Sigitas Parulskis. JULIJA Premjera

  • Režisierius

    Kirilas GLUŠAJEVAS

  • Trukmė

    1 val. 50 min. (vienos dalies)

  • Salė

    Trakų kultūros rūmai

  • Premjeros data

    2020 m. vasario 21 d.

  • N-14

Apie

Kaip šiuolaikiniam žiūrovui pristatyti įvairiapusę ir iki šiol gana siaurai suprastą rašytojos Žemaitės asmenybę? Toks buvo pagrindinis naujo spektaklio kūrėjų galvosūkis. Teatro užsakymu parašytoje pjesėje Sigitas Parulskis pristato veikėją Dorą. Tai – šiuolaikinė moteris, aktorė, dirbanti jauno režisieriaus spektaklyje. Dora jaučia vidinę tuštumą, blaškosi tarp pareigingos prokuroro žmonos vaidmens gyvenime ir naujo vaidmens teatre. Šįkart jai reikia suvaidinti rašytoją Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, plačiau žinomą kaip Žemaitę. Kurdama istorinės asmenybės portretą (Žemaitę iš šių laikų perspektyvos galėtume laikyti tikra dvidešimto amžiaus pradžios moderniste) Dora randa atsakymus ir į savo asmeninius klausimus. Julija padeda Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas.

Spektaklio sumanytoja ir pagrindinio vaidmens kūrėja – aktorė Jolanta Dapkūnaitė, spektaklį režisuoja Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šiuo spektakliu debiutuojantis Kirilas Glušajevas. „Kurdami šį spektaklį vadovaujamės principu „Kuo toliau – tuo arčiau“. Nenorime rekonstruoti Žemaitės gyvenimo, surengti žiūrovams paskaitos ar pakviesti juos į žemaitišką gryčią. Žemaitės asmenybė atsiskleidžia per mažus fragmentus, per tai, ką kurdama vaidmenį apie ją sužino Dora. Juk ne dažnas iš mūsų žinojome, kad Žemaitė buvo įsimylėjusi jaunesnį vyrą, keletą metų (1916–1921) keliavo po Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kolonijas, sakė uždegančias kalbas, su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per 30 tūkst. dolerių). Taip pat nedaugelis žino, kad jos pamėgta valstietiška skarelė buvo tarsi protesto ženklas, „egzotika“ tarp šilkais pasidabinusių ponių ir kaip rašo Sigitas Parulskis:

„Ką tai reiškia?

Skarelė.

Ar čia koks vaisingumo ritualas? Papročiai, prietarai?

Ne, tai stilius.“

 

Nuskaityk ir atsiliepk:

Tai yra projekto „Vilniaus kalbančios skulptūros” dalis

 

Spektaklio partneriai:

Trakų kultūros rūmai

MO muziejus

Lietuvos kino centras

Kūrėjai

  • Režisierius — Kirilas GLUŠAJEVAS
  • Scenografas — Gintaras MAKAREVIČIUS
  • Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ
  • Kompozitorius — Linas RIMŠA
  • Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS
  • Vaizdo projekcijų autorė — Aneta BUBLYTĖ
  • Režisieriaus asistentas — Titas VARNAS
  • Režisieriaus asistentas — Mindaugas JUSČIUS

Vaidina

Recenzijos

Siaubo trileris pagal Žemaitę // Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2020-03-02

Siaubo trileris pagal Žemaitę

Aušra Kaminskaitė, 15min.lt, 2020-03-02

Scena iš spektaklio „Julija“, režisierius Kirilas Glušajevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Julija“, režisierius Kirilas Glušajevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šimtatūkstantinių peržiūrų sulaukęs Klaipėdos jaunimo teatro merginų dainos apie Žemaitę vaizdo klipas (režisierė Elena Kairytė), Elenos Gasiulytės ir Miglės Anušauskaitės knyga „Lietuvos vizionierės“, įtraukianti ir Žemaitės gyvenimo „įspūdžiografiją“, rašytojos veidas, puošiantis knygos „Moterys, kūrusios Lietuvą“ pristatymo reklamą, galiausiai - Sigito Parulskio pjesė „Julija“, kurioje paraleliai vedamos rašytojos ir jos prototipo XXI amžiuje istorijos - tai ryškiausi pastarojo meto Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės - Žemaitės paminėjimai Lietuvos kultūroje.

Visa tai galėtume teisinti proginiais metais (šįmet minime rašytojos 175-ąsias gimimo metines, kitąmet minėsime mirties šimtmetį), pagal kuriuos mėgstame nustatinėti finansinės investicijos vertus prioritetus. Tačiau šįkart, regis, priežastys prasmingesnės: vienintelė į lietuviškos valiutos veidus įtraukta moteris mūsų kultūroje natūraliai išliko kaip prototipas, primenantis, kad ne vien vyrai ir ne vien karais statė šitą šalį.

Vasario pabaigoje Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė Kirilo Glušajevo režisuotą S.Parulskio pjesę „Julija“, kurioje Žemaitės asmenybė svarbesnė ne kaip vizionierė, bet kaip moteris-kūrėja, bandanti ištraukti iš kiekvienos gyvenimo akimirkos viską, ko trokšta, kovoti su savo pačios bei aplinkinių abejonėmis, ar jos amžiuje taip elgtis pridera. Pjesėje pinasi dviejų moterų gyvenimų linijos - XX amžiaus pradžioje lietuviškai rašiusios Žemaitės, vėliau išvykusios į Vilnių semtis kultūros ir pačiai ją kurti, bei XXI amžiuje gyvenančios policininko - vėliau kandidato į prezidentus (nei pjesėje, nei spektaklyje į sąsajas su realybe sąmoningai neapeliuojama) - žmonos Doros, kuri, praleidusi naktį su jaunu vyriškiu, režisieriumi, pasijunta įkvėpta gyventi savo svajonėmis ir troškimais, o ne sutuoktinio paliepimais.

K.Glušajevo pasirinktą pjesės statymo stilistiką pavadinčiau apeliacija į siaubo trilerį - tai sufleruoja tamsi, nejauki Gintaro Makarevičiaus scenografija, nespalvotos, kiek mistiška vaidyba persmelktos vaizdo projekcijos (autorė Aneta Bublytė; filmuoja operatoriai Arnas Čelkys ir Liudas Šarūnas Prišmontas), įtampą kelianti, siaubo filmo garso takelį primenanti Lino Rimšos muzika.

Pačios pjesės siužeto įtampa palanki trilerio kūrimui: Žemaitė drauge su bičiule Gabriele Petkevičaite-Bite spaudos draudimo metais rašo lietuviškai žandaro kieme (nes prie namų niekas netikrins ir neieškos), tačiau galiausiai yra pagaunama ir tardoma; paralelinėje istorijoje Dora patiria slaptą, asmeninį gyvenimą, kurį lydi nuolatinė (ir pasitvirtinanti) nuojauta, kad vyras seka kiekvieną jos žingsnį.

Didžiulis vaidybos krūvis „Julijoje“ tenka aktorei Jolantai Dapkūnaitei, atliekančiai Žemaitės ir Doros vaidmenis. Pastarųjų charakteristikos premjeros dieną atrodė pernelyg nesiskiriančios, tad siužeto šokinėjimą per laikotarpius ryškiau nužymėjo ekrane nurodytas veiksmo laikas ir aplinkybės bei greta atsidūrę personažai ar iš istorijos žinomi jų vardai. Apskritai paraleliai vykstančiose istorijose didelių vaidybos stiliaus skirtumų nejusti, išskyrus keletoje charakteringesnių ir kol kas gyviausiai vykstančių scenų - Žemaitės, Povilo Višinskio (Kęstutis Cicėnas) ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (Airida Gintautaitė) susitikimuose bei rašytojos Julijos tekstų skaitymuose ir aptarimuose. Knygose trijulės istorijos dažniau romantizuojamos, tačiau Parulskio dramaturgijoje ir Glušajevo režisūroje joms parinktas lengvas komedijos atspalvis. Šitaip kiek per ilgas ir itin daug peripetijų analizuojantis spektaklis trumpam įgauna polėkį, kurį norėtųsi išlaikyti kur kas ilgiau nei kol kas pavyksta.

Čia kyla mintis, kad vaidybos stilistikos kaitaliojamos atspindint ne laikotarpius, bet pačios Žemaitės, rašiusios ir komiškus, ir dramatiškus, ir tragiškus kūrinius, įvairiapusiškumą. Kūrybos epicentre visuomet kėlusi paprastą lietuvį sodietį, į jo problemas ji žvelgė skirtingiausiais kampais. Komiškų scenų paveikumą nemaža dalimi lemia Airida Gintautaitė ir jos aiškiai apibrėžti bei atskleisti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Doros draugės Monikos vaidmenys - abu charakteringi, tačiau visiškai skirtingi (Bitė - naivi ir stipri akiplėša, Monika - šiuolaikinė, didžiausią reikšmę įvaizdžiui teikianti moteris).

Minėtose komiškose scenose pradeda ryškėti ir kitoniškas Žemaitės personažas - Dapkūnaitės rašytoja įgyja ironijos gaidelių, o pagreitėjęs vaidybos tempas neabejotinai keičia charakterį. Vis dėlto aktorė labiau linksta dramatizuoti ir Žemaitės, ir Doros personažus, apeliuoja į jų psichologiją, gilinasi ir bando įsijausti bei atspindėti aplinkinių skriaudžiamų, tačiau stiprių moterų emocijas. Labiausiai tokie momentai jaudina tol, kol yra kaitaliojami su komiškesniais intarpais. Į antrą pusę persiritusiame spektaklyje nusistovi išimtinai dramatinė linija: vaizduojama Žandaro kankinama Žemaitė ir vyro žeminama Dora.

Psichologizuotas dramatizmas gali būti paveikus, tik „Julijoje“ jis tęsiasi nemotyvuotai ilgai. Pavyzdžiui, itin sunku stebėti vieną paskutinių scenų, kurioje režisierius Konstantinas vis agresyviau aiškina aktorei Dorai, kaip atrodyti prieš kamerą, kol galiausiai diktatas išauga į fizinį smurtą. Iš pradžių Konstantinas nurodinėja iš žiūrovų salės (apeliuojant į tai, kad stebintieji toleruoja tokią kūrybą?..), vėliau pakyla į sceną ir tai tampa vieninteliu apčiuopiamu scenos pokyčiu - tiek vyro, tiek moters emocijų augimas atrodo nemotyvuotai ištemptas, nes per pirmąsias porą minučių tapo visiškai aišku, kur ir kodėl situacija veda. Galbūt aktoriams pritrūksta energijos įtampai išlaikyti; o galbūt šios scenos siužetas kiek per iliustratyvus.

Vyrų personažai Glušajevo „Julijoje“ veikia kaip katalizatoriai - padeda vystytis moters istorijai, patys pernelyg neįsitraukdami ir savęs neatskleisdami. Salvijaus Trepulio vaidinami Doros vyras Gediminas, Žandaras, Prokuroras ir Generolienė veikiau atlieka funkcijas (padeda vystyti spektaklio dramaturgiją, paaiškina žiūrovams tolesnius pagrindinio personažo veiksmus) nei augina asmenines istorijas - jų pačių elgesio priežastys nesvarbios, o apibūdinami jie vos vienu specifiškesniu bruožu (pavyzdžiui, iš aukšto į aplinką žiūrintis Gediminas arba vulgarus Žandaras). Anglijoje dirbantį Doros sūnų Lauryną (poroje epizodų - ir Vincą Kudirką!) vaidinantis Deividas Batavičius ieško personažo spalvų ir atrodo savarankiškesnis, tik kol kas jo vieta ir tikslas čia ne visai aiškūs. Jam pačiam, regis, taip pat, nes savo kurso draugų darbuose nuoseklias linijas puikiai vedantis aktorius „Julijoje“ jas nutraukinėja kas keletą sekundžių.

Trys Kęstučio Cicėno kuriami personažai savitesni. Atsainų, kiek erotišką, paslaptingu siekiantį atrodyti režisierių Arną keičia pusiau charakterinis, jautrus, kultūrai pasišventęs Poviliukas Višinskis, o jį - ryškiai stilizuota Žandaro žmona Marusia, paversta rėkiančia varna, nutūpusia Trepuliui ant pečių. Tačiau net ir šie personažai vertingiausi kaip Dapkūnaitės vaidinamų moterų veiksmų akstinai bei katalizatoriai. Tiesa, kartais jie tampa nežymia socialine kritika išrinktųjų kastai save priskiriantiems žmonėms. Spektaklio programėlėje nurodyta, kad K. Cicėnas vaidina ir 33-ejais metais jaunesnį Žemaitės mylimąjį Konstantiną, tačiau savo gėdai turiu pasakyti, kad šio personažo visiškai nepamenu.

Galbūt taip įvyko todėl, kad Konstantinas dalyvavo ne itin reikšmingose scenose, kurių „Julijoje“ palikta daug. Pavadinčiau jas scenomis „dėl visa ko“, nes susidaro įspūdis, kad dalis jų palikta vien todėl, kad kažkam (greičiausiai - režisieriui) pristigo ryžto sutrumpinti kūrinį. Tarsi daugybė sprendimų būtų priimta tam, kad visi būtų patenkinti: gana nuosekliai paisoma dramaturgo teksto ir jame pažymėtų režisūrinių nurodymų, pagrindinė aktorė turi tikrai daug laiko ir erdvės personažų emocijoms auginti ir atskleisti, režisieriaus asistentas Mindaugas Jusčius gauna progą kelis kartus pasirodyti scenoje ir pakeisti rekvizito vietą; spektaklį stebėti atėję konservatyvesni lietuvių kalbos mokytojai gal ir kraups nuo intymių scenų, bet bus patenkinti išvydę manekeną su XIX amžiaus pradžios stiliaus rūbais bei Žemaitės skarele (kol nepastebės į manekeno veidą projektuojamos kaukolės).

Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo - to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.

Interviu

G. Makarevičius ir D. Gudačiauskaitė – apie darbą spektaklyje „Julija“ // Daiva Šabasevičienė, www.diena.lt, 2020-02-18

G. Makarevičius ir D. Gudačiauskaitė – apie darbą spektaklyje „Julija“

Daiva Šabasevičienė, www.diena.lt, 2020-02-18

 

Gintaro Makarevičiaus scenografijos eskizas spektakliui „Julija“

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio pagal Sigito Parulskio pjesę „Julija“ premjera įvyks jau šį penktadienį, vasario 21 d., Trakų kultūros rūmuose. Spektaklio „Julija“, rež. Kirilas Glušajevas, centre – šiuolaikinė aktorė Dora (akt. Jolanta Dapkūnaitė), gavusi pasiūlymą jauno režisieriaus spektaklyje vaidinti rašytoją Žemaitę. Besiruošdama vaidmeniui, Dora įgauna daug žinių apie Žemaitę ir ši tampa jos įkvėpimo šaltiniu.

Tęsdamas kultūros sklaidą regionuose Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia Vilniaus žiūrovus savaitgalį pradėti Trakuose (nes rodymas Vilniuje bus tik po mėnesio – kovo 24 d.), o LNDT teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio scenografą nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Gintarą Makarevičių bei kostiumų dailininkę Dovilę Gudačiauskaitę.

 

 

Scenografas Gintaras Makarevičius

 

Kokią Žemaitę atsimeni iš vaikystės?

 

Nėra jokių vaikystės prisiminimų, bet praleistas laikas kaime, vėliau jau mokykloje skaitant Žemaitę tarsi primindavo kai kuriuos žmones, matytus kaimo aplinkoje.

Gintaras Makarevičius. Nuotr. D. Matvejevo

 

Ar keitėsi požiūris į ją vėliau?

 

Vėliau, kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, supratau, kad Žemaitės kūryba buvo talentingai rašoma tikrovė, kurioje ji gyveno.

 

Kuo ypatinga Sigito Parulskio pjesė „Julija“?

 

Sigito Parulskio pjesė įdomi tuo, kad konstruoja ar kuria situacijas iš dviejų tarpusavyje tiesiogiai nesusijusių asmenybių, kurių viena – Dora, įkvėpta Žemaitės biografijos, pati pagaliau ryžtasi keisti savo gyvenimą, nori sugrįžti į kūrybą. Įdomus pats pasvarstymas, kaip šiandiena moteris galėtų ryžtis tokiam žingsniui.

 

Kas sunkiausiai įveikiama?

 

Man, kaip scenografui, sudėtingiausia buvo surasti bendrą Žemaitės ir Doros sceninį kodą, kuris netaptų personažų buitine iliustraciją, bet galėtų būti abiem tinkamas savo simboline struktūra. Kartu su režisieriumi nusprendėm, jog tai galėtų būti šiuolaikinio meno erdvė, kur pasitelkus įvairias medijas galima sukurti mums reikiamas scenas. Tada prisiminiau savo močiutę, kuri sakė, jog moteris namuose laiko tris kampus, o vyras – ketvirtą. Taip atsirado keturių kolonų architektūrinė struktūra iš ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) rūsio.

Gintaro Makarevičiaus scenografijos eskizas spektakliui „Julija“.

 

Kokią įtaką šiam spektakliui ir Tavo sprendimams turėjo Jolanta Dapkūnaitė?

 

Su Jolanta pradėjome kalbėtis apie Žemaitės pastatymą, kai dar nebuvo Sigito pjesės. Aš palaikiau jos iniciatyvą. Jaučiau, kad jai pačiai asmeniškai svarbus būtų toks vaidmuo. Vėliau ir Sigitas, rašydamas pjesę, manau, kažkaip reflektavo tą Jolantos asmeniškumą. Dabar visi dirbam savo baruose, turime pjesę ir kartu ieškome.

 

Pirmoji premjera įvyks Trakuose, Tavo vaikystės mieste. Ar tai Tave kaip nors veikia, ar priimi kaip į paprastą sutapimą?

 

Mėgstu lankytis Trakuose. Tai ypatinga vieta. Vaikystėje daug kartų lankiausi pilyje. Pamenu ją iki rekonstrukcijos, vėliau, būdamas paaugliu, važiuodavau piešti salos pilį. Manau, kad tai padarė įtaką, nes Trakai buvo pirmasis miestas, kur aš susidūriau ir su įspūdinga pilimi, ir jos istorija.

Gintaro Makarevičiaus scenografijos eskizas spektakliui „Julija“.

 

Ar sunku kurti spektaklį neturint gerų sąlygų?

 

Manau, jog pasakymas, kad „teatras yra namai“ nebuvo laužtas iš piršto, o šiandien žinau, kad tai visų pirma turi būti spektaklio namai.


Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė

 

Miela Dovile, kaip Tu perskaitei šį kūrinį?

 

Sunku įvardinti, apie ką šis spektaklis – ar apie Žemaitės skarelę, ar apie Doros paltą, bet panašu, kad abu elementai stipriai surezonavo. Pasimatuoti skarelę – beveik metafizinis potyris. Pirmiausia – suvokti, jog esu lietuvė, o paskiau atsargiai žiūrėti į veidrodį ir priimti tiesą apie save, apie savo senstantį kūną, apėjusį žemės dulkėm, apie slystantį iš rankų turėjimą kažko – nežinia ko.

Gal net pamėginti nušluostyti tas dulkes: „Ir kuo ilgiau valiau dulkes, tuo labiau supratau, kad kokios nors įkyrios mintys kaip tos dulkės... mintys apie turtą, apie meilę, apie pavydą, apie ligą, apie savižudybę... jos apneša mus ir mes nebematome tikrų dalykų, viskas lyg pro miglą, bet kai nuvalai viską... štai taip.“

Dovilė Gudačiauskaitė. Nuotr. V. Abromaitytės.

 

 

Dabar galvoju, gal  „Julija“ yra apie viltį? Apie tą vienintelį vaiką, kurį turiu ir kuris taip lėtai ir sunkiai auga? Apie troškimą apsčiai turėti gyvenimo ir jį įprasminti? Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje SPE SALVI rašo apie tai, kad „žmogus kasdien turi daug mažesnių ar didesnių vilčių – skirtingų skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena šių vilčių jį pripildo visą ir jam kitokių vilčių nebereikia. Jaunystėje tai gali būti didelės, visus lūkesčius patenkinančios meilės viltis; aukštesnių profesinių pareigų, vienos ar kitos tolesnį gyvenimą nulemiančios sėkmės viltis.“ Tačiau šioms viltims išsipildžius, paaiškėja, jog šitai nebuvo viskas. Kad tai patenkinti gali tik kažkas begalinis, visa pranokstanti viltis. O gal pasakysiu tiesiog taip: „Julija” – apie dvi moteris, kurios nekonservuoja pomidorų.

 

Tu tik įsigilinusi, įsiklausiusi į ilgų repeticijų potekstes, imi ir sugalvoji, išjauti personažų turinį. Tavo kuriamų veikėjų rūbai išsiskiria krikščionišku santūrumu. Net jeigu personažas „reikalauja“ puošybos, ji būna minimali. Neabejoju, tai susiję su Tavo pasaulėjauta?

 

Viskas prasideda nuo pjesės įsiskaitymo, bendravimo su režisieriumi ir scenografinio sprendimo. Tai yra įdomus procesas. Pirmiausia, aš pati susikuriu, ar, greičiau, bandau įžvelgti ir susilipdyti tam tikrą charakterio faktūrų, svorių ir spalvų koliažą, o po to vyksta bendradarbiavimas su aktoriumi ir visa komanda. Nes vaidmuo yra nešiojamas ir palaipsniui gimsta iš ilgų valandų darbo repeticijų salėje. Taigi, ir kostiumai negali būti pilnai iš anksto nuspręsti.

Dovilės Gudačiauskaitės kostiumų eskizai spektakliui „Julija“.

 

 

Taip, esu minimalistė ir mane apima paralyžius, jeigu iš manęs reikalauja „efektų“. Dėl to labai svarbu, kad komanda, kuri kviečiasi dirbti kartu, tai žinotų. Visiškai normalu, kad daugeliui idėjų mano išraiškos forma visiškai netinka.

Prieš keletą metų teko gyventi kontempliatyvaus vienuolyno aplinkoje, ten dirbau paprastus namų ruošos darbus, pusę metų kiekvieną dieną mačiau tą pačią aplinką, myniau tuos pačius takelius. Iš bažnyčios balkono stebėdavau seses, besimeldžiančias, kurios, apsirengusios vienodais baltais abitais, kasdien atlieka tuos pačius veiksmus. Tai gali atrodyti kaip nuobodybė – viskas vienoda, bet palaipsniui pradėjau matyti, kokios skirtingos visos sesės. Jas pradėjau atpažinti iš kiekvienos klostės, laikysenos, abito medžiagos šiurenimo, žingsnio dydžio, mažiausio gesto. Ir gal šiek tiek juokinga, bet neretai, žiūrėdama pro tą balkoną, galvodavau apie teatrą, apie tai, ar įmanoma ką sukurti, kad būtų taip paveiku, kaip šiame vienuolyne, bet be kraujo ir sekso scenų, kad žiūrovas būtų paveiktas tylos. Bet aš nenorėčiau būti neteisingai suprasta ar apsimesti esanti kažkokia labai dvasinga. Toli gražu. Ir pasaulis, ir teatras, ir žmogus gražūs savo kontrastais ir netobulumais.

Aš dažnai jaudinuosi, manydama, kad man trūksta fantazijos, kūrybiškumo, žinių apie meną, pasaulį, ir apskritai apie gyvenimą. Kitaip tariant, mano ribotumas, kaip nuo sausros sutrūkinėjusi dykuma, yra didelė mano tapatybės dalis. Ir nenorėčiau numenkinti pačių drabužių, – neretai man pačiai drabužiai ar pasipuošimas labai padeda. Kartais drabužiai, kaip kokie pastoliai, laiko pastatą, kad jis nenugriūtų. Ilgai gal ir neatlaikytų, bet jeigu paraleliai ir pastatas remontuojamas, tai tikrai labai stipri parama.

 

Įdomu paklausti apie tai, ko mes nežinome, nematome: kaip vyksta darbas, kur ir kaip atrandami batai, kiek skiri dėmesio kostiumo detalėms, ar kuri tik bendrą veikėjo siluetą? Kur perki sagutes, ar pasitiki siuvyklų sukauptais „lobiais“? Kaip organizuoji darbą su sukirpėjais, siuvėjais?

 

Darbas vyksta pirmiausia galvoje. Reikia save nugalėti ir tiesiog nupirkti išrinktą medžiagą pirmam kostiumui. Tuomet viskas vyksta palaipsniui, bet galvoji visuomet apie visumą, kiekvieną gaminį siuvi, matuoji po vieną. Man labai patinka būti teatro siuvykloje. Konstruktorės ir siuvėjai visuomet stengiasi įsiklausyti į poreikius. Dar niekada nebuvau nuvilta jų darbo, vyksta glaudus bendradarbiavimas. Taigi, dalį kostiumų siuvame, o kitą dalį, dažniausiai didesnę, – naujus ar padėvėtus, perkame parduotuvėse.

 

Dovilės Gudačiauskaitės kostiumų eskizai spektakliui „Julija“.

 

Kiek Tau svarbus grimas? Kokį dėmesį skiri šukuosenoms?

 

Svarbiausia yra visuma, taigi grimas ir šukuosenos užima ne mažiau svarbią vietą. Teatre dirbantys profesionalai puikiai įgyvendina bet kokius poreikius. Vos pradėjus statyti spektaklį, jau ieškojo manęs, domėjosi. Štai ir dabar, pagrindinė grimo dailininkė Dalia manęs ieško, o aš dar nuo jos slepiuosi. Ir ne dėl to, kad nežinočiau, kokie personažai, bet kol kostiumai buvo nebaigti, prie grimo pereiti dar negalėjau.

 

Kas teatruose turėtų keistis, kad kostiumų dailininkai geriau jaustųsi?

 

Nežinau, ar teatre kažkas turėtų ar galėtų keistis, manau, kad teatras suteikia tikrai geras sąlygas. Bet gal tiesiog pats darbo planavimas, visų bendradarbiavimas turėtų būti atidesnis. Dažna problema ir įtampa yra dėl to, kad kažkokie personažų sprendimai atsiranda tik prieš pabaigą, kai jau nebėra laiko. Vis dėlto, kažkokia pagrindinė idėja ir problematika turėtų būti išgvildenta anksčiau. Žinoma, mes visi prie daug ko prisitaikom, bet manau, kad spektaklio sėkmė yra komandos vienybėje. Lig šiandien atsimenu, kai 2002 metais Oskaras Koršunovas statė „Oidipą karalių“ (tuo metu dirbau teatro „techniniame personale“), ir vos pradėjus aktoriams ratelyje skaityti patį tekstą, buvo nuodugniai pristatytas spektaklio sumanymas, su nuostabiosios šviesaus atminimo Jūratės Paulėkaitės scenografijos maketais ir kostiumų eskizais bei medžiagų pavyzdžiais, kuriuos kūrė Aleksandras Pogrebnojus su Vida Simanavičiūte. Tiesiog kiekviena to spektaklio scena tiek vizualiai, tiek prasmiškai buvo paveiki, ir tai nebuvo atsitiktinumas.

 

Spektaklio pagal Sigito Parulskio pjesę „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros centre, vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros centre, o kovo 24 ir balandžio 25 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Sigitas Parulskis: Žemaitei būdingi stiprūs kontrastai, tuo ji man artima // Daiva Šabasevičienė, 7md.lt, 2020-02-10

Sigitas Parulskis: Žemaitei būdingi stiprūs kontrastai, tuo ji man artima

Daiva Šabasevičienė, 7md.lt, 2020-02-10

 

Sigitas Parulskis. D. Matvejevo nuotr.

 

Vasario 21 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys spektaklį „Julija“, kuriam pjesę parašė rašytojas ir dramaturgas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Sigitas Parulskis. Šio kūrinio įkvėpimas – rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės) asmenybė. Tiesa, ji nėra pagrindinė veikėja. Kaip sugalvojo tokią kūrinio struktūrą, kas yra kūrinio centre ir kuo jį nustebino Žemaitė, Sigitas Parulskis (beje, šiandien, vasario 10 d., minintis savo 55-ąjį gimtadienį) pasakoja LNDT teatrologei Daivai Šabasevičienei.

 

Pirmiausia noriu pasveikinti ir padėkoti už pjesę „Julija“. Iš pradžių atrodo, kad Tu per daug „badaisi“, bet po to labai stipriai prisijaukini. Pavergia Tavo viso konteksto išmanymas, sugebėjimas operuoti įvairiomis aplinkybėmis. To kartais pasiekia tik rimti literatūrologai savo monografijose. O Tu to pasiekei palyginus glaustoje formoje – pjesėje.

Pjesėje puikiai suderintas Žemaitės laikas su esamuoju, įvairūs politiniai, socialiniai aspektai. Tekstas skaidrus ir prisodrintas poteksčių. („Laukiniai ir pusiau laukiniai gali turėti tik tėviškę, ir ilga kelionė laukia kultūros takais, kad tauta sudarytų sau valstybę.“) Kartais atrodo, kad esi visiškoj dabarty, bet netrukus pajauti Tavo pagarbą būtent Žemaitės dalykams. Labai įdomu skaityti.

Kokia buvo pradžia? Kaip supratau, Tu pjesių „į stalčių“ nerašai. Tik žinodamas ir aptaręs konkrečias aplinkybes. Kas Tave suviliojo šį kartą?

 

Viskas labai paprasta, Jolanta norėjo suvaidinti Žemaitę, pasiūlė man rašyti pjesę. Sutikau, nes pasiilgau teatro.

 

Šįmet švęsime Žemaitės 175-ių metų jubiliejų, kitais metais bus jos mirties šimtmetis. Žemaitė labai glaudžiai susijusi su lietuvių kultūra. Ką ji Tau reiškia?

 

Su lietuvių klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti, paskui retai prie jų besugrįžtame. Man Žemaitė įdomi kaip rašytoja, tai yra, be jos mūsų ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūros istorijoje žiojėtų skylė. Nors Žemaitė labiausiai minima kaip rašytoja, prakalbusi apie moters gyvenimą, bet man stipriausias, įdomiausias jos kūrinys ne „Marti“, o „Petras Kurmelis“ dėl stipraus, sakyčiau, šekspyriško pagrindinį personažą draskančio vidinio konflikto.

 

Kuo rėmeisi, rašydamas „Juliją“? Ar turėjo įtakos Adolfo Sprindžio „Žemaitė“, Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“, Aldonos Ruseckaitės „Žemaitės paslaptis“, Viktorijos Daujotytės „Žemaitė: gyvenimo gramatika“? 

 

Daugiausia apie ją sužinojau iš jos laiškų. Mūsų literatūros tyrinėtojai labai idealizuoja senuosius autorius, viena vertus, nedaug jų turime, kita vertus, jie neprilygsta Vakarų kultūrose išaugusiems rašytojams, taigi idealizavimas tarsi kompensuoja realaus svorio trūkumą.

 

Pjesės nepavadinai „Žemaitė“, tarytum atsitraukdamas nuo pavadinimo tiesmukiškumo. Kaip gimė pavadinimas „Julija“? 

 

Na, taip, Žemaitė labai jau nuvalkiota emblema. O Julija – tai ir mirusios mergaitės, Dorotėjos dukters vardas. Man ši sąsaja irgi svarbi.

 

Ką Tu laikytum šio kūrinio epicentru? Kaip apskritai suformavai veikėjų kompaniją?

 

Centras – moteris, kuri siekia tapti žmogumi. Ši pjesė ne apie emancipaciją, ne apie feminizmą, bet apie norą. Šiuo atveju, Dora nori susigrąžinti asmenybę (būti ne tik žmona ir motina ir pan.), o Žemaitė nori rašyti, tai yra, būti daugiau nei tik motina ir gyvulius auginanti sodietė.

Johno Maxwello Coetzee‘s knygoje „Boyhood“ yra toks epizodas. Veiksmas vyksta Pietų Afrikoje, po Antrojo pasaulinio karo. Mama nusiperka dviratį, nors nemoka juo važiuoti. Tėvas sako: moterys nevažinėja dviračiais, o mama atkerta: tu manęs neįkalinsi šiuose namuose, aš būsiu laisva.

Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis. Aktorystė – Dorotėjos dviratis. Mums visiems reikalingas vienoks ar kitoks dviratis. O jeigu jo neįmanoma nusipirkti, galima pačiam išrasti. Nes laisvė – ne tuščias žodis.

 

Žemaitė – bajorė, rengėsi sodietiškai, rašė lietuviškai. Labai stipri asmenybė. Kaip manai, iš kur visa tai?

 

Jos bajorystė labai nominali. Prisimenu savo išgėrusį tėvą, kuris aiškindavo esąs bajoras. Manau, kas antras lietuvis (ypač išgėręs) aiškina turįs bajoriškų šaknų. Tiesa, esu matęs mūsų giminės genealoginį medį, kurio šaknys užkabina garsiąją Giedraičių giminę. Ar tai tiesa, nežinau. Nesvarbu, kokia tavo etiketė, svarbu, ką tu veiki, kaip elgiesi, ko vertas esi dabar, nes mėšlo negali pridengti nei herbu, nei vėliava. Beje, pati Julija apie tai sako – bajoras nuo mužiko niekuo nesiskiria, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra gerų ir netikusių žmonių. Na, o jos motina net rašyti nemokėjo, skaitė lenkiškas maldaknyges ir aukštino lenkų kalbą, tai ko verta tokia bajorystė?

 

Pastebėjau, kad tie, kas ištaria žodį Žemaitė, tuoj pat ją tarytum gina, bet iš jos nieks niekada juk nesišaipė, bent man neteko girdėti. Vilniuje ją labiausiai įžeidė balandžiai, apdergę galvą. Pjesėje Dora klausia: „Ką manai apie Žemaitę?“ Laurynas, mėgindamas atsiminti, sako: „Boba su skarele... Ar ji dar tebesėdi prospekte balandžių apšikta galva?“ Be konteksto už tokią dialogo ištrauką, neabejoju, Tau klius. Tu tarytum tai esi numatęs?

 

Regis, Josifas Brodskis yra sakęs, kad mums senovė egzistuoja, o mes jai – ne. Taigi mes turime pranašumo prieš mirusiuosius. Mes galime apie juos kalbėti, jie apie mus – ne. Bet mes dažnai nesuprantame priežastingumo ryšių, nežinome faktų ir detalių, kurie paaiškintų, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, vertiname iš savo laiko, ir toks vertinimas visiškai neadekvatus.

 Kita vertus, toks klasikų likimas – kartais juos garbiname, kartais šaipomės. Manau, tai normalu. Nesveikas, perdėtas garbinimas, dievinimas visuomet išsigimsta į dar didesnę neapykantą. Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų. Nors literatūros istorija komplikuotas reiškinys. Dydžiai ir svoriai joje dažnai labai santykiniai, priklauso nuo įvairių kontekstų.

 

Įdomu tai, kad ir Barborą Radvilaitę, ir Joną Basanavičių, ir dabar – Žemaitę Tu tarytum nuimi nuo pjedestalo ir tik vėliau užkeli, visai kitu keliu atskleisdamas jų unikalumą. Bet kelias labai sudėtingas. Kai rašai, pirmiausia galvoji apie pjesės konstrukciją ar apie turinį?

 

Pirmiausia man rūpi forma, tai yra, struktūra ir stilius. Jeigu tai atrandu, tada galima bet kokį kūrinį rašyti. Jeigu ne – net ir labai prašmatnus turinys neišgelbės.

 

Galvodamas apie Žemaitę, apie jos sukurtus personažus, ar susidūrei su mintimi, kad tai būdinga tik moterims?

 

  Kadangi rašytojai dažnai jausmingi žmonės, tai suprasti moteris jiems lengviau nei labai tradicinio mąstymo vyrams.

 

Kokios Žemaitės savybės Tau pasirodė įdomiausios?

 

Turbūt atkaklumas. Iš jos šaipydavosi, ir vyras sakė, kad liautųsi su piemenimis knygeles skaičiusi, ir šiaip kaimiečiai šaipėsi, kad sena boba kažką rašinėja, bet ji numodavo ranka ir skaitydavo, rašydavo. Kažkurį tekstą ji perskaitė nedidelėje draugijoje, sulaukė kritikos, tai sėdo ir per naktį perrašė. Stiprus žmogus.

 

Tu – ne žemaitis, bet kaip ir kiek Tau svarbi Žemaitės kalba? Kas imponuoja fonetine ir morfologine prasme?

 

Mano tėvas iš Žemaitijos. Ne, kalba šiuo atveju man nesvarbi. Bet, šiaip ar taip, visa Žemaitės kūryba yra „išversta“ iš žemaičių į bendrinę kalbą. Kaip ir, pavyzdžiui, Baranauskas – iš aukštaičių į bendrinę. Tarmės ir literatūra – atskira tema, nenoriu į ją leistis.

 

Pjesėje atsisakai žemaitiškų „peizažų“. Kiek Tau svarbi vizualinė aplinka, kokią Tu ją formuoji?

 

Turiu minimaliai įsivaizduoti, kur vysta veiksmas. Kartais pasitelkiu kokius nors instrumentus, daiktus, nes gyvenime mus nuolatos supa daiktai, todėl jie tampa ir mūsų veiksmų, elgesio, netgi kalbos dalimi. Teatro scena – sąlyginė erdvė, joje daiktai dažniausiai virsta simboliais, suvokiami metaforiškai ar metonimiškai. Ir, žinoma, tuos daiktus dažniausiai pasirenka režisierius.

 

Kokios Žemaitės savybės Tau naujai atsivėrė rašant dramą „Julija“?

 

Skaitydamas jos laiškus negalėjau atsistebėti, kad ji tokia jausminga. 

 

 

Skaitant susidaro įspūdis, kad išleisti nieko negalima. Itin svarbi kiekviena remarka. Teatras – žiaurus. Jis niekada pažodžiui nestato pjesės. Kaip Tu su tuo susitaikai?

 

Stengiuosi nežiūrėti spektaklių pagal mano tekstus. Na, vieną kartą per premjerą iškenčiu pragarą, paskui... Teatras – kolektyvinė kūryba, nieko nepadarysi. Kita vertus, teatras interpretuoja tekstą, ir tos interpretacijos kartais būna labai įdomios. Nemaloniausias dalykas yra tai, kad bet kokia nesąmonė, kurią sugalvoja režisierius arba aktorius, paskui pasakoma mano vardu. Bet koks mėšlas – viskas mano vardu! Tai tiesiog pasibjaurėtina, nesąžininga, bet su tuo kovoti neįmanoma. Ne, nebent nerašyti teatrui apskritai.

 

Sigitas Parulskis (centre) „Julijos“ skaityme. D. Šabasevičienės nuotr.

 

Kuo skiriasi Žemaitės ir Tavo meilės samprata?

 

Nežinau, nemėgstu žmonių, viešai samprotaujančių apie meilę. Iš esmės, tai juk kalba apie seksą, o tai jau intymu ir privatu. O Žemaitė... Minėjau jos jausmingumą, bet man įdomesnis derinys, kuris jai būdingas – viena vertus, jausmingumas, ir čia pat – rupus, šiurkštus kalbos audinys. Stiprus, ryškus kontrastas, man tai labai patinka, tuo man ji artima. Pacituosiu iš laiško gerokai jaunesniam mylimajam: „Viskas gerai, tik širdelėj tuštuma! Ilgu! ilgu! ilgu! kodėl, kodėl Tavęs čia nėra? Spaudžiu prie širdies mylimąją galvelę, bučiuoju akeles ir būk geros mislės, linksmas smagus, skirkis mergas ir, ir... (prierašas puslapio krašte) Kaip tik gausiu pinigus, tuoj pirksiu kaliošus, dabar kiauri, kaip tik pro duris, ir šlapia koja.“

Sentimentalistinis ir natūralistinis stiliai visai greta, ir tai įdomu.

 

Jūs su Žemaite panašūs – esate matomi visai tautai. Ar Tu kaip rašytojas jauti atsakomybę tautai?

 

Ne. Manęs niekas neišrinko atstovauti tautai, o dėl atsakomybės... jeigu ir jaučiu ją, tai tik savo netobulai žmogiškumo, sąmoningumo sampratai.

 

Turi puikų humoro jausmą. Kaip Tau pačiam atrodo, ar tai susiję su intelektu, ar Tu sąmoningai jį tobulini, kad skaitytojai, vėliau ir žiūrovai, „neužsiliūliuotų“?

 

Ačiū už komplimentą, bet humoro jausmą žmonės turi arba ne, na, o tobulinti, puoselėti galima beveik viską. Aš nenaudoju humoro kaip tam tikrų skatinamųjų vaistų... Tai atsiranda natūraliai. Nors šiek tiek mąstantis žmogus negali neturėti ironijos, o juo labiau – autoironijos. Labai rimti, pamokslaujantys žmonės man kelia šiurpą.

 

Žemaitė kėlė ir sprendė savo meto klausimus. Ar galėtum palyginti, kas pasikeitė? Ką tu, kaip rašytojas, šiandiena sprendi, kas Tau aktualu?

 

Per daugiau nei šimtą metų nemažai kas pasikeitė. Žemaitės laikais rašanti moteris buvo retenybė, dabar virėjos ir kirpėjos rašo knygas ir, beje, parduoda jas kur kas pelningiau nei rašytojai. Bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, Žemaitė rašo apie lietuvišką antisemitizmą... Deja, šis reiškinys vis dar gyvas. Ir apskritai, žmogaus kvailumas, tamsumas, godumas, polinkis garbinti stabus – jis nesikeičia tūkstančius metų.

 

Žemaitės kūrinius mėgsta ir teatre: interpretuoja nuolat – ir saviveiklininkai, ir profesionalai. Kur jų universalumas?

 

Klasika universali, nes padeda mums suprasti, iš kur atėjome. Mūsų šiuolaikinis, ypač vyresniosios kartos verslininkas nedaug nutolęs nuo Petro Kurmelio – jam rūpi tik pinigai, o jeigu kas nors nesiseka, paguodos ieško alkoholyje.

 

Jaunimas jau kitokie. Jie ir Žemaitę skaitys kitaip. Jeigu apskritai skaitys.

 

Tai, kas susiję su teatru, tarytum visada palaikoma. Ir vien dėl to neanalizuojamas teatras kaip neveiksnios dramaturgijos būstinė. O spektaklio dramaturgijos nesukursi neturėdamas stiprios dramos. Dėl to „sėda“ spektakliai, teatras tampa lėkštu. Suprantu, kad tai atskira tema, bet kaip Tu įvertintum šiuolaikinės grafomanijos tendenciją slėptis būtent teatre?

 

Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai domėjausi, kas vyksta teatre, negaliu nieko įdomaus pasakyti. Taip, grafomanijos daugėja visur. Bet tai, matyt, natūralus virsmas, evoliucija ar revoliucija, lūžis, kuris baisus atrodo tik mums, pagyvenusiems žmonėms, kurių pažiūros ir skoniai jau susiformavę ir nebegali taip greitai keistis, kaip keičiasi tikrovė.

 

Kaip manai, kuo svarbi teatro publika? Kaip veikia jos „mechanizmas“? Ar Tu kada nors galvojai, kas paveikesnis – literatūra ar teatras?  

 

Aš nežinau, kas ta teatro publika. Manau, jokios specifinės publikos nebėra, o jeigu ir yra, tai ji labai nedidelė. Didžioji masė eina į teatrą tiesiog norėdami prasiblaškyti, ieškodami pramogų. Ir tai nėra blogai, tik pramogos būna ne vien lėkštos, būna juk ir intelektualių, subtilių (tai nereiškia – nuobodžių!) pramogų. To aš teatre labiausiai ir pasiilgstu.

 

Labai Tau ačiū!

Jolanta Dapkūnaitė: Pavydu Žemaitės jėgos, humoro jausmo, užsidegimo kurti // Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-02-04

Jolanta Dapkūnaitė: Pavydu Žemaitės jėgos, humoro jausmo, užsidegimo kurti

Daiva Šabasevičienė, 15min.lt, 2020-02-04

 

 

Jolanta Dapkūnaitė. Jovitos Balčiūnaitės nuotr.

 

Lietuvos nacionaliniame teatre vyksta spektaklio pagal naują Sigito Parulskio pjesę „Julija“ repeticijos. Tai spektaklis, kuriame netiesiogiai bus atskleidžiama rašytojos Žemaitės asmenybė, jos gyvenimo faktai, tačiau pagrindinė veikėja bus Dora – šiuolaikinė aktorė, besiruošianti vaidinti Žemaitę jauno režisieriaus spektaklyje. Šį vaidmenį kuria spektaklį inicijavusi, daug literatūros apie Žemaitę perskaičiusi LNDT aktorė Jolanta Dapkūnaitė. Daivai Šabasevičienei ji pasakoja apie Žemaitę ir spektaklį „Julija“, kurio premjera įvyks jau vasario 21 d. Trakų kultūros rūmuose.

 

Esi šio spektaklio idėjos autorė, jau kelis metus siekei, kad atsirastų šis kūrinys, spektaklis, skirtas Žemaitei. Ar tai susiję, kad Tu esi iš Žemaitijos, gimusi ir augusi Klaipėdoje, ar dėl to, kad dar studijuodama lankei folklorinį ansamblį ir išmokai gražiai tarmiškai dainuoti? Visa tai Tavyje suformavo pamatines vertybes.

 

Namuose nebuvo kalbama žemaitiškai. Atgaminu tarmę iš klausos, įsirašė atminty iš viešėjimų vaikystėj Mamos gimtinėje, giminės švenčių. Dabar mamos nebėra, sodri kalba atgyja tik prisiminus, kaip kalba mamos sesuo Regina. Studijavau Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Gražiausias laikas buvo Rūtos Vildžiūnienės folkloriniame ansamblyje. Tai buvo 1984–1988 metai, tautinio atgimimo prieš Nepriklausomybę metai. Koncertai, dainų rinkimo ekspedicijos, pirmasis folkloro festivalis „Baltica“. Galvoju, kad man „žemaitiškumas“ yra žemaitiškos dainos skambesy, aukšto ir žemo (turavojimo) balsų dermėj. Negaliu ramiai klausytis ką nors dainuojant – rodos, iškart mano širdį paliečia.

 

Skaitant Donato Saukos studiją „Žemaitės stebuklas“, kurios dedikacijoje parašyta „Mamai ir Rūtai – tikroms žemaitėms“, pagalvojau, kad Tu šį spektaklį taip pat skiri savo Mamai, kuri buvo labai stipri moteris, tikra žemaitė. (Tai aš supratau iš ankstesnių Tavo interviu.) Ar susimąstai apie žemaitiškas šaknis, to krašto žmones?

 

Nors Sigito Parulskio tekste yra frazė: „Nori pasakyti, mano sąmonė klišė?“, bet svarstant apie žemaitišką charakterį, išties man iškyla vienas įvaizdis – stipri moteris, energinga, slepianti nuoskaudas, atsidavusi artimiesiems, neretai aštri, atvirai „teisybę sakanti“. Ir su nesugriaunamu noru gyventi... Atrodo, savo išėjusią Mamą ir apsakiau.

 

Kuo išskirtinė Žemaitė – XIX–XX amžių sandūros asmenybė?

 

Labiausiai stebina asmenybės jėga. Ji pradeda rašyti nugyvenusi beveik pusę amžiaus. Gyvenime vargusi ir kentėjusi nepriteklius, septynis vaikus pagimdžiusi, palaidojusi vyrą ir dukrą. Iki galo atlikusi moters „privalomą“ priedermę. Povilo Višinskio paraginta, rašo lietuviškai, skaito uždraustą  lietuvišką spaudą, skaito Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Bolesławo Pruso, Shakespeare‘o veikalus. Žiemą, pasikinko arklius, paskiau traukiniu, vėl arkliais su savo kūrinėliais – pas Petrą Avižonį (gydytojas oftalmologas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas; taisė kai kurių Žemaitės apsakymų kalbą), į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dvarelį...

Dalyvauja 1907 metų Bitės organizuotame I-ajame lietuvių moterų suvažiavime, 1908-aisiais važiuoja į visos Rusijos moterų suvažiavimą Peterburge.

1915-aisiais, karo metais, dalyvauja Demokratiniame šelpimo komitete, dalija maistą pabėgėliams. Septyniasdešimtmetė išvykusi į Ameriką per pusantrų metų aplanko apie 100 lietuvių kolonijų, rinkdama aukas karo aukoms ir t. t.

 

Kaip ji veikia Tave?

 

Ji truputį erzina: tarp ūkio darbų ant vagos atsisėdusi skaito sau Shakespeare‘ą ir Goethę, analizuoja, mokosi iš jų. Pavydu jos jėgos, humoro jausmo, užsispyrimo išleisti savo kūrybą. Pavydu jos didžiulio užsidegimo kurti.

 

Per šį laikotarpį įsigilinai beveik į visus literatūrologų tyrimus, skirtus Žemaitei. Ką įsidėmėjai, kas geriausiai išliko atminty?

 

Gražiausias man Žemaitės kūrybos įvertinimas – Viktorijos Daujotytės pasakymas: „trobos kosmosas“. Ir  Vytauto Kavolio tekstas: „Kiekvienu atveju turime moterį, kuri yra priešprieša ne tik religijoje, mitologijoje, bet ir visuomenėje, socialiniuose santykiuose. Moteris stipri savo vienišumu, o prieš ją – daugybė organizuotų vyrų, kurie vos atsilaiko. Tokia moteris pavojinga. Ne liaudies vyrams (tie mielai eina pas ją atlikti senoviško ritualo), bet elito vyrams, išsimokslinusiems, intelektualams. Veikiausiai ji ir šiandieną būtų tiems vyrams pavojingesnė negu bet kam kitam.“

 

Kuo Žemaitės idėjos yra aktualios Tau?

 

Manau, Žemaitės varomoji jėga – šviestis ir kitus raginti akis pakelti nuo žemės į dangų. Norisi, kad vietoj žagrės kišenėj lietuvis dažniau knygą nešiotųsi.

 

Kodėl Tu siekei, kad būtent Sigitas Parulskis parašytų pjesę, skirtą Žemaitei?

 

Buvom susidūrę prieš kažkiek metų. Vaidinau jo pjesėje „Keltininkas“ (OKT, 2008). Pasiilgstu scenoje gerų, gražių tekstų. Sigitas rašo aštriai ir jautriai.

 

 

Jolanta Dapkūnaitė. Jovitos Balčiūnaitės nuotr.

Kaip vyko darbas: ar buvo laisvė, ar kažką konkretizavote, kai kalbėjote apie pirminę spektaklio idėją?

 

Turėjau surinkusi krūvą faktų, išskaitytų iš knygų, ir žinojimą, kad nesinori tradicinio spektaklio-montažo. Galvoje sukosi mintis nuskristi į Niujorką, „Žemaite“ apsirengus nusifilmuoti bespoksant į miestą, nufilmuoti žmones ir net su tuomet dar gyvu Jonu Meku žemaitišką dainą užtraukti prie taurės vyno.

Sigitas Parulskis apsiėmė ir parašė istoriją ne apie rašytoją, o apie krizę išgyvenančią šių dienų moterį, kuri susiduria su jaunu režisieriumi, statančiu spektaklį apie Žemaitę.

 

Sofija Čiurlionienė apie Žemaitę rašė: „Atsimenu jos šypseną: tame ryžtingų bruožų veide pasirodydavo tokia švieselė, daugiau skruostuose ir akyse negu lūpose, – lūpos dažniau suvirpėdavo vidujinės ironijos atošvaiste. Jos lūpose jautei naujos minties užuomazgą, ir tai buvo didžiausias to veido žavumas“. Kokiais bruožais Tu ketini nuspalvinti savo personažą? Kuo remiesi – ikonografiniais šaltiniais, Parulskiu ar savarankiškai formuoji charakterį?

 

Radau literatūroje, kurią skaičiau, įvairių detalių. Šatenė, jaunystėje grakšti, mėgstanti koketuoti, šoko, lošė kortomis. Dar – inteligentiška, nors Adolfas Sprindis rašo, kad „grubumas, tiesumas išnirdavo iš puošnios išorės lyg iš vandens antelė“. Vienur ji – rudų akių, kitur – tamsiai mėlynų. Mėgstanti bendrauti, gyvybinga, atvira. Rašoma, kad karštai reaguodavo, sukritikuota dėl kūrybos. Dar – kad buvo žemiška, šilta ir charizmatiška asmenybė. Minimas ir švelnus balso tembras, balso muzikalumas. Pjesės tekstuose nedaug Žemaitės, mes labiau ieškome Doros, šiuolaikinės moters jausenų. Per Dorą ieškome Žemaitės. Duok Dieve, gal atsiras  kažkokių charakterio blyksnių, užfiksuotų knygose.

 

Žymantienės amžininkai svarstė, kodėl ją ponia vadino, „kad į vakaruškas ateidavo su kepure, nors į miestelį vykdavo su kuskike (skarele).“ Brikiukės arklys „buvo įvadėtas jos pačios austomis vadelėmis, kojas apsidengusi savo pačios austa deke.“ Kiek skiri dėmesio išorinei personažo charakteristikai? Kaip randi pusiausvyrą tarp dviejų laikmečių moters?  

 

Negali sukonkretinti žmogaus, kurio nematei, negirdėjai balso, kurį išskaitei iš knygų. Gal į rašytojos kostiumą įsivilksiu spektaklio pabaigoje, bet tai nereikš, kad tapsiu ja. Gyvenimiškos situacijos panašumas gal tik apgaus akį. Norėjau patamsinti plaukus, bet sako, kad blondinė „geriau žiūrisi“ mūsų spektaklio apšvietime.

 

Kodėl sunku kurti spektaklį? Kaip, šiuo konkrečiu atveju, atskiriate „pelus nuo grūdų“? Kaip kristalizuojasi spektaklio kontūrai?

 

Sunku, nes labai daug teksto, literatūros. Juolab, dramaturgo sumanymas – „teatras teatre“ (vyksta spektaklio repeticijos, kuriose Dora vaidina Žemaitę) reikalauja sakyti vienus žodžius, mintyse turint kitas prasmes. Be to, amžius mane verčia ieškot mano pačios tiesos, nemelavimo sau.

 

Vis pagalvoju apie Tave, iš esmės įsigilinusią į įvairias šios pastatymo aplinkybes. Kas netilps šiame spektaklyje? Juk visko ir neįmanoma išsakyti, išjausti vienu kūriniu.

 

Nebus Žemaitės biografijos, nebus jos reikšmės lietuvių kultūroje įvertinimo, nebus jokių paaiškinimų. Bus namų šeimininkės meilės ir brandos istorija.

 

Kokie santykiai su partneriais? Juk pagrindinę spektaklio kūrybinę grupę Tu subūrei?

 

Spektaklio bendrakeleivius rinkausi tam tikro vidinio ir išorinio vaizdinio vedina. Nors Gabrielė Petkevičaitė-Bitė / Monika vos keletą kartų pasirodo spektaklyje, bet Airida Gintautaitė, nuostabi aktorė, sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Jos įsigilinimas į vaidmenis, bekompromisinė laikysena, man regis, atliepia Bitę. Salvijus Trepulis – Žandaras / Gediminas / Generolienė – šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus aktorius, turintis ir žemiško, ir poetinio mąstymo. Per jį spektaklyje girdimas lengvas Nekrošiaus aidas. Su Kęstučiu Cicėnu „Kankinyje“ vaidinome motiną ir sūnų. „Julijoje“ jis vaidins Povilą Višinskį / Konstantiną Petrauską / Arną. Išmintingas ir daug pasieksiantis jaunas aktorius, iš kurio galiu pasimokyti. (Be to, Žemaitė Konstantinui, mylimajam, buvo iki peties.) Ir be galo darbštus Deividas Batavičius, Oskaro Koršunovo ir Dariaus Meškausko mokinys. Jis vaidins sūnų Lauryną. Scenografiją kuria puikusis Gintaras Makarevičius, muziką – „Helverio naktyje“ dirbęs Linas Rimša. Smagu, kad teatro pakviestas, spektaklį sutiko režisuoti Kirilas Glušajevas, dirbantis improvizacijų teatre.

 

Kas apskritai teatre yra sunkiausia?

 

Visiems skirtingai. Man – būti vandeniu.

 

Linkiu geros premjeros!

K. Glušajevas: spektaklis „Julija“ paneigia dominavusius stereotipus apie Žemaitę // Daiva Šabasevičienė, 2019-01-28

K. Glušajevas: spektaklis „Julija“ paneigia dominavusius stereotipus apie Žemaitę

Daiva Šabasevičienė, www.teatras.lt 2019-01-28

 

Kirilas Glušajevas. Nuotr. Vytauto Dranginio

Vasario 21 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pakvies į premjerą pagal naują Sigito Parulskio pjesę „Julija“. Šiuo spektakliu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kaip režisierius debiutuoja Kirilas Glušajevas. Likus trims savaitėms iki premjeros, kuri dėl LNDT rekonstrukcijos įvyks Trakų kultūros rūmuose, K. Glušajevas pasakoja apie „Juliją“ Daivai Šabasevičienei.

 

Statyti „Juliją“ Tau pasiūlė teatras. Manau, kad tik suvokus, kad medžiaga įdomi ir įmanoma ją perkąsti, galima ryžtis šiam žingsniui. Kokios aplinkybės lėmė, kad Tu ėmeisi naujosios Sigito Parulskio pjesės „Julija“?

 

Kūrinio atsiradimą sąlygoja tiek dėsningumas, tiek atsitiktinumas. Tame yra ir planavimo, ir improvizacijos. Tai, kad pagrindinė šio kūrinio veikėja yra moteris – pakankamai dėsninga, nes visų mano statytų spektaklių epicentre – moteris. Jie kalba apie moterį pilietę, moterį asmenybę, moterį kūrėją. Šia prasme „Julijos“ atsiradimas manęs nenustebino. O netikėta tai, kad ši pjesė kalba apie šiuolaikinę moterį, gyvenančią Lietuvoje, nes tokių medžiagų tiesiog nėra. Apskritai vengiama kalbėti apie savo bendraamžius, apie savo amžininkus, apie mūsų laiką. Ir trečias dalykas, kuris buvo svarbus ir kurį priskirčiau prie stebinančių, buvo pasakyta, kad pjesė apie Žemaitę, nors iš tikrųjų pjesė ne apie Žemaitę, tai pjesė – galimybė Žemaitę turėti kaip foną arba kaip tam tikrą atspirties tašką teatrinei kelionei. Ta kelionė analizuoja šiuolaikinės moters, moters-kūrėjos klausimus Lietuvoje. Kitas dalykas, „Julija“ paneigia tam tikrus iki šiol dominavusius stereotipus, susijusius su Žemaite.

Dalis mano augimo ir formavimosi vyko lietuviškoje aplinkoje, o dalis – rusakalbėje. Jau tada pastebėjau, kad lietuviakalbėje aplinkoje nuolat pasigirsdavo tam tikras skepsis, pašaipa, ironija Žemaitės atžvilgiu, ko aš visiškai negirdėjau rusakalbėje aplinkoje. Man toks lietuviškasis savos kultūros genocidas visą laiką atrodė keistas. Tai sakydamas turiu omeny ir Maironį, ir Vaižgantą, ir kitus autorius. Visą laiką girdėjau iš lietuvių draugų, vyresnių ir bendraamžių, kad jie – „kaimiečiai, kunigai arba nepilnaverčiai rašytojai“.

Kitas kraštutinumas, kurį aš girdėdavau, tai tie visiems gerai žinomi stereotipai apie Žemaitės išvaizdą ir būdą, bet jų net nenoriu kartoti, kad nebūtų dar kartą užrašyti. O trečias dalykas – tai idealistinis požiūris į šią rašytoją kaip į tam tikrą fantomą, kuris kažką parašė, o ką parašė, tai nieks ir nežino. O pjesė „Julija“, viena vertus, apie moterį, o tai visada yra nauja ir įdomu, kita vertus, su rašytojo Sigito Parulskio pagalba atsirado galimybė nusivalyti akmenis nuo dantų, kurie per ilgą laiką buvo susiformavę, ir naujai daug ką permąstyti.

 

Pjesė labai įdomi.


Taip. Statome ir pirmą variantą, naudodami pjesės struktūrą ir esminius jos dalykus, bet jį papildome ir vėlesniuoju pjesės variantu. Pati pjesės struktūra labai įdomi, labai netikėta. Man atrodo, kad tik labai gerai išmanantis, žinantis temą žmogus gali sau leisti su ta tema „žaisti“. Ir „žaisti“ ne vaikų žaidimus, o labai rimtus „žaidimus“, ką iš esmės ir daro Sigitas.

Pirmas įspūdis, kad tai tekstas, kurį sunku įsimylėti. Bet tai – tik pirmas įspūdis, nes skaitant toliau pamatai, kad pirmosiose scenose yra žiūrima pagal tuos pasiūlytus lekalus: kokia yra namų šeimininkė, kokia yra rašytoja, ką mes apie ją žinome ir t. t. Po truputį fokusas ima keistis, ir mes už to paviršiaus, į kurį pratę atsainiai žiūrėti ir kabinti įvairias etiketes, pradedame maišyti visos kortos, pradedame įvairius sugretinimus, sudūrimus. Bet tai nepatenkina noro gauti atpažįstamumą ir užkabinti etiketę. Pradedi jausti, kad kūrinys yra ne tik apie norą vaidinti, norą kurti, bet tai daug rimtesni dalykai, susiję su pagrindinės veikėjos vidiniu virsmu. Ir kuo toliau analizuojame, repetuojame, tuo labiau suprantame, kaip įvyksta pagrindinės veikėjos branda per labai trumpą laikotarpį, kuris skiriamas pjesėje. Lygiai tokią pat brandą „praėjo“ Žemaitė, lygiai per tokią pat brandą „ėjo“ ir iki šiol „eina“ visa lietuvių kultūra, iš esmės, ir pati valstybė. Ne veltui ji atsirado Nepriklausomybės trisdešimtmečio, Lietuvos tūkstantmečio fone. Tai bus spektaklis apie brandą.

Iš gyvenimo realybės prisiminsiu gražią metaforą: tam, kad drugelio sparnai, kurie yra trapūs ir gražūs, susiformuotų pakankamai lankstūs ir tvirti, pats išsilukštenimas iš kokono vyksta per labai labai mažą skylutę ir per labai didelį pasipriešinimą. Tad ši kultūra, kuri formuojasi, kaip formuojasi ir pagrindinė pjesės veikėja, visą laiką sulaukia tam tikro pasipriešinimo. Įdomu tai, kad tą pasipriešinimą sukuria patys artimiausi žmonės. Dėl to pagrindinės veikėjos Doros drama ir vyksta pačioj artimiausioje aplinkoje. Jos išgyvenimų laukas, jausminė kelionė, siužetiškai, trumpalaikė meilės istorija jai parodo, kas ją iš tikrųjų spaudžia, traukia žemyn.

Sigitas Parulskis meistriškai visa tai sukūrė: mes nematome, kas yra „blogiečiai“, „geriečiai“, „juodi“, „balti“. Tai vienas iš retų atvejų, kada neaiškinama, koks yra veikėjas, kokios jo charakteristikos. Išvadas gali darytis pats, o kartais apskritai jo neteisti, nes supranti, kad jis yra visoks: vienoks vakar, kitoks šiandien, vieną vakarą miršta, kitą prisikelia.

 

 

Nors Sigitą Parulskį visi pripažįsta, iki šiol niekas jo nėra išsamiau analizavęs. Ar Tu galėtum apibūdinti, koks jis yra Tau?

 

Su jo dramaturgija susiduriu pirmą kartą. Bet mano pirma pažinti su juo įvyko labai seniai, kada namie bevartant rusų kalba išleistą žurnalą užtikau Sigito tekstą apie kariuomenę. Tuomet, dar būdamas paaugliu, perskaičiau tekstą, atrodo, kad apie parašiutininką, ir įsidėmėjau, kad tai labai tikroviška ir ritminga. Vėliau, aišku, buvo Oskaro Koršunovo statytas spektaklis „P. S. Byla O. K.“, kurio dramaturgiją rašė Sigitas, vėliau – jo rašyta Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ inscenizacija. Tą spektaklį mačiau milijoną kartų. O dabar analizuojant, pirmas dalykas, kritęs į akis – dovanokite, jei klystu, bet vadinu jį pirmuoju genetiniu postmodernistu: kontekstų montažas, demontažas... Teatrine prasme kalbant, nuo pat pjesės pradžios stebime tam tikrą pirandelizmą (sulyginimas su Luigi Pirandello teatru – D. Š.). Humoras, ironija, kaukės, – jų panaudojimas įmanomas tik tada, jei viską esi perpratęs. Juoktis galì tik iš to, ką puikiai žinai, arba ką arti savęs prisileidi. O Parulskis puikiai žino ir Žemaitės temą, ir šalį, kurioje gyvena. Vien dėl to jis yra pirandeliškas.

Tai yra ir psichologinė drama, nes visi įvykiai, kurie vyksta pjesėje, prasideda nuo tam tikro vidinio taško, kurį yra priėjusi pagrindinė veikėja. Ir visi drastiški veiksmai, kurių ji imasi, iš pažiūros atrodo destruktyvūs, vis dėlto yra nukreipti į brandą, į išsilaisvinimą bet kokia kaina. O tai yra labai bergmaniška. Juk Ingmaras Bergmanas buvo ypatingas moters sielos žinovas. Doros istorija su tuo labai glaudžiai susijusi: tai moteris, perkopusi į šeštą dešimtmetį, tai jos vėlyvos brandos, savarankiškėjimo ir stiprėjimo istorija. Išoriška, paviršutiniška, nesigilinančia akimi jos elgesys gali ir šokiruoti, ir stebinti, ir netgi papiktinti, ypač jei kalbėtume apie konservatyvius, tradicinius dalykus, kurie pjesėje apverčiami aukštyn kojomis.

Parulskis labai drąsiai parodo realią situaciją, susijusią su lyčių vaidmenimis.

 

Ar statydamas skaitei literatūrologų tyrimus apie Žemaitę?

 

Šį darbą atliko Jolanta Dapkūnaitė. Aš pirmą kartą sutikau žmogų, kuris apie Žemaitę kalbėjo kaip apie gerą savo pažįstamą. Ir būtent iš jos išgirdau ne tuos pačius nuvalkiotus faktus (garderobą ar moterų judėjimą), o apie bendražmogiškus dalykus, kurie atpažįstami šiandieniniame kontekste. Moteris, apie kurią ji kalbėjo, buvo labai gyvybinga. Taip galima kalbėti tik apie mamą, seserį, dukrą, bendrakursę ir t. t. Tai yra labai įdomu. Jolantos dėka aš pamačiau, kad tokios universalios moters šiandien tikrai nerastume. O kai pagalvoji, kiek Žemaitė keliavo, kai keliauti buvo beveik neįmanoma, kiek reikėjo turėti organizacinių sugebėjimų, valios... Kaip sugebėjo visa tai organizuoti, suburti diplomatinį korpusą... Šiandien tokio atitikmens nėra. Grubiai tariant, dominuoja požiūris: „Pradėjusi nuo kiaulidės ji daug pasiekė“, bet ir be kiaulidės ji daug pasiekė. Neturint kelių, gero susisiekimo, šiuolaikinių technologijų, tai, kiek padarė ir daro Žemaitė, – fenomenaliausiais atvejis. Na, pabandykit nueiti ir knygą išleisti.     

O štai mano sutapimai: su teatru „Kitas kampas“ nuvažiavom į Islandiją ir man vis ženklai įdomūs pasirodydavo. Pavyzdžiui, Žemaitė – daugiavaikė mama (septyni vaikai), o aš einu po Reikjaviką ir matau memorialinę lentą, skirtą islandų poetei, o ji – taip pat daugiavaikė rašytoja (trylika vaikų). Užeinu į knygyną, kuriame daug nedidelio formato knygučių, o tarp Marko Twaino, Guy de Maupassant‘o, Gustave‘o Flaubert‘o, Shakespeare‘o Žemaitė guli. Viskas yra! O mūsuose dominuoja „priežastingumo diktatas“: labai greitai surandamos priežastys ir tada viskas tampa „labai“ jau aišku: „Dėl to garsi, kad...“ Arba: „Na, gerai, parašė, o kokia iš to buvo nauda?“

Spektaklyje skamba dokumentinis tekstas: „Tenka duoną kepti, tešlą išminkyti sunku, užkuriu pečių, nežinau karščio: duona tai sudegusi, tai pusžalė...“ Kai pagalvoju, kaip aš gyvenu: „mikrobangė“, kažkoks kaitstalis, o Žemaitei reikėjo ir kepti, ir ugnį prižiūrėti. O kur dar paršeliai ir gagenančios žąsys... Mes šiandien visko turime, bet tikrai už Žemaitę daugiau neskaitome. Man ji yra labai gyvas žmogus. Daug ką per ją galiu pasitikrinti.

Pjesės pradžioje ir pabaigoje ji rūpinasi tuo, kad į Lietuvą džinsai atplauktų, ji ūkininkus kaip aukso ieškotojus nori aprengti, „kad pasijustų kaip žmonės kitame pasaulio gale“. Tai iš esmės ji ir buvo ta aukso ieškotoja, nors atrodė kaip valstietė. O šiais laikais mes atrodom kaip aukso ieškotojai, bet aukso neieškom. Duok Dieve gerais valstiečiais tapti.

 

Kaip dirbi su aktoriais? Didesni dėmesį kreipi į jų personalijas ar gludini veikėjų charakteristikas ir jas pritaikai aktoriams?

 

Teatre man visą laiką svarbiausia yra dirbančios asmenybės. Šiame darbe labai įvairi kompanija: visų skirtinga amžių „paletė“, skirtingos patirtys, išgyvenę skirtingus teatrinius procesus. Dėl to labai įdomu.

Kadangi mes iš karto pradėjome skaityti, žiūrėti, domėtis ir panašiai, tai aš atėjau be išankstinio nusistatymo. Man įdomu analizuoti, kokie yra aktoriai, ką jie pasiūlo, kaip laukia repeticijų, kaip į jas įeina. Iš viso to jau galima daug ką daryti. Kuo toliau, tuo labiau ta „neaktorinė“ aktorių pusė tampa įdomesnė. Apskritai, stebint jaunus aktorius, akivaizdu, kad daugelis visiškai skirtingi, tačiau savitai arba nepakartojamai vaidina itin nedaug.

Atsirado kalbėtojų, kurie vertindami individualias aktorių savybės ėmė neteisingai, tiksliau, ne nuo to galo kalbėti apie „dokumentinį aktorių“.

Dokumentiniame teatre aktoriaus buvimo scenoje technika yra visai kita. Apie tai nieks nekalba. Ir dėl to ilgainiui susiformavo tokia tendencija, kad bet koks neartikuliuotas, netechniškas žmogus scenoje jau yra dokumentika. Dokumentikoje vis dėlto svarbiausia istorija, kaip ir geroj meninėj literatūroj. Taip jau veikia mūsų smegenys. Ar tu imsi postmodernią estetiką, ar tą pačią modernią, ar metamodernią, postironišką, vis tiek visą laiką svarbiausia istorija dėl vieno paprasčiausio dalyko – dėl to, kad taip veikia smegenys. Muzikai jau tai žino tūkstančius metų. Dėl to, kad yra struktūros. Jos gali būti simetriškos, asimetriškos, ritmiškos, aritmiškos. Istorija – tai yra struktūra. Dokumentiniame teatre jau pats aktorius gali būti istorija, bet ta „istorija“ turi būti verta, kad kiti sužinotų ką nors naujo.

„Julija“ – tarytum tradicinio teatro pastatymas, tačiau nemažą reikšmę užima ir aktorių asmenybės. Pradedant nuo Jolantos Dapkūnaitės, nes ji atnešė šiltą ir gyvą požiūrį į Žemaitę. Taip pat Sigito Parulskio gyvas santykis su Jolanta ir su Žemaite. Tada mano santykis su tuo, kaip ta pjesė atkeliavo iki manęs...

 

Kiek ir kaip visa tai integruojama į spektaklį?

 

Man atrodo, kad dabar vyksta tiesiog įsiklausymas į save.   

 

Kiek Tau svarbus Gintaro Makarevičiaus pasiūlyto scenovaizdžio sprendimas?

 

Mano santykis su juo yra kaip su filosofu. Jis man kaip Leonardo da Vinci, Makarevičius – ir filosofas, ir inžinierius, ir tapytojas, ir freskos meistras. Dėl to ši mano pažintis, darbas su juo yra kaip su vyresniu kūrybiniu broliu. Kuriant „Juliją“ su Gintaru kalbamės apie konceptualų, šiuolaikinį meną, meno istoriją. Ir tai man labai svarbu. Nors teatras išgyvena įvairius laikotarpius, tačiau tai, kad jis apjungtų įvairias meno formas, labai retai pasitaiko. Nebent Heinerio Goebbelso pavyzdys, kurio spektakliuose yra ir skulptūra, ir savarankiškai veikianti muzika. Man darbas su Makarevičiumi yra į tai panašus. Pavyzdžiui, stalas, ant kurio vyksta įvairūs veiksmai, pradžioje turėtų atrodyti kaip dadaistinė skulptūra. Erdvėje turėsime liaudies meno pavyzdžius, kurie bus eksponuojami lyg šiuolaikinio meno galerijoje. Pati erdvė primins Šiuolaikinio meno galerijos ar Nacionalinės dailės galerijos patalpas. Tiek Žemaitė atgis visiškai netikėtu rakursu, tiek ją pačią turėsime kaip tikrą eksponatą. Šiuolaikinis lietuviškas gyvenimas kaip performatyvi praktika, o gal kaip teatras. Kuriant spektaklį kol kas rūpinamės tokiais dalykais.

 

Tu bendradarbiauji su daugeliu teatrų. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

 

Šis teatras yra atviras, žingeidus toms teatrinėms formoms, praktikoms, kurių anksčiau mes neturėjome. Šia prasme man šis teatras primena šiuolaikinę Lietuvos padėtį: Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip tautinis teatras atitinka šiuolaikinę lietuvių tautą.

Dėkui ir linkiu geros premjeros!

Spektaklio „Julija“ premjera vasario 21 d. įvyks Trakų kultūros rūmuose, į kuriuos Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia atvykti ir visus Vilniaus žiūrovus. Vasario 23 d. spektaklis bus rodomas Ignalinos kultūros rūmuose, kovo 24, balandžio 25, gegužės 26 dienomis – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.