Marius Ivaškevičius. MIEGANTYS Premjera

  • Režisierius

    Oskaras KORŠUNOVAS

  • Trukmė

    4 val. 30 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Naujoji salė

  • Premjeros data

    2021 m. lapkričio 4 d.

  • N-16

Apie

Spektaklio metu rekomenduojama dėvėti medicininę kaukę. Saugokime save ir aplinkinius.

◊ 2021 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia nepagrindinio vaidmens aktorė – Toma Vaškevičiūtė

Futuristinė Mariaus Ivaškevičiaus distopija dabartiniais visą pasaulį paveikusio viruso laikais suskamba itin aktualiai. Žmonėms, išgyvenantiems pandemiją, bundant iš gyvenimą suparalyžavusio karantino – „Miegančių“ temos, tikimasi, kad bus artimos, suprantamos ir intriguojančios kaip niekada.

Spektaklio veiksmas nukelia žiūrovus į 2109 metų Maskvą. Elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Iš termosų viena po kitos lenda trys seserys, garuojančios ir apsimiegojusios. Tai Nastia, Maja ir Marija. Jos dešimt metų miegojo anabiozėje, todėl sunkiai orientuojasi erdvėje ir laike, skausmingai juda dėl raumenų atrofijos ir vis dar egzistuoja tarp sapnų ir tikrovės. Praeis šiek tiek laiko, kol jos susivoks realybėje.

O visa tai prasidėjo prieš daugelį metų – ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje. Dėl globalaus atšilimo ir planetos gyventojų pertekliaus ėmus stigti gėlo vandens ir maisto resursų, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas.

Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos dešimčiai metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas dešimt metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti. Deja, abiejų pamainų vertybės ir požiūriai dėl pasaulio valdymo ir ateities kardinaliai skiriasi...

Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierius — Oskaras KORŠUNOVAS
  • Scenografas — Gintaras MAKAREVIČIUS
  • Kostiumų dailininkas — Dainius BENDIKAS
  • Kompozitorius — Gintaras SODEIKA
  • Vaizdo projekcijų autorius — Artis DZĒRVE
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Režisierė-asistentė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ
  • Prodiuseris — Vidas BIZUNEVIČIUS

Vaidina

Recenzijos

Memento „Sirenos“ (2), Reinis Dzudzilo, menufaktura.lt, 2022-11-13

Memento „Sirenos“ (2)

Reinis Dzudzilo, menufaktura.lt, 2022-11-13


Akimirka iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

„Miegantys“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, režisierius Oskaras Koršunovas

 

Spektaklis „Koriolanas“, kuris yra sukurtas pagal Shakespeare´o pjesę, nukeliamas dėl aktoriaus ligos, Covid. Bet vakaras nuteikia sapnams. Spektaklis „Miegantys“, trunkantis 4 valandas ir 30 minučių, vyksta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jame pirmąkart atsidūriau ryte. Virš įėjimo įsitaisiusios trys mūzos, kurios tą rytą buvo nusilenkusios prieš gatvę, visai kaip gatvėje pinigų prašantis ponas, klūpėjęs ant kelių perkreipta nugara. Jis linko prie praeivių, ištiestose rankose laikydamas puodelį.

Tai Oskaro Koršunovo spektaklis su Mariaus Ivaškevičiaus dramaturgija, Gintaro Makarevičiaus scenografija, Arčio Dzervės video, Viliaus Vilučio apšvietimu, o režisieriaus asistentė yra Eglė Švedkauskaitė, „Jauno žmogaus memuarų“ režisierė. Įėjimas į teatrą yra architektoniškai masinantis. Ir salė iš karto atsiliepia. Puikus jos santykis su žiūrovu. Parteris yra frontalus scenos atžvilgiu, kiekviena tolimesnė eilė yra bent 30 cm aukštesnė, taip leidžiama matyti visą, pilną spektaklio kadrą. Joks kitas kūnas, sėdintis prieš tave, neapsunkina regimybės. Scenoje matoma patalpos struktūra intriguoja. Spektaklis prasideda „pabudimu“. Ir spektakliui tereikėjo padaryti visai nedaug, kad įtikintų savo beskoniškumu, didaktiškumu, seksizmu, išankstinėmis nuostatomis ateities atžvilgiu ir patetika. Gaila aktorių. Per antraktą sutinku Maiją Doveiką ir tada prasideda įdomiausioji dalis. Pasirodo, ši pjesė kadaise buvo parašyta Latvijos nacionalinio teatro trupei ir vienas iš personažų buvo sukurtas būtent Maijai Doveikai. Šią pjesę Ivaškevičius parašė ir numatė Kirilo Serebrenikovo pastatymui, tačiau ta galiausiai buvo pakeista „Artimu miestu“. Dėl to antrąjį veiksmą stebėti yra įdomiau, nes matau, kokia Maja yra panaši į Maiją (Doveiką), kaip Lolita primena Lolitą (Cauką), kaip Dita atitinka Ditą (Lūrinią) ir t. t. Tačiau apskritai spektaklis, kuriame tariamai vaidinama įsivaizduojama, distopiška ateitis, vis dėlto atrodo kvailas. Galbūt galiu įžiūrėti tam tikrą įdomų konceptą dramaturgijoje, taip pat atskiruose kostiumų fragmentuose.

Žiūrėdamas „Miegančius“, prisiminiau Suzanne Kennedy ateities teatro praktiką ir pastatymą „Moteriškos problemos“ (Woman in Trouble) Berlyno Volksbühne teatre, kur spektaklio kalbos forma, sąlygiškumas, estetika, dramaturgijos sąmojingumas, naujoji realybė ir aktorių arba performerių egzistencija bei iškeltų uždavinių sprendimas paliko hipnotizuojantį įspūdį, įtikino galingo meno kūrinio buvimu. Šis miego spektaklis yra visai priešingas, jis tapo praeitimi jau prieš dvidešimt metų. Atrodo, kad jam niekada nepriklausė dabartis.

 

„Big Pharma“, Juozo Miltinio dramos teatras, režisierius Arturas Bumšteinas

Įeinant į spektaklio patalpą, kviečiama apsimauti baltus bachilus. Ir, jeigu noriu, galiu nusipirkti spektaklio programėlę, kurios dizainas sukurtas kaip vaistų pakelis. Aš jos noriu, bet apie ją užmirštu. Šis darbas skirtas depresijai ir ją gydantiems vaistams. Prasidėjus Covid-19 erai, sergančiųjų depresija skaičius pasaulyje ženkliai išaugo, kaip ir farmacijos siūlomų antidepresantų kiekis. Šio spektaklio subjektas yra venlafaksinas (Venlafaxine). Dešimt aktorių ir dešimt balsų veda per šių vaistų vartojimo instrukciją. Kartu tai yra šeši paragrafai. Žiū, beveik kaip šešios kūrimo dienos. Spektaklio režisierius Arturas Bumšteinas yra ir kompozitorius. Kompozitorius jis yra pirmiausiai. Vis dėlto jis dar ir vizualaus meno kūrėjas, todėl spektaklis formuojasi iš atskiros draminio teatro tradicijos. Ir man, kaip gimusiam teatre per vizualųjį meną, ši tradicija yra labai artima. Naratyvas ne toks svarbus. Svarbu ne KAS, bet KAIP.

Šis spektaklis tampa ritualu, meditacija. Žiūrovai sėdi dviem eilėmis, apsupę stačiakampę vaidinimo aikštelę iš trijų pusių. Visos šios pusės užsklęstos žiūrovų ir kilimo. Ketvirtojoje pusėje pasirodo atlikėjai, kurie po kolektyvinio instrukcijos skaitymo, po vieną palaipsniui nustodami skaityti, nusiauna apavą ir lipa į kilimo aikštelę, kad ten pat atsigultų. Ir taip, pasitelkus gerai valdomą balsą, kompoziciją, kurioje kartais išnyra tiesioginės sąšaukos su religinių tekstų skaitymu katalikų ir stačiatikių bažnyčiose, mes stebime medikamento venlafaksino kelionę. Kas tai yra, kokiais tikslais tai vartotina, ką reikia žinoti prieš vartojimą, perspėjimai, kitų vaistų vartojimas paraleliai, vaistų vartojimas kartu su alkoholiu, nėštumas ir maitinimas krūtimi, transporto priemonių vairavimas, galimas pašalinis poveikis ir kiti klausimai su tuoj pat pateikiamais atsakymais. Ar egzistuoja koks nors žmogus, kuris būtų perskaitęs visą vartojamų vaistų instrukciją nuo pirmos iki paskutinės raidės? Tikiu, kad toks egzistuoja. Aš gi vaistų instrukcijas esu skaitęs fragmentiškai, visada peršokdamas per paragrafus, kurie tarsi manęs neliečia. Šiame vokaliniame performanse mes susiduriame su pilnu instrukcijos scenarijumi, su sakraliomis mišiomis. Šalia kiekvieno oratoriaus, solisto, ansamblio yra varinis varpas. Jis kaip rankos pratęsimas. „Čia ir dabar“ išskambinama kas kartą tiek individualiais gestais, tiek kolektyvinėmis kaskadomis.

Rugsėjo pradžioje, Rygoje kartu su Krista Dzudzilo pristatėme „Šuns širdies“ vizualizaciją naujam pastatymui[1]. Tai štai, ten į vieną iš paveikslų, kaip dviejų dimensijų ženklą, esame įdėję Asklepijaus lazdą, kurią yra apsivijusi gyvatė. Šią lazdą ir gyvatę apglėbia šešiakampė žvaigždė, ją mes žinome esant Gyvenimo žvaigžde arba Greitosios pagalbos tarnybos atpažinimo ženklu, kurį dažnai galima pamatyti ant ryškiai geltonų transporto priemonių. Tai štai, galvodamas apie šią semiotiką, aš dar kartą prisiminiau, kad būtent vaistai (anglų kalboje tai rodoma akivaizdžiai - žodis drugs reiškia ir vaistus, ir narkotikus) turi mirtiną (nuodų) poveikį. Žinoma, visai paprasta - konkrečių vaistų vartojimas žmoguje nužudo konkrečią ligą. Bet kiekvienas šešių Gyvenimo žvaigždės spindulių galas reiškia greitosios medicininės pagalbos funkcijas. Nuo ankstyvojo diagnozavimo ligi paskutiniosios priežiūros. Šeši vaistų vartojimo instrukcijos paragrafai, šešiakampė žvaigždė, koks sutapimas.

Šie dešimt performerių, kurie dažniausiai užima gulimas arba sėdimas pozicijas ant kilimo, tampa bendruomene. Juos vienija ritualas, parašyta instrukcija, bendra liga ir ją lydintis skausmas bei džiaugsmas, reiškiamas balsu. Vienas iš kūno balsų - tai yra ji - vienu momentu keičia vietą keturpėsčia ir leidžiasi palei pirmąją eilę, kurioje sėdžiu ir aš. Ropodama paliečia sėdinčius žiūrovus galva, pečiais ir šlaunimis. Baisiai liūdna. Šiltas žmogaus kūnas praeina pro šalį kaip švelnus šuo. Ir tą akimirką ji savyje neša depresiją. Kai ji nueina kelis metrus į priekį, aš pradedu save kamantinėti, kodėl gi jos nepaglosčiau, kodėl prisilietimu nepaliudijau savo rūpesčio ir supratimo?

 

„Šventė“, OKT / Vilniaus miesto teatras, režisierė Kamilė Gudmonaitė

Spektaklis „Šventė“ yra darbas, sukurtas kartu su žmonėmis, turinčiais kokią nors negalią. Ir ši šventė, pavadinta spektakliu, yra savęs šventimas, kuris vyksta besidalinant savo esybe, asmenine patirtimi, sukaupta gyvenant su šeima ir visuomenėje. Einama per skausmingus ir juokingus įvykius. Tokie aktai yra nuginkluojantys ir absoliučiai būtini, o teatras kaip forumas tam yra ideali užuojautos vieta. Teatro patalpa Vilniaus miesto teatre, kuris dar neseniai turėjo Oskaro Koršunovo vardą ir kuriame vyksta spektaklis, yra kukli, bet dalyvių atsistojimas prieš žiūrovus ir nesigėdijimas savo negalios yra toks kilnus. Ir labai teisinga, kad festivalis „Sirenos“ šį spektaklį įtraukė į savo programą. Tam, kad nušviestų tą realybę, kurią „sveikieji“ dažnai būna nukišę toli į šalį ir padarę ją nematomą. Akla mergina ilgais, garbanotais plaukais pasakoja apie savo vaikystę: ją pažemino sesuo sakydama, kad ji baigtų drebėti lovoje ir kad jai nereikėjo gimti. Šią sceną mergina pabaigia šypsodamasi, drebėdama ir sukiodama galvą, jai pritaria sunki muzika. Štai koks puikus, sąmoningas atsakymas!

 

Slovėnų „Dėdė Vania, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, režisierius Tomi Janežičius

Kai pasiekiu vietą, kad prisiminimais prisiliesčiau prie Vilniaus mažojo teatro (tarsi pats Čechovas būtų suteikęs teatrui vardą), aš jau seniai nebesu autobuse. Atėjo spalio pirmoji, horizonte krinta saulė. Praėjo daug valandų nuo to laiko, kai išdaviau savo balsą, nors žodis „išduoti“ čia taip neatitinka balsavimo akto, demokratijos, rinkimų į Latvijos Seimą. Apie troškimus ir ilgesį, apie išsipildymus ir neišsipildymus Čechovas, kaip žinia, rašo labai virtuoziškai. Ir liūdesys apima dėl mielų seserų. Tai yra viena gražiausių teatro salių visame pasaulyje, o aš kūniškai joje esu pirmą kartą. Meno šventovė. Arkų pavidalo lubos su tūkstančiais žalio stiklo šešiakampių blokais dengia visą stogą virš žiūrovų salės. Už arkos pavidalo portalo prasideda slovėno Branko Hojniko scenografija. Scenografija čia turi nesikeičiantį patalpos konceptą. Patalpa sėdi gerai ir aktoriai joje sėdi gerai. Jau pačioje pradžioje ant motorolerio išsikėtriojo Vania. Visi pokyčiai, kurie bus susiję su erdve, kils iš aktorių veiksmų, nukreiptų prieš ją.

Kokie nuostabūs aktoriai! Kokia puiki režisūra! Kokia nuostabi patalpa! Kokia puiki dramaturgija! Štai šis spektaklis iš visų „Sirenų festivalyje rodomų draminio teatro spektaklių yra idealiausias.

Tai yra simfonija žymiam orkestrui. Su sąmojingumu, sąmoningu banalybės panaudojimu, totaliu teatrališkumu, visai realistine psichologija - arba greičiau tai galima būtų pavadinti tikėjimu, nebijojimu mirties. Be galo juokinga ir be galo graudu jau ne pirmą kartą šiame festivalyje, bet čia tai nutinka su kitokia teatrine artikuliacija nei anksčiau. Be kita ko, pabrėšiu vieną aktorių pasirodymą scenoje, jų pirmąjį žingsnį į sceninę erdvę. Prie scenos atnešama plastmasinė dėžė, pilna molio, ir damos smailais bateliais bei ponai nesmailais batais įžengia į patalpą per šią dėžę su prie batų prilipusiu purvu, o kad šis vaizdas būtų dar labiau sustiprintas, užnešami balti, prirašyti lapai, į kuriuos kaip į šlepetes arba į slides įlipa (tiksliau, ant kurių užlipa) aktoriai. Ir, skambant dialogams, prasideda grakštus dailusis čiuožimas sodžiuje. Nesibaigiančia energija yra apdovanoti visi šio spektaklio aktoriai, kurie kaip fontanai viso spektaklio metu įveikinėja gravitaciją, nuolat saliutuodami „Gyvenk, gyvenk, gyvenk!“.

Žodžiais „Live! Live! Live!“ baigiu ir savo 20 minučių pranešimą „Kojos, kuriomis juda scenografija“ „Sirenų“ festivalio atidarymo dieną. Teatro kritikių Laumos Melenos-Bartkevičos (Lauma Mellēna-Bartkeviča) ir Kristinos Steiblytės buvau pakviestas dalyvauti Baltijos dramos forumo konferencijoje, pasakojau apie gyvą scenografijos prigimtį ir Dzudzilo - Kristos ir Reinio -meninę praktiką. Šių metų festivalio ir konferencijos tema buvo kūnas. Festivalio direktorė Kristina Savickienė jį pavadino Kūnu. Ačiū tau, festivalio kūne, kad buvai pilnas gyvybės!

-----

Reinis Dzudzilo - latvių vizualiojo meno kūrėjas, scenovaizdžio dailininkas.

Vert. pastaba: Tekstas spausdinamas rubrikoje POŽIŪRIS su paantrašte Pastabos apie Lietuvos teatro festivalį SIRENOS 2022.

Pirmos dalies tęsinys.

 „Menų faktūros“ redakcija dėkoja scenos menų svetainei kroders.lv, suteikusiai leidimą išversti ir perpublikuoti šią festivalio apžvalgą.

-----

Iš latvių kalbos vertė V. K.

Publikacijos vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Miegantys“: lyties santvarka // Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2021-11-10

„Miegantys“: lyties santvarka

Sigita Ivaškaitė, menufaktura.lt, 2021-11-10

Scena iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

2018 metais Kalifornijos universiteto archeologų tyrinėtojų komanda sustojo aplink individo, prieš 9000 metų gyvenusio Andų kalnuose, Peru, kapavietę. Iš kaulų buvo galima spręsti, jog tai buvo suaugęs žmogus, o su juo palaidoti medžioklės įrankiai sufleravo, jog jis turėjo būti puikus medžiotojas, svarbus asmuo visuomenėje. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog palaikai buvo moteriškos lyties. Dar daugiau - tuo metu moteris medžiotoja nebuvo anomalija. Po šio atradimo nemaža dalis iki tol atkastų palaikų Amerikose buvo įvertinti iš naujo. Šiandien jau keliama prielaida, jog tuo metu nuo 30 iki 50 procentų medžiotojų biologiškai buvo moteriškos lyties.[1]

Mokslo pažanga keičia ligšiolinį mūsų suvokimą apie žmogaus vystymąsi, šiuo atveju - lyčių vaidmenų pasiskirstymą. Ilgus dešimtmečius trunkantys tyrinėtojų ginčai dėl požiūrio į vyrų-medžiotojų ir moterų-rinkėjų bei vaikų augintojų vaidmenis krypsta kita linkme. Viena iš priežasčių, kodėl, atrodytų, nuo „pradžių pradžios“ įsišaknijęs suvokimas gali būti klaidingas, yra ta, kad šie tyrinėjimai buvo pradėti XIX amžiuje, kai patriarchalinis modelis ir pasaulio suvokimas buvo gilesnis, nei moksliniai pajėgumai. Tokiu būdu visas mokslas rėmėsi to meto sociokultūriniu interpretacijos įpročiu ir tradicija.

Ką šiandien mums suteikia šios naujos žinios? Elementarų patvirtinimą, jog būti vyrais ir moterimis nėra „prigimtiniai“ vaidmenys. Žmogaus galimybes pirmiausia nulemia kiekvieno individualūs gebėjimai, o lyties vaidmuo ir su ja ateinantys „įsipareigojimai“ yra konkrečios santvarkos konstruktai. Santvarkos, kuriai gyvuoti reikalinga „rangų“, „kastų“, elementarių valdžios ir galios laiptelių sistema. Santvarkos, kurios pagrindą sudaro nuosavybės valdymo ir tėvystės sąvokos (atsiradusios vėliau, nei motinystės) egzistavimas. Patriarchatas - binarinė sistema, priešinanti lytis, iškelianti vyrą, tuo pačiu ir pabrėžianti nuosavybės bei valdžios svarbą.

Enter: Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Miegantys“ - distopija apie ateities moteris, sukurta su scenografu Gintaru Makarevičiumi, kostiumų dailininku Dainiumi Bendiku, kompozitoriumi Gintaru Sodeika, vaizdo projekcijų autoriumi Arčiu Dzērve, šviesos dailininku Viliumi Vilučiu ir režisiere-asistente Egle Švedkauskaite. Moterų pasaulis pagal 7 vyrų ir 1 moters statytojų komandą. Tad ar tikrai tas pasaulis moterų? Ir ar gali būti kitaip?

Čia privalau užbėgti už akių ir pasakoti viską nuo pabaigos. Nors „Miegančių“ istorija sukasi apie Motinos Lolos (Nelė Savičenko) ir jos dukrų Majos (Aistė Zabotkaitė), Marijos (Kamilė Petruškevičiūtė), Nastios (Alvydė Pikturnaitė) gyvenimą 2-ojoje ateities žmonių pamainoje, miegant kas dešimt metų, spektaklio pabaigoje tampa aišku, jog 1-oji pamaina iš tiesų jas valdo. Dar daugiau - joje viešpatauja „Trijų seserų“ tėvas ir jo sukurtas autoritarinės diktatūros aparatas, kontroliuojantis moterų gyvenimo ciklą, verčiantis jas nuolat išgyventi tą patį „aktyvų sapną“.

Antono Čechovo pjesę miniu neatsitiktinai, nuo jos atsispiria Ivaškevičiaus kūrinio stuburas bei veikėjų prototipai. 2109 (ar, kaip vėliau paaiškėja, 2117) metų Maskvoje gyvenančios ir miegančios moterys gėrisi savo miestu, bet tuo pačiu jame ir nebegyvena. Viena vertus, remiantis pjese, dėl kilusių gamtos kataklizmų pasekmių jos bemaž visą laiką būna namuose ir su išoriniu pasauliu bendrauja nuotoliniu būdu, kita vertus, tikroji Maskva, kurią pastatė 1-oji pamaina, jai ir priklauso.

Ivaškevičius kuria dar vieną binarinį pasaulio modelį, o tiksliau - esamojo ateitį. Gana tiesmukai,  dėsningai dramaturgas diktatūrą priskiria vyriškai jėgai, o meilės pripildytą silpną demokratiją - moteriškai. Ir kad ir kiek norėtųsi jau čia pradėti pykti, nepamirškime, jog jis kuria ne utopiją, o distopiją. Ir tai reiškia, jog šiandienio pasaulio pamatus jis apstato blogiausiu esamos situacijos variantu. Tiesa, labai nuspėjamu, kiek neišradingu ir gal net pasenusiu. Ir tai neturi nuskambėti, kaip griežtas papeikimas, juk fantastika - nelengvas žanras. Gaila, žinoma, kad vyrų kūrybinė komanda šią moterims pragaištingą ateitį įrėmino keistame 70-ųjų pornofuturizmo stiliuje. Austinas Powersas tikrai būtų patenkintas.

Kad ir kiek stengiesi griebtis šiaudo pats, ar mesti gelbėjimosi ratą kūrėjams, galvojant, jog kitaip tikrovės kurti neįmanoma, jei ir toliau kalbame apie vyrų dominuojamą pasaulį, pasakojimo paviršutiniškumas sunkiai gali būti pateisintas. Nors aš suprantu, iš kur kyla mintis scenoje vaizduoti savo seksualumą nagrinėjančias, eksploatuojančias moteris, viena kitą vadinančias „kalėmis“, bet juk svarbus tikslas, adresatas. „Miegančiuose“ neva įgalintos moterys save suvokia tik per seksą, tačiau šiandienos seksualumo įgalinimas, į kurį įeina ir keiksmažodis „kalė“, visų pirma yra apie moters kūno grąžinimą jai pačiai, nefiltruojant jo vyro akimis, nestandartizuojant pagal matmenų lenteles ir nepataikaujant kito akiai.

Kaip ir pats keiksmažodis, naudojamas neatsitiktinai: ilgą laiką buvęs labiausiai moterį žeminančiu, su gyvuliu lyginančiu, šiandien jis bandomas perimti pačių moterų ir, kaip dauguma jų pasakys, jos pačios turi jį ištarti ir žinoti jo kontekstą. Ne kiekvieną draugę ir ne kiekvienoje situacijoje gali vadinti „kale“. Be to, reikia nepamiršti, kad dabar vykstantis jo apvertimas visų pirma gyvas anglakalbėje kultūroje. Dar vienas dalykas, kurį kūrėjai pamiršo, yra faktas, kad gėjų bendruomenė taip pat aktyviai vartoją šį žodį, dėl tos pačios priežasties - ilgus metus juo buvo įžeidinėjama. Bet visa ši istorija yra labai atraktyviai pateikta ir išdėstyta Netflix'o „History of swear words“ 3-ioje serijoje. Prašau.

Kūrėjai labai gyrėsi, jog pjesė „pranašiška“, sukurta 2015-2016 metais, - ir negali nepritarti, jog (post)pandeminio pasaulio tikrovė daugeliu aspektų buvo palanki temų aktualizavimui. Vis dėlto moterų sąmoningumo klausimu, #metoo ir #timesup judėjimų fone, pajudėjusių 2018 metais - vargu. Tad kai ko dramaturgas nenumatė. Ir akivaizdu, kad vėliau režisierius taip pat iki galo nesuprato.

Bet grįžkime prie to, kas jiems tikrai artima: praeito šimtmečio kino įtaka. Makarevičiaus sukurto šalto stiklinio kubo vaizdinyje ataidi Stanley'io Kubricko „Odisėjos“ ir serialo „Star Trek“ įvaizdžiai, formos, linijos. Tik čia „prabangūs“ senoviniai baldai artimesni tai pačiai Čechovo temai pjesėje, kaip ir ant stalo esantis samovaras. Tuo pačiu stiliumi įrengtas ir Motinos Lolos kambarys, vienintelis su tapetais ir senomis nuotraukomis. Taip scena lyg padalijama į dvi dalis - prisiminimų ir žmogiškumo apraiškų dar turinčią senąją (dešinę) ir šaltą, beketišku medžiu (we get it) ir seksodromu pažymėtą (kairę) puses.

Tuo metu Bendiko kostiumuose labai ryškios Luco Bessono „5-ojo elemento“ inspiracijos. Ne tik formose, bet ir medžiagiškume, skirtingų audinių derinime. Žinoma, daugiausiai jų matoma moterų kostiumuose, kuriuose atsikartoja Jeano-Paulio Gaultier sukurti ikoniniai Lilu ir Divos Plavalagunos įvaizdžiai, „pagardinti“ išorėje demonstruojamais taktiliniais lytinių organų ornamentais, čia papildančiais vulgarų ir tiesmuką moters seksualumo supratimą.

Į minėtus 70-uosius perkelia Vilučio kuriamos šviesos, tikslingai žaidžiančios su fluorescenciniais kostiumų elementais ar atmosferiniais Sodeikos muzikiniais intarpais. Kitais atvejais šviesų dailininkas atsitraukia prieš 3D paveikslėlius senuose žurnaluose primenančias projekcijas, dažnai marginančias erdvę. Tuo metu futuristiškumą ir nuotaikų kaitą dažniau pabrėžia scenos konstrukcijoje įmontuota LED šviesa ir rūko efekto mašinos.

Dar apie kostiumus: vyrų apranga griežtesnė, monumentalesnė, artimesnė ir paties dizainerio Bendiko stilistikai. Moterų priglausto pabėgėlio Nikitos (Kęstutis Cicėnas) skafandras primena „5-ojo elemento“ sargybinių išvaizdą, bet tuo pačiu savaip atkartoja Ridley'io Scotto „Svetimo“ apdarą. Juos abu siejantis kiauto ir „kitokio“, „ateivio“ motyvas aiškus ir pagrindžiamas - vyras šioje gyvenimo pamainoje yra tas „kitas“. Vėliau, lyg bandant parodyti lyčių vaidmenų perskirstymą, Nikita gauna rožinį kombinezoną, savo medžiaga ir spalva tiek susietą, tiek priešinamą su laisvu melsvu Majos namų chalatu. Bet man galvoje vis sukosi faktai apie spalvų istoriją: ar žinojote, jog pirmojoje XX a. pusėje berniukai buvo rengiami rožine spalva, aiškinant, jog būtent ji yra „stipresnė“[2]?

Vis dėlto, kam pasakojime iš tiesų reikalingas Nikita ir kaip jį apibūdinti? Moterys čia aiškios kaip „trys kapeikos“: Maja - svajoklė liberalė, mylinti visus, o visi myli ją. Deivė, Žuvėdra - ne kitaip. Marija - mokslininkė, apsėsta jaunatvės, amžino gyvenimo ir tobulo žmogaus idėjos. Nastia - jaunoji aiškiaregė, herojė, Ksena, Lara Kroft ir Lilu viename, - „tokia kalė, kurios dar nebuvo“. Na, o jų motina (bent dviejų iš jų - biologinė) Lola - mūsų visų motina, arba mama, su kuria nesunku tapatintis, tik ar ne visus savo personažus tokiais paverčia neginčijamas karalienės Nelės Savičenko talentas? Bet kuriuo atveju, joms Nikita - atsakymas į visus klausimus, beveik Jėzus. O kas jis yra pasakojimui?

Deja, bet lėmėjas. „Deja“, nes būtent Nikitos atvykimas atskleidžia tiesą apie gyvenimo pamainų nelygybę, juo pabrėžiama išskirtinė „normalaus“ žmogaus pozicija, realios situacijos išmanymas. Jis atveria akis moterims: jei ne jis, jos niekada nebūtų sužinojusios; jis - vyras, kuris galėjo joms papasakoti tiesą. Jei ne jis, Maja niekuomet nebūtų suradusi savo laimės... Ir čia jau tikrai norisi pykti. Net jei iš kitos gyvenimo pamainos gali ateiti tik vyras, net jei jis iš tiesų ne disidentas pabėgėlis, o  kaip užsimenama finale, (galbūt) tiesiog loteriją pažaisti pas Vado moteris laimėjęs vaikinas, net jei jis apsišaukėlis, - sprendimas moterų pasaulį sustatyti „į vietas“, atsiunčiant vyrą, priverčia labai garsiai vartyti akis.

Kitas dalykas - šio personažo aptakumas, plaukiojimas tarp konkretaus įvardijimo, tarp blogo-gero, skirtingai nei ryškiai tipizuotų moterų paveiksluose, glumina dar labiau, nes taip jis išvengia bet kokios atskaitomybės. Taip jis vėl tampa tuo vyru, kuris galbūt nedaro nieko blogo, bet iš esmės yra problemos ašis. Ir, beje, patį vaidmenį Cicėnas sąžiningai sukuria, pagaliau jo nuoširdus naivumas scenoje pagrindžiamas.

Sakysite, tiek nedaug vyrų ir vis tiek blogai? Ne kiekybėje esmė. Nors moterų kiekybė statytojų komandos gretose galbūt ir suteiktų daugiau vilties. Manau, vertėtų bent retkarčiais atsipeikėti ir Lietuvoje imtis vis dažnesnės užsienio praktikos: komandas formuoti 50 su 50 principu. Bent jau darbuose, nagrinėjančiuose lyčių pusiausvyros klausimą. Sakysite, bet juk aktorių komandoje tiek daug moterų... Taip, tačiau jos kūrybiniame procese atsiranda jau sukūrus pjesę ir režisūrinę koncepciją.

Režisūriniame teatre aktorius, kad ir kiek laisvės jam suteiktų, vis tiek pirmiausia atlieka skirtą vaidmenį, advokatauja savo personažui, su kuriuo nebūtinai sutinka. Ir negaliu žinoti, kas dedasi aktorių viduje, bet matyti, jog jos visos rado pagrindimą ir priežastį kiekvienai teksto eilutei. Jos iš tiesų tampa savo kuriamais personažais, ypač ryškiai tai matyti atsidavusioje Zabotkaitės vaidyboje. Gaila, jog spektaklyje, keliančiame labai daug klausimų apie pagarbą moteriai, jos pastangos negali atsverti pjesės tekste nekintančio charakterio. Maja, kaip jau sakiau, yra Mūza, dar viena Žuvėdra, - vyro fantazijų rinkinys. Tuo metu stebint charizmatišką Petruškevičiūtę, negali negalvoti apie jos Hedą Mažajame teatre[3]: kuri iš šių dviejų kardinaliai skirtingų moterų jai iš tiesų sava? Maloniai stebina man iki šiol mažai pažinta Pikturnaitė, turinti daug įtaigos ir net hipnotizuojančių savybių, kurioms, tikiuosi, bus lemta ugdytis kuriant įvairesnius, nei „jaunos mergelės-aukos“ vaidmenis.

Dovana tampa Tomos Vaškevičiūtės dvigubas Ditos-Marijos vaidmuo. Pagal siužetą, aktorė vienintelė įgyja galimybę suvaidinti kintantį personažą, tačiau tik dėl to, jog dramaturgas apgyvendina vienos moters smegenis kitos kūne. Iš pradžių sunku stebėti Vaškevičiūtę scenoje nuoširdžiai vaidinančią „kinišką štampuotę“, - žmogų, kurį nuvertina visi aplinkiniai ir priima tik kaip produktą - kūną, reikalingą Marijos tikslui įgyvendinti. (Pernelyg neišplėsiu kalbų apie kultūrinės nepagarbos klausimą, bet jei kam būtų įdomu, šio spektaklio ir „Otelo“ kontekste siūlau prisiminti dar „Išvaryme“ rudai nudažytu veidu vaidinusį Tadą Gryn.) Drauge su Petruškevičiūte jos sudaro tą liūdną stereotipinį vaizdinį: „viena graži, kita protinga“. Ir net nesvarbu, kaip jas norėtų matyti publika, - toks įvaizdis užfiksuojamas pjesėje ir niekaip nepaneigiamas nei režisieriaus, nei kostiumų dailininko, vienintelę Mariją aprengusiu „unisex“ sportiniu kostiumėliu. Puikiai žinome: viskas, kas yra „unisex“, iš tiesų yra tiesiog vyriška.

Tekstas bando apginti tokią priešpriešą aiškinimu apie ateityje būsiančius kūno modifikavimus, tačiau visa tai tik toliau gramzdina į moters, kaip sekso ir dauginimosi objekto suvokimą. Vis dėlto, spektaklio pabaigoje, Marijos smegenis apgyvendinus Ditos kūne, Vaškevičiūtė gali sulieti dvi moteris į vieną. Nors ši samplaika turėtų būti nevykusio eksperimento pavyzdys, ji iš tiesų pavaizduoja realų žmogų, išgyvenantį virsmą, po kurio iškeliamas svarbiausias - kito žmogaus artumo - klausimas. Trumpai tariant, staiga atsiranda daugiaplanis, neplakatiškas personažas.

Tai, ko mus išmokė feministinis judėjimas, yra žinia, jog kol moterys nebus laikomos lygiomis vyrams, tol LGBTQ+ asmenys nebus gerbiami. Būtų įdomu sužinoti, kaip būtent šios bendruomenės atstovai vertina Penio (Rytis Saladžius) ir Pečio (Vytautas Anužis) personažus. Taip, kaip buvo įdomu išgirsti vieno žiūrovo nevilties kupiną „O ji čia prie ko?“ remarką Vitalijos Mockevičiūtės Astridai. Mylimosios į teatrą atitemptas vyras nuoširdžiai nesuprato, kodėl visoje šitoje košėje buvo būtina pamainos prezidentės atvaizdui pasirinkti „Dviračio žinių“ Dalios Grybauskaitės parodiją. Nesupratau ir aš, o paaiškinti galėjau tik kūrėjų negebėjimu įsivaizduoti kitokio moters prezidentės portreto. Šalia jos stilistiškai rikiuojasi ir Algirdo Dainavičiaus Dunia-Gundaras, lyg iš prasto detektyvo siužeto ištrauktas blogiukas, infiltruotas prižiūrėti „kales“.

Galiausiai, spektaklis plačiąja prasme pasakoja kur kas globalesnę tiesą apie nuolat susiduriančius autoritarinius ir demokratinius režimus. Vaizduoja, kokia silpna demokratija ir jos karo baimė atrodo prieš aklą režimo agresiją, ir kaip kartojasi istorija, kurioje demokratija vis turi „numigti“. Gaila, jog pasirinkdami valdymo sistemoms priskirti lytis, kūrėjai patys nukreipė savo dėmesį nuo esminių klausimų. Tikriausiai dėl to spektaklio finalas panašesnis į „Benny'io Hillo“ šou pabaigoje lakstančių šaržų popuri, nei mokslinės fantastikos dramą. O gal dramos čia nė nebuvo, - distopijai pasirinkus iš aukšto žvelgiančiųjų ironišką poziciją, nebeliko tikro žmogaus, su kuriuo fikcijoje turi tapatintis skaitytojas. Liko tik adekvačiai suvokti moterų įgalinimo negebantis žvilgsnis, bijantis, jog jų nevaržoma laisvė iškreips, sugriaus ir taip netobulą demokratiją. Bet juk ji jau seniai pralaimėjo, tad kodėl neieškome naujos santvarkos? Arba - kodėl neleidžiame moterims kalbėti pačioms už save?

 


[1] Prieiga per internetą: https://www.nationalgeographic.co.uk/history-and-civilisation/2020/11/prehistoric-female-hunter-discovery-upends-gender-role-assumptions

[2] Prieiga per internetą: https://www.smithsonianmag.com/arts-culture/when-did-girls-start-wearing-pink-1370097/

[3] Kamilės Petruškevičiūtės sukurtas Hedos vaidmuo spektaklyje „Sprendžiant Hedą“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2020.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2022 m. spalis 19 d. 18:00 / Rasa

Pirkčiau 2 bilietus į šį spektaklį lapkričio 4 arba 5 d. 8 678 06280.

2022 m. balandis 8 d. 09:30 / Goda

Vizualiai gražus, spalvingas spektaklis. Puiki scenografija, kostiumai, muzika, šviesos. Aiškus siužetas, puikiai sudėliota kalba, priverčia ir susimąstyti, ir pasijuokti. Patiks tiems, kuriems patiko G. Varno „Puikus naujas pasaulis“ ir Ł.Twarkowskio „Lokis“.

2022 m. balandis 7 d. 10:51 / Lina

P.S. last but the least, ačiū aktoriams už nuostabią vaidybą.

daugiau