SULĖTINTAI Premjera

  • Režisierius

    Anna SMOLAR

  • Trukmė

    1 val. 45 min.

  • Salė

    Nacionalinė dailės galerija

  • Premjeros data

    2019 m. gruodžio 5 d.

  • N-16

  • Pirkti bilietą

Apie

Pakvietėme dirbti žmogų,

Kuris įskaudino kitus

Darbe.

Jis teigia, kad pasikeitė,

Tad pasakėme, jog jo neskaudinsime

Darbe.

Jis turi antrą šansą.

Jis surengs parodą.

Kurią bus galima apžiūrėti tik šiame kontekste.

Arba ne.

Jei tik kas nors sugebės.

 

Spektaklis „Sulėtintai“ – kolektyvinė refleksija apie žmogiškųjų santykių kokybę darbo vietoje. Viena esminių meno pasaulio sudėtinių dalių - Meistro arba Didžiojo menininko asmenybė. Mus domina žmogaus didybės naratyvo dekonstrukcija nagrinėjant bendrus tiek realios, tiek simbolinės valdžios mechanizmus. Žiūrovams siūlome galimybę pažvelgti į pilkąsias zonas, kurias valdo prieštaringos interpretacijos ir dviprasmiškos patirtys.

Norime užduoti klausimą - kaip grįžti į bendruomenę po skandalo, susijusio su prievarta? Ar status quo ir tolesnė kūrybinė veikla yra įmanoma? Kokiomis sąlygomis? Kokios pasekmės laukia sugrįžtančiojo ir visų jį supančių žmonių?   

 

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant  su Instytut Sztuk Perdormatywnych

Spektaklį finansuoja Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija kaip kasmetinės programos NIEPODLEGIA 2017-2021 dalį, pagal Adomo Mickevičiaus instituto programą „Kultūros tiltai“.

 

 Spektaklio rėmėjas: 


Datos

Rodyti daugiau

Kūrėjai

  • Režisierė — Anna SMOLAR
  • Scenarijaus autoriai — Michał BUSZEWICZ, Anna SMOLAR bendradarbiaujant su aktoriais
  • Dramaturgai — Michał BUSZEWICZ, Anna SMOLAR
  • Vaizdo menininkė — Anna MET
  • Kompozitorė — Małgorzata PENKAŁŁA
  • Gyvos muzikos atlikėja — Lora KMIELIAUSKAITĖ
  • Režisierės asistentės — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ, Laura KUTKAITĖ
  • Dramaturgų asistentės — Saulė NORKUTĖ, Laura KUTKAITĖ
  • Vaizdo menininkės asistentė — Julija LEČAITĖ

Vaidina

Recenzijos

Prasilenkimai // Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 1 (1322), 2020-01-10

Prasilenkimai

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sulėtintai“

Ieva Tumanovičiūtė, „7 meno dienos“, Nr. 1 (1322), 2020-01-10
 
Gailė Butvilaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.
Gailė Butvilaitė ir Rytis Saladžius spektaklyje „Sulėtintai“. D. Matvejevo nuotr.

„Svarbiausia – nepraeiti pro žmogų kaip pro stulpą ar pastatą“, – yra pasakęs menininkas Denisas Kolomyckis. Abejingumas skaudina, ypač kai tylomis, tarsi būtų svetimi, prasilenkia pažįstami žmonės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ (premjera gruodžio 5 d.) galerijos direktorius ir menininkė keliasdešimt kartų kartoja prasilenkimą koridoriumi. Kadaise vienas pro kitą praėję nedrįsdami ištarti žodžio, dabar atkurdami praeities akimirką jie suvaidina įvairius jos variantus.

 

Gyvenime pasitaiko tiek daug nepatogių situacijų, kad neretai pro žmones norėtum praeiti nepastebėtas. Panašiai norisi apeiti ir prieštaringas ar pabodusias temas. Režisierės Annos Smolar spektaklis „Sulėtintai“ mėgina sulėtinti šias nepatogias akimirkas, kurių vengiama dėl sunkiai pakeliamos įtampos, skatinančios verčiau nutylėti, išstumti, ignoruoti ir pamiršti tam tikras situacijas, problemas, užuot į jas pažvelgus.

 

Į Nacionalinę dailės galeriją (NDG), kurioje vyksta spektaklis, susirinkę žiūrovai stebi videomenininkų kūrybos procesą. Jame dalyvauja kadaise į #MeToo judėjimo akiratį patekęs žymus Menininkas A (Martynas Nedzinskas) ir mažiau garsi jaunesnė Menininkė B (Miglė Polikevičiūtė), jų bendradarbiavimą prižiūri Intymumo Koordinatorius, savotiškas psichologas (Gediminas Rimeika), į procesą taip pat įsitraukia galerijos Kuratorė (Monika Bičiūnaitė) bei jos Direktorius (Rytis Saladžius). Ši grupė aplink NDG pirmame aukšte pastatytą fontaną, kuriame vandenį atstoja veidrodinis paviršius, suvaidina absurdo lygį pasiekusias šiuolaikinių santykių variacijas, jose paradoksaliai susipina seni ir nauji galios santykių modeliai (spektaklio scenarijų bendradarbiaudami su aktoriais sukūrė Michałas Buszewiczius ir Smolar).

 

Nedzinskas užtikrintai vaidina arogantišką Menininką A – įžūlų, niūrų, nenorintį laikytis taisyklių, į visus žiūrintį su panieka, stačiokišką (pagautas meninio įkvėpimo jis gali sviesti savo gėlėtus marškinius kuratorei į veidą), tačiau jo kuriamas menas pripažįstamas ir vertinamas. Tyli, kukli, suvaržyta ir įsitempusi Polikevičiūtės Menininkė B mėgina ramiai išsikovoti šiokią tokią pagarbą. Ji taip bijo, kad ją apgaus, jog perdėtai skaičiuoja, tarkim, kiek kartų ji paminėta plakatuose, palyginti su Menininku A. Menininkų A ir B bendravimas parodo, kad A nežiūri į B rimtai, niekada jos iš tiesų nesiklauso ir negirdi. Kaip ir galerijos direktorius, nesigėdijantis Menininkei B siūlyti mažesnio atlyginimo. Saladžius kuria pavargusį viršininką, kuriam viskas yra sunku ir kelia nuobodulį. Personažo povyza rodo, kad jis pavargo laviruoti ir prisitaikyti, todėl po truputį pilkėja, susiliedamas su savo kostiumo spalva, o jo jėgos senka. Atvirkščiai nei energingos raudonai vilkinčios veidmainės kuratorės, sėkmingai prisitaikančios prie besikeičiančių visuomenės normų. Kadaise kandi ir pagiežinga, dabar Bičiūnaitės veikėja elgiasi šiuolaikiškai, tai yra mandagiai ir politkorektiškai, nors lieka ištikima seniesiems savo principams. Į kūrybos procesą prižiūrintį Rimeikos Intymumo Koordinatorių, nors to atvirai ir neparodo, iš tiesų niekas nežiūri rimtai, todėl jis bejėgis sumažinti įtampą tarp veikėjų ir kurti palankią, psichologiškai saugią atmosferą.

 

Žiūrovų ir aktorių erdvės susiliejimas sustiprina meninio realybės šou pojūtį. Menininkai A ir B tariasi dėl ribų, kiek ir kaip jie vienas kitą galės filmuoti. Kamera čia ne tik parodijuoja galios žvilgsnį, bet ir pabrėžia tokias opozicijas kaip vieša / privatu, tikrovė / iliuzija ir pan. Filmuojamas vaizdas transliuojamas per ekranus, jie čia tampa tiesos vieta, o patys menininkai – meno objektais (vaizdo menininkė Anna Met).

 

Spektaklyje žiūrovai ne tik stebi, bet ir kartu su veikėjais patiria įtampą, kylančią tarp skirtingus įsitikinimus ir pažiūras turinčių asmenybių, mėginančių dirbti kartu. Veiksme – daug nepatogių pauzių, pašaipos, ekscesų, be to, įtampą sustiprina prie projekto norinti prisijungti Menininkė C, kadaise Menininką A apkaltinusi seksualiniu priekabiavimu. Gailės Butvilaitės veikėja su animacinį personažą primenančia kauke ir rožine praėjusių laikų suknele tarsi praeities šmėkla atlekia iš lauko, pasivaidendama pro NDG langus. Neįprasta veikėjos išvaizda išskiria ją iš kitų. Tarsi nepriklausydama šiam erdvėlaikiui, ji atstovauja ne tik #MeToo judėjimo dalyvėms ir jas apipynusiems mitams, bet ir platesnei moterų nelygybės istorijai. Nepaisant ekstravagantiško kostiumo, Butvilaitė kuria tiesią, paprastą ir blaiviai mąstančią veikėją, adekvačiai vertinančią situacijas. Jai leidžiama dalyvauti videomenininkų projekte, bet kai ji pradeda pasakoti savo istoriją, Menininkas A ima vaikiškai šaukti ją tildydamas.

 

„Sulėtintai“ atsispindi tikri #MeToo įvykiai Lietuvoje ir jų kontekstas sustiprina įtampą. Spektaklyje nuolatos grojanti smuikininkė Lora Kmieliauskaitė kuria nerimo ir prieštaringų emocijų atmosferą (kompozitorė Małgorzata Penkałła). Smuiko garsai taip pat primena ir asmeninę jos istoriją. Šios spektaklio kūrėjai neapeina ir klausia, ką daryčiau, jei būčiau menininko žmona, o jis taip pasielgtų. Iš arti filmuojama Kmieliauskaitė nieko nepasako, bet visus prieštaringus jausmus išreiškia grodama smuiku ir taip įrodydama, kad ji visų pirma –smuikininkė profesionalė, tik per muziką galinti atskleisti asmeninius išgyvenimus, kurie tik iš dalies gali tapti pažinūs kitiems.

 

Spektaklio kūrėjai siekia nesupaprastinti įvykių, neskirstyti veikėjų į teisiuosius ir kaltuosius – visi personažai išlieka nevienareikšmiški, o kiekvieno jų tiesą atskleidžia monologas. Menininkas A „ardosi“, kad neprašė būti užkeltas ant pjedestalo, Kuratorę „užkniso“ šiuolaikinis politkorektiškumas ir ji mano, kad demokratiški santykiai gimdo nuobodų meną. Embriono poza susirietęs Direktorius svajoja, kad visi jį paliktų ramybėje. Intymumo Koordinatorius suvokia, kad vienu mostu neįmanoma pakeisti senosios kartos mentaliteto nauju. Spektaklyje parodoma praraja tarp skirtingų požiūrių į žmonių tarpusavio bendravimą.

 

Nebūtina išmanyti kairiosios politinės minties, rodos, pakanka paprasto žmogiškumo, skatinančio vienam su kitu elgtis pagarbiai, nepaisant amžiaus, lyties, klasės, rasės ir t.t. Tačiau hierarchiniai galios santykiai, vis dar persmelkę socialinius ir asmeninius žmonių ryšius, neaplenkia ir meno institucijų, kuriose bet koks prieštaringas elgesys neretai pateisinamas pačiu menu. Tačiau laikai, kai buvo galima prisidengti „purvu“ ir „gėlėmis“, eina į pabaigą, todėl kad ir kokia savo prieštaringumu varginanti ar net nusibodusi būtų ši tema, ji žymi visuomenės pokytį.

 

Spektaklis atspindi procesą, kai tam tikri bendravimo būdai tampa netoleruotini, tačiau ne visiems norisi tuo tikėti bei tai pripažinti. Direktoriui ir kuratorei sunku bendrauti su jaunais žmonėmis pagarbiai, be „dedovščinos“ mentaliteto, prie kurio jie buvo įpratę, o atsidūrę galios pozicijoje – ir jį pamėgę. Todėl spektaklio finale dar labiau išryškėja svarbiausia – Direktorius pagaliau sutinka dalyvauti Menininkės C eksperimente ir su ja bendradarbiauti. Dešimtis kartų eidami vienas į kitą jie po truputį netenka socialinių kaukių, statusų ir tampa lygiaverčiais žmonėmis, gebančiais pripažinti, kad klydo, ir atsiprašyti.

 

Praėjus dvejiems metams po #MeToo įvykių Lietuvos meno ir akademiniame kontekste teatras siūlo į visa tai pažvelgti per tam tikrą distanciją. Nuslūgus emocijoms atidžiau patyrinėti savo pačių sutrikimą, kai reikėjo prisiimti poziciją, palaikyti vieną ar kitą pusę, pasakyti savo nuomonę bei stebėti, kaip ji keičiasi.

 

Smolar spektaklis „Sulėtintai“ kreipiasi į protą, skatindamas apmąstyti ir įvertinti personažų elgesį, jų bendravimą, situacijas bei apsispręsti dėl asmeninio požiūrio. Taip pat leidžia iš arti patyrinėti nepatogių socialinių situacijų įtampą, kuri dažnai pasitarnauja manipuliavimui emocijomis, ir išmokti ją tverti. Spektaklyje balansuojant tarp meninės ir dokumentinės tikrovės iškeliama tiesos problema. O veikėjai videomenininkai, savo projektuose atkurdami praeitį, ne tik akcentuoja patį vaidybos ir pakartojimo momentą, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kaip kuriamos istorijos. Nuolatos apšviesti žiūrovai yra meninio eksperimento stebėtojai ir dalyviai, priversti sugrįžti prie temų, su kuriomis norisi prasilenkti.

Interviu

Neteisti, bet ir netylėti // Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2019-12-02

 

Neteisti, bet ir netylėti

Daiva Šabasevičienė, lrytas.lt, 2019-12-02

Spektaklio „Sulėtintai“ repeticija Nacionalinėje dailės galerijoje. D. Matvejevo nuotr.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras gruodžio 5 d. pristatys spektaklio „Sulėtintai“ premjerą. Šįkart ji įvyks Nacionalinėje dailės galerijoje. Spektaklio apie smurtą darbo vietoje režisierė – Anna Smolar, scenarijaus autoriai – Michał Buszewicz, Anna Smolar bei aktoriai, dramaturgai – Michał Buszewicz, Anna Smolar, vaizdo menininkė – Anna Met, kompozitorė – Małgorzata Penkałła, muzikos atlikėja – Lora Kmieliauskaitė.

Kuo ypatingas šis spektaklis, kaip gimsta dramaturgija, kokie šios režisierės darbo principai, kuo svarbi ši tema, kokios slinktys atsirado berepetuojant? Į šiuos klausimus mielai sutiko atsakyti aktoriai Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius.

Monika Bičiūnaitė: Pati pirmoji reakcija nuėjus į aktorių atranką, kurioje praleidau tik keletą minučių: pajutau, kad nepriklausomai nuo to, dirbsime ar nedirbsime kartu, sutikau labai artimą žmogų. Kūryboje tai įvyksta labai retai. Būna, kad artimos kai kurios dalys – pavyzdžiui, idėja, tačiau šįkart priėmiau viską. Kai sužinojau, kad esu atrinkta, sureagavau kaip į savaiminį dalyką, lyg jau būčiau žinojusi, kad taip įvyks.

Monika Bičiūnaitė spektaklio „Sulėtintai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Labai vertinu šio darbo procesą – tai tikrai procesas. Darbą su šia labai nepatogia, sudėtinga tema, kurioje mes kapstomės, ieškome, improvizuojame, detalizuojame, keliame skaudulius į paviršių, supa dvasinis, kūrybinis komfortas. Viskas labai įdomu. Seniai taip buvo, kad skubėtum į repeticijas. Visą laiką junti režisierės pagarbą ne tik temai, bet pagarbą tau asmeniškai – kaip žmogui, kaip aktoriui. Jai viskas svarbu: tavo mintys, tavo reakcijos. Jai svarbūs žmonės, su kuriais ji dirba. Be to, ji puikiai žino, kokio rezultato siekia. Tai irgi sukelia didelį pasitikėjimą. Visa atmosfera trupėje yra puiki, o tai yra labai svarbu.

Aišku, kad nagrinėjant psichologinio ir psichofizinio smurto temą, kyla ypatingai daug klausimų, kuriuos išspręsti gana sudėtinga. Bet mes pasiryžę klausti.

Gailė Butvilaitė: Dirbame improvizuodami. Su mumis visada yra ir dramaturgas. Iš pradžių daugiau kalbėjomės, aiškinomės, nagrinėjome prievartos temą, taip pat „didžiojo menininko“ klausimą – ar menas gali būti atsiejamas nuo žmogaus, padariusio kažką blogo, ar galime ir toliau vertinti tokio žmogaus meną. Tai įdomūs klausimai, kuriuos pirmiausia ir nagrinėjome. Režisierė pateikė užduotis, pagal kurias improvizavome. Iš mūsų pokalbių, iš mūsų improvizacijų gimė dramaturgija. Akivaizdu, kad režisierė kelia tokias užduotis, kurios padės jai pasiekti tai, ko siekia.

Gailė Butvilaitė spektaklio „Sulėtintai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Režisierei labiausiai rūpi išryškinti diskusinį momentą. Juk žmonės dažniausiai turi labai radikalią nuomonę ir ją labai stipriai išreiškia, ignoruodami visai kitokią pusę. Tad svarbu, kad vyktų diskusija, nes lazda turi du galus. Būtina išgirsti abi puses, suformuoti diskusiją, kurioje apie tai būtų kalbama, o ne vyktų teismas. Todėl šis darbas labai jautrus. Čia daug nepasakytų dalykų, nes kitaip ir neįmanoma.

Miglė Polikevičiūtė: Įdomiausias buvo improvizacijų procesas, nes beveik visas spektaklis sukurtas iš improvizuotų scenų. Režisierė kartu su dramaturgu atsirinko, kas jiems atrodo tikslingiausia.

Miglė Polikevičiūtė spektaklio „Sulėtintai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Man be galo graži Anos intencija sujungti ir integruoti tai, kas tarsi prieštarauja vienas kitam. Neteisti, bet ir netylėti. To siekia ir mano personažas. Šį kartą dramatinis krūvis teko kitiems nuostabiems kolegoms, o mano herojė yra labiau stebėtoja, balansuojanti tarp įvairių ugnių ir tikslingai siekianti taikios pozicijos visa ko atžvilgiu. Ilgą laiką norėjosi kurti labiau šaržuotą, idėjinę menininkę, tačiau ilgainiui teko „susimažinti“, nes spektaklis tai – visuma ir galų gale viskas turi tarnauti šiai visumai.

Martynas Nedzinskas: Man asmeniškai labai įdomi ribos tarp asmeninių dalykų ir meno tema. Spektaklyje atsispindės klausimai apie savęs eikvojimą darbe, apie „šaltanosį“, apie racionalumą. Ar racionalus dalykas prisiliečiant prie temos gali tapti įdomus be tos energijos, kuri yra reikalinga ir kuri „ateina“ iš vidinių išgyvenimų, problemų, nepasitenkinimų? Šie dalykai yra labai įdomūs, nes glaudžiai susiję su aktoriaus prigimtimi: atsiriboti nuo viso to ir racionaliai, techniškai, protingai visa tai suvaidinti. Juk didelis skirtumas, jei tai tave liečia, jei jauti problemą visu savo kūnu, visu savimi kasdienybėje, ir negali racionaliai ir paprastai apie tai kalbėti. Kur yra profesionalumo ir neprigalvoto autentiškumo riba?

Martynas Nedzinskas spektaklio „Sulėtintai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

Fabula paprasta: galerijoje vizualaus meno atstovai kuria meną, vyksta atvira repeticija, atviras kūrybinis procesas, kurio metu ir iškyla tos visos problemos, išryškėja visos ribos, dažnai kyla absurdiškos situacijos. Bandome susikurti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi bandysime sukurti kažką tokio, kas nepaklūsta jokioms taisyklėms. O juk taip dažniausiai ir būna.

Kalbant apie partnerius teatre, svarbu apčiuopti vaidybos su partneriu ribas. Juk žmogus taip kasdien nesielgtų. Fizinis arba emocinis artumas... Ar tai yra verta, to kas vyksta, ar be to gali kažkas apskritai įvykti?

Viskas išryškės, kai į spektaklį ateis žiūrovai. Juk spektaklis tik tada atsiranda. Sakoma, kad dažnai žiūrovai spektaklį pasidaro tokį, kokio jiems reikia.

Gediminas Rimeika: Dar atrankos metu smurto tema labai daug diskutavome su režisiere ir dramaturgu. Sulaukiau klausimo, ar esu patyręs smurtą darbe. Įdomu tai, kad nuo pradžios iki dabar mano nuomonė nepasikeitė, nors praėjo beveik metai. Ėjau į šią atranką, diskutavau...

Man patiko režisierės ir dramaturgo pasaulėžiūra. Jie neturi griežtų nuostatų – vieną ar kitą pusę palaikyti. Jų požiūris į vieną ar kitą nutinkančią situaciją, į tai, kas vyksta yra platesnis, jautresnis. Ir nepriklausomai nuo įvykių Lietuvoje ar užsienyje, kritiškai mąstau: pastaruoju metu medijų nušviesti įvykiai didžia dalimi yra reklamos dalis. Tai mane labiausiai ir glumino. Įdomu, kad kai pradėjome dirbti, išbandėme daug įvairių personažų, kurie apie šias temas pasakoja iš savo asmeninės patirties. Todėl išsakoma ne tik aukos, bet ir priekabiautojo pozicija.

Gediminas Rimeika spektaklio „Sulėtintai“ repeticijoje. D. Matvejevo nuotr.

 

Meno politkorektiškumas neišlaiko būtino kūrybinio variklio; lieka tik bandymas tarpusavyje susitarti. Laikas, kuris turi būti skiriamas kūrybai, tarsi išnyksta. Jeigu anksčiau spektakliai būdavo kuriami metus, net du, tai dabar – porą mėnesių.

Galvojant apie tai, kas yra jau atsitikę, apie pasekmes, labai sunku tai vienaip ar kitaip įvertinti, nes tarp dviejų pusių – labai plona riba. Kurdami mes dirbame su savo kūnais ir emocijomis. Ši tema įdomi, kai ji atsiduria mene. Kalbame apie žmogų, kuris yra ir visa ko kūrėjas, ir naikintojas. Jeigu egzistuotų kažkoks algoritmas, sprendžiantis šiuos klausimus, gal būtų paprasčiau, bet tuo pačiu ir sintetiška.  

Rytis Saladžius:  Pradėčiau nuo to, kad tikriausiai atėjo laikas, kai Lietuvoje ėmė populiarėti dokumentinis teatras. Šiandien menininkai kuria iš to, kas vyksta kasdienybėje, jau ne iš klasikos – Shakespeare‘o arba Čechovo. Dabar mėgstama nagrinėti visai kitus dalykus ir aspektus: žmogaus būties, tarpusavio santykių arba laikmečio problemas. Anna Smolar yra būtent tokio teatro atstovė. Man neteko daug dirbti su dokumentinio teatro režisieriais, tad aš stebiu šį procesą, jame dalyvauju, ir man įdomu, kas iš to išeis. O darbo principas nėra sudėtingas. Mes daug analizuojame, bandome suprasti, kur slypi problemų ištakos.

Kai baigiasi „užstalinis“ periodas, kai pasidaliname savo nuomonėmis, ateina laikas improvizacijai. Improvizuodami mes naudojame savo tekstą ar remiamės kokiu nors pavyzdžiu, bandydami jį personalizuoti, pasidaryti sau suprantamu ir perkelti jį į sceną kuo organiškiau. Jei situacijos ir tekstai organiški, jaučiame, kad jie teisingi, naudojame juos spektaklyje. O jei tokių pritrūksta, dramaturgas bei režisierė papildo mus.

Spektaklio „Sulėtintai“ repeticija Nacionalinėje dailės galerijoje. D. Matvejevo nuotr.

 

Mūsų spektaklis bus apie prievartos ištakas, apie santykius darbo aplinkoje, apie žmones, kurie kuria kartu ir apie tarp jų gimstančią emocinę, psichologinę, fizinę prievartą, kuri kartais atrodo visiškai nepastebima. Mes kalbėsime apie jautrius dalykus, apie tai, kas jaudina dabartinę mūsų visuomenę, tad ir žiūrovo norėtųsi atviro ir jautraus. Norėtųsi, kad ir šis spektaklis, kaip kiekvienas meno kūrinys, inspiruotų mąstymą. Mums svarbu, kad kalbant apie šią temą, nedalintume visko į juoda ar balta, todėl mes kalbėsime apie tą pilkąją zoną, kurioje užsimezga dviprasmiškos situacijos.

Jau vien pavadinimas „Sulėtintai“ daug ką pasako. Čia panašiai, lyg žiūrėtum filmą, kadrą po kadro. Tuomet pradedi matyti detales. Tarkim, žmogus griuvo, ir tu matai tą vietą, kur jis ne taip koją pastatė, tu matai griuvimo priežastį. Spektaklyje mes bandysime atkurti tą momentą – klaidos užuomazgą. Reflektuojant šį darbą, manau, kad bandysime parodyti, jog darbo erdvėje vis dėlto įmanoma susitarti ir aiškiai įvardinti santykius, kad agresijos ir prievartos būtų kuo mažiau.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Sulėtintai“ premjera įvyks gruodžio 5, 7 ir 8 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22)

„Sulėtintai“ režisierė Anna Smolar: iki smurto kultūros priveda maži dalykai // Aušra Pociūtė, lrt.lt, 2019-11

„Sulėtintai“ režisierė Anna Smolar: iki smurto kultūros priveda maži dalykai

Aušra Pociūtė, lrt.lt, 2019-11

Spektaklio „Sulėtintai“ režisierė Anna Smolar. D. Matvejevo nuotr.

 

Gruodžio 5 dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys premjerą „Sulėtintai“. Naują spektaklį režisuoja Prancūzijoje gimusi, dabar Lenkijoje gyvenanti dokumentinio teatro kūrėja Anna Smolar. Spektaklį apie smurtą darbo vietoje ji kuria su lietuvių aktoriais, jie prisideda ir prie „Sulėtintai“ dramaturgijos. Anna Smolar savo darbams pasirenka socialines, ne visad patogias, bet aktualias temas. Kodėl šįkart ji renkasi kalbėti apie piktnaudžiavimą galia darbo vietoje, kodėl spektakliui pasirinko Nacionalinę dailės galeriją ir ką reiktų pakeisti visuomenėje, kad geriau suprastume vieni kitus – ji pasakoja Aušrai Pociūtei.

 

Jūsų naujo spektaklio pavadinimas – prieveiksnis, nedažnas teatro afišose. Kas slepiasi už žodžio „Sulėtintai“?

Kai pradėjome galvoti apie smurto darbe ir santykių visuomenėje temą, aplankė jausmas, kad labiausiai mūsų komandą domina šių dalykų naratyvo pasikeitimas. Ar įmanoma bendruomenei sukurti naujus naratyvus apie tai, kaip visuomenėje atrodo santykiai tarp žmonių? Taigi, galvodami apie naują kalbą, naujus apibrėžimus ir dialektus, supratome, kad turime sutelkti dėmesį į mažus dalykus, turime įžengti į pilkąsias santykių zonas ir vengti supaprastinto skirstymo: „smurtautojas – auka“, „juoda – balta“, kad reikia parodyti šio dalyko kompleksiškumą. Norėdami tai padaryti, jautėme, kad reikia viską sulėtinti. Nustoti vadinti dalykus vienareikšmiškai, tiesmukai ir parodyti diaugialypiškumą bei subtilius niuansus.

Taigi mes patys sulėtiname tempą, vengiame supaprastintų interpretacijų, žiūrėjimo į temą ar į skirtingas istorijas, kurias vieni kitiems pasakojame, iš vieno požiūrio taško. Ieškome daugiau perspektyvų. Kaip grupė teatro žmonių stengiamės stebėti save ir ieškoti mažų gestų kasdieniame gyvenime, kurie priveda iki smurto kultūros. Ji tam tikra prasme yra normalizuota kiekviename iš mūsų, nes nebepastebime dalykų, į kuriuos iš tikrųjų turėtume reaguoti, pasakyti ne arba juos sustabdyti.

Smurtas – plati sąvoka. Kuriam smurtui skiriate daugiausiai dėmesio?

Kai kalbame apie smurtą, neturime omenyje vien tiesioginio ir akivaizdaus smurto, kalbame ir apie psichologinį ir apie simbolinį smurtą, kuris paslėptas smulkmenose. Kalbėjome ir apie seksualinį priekabiavimą, asmenines ribas, bet visa tai yra labai susiję. Viskas prasideda žodžiais, hierarchijų sukūrimu, kai vieni žmonės gauna daugiau galios ir įtakos už kitus. Viskas prasideda nuo kultūros, kur vengiame mokyti vaikus apie jų teises ir ribas, kurias turi kiekvienas asmuo ir kurių negalima peržengti. Tad su tuo susijusios problemos yra sisteminis aplaidumas, pasyvumas, nusigręžimas.

Taip pat keliame klausimus apie organizuotą tylos sistemą, nagrinėjame, kaip liudininkai kelia spaudimą aukai tylėti, nekalbėti. Nes jei kažkas pradeda kalbėti – tai kelia grėsmę. Ir ne tik išnaudojamiems, bet ir kitiems liudininkams arba anksčiau išgyvenusiems panašius dalykus, tačiau nereagavusiems. Kai toks žmogus pamato, kad kitas kalba, jis jaučia didelį diskomfortą dėl savo tylėjimo. Tai skausminga patirtis.

 

Savo spektakliams renkatės temas, kurios visuomenėje dažnai įvardijamos kaip tabu: žydų ir lenkų santykiai spektakliuose „Dibukas“, „Lenkų aktoriai“, moterų alkoholikių problemos spektaklyje „Pats geriausias vyras Žemėje“, mokslo etikos klausimai spektaklyje „Henrietta Lacks“. Ar naujame spektaklyje „Sulėtintai“ nagrinėjamos temos irgi yra tabu visuomenėje?

Taip, manau tai tabu. Žmonės apie smurtą darbo vietoje kalba vis daugiau, bet ne visada taip, kad dalykai keistųsi. Tad spektaklyje keliame klausimą, ar esame pajėgūs susėsti kartu prie stalo ir sutarti dėl naujo būdo kurti hierarchijas, kurti galią, kuri nevestų prie išnaudojimo. Juk hierarchija ir galia tam tikra prasme – natūralūs dalykai. Mums jų reikia, mums reikia lyderystės, reikia žmonių, kurie turėtų didesnę atsakomybę ir t.t. Bet kaip sukurti būdą dirbti kartu, gaminti prekes, kurti visuomenę, turinčią didesnį supratimą apie galimas piktnaudžiavimo formas ir supratimą, kur jis prasideda?

Yra puikus rašytojos Noros Samaran pasakymas. Jos knygą „Turn This World Inside Out. The Emergence of Nurturance Culture“ į repeticijas atsinešė asistentė Saulė Norkutė. Ta knyga mane sužavėjo, nes rašytoja rašo labai empatiškai. Ji sako, kad auklėjimas, globa labai susijęs su smurtu, kad iš tiesų smurtiniai poelgiai rodo gilų rūpesčio poreikį. Jeigu tai pripažinsime – turėsime didelę viltį žmonijai. Tai rodo, kad naujos praktikos įmanomos. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje matome tokio supratimo augimą. Galime rasti kelią į naują santykių modelį.

 

Spektaklyje nagrinėjate Meistro, Didžiojo menininko autoriteto temą. Kodėl pasirinkote meno autoritetų temą?

Menininkai yra atsispyrimo taškas. Mes rodome ir kitus galios objektus – įmonių vadovai, generaliniai direktoriai mus irgi domina. Rytis Saladžius vaidins galerijos direktorių, norime parodyti, kad galia yra ne ten, kur galvojame. Piktnaudžiavimas galia gali slypėti skirtinguose lygmenyse. Iš tiesų dėmesį spektaklyje labiausiai telkiame į liudininkus. Norime parodyti, jog kiekvienas, esantis salėje, net ir žiūrovai, yra įtraukti į tą temą. Kai kalbame apie didį menininką, klausiame kas sukuria tuos maestro, kas duoda jiems galią, kodėl mums jų reikia, kas duoda impulsą siekti susikurti stabus, iškelti juos ant pjedestalo. Kodėl suteikiame jiems daugiau galios, nuopelnų, platesnes ribas? Tai įdomus klausimas, nes visa tai yra tarsi šantažas, į kurį esame įpainioti. Juk sakoma, kad jei nori didžio meno, daug pasiekusių žmonių – turi sumokėti kainą. Ta kaina yra jų peržengtų ribų toleravimas. Tik sumokėjęs tą kainą, gausi puikų meną, kitus pasiekimus. Bet juk tai yra šantažas, kai turi rinktis arba smurtas, arba pasiekimai. Ir visa tai yra melas. Mūsų socialiniai ryšiai, kolektyvinės taisyklės yra paremti žodžiais, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus. Pavyzdžiui, aktoriams sakoma, kad norėdami būti geri menininkai, jie turi kentėti. Būti kritikuojamam, pajuoktam yra darbo dalis. Tai baisus melas. Tai būdas dauginti smurtą ten, kur piktnaudžiavimas nėra būtinas ir netgi yra destruktyvus.

 

Sakėte, kad smurtą lemia ir aplinka, kontekstas. Bet ar tai nėra smurtautojo išteisinimas?

Kai smurtautojas nepasirengęs pripažinti to, ką padarė, šis naratyvas apie kontekstą ir kolektyvinę atsakomybę nedaug pakeis. Bet kita vertus, norint pasveikti kaip kolektyvui, manau, kad būtina suprasti kolektyvinę atsakomybę, o tada pasirūpinti, kad veikęs asmuo pripažintų kaltę. Esu įsitikinusi, kad jei kažkas padarė kažką negero, jis turėtų prisiimti atsakomybę, prisipažinti ir atvirai apie tai kalbėti. Tai akivaizdu. Visgi kartais labai susikoncentruojame į smurtautojų pavertimą monstrais, ir atsiduriame melagingame naratyve. O tai veda iki absurdiškų poelgių. Toks elgesys yra būdas neigti kompleksinius mechanizmus, bendrą atsakomybę. Manau, kad jei mūsų visuomenė nori būti sąmoninga ir gerai išsilavinusi, turi į smurtą darbo vietoje žiūrėti kaip į sisteminę, o ne individualią problemą.

 

Kodėl spektaklio rodymo vieta pasirinkote Nacionalinę dailės galeriją? Ją padiktavo tema, ar spektaklio erdvė padiktavo temą?

Pirmiausiai buvo tema – smurto darbe tema. Jei atvirai, iš pradžių buvau susidomėjusi žurnalistais. Man buvo įdomus tas pasaulis, kuriame žmonės kuria įvairius pasakojimus, aprašo kasdienį gyvenimą ir staiga turi spręsti smurto atvejį savo aplinkoje. Idėja apie darbo aplinką man buvo labai įdomi. O kai pradėjome su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru diskutuoti, kur galėtume rodyti spektaklį, jaučiau, kad šią istoriją pasakoti galerijoje būtų labai stipru ir galėtume panaudoti įvietinto teatro (angl. site-specific) priemones. Tiesą sakant, vizualiųjų menų pasaulis atsirado ir mūsų spektaklyje – kuriame fikciją, įkvėptą tikrų faktų iš įvairių istorijų. Bet tai tik pretekstas, mes nesame labai susikoncentravę į vaizdo menininkus, nerodome konkrečios aplinkos. Tai būdas kalbėti apie visuomenę apskritai, ir mechanizmus, kurie veikia daugelyje sričių. Tai gali būti gydytojai, žurnalistai, dėstytojai, šeimos istorija, nes šeimose irgi veikia hierarchija, vieni turi daugiau galios už kitus. Galerijos kontekstas buvo tik būdas išjudinti savo vaizduotę teatrališku būdu.

 

Papasakokite daugiau apie spektaklio „Sulėtintai“ kūrybinį procesą.

Dažniausiai pasiūlau komandai temą, mes susitinkame ir pradedame kalbėtis. Kalbėtis apie smurtą darbo vietoje pradėjome jau atrankose. Labiausiai man patinka dinamika, kuri gimsta visiems susėdus prie stalo, kai pradedame pasakoti savo asmenines istorijas. Jų nenaudojame, bet jos tampa įkvėpimu. Kai kurios įkvėpė ir konkrečias spektaklio scenas, nes turėjo stiprių emocijų.

Mus įkvepia ir visiems žinomos istorijos apie išnaudojimą, ribų peržengimą, pažeminimą. Žinau lietuviškus nutikimus, bet pasakojome komandai ir Lenkijoje, Prancūzijoje nutikusius įvykius. Scenarijus yra dalijimosi istorijomis, refleksijomis, ginčų rezultatas. Mes šiek tiek ginčijomės, nes turime skirtingus požiūrius, skirtingą jautrumą toms temoms, bet tai labai įdomu, nes suteikia progą žvelgti plačiai. Tai esminis dalykas - dirbame teatro pasaulyje, o tai – tarsi gyvenimas burbule, labai svarbu išeiti iš jo ir pažiūrėti plačiau.

 

80-asis LNDT sezonas skirtas laisvės temai, taip minimas atkurtos valstybės nepriklausomybės trisdešimtmetis. Kiekvienas spektaklis išryškina tam tikrą laisvės temą. Kokie laisvės aspektai svarbiausi Jūsų kuriamame „Sulėtintai“?

Laisvės ir smurto temos tarpusavyje labai susijusios, nes kai bandome sukurti naujas praktikas, kurios apsaugotų nuo smurtinio elgesio, galime lengvai pradėti riboti laisvę. Kai kalbame apie menininkus, keliame klausimą apie kūrybingumo, meninės ekspresijos ribas, žodžio laisvę. Galvoju, kad svarbiausia laisvė, kurią stengiamės parodyti šiame spektaklyje, yra laisvė kalbėti ir turėti savo balsą, nuomonę. Svarbu, kad žmogaus balsu nebūtų manipuliuojama. Nora Samaran yra parašiusi visą skyrių apie tai. Tai laisvė turėti savo pasakojimą, kuris nebūtų paneigtas. Ne tik žmonių, bet ir visuomenės.

 

Gimėte Prancūzijoje išeivių lenkų šeimoje, baigėte Sorbonos universitetą Paryžiuje, o po to grįžote gyventi į Lenkiją, į savo tėvų tėvynę. Kodėl taip pasirinkote?

Taip, tai įdomus klausimas, ar aš grįžau į Lenkiją, ar atvykau. Aš pati savęs to dažnai klausiu. Pusę savo gyvenimo jaučiausi prancūze, po to pradėjau dirbti Lenkijoje, sutikau ten savo vyrą, sukūriau šeimą. Dabar gyvenu Lenkijoje, bet negaliu pasakyti, kad esu lenkė. Esu lenkė ir prancūzė, turiu žydišką kilmę, kuri mane irgi tarsi apibūdina, nors neturiu ryšio su tuo. Tapatybės temos yra ryškios mano darbuose. Sukūriau keletą spektaklių apie tapatybės kompleksiškumą pasaulyje, kuriame tavęs tarsi reikalauja aiškaus atsakymo, tai kas gi tu esi. Neva viena tapatybė išstumia kitą. Stengiuosi sukurti erdvę, kur tapatybės gali būti susimaišiusios, sudėtingos, susiliejusios, neryškios.

Sorbonoje studijavau šiuolaikinę literatūrą, taip pat mokiausi vaidybos mokykloje. Su ten sutiktais aktoriais įkūrėme meninį kolektyvą, pastatėme tris spektaklius Paryžiuje, o tada grįžau į Lenkiją. Pradėjau dirbti. Lenkiškas teatras man buvo svarbus atradimas. Jaučiau, kad Lenkijoje jis turi svarbų vaidmenį visuomenėje ir tai yra erdvė viešiems debatams. Jis galingesnis, labiau įtraukiantis, labiau aptariamas ir, manau, kad drąsesnis, nes ieško naujų teatro kalbų. Tai mane žavi. Dėl to ir nusprendžiau likti Lenkijoje. Mano tėvai vis dar gyvena Prancūzijoje, Paryžiuje, bet atvyksta į Lenkiją, čia – jų anūkai.

 

Jūsų tėtis politologas, publicistas, visuomenės aktyvistas. Dėdė – irgi politikas, senelis – profesorius, tyręs socialinę istoriją. Ar tą aktyvumą, siekį išreikšti savo nuomonę, inicijuoti pokyčius visuomenėje paveldėjote iš jų?

Manau, kad turiu tą geną, nors daugelį metų vidumi buvau atsiskyrusi nuo viso to, jaučiau distanciją savo šeimai, jų įsitraukimui į politiką ir žavėjimuisi tam tikrais dalykais. Aš niekad nesižavėjau praeitimi, o jie visi tam tikra prasme yra istorikai. Jaučiausi nuošalyje. Bet kai pradėjau kurti, supratau, kad turiu gilų poreikį kalbėti apie dalykus, kurie man rūpi, ir kelti klausimus, provokuoti žmones apmąstymams. Tai tikriausiai labai skiriasi nuo to, kaip dirba mano brolis žurnalistas arba mama ekonomistė, nes spektakliai yra labiau emocionalu, psichologiška, abstraktu. Teatras pirmiausiai yra vieta, kur keičiamasi energija. Bet tai susiję su politiniais gestais ir naujais būdais svarstyti, kas yra politika. Politika – tai ne vien garsiai kalbėti apie aktualias temas, bet ir padaryti tam tikrus dalykus matomais.

 

Daugiausiai dirbate su dokumentiniu teatru. Kuo jis Jus domina?

Aš visada pradedu nuo tikrų istorijų, nors dažniausiai po to nukeliauju į fantazijas. Man patinka išgirsti tikrus žmonių pasakojimus, kartais labai asmeninius dalykus. Taip prisiliečiame prie įvairiapusės realybės. Kai žmogus papasakoja savo istoriją, tu negali pulti į stereotipus, nes junti temos subtilybes. Tačiau kurdami spektaklį dažniausiai norime išsilaisvinti nuo biografijų ir sukurti išgalvotą pasaulį. Taip dirbau ir prie spektaklių „Žydų aktoriai“, „Dibukas“. Pastarasis spektaklis nebuvo paremtas vien klasikine S. Anskio pjese, bet kartu buvo ir istorija apie smurtą mokykloje. „Kaubojai“ buvo apie mokytojų situaciją šiuolaikiniame pasaulyje.

„Henriettos Lacks“ atveju dramaturgiją kūrėme pagal tikrus mokslinius ir biografinius faktus, bet kartu pridėjome ir įpynėm išgalvotų dalykų. Taip galėjome kelti klausimus apie etiką, žmonių lūkesčius mokslui, gydytojams, progresui. Ši išgalvota realybė mums suteikia progą užduoti universalesnius klausimus analizuojama tema. Panaši situacija ir su „Sulėtintai“: surinkome medžiagą, atlikome meninį tyrimą ir kalbėjomės su įvairiais žmonėmis apie su tema susijusius faktus. O tada sukūrėme fikciją, kuri kviečia publiką susidurti su mums rūpimais klausimais.

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Sulėtintai“ vaidina Monika Bičiūnaitė, Gailė Butvilaitė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Gediminas Rimeika, Rytis Saladžius. Premjera įvyks gruodžio 5, 7 ir 8 dienomis Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22)

 

Repeticijų akimirkos (Nuotr. D. Matvejevo): 

 

 

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

Komentarų nėra.
Kviečiame dalintis įspūdžiais apie spektaklį.