektyve, todėl spektaklis įgauna audiovizualinį, kinematografinį pavidalą. Šviesa, muzika ir scenografija – tam tikri Łukaszo Twarkowskio kūrinio herojai, kurie atitinkamai turi užimti daug vietos scenoje – ir tai puikiai pavyksta.

„Lokis“ – tai pasakojimas apie baimę. Apie pačią jos prigimtį ir apie tai, kas lemia, kad žmogus negali visai savęs kontroliuoti. Pradedame bijoti tada, kai nebegalime atskirti tikrovės nuo fikcijos, kai nebegalime pasitikėti tuo, ką matome, pasitikėti tuo, kas, kaip mums atrodo, yra mums puikiai pažįstama. Image is everything. Vaizdas yra viskas, tuo pat metu tampantis niekuo. Be to, tai leidžia kurti alegoriją šiuolaikinių informacijos priemonių akivaizdoje: jos kuria pasaulį, o jo viduje – savo tikrovę, melą pateikia kaip tiesą, o tiesą – kaip melą.

Pasakojimas apie nerimą, mirtį ir nežinią galiausiai sukelia žiūrovams tikrą katarsį. Su aktorių, kurie nė akimirkai nepamiršta, ką vaidina, pasakiškos scenografijos ir muzikos bei kino kameros pagalba Łukaszas Twarkowskis žiūrovus perkėlė į pasaulį, leidžiantį pažinti, kaip veikia žmogaus protas, taip pat pažinti tiesą, kuri gali tapti apgaulės įrankiu.

 

Nikola Popielarz

https://festiwal.teatr.torun.pl/wp-content/uploads/2018/05/lokis-Nikola-Popielarz.pdf

 

<...>

Spektaklis liečia tiesos, baimės, taip pat žmogaus prigimties temas – taip pat tiesos, rekonstruotos su vaizdo pagalba, temą. Tik ar tai, ką matome, yra tikra? „Vaizdas yra visas“, sako mums spektaklio metu ekrane pasirodantis užrašas. Jis sukelia iliuzinius įspūdžius, kuria savo tiesą. Tik kyla klausimas, ar žmogus sugeba atskirti iliuziją nuo tikrų istorijų?

Pats spektaklio atlikimo būdas sustiprino tokį sumanymą. Be teatro, buvo panaudotos kitos priemonės – kinas su scenomis, sukurtomis su scenografijos elementais ir projektuojamomis dideliame ekrane. <...> Visų vizualinių ir techninių priemonių dėka ilga spektaklio trukmė visiškai nebuvo juntama.

Dėl vieno esu tikra – spektaklis „Lokis“ ilgam liks mano atmintyje, o dėl formos, kokia buvo papasakota istorija – vaizdais, garsu, technika – tokių veikalų norėtųsi daugiau.

 

Agata Kobus

https://festiwal.teatr.torun.pl/wp-content/uploads/2018/05/lokis-recenzja.pdf

 

* * *

 

<…>

Ankos Herbut veikalas yra niekas kitas kaip temų, stilių ir ritmų mišinys. Viskas vyksta apibrėžtu laiku, tačiau tuo pat metu pasakojimai vienas nuo kito nutolę. Ne veltui Twarkowskis ir Herbut savo pasakojime naudoja tris istorijas – tolimas, tačiau sujungtas bendro vardiklio. Žmogaus. <…>

Nepaisant to, kad šiame spektaklyje viskas atrodo pasiekiama ranka, viskas apčiuopiama ir perskaitoma, sujungus istorijas gimsta painus pasakojimas, kuris galiausiai pasirodo turintis savo rėmus ir tvirtą pagrindą. <…>

Viso spektaklio metu, remdamasis šūkiu „Vaizdas yra viskas”, Twarkowskis mėgina mums įrodyti, kad tiesios neįmanoma pamatyti. Negalima jos pažinti, paliesti, negalima jos suprasti, išaiškinti. Tiesa tampa paslaptingu liudininku, pažįstamu tik suinteresuotiems asmenims, kitaip tariant, tik šio konkretaus įvykio liudininku. Viskas remiasi nuojauta ir kito žodžiu, medijų „faktais” ir tuo, ko medijoms prisireikia. Tuo pat metu įrodinėjama, kokią tikrovę šiandien turime, kokioje gyvename ir veikiame, kaip medijos veikia tai, ką mąstome ir ką darome, ir galiausiai kokią žvėrišką prigimtį turi žmogus.

Tiesa tokia, kad šį veikalą perskaitome dar milijonais kitų būdų, ir kiekvienas jų yra geras ir tinkamas.

<…>

Blyksint stroboskopinei šviesai, skambant garsiai muzikai, scena keičiasi. Teatras keičiasi, nustoja egzistavęs. Daugybės impulsų dėka žiūrovai patenka į pasaulį, pažįstamą iš Garbaczewskio spektaklių, tik kitokį, kur kas paslaptingesnį. <…>

Spektaklio metu esame kitame laike – virtualiame ir nerealiame. Netgi iš aktorinės perspektyvos matome gyvenimą, kurio kasdieninėje scenoje nėra. Aktoriai atsiriboję, nuosaikūs, santūrūs. Vaidina, idealiai įkomponuoti į spektaklio foną. Ir sunku pasakyti, kas šiame veikale yra įžvalgesnis – jie ar pati istorija. Nes sukuriama tai, ko negalima pavadinti kitaip nei daugiamačiu, kitokiu, gražiu savo forma kūriniu. Žodžiu, stebėti tokią aktorinę vaidybą ir tokią inscenizaciją buvo tikras malonumas.

 

Agnieszka Kobroń

http://www.afiszteatralny.pl/2018/06/lokis-rez-ukasz-twarkowski.html

 

* * *

 

Apkurtęs po spektaklio Tomaszas Miłkowskis rašo:

 

„Stroboskopinės šviesos, garsi muzika, dūmai, N 18“ – taip savo spektaklį mėgina apsaugoti kūrėjai, jei kas nors sugalvotų jį pasižiūrėti. Ir tikrai garsas kurtina, nusibosta šviesos ir mirgantys vaizdai. Rašau tai apkurtęs, tačiau ir susidomėjęs, ką ateityje parodys Łukaszas Twarkowskis. Šį spektaklį suvokiu kaip laboratoriją. Tam tikrus formos ir vaizduotės pratimus, kuriuose autorius naudojasi savo sceninės mobilios instaliacijos elementais. Instaliacijos, kurioje sujungiamos skirtingos medijos ir poveikio žiūrovams (siekiant juos palenkti į savo pusę) būdai.

Kiek tai pavyksta padaryti, sunku pasakyti, nes Twarkowskio pasakojimui trūksta dramaturgijos. Ją keičia vaidyba ir skliausteliai. Nes visą reginį režisierius visų pirma deda į teatrinio nuotykio skliaustelius, esą Twarkowskio ekipai nepavyko susitarti su lietuvių aktoriais iš Nacionalinio teatro (tai, žinoma, žaidimas, pokštas, tekstus apie tą tariamą katastrofą sako lietuvių aktoriai, „apsimetę“ spektaklio kūrėjais). Po šios klaidinančios įžangos patenkame į kino pasaulį.

<...>

Galiausiai realybės kontūrai nyksta, praranda ryškumą. Daugiau dūmų nei tvirto pagrindo, ant kurio tenka prasmingai dėlioti šią jausmų dėlionę. Atsiranda haliucinogeninės scenos, susiformuoja tvanki atmosfera. Bet ne daugiau. Galbūt kam nors to užteko. Tačiau aš laukčiau šio to daugiau nei ypatingų efektų, nors reikia pripažinti, kad didžiulis švytintis ekranas, pakabintas virš scenos ir kelis kartus keičiantis padėtį, daro didelį įspūdį kaip efektų kūrimo mašina.

Tačiau ar tai padeda mums nors per žingsnį priartėti prie žmogaus beprotybės paslapties? Nesu tikras. Nors – galbūt – imanentinė šio reginio-spektaklio beprotybė yra sunkiai suvokiamos žmogžudžio, staiga prabundančio, atrodytų, paprasčiausiame žmoguje, psichikos vaizdinys. Vaizdas yra viskas, įkyriai kartoja spektaklio kūrėjai. Tas užrašas, visų pirma anglų kalba, daugel kartų pasirodo dideliame ekrane. Twarkowskis suvokia, kad pasiekti tiesą neįmanoma, galima tik simuliuoti tiesą arba pakeisti ją vaizdu, kuris kalba pats. Tačiau ką kalba? Tai lieka paslaptimi.

 

Tomasz Miłkowski

http://www.aict.art.pl/2018/05/29/38-wst-lokis-lithuanian-national-drama-theatre-litewski-narodowy-teatr-dramatyczny/

 

* * *

 

Po Varšuvos teatro susitikimų

 

Pasibaigė 38-asis Varšuvos teatro susitikimų festivalis. Kaip kasmet, į sostinę atvyko geriausi spektakliai iš visos Lenkijos, nepritrūko ir svečių iš užsienio.

 

<…>

 

Kaip Gasparo Noé filme

 

Pradėsiu nuo pabaigos, be to, su užsieniniu spektakliu turėjau daugiausiai problemų. Problemos kilo ne todėl, kad „Lokis“ – blogas spektaklis. Visiškai ne. Tiesiog jis mane apstulbino iki šiol man nepažintu būdu.

„Lokis“ labiau buvo eksperimentas, kūrybinio proceso užrašai, variacijos, bomba, vaizdų ir garsų beprotybė, į tolimą planą nustumianti kalbinį ir siužetinį sluoksnį. Pasakojimas lieka kažkur fone, tačiau jis nėra dramaturgiškai išbaigtas. Režisierius Łukaszas Twarkowskis prie jo grįžta tik tada, kai būtina, o visa kita užpildo turinys, projektuojamas ekrane. Ar tai blogai? Tikriausiai taip – tiems, kuriems teatras visų pirma yra žodis. Čia vietoj to patenkame į vaizdo, kino, haliucinogeninės tvankos, nuo tikrovės nutolusios vizijos pasaulį.

<…>

Kūrėjai atakuoja visus pojūčius, bombarduoja impulsais, neleidžia nusukti žvilgsnio, akina didžiulėmis lempomis, leidžia muziką taip, kad net sunku galvoti. Skaudėjo, bet tikriausiai turėjo skaudėti, todėl vieni iš susižavėjimo negalėjo žodžio ištarti, kiti nustebusiomis išraiškomis kartojo, kad nieko nesuprato. Aš jaučiausi kaip po Gasparo Noé kino seanso – įsiaudrinusi, užhipnotizuota to, ką mačiau. Apstulbino užmojis, įvairovė, ansamblio dinamizmas.

 

Alicja Cembrowska

http://bliss.natemat.pl/239679,warszawskie-spotkania-teatralne-najlepsze-spektakle

 

* * *

 

Pandemijos vaizdas

<...>

Ir jau visiškai nesuprantu, kodėl buvo pakviestas Nacionalinis teatras iš Vilniaus su spektakliu „Lokis“, kurį režisavo Łukaszas Twarkowskis. <...> Gal todėl, kad Twarkowskis savo spektaklį pradėjo taip vadinamai totalinei opozicijai pataikaujančia įžanga, pasakodamas apie tai, kad esą Lenkijoje dabar sunki situacija, be to, žiniasklaida nesako tiesos, nepateikia faktų, atitinkančių tikrovę, manipuliuoja skaitytojais. Po to prasidėjo kažkokios nesąmonės, kurias sunku pavadinti spektakliu, žiūrovai buvo kankinami tokia garsia muzika, kad kai kurie išėjo. Buvo tikra kankynė išsėdėti iki galo. Apie vaidmenis nėra ko kalbėti, nes jų nebuvo.

<...>

 

Temida Stankiewicz-Podhorecka

http://www.e-teatr.pl/pl/artykuly/260694.html

* * *

 

38-ieji Varšuvos teatro susitikimai

<...>

Apie „Lokį“ nieko negaliu parašyti išskyrus tai, kad jis kraštutinai supriešino žiūrovus. Vieniems labai labai patiko, kitų skoniui visiškai neįtiko. Tačiau teatro mene spektaklius lydinčios prieštaringos nuomonės – geras ženklas. Laikas parodys, kuria kryptimi vystysis režisieriaus Łukaszo Twarkowskio talentas. Žiūrovai neabejotinai seks jo kūrybos kelią ir linki jam viso ko geriausio.

<...>

 

2018-05-29

https://www.facebook.com/BlogiTeatralne/posts/1963616970329200

 

* * *

 

38-ieji Varšuvos teatro susitikimai: Teatro orlaidė

 

<...>

Šiųmetinių 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų kuratorė Dorota Buchwald pasirūpino, kad į Varšuvą atvyktų „garsiausi“ spektakliai. Kartais – tiesiogine šio žodžio prasme, nes tokio garso, koks buvo spektaklyje „Lokis“ Nacionalinio teatro Varšuvoje sienos dar nebuvo girdėjusios. Łukaszo Twarkowskio spektaklis, atvežtas iš Vilniaus, sukėlė nemažai triukšmo Lietuvoje ir tapo nelyg Varšuvos teatrinių susitikimų desertu.

 

Tomasz Miłkowski

http://www.aict.art.pl/2018/06/02/38-wst-lufcik-na-teatr/

 

* * *

 

Patys... patys... patys... 38-uosiuose Varšuvos teatro susitikimuose

 

Wiesławas Kowalskis renka pačius geriausius jo manymu 38-ųjų Varšuvos teatro susitikimų spektaklius.

<...>

Pats didžiausias klaustukas

„Lokis“ – rež. Łukasz Twarkowski, Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

 

http://www.encyklopediateatru.pl/artykuly/259997/naj-naj-naj-na-38-warszawskie-spotkania-teatralne-spotkania

Postdraminis vidurio teatras // Witold Mrozek, 7md.lt, 2018-03-23

Postdraminis vidurio teatras. Apie spektaklį „Lokis“

Witold Mrozek, 7md.lt, 2018-03-23 
 
Scena iš spektaklio „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Lokis“. D. Matvejevo nuotr.

„Auksinių scenos kryžių“ išvakarėse pateikiame lenkų leidinyje dwutygodnik.com išspausdintą Witoldo Mrozeko recenziją apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“. Mrozekas – teatro kritikas ir publicistas, „Krytyka Polityczna“ grupės narys, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teatro recenzentas.

 

Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje – entuziazmo apimtos minios, o lietuvių kritikai pripažino spektaklį svarbiausiu 2017 metų įvykiu.

Turint omenyje ankstesnius Łukaszo Twarkowskio ir Ankos Herbut spektaklius, „Lokis“ yra netikėtai vaidybiškas ir „sudėliotas“, jame daug istorijos pasakojimo, mažai ekscentriškų nukrypimų. Priešingai nei nerimą žadinantis ir mane sužavėjęs pasakiškas pastatymas „Grimmai. Juodas sniegas“ („Grimm. Czarny śnieg“) amžiną atilsį Vroclavo Lenkų teatre („Teatr Polski“), arba Krokuvos Senojo teatro („Stary Teatr“) „Akropolis“, kurio, regis, nesupratau ir kuris mane peraugo.

Žinoma, Vilniaus spektaklyje pasakojimas šokinėja, nuklysta į retrospekcijas, pagaliau uždaro spektaklį į konstrukcijos rėmą. Tačiau jis tarnauja sudėtingai, nors nesunkiai perpasakojamai istorijai. Pagrindinis siužetas – prancūzų muzikanto Bertrand’o Cantat, kuris 2003 m. naktį iš liepos 26-osios į 27-ąją Vilniaus viešbutyje mirtinai sumušė savo meilužę, aktorę Marie Trintignant (mirė rugpjūčio 1 d.), istorija. Už žmogžudystę Lietuvos teismas nuteisė jį aštuonerius metus kalėti, tačiau perkeltas į prancūzų kalėjimą menininkas atsėdėjo ketverius.

„Lokis“ – eklektiškas, didelio formato ir šiek tiek varginantis, per tris valandas trunkantis spektaklis, kurio tekste jungiama fabula ir esė turi tapti pasakojimu apie aistrą, paslaptingą žmogaus viduje slypintį polinkį į žiaurumą. Pavadinimas „Lokis“ paimtas iš 1869 m. Prospero Mérimée kūrinio apie lietuvių bajorą, kuris, kaip pasakojo valstiečiai, esą buvo pradėtas lokio ir vėl turi pavirsti lokiu, o išrinktoji tapsianti jo auka.

Twarkowskis ir Herbut mielai naudojasi įvairiais teatrališkais skliaustais, ar tai būtų spektaklio pradžioje aktorių prisistatymas režisieriais (jie persikūnija į Herbut ar Twarkowskį, ir gal klydau, bet man pasirodė, kad žiūrovai tuo patikėjo), ar nusikaltimo vietos rekonstrukcija, ar scenoje „režisuojamas“ dviejų dalių mini serialo „Koletė“ („Colette, une femme libre“) kadras. Šiame savo motinos kurtame seriale Trintignant suvaidino paskutinį vaidmenį.

Twarkowskio spektaklis labai kinematografiškas, bet svarbu ne tai, kad čia daug kas vyksta ekrane. „Lokio“ globėju galėtų būti Davidas Lynchas – vizualinių obsesijų, sudėtingos naracijos ir camp režisierius. Tačiau tai būtų kažkoks liūdnas Lynchas, beveik netekęs savo vėlesnei kūrybai būdingos autoironijos ir groteskiško humoro jausmo.

„Vaizdas yra viskas“, – kartoja užrašai virš scenos besisukiojančiame, jos tikrovėje dominuojančiame ekrane, kuris efektingai pakyla lyg judanti balta plokštuma ir atsieta nuo tiesioginio tikslo taip pat atlieka autonomišką funkciją. Matome projekcijas iš viešbučio kambario-konteinerio vidaus arba found footage epizodus, kuriuose aktorių suvaidinti kadrai susipina su atakuojančių plėšrūnų vaizdais. Sunku atsispirti įspūdžiui, kad ankstesniuose spektakliuose Twarkowskio ir Herbut duetas vaizdo mediją naudojo sąmoningiau ir įdomiau nei „Lokyje“ (projekcijų autorius Jakubas Lechas).

„Lokį“ sunku žiūrėti ne dėl stilių ir strategijų mišinio, pastaraisiais metais užkariavusio lenkų scenas. Spektaklyje yra „keistų“, panašių į Krzysztofo Garbaczewskio kameros judesių ir robotiškų „gadžetų“, aktorių „repeticijų“ arba „inscenizacijų“ „režisavimo“ kaip Krystiano Lupos ar Michało Borczucho spektakliuose. Twarkowskis pateikia lietuvių žiūrovams atrakcijų kokteilį, teatro šou à la „šviesa ir garsas“, kurio fone – skandalinga istorija. Strategijos, siejamos su „laboratorija“, „eksperimentu“ ar „ieškojimais“, čia tampa naujo populiaraus teatro įrankiais. Pasinaudojant dviem labiausiai nutrintomis ir, kaip paprastai, supriešinamomis teatrologų kalkėmis, tai „postradraminis vidurio teatras“. Net jei tai nesuteikia meninio pasitenkinimo, šis coincidentia oppositorumintriguoja kaip kultūros reiškinys.

Įvaizdis dar ne viskas // Kristina Steiblytė, lteatras.lt, 2018 m.

Įvaizdis dar ne viskas

Kristina Steiblytė, lmenas.lt, 2018 m.

Šiaurės ir Rytų Europa, žiūrint iš žemyno centro, visada atrodė atsilikusi, barbariška. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojai XVI–XVIII a. šiauriečius laikė tinkamus karui, bet ne civilizuotai visuomenei. (Kirby, David. „Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais“. Vilnius: ALK Mintis, 2000, p. 326.), Alfredui Jarry’iui „Lenkijoje“ reiškė – niekur, o Prosperui Mérimée Lietuva buvo šalis, kur gyvena pusiau žmogus, pusiau žvėris grafas Šemeta. Necivilizuotas, žvėriškas aistringumas, regis, buvo būdingas neapsišvietusioms masėms ir visiems net ir prasilavinusiems šiauriečiams.

Tai ne tik suformavo iki XXI a. atklystančių stereotipų, bet ir bent dalies šiauriečių norą priešintis ir jautrumą jiems. Regis, būtent per tokį atsainumo ir jautrumo, civilizacijos ir barbarybės, žmogiškumo ir žvėriškumo susidūrimo motyvą lenkų, prancūzų ir lietuvių kūrėjų komanda ir atsirinko tris istorijas, tapusias spektaklio „Lokis“ pagrindu (dramaturgė Anka Herbut, dramaturgės asistentė Teklė Kavtaradzė). Lietuvos Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje rugsėjo viduryje pradėjo vaidentis P. Mérimée „Lokis“, lietuvis fotografas Vitas Luckus ir filmo „Koletė“ kūrybinė grupė, veikianti kaip Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant tragedijos Vilniuje fonas.

Šias tris istorijas jungia ir netikėta nekaltojo mirtis bei romantinio veikėjo portretą ganėtinai tiksliai atitinkantis žudikas. Julką nugalabijęs Šemeta – išvaizdus, apsiskaitęs, su savo laukinėmis aistromis kovojantis kilmingasis; Bronių Krakauską nudūręs Luckus buvo ekscentriškas menininkas, išsiskyręs unikaliu kūrybos supratimu; M. Trintignant sumušęs B. Cantat – idealistas rokeris, kovojantis su radikaliais dešiniaisiais, kapitalistais ir jautriais dainų tekstais kalbantis apie egzistenciją. Nors visi trys vyrai turi bendrumų, o jų istorijos – bendrų taškų, vis dėlto, net pamačius spektaklį, taip ir nelieka iki galo aišku, kodėl atsirinkti būtent jie. Ir kodėl, atsirinkus tris istorijas, „Lokyje“ vis dėlto pasakojamos tik dvi – Šemetos ir B. Cantat, V. Luckui virstant labiau jungiamąja medžiaga, arba, naudojantis metafora artimesne jo kūrybos sričiai, – ryškalais, ištraukiančiais į paviršių tai, kas užfiksuota, bet be jo galbūt ir liktų nepastebėta.

Spektaklis prasideda aktorių atėjimu. Neužgesus šviesoms salėje pasirodo Vainius Sodeika ir Nelė Savičenko. Jiedu, tiesiai priešais žiūrovus atsirėmę į rampą, pradeda spektaklio pristatymą kaip režisierius Łukaszas Twarkowskis ir kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Pakviečia visus spektaklio kūrėjus-aktorius ir papasakoja, kaip ir apie ką kūrė spektaklį. Pirmoji scena – pirmoji užuomina. Aktoriai nevaidina, nemėgina imituoti atstovaujamų kūrybinės komandos narių – jie tiesiog prisistato, kad yra kažkas kitas. Jie savo kūną suteikia kitam vardui. Aktoriai čia yra avatarai – įvaizdžiai, ikonos, kurių turinys gali nuolat kisti.

Įvaizdis apskritai yra vienas svarbiausių raktažodžių „Lokyje“. Tuo nepatikėjusius pirmoje scenoje spektaklio metu įtikėti ragins ekranas (o jų čia ne vienas). Jame nuolat rodysis spektaklio veikėjai, jis bus savotiškos daktaro Freoberio (Gytis Ivanauskas) interviu lubos, o vėliau – ir šviesos siena. Bet svarbiausia, kad jame viso spektaklio metu rodysis „Canon“ reklamos su Andre Agassi’iu šūkis „Image is everything“. Įvaizdis (nors šiame spektaklyje ir vaizdas apskritai – juk režisierius yra vaizdo menininkas) čia, regis, iš tikrųjų yra viskas, pati „Lokio“ esmė. B. Cantat, V. Luckus ir Šemeta, vaidinami Dariaus Gumausko, V. Sodeikos ir Ryčio Saladžiaus, mums rodosi ir gyvai, ir ekrane, patenka į košmarus, pasąmonės džiungles sapnuodami (arba virsdami mūsų košmarišku sapnu), transformuojasi į ką nors kita ir vėl grįžta prie pagrindinių trijų istorijų veikėjų. Jie visada tokie patys, nekeičiantys nei kostiumo, nei iš esmės savo buvimo scenoje būdo, bet vis kiti. Tai jiems padaryti padeda teatro darbuotojai, aplink juos keičiantys scenografiją, vežiojantys juos scenografo Fabieno Lédé kurtame viešbučio kambaryje, koridoriuje ar įstumdami į savotiškas džiungles – didelę konstrukciją, apstatytą gėlėmis, užstodami išėjimą. Tačiau net ir turėdami pagalbos nuolatiniams persikūnijimams, vieno vis dėlto neatlieka. Šie aktoriai netampa savimi – juk savo vaizdą, įvaizdį yra paskolinę. Net ir antrame spektaklio veiksme, kur užsirūkę apie kartais aplankančias tamsiausias mintis, regis, nuoširdžiai pasikalba V. Sodeika su D. Gumausku, jie yra paskolinę save P. Mérimée „Lokio“ profesoriaus Wittembacho ir grafo Šemetos mintims.

Toks nuolat kintantis įvaizdinimas, įkūnijimas perteikiamas kiekvieno spektaklio aktoriaus. Sauliaus Bareikio policininkas, prižiūrintis kaip M. Trintignant ir B. Cantat paskutinį vakarą (atkuria Airida Gintautaitė ir D. Gumauskas), virsta savotišku Konstantino Stanislavskio įsikūnijimu, vis kartojančiu „netikiu“ ir nesėkmingai bandančiu rasti tikrąją tiesą, kad ir suvaidintą scenoje. Dovilės Šilkaitytės Šemetos motina, spektaklio apraše įvardijama ir kaip Dolly, yra ne tik klaidžiojanti scenoje beprotė, pasakojanti savo istoriją ne vietoje ir ne laiku (be to, kad švenčiant „Koletės“ filmavimo pabaigą ne visai dera tokios istorijos, jai dar ir ne vieta būti XXI a. pradžios Vilniuje). D. Šilkaitytė „Lokyje“ taip pat yra ir skausmo, kančios ir baimės klonas, nuolat ir visur slankiojantis šešėlis, apsėdimas šį kartą bloga žadantis N. Savičenko Nadine Trintignant. A. Gintautaitės M. Trintignant, spektaklio metu vis kitaip artėjanti prie mirties, yra ne tik aktorė, pavargusi nuo filmavimo, vakarėlio, kivirčų su mylimuoju. Ji ir lėlė, naudota nusikaltimui atkurti po B. Cantat sulaikymo spektaklio veikėju tapusiame viešbučio „Domina Plaza“ 35 numeryje. Taip pat aktorė tampa ir „Noir Désir“ dainą „Les écorchés“ dainuojančio B. Cantat siluetu, įkūnijančiu vidinį dainininko žvėrį, pasirodydavusį koncertų metu. O gal ir paskutinę jų kartu praleistą naktį.

Visi šie persikūnijimai įmanomi ne tik dėl aktorių meistriškumo, kolektyviškumo, bet ir dėl scenografija, vaizdo projekcijomis (Jakubas Lechas), šviesomis (Eugenijus Sabaliauskas) ir muzika (Bogumiłas Misala) kuriamos atmosferos. „Lokyje“ jų atsikartojančių ir stipriai paveikių yra bent kelios: mistiška, sapniška, susitinkant visiems trims pagrindiniams veikėjams, prietemoje šokant šviesoms ar atsidūrus žudikiškame sapne; vakarėlio – visiems kartu linksminantis, šokant, tampant bendrininkais, stebėtojais ir dalyviais būsimų ir buvusių nusikaltimų; intymumo, artumo ne tik bandant atkurti paskutinę M. Trintignant ir B. Cantat naktį, bet ir rodant aktorės santykius su jos artimaisiais, filmavimo aikštelėje. Atmosfera, vaizdas ir įvaizdis čia be jokio vargo nugali tekstą (lygiai taip pat, kaip ir 2015 m. Ł. Twarkowskio darbe „Juoda saulė“, 2017 m., pradžioje parodytame LNDT), o kinas ir performansas meta nelengvą iššūkį teatrui.

Paskutinė spektaklio scena, kurioje baltos šviesos fone judantis juodas A. Gintautaitės siluetas primena tikrą B. Cantat pasirodymą su grupe, yra ne tik paskutinis spektaklio įsikūnijimas. Šis įsikūnijimas yra šauksmas apie troškulį, kurio numalšinti negali manipuliacijos įsikūnijimais, vakarėliai ar banalus šiuolaikinio Šemetos flirtas su ganėtinai abejinga Julka (Elžbieta Latėnaitė). Apie troškulį, kuris verčia tapti žvėrimi, žudyti, geisti jaunos merginos kraujo. Nes įvaizdis dar ne viskas. Troškulys yra viskas. Šaltame, banaliame, netikrame pasaulyje, kur klonuojama viskas ir visur, kur nebėra savasties ir tikro buvimo kartu – čia gyvenantieji spektaklio veikėjai trokšta pajusti tobulą jausmą, išgyventi tai, kas medijuotoje ir chemiškai patobulintoje realybėje neįmanoma. Taip dar kartą, ir dabar jau kur kas stipriau, įsipainiojama į romantizmo spąstus. Tad, suteikęs galimybę atsitraukti nuo to, ką laikome teatru, „Lokis“ vis dėlto liepė pasilikti ten, kur dominuoja romantinė pasaulėžiūra. Taip ir vėl palikdamas mus būti tais keistais barbarais, kurie geba imituoti formas, tapti vaizdiniais, įvaizdžiais – avatarais, bet nesugeba prisiartinti prie turinio.

Prawda, prawda i po prawdzie // Anna R. Burzyńska, „Didaskalia“, 2018

Prawda, prawda i po prawdzie 

Anna R. Burzyńska, „Didaskalia“, 2018

 

PDF

 

(Iš)gyvenimas betono džiunglėse // Kamilė Pirštelytė, „Kultūros barai“, 2018 m. Nr.1

(Iš)gyvenimas betono džiunglėse

Kamilė Pirštelytė, „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 1

 

Žemų dažnių, ritminga, įtampą kelianti elektroninė muzika maišosi su ausį rėžiančiais ir tarpusavyje besipjaunančiais garsais. Raudona neonine spalva, tarsi filmuojant videokamera naktiniu režimu, išryškinamos aktorių akys. Didžiajame scenos ekrane keičiasi psichodeliniai, vietomis šleikštulį keliantys vaizdai. Mirksinčios „festivalinės“ šviesos tarsi per ritualines apeigas apšviečia transo apimtas šokančias figūras, klyksmai ir šauksmai susilieja su pasakotojų balsais... Jeigu Bertoltas Brechtas ir Antoninas Artaud būtų gimę mūsų laikais ir statytų bendrą spektaklį, rezultatas, ko gero, būtų panašus į lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio „Lokį“, mat žiaurumo teatro idėjos jame profesionaliai supinamos su epiniu teatru, skatinančiu kritiškai mąstyti. Visa tai vyksta Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje.

Pasitelkus neįprastą raišką, griaunančią ketvirtąją sieną, pristatomos trijų žmogžudžių, gyvenusių ne asocialioje, o elitinėje aplinkoje, istorijos (dvi iš jų - realios). Trys garsūs, visuomenės pripažinti vyrai - fikcinis grafas Šemeta, nusižudęs Vitas Luckus ir bausmę atlikęs Bertrand'as Cantat. Visi trys turėjo gana gerą reputaciją, išsilavinimą, patyrė meilę, tačiau, aptemus protui, įvykdė kraupius nusikaltimus. Spektaklio kūrėjai nagrinėja šios psichozės šaknis - kodėl visų gerbiami, respektabilūs žmonės, kurie, atrodo, turėtų paisyti moralės normų, pakelia ranką prieš svetimą gyvybę? Atsakymas slypi visai čia pat, Prospero Mérimée to paties pavadinimo novelėje - mums visiems, kaip ir kitiems gyvūnams, būdingas žudymo instinktas, be kurio gamtoje neišgyvensi. Nors prabėgo daugybė metų nuo laukinių laikų, miškus pakeitė betoniniai miestai, medžioklės plotus - prekybos centrų vitrinos, tačiau instinktai, valdomi kolektyvinės pasąmonės, niekur nedingo. Svarbiausias skirtumas, kurį paskutinėmis spektaklio minutėmis atskleidžia Vito Luckaus (Vainius Sodeika) ir Bertrand'o Cantat (Darius Gumauskas) dialogas, yra tas, kad vieni sugeba neperžengti ribos tarp minties ir veiksmo, kiti, kad ir kokie padorūs atrodytų, savo instinktų nesuvaldo. Šio klampaus, daugialypio, simbolinių prasmių prisodrinto siužeto varomąja jėga tampa ribinės afekto būsenos apimta asmenybė.

Tradicinio vieningo naratyvo, nuosekliai besiskleidžiančio viena linija, „Lokio“ pastatyme nėra. Viskas fragmentiška, netikėta, šiurpu, nelengva susigaudyti, kur čia sapnas, o kur realybė. Šį įspūdį sustiprina viena iš esminių spektaklio raiškos priemonių - kinematografinė estetika. Naudojamos kino kameros, veikėjams virš galvų kabo ekranas, kuriame transliuojama tai, ką čia pat, scenoje, iš skirtingų kampų filmuoja patys aktoriai. Gyvai įrašomas vaizdas derinamas su ankstesne videomedžiaga. Nors kine fabula įrašoma ir realybėje nebekartojama, „Lokio“ scenoje teatras neišnyksta - viskas virsta neįprastu meniniu reginiu. Istorija kuriama „čia ir dabar“, montuojama tiesiai žiūrovams prieš akis, tarsi režisierius perjunginėtų mizanscenas nematomu pulteliu. Lėtai prasidedantis veiksmas įsibėgėja, tampa dinamiškas - štai aktoriai vaikštinėja ant scenos, bet štai jie išnyksta, pasislepia už dekoracijų ir atsiranda virš scenos kabančiame ekrane. Riba, skirianti sceną nuo ekrano ir mintį nuo veiksmo, vos juntama, nes perėjimai iš praeities į dabartį, iš vidinės erdvės į išorinę, iš filmuoto siužeto į realybę labai sklandūs, organiški.

Fabula sulipdyta iš atskirų, menkai tarpusavyje susijusių mizanscenų, kurios keičia viena kitą nepastebimai, todėl tenka susikaupti, kad nepamestume siūlo galo. Garsus prancūzų muzikantas Bertrand'as Cantat, Vilniuje nužudęs savo mylimąją Marie Trintignant (Airida Gintautaitė), paleistas iš kalėjimo gydytojui (o gal žurnalistui) Froeberiui (Gytis Ivanauskas) pasakoja apie savo emocinę būseną. Kiek vėliau pasigirsta gana fragmentiškas Vito Luckaus monologas. Įdomiai interpretuojama žemaičių grafo Šemetos (Rytis Saladžius) istorija, magiškojo realizmo stiliumi aprašyta prieš gerus pusantro šimto metų. Grafas - pusiau žmogus, pusiau lokys - vestuvių naktį perkanda gerklę savo mylimajai. Žvėriškumo personifikacija perkeliama į šiuolaikinę visuomenę - Šemeta klube priekabiauja prie Julkos (Elžbieta Latėnaitė), o parsivedęs namo ją žiauriai nužudo. Tarsi pagal kriminalinės film noir klasikos scenarijų užsimenama, kas nutiks pabaigoje. Žiūrovai nuolatos klaidinami, laidant užuominas, painiojant rodomus veiksmus, šalutinius veikėjus su pagrindiniais... Toji painiava vargina, tačiau neleidžia įtampai išsisklaidyti iki pat spektaklio pabaigos. Priartėjus prie kulminacijos, realybė, paslėpta už psichozės valdomo veiksmo, šiek tiek primenančio The Prodigy klipą „Kvėpuoti“, atskleidžiama, ir pamatome visą dėlionės piešinį.

Filmuojamos pokalbių, vykstančių tuo pat metu, tačiau skirtingose vietose, akimirkos asociatyvia estetine kalba nejučiomis nuo kino kadrų atveda prie teatro istorijos ištakų. Pats veiksmas kiek primena viduramžius su jiems būdingomis simultaninėmis scenomis, tiesa, „Lokio“ simultaniškumas interpretuotas šiuolaikiškai, pasitelkiant videoprojekcijas, montažą, scenografijos konstrukcijų vidaus ir išorės žaismą. Žiūrovus įtraukia ne tik kitoniškai pateikiamas veiksmas, intriguojanti estetinė forma, bet ir sumanus manipuliavimas publikos psichika. Tarsi kraupioje „Mėlynbarzdžio“ pasakoje, kai įgimtas smalsumas verčia, nugalėjus baimę, pažvelgti pro rakto skylutę, „Lokio“ siužetą stebime beveik per prievartą, nemaloniai įsitempę, tačiau vis tiek norime pamatyti, kas bus toliau.

Veiksmų, daugiausia nufilmuotų, simultaniškumas turi ir išvirkščią pusę. Literatūra, kinas visada leidžia padaryti pauzę - sudėtingą pastraipą galime perskaityti kelis sykius, juostą atsukti atgal, kad pamatytume, ką praleidome arba ko nesupratome. Teatras daryti pauzių neleidžia. Tad, kai spektaklio fabula tokia daugiasluoksnė, artima psichologiniam trileriui, su daugybe vizualinių kontekstų, koduotų prasmių, žiūrovams tenka rinktis vieną iš dviejų - arba pirkti dar vieną bilietą, arba nekreipti dėmesio, kad daug ko nespėjo perprasti, nesuvokė kūrinio visumos. Antra vertus, nors postmodernaus teatro eksperimentai, derinant skirtingas meno sritis, yra išties įdomūs ir sveikintini, tačiau, kai scenoje lieka vis mažiau vietos teatriniam veiksmui, šiuo atveju jį išstumia kinas, apima nerimas, kad nyksta teatro tapatybės bruožai. Videomenas, naudojamas teatre, reginį padaro įdomesnį, padeda režisieriams aiškiau išreikšti mintį, išryškina vaidybos niuansus, kurių žiūrovai dažniausiai neįžvelgia bent jau iš atokesnių salės vietų. Tačiau videoprojekcijų, simbolinių išraiškos priemonių gausa atitraukia dėmesį nuo veiksmo, vykstančio scenoje (o juk „Lokio“ spektaklyje vienu metu brėžiamos kelios siužetinės linijos, praeitį siejančios su dabartimi, vizualinius simbolius su kontekstiniais užrašais). Apžvelgti viską, suvokti vaizdų, plieskiančių iš keleto ekranų, sąsajas su žodžiais beveik neįmanoma, nes mizanscenos, sklidinos simbolių ir poteksčių, dialogai, pramaišiui su šokio motyvais, keičiasi kaip kaleidoskope. Nespėdamas sekti veiksmo, jautiesi kiek sutrikęs, tad vizualinė įtampa šiuo atžvilgiu turi ir neigiamą pusę.

Vis dėlto privalumų esama daugiau. Lengvai hipnotizuoja natūrali, išraiškinga vaidyba, daro įspūdį vaizdinių metaforų sąveika su scenografija, šviesomis, muzika. Scenografas Fabienas Lédé ant scenos pastatė konstrukciją, imituojančią buto erdvę, klubo koridorių, stogą, repeticijų salę. Pamatinės idėjos susijusios su šiuolaikinio žmogaus, pasinėrusio į muzikos klubų kultūrą (juk visos žmogžudystės įvyko per vakarėlius arba po jų), savijauta. Šviečiant neoninėms raudonoms šviesoms, primenančioms nuotraukų ryškinimo kambarį, išnyra paklaikusios akys su išsiplėtusiais vyzdžiais, žvelgiančios taip įtemptai, tarsi kažką medžiotų tamsoje. Psichiatro Froeberio minimi religiniai ritualai, psichologinės būsenos irgi susiejamos su muzikos klubų kultūra. Pirmykščius religinius būgnus keičia žemi muzikiniai industrinio techno dažniai. Šokant išliejamos ne tik susikaupusios nuoskaudos, bet ir slaptos, niūrios mintys psichologinio apsivalymo tikslais. Vis dėlto emocinis nuovargis, sunkus prisitaikymas prie sociumo, alkoholinis ar narkotinis svaigulys, šiuolaikinių ritualinių šokių sukeliama transo būsena gramzdina į nevaldomų instinktų pelkę. Vizualinės metaforos - didžiulis liūto totemas, važinėjantys gėlių vazonai, raudonos neoninės spalvos lankas, - psichologinės gydytojo įžvalgos, užuominos į Carlą Gustavą Jungą tarsi pabrėžia, kad istorija sukasi ratu, įvykiai kartojasi, skiriasi tik veikėjai ir aplinkybės. O to nuolatos besikartojančio ciklo esminė priežastis - mistinė akimirka, kai išnyksta riba tarp minties ir veiksmo.

Anokia čia paslaptis, kad postmoderniam teatrui būdinga sintetinti meną. Tačiau eksperimentų, atakuojančių viskuo persisotinusio šiuolaikinio žmogaus sąmonę naujomis, neįprastomis teatrinėmis formomis, pasitelkiant praeities citatas, Lietuvoje vis dar mažoka. „Lokio“ kūrybinė komanda, mano nuomone, nesiekė sukelti katarsio, ji kvietė kritiškai apmąstyti, kokie esame ir kaip sunku išlaikyti sveiką nuovoką, gyvenant betoninėse miesto džiunglėse. Spektaklis remiasi ne tik skirtingų meno sričių sinteze, bet ir praėjusio amžiaus avangardinėmis teorijomis. Žiaurumo teatro idėja, kad teatras - ne pramoga, jis turi supurtyti žiūrovus psichologiškai, griaudamas jų įsitikinimus, spektaklyje pasireiškia kaip tirštas groteskas, savotiška anarchija, nejučiomis susipinanti su epinio teatro idėjomis, skatinančiomis, kad žiūrovai aktyviai dalyvautų veiksme, įtemptai, kritiškai mąstydami. Socialinio determinizmo idėja čia mistifikuojama, o kartu demaskuojama. Perfrazuojant Antonino Artaud žodžius, galima sakyti, kad po „Lokio“ jautiesi, tarsi apsilankęs pas stomatologą - išsekęs tiek fiziškai, tiek emociškai, tačiau įkyriai persekioja kone mazochistinė mintis, idée fixe, kad reikėtų sugrįžti ir pasižiūrėti spektaklį dar kartą. Gal pamatysi tai, ko pirmu įspūdžiu nespėjai aprėpti.

Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas // Dalius Jonkus, „Šiaurės Atėnai“, 2017-11-17

Apie žvėrį žmoguje ir išnykstančias medijas

Dalius Jonkus, „Šiaurės Atėnai“, 2017-11-17

Menas ir filosofija nuo seno žengė koja kojon. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad menininkai nepasitikėdami savo intuicija siekia pasiremti filosofinėmis teorijomis nelabai jas išmanydami. Tada savo eksperimentavimus jie bando pagrįsti svariomis filosofinėmis tezėmis. Dabar madinga operuoti tokiomis klišėmis kaip antai: „po šiuolaikybės“, „po subjekto“, „po žmogaus“, „po tiesos“. Filosofinių tezių naudojimas savajai veiklai legitimuoti ne visada pasiteisina dėl filosofinio išprusimo stokos ir dėl to, kad filosofija suprantama paviršutiniškai kaip skambių frazių rinkinys. Šios filosofinės tezės keliaudamos iš vieno populiaraus teksto į kitą subanalėja ir tampa klišėmis, kurios gali būti pasitelkiamos tarsi intelektualinė priedanga ar reklaminis šūkis. Pavyzdžiui, tarptautinis teatro festivalis Lietuvoje kviečia žiūrovus tokiu šūkiu: „Išjunk nuostatas.“ Šis šūkis skamba gana keistai, nes sąmoninga žmonių veikla visada susijusi su vienokiomis ar kitokiomis nuostatomis. Tad festivalis tarsi kviečia išjungti sąmonę. Matyt, jo organizatoriai turėjo omenyje nuostatų pakeitimą ar išankstinių nuostatų atsisakymą, tačiau norėjo vienaip, o išėjo kitaip.

Panašiai atsitiko ir su režisieriaus Łukaszo Twarkowskio Nacionaliniame dramos teatre pastatytu spektakliu „Lokis“. Jis prismaigstytas filosofinių razinų ir deklaruoja tiesas, kurios nėra patvirtinamos ar realizuojamos paties spektaklio raiškoje. Spektaklyje deklaruojamos intencijos lieka deklaracijomis, nes spektaklio fenomenali raiška pateikia žiūrovui daugiau, nei patys kūrėjai sugebėjo išdėstyti iš populiarios filosofijos pasiskolintomis tezėmis. Daugelis spektaklio recenzentų užkibo ant šio „pseudofilosofinio“ kabliuko ir džiaugėsi radę „postmodernistinę“ filosofiją ir patvirtinimą, kad vaizdai valdo viską ir tikrovės nebėra, o mes gyvenam pasaulyje be tiesos, kuriame galimos tik interpretacijos. Tačiau pažiūrėjus kritiškesniu žvilgsniu galima pastebėti, kad šios deklaracijos ir tai, kas įvyksta spektaklio metu, yra du skirtingi dalykai. Spektaklyje išsakomos deklaracijos sudaro paviršinį šio estetinio įvykio sluoksnį. Giluminis atsiveria tik reflektuojančiam žvilgsniui, kuris nepasiduoda pseudofilosofinių paaiškinimų pagundai. Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ar tikrai medijos yra vien manipuliacijos instrumentai. Ar tikrai ekranų gausa nebeleidžia pamatyti tiesos? Kuo skiriasi estetinė meninės raiškos tiesa nuo paprasto kriminalinio fakto konstatavimo?

Eidamas į spektaklį jau žinojau, kad jis netradicinis ir jame intensyviai naudojamos vizualinių medijų priemonės. Tačiau to žinoti nepakako ir savo išankstinius lūkesčius dėl vaidinimo teko koreguoti paties spektaklio metu. Žiūrėti spektaklį nebuvo lengva, nes jis pateikia kelias vieną su kita supintas istorijas. „Menininkų komanda“, kaip dabar yra madinga, atlieka tyrimą ir bando išsiaiškinti, kas gi iš tikrųjų įvyko trijose skirtingose tragiškose istorijose. Tai sena istorija apie žmogų, pavirtusį į Lokį (grafas Šemeta), apie lietuvių fotografą Vitą Luckų ir prancūzų dainininką Bertrandʼą Cantat. Daugiausia dėmesio skiriama pastarajai istorijai, kaip įžymus dainininkas tapo savo mylimos moters žudiku Vilniuje. Mane spektaklis sudomino ne kriminalinių aplinkybių tyrinėjimu, bet naudojamų techninių priemonių gausa.

Atrodytų, kad spektaklyje naudojamos medijos dėl savo gausos turėtų tapti spektaklio ašimi ir užgožti pačią pasakojamą istoriją. Tačiau taip neatsitinka. Keistu būdu gausiai naudojami ekranai, nors ir suteikia papildomų dimensijų spektaklio vyksmui, patys tampa nematomi. Ekranai sukuria intensyvesnio dalyvavimo įspūdį, nes pateikia reginį iš skirtingų perspektyvų ir atveria net tas erdves, kurios žiūrovui paprastai lieka nematomos. Toks daugiaplanis regėjimas žiūrovui kelia naujų reikalavimų, nes šis turi tarsi išmokti naujai matyti. Reikia sugebėti matyti kelis veiksmus vienu metu ir pačiam pasirinkti, kuris yra pirmaplanis, o kuris antraplanis. Reikia išugdyti ir periferinį regėjimą. Apie specifinius optikos transformavimus ironiškai kalba ir patys veikėjai „menininkai“ spektaklio įžanginėje dalyje. Žiūrovas neturi tikėtis aiškiai artikuliuotos istorijos, nes ji suskyla į daugybę mozaikiškų dalių, kurios susisieja viena su kita, bet jų sąsajos didele dalimi priklausys ir nuo žiūrovo intencijų. Ko jis nori? Ko tikisi? Kas jį domina labiau?

Spektaklyje intensyviai naudojamos įvairios techninės priemonės – ekranai, filmavimo kameros, apšvietimas ir garsas. Nemanau, kad techninės priemonės gali nulemti spektaklio sėkmę, nebent siekiama paviršinio efekto sudirginti žiūrovus, tačiau režisieriaus pasirinktos priemonės pasiteisino. Spektaklis nebuvo nuobodus, bet ir netapo techninių priemonių įkaitu. Kita vertus, aktyvus techninių priemonių naudojimas išryškina vieną svarbų aspektą. Kuo daugiau jų naudojama, tuo mažiau jos matomos. Ši paradoksali išvada susiformavo bežiūrint spektaklį, kai ekranų gausa man nebetrukdė sekti vaidinimo, bet jį pateikė kiek neįprastu būdu. Turiu omenyje, kad žiūrovas spektaklio metu turi pakeisti savo stebėjimo būdą. Ekranai pradžioje trikdo, nes nelabai supranti, į kurį iš jų žiūrėti. Galima žiūrėti ir į vaidinimą scenoje, ir į tai, kaip jis ekranuose perteikiamas nešiojamosiomis kameromis. Kartais matomas vaizdas scenoje ir ekraninis vaizdas papildo vienas kitą, o kartais ekrane matosi daugiau, nei matytum scenos vaizde. Ekrane matomas vaizdas yra kelių kamerų vaizdų junginys ir juos dar papildo įterpiami vaizdai, kurie suteikia papildomą prasmę matomam įvykiui. Ši įvairovė šiek tiek trikdo, bet tik tam tikrą laiką. Akis prisitaiko ir išmoksta orientuotis daugiasluoksniame vaizdų margumyne. Žiūrovas verčiamas aktyviai interpretuoti veiksmą ir atsirinkti, kas svarbiausia. Aišku, svarbiausią vaidmenį vaidina režisierius ir vaizdo ekrane montuotojas. Stebėjausi, kaip kelių kamerų vaizdai sumaniai montuojami kartu su papildomais įrašais į vieną bendrą vaizdą, kuris papildo, pratęsia, o kartais ir pavaduoja scenos vaizdą. Spektaklyje nevengiama šiomis techninėmis priemonėmis pažaisti ir parodyti galimas manipuliacijas. Kaip keičiasi vaizdo prasmė pakeičiant jo foną, kaip keičiasi vaizdo prasmė, kai jis padidinamas arba sumažinamas. Viename epizode, kai visiškoje tamsoje vaidinamos scenos vaizdas staiga ėmė didėti, negalėjau suprasti, tai gyvas vaizdas ar ekranas. Iliuzija buvo sukurta dirbtinai, nes konteineris, kuriame vyko scena, buvo stumiamas artyn žiūrovų iš scenos gilumos. Kadangi tamsoje to nesimatė, tai atrodė, kad vaizdas didinamas tarsi ekrane pritraukiant jį pasitelkus kamerą. Taigi spektaklis demonstruoja paveikią vaizdų galią. Kyla klausimas, ar ir jis pats negali būti gryna manipuliacija. Pagalvojau, kad gerai sukomponavus vaizdus būtų galima dalies vaidinimo visai nevaidinti, o tik demonstruoti iš anksto padarytus įrašus. Spektaklis priartėja prie kino vaizdo ir tam įsivyrauti sutrukdo tik tai, kad vaizdai filmuojami ir transliuojami tiesiogiai atliepiant scenoje vykstantį veiksmą. Tačiau galima įsivaizduoti ir tokią situaciją, kai vietoj vaidinimo scenoje žiūrovui bus dalinai rodomas įrašas.

Bet grįžkime prie klausimo apie tiesą. Ar tikrai ekranų gausa turėtų versti manyti, kad tiesa nesvarbi, kad ją panaikina įvairios manipuliacijos? Spektaklis demonstruoja ką kita. Ekranai suteikia galimybę dar atidžiau stebėti pavykusią ar nepavykusią vaidybą. Jie reikalauja naujų sugebėjimų tiek iš aktorių, tiek iš žiūrovų. Estetinė spektaklio tiesa nėra mimetinis tikrovės atkartojimas. Todėl man, kaip žiūrovui, svarbiau ne teisingas kriminalinio nusikaltimo įvertinimas, bet meninė žmogaus, virstančio žvėrimi, tragedija. Galų gale šis spektaklis man įtaigiai priminė, kad kiekviename žmoguje glūdi žvėris.

 

Kaip forma tampa turiniu // Andrius Jevsejevas, IQ, 2017-11-09

Kaip forma tampa turiniu

Andrius Jevsejevas, IQ, 2017-11-09

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio „Lokis“ premjera dar kartą leido įsitikinti, jog šiandienis LNDT repertuaro atžvilgiu yra neabejotinai stipriausia, šviežioms idėjoms atviriausia scenos menų įstaiga mūsų šalyje ir vienas dinamiškiausių nacionalinių teatrų Vidurio Europoje.

Po gausios tarptautinės lenkų, lietuvių ir prancūzų menininkų kompanijos sukurto „Lokio“ tai rašau visiškai nesibaimindamas apsijuokti. Tik patikslinu: režisieriaus Łukaszo Twarkowskio, kompozitoriaus Bogumiło Misalos, scenografo Fabieno Lédé, vaizdo projekcijų autoriaus Jakubo Lecho, dramaturgės Ankos Herbut, lietuvių aktorių komandos ir kitų bendraautorių spektaklis pagal Prospero Mérimée fantastinį siaubo apsakymą „Lokys“, lietuvių fotografo Vito Luckaus gyvenimą bei kūrybą ir jos filosofiją, taip pat prieš daugiau nei dešimtmetį Vilniuje įvykusią dramatišką prancūzų muzikanto Bertrand’o Cantat bei aktorės Marie Trintignant istoriją pats savaime koks nors grandiozinis meninis stebuklas gal ir nėra. Tačiau į uždarą, konservatyvią mūsų teatro tikrovę jis atnešė bent tris, mano supratimu, reikšmingus dalykus.

Pirma, LNDT „Lokis“ raiškiai kaip turbūt joks kitas mūsų teatrų repertuaruose figūruojantis vaidinimas parodė, kokia paveiki ir vitališka gali būti postdraminė raiška, kai rašytinis tekstas patraukiamas į antrą planą ir tampa nebe pirmine (neretai ir bene vienintele) sceninio pasakojimo plėtojimo priemone, o lygiaverčiu kitoms teatrinės komunikacijos priemonėms režisūrinės bei dramaturginės raiškos elementu. Antra, spektaklio autoriams ir atlikėjams pavyko pasiekti tokią darbo scenoje su audiovizualine medžiaga švarą ir organiką, kokios mūsų teatre bent jau aš dar nebuvau patyręs.

Ir trečia, stebėdamas „Lokį“ tikriausiai pirmąsyk nuo Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“ pastatymo 1998-aisiais iš mūsų teatro scenos pajutau tokį vaiskų ir intensyvų šiandienos, šiuolaikybės gūsį. „Lokis“, kaip ir personažai, kurių gyvuliškai žmogiškomis istorijomis spektaklyje manipuliuojama, man pasirodė dvilypis: formos atžvilgiu be galo turiningas, o turinio – gan formalus. Ir iš tiesų, „Lokio“ kūrėjų domės centre – ne P. Mérimée kūrinyje aprašyta XIX a. antroji pusė, ne V. Luckaus aštuntasis ar devintasis dešimtmetis ir net ne 2003-iųjų prancūziška tragedija Vilniaus viešbutyje „Domina plaza“. Ł. Twarkowskį su komanda įkvėpusi literatūrinė bei dokumentinė medžiaga čia veikia ne kaip pretekstas ieškoti istorinės, literatūrinės ar teatrinės tiesos, o veikiau kaip kontekstas, kuriame skleidžiasi esminiai spektaklio leitmotyvai: meilė ir neapykanta, geismas ir prievarta, žmogiškumas ir žvėriškumas, nusikaltimas ir bausmė.

Svarstant apie spektaklį dabar, po premjeros praėjus savaitei, kyla įspūdis, jog „Lokyje“ ne taip jau ir svarbu, kuris veikėjas ir iš kurio konteksto veikia vienoje ar kitoje sceninėje situacijoje: ar paslaptingasis P. Mérimée apsakymo grafas Šemeta, vestuvių naktį žvėriškai perkandęs savo nuotakai gerklę ir dingęs lietuviškų girių tankumyne, ar talentingas fotografas V. Luckus, ne mažiau mįslingomis aplinkybėmis nužudęs draugą žurnalistą B. Krakauską ir iššokęs pro langą. LNDT „Lokio“ kūrėjus, regis, kur kas labiau domina tai, kas vyksta čia ir dabar (ir net ne tiek šiandienėje Lietuvoje, kiek labai konkrečią spektaklio, jo temų ir autorių susitikimo akimirką). Ir, žinoma, atmosfera, scenų plėtros ir kaitos dinamika, garsinis, vaizdinis, spalvinis fonas, kuris čia jau net nebe fonas ir ne fasadinė spektaklio pusė, o pati jo esmė, turinį lemianti forma. Kaip kokiame teminiame vakarėlyje klube – ne taip svarbu, kiek pataikei į temą. Esmė – kiek pataikei į vadinamąjį „vaibą“.

Prisipažinsiu, jog į tą „vaibą“ taip ir nepataikiau, bet šiuo atveju turbūt labiau kaltos asmeninės preferencijos ir skonis, o ne „Lokio“ kūrėjų sumanymas ar pasirinkta estetika. Net, sakyčiau, priešingai. Tai, ką nuveikė didžiulė spektaklio bendraautorių ir atlikėjų komanda, turi potencialo patraukti ir pusketvirtos valandos išlaikyti dėmesį net ir tų, kuriems šiuolaikinė elektroninės šokių muzikos scena yra svetima. Dramaturgė ir režisierius per visą spektaklį grakščiai manipuliuoja grožinių P. Mérimée tekstų ir dokumentų apie V. Luckaus, B. Cantat, M. Trintignant gyvenimą bei kūrybą nuotrupomis (nors žiūrint spektaklį atrodo, jog, jo autorių suvokimu, gyvenimas ir yra kūryba, o kūryba – pats gyvenimas), laužo komplikuotas, bet vis dėlto gan racionalias ir linijines šių skirtingų pasakojimų schemas, drąsiai išnaudoja skirtingas postmoderno literatūrai būdingas pasakojimo strategijas. Visa tai daro provokuodami aktorius ne tiek kurti ir atlikti vaidmenis, kiek ieškoti autentiškų, iš pačių aktorių psichofizinio bagažo išplaukiančių sąveikų su pasiūlytomis dramaturginėmis situacijomis, jų buvimą įrėminančios ir tuoj pat išlaisvinančios kameros objektyvu ir, laviruojant tarp skirtingų aktorinės kūrybos režimų, su spektaklio publika.

Manyčiau, beprasmiška mėginti atpasakoti ar kitaip atkurti spektaklio fabulą. Esu tikras, kad toks bandymas potencialiam „Lokio“ žiūrovui veikiau taptų kliūtimi, nei padėtų šį kūrinį suvokti. Šiuo atžvilgiu fragmentiškas, daugiažanris (nuo interviu iki detektyvo, nuo pseudomelodramatiško farso iki siaubo), asociatyvaus koliažo principu sukurtas „Lokis“ man primena to paties LNDT spektaklį „Didis blogis“ tiek dramaturgine struktūra, tiek sceninio pasakojimo konstravimo principais, tiek tam tikrais režisūriniais sprendimais. Tik „Didžio blogio“ sfera yra tamsa ir tyla, o „Lokyje“ karaliauja triukšmas ir akinantys šviesos (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) bei vaizdo efektai. O kiek efektas sukelia afektą, t. y. kiek išprovokuoja emocinę reakciją, kiek jaudina jausmus ar protą, tai jau kitas klausimas, kurį dėl galimų atsakymų subjektyvumo tyčia palieku atvirą.

„Lokis“, kaip ir personažai, kurių gyvuliškai žmogiškomis istorijomis spektaklyje manipuliuojama, man pasirodė dvilypis: formos atžvilgiu be galo turiningas, o turinio – gan formalus. Mano galva, P. Mérimée apsakymas čia tik formaliai priartina spektaklį (jei apskritai tai padaro) prie lietuviško konteksto, V. Luckaus istorija atrodo kaip formalus sprendimas, tik iš dalies pateisinantis filmavimo kameros kaip savotiško naratoriaus pasirinkimą ir t. t.

Juk V. Luckų vaidinantis Vainius Sodeika (o jis šio spektaklio įžangoje vaidina dar ir patį spektaklio režisierių Ł. Twarkowskį) cituodamas fotomenininką ragina sugriauti, sunaikinti taisyklingą kompoziciją, o per visą spektaklį scenoje matome kone tobulai taisyklingas audiovizualines kompozicijas. Jos kiek įkyriu intensyvumu užliūliuoja, daro žiūrovą tingų, nepastabų ir trukdo iki galo atsiskleisti temai. Kad ir kokia ji būtų.

Žvėris // Łukasz Drewniak, Teatralny.pl, 2017-10-02

Žvėris

Łukasz Drewniak, Teatralny.pl, 2017-10-02

Ankos Herbut Lokis, rež. Łukasz Twarkowski, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Atrodo, kad Łukaszas Twarkowskis didelę europinę karjerą pradės, aplenkdamas šalies teatro rinką. Lenkijoje, žinoma, pastatė kelis įdomius spektaklius: Lenkų teatre Vroclave ir „Akropolį“ Nacionaliniame Senajame teatre, tačiau labiausiai jį žinome kaip Krystiano Lupos asistentą. Tikriausiai galima ir taip – ilgos, aštuonerius metus trunkančios profesijos studijos, paklusnumas, sekretoriavimas ir mokymasis iš meistro galiausiai turi baigtis lūžį pranašaujančiu kūriniu. Vilniuje Twarkowskis sulaukė neįtikėtinos sėkmės. 

Spektakliai, kurie gali pakeisti teatro traukinio kryptį, atsiranda kartą per dešimtmetį, dažniausiai pasirodo trise. 1997 metais Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunovas nutiesė tris formalius ir repertuarinius Lietuvos teatro kelius – „Hamletu“, „Maskaradu“ ir „Roberto Zucco“. Twarkowskio  „Lokis“ užbaigia kitą, šiuokart iš Lenkijos importuotą triadą, kurią sudaro jo pirmtakai – Bernhardo-Lupos „Didvyrių aikštė“ ir Słobodzianeko-Ross „Mūsų klasė“. Jau keturis sezonus duodame lietuvių teatrui temas, kuriomis suvedamos sąskaitos su istorija, dalinamės su šios šalies kūrėjais jų dar nenaudotomis arba su nepasitikėjimu traktuotomis sceninėmis konvencijoms. Pasakinėjame, kuriuo keliu eiti. 

Twarkowskis į Vilniaus sceną atėjo su nelinijinio, daugiakrypčio naratyvo įtvirtinimu, multimedijos kultu, hipnotizuojančia, žiūrovą iki galo įtraukiančia atmosfera. Parodė lietuviams neparodytą pasaulį ir rodymo prasmę. Šis spektaklis buvo kaip manifestas – ne laisvės ir bekompromisinės kūrybos, nes Nekrošius ir Koršunovas čia jau seniau nutiesė šiuos pagirtinus takus, bet naujų formų manifestas.

Tai nėra technika, scenografiniai stebuklai, žaidimas kameromis – tai tikrovė, mokanti aktorių kalbėti kitaip. Twarkowskis, Herbut, Sakowiczius, Misala ir kiti komandos nariai parodė lietuviams mediacijų pasaulio fragmentą, materializavo regėjimus ir nuojautas, paskelbė tai, kas nepaskelbta. Nė vienoje spektaklio akimirkoje nejusti baimės, abejonės, kad kas nors nepradės veikti, netaps suprasta žiūrovų, suvaidinta aktorių. Esame visa ko šeimininkai, viską pavyks įgyvendinti, kiekviena scena bus įveikta, pripildyta išskirtinių prasmių. Pamenu „Apvalytųjų“ premjerą – kaip tik grįžau iš Berlyno po Castorfo, Marthalerio, Kresniko spektaklių maratono, nuėjau Vroclave į Warlikowskį ir nepajutau jokio estetinio, pastatyminio skirtumo. Tarytum niekad nebūčiau kirtęs sienos. Europos teatras įsitvirtino Lenkijoje – dar daugiau, teatro Europai primetėme savo taisykles.

Dabar esu Vilniuje, teatro salėje, ir žiūriu naujovišką spektaklį, kokio Vilnius dar nematė, ir, ko gero, progresyvusis lenkų teatras jau kurį laiką nesugebėjo sukurti.

„Lokis“ – spektaklis su užmoju ir beprotiška drąsa. Su naujumu ir pirmapradžiais elementais. Mįsle ir metafizika. Tačiau prasideda auto-teminiu intro. Priešais sceną atsistoja vaikinukas karine striuke ir vyresnė aktorė. Jis kalba angliškai, ji verčia. „Esu Łukaszas Twarkowskis, o čia mano komanda. Dirbome beveik be pinigų, nes teatras viską išleido Koršunovo „Tartiufui“, aktoriai atsisakė vaidinti, scenografas padarė tik dekoracijų maketą, kompozitorius kaip spektaklio muzikos iliustracijų generatorių naudoja  Xbox“. Žinoma, niekas iš toje kalboje minimų dalykų nebus ištesėta. Galbūt tik pastaba apie perkeltą aktoriaus ir žiūrovo žvalgos tašką. Arba tai, kad kaitos procese juos domino taip vadinama fikcija. Ši komiška, draugiška įžanga – tam, kad būtų sumėtyti pėdsakai: kas yra kas spektaklyje; būtent to kūrėjams ir reikėjo. Po to stebime kitą spektaklį. Netrukus pasirodysiantis pasaulis nėra nei malonus, nei prisodrintas publicistikos.

Twarkowskio, Herbut ir kitų avatarai kuria komišką spektaklio uvertiūrą, tačiau iki galo nepaaiškina, kodėl supintos trys temos, trys herojai: grafas Šemeta iš Prospero Mérimée, o tikriausiai ir iš Majewskiego filmo, žmogus, kurį galbūt pradėjo lokys ir kurio nekentė išprotėjusi motina ir kuris vestuvių naktį nužudo mylimąją ir pabėga; iš meilės išprotėjęs vilnietis fotografas Vitas Luckus,  kuris devintojo dešimtmečio viduryje nužudė merginą ir galimai varžovą žurnalistą, o po to pats iššoko iš ketvirtojo aukšto; galiausiai Bertrand‘as Cantat, prancūzų grupės „Noir Désir“ lyderis, aktorės Marie Trintignant meilužis, ją nužudęs Vilniuje skandalingą 2003 metų liepos naktį.

Scenarijaus autorė Anka Herbut šių istorijų nepateikia kaip lygiagrečių ir lygiareikšmių. Svarbiausia – Vilniaus naktis, kai mirė Marie. Iš Mérimée atkeliauja gydytojas, tyrinėjantis moters traumos atvejį: ji atsisako sūnaus, žiūri į jį kaip į laukinį žvėrį. Iš Luckaus, kuris siurrealistiniuose kadruose fotografavo vorus primenančias merginas, pasisemta vaizdinio įkvėpimo: yra tokia jo nuotrauka, kurioje šuo prašieptomis iltimis taikosi įsikibti jam į kaklą, o jis šelmiškai, beveik patirdamas malonumą šypsosi.

Trys herojai susitinka choreografinėje scenoje: tarp tamsos tvykstelėjimų, stroboskopinėje skylėje nuolat keičia pozicijas. Atsiranda dviejų, trijų veikėjų sistemos. Du grumiasi, trečias žiūri. Ir kalbų mišinys – anglų ir lietuvių. Dar televizijos interviu su kažką slepiančiu mokslininku, į sceną įvažiuojantis konteineris su baltu kambariu ir siauru koridoriumi su raudonomis užuolaidomis.

Šioje patalpoje policininkų grupė pradeda Cantat ir Trintignant ginčo rekonstrukciją. Ji grįžo nuvargusi iš filmavimo aikštelės, jis gėrė, jam skaudėjo stuburą. Aktorių valdoma kamera įslenka į patalpos vidų, esame vonioje su Marie, lovoje su Bertrand‘u. Mirga įjungtas televizorius. Girdėti „Tuxedomoon“ In a Manner of Speaking“. Jokios agresijos, pykčio, pretenzijos, atsakymai atsimuša nuo sienų, tik aktorių akyse kančia, jausmų dykynė: policiniai rekonstruktoriai neturi jokių galimybių. Skęstame kliedesiuose, pasikartojimuose, tos akimirkos nebūtyje. Prancūzų porą vaidina Koršunovo aktoriai – Airida Gintautaitė ir Darius Gumauskas. Kamera juos glamonėja, įsiskverbia beveik už akies vokų ir į gerklę, o mes ir toliau nieko nežinom. Gumauskas – gili tamsa, Gintautaitė – ledas ir apmušalai. Iškart po to Twarkowskis rodo ekrane užkulisius – aktorių grupė šoka hipnotizuojantį ritualinį šokį, kitur moteris gimdo kamerą, fotografas Luckus pasakoja apie savo įdėmų stebėjimą.

Spektaklio kūrėjai nugrimsta neaiškumo, virpančios praeities, prisiminimų ir paveikslų gelmėje. Marie motina Nadine režisuoja dukrą ir anūką filmo apie Collette aikštelėje. Keli dubliai, nedideli reikšmių ir emocijų patikslinimai, kraujomaišos, šeiminių manipuliacijų užuominos, ir laikas, kuris šliaužia, nes nenori vėl grįžti į žmogžudystės momentą.

Ir toliau klajojame su kamera scenos labirinte: kambariai, koridoriai, Cantat nori eiti į viešbutį, Marie geria, kažkokia moteris pasakoja Nadine apie ją persekiojančius prisiminimus apie tai, kaip buvo pradėta pabaisa. Mėginame suvokti herojų ryšį, kodėl jie visi čia susirinko: Luckus, Šemeta, jo motina, Marie, Nadine, Cantat, kas iš tiesų vyksta šiame vakarėlyje? Bet tai tik muzikos ritmas, kameros klaidžiojimas, absurdiškas robotų-dulkių siurblių šokis – su palmėmis ant kuprų. 

Twarkowskio aktoriai kuria vaidmenis ad hoc, filmuoja save iš keistų perspektyvų, gundo intymumu ir iškart užtrenkia duris. Reikšmių nebus, tegul lieka vien nuojauta. Ritmas. Griežtas montažas. Pasąmonės signalas. Iš spektaklio, vykstančio ant scenos, kurią užstoja konteineris, mus pasiekia tik skeveldros, mes siuntame, nes mums atrodo, kad tiesa tyčia slepiama.

Po pertraukos – pokalbis su Cantat jam atsėdėjus ketverių metų bausmę, „pokalbis, kuris neįvyko, bet buvo įrašytas“. Gumauskas sako esmingą spektakliui tekstą apie ranką, kuri nužudė, nors jo galva to nenorėjo. Kas jame prabudo tą naktį? Kas jame nužudė Marie? Kas kaltas? Kodėl jis tuščias ir negali kurti? Kas jam atleis? Twarkowskis vėl leidžiasi į sceninį labirintą. Lyg būtume filme „Requiem sapnui“ arba kokiuose nors Lyncho košmaruose. 

Kažkur bėga herojų trijulė: Šemeta, Luckus, Cantat, persekiojami, apkaltinti, įeina į tuščią kambarį, užminga pakampėse, vienas prabunda pirmas, ima ginklą ir stengiasi ištrūkti iš spąstų. Netikros durys, langas į žiūrovų pusę, išėjimas ant stogo. Prabunda kitas ir eina jo pėdomis. Paskiau trečias. Konteinerio užkaboriai tęsiasi be pabaigos. Lietuvos žudikų istorijos pinasi viena su kita, žvelgia viena į kitą. Jie kaip žvėrys apuosto pėdsakus. Gal tokiais jau yra, gal tapo, visada buvo. Nežinau, kiek trunka ta scena, matome ją kiekvieno herojaus akimis, rodomą ekrane, permontuotą, susmulkintą. Ledinis ekranas yra dar vienas reginio herojus, jis slysta oru, sulaiko iš apačios besiveržiančius dūmus, scenos tuštumoje formuodamas kažką panašaus į kambarį. Tolsta nuo aktorių, juos pridengia, atspindi šviesą. Gyvena. Kaip žvėris, kuris stebi iš pasalų ir puola. Vėl prasideda Marie ir Bertrand‘o nakties rekonstrukcija. Dar kartą tas pat, grįžta pirmųjų spektaklio scenų tekstas, nežymūs detalių pakeitimai, keli nauji žodžiai, arba mums taip tik atrodo, bet ir toliau esame pačiame paslapties viduryje.

Ekranas viršuje verčia kontekstą – apie smurtą namuose Cantat kaltino jo žmona Krisztina, kuri praėjus dviem metams po jo išėjimo į laisvę pasikorė, kai jis miegojo gretimame kambaryje. Pasirodo Jeano Louis Trintignant citatos, kad Cantat turi nusižudyti. Ir digresija: tikrasis Europos vidurys yra šeši kilometrai nuo Vilniaus, antkapių pusgaminių sandėlyje. 

„Europa – tai mirtis“, dainavo taip pavadintoje siuitoje Cantat albume Les Visage de Figures“. Finalas neturi policininkiškos prasmės, aktoriai prosceniume šoka makabrišką automatų šokį, esantys už konteinerio panyra į transą – pusnuogiai, pamišę nuo ant savęs mušamo ritmo, traukia mus į dar tamsesnę tamsą. Šiame mėšlungiškame chaose staiga savo paskutinį šokį pradeda Marie, vaizduojanti Cantat iš „Noir Désir“ koncerto, ir tai sceninei žvėries išraiškai suteikia naują prasmę. Marie atkuria savo žudiką, taip mėgindama suprasti, kaip mumyse gimsta žvėris. Auka keršija žudikui, tampa žudiko žudike. Tik teatre.

Jau bundame iš šio spektaklio, iš transo, iš hipnotinio alkio tiesos, kurios nėra. Lietuviai išeina apstulbinti šio reginio apimties, iki pikselio suprogramuotos dėlionės veidmainystės. Po teatro nėra tikrovės, buvo tik tai, ką matėme ekrane ir už jo. Cantat nenužudė Marie Vilniuje. Vilniaus nėra. Yra tik Twarkowskis. Esame jo galvoje.

Tirštas, nepakeliamas spektaklis.

 

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

 

Recenzija lenkų kalba:

 

Zwierzę 


Lokis Anki Herbut, reż. Łukasz Twarkowski, Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras


Wygląda na to, że Łukasz Twarkowski wielką europejską karierę zacznie z pominięciem krajowego rynku teatralnego. W Polsce, owszem, miał kilka ciekawych realizacji: spektakle z wrocławskiego Teatru Polskiego i Akropolis w Narodowym Starym Teatrze, głównie kojarzymy go jednak z asystentur u Krystiana Lupy. Pewnie można i tak – długie, ośmioletnie terminowanie w zawodzie, pokora, sekretarzowanie i uczenie się od mistrza musi w końcu zaowocować jakąś przełomową propozycją. W Wilnie Twarkowski odniósł sukces nieprawdopodobny. 

Spektakle, które potrafią przestawić zwrotnicę teatralnego pociągu, zdarzają się w końcu raz na dekadę, czasem idą trójkami. W 1997 roku Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas i Oskaras Koršunovas wytyczyli trzy szlaki formalne i repertuarowe dla litewskiego teatru – HamletemMaskaradą i Roberto ZuccoLokis Twarkowskiego domyka inną, tym razem importowaną z Polski, triadę, na którą składają się także poprzedzający go Plac Bohaterów Bernharda-Lupy i Nasza klasa Słobodzianka-Ross. Od czterech sezonów dajemy litewskiemu teatrowi tematy do historycznych rozliczeń, dzielimy się z tutejszymi twórcami nieużywanymi przez nich jeszcze lub traktowanymi z nieufnością konwencjami scenicznymi. Podpowiadamy kierunki. 

Twarkowski wszedł na wileńską scenę z afirmacją nielinearności i wielokierunkowości narracji, kultem multimediów, hipnotyczną, zasysającą widza bez reszty atmosferą. Pokazał Litwinom świat niepokazany i pokazał sens pokazywania. Ten spektakl był jak manifest – nie wolności i bezkompromisowości twórczej, bo Nekrošius i Koršunovas wytyczyli tu dawniej chwalebne szlaki, tylko nowych form. To nie są gadżety, dziwactwa scenograficzne, zabawa kamerami, to rzeczywistość, która uczy aktora mówić inaczej. Twarkowski, Herbut, Sakowicz, Misala i reszta ekipy zademonstrowali Litwinom fragment świata zapośredniczonego, zmaterializowali przywidzenia i intuicje, wypowiedzieli niewypowiedziane. W żadnej z minut tego spektaklu nie czuć lęku, wahania, czy coś zadziała, zostanie zrozumiane przez widzów, wykonane przez aktorów. Panujemy nad wszystkim, wszystko da się zrealizować, każdy obraz zostaje przekroczony, nawiercony wykluczającymi się odczytaniami. Pamiętam swego czasu premierę Oczyszczonych – wróciłem właśnie z Berlina z maratonu przedstawień Castorfa, Marthalera, Kresnika, poszedłem we Wrocławiu na Warlikowskiego i nie poczułem żadnej różnicy estetycznej, realizacyjnej. Jakbym nigdy nie przekroczył granicy. Europejski teatr wlazł do Polski, więcej – narzucił teatralnej Europie pewne reguły gry. 

Teraz siedzę sobie na widowni w Wilnie i oglądam nowoczesny spektakl, jakiego Wilno nie widziało, bodaj tam – jakiego polski teatr progresywny od jakiegoś czasu nie zdołał wyprodukować. Lokis ma w sobie rozmach i szaleństwo. Nowoczesność i rudymenty. Zagadkę i metafizykę. Ale zaczyna się od autotematycznego intro. Przed sceną zatrzymują się chłopak w wojskowej kurtce i starsza aktorka. On mówi po angielsku, ona tłumaczy. „Jestem Łukasz Twarkowski, a to mój zespół. Pracowaliśmy prawie bez budżetu, bo teatr wykosztował się na Tartuffe’a Koršunovasa, aktorzy odmówili gry, scenograf zbudował tylko model dekoracji, kompozytor używał Xboxa do gier jako generatora ilustracji muzycznej kolejnych scen". Oczywiście żadna z tych zapowiedzi nie zostanie spełniona. Może tylko ta o przeniesionym punkcie spojrzenia aktora i widza. Albo też stwierdzenie, że interesowała ich tak zwana fikcja w procesie przemiany. Ta komiczna, kumpelska parabaza służy myleniu tropów: kto jest kim w spektaklu, o co naprawdę chodziło twórcom. Spodziewamy się po niej innego przedstawienia. Świat, który wyłoni się za chwilę, nie będzie ani przyjazny, ani nasycony publicystyką. 

Awatary Twarkowskiego, Herbut i innych tworzą komiczną uwerturę do spektaklu, ale nie tłumaczą do końca intencji splecenia trzech wątków i trzech bohaterów: hrabiego Szemiota z opowiadania Prospera Merimee, a pewnie i filmu Majewskiego o mężczyźnie być może poczętym przez niedźwiedzia i znienawidzonym przez szaloną matkę, który w noc poślubną morduje ukochaną i znika; oszalałego z miłości wileńskiego fotografa Vitasa Luckusa, który w połowie lat osiemdziesiątych zamordował dziewczynę i chyba rywala-dziennikarza, a potem wypadł z czwartego piętra; wreszcie Bertranda Cantata, lidera francuskiej grupy Noir Désir, kochanka aktorki Marie Trintignant, zabitej przez niego podczas nocnej awantury w Wilnie w lipcu 2003 roku. Te historie nie są traktowane przez scenarzystkę Ankę Herbut równolegle ani równorzędnie. Najważniejsza jest wileńska noc, w której umarła Marie. Z Merimee przychodzi lekarz badający przypadek kobiecej traumy odrzucającej syna, patrzącej na niego jak na dzikie zwierzę. Z życia Luckusa, który fotografował pająkowate dziewczyny w surrealistycznych kadrach, zaczerpnięto inspirację wizualną: jest takie jego zdjęcie, na którym warczący pies z obnażonymi kłami gryzie go w szyję, a on uśmiecha się łobuzersko, niemal z rozkoszą. Trzej bohaterowie spotykają się w choreograficznej scenie: pomiędzy rozbłyskami ciemności, w stroboskopowej dziurze ciągle zmieniają pozycje. Tworzą się układy dwójkowe, trójkowe. Dwóch walczy, trzeci patrzy. I miks języków – angielski i litewski. Jeszcze telewizyjny wywiad z ukrywającym coś naukowcem i na scenę wjeżdża kontener z pokojem całym w bieli i wąskim korytarzem z czerwonymi kotarami. 

Grupa policjantów zaczyna w tym pomieszczeniu rekonstrukcję kłótni Cantata i Trintignan. Ona wróciła zmęczona z planu zdjęciowego, on pił, bolał go kręgosłup. Kamera obsługiwana przez aktorów wnika do wnętrza pokoju, jesteśmy w łazience z Marie, na łóżku z Bertrandem. Miga włączony telewizor. Słychać In a Manner of Speaking Tuxedomoon. Żadnej agresji, złości, pretensji, riposty odbijają się od ścian, tylko udręka w oczach aktorów, pustka emocji: policyjni rekonstruktorzy są bez szans. Toniemy w malignie, powtórkach, nicości tej chwili. Francuską parę grają aktorzy od Koršunovasa – Airida Gintautaitė i Darius Gumauskas. Kamera ich kocha, włazi niemal pod powieki i do gardła, a my dalej nie wiemy nic. Gumauskas jest czystym mrokiem, Gintautaitė lodem i tapetą. Zaraz potem Twarkowski pokazuje na ekranie zascenie – grupa aktorów tańczy hipnotyczny zbiorowy taniec rytualny, gdzieś w innym miejscu kobieta rodzi kamerę, fotograf Luckus opowiada o swoim postrzeganiu detali. 

Realizatorzy zanurzają się w topiel nieoczywistości, drgającej przeszłości, wspomnień i obrazów. Matka Marie, Nadine, reżyseruje córkę i wnuka na planie filmu o Collette. Kilka dubli, niewielkie przesunięcia znaczeń i emocji, sugestia kazirodztwa, piętrowych rodzinnych manipulacji i czas, który pełza, bo nie chce z powrotem dojść do momentu zabójstwa. Nadal wędrujemy razem z kamerą po scenicznym labiryncie: pokoje, korytarze, Cantat chce iść do hotelu, Marie pije, jakaś kobieta sprzedaje Nadine swoje obsesje związane z poczęciem potwora. Próbujemy złapać związek między bohaterami, dlaczego przyszli tu wszyscy: Luckus, Szemiot, jego matka, Marie, Nadine, Cantat, co właściwie wydarza się na tym przyjęciu? Ale jest tylko puls muzyki, błądzenie kamery, absurdalny taniec robotów-odkurzaczy z palmami na grzbietach. 

Aktorzy Twarkowskiego tworzą obrazy ad hoc, filmują siebie z dziwnych perspektyw, kuszą intymnością i zaraz zatrzaskują drzwi. Znaczeń nie będzie, niech zostaną tylko intuicje. Beat. Twardy montaż. Podprogowy przekaz. Ze spektaklu dziejącego się na scenie zasłoniętej kontenerem dostajemy tylko odpryski, jesteśmy wściekli, bo wydaje się nam, że prawdy specjalnie nie widać. Po przerwie wywiad Cantata po odsiedzeniu czteroletniego wyroku, „wywiad, który się nie odbył, a został nagrany”. Gumauskas mówi kluczowy dla spektaklu tekst o ręce, która zabiła, choć jego głowa tego nie chciała. Co się w nim obudziło tamtej nocy? Kto w nim zabił Marie? Kto jest winien? Czemu jest pusty i nie może tworzyć? Kto mu wybaczy? Twarkowski znów rusza w sceniczny labirynt. Jakbyśmy byli w filmie Requiem dla snu albo w jakichś koszmarach Lyncha. 

Ucieka gdzieś trójka bohaterów: Szemiot, Luckus, Cantat, ścigani, upodleni wchodzą do opuszczonego pokoju, zasypiają w jakichś kątach, jeden budzi się pierwszy, zabiera broń i usiłuje wydostać się z pułapki. Fałszywe drzwi, okno na stronę widowni, wyjście na dach. Budzi się drugi i idzie jego tropem. A potem trzeci. Zakamarki kontenera ciągną się bez końca. Historie litewskich zabójców śledzą się nawzajem, przeglądają w sobie. Jak zwierzęta obwąchują ślady. Może nimi już są, już się stali, zawsze byli. Nie wiem, ile trwa ta scena, Widzimy ją oczami każdego z bohaterów transmitowaną na ekranie, przemontowaną, zmieloną. Ledowy ekran jest kolejnym bohaterem widowiska, ślizga się w powietrzu, zatrzymuje buchający od spodu dym, formując w pustce sceny coś na kształt pokoju. Ucieka od aktorów, przykrywa ich, odbija światło. Żyje. Jak zwierzę, które podgląda i atakuje. Znów zaczyna się rekonstrukcja nocy Marie i Bertranda. Jeszcze raz to samo, wraca tekst z pierwszych scen spektaklu, lekka zmiana detali, kilka innych słów albo tylko tak się nam wydaje, ale dalej jesteśmy w samym środku tajemnicy. Ekran co najwyżej tłumaczy kontekst – o przemoc domową oskarżała Cantata jego żona, Krisztina, która dwa lata po jego wyjściu na wolność powiesiła się, gdy on spał w pokoju obok. Pojawiają się cytaty z Jean Louisa Trintignat, że Cantat powinien zabić sam siebie. I dygresja, że prawdziwy środek Europy znajduje się 6 kilometrów od Wilna, akurat w domu, gdzie składuje się niegotowe nagrobki. 

„Europa to jest śmierć”, śpiewał w suicie pod tym tytułem Cantat na płycie Les Visage de Figures. W finale nie ma policyjnej puenty, aktorzy tańczą na proscenium makabryczny taniec automatów, ci za kontenerem wpadają w trans – półnadzy, oszaleli od wybijania rytmu na sobie, ciągną nas w jeszcze ciemniejszą ciemność. W ten chaos i skurcz wchodzi nagle finałowy taniec Marie udającej Cantata z koncertu Noir Désir, co nadaje nowy sens wyrażeniu zwierzę sceniczne. Marie reprodukuje swojego zabójcę, a przez to próbuje zrozumieć, jak budzi się zwierzę w nas. Ofiara mści się na mordercy, staje się mordercą mordercy. Tylko w teatrze.

Już budzimy się z tego przedstawienia, z transu, z hipnotycznego głodu prawdy, której nie ma. Litwini wychodzą oszołomieni skalą tego widowiska, perfidią zaprogramowanego co do piksela vexierbildu. Poza teatrem nie ma rzeczywistości, było tylko to, co zobaczyliśmy na ekranie i poza nim. Cantat nie zabił Marie w Wilnie. Wilna nie ma. Jest tylko Twarkowski. Jesteśmy w jego głowie.

Gęsty, niemożliwy spektakl.

Lokis – Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras // Andrew Haydon, postcardsgods.blogspot.lt, 2017-09-30

Lokis – Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras

Andrew Haydon, postcardsgods.blogspot.lt, 2017-09-30

 
AAA


Polish director Łukasz Twarkowski’s production of Lokis – a Very Free adaptation of Prosper “Carmen” Mérimée’s horror story of the same name – is about the most impressive use of video that I’ve ever seen on stage. The whole thing lasts around three hours (plus interval) and for long stretches is almost hypnotic in the way it operates. The plot of the original is apparently some insane French confection (which *was* originally set in Lithuania; hence the interest, presumably) about a woman who is attacked by a bear, and nine months later gives birth to a son, who in turn goes on to kill his bride on their wedding day. Or something.

Twarkowski, and writer Anka Herbut, have taken this original story, added a much more recent (true?) story of a French film star who was also murdered her husband after she was filming in Vilnius, and turned the whole thing into a compelling, horrifying, hallucinogenic meditation on violence against women. There might even be a third murder. If I’m honest, details/clarity (at least when here coupled with surtitles) weren’t the piece’s strongest point. But in the same way as “please explain the plot of Inland Empire” isn’t really a thing, neither is it here. Instead of linear narrative clarity, we instead have this nightmarish journey into the heart of these murders, and into the minds of these men who murder women. Towards the end, there’s even this attempt to try to reconstruct the thoughts of a man about to murder his partner – an attempt deliberately doomed to failure. Of course. But the piece itself reflects on and revolves around this unknowability. [I should add/reassure that it absolutely doesn’t glorify violence against women, nor needlessly fetishise it for entertainment. (There is one shot of a woman – presumably dead – lying naked on a bed, which could have been lost, but maybe even this is a comment on that trope, rather than an example of it).]

What’s really compelling here, however, is the stagecraft. The thing opens (a bit like Dead Centre’s Lippy) with “the director,” and eventually his whole team, talking about their rationales for making the piece. While interesting in its own right, this also sets up the audience perfectly and effortlessly with a way to approach watching it. There then follows one of the best bits of lighting-design-as-performance that I’ve seen. Again, reminiscent of the David Lynch aesthetic, but at the same time completely theatrical. From this, the thing starts to move into a version of the Katie Mitchell camera show, as if reimagined by the Frank Castorf/Gob Squad camera show (as it were). I don’t think it’s an exaggeration to say that it’s the best video work I’ve ever seen on stage. If anything, it’s more like Sebastian Schipper’s film Victoria than anything you’re used to seeing on stage: there’s both the fluidity and anarchy of Castorf but with the eye for a decent shot of Mitchell’s video collaborators, but without the static painterliness.

As it happens, a fascinating thing happened the night I saw Lokis: about twenty minutes from then end, the live-feed went completely dead. The entire rest of everything continued, and someone came out into the middle of the stage – as if totally intentional – and told a strange story/joke about a rabbit in a wood(?). Or something. Then the scene that had cut out started again. Given the rest of the show, it was genuinely impossible to say for sure whether it was a real mistake, a slightly odd dramaturgical decision, or actually great. I’d have been happy with any option as the “correct” explanation. 

Similarly, while it’s not a piece which really draws attention to its actors (the style and anti-narrative really militate against it), you do eventually notice just how great they are – just really subtle, understated, naturalistic-but-not kind of acting that communicates everything you need to know without somehow making communication the point. 

So, yes: while in places at time-of-watching it felt slightly “over-long,” on reflection, I don’t think I’ve have wanted them to cut anything to “streamline” it. I was never bored, and it was great just to be able to sit back and have the senses assaulted by this maelstrom of smoke and strobes and music and video, executed with rare panache, exploring something curdled at the heart of humanity. 

 

RECENZIJA LIETUVIŲ KALBA

Išvertė Diana Ganceskaitė, Menufaktura.lt, 2017-10-13

Lokis (Łukasz Twarkowski; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

Twarkowskis su rašytoja Anka Herbut pavertė viską prikaustančia, siaubą keliančia, haliucinogeniška meditacija apie smurtą prieš moteris. Jei atvirai, detalės / aiškumas (bent jau žiūrint Lietuvoje, su titrais) nebuvo šio pastatymo stipriausioji dalis. Vietoj aiškaus linijinio pasakojimo matome šią košmarišką kelionę į žudikų širdis, moteris žudančių vyrų psichiką. Spektakliui einant pabaigos link, netgi bandoma atkurti vyro, ketinančio nužudyti savo partnerę, mintis, - šis bandymas sąmoningai pasmerktas nesėkmei. Žinoma. Tačiau pats pastatymas atliepia ir vystosi apie šį nežinojimą. [Turėčiau pridėti / nuraminti, kad spektaklis visiškai nešlovina smurto prieš moteris, kaip ir nefetišuoja jo pramoginiais tikslais.]

Vis dėl to kas iš tiesų įtikina - tai režisūrinis meistriškumas. Viskas prasideda „režisieriumi“ ir galiausiai visa jo komanda, kalbančiais apie spektaklio radimosi priežastis. Ši savaime įdomi pradžia taip pat tobulai ir be pastangų paruošia publiką šio pastatymo žiūrėjimo būdui. Tuomet eina vienas geriausių mano matytų šviesų kaip spektaklio dalies epizodas. Vėlgi, nors ir primindamas Davido Lyncho estetiką, tai yra visiškai teatrališkas dalykas. Nemanau, kad perdėsiu sakydamas, kad tai ir geriausias vaizdo projekcijų darbas, kurį kada nors esu matęs scenoje.

Kaip kartais būna, tą vakarą, kai žiūrėjau „Lokį“, nutiko neįtikėtinas dalykas: likus maždaug dvidešimčiai minučių iki spektaklio pabaigos, gyvas vaizdo transliavimas visiškai nutrūko. Absoliučiai visa kita vyko toliau, o kažkas atėjo į scenos vidurį - lyg taip ir turėjo būti - ir papasakojo keistą istoriją / juoką apie kiškį miške (?). Ar panašiai. Tuomet nutrūkusioji scena vyko toliau. Turint omenyje likusį spektaklio veiksmą, buvo sunku užtikrintai pasakyti, ar tai buvo tikra klaida, keistokas dramaturginis sprendimas, ar išties puikus dalykas. Bet kuris variantas mane tenkintų kaip „teisingas“.    

Panašiai, kadangi tai nėra pastatymas, kuriame būtų labai akcentuojami jame veikiantys aktoriai (stilius ir antinaratyvas tam išties trukdytų), galiausiai pastebi, kokie jie puikūs - tokie tikrai subtilūs, neakcentuota, natūralistiška, o kartu ir priešinga tam vaidyba iškomunikuojantys viską, ką žiūrovui reikia žinoti, visgi kažkaip nepadarydami to iškomunikavimo esme.

Tad taip: nors vietomis žiūrint spektaklį kilo jausmas, kad jis šiek tiek „per ilgas“, permąstydamas „Lokį“ nemanau, kad būčiau norėjęs, jog jie bent ką išimtų dėl „supaprastinimo“. Nė karto nepajutau nuobodulio ir buvo puiku tiesiog sėdėti ir jausti, kaip šis dūmų ir blyksnių, ir muzikos, ir video sūkurys, kuriamas kaip reta manieringai, šturmuoja jausmus, tyrinėdamas kažką sukrešėjusio žmonijos sieloje.   

Įelektrinta tiesos vegetacija // Milda Brukštutė, 15min.lt, 2017-09-26

Įelektrinta tiesos vegetacija

Milda Brukštutė, 15min.lt, 2017-09-26

 

„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Intensyvios muzikos, dūmų ir šviesų ritmu vis pakartotinai mirštama. Tragedija valkiojama iki tol, kol tampa nebetragiška. Ir dar gerokai ilgiau. Staigi mirtis pavirsta merdėjimu, agonija ir aplink besisukiojančių, nieko apie ją neišmanančių gyvųjų nekantrumu. Norisi tikroviškiau, ne taip banaliai, ne taip šaltai ar buitiškai. Šitaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje ir toliau (sezonas prasidėjo „Vokietukais“) gilinamasi į tiesos sampratą, jos aromatą ir vertę.

Lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio (mums jau žinomo kaip 2015 m. LNDT Krystiano Lupos pastatytos „Didvyrių aikštės“ vaizdo projekcijų autoriaus) „Lokis“ jungia Prospero Mérimée novelę „Lokys“, „Noir Désir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat ir fotografo Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvus. Veikiausiai taip pasirinkta todėl, kad šias tris linijas sieja neplanuotos, žvėriško apsėdimo metu įvykdytos žmogžudystės bei jų geografija - Lietuva. Joms persipinti, susilieti ir tapti vienu meno kūriniu padeda lenkų dramaturgė Anka Herbut (dramaturgės asistentė - Teklė Kavtaradzė). Tai gana drąsus bandymas, mat prie ir taip sudėtingų trijų istorijų, kurios tai besikeisdamos, tai susiliedamos ir veikdamos vienu metu (nors, reikia pripažinti, spektaklio pagrindu lieka tik Bertrand'o Cantat biografija) prisideda dar viena - pačios spektaklio kūrėjų komandos. Tad kūrybinis procesas, meninių išraiškos priemonių paieškos, o ir visa kuriančiųjų tuštybė, ją varanti sveikinimų, pristatymų, padėkų ir vakarėlių mašina tampa jungiamąja, beveik pamatine „Lokio“ dalimi. Juk negalime imti ir viso ilgo įvado, kuriame pristatomas būsimas spektaklis ir jo kūrėjai, tiesiog pamiršti. Net jeigu po kurio laiko ir atrodo, kad visa tai lyg sapnas, ėmė kažkur ir išgaravo.

Kiekvienas aktorius čia atlieka po du vaidmenis, jis yra ir kūrėjų komandos dalis, ir vienas iš tragiškųjų istorijų personažų: auka, žudikas, tiesos ieškotojas ar artimasis. Šis dualizmas (aišku, kartu su gigantiška technologijų mašina) sukuria psichotropinę, sapnišką atmosferą ir vedžioja žiūrovus ganėtinai painiais, pasąmoniškais - tai gyvenimo, tai teatro, tai tiesos, tai beprotystės - labirintais. Ir jei šį kūrinį būtų galima traktuoti kaip komediją, tai labiausiai dėl to, kad kūrėjai nevengia juoktis ne iš tragiškos Cantat biografijos, o iš savęs pačių, atklydusių, kaip kad Prospero Mérimée profesorius Wittembachas, į jiems nepažįstamą kraštą - Lietuvą ir bandančių aiškintis bei kitiems paaiškinti, kur yra šios šalies tiesa.

Žiūrovams, kurie tuo pačiu čia yra ir lietuviai (tad ir jų, kaip kad aktorių, vaidmuo dvigubas), taip pat suteikiama forma. Jie - egzotiniai, vazonuose augantys augalai, kurie pradžioje grakščiai važinėja po sceną, o pertraukos metu lyg niekur nieko, tarytum beveik neišsiskirdami, šmirinėja tarp mūsų. Štai tokiuose epizoduose ir galima aptikti daugiausiai sąsajų su Mérimée „Lokiu“ ( čia pasakojama mistiška grafo Šemetos, gimusio po to, kai jo motina buvo pagrobta lokio, istorija) kurio istorija tiesiogiai čia beveik nepanaudojama ir veikia labiau kaip šešėlis, kaip požiūrio taškas į kitą, kaip gandas, kaip nematomi visa apimančio žvėriškumo kerai.  

Tuo tarpu ekrane vis kartojama, kad „Image is everything“ (vaizdas yra viskas). Tad atkreipkime dėmesį į šią, tarytum pagrindinę spektaklio pusę. Pirmiausia, tai - susintetintas, sukultūrintas pasaulis. O kiekviena nauja scena čia išdygsta kaip dar vienas nudailintos tuštumos epizodas. Visi labai gražūs. Tiek augalai-žiūrovai, tiek aktoriai-veikėjai niekada nepraranda savitvardos. Jie moka elgtis prieš kameras. Mūsų aktoriams, be jokios abejonės, tai labai gera praktika. Galų gale ir mūsų teatre - nerėkiama, laikomasi oriai, išdidžiai; net ir pačią sunkiausią arba, dėl nuolatinio kartojimosi, jau visai įgrisusią akimirką...

Tačiau šis labai estetiškas susitvardymas turi kainą - viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis. Jis stilingas, iššaukiantis ir šaltas. Jis, kad ir koks gigantiškas, be galo vienišas ir užsisklendęs savo prasmingame beprasmiškume. Antroje spektaklio dalyje vis iš naujo šokama šmėkliškais, transiniais judesiais (choreografas - Paweł Sakowicz). Vis iš naujo švenčiama pergalė. Kieno? Galbūt kūrybos prieš gyvenimą. Galbūt premjeros prieš žmogų. Galbūt vaizdo, technologijų, masės prieš vieno žmogaus likimą.

Kuo čia dėta tiesa, nuo kurios viskas prasidėjo? Ji skandinama dūmuose, ironijoje ir šaltyje. Ji skandinama kūrybiniame šėlsme. Ji yra priklausoma nuo mūsų sąmonės ir pasąmonės manipuliacijų, nuo mūsų nuolankaus vegetavimo, nuo mūsų neišsenkančių mėginimų pasiduoti beprotystės tėkmei. Tiesa - kažkur anapus - su mūsų blaiviam protui nepasiekiamu aukų skausmu, su mums nesuvokiamomis žvėriškumo akimirkomis, kurias tegalime pridengti šiuolaikiško šėlsmo būdu: garsiai besiliejančia muzika, monotoniškai judančiais kūnais, kameromis ir dūmų mašinos skleidžiamu rūku.

Vitaminas C, antiLupa, (po)tiesos ir (po)teatro šuliniai ir t. t. // Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2017-09-22

Vitaminas C, antiLupa, (po)tiesos ir (po)teatro šuliniai ir t. t. 

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas“, 2017-09-22

 

Naujasis LNDT „Lokis“ kitą rytą po premjeros mano tuščiame ekrano puslapyje pirmiausia iššoka kaip siurprizas jaunimui, kuris vakare plūsteli į sostinės centrą ir paskui ilgai sėdi už apšviestų Vilniaus kabakų langų. Tik jis dar nežino apie tą siurprizą. Kaip nežino Prospero Mérimée novelių ir Vito Luckaus fotografijų. Tačiau pastarieji spektaklyje tampa tik rokerio Bertrand’o Cantat dramatiškos istorijos ramsčiais, ir ačiū Dievui.

„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Po spektaklio pasidomės labiau, dažniau užsuks ir į patį teatrą, kuris, pasirodo, geba sukelti roko koncerto efektą. Dar paraleliai verčia spręsti kažin kokią moralinę / algebrinę formulę su anų pavardžių dėmenimis – ir net jeigu nei tu, nei pats teatras jos nė velnio neišsprendžia ir scenoje rišliai neužrašo – vis tiek išeini kiek pakaušęs, kartu su aktoriais pasišlaistęs narkotizuojančiais scenos / videofilmo koridoriais.

Publika pasiskirsto kategoriškai. Vieniems šita sauja vitamino C (aktoriaus Vainiaus Sodeikos metafora) graužia skrandį, kitiems – nieko tokio, jie krykštauja amfiteatre ir veržiasi toliau. Kur? Kur dar toliau „po tiesos mirties“, po teatrinio manifesto „potiesa“ gimimo?

Perskaičiusi paslaugiai fojė siūlomą laikraštį apie LNDT 78 sezoną suprantu, kad ir visą likusį sezoną bus kasamas kitokios tiesos šulinys (o dar Oskaro Koršunovo pranešimas žiniasklaidoje apie būsimą „nenormalų“ OKT sezoną). Šulinys gilus, tamsus ir žemyn pasižiūrėjus baimę keliantis... Apie katarsį ir tyrą vandenį net kalbos nėra.

Nors aš pati iš „Lokio“ vandens tikrai išsitraukiau ir neatsižadu jo kaip kiti mano kartos žiūrovai. Lenko Łukaszo Twarkowskio (g. 1983) spektaklis, suprantu, yra aistringas, kruvinas jo ir visos grupės kūrybinis darbas – net jeigu toje kūryboje dominuoja išmaniosios technologijos. O jeigu imsi narstyti tekstą / vaidinimą / scenografiją / choreografiją / muziką / videoprojekciją fragmentiškai, bus dar geriau. Jeigu į dramos teatro sceną įeisi kaip į mūsų ŠMC sales su objektams atitvertais kambarėliais; arba kaip į kokį nors andergraundinį kiną (įstabaus apšvietimo epizodas, kai herojai išeidami varsto prie rampos pristumtų namų-konteinerių duris); arba kaip į to paties OK „Eglės žalčių karalienės“ variantą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje; arba kaip į Larso von Triero filmą „Dogvilis“ (2003 m.!) – tik čia jau atvirkščiai – kaip smėlio laikrodį, kiną į teatrą suverčiant.

Hm, dažnai pagalvoju, kad visas tas šmcėjinis menas yra tiesiog rojus kritikams, gal tai netgi pasaulinis sąmokslas, kad jie turėtų apie ką rašyti, giedoti it kurtiniai? Apie „Lokį“ norisi plepėti be galo.

Visi spektaklio sraigteliai sukasi pavydėtinai išvien – bent jau mano akiai, o ir šalia kaip prikaltas sėdėjęs chuliganiškos prigimties maestro Jonas Vaitkus turbūt užpavydėjo visos šitos tempo ir tankmės puikybės. Protarpiais garso decibelai naikina klausą, o tamsoje staiga aitriai baltai sušvytėjęs ekranas – regą. Tačiau prie durų juk kabėjo įspėjimas sveikuoliams! Prie durų buvo ir pavadinimas su trumpąja „i“. Tetras gali viską!

b_600_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-09-22_nr._3630-3631_lokis_23_photo-D.Matvejev.jpg

Rašai ir vis suki į šoną. Toliau nuo esmės.

Aktoriai buvo įstabūs. Šį sykį pateisinu man apskritai bjaurią manipuliaciją su nešiojama ir kišama prie pat aktoriaus nosies kamera. Gal dėl to pasiduodu vaizdo laužymui, kad veiksmas scenoje pernelyg abstraktus, neapčiuopiamas, jovališkas ir kad stambūs kadrai konkretina situacijas priartindami deformuotus, bet iškalbingus veidus. Juose jau – taip! – perskaitai anonsinę šios dramos temą: meilė ir mirtis, žvėris ir žmogus, gražuolė ir pabaisa. Į savotišką sektą suburti aktoriai – ypač aktorės Airida Gintautaitė ir Dovilė Šilkaitytė – pasireiškia kaip nebyliojo kino žvaigždės. (Mėgstu didįjį nebylį, įtariu, kad jis atgimsta, taigi progresyvūs teatro vadovai, dėkitės domėn.)

O tekstas? Teksto versmių ir taip visur aplinkui daug. Čionai apskritai balsas atlieka „gyvos muzikos“ funkciją. B. Cantat juk grojamas iš įrašo, kompozitoriaus Bogumilo Misalos apokaliptinės kompozicijos – taip pat, o aktorių kalba per mikrofonus kuria gyvą eterį. Kodėl gi ne? Kam reikia, paskaitykite P. Mérimée paskutinę gyvenime novelę apie pagonišką Žemaitiją, pažiūrėkite intriguojantį dokumentinį filmą apie V. Luckų „Meistras ir Tatjana“, atsisiųskite už širdies griebiančią B. Cantat dainą „Les Écorchés“, kurios sceninis įvaizdis finale jaudinamai kilsteli ir užraukia spektaklį. Kurį vėlgi negėda bus parodyti Paryžiuje... Dramaturgės Ankos Herbut motyvų klausiausi įdėmiai, apglušintos ausys ne viską išgirdo, o ką išgirdo, kiaurai prapuolė (na, išskyrus įžanginį autorių sukeitimo anekdotą).

O apie ką ir kodėl „Lokis“, manau, reikėtų paklausti režisieriaus mylimo mokytojo K. Lupos (jei jis atvažiuotų pasižiūrėti). Atsimenate, kaip „Didvyrių aikštėje“ sustingusi Tarnaitė-Rasa Samuolytė žiūrėjo pro langą į kažką, kas vyksta gatvėje? Mes už tai vaizdo projekcijų autoriui Ł. Twarkowskiui „Auksinį kryžių“ davėme.

 

„Lokio“ (Ne)recenzija: Vazonai, užhipnotizuoti ekranų // Donatas Puslys, Bernardinai.lt, 2017-09-22

„LOKIO“ (NE)RECENZIJA: VAZONAI, UŽHIPNOTIZUOTI EKRANŲ

Donatas Puslys, Bernardinai.lt, 2017-09-22

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tai nėra tradicinė Lukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“, atidariusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną, recenzija, nes joje nerasite išsamaus visų esminių spektaklio sudedamųjų dalių aptarimų. Veikiau tai yra dialogas su kai kuriomis esminėmis spektaklio idėjomis. Būtent tai, manau, yra labai svarbi teatro funkcija – iškelti idėjas, neretai itin nepatogias, reflektuoti visuomeninius procesus ir taip skatinti diskusijas klausimais, kuriuos dažnai nutylime arba jų net neužduodame. 

Apie barbarus išorėje ir viduje

Trys skirtingų žmonių istorijos, galiausiai susipinančios į vieną klausimą apie žmoguje slypintį žvėrį. Taip, iš pažiūros svarbiausias atrodo klausimas apie priežastis, kodėl grafas Šemeta, Vitas Luckus ir Bertrand‘as Cantat įvykdė kraupius nusikaltimus. Tačiau man svarbesnis pasirodė kitas klausimas – kodėl mes domimės šiais išskirtiniais atvejais, penktojo – kriminalų puslapio – medžiaga? Kodėl prireikė statyti spektaklį apie skirtingus žmones, kuriuos susieja tik tai, kad kiekvienas įvykdė žmogžudystę? Kodėl nagrinėjame blogio, o ne gėrio klausimą? O gal mūsų gėrio apibrėžimas jau tapo priklausomas nuo to, ką suvokiame kaip blogį? Gera yra tai, kas nėra bloga. Visuomenėje, kuri atomizuodamasi vis mažiau sutaria dėl gėrio klausimo, galima džiaugtis nebent tuo, kad visgi dar sutariama dėl to, kas yra visiškas blogis.

Rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“ repeticija. Tomo Ivanausko nuotr.

Gal „Lokis“ vis dėlto tėra smalsumas pažvelgti į asmenis, kurie savo poelgiu peržengė leistinas moralines, socialines ribas? O gal iš tiesų stebėdami juos mes iš tikro esame pastatomi akistaton su klausimu, o kas gi yra tai, kas mane patį sulaiko nuo tapimo žvėrimi? Spektaklis mus iš nešališkų vertintojų ir teisėjų, patogiai įsitaisiusių savo kėdėse stebėti teisiamuosius, perkeičia į aktyvius veikėjus, kurių pagrindinis tyrimo objektas jau nebėra kito siela, o mūsų pačių vidus ir iš to kylantys pasirinkimai.

Rekonstrukcija, determinizmas ir laisvė

Į visų trijų vyrų istorijas buvo žvelgiama siekiant jas rekonstruoti. Trumpai tariant, mes regėjome ne tai, kas iš tiesų įvyko, o tik tai, kaip viskas tada galėjo veikti. Žinome padarinius, tačiau nežinome, kas link to atvedė, kas tapo tuo lemtingu veiksniu, lėmusiu, kad riba buvo peržengta. Turime padrikas nuotrupas ir iš jų mėginame susidėlioti nuoseklų paveikslą.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tiesa, kartais taip stengiamės suveržti viską į priežastines grandines, kad iš istorijos apskritai ištriname atsitiktinumą. Kartais net ir menkai tarpusavyje susijusius fragmentus sukergiame taip, kad jie tampa neatskiriami. Galiausiai lieka tik neišvengiamybė, kuri yra laisvės priešė. Surandame tiek daug visokiausių išorės determinantų, kad laisva žmogaus valia yra patraukiama į kažkelioliktą planą, o su tuo nyksta ir asmeninė atsakomybė, nes nagi „nuo manęs niekas nepriklauso“ ar „kalta aplinka“.

Vaizdas, pakeičiantis tikrovę

Spektaklio programėlėje atliekančiųjų vaidmenis gretose radau netikėtą įrašą – ekranas vaidina ekraną. Galima priimti tai kaip paprasčiausią juoką, ironiją. Vis dėlto tai būtų šūvis pro šalį. Dar Ray Bradbury savo žymiojoje distopijoje „451 Farenheito“ atkreipė dėmesį į tai, kad ekranai vaidina vis didesnį vaidmenį ne kur kitur, o mūsų kasdienybėje. Jis pasakojo apie situaciją, kai ekrano herojai tampa artimesni šeimos nariams.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklyje „Lokis“ ekranai tampa ne tik raiškos forma, bet ir veikėjais, keičiančiais santykius. Ekranai kuria intymesnę aplinką, kai mums iš arčiau leidžiama regėti veikėjų veidus, kurie scenoje arba lieka prieblandoje, arba iš viso yra nematomi. Lygiai taip pat ir kasdieniame gyvenime galime suskaičiuoti gausybę atvejų, kai Mari Mar ar „Santa Barbaros“ herojų likimas kai kam tampa svarbesnis už šalia esančių žmonių. Juk tų tolimųjų pasaulis per ekranus mums labiau priartinamas negu mūsų kaimynų. Esantysis toliau mums tampa artimesnis, deja, dažniausiai esančiojo šalia sąskaita.

Tampame vazonais, kuriuos valdo, tiksliau užhipnotizuoja ekranai, į kuriuos nuteka visos mūsų emocijos, rūpestis. Aplinkai liekame išgręžti, išsunkti, abejingi.

Ar tai tiesa? 

Kita vertus, spektaklyje būta daug tokių scenų, kai pačių aktorių neregime, nes juos mums užstoja sienos ar kiti barjerai. Regime juos ekrane. Suprask, tiesioginę transliaciją. Vis dėlto dažnai kyla klausimas, ar mums iš tikro yra transliuojama tai, kas vyksta. O gal mes regime tai, kas iš anksto nufilmuota ir taip tikrovė yra pakeičiama fikcinio naratyvo?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras naująjį sezoną pradėjo su šūkiu „po tiesos mirties“. Būtent šis kontekstas paskatina kitaip pažvelgti ir į svarbiu veikėju spektaklyje tapusį ekraną. Ekranai turi galią priartinti tikrovę, tačiau lygiai taip pat jie turi galią pakeisti tikrovę ją iškraipydami, nuslėpti tikrovę ją perrašydami.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Žmonės vis labiau įsisąmonina ne tik pozityviąją, tačiau ir negatyviąją medijų galias. Visiems puikiai žinomas „fake news“ fenomenas, kai žiniasklaida pasitelkiama kaip ginklas. Vis daugiau kalbama apie medijų raštingumo svarbą siekiant ugdyti piliečius nepakibti ant „fake news“ skleidėjų kabliukų.

Tačiau aš regiu kylančią rimtesnę nepasitikėjimo problemą, kai apskritai į kiekvieną pranešimą imama reaguoti įtariai, kai įsivyrauja visuotinis nepasitikėjimas. Nekaltumo prezumpciją savotiškai pakeičia kaltumo prezumpcija, kad visi meluoja sąmoningai skleisdami savo tikrovės versiją. Jei visi meluoja, tai man meluoti nėra nieko blogo, nes tiesiog esu kaip visi.

Kai kurie veikėjai, svylančiais padais, šią atmosferą puikiai išnaudoja ne bandydami argumentuotai atsakyti į klausimus ir paneigti jiems kritusius šešėlius, o tiesiog mesdami kaltinimą, kad viskas, kas jiems nepatogu, yra paprasčiausia „fake news“. Kaip kad rašė Peteris Pomerancevas: „Niekas nėra tikra, ir viskas yra įmanoma.“ 

Nesam tokie, kokie norime būti // Alma Braškytė, „7 meno dienos“, Nr. 30 (1224) 2017-09-22

Nesam tokie, kokie norime būti

Alma Braškytė, „7 meno dienos“ Nr. 30 (1224), 2017-09-22

Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.

 

Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos. Tarptautinė kūrybinė grupė – lenkų režisierius ir videomenininkas Łukaszas Twarkowskis, dramaturgė lenkė Anka Herbut, scenografas prancūzas Fabienas Lédé, kompozitorius lenkas Bogumiłas Misala, choreografas lenkas Pawełas Sakowiczius, vaizdo projekcijų autorius lenkas Jakubas Lechas, šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas ir specialiai surinkti lietuvių aktoriai – ėmėsi sunkios užduoties ištirti tamsiąją, iracionaliąją, destruktyviąją žmogaus prigimties pusę, atmetę net tą formalią atramą, kurią garantuotų žinomo literatūrinio siužeto rėmai. Iš Mérimée novelės „Lokis“ (toks buvo originalus jos pavadinimas, taip vadinasi ir spektaklis) liko tik transformuoti ir į dabartį perkelti tų pačių motyvų vedami personažai, apytiksliai nužymėtos kelios situacijos bei viena kita citata.

Ir tai suprantama. Rimtu veidu imtis romantinio siužeto apie pusiau žmogų, pusiau lokį grafą Šemetą, kuris tamsios aistros užvaldytas jungtuvių naktį perkanda nuotakai gerklę ir dingsta miške, būtų apsimetinėjimas, inercija, niekam nebereikalingos tradicijos palaikymas. Bet paversti juokais klausimą apie žmogaus psichikos juodąsias skyles (tenka naudotis metafora, nes išties apie psichiką nežinome pakankamai, kad galėtume jaustis saugūs), kurios pasiglemžia iš mūsų dienas ar valandas, o kartais pražudo gyvybes (savas ar svetimas), būtų tiesiog naivu. Nors šita naivioji strategija – pasijuokus iš senoviškai, pasenusiai keliamų problemų įsivaizduoti, kad taip jas ir išsprendei, yra savotiškas dabarties ženklas. Spektaklio kūrėjai sukyla prieš tokius saviapgaulės žaidimus: nepasitikėdami pažįstamomis formomis – nei literatūros, nei teatro kalbos – jie išsikelia ambicingą (tiesą sakant, vienintelį vertą pastangų) uždavinį prisikasti prie esmės (sakyti „tiesos“ šiandien kažkaip nedrąsu). Kad tai daryti verta ir reikia, patvirtina Cantat ir Luckaus tragedijos.

Imdamiesi pastarųjų tyrimo (labiau Bertrandʼo Cantat, Luckus vis dėlto prasprūsta, bet apie tai vėliau), „Lokio“ kūrėjai neišvengiamai susiduria su dar viena pražūtinga mūsų laikų strategija: tiesos atsisakymu dėl emociškai paveikaus, manipuliatyvaus pranešimo (vadinamuoju posttiesos reiškiniu). Kitaip tariant, tiesa nereikalinga, nes ji nefotogeniška. O nefotogeniška reiškia komerciškai nepatraukli. Todėl žiniasklaida ir visuomenę apraizgęs milžiniškas viešųjų ryšių tinklas turi parengę ištisą fotogeniškos posttiesos komponavimo instrumentarijų, kuris tikrą, sudėtingą, komplikuotą, nelengvą suprasti gyvenimo medžiagą įspraudžia į ribotą rinkinį efektingų scenarijų šablonų, sumanipuliuodami ją pagal savo poreikį. (Norėtųsi pridėti „pagal savo paveikslą ir panašumą.“) Spektaklio kūrėjams, užsibrėžusiems atlikti Cantat (mirtinai sumušusio mylimąją) ir Luckaus (nudūrusio peiliu beveik atsitiktinį svečią) tragedijų meninį tyrimą, reikėjo išardyti tuos nepernelyg gudrius, bet emociškai paveikius žiniasklaidos pasakojimus, labiau uždengusius, nei atskleidusius tragedijų priežastis ir esmę.  

Nesakydami, ką daro, o pasitikėdami žiūrovų gebėjimu sekti ir patiems interpretuoti scenos vyksmą, aktoriai spektaklio pradžioje, dar degant salės šviesoms, kurios leidžia aktoriams ir žiūrovams atsidurti vienoje, nepadalytoje erdvėje ir suvokti, kad už kuriamą pasakojimą ir jo suvokimą atsakingos abi pusės, išardo pirmiausia paties teatro susikurtus naujausius šablonus – pateikia spektaklio pristatymo spaudos konferenciją su vertėja (Nelės Savičenko suvaidintą subtilų šaržą verta pamatyti visoms vertėjoms), atskleidžia, koks elementarus ir ribotas yra mūsų suvokimu manipuliuojančių meninių ženklų arsenalas (spektaklio kompozitorių šiame pristatyme vaidinantis Arnas Danusas leidžia net salėje sėdintiems žiūrovams išbandyti elektroninį garsų ir ritmų generatorių, akimirksniu nukreipiantį mūsų emocijas reikiama linkme), Darius Gumauskas (čia vaidinantis scenografą) pademonstruoja scenovaizdžio maketą, savotišką į besisukantį ratą patekusių gyvenimų minimodelį, kuriame tik kambarys su lova bei televizoriumi ir niekur nevedantys koridoriai, o Rytis Saladžius (šioje „spaudos konferencijoje“ jis vaidina spektaklio choreografą) parodo publikos dėmesio valdymo triuką, kuris metaforiškai puikiai nusako, kaip manipuliatyviai sulaikius publikos dėmesį ties neva svarbiu tašku tikrasis mūsų susidomėjimo objektas lengvai nutolsta, sumanipuliuotiems žvilgsniams likus spoksoti į absoliučią tuštumą.

Ši įvadinė spektaklio scena ne tik nubrėžia svarbias jo suvokimo gaires, bet ir (sėkmės atveju, o premjeriniai spektakliai tokie ir buvo) nutiesia gyvybingas emocines gijas tarp aktorių scenoje ir žiūrovų salėje. Tos gijos atsiranda abiem pusėms suprantant, kokioje egzistencinėje situacijoje esame: viena vertus, tragiškoje, nes mūsų suvokimu, vadinasi, ir gyvenimu, manipuliuojama, kita vertus, supratę, kad (ir kaip primityviai) tai yra daroma, galime jausti jei ne pranašumą, tai bent troškimą ir viltį vis dėlto prisikasti prie tiesos. Šis subtilus pažeidžiamumo ir susivokimo balansas (reikalaujantis iš aktorių tiek profesinio tikslumo, tiek žmogiškojo autentiškumo maksimumo – tiesą sakant, čia jau nebeįmanoma nubrėžti jokios skirties) užduoda toną ir tolesnėms, jau visiškai kitokioms pirmosios spektaklio dalies scenoms. Šviesa žiūrovų salėje užgęsta, aktoriai atsiduria scenoje, besikeičiantis scenovaizdis veda iš vienos situacijos į kitą, tačiau ką tik įvykusio emocinio sąmokslo užmegztas ryšys tampa nenutrūkstama tolesnio spektaklio vyksmo dalimi. 

Kitas esminis „Lokio“ vertikalės komponentas – aktorių egzistavimo scenoje būdas. Būtų neteisinga sakyti, kad tokių „nevaidinančių“ scenoje aktorių nematėme – tam tikra prasme matėme. Darius Gumauskas (Bertrandʼas Cantat), Airida Gintautaitė (Marie Trintignant), Rytis Saladžius (Šemeta), Gytis Ivanauskas (Daktaras Froeberis ir Žurnalistas) – Oskaro Koršunovo aktoriai, o šis režisierius ne vienus metus „laboratoriniuose“ kameriniuose spektakliuose (OKT būstinės salėje) siekė kitokio, autentiškesnio aktorių veikimo scenoje; panašius reikalavimus („vaidinti nevaidinant“, „pritraukti personažą prie savęs, o ne save prie personažo“ ir pan.) formuluoja ir kiti vidurinės (Gintaras Varnas, Yana Ross) ir jaunosios kartos režisieriai. „Lokis“ ypatingas tuo, kad čia praktiškai atsisakoma mizanscenų (tiksliau, būdamos tiesiog vaikščiojimų po sceną, sėdėjimo ir kalbėjimosi, stoviniavimo ir rūkymo, brovimųsi per ankštą koridorių ir pan. seka, jos tiesiog ištirpsta kaip akiai įprastos kasdieniškos daiktų ir figūrų konsteliacijos), todėl tiesiog buvimo scenoje įspūdis yra labai stiprus (o antrojoje spektaklio dalyje dominuojantis šokis yra toks pabrėžtinai neindividualizuotas ir neišraiškingas, kad klausimas apie bet kokį „vaidinimą“ kaip dirbtinumą savaime atkrenta).

Bet svarbiausia, toks aktorių egzistavimas nevaidinant, taip pat atsisakant išgalvotų mizanscenų, padedančių aktoriui prisitaikyti ir pasislėpti, įgauna ypatingo svorio ir vertės spektaklio temų lauke. Šalia tiesos falsifikavimo, kuria užsiima viešosios nuomonės formuotojai, temos šliejasi vaizdo, kaip priemonės manipuliuoti tikrove (ir pozavimo, kaip tiesos ir nežinomybės vengimo), tema. Jas įneša unikalaus fotografo Vito Luckaus linija. Deja, tenka pripažinti, kad su Luckumi susijusios temos – tiek jo vaizdo filosofija, tiek jo įvykdytos žmogžudystės tragedija – iš spektaklio fokuso išsprūsta ir tampa ne lygiaverčiu tyrimo objektu, o daugiau palydimąja medžiaga Bertrandʼo Cantat istorijos meniniam tyrimui. Lieka Luckaus užrašų citatų punktyras, tylinčio Vainiaus Sodeikos (Luckus) jautraus veido kamertonas ir didelė skulptūrinė liūto galva scenoje (Luckaus namuose auginto liūtuko Simbos ir mitinių senųjų religijų figūrų, išreiškiančių žmogaus ir gyvūnų pasaulio persipynimą, priminimas). Tačiau fotografo užrašų citatos yra svarbus komentaras spektaklio prasmių laukui perskrosti. „Kompozicija yra nuspėjamas melas“, skaito Vainius Sodeika – Luckus. Frazę, skirtą (neva) atsitiktinio fotografinio kadro grožiui ir vertei apginti, galima laikyti savotišku raktu daugeliui spektaklio plotmių atrakinti. Viena vertus, toks nuspėjamas melas yra žiniasklaidos šabloniškai sukomponuotos Bertrandʼo Cantat tragedijos interpretacijos. Kita vertus, taip galima paaiškinti savotišką kompozicinę paties spektaklio disproporciją (itin ištęstas bežodes antrosios dalies klaidžiojimų naktyje ir diskotekos scenas): tikėtis subalansuotos jo struktūros reikštų bandyti užmauti iš anksto žinomą (išmoktą) schemą meniniam tyrimui, kurio eiga ir rezultatai negali būti nuspėjami.

Kaip ir neįmanomi nuspėti yra visi trys gyvenimai – dar tebesitęsiantis Bertrandʼo Cantat, mirties užantspauduotas Vito Luckaus ir literatūrinio personažo Šemetos. (Ryčio Saladžiaus Šemeta menkai teprimena romantinį Mérimée personažą – rafinuotą grafą, kenčiantį dėl žvėriškosios savo prigimties pusės; pabrėžtinai anonimiškas Šemeta, apsėstas tamsios aistros vakarėlyje pamatytai merginai (Elžbieta Latėnaitė), yra labiau destruktyvios aistros ženklas, literatūrinės fikcijos moderni transformacija.) Spektaklio dėmesys iš esmės sutelktas į Bertrandʼo Cantat ir Marie Trintignant tragediją. Dariaus Gumausko ir Airidos Gintautaitės (kuri dar ir stulbinančiai panaši į savo prototipą) duetas puikus. Tiesą sakant, spektakliui tęsiantis, abiejų aktorių veidai sąmonėje beveik išstūmė savuosius prototipus ir žiniasklaidos tekstų draiskanas atminty. Spektaklis sukūrė savą įvykio versiją: tamsiosios, destruktyviosios savo psichikos dalies ir fizinių skausmų kamuojamo pusamžio vyriškio, atlydėjusio mylimąją, kuri tarytum jam priklauso, bet ir nepriklauso (gali bet kada gauti žinutę iš to praeities pasaulio, kuriame jo nebuvo ir kuris galbūt gali ją vėl iš jo pasiglemžti). Menine prasme abejotiname seriale besifilmuojanti mylimoji, priversta paklusti savo valdingai motinai režisierei NadineTrintignant (puikiai su subtilia komizmo gaidele suvaidinta Nelės Savičenko; „Koletės“ filmavimo scena apskritai yra visų trijų joje vaidinusių aktorių tikslumo, jautrumo ir humoro jausmo stebuklas), dargi sugalvojusiai duoti meilužių vaidmenis dukteriai ir jos pačios sūnui (vėlgi, subtilus, jautrus Arnas Danusas), pervargusi nuo filmavimo ir turbūt nuo raizgios giminystės ir meilės ryšių, išsekusi fiziškai ir dvasiškai, nepajėgia būti mylimajam tuo, dėl ko jis atsekė ją iki pat nepažįstamo miesto viešbučio kambarių.

O tolesnis nepaaiškinamos tragiškos pabaigos paaiškinimas – Bertrando Cantat grupės „Noir Désir“ dainoje „Les écorchés“ (internete galima rasti jos teksto vertimą į anglų k.) – apie tuos be odos, kuriems kaip nuskausminančio narkotiko reikia dar stipresnės skausmo dozės. Jokios mistifikacijos, jokio smurto pateisinimo – spektaklis tikrai nėra pigus smurto advokatavimas. Bet papasakojęs istoriją labiau įprastu dramos teatrui būdu pirmoje spektaklio dalyje, didžiąją dalį antrosios palieka publiką stebėti tamsos ir ankštų patalpų, kuriose klaidžioja veikėjai, vaizdus, o paskui panardina į mąstymą išjungiantį diskotekos beatą. Koks atsakymas? Atsakymo laukti galite tik tuomet, jeigu niekuomet nesate patyrę emocinio skausmo paribių, jeigu niekuomet neteko sustabdyti mintyse šmėkštelėjusios pagundos peržengti ribą, jeigu niekad nepajutote, kad už skausmą švelniau gali būti tik dar stipresnis skausmas. O paskui nesugrįžote ir vėl iš naujo nesupratote, kad už skausmą švelniau tik švelnumas. Spektaklio tyrimas grįžta į pradžią, Airidos Gintautaitės Marie ir Dariaus Gumausko Bertrandʼas susitinka viešbučio koridoriuje ir neranda rakto. Ir vos vos šypsosi vienas kitam.

Vakarėlis teatro kėdėje // Vaidas Jauniškis, „Verslo žinios“, 2017-09-22

Vakarėlis teatro kėdėje

Vaidas Jauniškis, „Verslo žinios“, 2017-09-22

 

Lenkų režisierius Lukaszas Twarkowskis jau apdovanotas kaip geriausias Lietuvos scenos videomenininkas – už darbą Krystiano Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštė“. Šį rudenį į tą pačią Nacionalinio dramos teatro Didžiąją sceną jis grįžo kaip režisierius, pasiryžęs supinti tris skirtingas istorijas apie Lietuvos žmones į vieną ambicingą technoprojektą „Lokis“.

 

Lukaszas Twarkowskis, atvykęs į Vilnių iš Lenkijos, galėjo kiek sutrikti: šalis kaimynė stipri aktoriais ir patenkinta savo mitu apie geriausią Europos teatrą (panašiai mąsto čiabuviai, nesusitikę su kitomis kultūromis), bet mažai patyrusi įvaldyti poststanislavskiškus postpsichologinės vaidybos judesius, buvimo scenoje ypatumus, darbą su kamera ir prieš ją. Lenkija vien dėl geografinės savo padėties yra gerokai daugiau susidūrusi su modernesniu Europos teatru, nes arčiau Vokietija ir jos madingosios praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio scenos, stipriai keitusios teatro supratimą. Taip susiduriant skirtingoms patirtims, net ir netyčia prasideda natūralus tyrinėjimo ir pažinimo procesas.

 

Iš Merimee ir Luckaus – legenda be faktų

Pasirinktas vienas spektaklio atspirties taškų tinka šiai „civilizacijų“ sandūrai: Prospero Merimee apysaka „Lokis“ kultūros istorijai svarbi kaip chrestomatinis vakarietiško žvilgsnio į nepažintus kraštus pavyzdys: mįslinga, pusiau žvėriška grafo Šemetos prigimtis, kuriai pradžią galbūt davė jos motinos miške sutiktas lokys (priminsime, veiksmas vyksta ikifroidistiniu laikotarpiu). Lokenomis apsitaisiusius lietuvius aprašė ir Jozefas Ignacy Kraszewskis „Kryžiuočiuose“. Lenkai taip pat nebuvo pamiršti: absurdo teatro tėvas Alfredas Jarry nurodė „Karaliaus Ūbo“ veiksmo vietą – „Lenkijoje, vadinasi, niekur“. Žodžiu, į rytus nuo Berlyno driekėsi šalys, apie kurias dar XIX a. pabaigoje rašyta, kad „čia gyvena liūtai“.

Spėju, kad tik šiuo menku punktyru – namuose laikytu liūtuku – prie spektaklio „minties siužeto“ buvo prišlietas fotografas Vitas Luckus. Nes tai, kad spektaklis nuolatos fiksuojamas kameromis, vargiai pateisina norą panaudoti garsią fotomenininko pavardę: kūrėjams čia, regis, labiau rūpėjo legenda be jokių faktų.

Tiek ir lieka spektaklyje iš Merimee ir juo labiau Luckaus, ir tai nebūtų priekaištas, jei veiksmas neišsitiestų į standartinę liniją, tempiamą vangaus pusiau detektyvo, pusiau film noir scenarijaus ritmu.

Viskas persikelia į 2003 m. Vilnių, kuriame – turbūt pakankamai laukiniame krašte – prancūzų dainininkas Bertrand‘as Cantat nužudė savo meilužę Marie Trintignant. Ir čia man žvėriškai – būtent taip, sulig gausėjančiais džiunglių vaizdais, stabo skulptūra, važinėjančiais fikusais po teatro fojė – pritrūko bent užuominos į dar vieną kūrinį, režisieriaus tėvynainio Stanislawo Witkacy pjesę „Tropikų karštinė“, kurioje analizuojama civilizuotų vakariečių, XX a. pradžioje vykusių į „laukinę“ Indokiniją, dvasinė ir fizinė degradacija susidūrus su laisve, narkotikais, seksu ir kolonistų „aukštesne“ padėtimi. Bet gal tai mano asmeninė dramaturgija, kurią spektaklis ir skatina, nesiūlydamas aiškios savos.

Po tiesos mirties

Ties Cantat istorija apsistojama likusį ilgą laiką, bandant suprasti-rekonstruoti, kodėl ir kaip jis nužudė aktorę. L. Twarkowskis impresionistiškai atkuria visą filmavimo aikštelę ir jos užkulisius, leisdamas iki persigėrimo siautėti filmo pabaigimo vakarėliui, nardydamas su kameromis įvairiais koridoriais, tarp veidų ir kambarių. Videovaizdai, keletas ekranų, siauri praėjimai itin tinkami kino atmosferai kurti. Tačiau pati istorija nėra nei paini, nei „kabinanti“, sudominanti, o bandymai rekonstruoti tragediją primena aktorinius etiudus, po kurių Policininkas (Saulius Bareikis, lyg nužengęs iš lietuviško TV serialo) pareiškia: „Nebuvo, nes neįtikinama. Reikia suvaidinti stipriau.“ Vadinasi, tiesa kyla tik iš įtikinamumo?

 

Tai tinka šio sezono LNDT reklaminiam šūkiui – „Po tiesos mirties“. Bet tuomet esmė ir yra – įtikinti, o tai užduotis, galiojanti visiems viso teatro sezonams. Režisierius su savo puikia muzikos ir vaizdo kūrėjų komanda surengia ypač kokybišką vaizdų ir garsų technoataką, siūlydamas žiūrovams tikrai netrumpą vakarėlį, tik žiūrėti iš tradicinės žiūrovo kėdės ilgainiui tampa nuobodu. Nuosekliau būtų, jei prieš spektaklį mus pasitiktų užrašas: Spektaklis vyksta 18.30–21.30 val., žiūrovai bet kada gali įeiti į salę ir ją palikti. Taip būtų išlaikytas žanras, o dabar tenka tik pasyviai sekti paskui operatorius ir ginčytis su režisieriumi, ar tikrai „Image is everything“ (vaizdas yra viskas), kaip ne kartą užrašoma ekrane.

Man kur kas įdomesnė buvo kita, antroje spektaklio dalyje kartota, frazė: „Aš nežinau, kur einu, bet man tai patinka.“

Ilgoje scenoje su klaidžiojančiais ir be(si)filmuojančiais aktoriais ir gesinamomis kambarių-boksų šviesomis (užsukite į salę maždaug 20.30 val.) sukuriama psichodelinė atmosfera, neįpareigojanti nei siužetu, nei minties seka: jautiesi, lyg žiūrėtum naująsias „Tvin Pykso“ serijas. Tai rodos atviriau ir nuoširdžiau, nes Ankos Herbut sukurta dramaturginė struktūra yra tradicinė, ir pasakojamas siužetas nepažadina nei įdomesniais vingiais, nei minties ar stiliaus ypatumais, tad labiau čia scenas atgaivina režisūriniai ir choreografiniai judėjimo, erdvės organizavimo būdai. Tik jie yra labiau dirbtiniai inkliuzai nei adekvatūs medžiagai, todėl mano asmeninis detektyvas čia tyrinėjo, kokias šiuolaikinės teatro teorijos knygas perskaitė L. Twarkowskis ir kiek matė režisieriaus Franko Castorfo spektaklių (jo stiliaus ženklai – videovaizdų akcentai, tiesioginis filmavimas, kambariai-dėžutės su užtraukiamomis užuolaidomis, sutirštintas kičas – čia atkartoti puikiai); A. Herbut atveju – nereikšmingos girto vakarėlio frazės ir kameros sekimai galbūt atlingavo iš Wimo Wenderso „Situacijos“, Frederico Fellinio „Saldaus gyvenimo“ ar Paolo Sorrentino filmų.

Tai nėra priekaištas, – būtų keista, jei XXI a. scenos menas išvengtų kitų menų įtakos, tačiau „Lokyje“ forma ir priemonės iššoko gerokai pirma turinio.

Išmokti pamatyti kitaip

Šiame technošėlsme, kaip tikrame kino fabrike, visi komponentai yra tolygūs, todėl ir aktoriai yra viena iš jo dalių. Iš pradžių pasirodę kaip blefuojantys apsimetėliai, suvaidinę abejotinos prasmės intermediją apie kūrėjus, jie vėliau išnyko, t. y. tapo operatoriais, statistais, šokėjais ir aktoriais, kai juos kamera išgriebdavo iš bendro fono. Jų užduotis yra sunkiausia – atrasti vietą bendrame vaizde ir neišsišokti, paklusti trokštamai tėkmei ir gauti savo 15 sekundžių kadre. Jie – dar besimokantys judėti kitaip, kai kurie veikiantys tiksliai, prisijaukinę kameras ir save jose (geriausiai čia jautėsi ir atrodė Gytis Ivanauskas – padeda šokio ir TV bagažas?), o jau kitoje scenoje bandantys suprasti, kad jų vaidmuo gali būti tik potėpis bendro paveikslo kampe, bet ne mažiau tikslus ir vertingas. Kitokio buvimo scenoje patirtis čia yra neabejotinas privalumas – ir greičiau aktoriams nei pačiam spektakliui. Taip pat žiūrovams – išmokti pamatyti kitaip. O tikslinė auditorija? Atidarykite duris ir žiūrėkite, kas užeis.

Šokantys lokio kūnai // Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt, 2017-09-17

Šokantys lokio kūnai

Dovilė Statkevičienė, menufaktura.lt, 2017-09-17

 

 

„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tekste apie spektaklį „Lokis“ bus kalbama ne atsakant į klausimą kas atsitiko, bet atsakant į klausimą kaip atsitiko. Kodėl? Nes pagaliau. Pagaliau mes galime kalbėti apie teatrą kaip apie būsenas, kaip apie sceninės dinamikos struktūras, kaip apie scenos peizažus. Šiuo atveju klausimas kas yra labiau asmeninis žiūrovo reikalas, o klausimas kaip - tų reikalų išeities taškas. Tiksliau - taškų žemėlapis.

Pirmoji 2017-ųjų Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės premjera „Lokis“ išėjo iš tikrovės atvaizdų girios ir įžengė į sapnų sferą, kurioje žiūrovui leista kristi į įnirtingą teatrinį miegą su visais jo košmarais. Pagaliau galime kalbėti apie teatrą ne kaip apie būdą interpretatyviai komunikuoti, tikintis supratimo, bet kaip apie pojūčių, impulsų dirginimo mašiną. Į šitą mašiną žiūrovą įverčia ne aktorius, bet jį supanti aplinka, turinti savo kraujotaką: kitaip tariant, čia kalbama ne per patį žvėrį ar jo apraišką žmoguje, bet per erdvėje tvyrantį žvėriškumo pojūtį, užvirusio kraujo jausmą. Ir kol žiūrovai ieško, iš kur teka kraujas ir kodėl jis verda, pats žvėris pilku, aptrupėjusiu veidu ramiai stoviniuoja scenos krašte ir liudija iš akių kiaurymių plūstantį liūdesį. Kodėl lokys liūdi? Kodėl lokys puola? Ir kuris iš mūsų - kitas lokys?

Tiesiog būti scenoje, šito buvimo nesureikšminant ir psichologiškai neteisinant, tiesiog šokti ir tiesiog slinkti iš kampo į kampą, kuriant dinamiškus, laisvus nuo priežasčių ir pasekmių vaizdo horizontus, mūsų aktoriams nei būdinga, nei, ko gero, paprasta. Galbūt todėl tokia svarbi atrodo ši slinktis nuo imitacijos prie buvimo, ir galbūt todėl dauguma puikių spektaklio aktorinių darbų kelia vienintelį klausimą: ko mes taip ilgai laukėme? Dabar jau žinome: Łukaszo Twarkowskio.

Ėmęsis jungti tris siužetinius leitmotyvus (dramaturgė - Anka Herbut), nagrinėjančius žmogaus ribinę būseną, kurioje netenkama valios ir virstama žvėrimi, Twarkowskis leidžiasi ne į siužeto, bet į vaizdinių universumo kūrybą. Šitame universume aktorius yra visų pirma judanti figūra, apibūdinama ne kaip socialinis / psichologinis konstruktas, turintis mintis ir jausmus, bet kaip vizualus kūnas, turintis vaizdines charakteristikas. Aktoriai čia neturi nei išraiškos, nei atminties, nei konkretaus veido: nėra svarbu, ar Darius Gumauskas yra Darius Gumauskas, ar Bertrand Cantat, ar Wittembachas 1, ar Fabien Lédé: svarbu, kad jis yra. Ir šitame buvimenegirdėti jokios deklaracijos - tik apytylis balsas, skirtas beveik pats sau. Todėl nepagrįstas atrodo aktorių prisistatymas kūrėjų komandos vardais: jiems visiškai užtenka savo vardų, kurie reikšmingi tik tiek, kiek leidžia atskirti vieną kūną nuo kito.

Spektaklio varomoji jėga - ne dramaturgija, o muzikiniai ir vizualiniai konstruktai, kurių visuma - nepriekaištingai išbaigta akustinė / vaizdo architektūra (šviesos dailininkas - Eugenijus Sabaliauskas, scenografas - Fabien Lédé, kompozitorius - Bogumił Misala). Architektūrinio plano atramos - baltai šviečiantis judantis ekranas, mobilios kambarių dėžutės ir lentynos su augalais - sukuria scenos monstrą, lėtai judinantį galūnes ir turintį daug galvų, realiu laiku fiksuojamų kameromis stambiu planu. Visos šios galvos tarytum nežino, kur juda, bet vis tiek juda, nes nežinau, kur einu, bet man patinka. Po sceną važinėjantys siurbliai-robotai, ant kiekvieno iš kurių padėta po vazoną su vešliai žaliuojančiu augalu, tampa absoliučiai visaverčiais objektais, kurie įtvirtina veiksmo postdramiškumą: užuot buvę aplinkos papildiniais, šie augalai yra aktyvūs ir gyvena savo gyvenimą - per pertrauką net išvažiuoja „pasižmonėti“ į teatro fojė. Pagaliau objektas į sceną atneštas ne rekvizitine prasme, bet vizualinės būtybės prasme: štai beveik girdi ją niūniuojant schematišką fotosintezės dainelę. Savo gyvenimą čia gyvena ir muzikiniai efektai: pradžioje pristatyti kaip juokų darbas ir net atiduoti komponuoti žiūrovams, galiausiai jie virsta storiausiu lokio kailiu, plėšriausia jėga.

Tarp augalų ir vaizdo plokštumų šaltai judančios (choreografas Paweł Sakowicz) aktorių figūros veda į prasminį sluoksnį - problemą „lokys žmoguje“, kurią kūrėjai užčiuopė fikcinėje grafo Šemetos ir dokumentinėse Vito Luckaus bei Bertrand Cantat asmenybėse. Prospero Mérimée novelė „Lokys“ - spektaklio atrama ne tiek tekstiniu, kiek vizualinės dramaturgijos lygmeniu. Novelės inspiruotoje vizualikoje grafo Šemetos figūra suliejama su Bertrando Cantat asmeniu: būtent Cantat (aktorius Darius Gumauskas) kūnas tampa grafo Šemetos kartotiniu atskiruose scenos peizažuose (štai jis sėdi ant lovos krašto lygiai kaip Šemeta po sapno, kuriame ėdė arklį ir ėsdamas ėmė riaumoti). Kiek keista, kad pačiam grafui Šemetai (aktorius Rytis Saladžius) spektaklyje paliekamas jauno, neišsipildžiusio priekabiautojo prie Julkos (aktorė Elžbieta Latėnaitė) vaidmuo, anuliuojant jame tvyrantį žvėriškumo pradą, užkoduotą novelėje. Todėl įtampa, kuri galėtų atsirasti Cantat ir Šemetai - dviem lokiams - papuolus į vieną erdvę (mėginant užmigti viename kambaryje), nekyla. Apskritai Šemeta vaizduojamas kaip tas Julkos batelis novelėje: reikalingas tik išdidinti Julkos moteriškumą, nebylus ir nuobodus, šitame nuobodulyje slepiantis būsimos žmogžudystės galbūt viltį, galbūt nuojautą, o iš tiesų greičiausiai tiesiog neturintis ko slėpti.

Visas žvėriškumo leitmotyvas paliekamas vienai Bertrando Cantat širdžiai: vieną, antrą, trečią kartą, ką ten - apskritai, rodos, visą spektaklio laiką Darius Gumauskas su Airida Gintautaite bando atkurti tos nakties paveikslą. Jis - Bertrand, ji - Marie Trintignant, jis tuoj bus lokys, ji tuoj bus Julka, arba Marie, arba Bronius Krakauskas, arba visi, kuriuos kažkada kažkas užmušė neplanuotai, o instinktyviai. Ši vis kartojama scena, kurioje - ta pati ir ta pati situacija, niekaip neauganti ir niekur nesivystanti, netransliuojanti jokio jausmo, ilgainiui ima kelti apatiją ir priverčia svarstyti, kodėl čia svarbiausia - Cantat, o ne kur kas mįslingesnė Luckaus arba Šemetos žmogžudystės istorija?

Vitas Luckus (aktorius Vainius Sodeika), kurio istorija spektaklyje beveik nutylima, vis dėlto labai ryškiai juntamas per nepertraukiamą atvaizdų gimimą, kartojimąsi, sluoksniavimąsi. Luckaus kūrybos esmė - ne atspindėti pasaulio vaizdai, bet sukurtas naujas vaizdų pasaulis - yra ir spektaklio esmė. Per Luckui svarbią montažo idėją priartėjama prie esminio klausimo: kaip toli yra tikras žmogus nuo žiniasklaidos sumontuoto žmogaus-monstro vaizdinio? Ir kodėl vienas lokio pasireiškimas užgožia ir viršija tūkstančius genialių tame lokyje gyvenančio žmogaus pasireiškimų?

Ryškiausia jausena, visą laiką transliuojama spektaklio aparato (čia išties tinka šis žodis), yra nenuspėjamumo siaubas: ne tik nežinau, kur einu, bet nežinau ir kas būsiu kitą akimirką, ką darys mano rankos, kur žiūrės mano akys, kam įkąsiu, ką suėsiu. Novelėje grafas Šemeta sako: „Ar nėra jums niekada tekę, atsidūrus bokšto viršuje arba ant bedugnės krašto, patirti pagundą pulti žemyn ir kartu visai priešingą jai siaubo jausmą?..“ Jausmų dualumas, kurį lakoniškai spektaklio pabaigoje aptaria Vainius Sodeika ir Darius Gumauskas, visas šias figūras paverčia neapibūdinamais, neįmanomais pažinti mažiau žmonėmis, daugiau žvėrimis.

Iš daugiau žvėrys, nei žmonės stipriausia - Nelė Savičenko. Ji gerąja prasme labiausiai stabdo spektaklio laiką. Ryškiausias laiko išnykimo momentas - Nadine Trintignant laukimas filmavimo aikštelėje: jos lėti, betiksliai judesiai, nulinė išraiška, nepagrįstas vaikščiojimas ir į niekur žvelgiančios akys, tarsi užstringančios šitame žvelgime, sukuria tobulos pauzės jausmą. Žiūrėti į jokį - tik būnantį - veidą leista vos keletą minučių, bet jis neprailgtų nė stebimas pusvalandį. Panašiu laiko naikinimu užsiima Elžbieta Latėnaitė: finalinis jos gulimasis į lovą, kojų sulenkimas, rankų dėjimas po galva ištrina aplinkinę erdvę ir gožia viską šitame gulėjime tvyrančiu gal liūdesiu, gal silpnumu. Apskritai spektaklyje laiko matas sutrikęs, vien dėl to jam norisi suteikti sapno charakteristikas: prasidėjęs bet kur, bet kur nutrūksta, vėl prasideda ir vystosi nenormaliomis, nepriežastinėmis trajektorijomis.

Sapnui kiek per sunkios atrodo Sauliaus Bareikio, Gyčio Ivanausko ir Airidos Gintautaitės figūros. Jie krinta iš nulinių išraiškų peizažo lyg vis dar bandantieji kur nors atrasti kokią nors priežastį. Visiškai laisvi slenka Dariaus Gumausko, Elžbietos Latėnaitės, Vainiaus Sodeikos kūnai, pamiršę ne tik laiką, bet ir savo asmenybių bruožus, kilmę, motyvus. Tačiau, nepaisant didesnės ar mažesnės sceninio slankiojimo laisvės, kuri spektakliui augant, žinoma, keisis, visus vienija paprastas ir tylus tokio aktorinio buvimo džiaugsmas. Visiems bendra regisi jausena, jog tokiame spektaklyje aktorius turi būti ne batas, žengiantis į balą, bet nuo to bato einantys ratilai.

Nors atrodo, kad pirmoje dalyje telpa viskas, apie ką spektaklis, ir antra telieka gerokai silpnesniu pirmosios aidu, vis dėlto būtent antros dalies gerokai užsitęsęs vakarėlis (turintis sąsają su Mérimée novelės vestuvių puota) prisiminimuose išlieka kaip spektaklio afiša. Kai jau atrodo, kad šita šventė niekada nesibaigs, ji niekada ir nesibaigia, įkyri, pabosta, ir vėl atrodo, kad niekada nesibaigs, ir vėl nesibaigia, tačiau užburia pratisu vaizdų dauginimusi. Kameros žiūrovus įneša į scenos aukštį, plotį, ilgį, gylį, lyg į ribų neturinčius žvėriškumo žmoguje plotus. Jau nebesekdamas kas, kur, kaip narsto scenos architektūros tūriais, leidiesi užplūstamas ir pagaliau iš tikrųjų pradedi sapnuoti, ir to sapno - o gal savęs - nebevaldyti, nesvarbu, ar tai tau patinka, ar ne.

Labai gaila, kad visą šį natūralių kūnų / jų atvaizdų / objektų / ritmų montažą suniokoja absoliučiai disonuojanti pabaigos scena: Airida Gintautaitė, rankoje laikydama menamą mikrofoną, vaizduojanti dainuojantį Bertrand Cantat, savo imitavimu nutraukia tris valandas naujos kokybės sceninės tikrovės. Šis nė iš šio, nė iš to staiga grąžintas mimezės momentas naują suvokimo būdą atradusio žiūrovo galvoje nebetelpa ir tilpti nebenori: užtenka skambančios Noir Désir muzikos, kurioje riaumoja Cantat. Kurioje riaumoja grafas, Luckus, erelis, liūtas, aš, tu ir visas didelis mūsų visų pasaulyje pasimetęs lokys.

"Lokis": obraz jest wszystkim, ekran rzeczywistością // Karolina Matuszewska, Wilnoteka.lt, 2017-09-15

"Lokis": obraz jest wszystkim, ekran rzeczywistością

Karolina Matuszewska, Wilnoteka.lt, 2017-09-15

 

Wczorajsza premiera "Lokisa" w reżyserii Łukasza Twarkowskiego otworzyła 78. sezon w Litewskim Teatrze Narodowym w Wilnie, którego motto brzmi: "Po śmierci prawdy". Niewątpliwie polski twórca zaproponował wileńskiej publiczności zupełnie nowy rodzaj spotkania z teatrem, który wykracza poza ramy tradycyjnej sztuki scenicznej. Po pierwszym zaskoczeniu, które niewątpliwie czeka widzów, warto się w ten multimedialny świat zagłębić i otworzyć na nowy, audiowizualny język teatru.

A
"Lokis" reż. Łukasz Twarkowski, fot. teatras.lt / Dmitrij Matvejev

"Lokis" to tytuł dziewiętnastowiecznego opowiadania grozy Prospera Mériméego poświęconego tajemniczemu hrabiemu Szemiocie, który urodził się dziewięć miesięcy po tym, jak jego matka została napadnięta w lesie przez niedźwiedzia. Jego pół ludzka, pół zwierzęca natura staje się przyczyną tragedii, do której dochodzi w noc poślubną hrabiego. Całą historię czytelnik poznaje za pośrednictwem postaci profesora Wittembacha, który przyjeżdża na Żmudź, by badać tamtejsze piśmiennictwo i w ten sposób trafia do pałacu Szemiota. Tę opowieść, którą Łukaszowi Twarkowskiemu podsunął dyrektor Teatru Narodowego Martynas Budraitis, polski twórca wraz ze swoją dramaturżką Anką Herbut uzupełnił motywami z życia i twórczości autentycznych postaci związanych z Wilnem: fotografa Vitasa Luckusa oraz wokalisty francuskiej grupy rockowej Noir Désir Bertranda Cantata i aktorki Marie Trintignant. Wszystkich ich, oprócz miejsca, łączy przedziwny splot śmierci i afektu, działanie pod wpływem zwierzęcego impulsu, którego uaktywnienie się przynosi nieodwracalne skutki. 

Ci, którzy spodziewają się zobaczyć te historie na wileńskiej scenie, mogą się mocno rozczarować. W "Lokisie" bowiem z całych opowieści zostały jedynie fragmenty, strzępy, które twórcy spektaklu na zasadzie luźnych skojarzeń łączą ze sobą, tworząc z nich nową jakość. Ich wersja nie ma jednak początku ani końca, jest raczej ciągiem obrazów i impresji, atakujących percepcję widza. Dlatego oglądanie tego spektaklu jest przede wszystkim niezwykłym doznaniem emocjonalnym i zmysłowym. 

Najważniejszy bowiem jest tutaj obraz, który stanowi nie tylko formę całego spektaklu, ale również jego treść. Łukasz Twarkowski współpracuje z artystycznym kolektywem z Wrocławia Identity Project Group, który działa na pograniczu różnych dziedzin, łącząc "sztuki wizualne i performatywne oraz dramaturgię z architekturą, wideo- i soundartem". W "Lokisie" wspólnie tworzą niezwykle intensywne instalacje multimedialne złożone z obrazu, dźwięku i ruchu. Wszystko nagrywane jest nieustannie obecną na scenie kamerą i następnie odtwarzane na ekranach lub innych gładkich powierzchniach znajdujących się w danym momencie na scenie. Cała przestrzeń poddana jest przy tym ciągłemu ruchowi, w przedłużających się sekwencjach, pozornie powtarzalnych, w gruncie rzeczy nic nigdy nie wygląda tak samo. 

Tym większe należą się wyrazy uznania dla twórców tej skomplikowanej audiowizualnej machinerii, którzy bardzo sprawnie i z mistrzowską precyzją łączą poszczególne elementy w całość. Warto ich w tym miejscu wymienić: Fabien Lédé (scenografia), Bogumił Misala (muzyka), Eugenijus Sabaliauskas (światła), Jakub Lech (projekcje wideo), Paweł Sakowicz (choreografia). Choć zakomponowane przez nich i przez reżysera instalacje bywają momentami nieznośnie długie i wręcz wyczerpujące, łatwo jest się dać wciągnąć w ich mroczną, ambientową atmosferę i znaleźć się w świecie szybko przesuwających się przed oczami obrazów, których sens i treść coraz bardziej się zacierają. 

Owa niemożliwość obiektywnego zarejestrowania rzeczywistości, fakt, że nie można ufać nawet własnym zmysłom, jest tym, co w "Lokisie" chyba najbardziej interesujące. Reżyser bawi się percepcją widza, manipuluje nią i mami kolejnymi bodźcami, sprawiając, że zarówno fakty, jak i realność stają się nieuchwytne. Giną one w natłoku sztucznie konstruowanych obrazów, w których prawda jest wypierana przez złudzenie. W jednej ze scen aktorzy wraz z kamerzystą wchodzą do boksu-pokoju hotelowego, którego frontowa ściana zostaje zasłonięta od strony widzów. Na niej wyświetlana jest bezpośrednia projekcja z wnętrza boksu - obraz rzeczywisty zostaje zastąpiony przez wirtualny. Co więcej, jako widzowie w tej sytuacji tracimy szansę na zweryfikowanie obiektywności przekazu, przez co może on zostać z łatwością zmanipulowany. Dokładnie w taki sam sposób, w jaki dociera dziś do nas wiele informacji medialnych. Pozorny brak związku trzech stojących u podstaw spektaklu historii z tematami obrazu i zaburzania percepcji odkrywa w tym miejscu swój głęboki sens: wszystkie trzy opowieści znamy wyłącznie z przekazów osób trzecich, a każda z nich ma w sobie jakąś cząstkę niesamowitości, w którą trudno uwierzyć. Możemy zatem jedynie spekulować na temat prawdy, odtwarzać przeszłość w różnych wariantach i spekulować na jej temat, ale nigdy nie poznamy jej w całości. 

Dwa słowa należą się również grającej w tym przedstawieniu dziesiątce litewskich aktorów, dla których była to niewątpliwie zupełnie nowa forma scenicznej pracy. Wyzwaniem był dla nich nie tylko kontakt z kamerą, ale również, o ile nie przede wszystkim, budowanie postaci wbrew zasadom realizmu psychologicznego. W autoironicznej scenie otwierającej spektakl aktorzy wcielają się w twórców "Lokisa" i opowiadają o tym, jak przebiegała praca nad nim i jak wyglądała współpraca z odtwórcami poszczególnych ról. Dowiadujemy się z niej, że problemem był właśnie brak konkretnych postaci. Oglądając trzygodzinny spektakl trudno jednak uwierzyć, że ktokolwiek z ekipy ma z tym problem. Każdy z nich wciela się w co najmniej dwie postaci pochodzące z dwóch różnych poziomów spektaklu: bohaterów historii "Lokisa" oraz twórców przedstawienia, płynnie poruszając się między nimi. Nie jest to stały zespół Teatru Narodowego, ale grupa aktorów w różnym wieku i z różnym doświadczeniem artystycznym, wybranych przez polską ekipę podczas kilkudniowego castingu. Tym bardziej więc Saulius Bareikis, Arnas Danusas, Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas, Gytis Ivanauskas, Elžbieta Latėnaitė, Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Vainius Sodeika i Dovilė Šilkaitytė zasługują na podziw i uznanie w swojej otwartości na sceniczny eksperyment Twarkowskiego. 

"Lokis" z pewnością nie przypadnie do gustu wszystkim. To spektakl trudny i wymagający, zmuszający widza do pozbycia się dotychczasowych przyzwyczajeń w odbiorze sztuki i poddania się nowym bodźcom oraz sposobom poznawania scenicznej rzeczywistości. Warto wybrać się na niego z otwartą głową, aby trzy godziny spędzone na tym niezwykłym widowisku przyniosły jak najwięcej różnorodnych doznań - nie tylko estetycznych czy emocjonalnych, ale również refleksji - chociażby na temat, czy tak wygląda świat "po śmierci prawdy"?  

Interviu

„Lokio“ režisierius L.Twarkowskis: mokslų vystymasis perbraižė mūsų baimių žemėlapį // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2017-09-13

„Lokio“ režisierius L.Twarkowskis: mokslų vystymasis perbraižė mūsų baimių žemėlapį  

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2017-09-13

 

Łukaszas Twarkowskis. Rolando Okono nuotr. 

Rugsėjo 14 dieną lietuvių publikai bus pristatyta naujoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos. Su naujojo spektaklio režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu kalbasi Daiva Šabasevičienė. 

Pradėjote nuo Prospero Mérimée, tačiau nusprendėte į spektaklį įtraukti dar dvi sudėtingas istorijas. Kodėl?

Prosperas Mérimée ir „Lokis“ – tai vienas dėmuo spektaklyje su daug nežinomųjų. Kai pirmą kartą su Martynu Budraičiu kalbėjomės apie „Lokį“ kaip pradinę medžiagą darbui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, mane labiausiai domino tos apysakos meninė kokybė, galimybė teatre sukurti psichologinį trilerį. Tačiau kelis kartus perskaičius tekstą pasirodė, jog to per maža. Pradėjo kilti įvairūs klausimai, rastis įvairios temos. Ryšys su autoriumi tapo vis stipresnis, o jo teksto žemėlapis atvėrė mums iki tol nežinomas erdves. Tai bandymas leistis į kelionę drauge su rašytojo mintimis užuot mėšlungiškai laikiusis jo pasakojamos istorijos. Todėl ir mūsų spektaklio pavadinimas juk ne lietuviškas žodis – LOKYS, o prancūziškojo originalo antraštė – LOKIS. Ta iš pažiūros lyg ir nereikšminga klaida ar dviprasmybė buvo juntama jau pačioje darbo pradžioje. 

Kai skaičiau Mérimée apysaką, iškart prisiminiau tragišką Bertrand‘o Cantat ir Marie Trintignant istoriją, kuri daugeliui Europos žmonių yra viena iš pirmųjų asociacijų išgirdus Vilniaus vardą. Cantat viename iš interviu prisipažino, kad tai yra baisiausias dalykas, kuris jam galėjo nutikti: jis tapo smurto prieš moteris simboliu. Žinoma, mes nekalbame apie jo kaltės vertinimą – veikiau apie įvaizdį, kurį sukūrė žiniasklaida: pabaisos įvaizdį. 

Vitas Luckus natūraliai tapo trečiąja dramos figūra, be to, jo atveju mus labiau domina tai, ką jis galėjo pasakyti kaip fotografas, todėl būtent jo užrašai apie vaizdą tapo mums svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu.

Kūrėte spektaklį, bet kartu tapote tyrėjais. Kokius svarbiausius dalykus tiriate „Lokyje“? Kuo trijų skirtingų istorijų mokumentas svarbus šiuolaikiniam pasauliui?

„Lokio“ atžvilgiu tai esminis klausimas, o mokumento terminas yra dar vienas svarbus lygties dėmuo. Pastaraisiais metais stebime mokumentinių filmų proveržį, tarptautiniai festivaliai netgi formuoja atskiras sekcijas šios rūšies filmams, nors šis tipas atsirado kur kas anksčiau. Kažkodėl būtent šiandien susidomėjimas tokio tipo kūryba pastebimai auga. Tam tikrą plyšį, atsiradusį ilgus metus neperžengiama buvusioje sienoje, skiriančioje dokumentinį ir vaidybinį kiną, vertinu kaip labai simptomišką dabarties pasaulio ženklą. Nežinau, su kuo tai susiję, tačiau nuolat patiriu vis didėjantį netikrovės jausmą. Tai primena Baudrillard‘o simuliakrų teoriją ir Disneilendą, kuris turėjo atsirasti Jungtinėse Amerikos valstijose, kad kokiu nors būdu paverstų tikrove tą visiškai nerealų gyvenimą. Todėl Mérimée „Lokį“ galima vertinti kaip savotišką protomokumentą.

Dar vienas esminis žodis – POSTTIESA, kurį Oksfordo žodynai pripažino 2016 metų žodžiu. Labiausiai jis susijęs su politika, tačiau jis tampa vis svarbesnis ir kitoms mūsų medializuoto gyvenimo sritims.

Kada žmogus tampa žvėrimi ir atvirkščiai?

„Lokio“ atveju klausimas tikriausiai turėtų skambėti kitaip, ypač jei į tą apysaką pažvelgsime iš antropocentristinės epochos pozicijų. Žinoma, kad Mérimée žvėries vaizdinį naudoja ypatingame kontekste. Remdamasis romantizmo principais, dramą jis plėtoja pagal kultūros-natūros liniją. Nežinau, ar toks skirstymas dabartiniame pasaulyje tebėra aktualus. XIX a. žmogus žvėryje matė įvairias savo baimes: visko, kas nepažįstama, visko, kas nesileidžia žmogaus užvaldomas, kas nepasiduoda jo sveiku protu besiremiančiai analizei. Jaučiu, kad drauge su mokslo raida mūsų baimės persikėlė į kitas sritis.

Spartus neurobiologijos, nanotechnologijos mokslų vystymasis, vis labiau aiškėjanti mūsų smegenų funkcionavimo sistema ir tuo pat metu nepermaldaujamai artėjantis dirbtinio intelekto sukūrimas tampa tais veiksniais, kurie šiuolaikinėje sąmonėje perbraižo mūsų baimių žemėlapį.

Spektaklį kuria didelis Lenkijos menininkų būrys. Aktoriai – lietuviai. Kaip subūrėte šią grupę? Kas buvo svarbu atsirenkant jos narius?

Dauguma mūsų grupės narių iš Lenkijos – tarpdalykiniai menininkai iš „Identity Problem Group“ (liet. – Tapatybės problemų grupė), kurią įkūrėme prieš šešerius metus. Kuriame bendrus spektaklius, multimedijų instaliacijas, trumpo metražo filmus ir kitokius kūrinius iš meninių paribių. Ilgametis bendras darbas suteikia galimybę tęsti paieškas tiek formaliojoje srityje, tiek ir įvairių idiomų, ypač svarbių mūsų kūryboje, plėtojime. Tai jau antras mūsų projektas, kuriam scenografiją kuria prancūzų dailininkas Fabienas Lédé, bei pirmasis kartas, kai dirbame su garsiu jaunosios kartos Lenkijos choreografu Pawełu Sakowicziumi.

Pasirinkti aktorius buvo sunkiausia. Sutarėme, kad surengsime atvirą atranką, susidomėjimas ja viršijo mūsų drąsiausius lūkesčius. Teatras sulaukė daugiau nei šimto paraiškų. Atrankos metu man svarbiausia buvo susitikti su kūrėjais, o ne patikrinti jų aktorinių galimybių diapazoną. Ilgai kalbėdavomės, paskiau aktoriai likdavo vieni prieš kino kamerą – be jokių aktorinių užduočių ar prašymo suvaidinti kokį nors vaidmenį. Taip pat nebuvome nustatę jokios laiko trukmės, kurią kiekvienas atrankos dalyvis turėjo praleisti kambaryje. Išvykome iš Vilniaus drauge su Anka Herbut nustebinti daugybės puikių artistų, kuriuos turėjome galimybę pažinti, ir dešimtimis valandų filmuotos medžiagos. Remdamiesi šiais susitikimais stengėmės sukurti kūrybinę situaciją, kurioje mums pavyktų atskleisti norimas temas. 

Prie kūrybinės grupės iš Lietuvos pusės prisijungė Dovilė, Algis ir Teklė – atitinkamai atsakingi už kostiumus, šviesą ir pagalbą dramaturgei.

Su atrinktais aktoriais dirbote ilgai ir labai įdomiai. Ką galite apie juos pasakyti? Kuo jie skiriasi nuo Lenkijos aktorių (jei išvis skiriasi)?

Kiekviename projekte man svarbiausia kuo ilgesnis repeticijų laikotarpis. Man būtina sukurti bendrą mikropasaulį ir bendrus tikslus, kuriuos drauge nustato spektaklio kūrėjai ir aktoriai, sukurti aplinką ir kalbą, su kurios pagalba galėtume sklandžiai toje aplinkoje judėti. Niekad neateinu į pirmą repeticiją su jau paruoštu scenarijumi, o visi spektaklio elementai gimsta proceso metu, visai kūrybinei grupei dalyvaujant. Toji pradžia dažnai gali būti pati sunkiausia, ji reikalauja abiejų pusių pasitikėjimo ir atvirumo tam, kas nežinoma ir kas gali improvizacijos proceso metu atsirasti. „Lokio“ komandos atveju nuo pat pradžių jautėsi nepaprastas aktorių atsidavimas ir įsitraukimas į projektą. Nuo ilgas valandas trukusių pokalbių, judesio pratimų, improvizacijų iki pirmųjų repeticijų dirbant su kino kamera. Nuolat jutau, kad susitiko kūrybinio nuotykio partneriai, trokštantys išsakyti savo asmeniškas mintis ir pasiryžę dalintis atsakomybe už bendrą kūrybinį rezultatą.

Esate polifoniškas režisierius, kuriate vaizdo projekcijas Krystiano Lupos spektakliams (Lietuvoje apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už vaizdo projekcijas „Didvyrių aikštei“), taip pat kuriate savo spektaklius. Kaip visa tai sujungiate – o gal tiksliau, atskiriate?

Iš pradžių buvo tarpdisciplininiai projektai, kuriuose buvau atsakingas už režisūrą, scenarijų, šviesas, teksto vertimą, kartais būdavau ir jų prodiuseris. Esu keleto spektaklių scenografijos ir apšvietimo bendraautoris. Drauge su „IP Group“ sukūrėme daug darbų, pristatytų kino festivaliuose bei šiuolaikinio meno parodose. Nenoriu užsidaryti teatre, o projektai iš meninių paribių man atrodo kur kas įdomesni, nei teatro spektakliai. Jau keletą metų kuriu vaizdo projekcijas Krystiano Lupos spektakliams. Apskritai videoaplinkoje jaučiuosi patogiausiai ir be šios priemonės neįsivaizduoju mūsų spektaklių. Su kameros pagalba išsakau savo mintis, o kiekviename projekte ji atlieka vis kitokį, ypatingą vaidmenį. Žinoma, terminas „video“ slepia visą įvairiausių vaizdo sukūrimo technikų ar įrenginių rinkinį, remdamiesi juo stengiamės kurti savo pasakojimą; turiu omenyje Kinect, VR įrangas, įvairius vaizdo signalo perteikimo ir perkūrimo būdus esamajame laike. Darbas įvairiose srityse ir įvairiuose kontekstuose tikrai leidžia išsaugoti požiūrio šviežumą ir nepasiduoti rutinai.

Ką Jums reiškia Krystianas Lupa? Kodėl norisi su juo kurti? Ar tai gyvenimo mokykla?

Su Krystianu Lupa pirmiausiai pradėjau dirbti kaip jo asistentas ir vertėjas – daugiau nei prieš dešimt metų. Neabejotinai tai buvo svarbiausias kūrybinis susitikimas, kuris turėjo milžinišką įtaką mano gyvenimui. Krystianas Lupa – menininkas, nepripažįstantis kompromisų. Jo atsidavimas, su kuriuo jis kuria savo teatrą, kartais jauną kūrėją gali net išgąsdinti. Tačiau tai bedugnis šaltinis, kiekviename projekte jis iš naujo, su maniakišku smulkmeniškumu kuria beribį savo vaizdinių pasaulį. Dažnai sakoma, kad jis yra jauniausias Lenkijos režisierius. Visi trokšta įminti, kur slypi jo paslaptis.

 

Kaip šiandien kalbama apie tiesą // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 26 (1220), 2017-06-30

KAIP ŠIANDIEN KALBAMA APIE TIESĄ

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“, NR. 26 (1220), 2017-06-30

Rugsėjo pradžioje lietuvių publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.

Anka Herbut, O. Sadowski nuotr.
 

Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose,  pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.

Kuo ypatinga dramaturginė „Lokio“ medžiaga?

Įdomu jau vien tai, kad iš Lenkijos atvykome į Lietuvą sukurti spektaklį pagal tekstą, kurį apie lietuvius parašė prancūzas. Kaip ir Mérimée, leidžiame sau remtis savo įsivaizdavimais apie vietą, kurioje atsidūrėme. Žinoma, mes remiamės ta pačia mistifikacijos formule, o tai leidžia žongliruoti faktais bei fikcija visiškai ištrinant tarp jų esančią ribą. Mes naudosime tikrų asmenų vardus ir šaltinius kaip kad juos naudojo Mérimée. Jei jis būtų žinojęs frazę „asmenvardžių sutapimas yra visiškas atsitiktinumas“, tikrai būtų pasitelkęs. Mérimée strategija man atrodo labai artima posttiesos reiškiniui, kuris šiandien labai stipriai veikia žiniasklaidą, visuomenę ir kultūrą. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai – tiesa. Apie emocinį krūvį, kuris leidžia įtikinti tuo, kas yra tiesa, o kas nėra. Apie manipuliacijos medžiaga būdus. Žodį „posttiesa“ Oksfordo anglų kalbos žodynas 2016-aisiais paskelbė metų žodžiu. Per Lenkijos televiziją – priklauso nuo kanalo – galima sužinoti, kad demonstracijoje už moterų teises dalyvavo 50 tūkstančių arba 300 asmenų. Arba apie tokias eitynes visai nepranešama, taigi daliai visuomenės jos bus vien tų, kurie apie jas kalba, fantazija. Mérimée mistifikaciją perleidžiame per labai aktualius filtrus. Vienas jų – šiuolaikinė moterų situacija. Kai pirmą kartą skaičiau „Lokį“, kūrinys mane sukrėtė kaip išskirtinai seksistinis ir šovinistinis. Čia moterys liguistos, išprotėjusios, nesaugios, geriausiu atveju – paviršutiniškos. Žinoma, kyla klausimas, kiek Mérimée stengiasi mus tuo įtikinti ir kiek to pasakojimo vaizdiniai perteikia epochos, kurioje tekstas buvo parašytas, realijas. Kitas dalykas – tai paslaptis, didelė nežinia, kuria prasideda ir baigiasi „Lokys“. Nevisiškai aišku, kas būtent ir kodėl atsitiko. Neaišku, kiek veikėjo Wittembacho pasakojimas yra jo vaizduotės vaisius dėl noro sužadinti skaitytojų smalsumą. Juk jo pasakojimas – šedevras. Pateikdamas užuominų, kas nutiks pabaigoje, pasakotojas klaidina, spendžia skaitytojui spąstus, vilioja. Tokiu principu kuriami geriausi siaubo ir kriminaliniai filmai. Taip pat įdomi Mérimée naudojama kino optika – į tekstą įrašyti kadrai, rėmai, konkrečiai nukreipto žvilgsnio perspektyva. O juk apysaka parašyta 1869 metais, iki judančio vaizdo atsiradimo.

Kuriam iš spektaklio kūrėjų kilo mintis sujungti Prospero Mérimée istoriją-mistifikaciją su „dokumentinėmis“ ir kriminalinėmis Lietuvos istorijomis, susijusiomis su Vitu Luckumi ir Bertrandʼu Cantat?

Apie Luckų mums papasakojo Martynas Budraitis – jo tėvai asmeniškai  pažinojo fotografą, pats Martynas prisimena jį iš vaikystės. Prieš repeticijas atvykau į Vilnių norėdama surinkti medžiagą, peržiūrėti albumus, kuriuos Luckus čia iki savo mirties sukūrė. Skaičiau apie jį, žiūrėjau jo nuotraukas, kalbėjausi su žmonėmis, kurie jį gerai pažinojo – iš vieno pasakojimo plaukė kitas. Luckus – jau miesto legenda. Panašiai atsitiko su Cantat ir Trintignant. Pasitelkti jų istoriją buvo Łukaszo Twarkowskio sumanymas. Šiuo atveju taip pat nieko tikro nežinome. Kad ir kiek būta susitikimų, informacijos spaudoje ir knygų, kurių autoriai kartais remiasi netgi teismo dokumentais, niekas iki galo neaišku. Visos trys temos, kurios iš pradžių iki tam tikro laipsnio buvo traktuojamos kaip dokumentinės, ilgainiui pasirodė turinčios daug baltų dėmių. Žmogaus proto funkcionavimo principai, jo asociacijos ir klaidos tampa didžiausia paslaptimi.


Kokia istorija Jus labiausiai stebina?

Kiekviena jų stebina dėl skirtingų priežasčių. Mane žavi Luckaus idée fixe, susijusi su tiesa fotografijoje, ir performatyvus požiūris jos ieškant. Mažiau – pasakojimai, kurie dauginasi, sklinda ir mutuoja. Cantat ir Trintignant istorija domina kaip smurto prieš moteris tema, taip pat – pats Cantat kaip jos simbolis. Juk per Trintignant Cantat buvo susijęs su Kristina Rady, o ši nusižudė ir dėl to taip pat kaltinamas Cantat. Po istorijos Vilniaus viešbutyje protestavo moterų bendruomenė, Cantat namai Bordo buvo padegti, o Cantat išėjus iš kalėjimo daugelyje šalių buvo atšaukti grupės „Noir Desir“ koncertai. Ir dar vienas įdomus dalykas: Cantat buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėti. Už žmogžudystę afekto būsenos būtų gavęs penkerius. Galiausiai išėjo atsėdėjęs pusę bausmės. Afektas šiame kontekste atrodo kaip švelninama aplinkybė.


Ar šis spektaklis svarbus Jums kaip dramaturgei? Kokius uždavinius sau kėlėte interpretuodama šias tris labai sudėtingas istorijas?

Jei spektaklis man nebūtų svarbus, jei nebūčiau įžvelgusi didelių pradinės medžiagos galimybių, nebūčiau ėmusis šio darbo. Kalbant apie interpretaciją, visas temas analizavome kartu su Łukaszu, o repeticijų metu – su kitais spektaklio kūrėjais bei aktoriais. Ieškome kelių, kurie mums visiems būtų įdomūs. Man svarbiausia, kad spektaklyje nepasakotume trijų siužetinių istorijų, o apčiuoptume jų esmę. Teatras man įdomiausias tada, kai baigiasi jo spektakliškumas. Labiau už tradiciškai suprantamą teatriškumą mane domina bendrų susitikimų performatyvumas ir aktoriaus arba atlikėjo buvimo spektaklyje būdas. Labiau už uždaras sistemas – struktūrų atvėrimas, keliantis daugiau klausimų nei pateikiantis atsakymų. Visų trijų istorijų temos panašios. Paradoksas toks, kad viena jų – XX amžiaus devintasis dešimtmetis ir TSRS sistema, kita – tai 2000-ųjų, taigi – ir interneto, pradžia, o trečia – tai XIX a. antroji pusė, tačiau tą istoriją perkeliame į netolimą ateitį, kai režimu tampa žiniasklaida. Nusprendėme, kad istoriniai kostiumai gali subanalinti pasakojimą, todėl pateikiame jį iš to, kas mūsų netrukus laukia, perspektyvos. Ateitis gali mums atrodyti nesaugi, mes joje atrandame savo pačių baimes.

Koks darbo su Łukaszu Twarkowskiu metodas? Kokius uždavinius jis Jums kelia?

Łukaszas visada suteikia daug laisvės. Drauge dirbame nuo 2011 m., tačiau vieno metodo nėra. Tai, ko gero, būtų neišmintinga. Ne tik grėstų monotonija. Tai reikštų, kad egzistuoja efektyvios kūrybos receptas, bet taip nėra. Tačiau abu tikime improvizacija kaip teksto generavimo, atskirų scenų jungčių ir reikšmių strategija. Taip galima pasiekti visiškai netikėtų sprendimų, kurių teoriškai neišmąstysi. Improvizuodamas aktorius patiria specifinę būseną, užmezga labai stiprų ryšį ir su savo personažu, ir tema, tad įgauna galių perteikti kitus dalykus nei aš, redaguodama tekstą. Tokios improvizacijos kartais pavyksta, kartais – ne, tačiau, žiūrint iš viso proceso perspektyvos, yra labai vertingos. Niekad šių principų nenaudoju griežtai, dirbant man svarbiausia iš naujo suvokti jų prasmingumą.

Kaip vyksta repeticijos su šiuo režisieriumi?

Kadangi spektaklio premjera buvo nukelta iš vasario į rugsėjį, mūsų repeticijos buvo gana specifinės. Leidome sau daugiau eksperimentuoti – tai daryti kurdami ankstesnius spektaklius ne visada turėdavome laiko. Pirmųjų repeticijų metu daug improvizavome kamera, žiūrėjome dokumentus ir filmus, atskleidžiančius poveikio žiūrovų emocijomis strategijas. Diskutavome apie šiuolaikinių medijų ir fotografijos specifiką, fotografijos ir video- ryšius, skaitėme Luckaus užrašus, teorinius Rolandʼo Barthesʼo tekstus. Daug dėmesio skyrėme judesiui, nes su mumis dirba puikus choreografas Pawełas Sakowiczius, todėl visiškai neįprastai traktavome aktorių kūniškumą.

Jau pirmųjų repeticijų metu buvo aišku, kad spektaklio kūrėjams svarbu ne tik papasakoti istorijas, bet ir atskleisti asmenišką kiekvieno aktoriaus santykį su jomis. Ar tai skatina režisieriaus sumanymas, ar ir Jūsų tekstas?

Be asmeninio santykio teatro nepavyks sukurti. Dirbame su puikiais aktoriais, jų nereikėjo skatinti – jie patys sau kelia šiuos uždavinius.

Daug dirbote su lietuvių aktoriais. Kuo jie skiriasi nuo lenkų kolegų?

Pirmiausia nauja buvo tai, kad atsidūrėme visiškai nežinomoje žemėje. Iš visų aktorių, dalyvavusių atrankoje, kartu su Łukaszu išrinkome vienuolika,  nė vienas jų nepriklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupei. Tad esame lyg piratų laivas instituciniuose šio teatro vandenyse. Tai buvo nauja ir patiems aktoriams, kai kurie jų vienas kito nepažinojo. Tas patirčių šviežumas pasirodė ypač vertingas. Mus tikrai nustebino, kaip lengvai aktoriai įsitraukė į mūsų pasiūlytą procesą, kaip mumis pasitikėjo ir sukūrė optimalią bendro darbo aplinką.


Kokią įtaką Jums padarė (jei padarė) klasikinė dramaturgija? Kokie dramaturgai – klasikiniai, šiuolaikiniai – Jums įdomiausi?

Mėgstu britų dramaturgę Caryl Churchill, taip pat Simono Stephenso, Joelio Pommerat kūrybą. Iš lenkų dramaturgų labai vertinu Marciną Cecko ir Tomą Śpiewaką. Įkvepia ir literatūra, dailė, šokis, fotografija, kinas. Mano požiūris į meną išskirtinai tarpdalykinis. Kitų meno sričių strategijos skatina atnaujinti mano pačios kūrybinius įrankius.

Kokius spektaklius be „Lokio“ šiuo metu kuriate?

Iškart po pirmojo „Lokio“ repeticijų etapo pradėjau repetuoti spektaklį „streams_strumienie“. Šį kanadietės choreografės Ulos Sickle kūrinį statome Varšuvoje, Naujajame teatre. Tai labai įdomus darbas, pagrindinė jo tema yra, kaip kapitalizmas naudojasi mūsų emocionalumu ir kaip internetas arba virtualiosios technologijos keičia mūsų pasaulio suvokimą. Pradėjau įžanginį lenkų choreografės Izos Szostak judesio spektaklio apie prigimtinį kūną bei jo disciplinavimo būdus repeticijų etapą, taip pat renku tiriamąją medžiagą Martos Ziółek judesio spektakliui, kurį įkvėpė gatvės menas, parkūras ir braziliški grafičiai (graffiti pixacao). Drauge su grupe „IP Group“, kuriai, be kitų, priklauso Bogumiłas Misala, kuriantis „Lokio“ muziką, Kuba Lechas, atsakingas už šio spektaklio vaizdo projekcijas, ir scenografas Fabienas Lédé, pradėjome kurti performansą „Medžių viršūnių nedrąsa“ („Nieśmiałość koron drzew“). Jo premjera įvyks iškart po antrojo repeticijų etapo Vilniuje pradžios.

Kokie teatro procesai šiuo metu Lenkijoje patys svarbiausi?

Lenkijos teatras šiuo metu išgyvena keistą permainų laikotarpį. Nauja valdžia, kurią sudaro ne savo srities specialistai, o diletantai, ir toliau politizuoja kultūros institucijas. Vroclave esančio Lenkų teatro, su kuriuo anksčiau teko keliskart bendradarbiauti, direktoriumi tapo serialų ir farsų aktorius. Jis atleido įdomiausius aktorius, vietoj jų priėmė paskutinio lygio artistų. Tačiau jį remia kultūros ministras. Pirmą kartą teatro istorijoje visa bendruomenė stojo ginti teatro nepriklausomybės. Krokuvoje esančio Senojo teatro situacija panaši – jam vadovauja vidutinybės, ir spektakliai nekels valdžiai jokių problemų, nes jų niekas nepastebės. Politizuojami ir Bydgoščiaus, Kališo teatrai. Neseniai Varšuvoje kroatų režisieriaus Oliviero Friljićiaus pastatyta Wyspiańskio „Prakeiksmo“ premjera įplieskė karą tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Net kelias gegužės dienas teatras buvo apgultas tų, kurie meldėsi, kad iš jo išnyktų ten slypintis „blogis“. O kultūros ministras atsisakė finansiškai remti šių metų Poznanės festivalį „Malta“, kurio kuratoriumi kaip tik turėjo būti Frljićius. Laimė, trūkstamą sumą pavyko surinkti taip ministrui ryžtingai parodant didįjį pirštą. Deja, fašizmas iš politikos persimetė į meną. Sakyčiau, kad šiuo metu yra svarbiausi Lenkijos teatre vykstantys politiniai procesai, nes būtent jie garantuoja arba atima meninės raiškos galimybes išsakyti savo mintis. Teatras Lenkijoje kaip laisvės erdvė tapo valdžiai grėsmingu reiškiniu.

 

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė

Aktoriai medžioja „Lokį“ // Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“,, Nr. 14 (1208), 2017-04-07

Aktoriai medžioja „Lokį“

Daiva Šabasevičienė, „7 meno dienos“,, Nr. 14 (1208), 2017-04-07

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Airida Gintautaitė: Medžiaga ypatinga tuo, kad ji ne vienalytė, o iš trijų skirtingų istorijų. Pirmoji – Prospero Mérimée išgalvota istorija apie žiauriai nužudytą merginą (įtariama, užpultą lokio). Antroji – kriminalinė istorija apie aktorės Marie Trintignant mirtį (įtariama, nuo dainininko Bertrandʼo Cantat smūgių). Trečioji – žurnalisto Broniaus Krakausko (įtariama, subadyto peiliu) ir fotografo Vito Luckaus (įtariama, iššokusio pro langą). Tiek mirčių ir įtarimų. Vienijanti vietos aplinkybė – Lietuva.

Visos istorijos iki galo neišaiškintos, jose atsiranda plona linija tarp tiesos ir įtarimų, tarp fakto ir atrastų įkalčių. Visas jas apgaubusi kažkokia paslaptingai (gal net dirbtinai) sukurta legenda. Neaišku, kiek čia likę tiesos.

Režisierius duodavo labai įdomių užduočių, darydavom namų darbus, paskui dalindavomės su kolegomis. Daug žiūrėjom vaizdinės medžiagos, klausėm daug muzikos ir kūrėm patys. Ypatinga režisieriaus šypsena labai gerai nuteikdavo darbui. Jausdavau, kad mes, kaip teatro detektyvai, judam gera kryptim. Pasitikėjau ir žaidžiau kartu su visais.

Repetuodama atradau ypatingą kriminalisto tyrėjo poziciją. Artėdamas prie nusikaltėlio ar aukos psichologinio paveikslo, pats tarsi pradedi suprasti motyvus ir nusikalstamus veiksmus. Tyrinėji personažą ir tapatiniesi su jo sąmone bei pasąmone, nori suprasti, kodėl taip elgiamasi. Tai panašu į vaidmens kūrimą.

Darius Gumauskas: Jau per patį pirmą susitikimą su Łukaszu supratau, kad kalbam ta pačia kalba. Šių istorijų pateikti dokumentiškai neįmanoma, neturim tikslo atskleisti tiesos (galų gale tai ne mūsų kompetencija), dėl to per repeticijas logiškai priėjom prie mokumentikos (dokumentinės fikcijos) ir posttiesos temų. Šiandien dar vieną terminą išgirdau – postpolitika! Oho! Galva plyšta. Spėju, kad nebus čia tų numanomų ar numatomų personažų, o jeigu bus, tai mane nuojauta apgavo. Leidžiuosi apgaunamas, nes šitas repeticijas galėjau suprasti tik bandydamas „veikti“ ir laukdamas tam tikrų refleksijų iš kolegų – jokiu būdu ne atsakymų ir vertinimų, kurie gali sutrukdyti kalbėti šia tema. Tad savijauta – kaip nesvarumo būsenoje esančio astronauto, kuris laukia, kol pasikeis duomenys monitoriuose ir teks priimti kitą sprendimą, galbūt visiškai priešingą nei vakar ar pokalbio pradžioje...

Rytis Saladžius: Šiuolaikiniame teatre jau tapo įprasta spektaklio kūrybos procesą pradėti nuo pjesės ar kito rašytinio kūrinio skaitymo analizės, nepamirštant ir autoriaus. Šį kartą viskas kitaip. Pradėjom nuo to momento, kuriame gyvename dabar, kartu su visomis šiuolaikinėmis technologijomis, medijomis, šiuolaikine politine kultūra ir politiniais virsmais, nuolat kintančiu, kraipomu informaciniu lauku. Dabar eiliniam žmogui sudėtinga suprasti ne tik kas vyksta aplinkui, bet ir savo asmeninius sprendimus. Visus gyvenimo žingsnius smarkiai veikia išoriniai dirgikliai. Yra stebimojo ir stebinčiojo tarpusavio santykiai, arba stebimųjų ir stebinčiųjų grandinė. Kur ji baigiasi ir kas yra tikrasis pasakotojas, istorijos kūrėjas? Kurio stebinčiojo pasakojimas yra tikrasis gyvenimo atspindys? Galų gale, kas stebi žiūrovą?

Kartu su režisieriumi atvyko visa kūrybinė komanda, dalyvavusi beveik visose repeticijose. Dramaturgai repetuojant atrinkinėjo ir kūrė tekstus. Analizavome ne tik Luckaus bei Cantat ir Trintignant gyvenimo tragedijas, bet domėjomės jų kūryba, požiūriu į pasaulį. Šiek tiek vėliau pradėjom dirbti su spektaklio choreografu. Vyko labai įdomios judesio improvizacijos pagal Cantat muziką, pagal Luckaus fotografijas. Vėliau prisijungė videomenininkas. Improvizavome su videokameromis. Susipažinome su scenografija. Dar nepaskirsčius vaidmenų jau buvo aišku, kad prasideda tikroji spektaklio kūryba. Kartais atrodė, kad nespėjame įgyvendinti režisieriaus sumanytų užduočių, tačiau neblėstantis ir atpalaiduojantis Łukaszo optimizmas atribojo mus nuo savikritikos ir leido drąsiai improvizuoti, daryti kvailiausias klaidas ir nebijoti nusišnekėti. Łukaszas Twarkowskis – nenustygstantis kūrėjas. Jam esant, atrodo, kad viskas aplinkui juda, ir ne be tikslo. Darbas su juo reikalauja didžiulės koncentracijos, ypač dėl kalbos barjero. Labai gaila, kad premjera nukelta į rudenį, spektaklis galėjo išsprogti kaip pavasarinis pumpuras.

Arnas Danusas: Su mokumentika susidūriau pirmą kartą ir man tai pasirodė labai įdomu. Tai galimybė ieškoti, kur prasideda ir kur baigiasi tiesa, kur atsiranda išmonė. Kita tema, kuri man „Lokije“ pasirodė ypatinga, tai klausimas, kas atsitinka, kai žmogaus troškimai tampa nebekontroliuojami, kai jis nebegali suvaldyti viduje tūnančio žvėries. Tas išsiveržimas iš savo kailio, manau, ir jungia visas tris istorijas. Šiuo atveju išsiveržimo išraiška – žmogžudystė. Repeticijose daug apie tai diskutavome. Džiugu, kad visi yra lygūs, režisierius nesiekė savęs išskirti kaip komandos lyderio. Šiame „laboratorijos“ etape ypatingai jutau tą laisvę ir nežinojimą, kuris tuo pat metu ir jaudina, ir baugina. Spektaklyje improvizacija bus labai svarbi. Negaliu nepaminėti ir technologijų – kameros, projektoriai, šviesos... Režisierius vis kalbėjo, kad nesiekia psichologinės vaidybos. Manau, pradėjau jį suprasti, kai atlikome užduotį crime scene. Projektoriuje matomas vaizdas visiškai kitoks, nei kuriamas gyvai. Nors abu veiksmai vyksta prieš tavo akis, tačiau jie perduoda visiškai skirtingas žinutes arba smarkiai papildo vienas kitą.
Vainius Sodeika: Kai kurios scenos galbūt turės po kelias versijas ir bus skirtingai vaidinamos. Improvizuojant susikuria bendra atmosfera, kuri „sulipdo“ netgi performatyvų vyksmą, galintį ir istoriją išskleisti, ir provokuoti. Repetuodami iš lėto priėjome prie tam tikro pasakojimo būdo, supratome, kaip būtų įmanoma „žongliruoti“ tomis temomis. Žiūrėjome daug įvairiausių pasaulio režisierių įrašų – ir filmų, ir spektaklių, daug kalbėjome apie mokumentą, dokumentą ir posttiesą. Apie tai, kaip į dokumentinius dalykus įpinama fikcija. Kaip netiesa – melagingas faktas – tampa priemone kalbėti apie tiesą.

Manau, kad su Łukaszu Twarkowskiu kuriamas spektaklis yra kaip vitaminas C dramos teatrui. Daug bus vizualizacijos, svarbūs techniniai dalykai (vaizdo projekcijos, muzika, šviesos, dūmai). Šioje aplinkoje aktorius ne nuogas, bet akivaizdu, kad režisierius yra klasikinės mokyklos atstovas. Twarkowskis studijavo ir Rusijoje, ir Lenkijoje. Jam rūpi jo paties, šiuolaikinio žmogaus situacija. Įdomu, kad režisierius turi savo kalbą, kuri pritraukė pačius skirtingiausius aktorius. Iš pradžių atrodė, kad mums susikalbėti bus labai sunku. Savaip priminė net spektaklio „Barikados“ statymą. Bet „Barikadose“ buvo pažįstama komanda: bendraamžiai, bendros kalbos, bendras supratimas, o čia – visi skirtingi, bet kiekvienas labai tiksliai papildė, savaip, įdomiai praplėtė turinį.

Šiuo metu bandau nufotografuoti kilnųjį erelį (Aquila chrysaetos). Prieš metus netoli Merkinės netikėtai pamačiau, kaip erelis pagavo kiškį, jį dorojo, vėliau netoli Trakų pastebėjau erelį, pagavusį lapę. Vaizdas buvo įspūdingas. Pradėjau domėtis, Gintaras Varnas pagal mano nusakytus požymius patvirtino erelio rūšį. Nuo to laiko panorau dar kartą jį pamatyti, į akis pažiūrėti. Nusipirkau fotoaparatą, įsigijau gerą objektyvą ir pradėjau jį medžioti. Vasarą vykau į Rumuniją, bet sužinojau, kad geriausia jų ieškoti žiemą. Jau seniai buvau suplanavęs kelionę į erelių gyvenamąsias vietas Ispanijoje, bet ir iš ten grįžau tuščiomis. Nemanau, kad ši medžioklė kaip nors susijusi su spektakliu, bet Łukaszas, sužinojęs apie tai, kažkodėl paprašė visą ekspediciją dokumentuoti.

Saulius Bareikis: Aš dar nežinau, apie ką bus spektaklis. Manau, kad per neeilinių asmenybių mitus tirsime tuos, kurie, neatlaikę kovos su įteisinta melo sistema, virsta „žvėrimis“. Tokia reakcija būdinga aukoms, įvarytoms į kampą, bet žūtbūt ginančioms savo prigimtines teises.

Elžbieta Latėnaitė: Kadangi spektaklio premjera iš pavasario nusikėlė į rudenį, repeticijos skilo į du blokus. Rugpjūtį susitikę imsimės konstruoti spektaklį, o šį etapą galėjome skirti kūrybiniams ieškojimams, improvizacijai, laboratorijai. Daug kalbėjomės, žiūrėjome filmus, klausėme paskaitų, darėme įvairius pratimus ir kėlėme sau užduotį pajusti vienas kitą, atrasti tai, kas svarbu medžiagoje, surasti savo santykį su tuo, ką kuriame. Kartais jaučiausi kaip patekusi į keistą realybės šou su mistikos elementais, kurie atsklido iš Mérimée apsakymo „Lokis“.

Dovilė Šilkaitytė: Galbūt dėl to, kad nukelta premjera, nereikėjo siekti rezultato. Režisierius ne reikalavo, bet siūlė apie sukauptą medžiagą reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų. Pagrindinis akcentas – nesigėdyti savo minčių, atpalaiduoti poelgius.

Su Łukaszu jautiesi pats sau įdomus. Jis neteigia, kad viską žino ir bus tik taip, kaip jis nori. Tai yra bendras kūrybinis procesas. Łukaszas moka stebėtis, nežinoti, atrasti, džiaugtis. Jis moka girti, žavėtis. Todėl tikiu, kad spektaklyje „Lokis“ mums, dalyviams, bus smagu būti. O tai, neabejoju, persiduos ir žiūrovui.

Gytis Ivanauskas: Jau įsibėgėjus repeticijoms kyla noras išsiaiškinti, kaip bus sujungtos trys tam tikra prasme nesusijusios istorijos. Jas vienija meilė ir mirtis. Mano manymu, tai amžinos temos, jungiančios mus visus, kūrėjus ir žiūrovus. Repetuojant šį spektaklį, dar nežinant personažų, kuriuos vaidinsime, praėjus daugybę etapų – šokio, aktorinių improvizacijų, provokacijų, pajutau, kad turiu atsiduoti nežinomybei ir eiti keliu, kurį piešia režisierius. O režisieriaus kelias painus gerąja prasme, tai kelias, kuris verčia provokuoti patį save, ieškoti naujų formų ir galimybių, kai kartais atrodo, kad nebežinai, ir iš to nežinojimo atrandi save iš naujo. Atrandi kolegas. Prisijaukini. O prisijaukinti yra labai svarbu. Kaip „Mažojo princo“ lapę.

 

Parengė Daiva Šabasevičienė


Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2024 m. gruodis 5 d. 04:33 / 출장안마

연락 주시고, 몸과 마음을 편안하게 쉬어갈 수 있는 최고의 <a href="https://www.winteranma.com">출장안마</a> 선택하세요 <a href="https://aqamassige.com/">출장마사지</a> 는 고객의 편안함과 건강을 최우선으로 생각하며 맞춤형 힐링 서비스를 제공합니다. <a href="https://www.honymassage.com/">출장마사지</a>는 20대 미녀 테라피스트 와 함께하는 특별한 힐링 100%후불제 시간제한업는 바나나 <a href="https://www.banana-anma.com/">출장안마</a> 업체 많이 찾아주세요

2018 m. birželis 14 d. 20:43 / Dovilė

Ačiū už tobulai perteiktą beprotybę. Šiuolaikiška, modernu, nuostabu! Tai yra geriausias iki šiol matytas mano gyvenimo spektaklis. Ištaškė! Visą dieną neiškrenta iš galvos... Lenkiu galvą režisieriui ir visai kūrybinei komandai!... “Viskas, kas mus supa yra sutepta geismais ir nuodėmėmis”.

2018 m. balandis 17 d. 13:05 / Arūnas

Žiūrėjau spektaklį vasaryje. Susidariau puikaus, iškeliančio aukštai „techno“ manieros teatro kartelę spektaklio įspūdį. Tik reikia kiekvienam žiūrovui išmanyti B.Cantat-M.Trintignant ir ypač V. Luckaus isorijas (šiai neproporcingai mažiau dėmesio) bei apie ką yra Mermee „Lokis“ novelė. Laikiau tinkama ir reikialingą spektakliui antros dalies drąstišką žiūrovo „išbandymą“. Jis – pagal temą... Deja, antrą kartą žiūrėdamas (gerus spektaklius „sveika“ pažiūrėti porą kartų) balandžio 16 d. susidariau neįtikėtiną nuomonę, kad antroje spektaklio dalyje ta chaoso psichodelinė terpė yra... dvigubai pailginta. Gavosi kakafoniška žiūrovų KANKYNĖ, kai reikiamą psichikos sutrikimo įspūdį tikrai buvo galima pasiekti dvigubai-trigubai mažiau atakuojant žiūrovą. Labai nustebau dėl pasikeitimo?!.... P.S. Žemiau Rimas parašė nesąmonę – „DIDVYRIŲ AIKŠTĖ“ – pats stipriausias NDT spektaklis...

daugiau