Anton Čechov. DĖDĖ VANIA

  • Spektaklis

    Anton Čechov. DĖDĖ VANIA

  • Režisierius

    Eric LACASCADE

  • Trukmė

    3 val. 30 min. (dviejų dalių)

  • Salė

    Didžioji salė

  • Premjeros data

    2009 m. balandžio 7 d.

Apie

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

Režisierius Eric’as Lacascade’as (g. 1959) – aktorius ir garsus režisierius, daugiau kaip dešimt metų jis vadovauja Prancūzijos Normandijos dramos centrui ir teatro pasaulyje išgarsėjo ryškiomis klasikinių ir modernių dramos tekstų inscenizacijomis bei pastatymais, kuriems būdingas ypatingas emocionalumas ir ekspresija. Itin didelį susidomėjimą sukėlė Lacascade’o pastatyti klasikiniai Sofoklio, Pierre’o Carlet de Chamblaino de Marivaux, Jeano Racine’o veikalai, o ypač spektakliai pagal Antono Čechovo pjeses (pvz., trilogija „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“). Lacascade’as itin daug dėmesio skiria laboratoriniam, tiriamajam darbui, į kurį įtraukia būsimo spektaklio aktorius, todėl jo spektakliai visada tampa ypatingais teatro įvykiais Prancūzijoje, sėkmingai dalyvauja garsiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.

Pjesę „Dėdė Vania“ (1896) Lacascade’as vadina Antono Čechovo (1860–1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į Čechovo kūrybą, režisierius sako girdintis šią pjesę tarsi kvietimą. Į tą pjesės kvietimą režisierius atsako klausimais: „Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos – pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų... Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų? Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir rodau. Subtiliai.“

„Dėdės Vanios“ situacijų ir personažų elgesio parabolė primena žmogaus kelionę įveikiant įvairias psichologines kliūtis – spektaklyje įdomu stebėti visus personažus, nes režisierius kiekvienam išradęs unikalią „psichologinę“ mašiną. Dirbdamas su skirtingų patirčių aktoriais, jis kuria vientisą teatrinę bendruomenę ir tuo pačiu suteikia galimybę aktoriams sužibėti atskirais mažais benefisais. Spektaklį sudaro daugybė mažų jaudinančių monospektaklių. Žiūrovas, tapęs veiksmo dalyviu, padeda sukurti naują „Dėdės Vanios“ prasmių lauką, nes režisierius nekartoja Čechovo teksto – priverčia jį tarytum naujai, „čia ir dabar“ gimti veikėjų lūpose.

Spektaklio prodiuseris – OKT / Vilniaus miesto teatras.

Kūrėjai

  • Kostiumų dailininkė — Jolanta RIMKUTĖ
  • Scenografas — Gintaras MAKAREVIČIUS
  • Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina

Interviu

„Dėdė Vania“ - tai spektaklis apie bestuburį žmogų // Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2011-03-28

„Dėdė Vania“ - tai spektaklis apie bestuburį žmogų

Daiva Šabasevičienė, „Lietuvos rytas“, 2011-03-28

Sostinėje įsikūrusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą papildė dar viena šiuolaikiška XX a. dramaturgijos klasiko Antono Čechovo kūrinių interpretacija – spektaklis „Dėdė Vania”.


Toma Vaškevičiūtė ir Arūnas Sakalauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Balandžio 3 ir 19 dienomis vaidinamas spektaklis „Dėdė Vania” – garsaus prancūzų režisieriaus Erico Lacascade’o kūrinys pagal A.Čechovo pjeses „Dėdė Vania” ir „Miškinis”.

Atnaujintame spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks Arūnas Sakalauskas (Dėdė Vania) ir Toma Vaškevičiūtė (Jelena).

„Man Dėdė Vania – tipiškas bestuburis žmogus, kuris kaltina kitus, bet savo kaltinimus gali pritaikyti ir sau. Jis tingus, nieko nedaro, tik kaltina kitus, nors pats yra kaltas”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo 48 metų A.Sakalauskas.

Noras pakeisti gyvenimą

– Ar jums A.Čechovas artimas? – paklausiau A.Sakalausko.

– Jis man artimas egzistencine prasme – noru pakeisti gyvenimą ir supratimu, kad jo nepakeisi.

– Ką jums reiškia scenos partneris?

– Partneris – labai svarbu. Štai „Dėdėje Vanioje” ne su vienu aktoriumi dirbu pirmą kartą. O toks susitikimas – visada nauja patirtis.

Kartu tai ir malonus jaudulys, nes daug ko nežinai, daug netikėtų niuansų gali atsirasti tiesiog scenoje, žiūrovų akivaizdoje.

Stengiuosi surasti tokias partnerių savybes, dėl kurių privalau juos mylėti. Negaliu reikšti jokių pretenzijų dėl jų vaidybos – privalau prie jų prisitaikyti.

– Šiandienos režisierių darbai byloja apie naujos teatrinės kalbos paieškas. Kokį teatrą jūs išpažįstate?

– Mes priversti būti režisieriaus sistemoje, bet aktorius visą laiką išliks savimi – tuo metu, kai spektaklis vyksta, būtent aktorius, o ne režisierius jį valdo.

Būtent aktorius gali visiškai sugadinti spektaklį arba pakreipti jį į priešingą pusę.

– Kiek jums svarbus žiūrovas?

– Norėčiau jį sudominti, paskatinti pagalvoti, kad būna ir taip, sudaryti jam galimybę scenoje pamatyti save.

– Kiek jums svarbi teatrinė erdvė?

– Aš esu iš tų aktorių, kurių sceniniai netikėtumai niekada negąsdina. Jie padeda. Pats stengiesi, kad aplinka padėtų.

Spektaklis – nauja patirtis

„Dėdėje Vanioje” Jelenos vaidmenį atliekanti 24 metų T.Vaškevičiūtė prisipažino, kad pasirengti šiam vaidmeniui jai nebuvo lengva.

„Režisierius atvyks tik keletui repeticijų, o spektaklio apimtis – nemaža. Žinau, kad aktoriai pasiruošia ir per dieną, bet man tai – nauja patirtis.

Mums su Arūnu labai padeda partneriai, spektaklio senbuviai – Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Arvydas Dapšys. Jie mums skiria nemažai savo laiko, kurį galėtų leisti kitur”, – kalbėjo aktorė.

– A.Čechovą neblogai pažinote repetuodama Rimo Tumino „Žuvėdroje”.

Kokie nauji klodai atsiveria dabar? – paklausiau T.Vaškevičiūtės.

– Su Jelenos vaidmeniu susipažinau dar studijų metais. Su dėstytoju Arvydu Dapšiu repetavome „Dėdės Vanios” ištraukas. Vaidinau Jeleną.

Man tuomet atrodė, kad viskas taip aišku, taip artima.

Keista: praėjo tik maždaug ketveri metai, o jau atrodo, kad nieko nebesuprantu, kad jokių atsakymų į žmogiškuosius klausimus neturiu.

Dabar Arvydas – mano Jelenos puikusis vyras, džiaugiuosi mūsų pora, Arvydo gebėjimu naudojantis savo patirtimi į veikėją žvelgti iš šalies.

Eina į tą pačią nežinią

– Esate pakiliai nusiteikusi. Ar tai yra jaunatviškas ryžtas kurti be atokvėpio?

– R.Tumino „Žuvėdra” buvo visai kitoks spektaklis, visai kitoks A.Čechovas. Jį lietuviai jaučia savitai.

Mus ir režisierių E.Lacascade’ą skiria jau vien tai, kad galime skaityti A.Čechovą originalo kalba.

Bet kol kas pastebėjau, kad tas neprisirišimas leidžia režisieriui į pjesę žiūrėti labiau kaip į realią situaciją iš gyvenimo. O lietuviai į jo kuriamas situacijas vis tiek įdeda daug A.Čechovo išrašytos gelmės. Taigi kūrybinė prancūzo ir lietuvių sintezė visai intriguoja.

– Ką jums reiškia pagrindinis scenos partneris A.Sakalauskas?

– Su Arūnu, kaip scenos partneriu, susitinku pirmą kartą. Man tai – lyg dovana. Jis man pasirodė šiltas, šviesus.

Abu esame spektaklio naujokai, einame į tą pačią nežinią.

„Dėdę Vanią” vadina A.Čechovo šedevru

E.Lacascade’as (g. 1959 m.) – aktorius, režisierius, daugiau kaip 10 metų vadovaujantis Prancūzijos Normandijos dramos centrui.

Didelį susidomėjimą sukėlė E.Lacascade’o pastatyti klasikiniai Sofoklio, J.Racine’o veikalai, o ypač spektakliai pagal A.Čechovo pjeses (trilogija „Ivanovas”, „Trys seserys”, „Žuvėdra”).

Prieš porą metų į Lietuvą pakviestas O.Koršunovo teatro ir šešis mėnesius su lietuvių aktoriais dirbęs režisierius įsitikinęs: „Teatras – ne kinas ar opera. Jis niekada nebus pelningas, nors valstybinės institucijos to ir labai norėtų.”

Pjesę „Dėdė Vania” (1896 m.) E.Lacascade’as vadina A.Čechovo (1860–1904) šedevru. Daug metų gilindamasis į A.Čechovo kūrybą režisierius savo spektaklyje nepateikia atsakymų į rusų rašytojo laikų visuomenėje kilusias problemas, o įžvelgia dramaturginėje medžiagoje šiuolaikiškus klausimus.

Galerija

Rodyti daugiau

Komentarai

2017 m. vasario 18 d. 14:45 / Gi

Spektaklis nuostabus, nenuobodus. Aktorių profesionalumas, charizmatiškumas pakeri. Labai gerai atskleisti personažų charakteriai, nuotaikos ir atmosfera. Tik BIS!

2017 m. sausio 4 d. 19:55 / n.

nuvylė spektaklis, nieko nuostabaus ,kad maigo mobiliuosius

2016 m. gruodžio 30 d. 10:08 / Laima

Labas rytas Spektaklio pastatymas patiko. Ypač ryškus A. Sakalausko personažas, bet kai kurių aktorių teksto daugelyje vietų nebuvo girdėti (ypatingai Sonios). Sėdėjome parteryje 9 eilėje.

daugiau