Sigitas Parulskis. JULIJA

Siaubo trileris pagal Žemaitę

Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2020-03-02

Scena iš spektaklio „Julija“, režisierius Kirilas Glušajevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

G. Makarevičius ir D. Gudačiauskaitė – apie darbą spektaklyje „Julija“

Daiva Šabasevičienė, www.diena.lt, 2020-02-18

Sigitas Parulskis: Žemaitei būdingi stiprūs kontrastai, tuo ji man artima

Daiva Šabasevičienė, 7md.lt, 2020-02-10

Jolanta Dapkūnaitė: Pavydu Žemaitės jėgos, humoro jausmo, užsidegimo kurti

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-02-04

Jolanta Dapkūnaitė. Jovitos Balčiūnaitės nuotr.

Lietuvos nacionaliniame teatre vyksta spektaklio pagal naują Sigito Parulskio pjesę „Julija“ repeticijos. Tai spektaklis, kuriame netiesiogiai bus atskleidžiama rašytojos Žemaitės asmenybė, jos gyvenimo faktai, tačiau pagrindinė veikėja bus Dora – šiuolaikinė aktorė, besiruošianti vaidinti Žemaitę jauno režisieriaus spektaklyje. Šį vaidmenį kuria spektaklį inicijavusi, daug literatūros apie Žemaitę perskaičiusi LNDT aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Daivai Šabasevičienei ji pasakoja apie Žemaitę ir spektaklį „Julija“, kurio premjera įvyks jau vasario 21 d. Trakų kultūros rūmuose.

Esi šio spektaklio idėjos autorė, jau kelis metus siekei, kad atsirastų šis kūrinys, spektaklis, skirtas Žemaitei. Ar tai susiję, kad Tu esi iš Žemaitijos, gimusi ir augusi Klaipėdoje, ar dėl to, kad dar studijuodama lankei folklorinį ansamblį ir išmokai gražiai tarmiškai dainuoti? Visa tai Tavyje suformavo pamatines vertybes.

Namuose nebuvo kalbama žemaitiškai. Atgaminu tarmę iš klausos, įsirašė atminty iš viešėjimų vaikystėj Mamos gimtinėje, giminės švenčių. Dabar mamos nebėra, sodri kalba atgyja tik prisiminus, kaip kalba mamos sesuo Regina. Studijavau Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Gražiausias laikas buvo Rūtos Vildžiūnienės folkloriniame ansamblyje. Tai buvo 1984–1988 metai, tautinio atgimimo prieš Nepriklausomybę metai. Koncertai, dainų rinkimo ekspedicijos, pirmasis folkloro festivalis „Baltica“. Galvoju, kad man „žemaitiškumas“ yra žemaitiškos dainos skambesy, aukšto ir žemo (turavojimo) balsų dermėj. Negaliu ramiai klausytis ką nors dainuojant – rodos, iškart mano širdį paliečia.

Skaitant Donato Saukos studiją „Žemaitės stebuklas“, kurios dedikacijoje parašyta „Mamai ir Rūtai – tikroms žemaitėms“, pagalvojau, kad Tu šį spektaklį taip pat skiri savo Mamai, kuri buvo labai stipri moteris, tikra žemaitė. (Tai aš supratau iš ankstesnių Tavo interviu.) Ar susimąstai apie žemaitiškas šaknis, to krašto žmones?

Nors Sigito Parulskio tekste yra frazė: „Nori pasakyti, mano sąmonė klišė?“, bet svarstant apie žemaitišką charakterį, išties man iškyla vienas įvaizdis – stipri moteris, energinga, slepianti nuoskaudas, atsidavusi artimiesiems, neretai aštri, atvirai „teisybę sakanti“. Ir su nesugriaunamu noru gyventi... Atrodo, savo išėjusią Mamą ir apsakiau.

Kuo išskirtinė Žemaitė – XIX–XX amžių sandūros asmenybė?

Labiausiai stebina asmenybės jėga. Ji pradeda rašyti nugyvenusi beveik pusę amžiaus. Gyvenime vargusi ir kentėjusi nepriteklius, septynis vaikus pagimdžiusi, palaidojusi vyrą ir dukrą. Iki galo atlikusi moters „privalomą“ priedermę. Povilo Višinskio paraginta, rašo lietuviškai, skaito uždraustą  lietuvišką spaudą, skaito Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Bolesławo Pruso, Shakespeare‘o veikalus. Žiemą, pasikinko arklius, paskiau traukiniu, vėl arkliais su savo kūrinėliais – pas Petrą Avižonį (gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas; taisė kai kurių Žemaitės apsakymų kalbą), į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelį...

Dalyvauja 1907 metų Bitės organizuotame I-ajame lietuvių moterų suvažiavime, 1908-aisiais važiuoja į visos Rusijos moterų suvažiavimą Peterburge.

1915-aisiais, karo metais, dalyvauja Demokratiniame šelpimo komitete, dalija maistą pabėgėliams. Septyniasdešimtmetė išvykusi į Ameriką per pusantrų metų aplanko apie 100 lietuvių kolonijų, rinkdama aukas karo aukoms ir t. t.

Kaip ji veikia Tave?

Ji truputį erzina: tarp ūkio darbų ant vagos atsisėdusi skaito sau Shakespeare‘ą ir Goethę, analizuoja, mokosi iš jų. Pavydu jos jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą. Pavydu jos didžiulio užsidegimo kurti.

Per šį laikotarpį įsigilinai beveik į visus literatūrologų tyrimus, skirtus Žemaitei. Ką įsidėmėjai, kas geriausiai išliko atminty?

Gražiausias man Žemaitės kūrybos įvertinimas – Viktorijos Daujotytės pasakymas: „trobos kosmosas“. Ir  Vytauto Kavolio tekstas: „Kiekvienu atveju turime moterį, kuri yra priešprieša ne tik religijoje, mitologijoje, bet ir visuomenėje, socialiniuose santykiuose. Moteris stipri savo vienišumu, o prieš ją – daugybė organizuotų vyrų, kurie vos atsilaiko. Tokia moteris pavojinga. Ne liaudies vyrams (tie mielai eina pas ją atlikti senoviško ritualo), bet elito vyrams, išsimokslinusiems, intelektualams. Veikiausiai ji ir šiandieną būtų tiems vyrams pavojingesnė negu bet kam kitam.“

Kuo Žemaitės idėjos yra aktualios Tau?

Manau, Žemaitės varomoji jėga – šviestis ir kitus raginti akis pakelti nuo žemės į dangų. Norisi, kad vietoj žagrės kišenėj lietuvis dažniau knygą nešiotųsi.

Kodėl Tu siekei, kad būtent Sigitas Parulskis parašytų pjesę, skirtą Žemaitei?

Buvom susidūrę prieš kažkiek metų. Vaidinau jo pjesėje „Keltininkas“ (OKT, 2008). Pasiilgstu scenoje gerų, gražių tekstų. Sigitas rašo aštriai ir jautriai.

Jolanta Dapkūnaitė. Jovitos Balčiūnaitės nuotr.

Kaip vyko darbas: ar buvo laisvė, ar kažką konkretizavote, kai kalbėjote apie pirminę spektaklio idėją?

Turėjau surinkusi krūvą faktų, išskaitytų iš knygų, ir žinojimą, kad nesinori tradicinio spektaklio-montažo. Galvoje sukosi mintis nuskristi į Niujorką, „Žemaite“ apsirengus nusifilmuoti bespoksant į miestą, nufilmuoti žmones ir net su tuomet dar gyvu Jonu Meku žemaitišką dainą užtraukti prie taurės vyno.

Sigitas Parulskis apsiėmė ir parašė istoriją ne apie rašytoją, o apie krizę išgyvenančią šių dienų moterį, kuri susiduria su jaunu režisieriumi, statančiu spektaklį apie Žemaitę.

Sofija Čiurlionienė apie Žemaitę rašė: „Atsimenu jos šypseną: tame ryžtingų bruožų veide pasirodydavo tokia švieselė, daugiau skruostuose ir akyse negu lūpose, – lūpos dažniau suvirpėdavo vidujinės ironijos atošvaiste. Jos lūpose jautei naujos minties užuomazgą, ir tai buvo didžiausias to veido žavumas“. Kokiais bruožais Tu ketini nuspalvinti savo personažą? Kuo remiesi – ikonografiniais šaltiniais, Parulskiu ar savarankiškai formuoji charakterį?

Radau literatūroje, kurią skaičiau, įvairių detalių. Šatenė, jaunystėje grakšti, mėgstanti koketuoti, šoko, lošė kortomis. Dar – inteligentiška, nors Adolfas Sprindis rašo, kad „grubumas, tiesumas išnirdavo iš puošnios išorės lyg iš vandens antelė“. Vienur ji – rudų akių, kitur – tamsiai mėlynų. Mėgstanti bendrauti, gyvybinga, atvira. Rašoma, kad karštai reaguodavo, sukritikuota dėl kūrybos. Dar – kad buvo žemiška, šilta ir charizmatiška asmenybė. Minimas ir švelnus balso tembras, balso muzikalumas. Pjesės tekstuose nedaug Žemaitės, mes labiau ieškome Doros, šiuolaikinės moters jausenų. Per Dorą ieškome Žemaitės. Duok Dieve, gal atsiras  kažkokių charakterio blyksnių, užfiksuotų knygose.

Žymantienės amžininkai svarstė, kodėl ją ponia vadino, „kad į vakaruškas ateidavo su kepure, nors į miestelį vykdavo su kuskike (skarele).“ Brikiukės arklys „buvo įvadėtas jos pačios austomis vadelėmis, kojas apsidengusi savo pačios austa deke.“ Kiek skiri dėmesio išorinei personažo charakteristikai? Kaip randi pusiausvyrą tarp dviejų laikmečių moters?  

Negali sukonkretinti žmogaus, kurio nematei, negirdėjai balso, kurį išskaitei iš knygų. Gal į rašytojos kostiumą įsivilksiu spektaklio pabaigoje, bet tai nereikš, kad tapsiu ja. Gyvenimiškos situacijos panašumas gal tik apgaus akį. Norėjau patamsinti plaukus, bet sako, kad blondinė „geriau žiūrisi“ mūsų spektaklio apšvietime.

Kodėl sunku kurti spektaklį? Kaip, šiuo konkrečiu atveju, atskiriate „pelus nuo grūdų“? Kaip kristalizuojasi spektaklio kontūrai?

Sunku, nes labai daug teksto, literatūros. Juolab, dramaturgo sumanymas – „teatras teatre“ (vyksta spektaklio repeticijos, kuriose Dora vaidina Žemaitę) reikalauja sakyti vienus žodžius, mintyse turint kitas prasmes. Be to, amžius mane verčia ieškot mano pačios tiesos, nemelavimo sau.

Vis pagalvoju apie Tave, iš esmės įsigilinusią į įvairias šios pastatymo aplinkybes. Kas netilps šiame spektaklyje? Juk visko ir neįmanoma išsakyti, išjausti vienu kūriniu.

Nebus Žemaitės biografijos, nebus jos reikšmės lietuvių kultūroje įvertinimo, nebus jokių paaiškinimų. Bus namų šeimininkės meilės ir brandos istorija.

Kokie santykiai su partneriais? Juk pagrindinę spektaklio kūrybinę grupę Tu subūrei?

Spektaklio bendrakeleivius rinkausi tam tikro vidinio ir išorinio vaizdinio vedina. Nors Gabrielė Petkevičaitė-Bitė / Monika vos keletą kartų pasirodo spektaklyje, bet Airida Gintautaitė, nuostabi aktorė, sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Jos įsigilinimas į vaidmenis, bekompromisinė laikysena, man regis, atliepia Bitę. Salvijus Trepulis – Žandaras / Gediminas / Generolienė – šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus aktorius, turintis ir žemiško, ir poetinio mąstymo. Per jį spektaklyje girdimas lengvas Nekrošiaus aidas. Su Kęstučiu Cicėnu „Kankinyje“ vaidinome motiną ir sūnų. „Julijoje“ jis vaidins Povilą Višinskį / Konstantiną Petrauską / Arną. Išmintingas ir daug pasieksiantis jaunas aktorius, iš kurio galiu pasimokyti. (Be to, Žemaitė Konstantinui, mylimajam, buvo iki peties.) Ir be galo darbštus Deividas Batavičius, Oskaro Koršunovo ir Dariaus Meškausko mokinys. Jis vaidins sūnų Lauryną. Scenografiją kuria puikusis Gintaras Makarevičius, muziką – „Helverio naktyje“ dirbęs Linas Rimša. Smagu, kad teatro pakviestas, spektaklį sutiko režisuoti Kirilas Glušajevas, dirbantis improvizacijų teatre.

Kas apskritai teatre yra sunkiausia?

Visiems skirtingai. Man – būti vandeniu.

Linkiu geros premjeros!

K. Glušajevas: spektaklis „Julija“ paneigia dominavusius stereotipus apie Žemaitę

Daiva Šabasevičienė, www.teatras.lt 2019-01-28

Kirilas Glušajevas. Nuotr. Vytauto Dranginio

Vasario 21 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pakvies į premjerą pagal naują Sigito Parulskio pjesę „Julija“. Šiuo spektakliu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kaip režisierius debiutuoja Kirilas Glušajevas. Likus trims savaitėms iki premjeros, kuri dėl LNDT rekonstrukcijos įvyks Trakų kultūros rūmuose, K. Glušajevas pasakoja apie „Juliją“ Daivai Šabasevičienei.

Statyti „Juliją“ Tau pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad Tu ėmeisi naujosios Sigito Parulskio pjesės „Julija“?

Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Tame yra ir planavimo, ir improvizacijos. Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris – pakankamai dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre – moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino. O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokių medžiagų tiesiog nėra. Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką. Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė – galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters-kūrėjos klausimus Lietuvoje. Kitas dalykas, „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol dominavusius stereotipus, susijusius su Žemaite.

Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis – rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikras skepsis, pašaipa, ironija Žemaitės atžvilgiu, ko aš visiškai negirdėjau rusakalbėje aplinkoje. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas. Tai sakydamas turiu omeny ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie – „kaimiečiai, kunigai arba nepilnaverčiai rašytojai“.

Kitas kraštutinumas, kurį aš girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti. O trečias dalykas – tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai nieks ir nežino. O pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

Pjesė labai įdomi.

Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu. Pati pjesės struktūra labai įdomi, labai netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti su ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“, ką iš esmės ir daro Sigitas.

Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai – tik pirmas įspūdis, nes skaitant toliau pamatai, kad pirmosiose scenose yra žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t. Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visos kortos, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro gauti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu. Ir kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip įvyksta pagrindinės veikėjos branda per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje. Lygiai tokią pat brandą „praėjo“ Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą „ėjo“ ir iki šiol „eina“ visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado Nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioj artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai, trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas iš retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

Nors Sigitą Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar Tu galėtum apibūdinti, koks jis yra Tau?

Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažinti su juo įvyko labai seniai, kada namie bevartant rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paaugliu, perskaičiau tekstą, atrodo, kad apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga. Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau – jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija. Tą spektaklį mačiau milijoną kartų. O dabar analizuojant, pirmas dalykas, kritęs į akis – dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu: kontekstų montažas, demontažas... Teatrine prasme kalbant, nuo pat pjesės pradžios stebime tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru – D. Š.). Humoras, ironija, kaukės, – jų panaudojimas įmanomas tik tada, jei viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai žinai, arba ką arti savęs prisileidi. O Parulskis puikiai žino ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.

Tai yra ir psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, perkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

Parulskis labai drąsiai parodo realią situaciją, susijusią su lyčių vaidmenimis.

Ar statydamas skaitei literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?

Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Aš pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą savo pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai yra labai įdomu. Jolantos dėka aš pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume. O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, dominuoja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė, – fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.     

O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavom į Islandiją ir man vis ženklai įdomūs pasirodydavo. Pavyzdžiui, Žemaitė – daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu po Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji – taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų). Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant‘o, Gustave‘o Flaubert‘o, Shakespeare‘o Žemaitė guli. Viskas yra! O mūsuose dominuoja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“

Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.

Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodom kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve gerais valstiečiais tapti.

Kaip dirbi su aktoriais? Didesni dėmesį kreipi į jų personalijas ar gludini veikėjų charakteristikas ir jas pritaikai aktoriams?

Teatre man visą laiką svarbiausia yra dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtinga amžių „paletė“, skirtingos patirtys, išgyvenę skirtingus teatrinius procesus. Dėl to labai įdomu.

Kadangi mes iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis ir panašiai, tai aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip į jas įeina. Iš viso to jau galima daug ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau ta „neaktorinė“ aktorių pusė tampa įdomesnė. Apskritai, stebint jaunus aktorius, akivaizdu, kad daugelis visiškai skirtingi, tačiau savitai arba nepakartojamai vaidina itin nedaug.

Atsirado kalbėtojų, kurie vertindami individualias aktorių savybės ėmė neteisingai, tiksliau, ne nuo to galo kalbėti apie „dokumentinį aktorių“.

Dokumentiniame teatre aktoriaus buvimo scenoje technika yra visai kita. Apie tai nieks nekalba. Ir dėl to ilgainiui susiformavo tokia tendencija, kad bet koks neartikuliuotas, netechniškas žmogus scenoje jau yra dokumentika. Dokumentikoje vis dėlto svarbiausia istorija, kaip ir geroj meninėj literatūroj. Taip jau veikia mūsų smegenys. Ar tu imsi postmodernią estetiką, ar tą pačią modernią, ar metamodernią, postironišką, vis tiek visą laiką svarbiausia istorija dėl vieno paprasčiausio dalyko – dėl to, kad taip veikia smegenys. Muzikai jau tai žino tūkstančius metų. Dėl to, kad yra struktūros. Jos gali būti simetriškos, asimetriškos, ritmiškos, aritmiškos. Istorija – tai yra struktūra. Dokumentiniame teatre jau pats aktorius gali būti istorija, bet ta „istorija“ turi būti verta, kad kiti sužinotų ką nors naujo.

„Julija“ – tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat Sigito Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite. Tada mano santykis su tuo, kaip ta pjesė atkeliavo iki manęs...

Kiek ir kaip visa tai integruojama į spektaklį?

Man atrodo, kad dabar vyksta tiesiog įsiklausymas į save.   

Kiek Tau svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlyto scenovaizdžio sprendimas?

Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci, Makarevičius – ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu. Kuriant „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Ir tai man labai svarbu. Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, tačiau tai, kad jis apjungtų įvairias meno formas, labai retai pasitaiko. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys, kurio spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su Makarevičiumi yra į tai panašus. Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, pradžioje turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžius, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje. Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas. Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kuriant spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.

Tu bendradarbiauji su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

Šis teatras yra atviras, žingeidus toms teatrinėms formoms, praktikoms, kurių anksčiau mes neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.

Dėkui ir linkiu geros premjeros!

Spektaklio „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose, į kuriuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia atvykti ir visus Vilniaus žiūrovus. Vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros rūmuose, kovo 24, balandžio 25, gegužės 26 dienomis – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.